What do you think?
Rate this book
Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis
Berlyne gyvenančios rašytojos Linos Ever knyga „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“ užmirštu piligrimų keliu veda į akistatą su savimi ir ieško atsakymų į egzistencinius klausimus. Prieš keletą metų kelio knygų seriją pradėjusi autorės knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ skaitytojų buvo sutikta itin palankiai ir tapo bestseleriu.
Išgirdusi legendą apie viduramžiais neregėtai populiarų Vakarų Europos piligrimų kelią Berlyno pašonėje, autorė išsiruošia patikrinti jo mistinių galių. Stebuklingo kraujo keliu kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų, tačiau šiandien juo žingsniuoja vos vienas kitas. Lina kaip mat randa pakeleivių, tad vieną gražią vasaros pradžios dieną, vos tik pasibaigus karantinui, keturios moterys užsimeta kuprines ant pečių ir leidžiasi į kelią.
Eina miškais, laukais, nuošaliomis gyvenvietėmis, nakvoja bažnyčiose ir parapijos namuose, patiria nuotykių, susiduria su sunkumais, sutinka keisčiausių žmonių, stebisi besipildančiomis svajonėmis, o pakeliui aptaria pačius įvairiausius gyvenimo klausimus. Kiekviena diena vis kitokia, euforiją pamažu keičia nuovargis, bažnyčios nebežada nušvitimo, neatsakytų klausimų tik daugėja, tačiau kasdien stiprėja moteriška bendrystė ir autorės ryšys su savuoju vidiniu vaiku.
Tai labai šilta, nuoširdi, atvira knyga, ją skaitydami ir šypsositės, ir graudinsitės, ne vienoje situacijoje atpažinsite save ir sau užduodamus klausimus. Galbūt čia nerasite visų atsakymų, bet tikrai užsinorėsite užsidėti kuprinę ir patys išeiti jų paieškoti. Vaizdingas ir įtaigus pasakojimas leidžia drauge su knygos herojėmis keliauti turistų neatrastomis Vokietijos vietomis.
Išgirdusi legendą apie viduramžiais neregėtai populiarų Vakarų Europos piligrimų kelią Berlyno pašonėje, autorė išsiruošia patikrinti jo mistinių galių. Stebuklingo kraujo keliu kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų, tačiau šiandien juo žingsniuoja vos vienas kitas. Lina kaip mat randa pakeleivių, tad vieną gražią vasaros pradžios dieną, vos tik pasibaigus karantinui, keturios moterys užsimeta kuprines ant pečių ir leidžiasi į kelią.
Eina miškais, laukais, nuošaliomis gyvenvietėmis, nakvoja bažnyčiose ir parapijos namuose, patiria nuotykių, susiduria su sunkumais, sutinka keisčiausių žmonių, stebisi besipildančiomis svajonėmis, o pakeliui aptaria pačius įvairiausius gyvenimo klausimus. Kiekviena diena vis kitokia, euforiją pamažu keičia nuovargis, bažnyčios nebežada nušvitimo, neatsakytų klausimų tik daugėja, tačiau kasdien stiprėja moteriška bendrystė ir autorės ryšys su savuoju vidiniu vaiku.
Tai labai šilta, nuoširdi, atvira knyga, ją skaitydami ir šypsositės, ir graudinsitės, ne vienoje situacijoje atpažinsite save ir sau užduodamus klausimus. Galbūt čia nerasite visų atsakymų, bet tikrai užsinorėsite užsidėti kuprinę ir patys išeiti jų paieškoti. Vaizdingas ir įtaigus pasakojimas leidžia drauge su knygos herojėmis keliauti turistų neatrastomis Vokietijos vietomis.
