... ir tarp puodų vaikšto Dievas

by Viktorija Voidogaitė

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti."

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke", o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija."

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies."

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

176 pages, Paperback

First published January 1, 2021

Reviews

[Vaida · Rating 5 out of 5]

Ar žinote filmą „Netikra vienuolė“? Nežinau kodėl, bet jaunoji vienuolė Viktorija Voidogaitė man būtent ir primena tą netikrą vienuolę. :D Na, gerai, puikiai žinau, kodėl ji man primena - dėl savo žmogiškumo. Jos tekstai parašyti paprastai, aiškiai, tačiau įtaigiai ir šiuolaikiškai. Vietomis - crazy. Trumpučiuose tekstuose vaizduojamos kiekvieno eilinio žmogelio įvairios gyvenimo situacijos, užklupusios emocijos, su kuriomis kiekvienas kasdien susiduriame. Skaitant galvojau - nejaugi ir vienuolės su tuo susiduria? Tada pagalvojau - juk ir seserys yra žmonės, kurios dirba su žmonėmis ir žmonėms.
Ši knyga tikrai dažnai bus šalia mano lovos. Ir dažnai bus vartoma. Nes kasdien susidūrus su tiek įvairių emocijų, situacijų, trumpučiai tekstai tikrai nuramins ir įkvėps pasimokyti, pasikeisti, kitaip pasielgti.

„Draugystė yra meilė, kurioje tyliai skleidžiasi evangelinis žiedas. Tyliai. Be plano. Draugystė yra šokis. O dievišką melodiją groti yra ne mano reikalas.“

„Nes meilė yra veiksmažodis. Meilė yra judesys. Meilė priimama ir atiduodama.“

[Ilona Vitkauskaite · Rating 5 out of 5]

Apie (pasi)tikėjimą Dievu be pamokslų, skambių žodžių ar raginimų. Tik tylus, buitiškas ir sakralus (taip, pasirodo, tai ne gėdinga ir puikiai suderinama) kvietimas. Apie gėrio formas kasdienybėje ir kasdienybės gėrį. Šiuolaikiškai, paprastai, suprantamai ir be galo artimai. Taip, kaip man reikėjo.

[Aistė Šopa · Rating 4 out of 5]

Vertybėmis grįsti pasidalijimai, trumpos istorijos, vienuolės pamokymai kiek neįprastas skaitinys, bet vertas laiko, praleisto su juo. Su ja, vienuole. Nes beskaitant atrodo, kad ji sėdi šalia ir tiesiog pasakoja. Arba atpasakoja ką pasakojo kažkas kitas. Pavyzdžiui, baba. Man tikriausiai labiausiai ir patikęs skyrelis buvo "Babos" (močiutės papasakoti "perliukai"). Kai kuriose istorijose pasigedau pagrindinės minties, kažkas kartojosi, buvo neaktualu. Turėtų labiau patikti katalikams skaitytojams, bet ir netikintis žmogus ras minčių, kurias gali prisitaikyti sau.

[Roberta Kovalevskaja · Rating 3 out of 5]

Kaip vienas gydytojas citavo viena filosofą:
“You can’t always get what you want
But if tou try sometimes, well, you might find You get what you need.”

Labai lengva knyga, greitai skaitosi, kitokia. Daug gyvenimiškų tiesų labai paprastai. Labiau skirta tiems, kurie stokoja dėkingumo kasdienybės varguose ir sunkiai priima mūsų visų skirtumus ☺️

[Virginija · Rating 3 out of 5]

"Siaubo filmų kūrėjai tikrai gali ieškoti įkvėpimo Šventajame Rašte. Antai Ezekielio knygoje pranašą "pasigavo Dievo ranka" (Ez. 37,1) ir nusivedė į slėnį, pilną numirėlių kaulų. Pranašo klausiama, ar gali kaulai atgyti. Tada tie kaulai ima judėti ir jungtis į darinius, apsitraukia mėsa. Šiurpu..Gerai, kad pranašą laiko už rankos ir nepalieka galimybės dėti į kojas.
Štai toks vaizdingas Švento Rašto kontekstas man priminė porą, kurios vaikai jau pemkerius metus gyvena savarankiškai. Jie žvelgia į gyvenimo slėnį, kuriame išbarstyti pirmosios meilės kaulai, ir klausia, ar gali būti prikelta toji meilė vienas kitam. Kai tėtis dar buvo tik Jonas, o mamytė - tik Birutė. Kai buvo jiedu. Kaulai toli išbarstyti, dėmesys, atida ir intymumas seniai pamiršti. Atsirado kitų puikių dalykų, kurie naudingi bendram gyvenimui. Bet širdies neišauklėsi. Ji nenori gyventi kaimyniškai, širdis nepaiso amžiaus ir nori gaivios gyvos meilės.
Jei tokį Joną ir tokią Birutę Dvasia pagauna už rankų ir nuveda į meilės kapines, tenka laikyti stipriai. Jei jie tiki, kad tuos kaulus prikelti įmanoma, šiurpūs vaizdai ves į širdies perkeitimą. Dievas yra meilė. Šiame kontekste tai reiškia, kad kaulai pajudės. Reikia tikėjimo ir drąsos peržiūrėti siaubo filmą."