288 pages
Published January 1, 2021
9 people are currently reading
114 people want to read
About the author
Lina Ever
7 books21 followersLina Ever (Neverbickienė) gimė Panevėžy 1970 m. Studijuodama žurnalistiką Vilniaus Universitete pradėjo dirbti Respublikoje. Vėliau jai teko išbandyti ryšių su visuomene konsultantės, verslininkės, įmonės vadovės, valdininkės kėdes,tačiau ji sakosi širdyje likusi žurnaliste ir geriausiai jaučiasi tarškindama klavišais. Todėl neatsitiktinai jos pirmasis romanas - apie žurnalistų darbo užkulisius. Dabar Lina su vyru fotografu ir jauniausiuoju sūnumi gyvena Berlyne ir rašo antrąjį romaną. Savo įspūdžiais pasidalina žurnale „Moteris“ ir savo bloge berlynodienorastis.blogspot.com
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 13 of 13 reviews
December 13, 2021
Einant šv. Jokūbo keliu, link jo pabaigos, vieną labai sunkią dieną piligrimai galiausiai prieina kone patį aukščiausią viso kelio tašką ir Geležinį kryžių. Prie jo, sako, reikia palikti skaudulius ir atleisti tiems, kuriems nori arba bent jau viliesi atleisti. Tos dienos maršrutas – itin sunkus, alinantis kelias. Aukštos viršūnės, daug slėgio pokyčių. Eidama link Geležinio kryžiaus gal dvi dienas ėjau tarsi su akmeniu užanty. Buvo be galo sunku. Buvau tokia pikta. Ant visko, ant viso pasaulio, o ypač žmonių, kurie mane įskaudino, kurie tyčiojosi ir nepaliko ramybėje mokyklos laikais. Žmogus, su kuriuo ėjome kartu, dabar galiu vadinti Kelio draugu, ko gero mano tėvo metų vyras, pasiekęs kryžių stovėjo į jį atsirėmęs ir verkė. Mačiau, kad ir keikėsi, ir raudojo. Palikę kryžiaus papėdėje skausmą atsigėrėme vyno ir nuėjome likusius kilometrus itin lengvai. Tarsi tas akmuo būtų nuriedėjęs tiek tikrąją, tiek ir perkeltine to žodžio prasme. Atleidau. Paleidau, ir nemeluosiu, po Kelio į tuos prisiminimus žiūriu visiškai kitaip ir nieko nebekaltinu ir nebegailiu savęs. Būtent apie tai ir yra ėjimas – apie savo vidų. Ne apie tikslą, ne apie klausimus ar atsakymus. O apie savo vidų. Nes būtent pažvelgti į savo vidų gyvenant tokiame garsiame pasaulyje ir yra sunkiausia.
Apie tai kalba Lina Ever, pasakodama apie kelionę Stebuklingo kraujo keliu. Vos pasibaigus karantinui ji prikalbino dar tris moteris ir jos visos leidosi į kelią šiuo senu, kadaise labai populiariu piligrimų keliu. Kelias veda nuo netoli nuo Berlyno esančio miestelio Bötzow iki kiek daugiau nei 100 kilometrų nutolusio Bad Wilsnack. Knygoje keliaujame kartu su keturiomis gana skirtingomis moterimis ir skaitome apie jų patirtis, apie pokyčius jų bendravime, taip pat ir viduje. Apie tai, ką jos mąsto, ko tikisi, ir ką gauna nuėjusios kelią. Viskas be didesnių lūkesčių, be pompastikos, bet labai tikra ir man artima.
„Pati tikriausia prabanga turbūt yra netrokšti prabangos.“
Skaitydama graudinausi. Nuolat. Ir nors pradžioje jutau šiokį tokį nejaukumo jausmą, kai į kelią išsiruošusios keturios nepažįstamosios tikrai sunkiai „įsivažiavo“ ir atsivėrė, tačiau vos tik pokalbiams įgavus gylio, knyga ėmė atrodyti vis geresnė su kiekvienu skyriumi – jų kelio diena. Pradedant matomomis bažnytėlėmis, gamta, sutiktais žmonėmis. Ir baigiant tuo, apie ką ėmė kalbėtis, ir tuo, kaip kalbėjosi šios moterys.
„Iš tiesų klajokliai nėra itin mėgstami, nes jie visiškai laisvi, niekam nepaklūsta.“
Kai prieš porą metų skaičiau Linos knygą apie Dailininkų kelią, jaučiausi panašiai. Tačiau ši pasirodė daug stipresnė. Nors abi knygos dažnai primena mums apie tikėjimą ir dievą, man tai netrukdė. Priešingai, vėl viską leidau per save, per savo prisiminimus ir patyrimus. Juk einant piligrimų keliu bažnyčia yra tas taškas, kuriame, tikėtina, tave priims, pamaitins ir pasirūpins. Ne visais atvejais, žinoma, tačiau vėlgi – ko tikiesi, kam esi nusiteikęs, tą tikriausiai ir gausi. Ir čia merginoms sekėsi skirtingai – nuo nakvynės bažnyčioje, nepaaiškinamų garsų, iki apleistų sienų ir užkabintų spynų.
O ar kada nors esate miegoję bažnyčioje, kurios skliautai tokie aukšti, erdvė tokia plati, kad net kvapą gniaužia?… Jei ne, piligrimų kelias yra patirtis. Dvasinė, fizinė, emocinė. Kiti eina dėl religinių paskatų ir patyrimų. Treti nori išbandyti save. Ir nors einame tuo pačiu keliu, gal dėl tų pačių priežasčių, visi išsinešame kitokius save. Atrandame kažką naujo, kažką geresnio, nei būtume atkapstę prieš kelią.