[Loreta · Rating 4 out of 5]

"Žmonės siekia skirtingų tikslų. Bet kiekvienas širdyje trokšta padaryti ką nors gero ar gražaus dėl bendro tikslo. Tačiau tuo troškimu nepasitikime. Mes nedrįstame svajoti apie didelius dalykus. Mes nepasitikime savo širdimi. Nedrįstame keisti žemės veido. Bijome įkvėpimų, kurie kėsinasi į mūsų įprastą gyvenimą, į kasdienybės saugumą. Bijome siekti savo svajonės."

[Ineta Lopez · Rating 4 out of 5]

Tikrąja to žodžio prasme norėjosi dvasinio įkvėpimo kasdienybėje, tarp puodų, dėl to ir susidomėjau šia knyga. Iš pradžių atsitiko šioks toks susierzinimas supratus, kad čia nebus kažkokios istorijos, vystymo, kulminacijos ir pan. Tiesiog prieš tai nepasidomėjau apie knygos konceptą. Ir gerai. Nes kai priėmiau knygą, kokia ji yra, atsivėrė išminties perlų vėriniai. Žavėjausi autorės žodžio valdymu, kūrybiškumo, o labiausiai (ne)paprastomis kasdienėmis įžvalgomis, tokie klodai! Nors kažkur ji save pavadino pagyvenusia :) Bet, manau, kad ji dar tikrai jauna, ir ypatingai tokiems suvokimams suvokti. Manau, kad čia svarbios geros sėklos jau pasėtos nuo mažų dienų. Kai jau baba kalbėjo gyvenimą ir išmintį į vaiko širdį. Kuo daugiau tokių babų ir nebabų kiekvieno iš mūsų gyvenimuose.
Aš pati neiškenčiau ir perskaičiau knygą per kelis ypus. Bet manau, kad knygą verta skaityti kaip kokius "daily devotionals", kasdien, palengva, apmąstant.

[Viktorija Berteškienė · Rating 4 out of 5]

Pirminis nusiteikimas buvo priesiskas, nemaniau kad rasiu cia kazka idomaus, is pradziu mintys atrode padrikos, be esmes, nesupratau kas norima pasakyti ir kodel, bet mane papirko kalbejimo paprastumas, nezinau kodel esu isikalusi i galva kad kunigai ar vienuoliai(vienuoles) turi kalbeti tik citatomis is sventojo rasto ar nuolat kazkaip "kunigiskai" tarsi tai butu nesibaigiantis pamokslas, bet jie irgi zmones, jie irgi naudoja zargonus ar anglicizmus, jie taip pat juokauja, naudojasi tais paciais dalykais kasdien ir nepaisant sutanos buna paprastais zmonemis kaip ir mes, tik jie skiriasi savo mastymu, ismintimi, iprociais, tikejimu ir vidine stiprybe. Nors vietomis ir nuobodoka, bet mane si knyga nustebino savo paprastumu, ir panasumu i kiekvieno is musu gyvenimus

[Jurgita Andrijauskaite · Rating 4 out of 5]

Labai šviesi ir pozityvi knyga, dažnai tokia paprasta, kad atrodė elementaru, tik kažkodėl aš pati apie tai niekad nesisimąsčiau. Keletas knygos vietų taip gerai kabino, kad skaičiau tai kelis kartus, o po to dar ir garsiai. Nes tai buvo taip stipru ir galinga. Štai viena jų: “Permatomi mūsų biurai, drabužiai ir galvos. Permatomos durys prekybos centruose, bibliotekose, ligoninėse. Visur šviesiau ir truputį tuščiau -
biuruose, bažnyčiose, galvose.
Kad augalas išdygtų, jam reikia minkšto ir saugaus Žemės prieglobsčio.
Labai reikia tokių durų, kurios priglaudžia, priima, paslepia ir atveria nebent tam, kad Dievas tau į akis pažiūrėtų.”

[Dovilė Ja · Rating 4 out of 5]

Labai laukiau kol ši knyga pasirodys knygynų lentynose. Čiupau ją viena pirmųjų. Skaičiau kasdien po vieną, dvi ar tris istorijas. Kai kurios suvirpino širdį iki pat gelmių, palietė sielą. Dalis - ne. Kažko trūko jose. Tarsi neišbaigta, ne iki galo.
Didelis dėkui autorei, nes ji įkvėpė, priminė, paskatino.

[Edita · Rating 2 out of 5]

Neįtiko, nepatiko, neskaityčiau. Man įspūdis toks: tarsi mėginama nemoralizuoti, tarsi pasakojama nuoširdžiai, paprastai, bet... Gal per daug tokio pobūdžio knygų skaičiau, tad žinau, kad yra daug aukštesnės prabos kūrinių..
Tad kaip sakoma, jei gali nerašyti- nerašyk (beje, sakinys iš šios knygos).

[Ivetuute · Rating 4 out of 5]

"Įveikti save, savo reikšmingumą. Netekti kontrolės. Likti be galios veikti. Tai gali supykdyti, sukelti agresiją ir net maištą. Lengviau maištauti, nei susidaryti dienotvarkę ir nuo šiandien jos griežtai laikytis."

[Renata Ver]

"Motinos darbas iš esmės yra ardyti save po plytą ir statyti naują statinį - žmogų. Tiesiogine prasme ji tampa vaiko kūno ir sielos donore. Ji duoda tai, ką pati gavo. Todėl kartais į naują žmogų ji įmūrija netinkamą, apdužusia plytą. Nes pati tokią gavo iš savo motinos."