„Ir tada tapo aiški piligrimystės esmė – ne relikvijos, ne bažnyčia, ne sakrali erdvė daro stebuklus, o pats juos kuri, kol iki jos ateini. Atėjęs atsistoji prieš veidrodį. Susipažįsti su savimi iš naujo. Supranti, kiek daug kelionėje su savimi padarei. Ir tai yra stebuklas.“
Ar einate, ar net jei neplanuojate daryti nieko panašaus, šioje knygoje rasite kažką artimo sau. Esu tuo tikra. O man asmeniškai tai dar viena sielos knyga. Perskaičiusi ją pasijutau geriau, paklaidžiojau prisiminimais ir galvoje tarsi atlaisvėjo vietos, nes išdulkėjo slogios ir neraminančios mintys, tarsi būčiau ėjusi kartu.
Leidyklos dovana.
Apie tai kalba Lina Ever, pasakodama apie kelionę Stebuklingo kraujo keliu. Vos pasibaigus karantinui ji prikalbino dar tris moteris ir jos visos leidosi į kelią šiuo senu, kadaise labai populiariu piligrimų keliu. Kelias veda nuo netoli nuo Berlyno esančio miestelio Bötzow iki kiek daugiau nei 100 kilometrų nutolusio Bad Wilsnack. Knygoje keliaujame kartu su keturiomis gana skirtingomis moterimis ir skaitome apie jų patirtis, apie pokyčius jų bendravime, taip pat ir viduje. Apie tai, ką jos mąsto, ko tikisi, ir ką gauna nuėjusios kelią. Viskas be didesnių lūkesčių, be pompastikos, bet labai tikra ir man artima.
„Pati tikriausia prabanga turbūt yra netrokšti prabangos.“
Skaitydama graudinausi. Nuolat. Ir nors pradžioje jutau šiokį tokį nejaukumo jausmą, kai į kelią išsiruošusios keturios nepažįstamosios tikrai sunkiai „įsivažiavo“ ir atsivėrė, tačiau vos tik pokalbiams įgavus gylio, knyga ėmė atrodyti vis geresnė su kiekvienu skyriumi – jų kelio diena. Pradedant matomomis bažnytėlėmis, gamta, sutiktais žmonėmis. Ir baigiant tuo, apie ką ėmė kalbėtis, ir tuo, kaip kalbėjosi šios moterys.
„Iš tiesų klajokliai nėra itin mėgstami, nes jie visiškai laisvi, niekam nepaklūsta.“
Kai prieš porą metų skaičiau Linos knygą apie Dailininkų kelią, jaučiausi panašiai. Tačiau ši pasirodė daug stipresnė. Nors abi knygos dažnai primena mums apie tikėjimą ir dievą, man tai netrukdė. Priešingai, vėl viską leidau per save, per savo prisiminimus ir patyrimus. Juk einant piligrimų keliu bažnyčia yra tas taškas, kuriame, tikėtina, tave priims, pamaitins ir pasirūpins. Ne visais atvejais, žinoma, tačiau vėlgi – ko tikiesi, kam esi nusiteikęs, tą tikriausiai ir gausi. Ir čia merginoms sekėsi skirtingai – nuo nakvynės bažnyčioje, nepaaiškinamų garsų, iki apleistų sienų ir užkabintų spynų.
O ar kada nors esate miegoję bažnyčioje, kurios skliautai tokie aukšti, erdvė tokia plati, kad net kvapą gniaužia?… Jei ne, piligrimų kelias yra patirtis. Dvasinė, fizinė, emocinė. Kiti eina dėl religinių paskatų ir patyrimų. Treti nori išbandyti save. Ir nors einame tuo pačiu keliu, gal dėl tų pačių priežasčių, visi išsinešame kitokius save. Atrandame kažką naujo, kažką geresnio, nei būtume atkapstę prieš kelią.
„Ir tada tapo aiški piligrimystės esmė – ne relikvijos, ne bažnyčia, ne sakrali erdvė daro stebuklus, o pats juos kuri, kol iki jos ateini. Atėjęs atsistoji prieš veidrodį. Susipažįsti su savimi iš naujo. Supranti, kiek daug kelionėje su savimi padarei. Ir tai yra stebuklas.“
Ar einate, ar net jei neplanuojate daryti nieko panašaus, šioje knygoje rasite kažką artimo sau. Esu tuo tikra. O man asmeniškai tai dar viena sielos knyga. Perskaičiusi ją pasijutau geriau, paklaidžiojau prisiminimais ir galvoje tarsi atlaisvėjo vietos, nes išdulkėjo slogios ir neraminančios mintys, tarsi būčiau ėjusi kartu.
Leidyklos dovana.
July 15, 2023
Kartais pagalvoju, kad visai norėčiau eiti kuriuo nors Piligrimų kelių, ir tada suprantu, kad tas noras vien dėl to, kad noriu keliauti ir pamatyti kažką, tad suprantu, kad viduje aš tikrai dar nesu pasiruošusi tokiam iššūkiui…
Bet kaip įdomu buvo skaityti autorės šią kelionę ir išgyvenimus jos metu. Kaip įdomu, kai susitiko tokios keturios skirtingos moterys ir kaip joms sekėsi “apsišlifuoti”, kiek įvairiausių sutapimų (o gal tikrai “ženklų” ir stebuklų) buvo visos kelionės metu. Kokie vidiniai išgyvenimai autorės, kurie atrodo pasirodyt gali visiems tokie artimi. Labai daug pasižymėjau vietų, kurios taip patiko, kad norėsis jas karts nuo karto atsiversti ir perskaityti👌
Bet kaip įdomu buvo skaityti autorės šią kelionę ir išgyvenimus jos metu. Kaip įdomu, kai susitiko tokios keturios skirtingos moterys ir kaip joms sekėsi “apsišlifuoti”, kiek įvairiausių sutapimų (o gal tikrai “ženklų” ir stebuklų) buvo visos kelionės metu. Kokie vidiniai išgyvenimai autorės, kurie atrodo pasirodyt gali visiems tokie artimi. Labai daug pasižymėjau vietų, kurios taip patiko, kad norėsis jas karts nuo karto atsiversti ir perskaityti👌
November 13, 2021
Knyga, kurioje gausu iki širdies gelmių paliečiamų jausmų - nuo moteriško “pasikandžiojimo” žodžiais skaudulio iki ašarų, srūvančių pajutus tikrąjį savąjį aš pakelės bažnyčioje. Piligrimystės kelias kartu su keturiomis moterimis, vasariška Vokietijos gamta, pokalbiai ir nešlifuotos autorės mintys. Rekomenduoju šimtu procentu! P.s. rytojaus desertui - kava su apelsinu 🙃☕️🍊
February 25, 2022
Dėkinga autorei, kad leido man "žygiuoti kartu" su piligrimėmis šiuo pamirštu keliu. Išgyvenau kiekvieną susidūrimo su gamta akimirką, žingsnius mažai pramintais takais, tą jaudulį, kai nežinai kur naktį padėsi galvą ir kokius žmones sutiksi...
"Esu tiesiog banaliai laiminga, kad išėjau, kad atėjau, kad esu čia ir dabar, išplėšusi save iš savo pilkos egzistencijos, pasiryžusi žavėtis kiekviena tobulai paprasta akimirka."
"...žodį "prabanga" per dažnai vartojame kalbėdami apie daiktus, kuriuos galima nusipirkti, o ne apie gyvenimo būdą, mes be reikalo šį žodį dažniau siejame su daiktavardžiais, o ne su veiksmažodžiais... Prabanga yra daryti tai, ką nori, uždirbti iš to, ką darai su aistra, ir pasitenkinti tuo, ką turi... Pati tikriausia prabanga turbūt yra netrokšti prabangos."
"Reikia mažiau dėmesio kreipti į kitus. Yra toks geras posakis: "sakė- pasakė"... Su tokia nuostata gali ir pikčiausius komentarus išklausyti, jie negali tavęs įžeisti. Kad ir ką apie jus kalbėtų, mintyse kartokit: "sakė- pasakė" ir paleiskit tuos blogus žodžius, nebūkite jų įsikibę, nesinešiokit ir jokiu būdu nesidėkit į širdį. Pajusit, kad jie nubyra kaip trupiniai nuo rankovės. Aš vadovaujuosi nuostata niekada nepriimti kritikos iš žmogaus, kurio nuomonės šiaip niekada neklausčiau."
"Eckhartas Tolle... Tai štai jis nuolat tvirtina, kad nėra jokios praeities, tai tik prisiminimai, ir nėra ateities, nes tai tik lūkesčiai .Yra tik dabartis, kurianti ateitį, bet kai į ją ateini, tada vėl būna dabartis. Todėl turime išmokti ugdyti draugišką santykį su dabartimi ir stengtis kuo labiau suvokti šią akimirką. Ir tik tada, kai tavo mintyse nebėra nerimo dėl ateities ir savigraužos dėl praeities, galima pasijusti laimingam."
"O aš vis prisimenu Coco Chanel citatą- jei gimėte be sparnų, nedarykite nieko, kas trukdytų jiems išaugti."
Patirtas absoliučiai gilus skaitymo lengvumas:)
"Esu tiesiog banaliai laiminga, kad išėjau, kad atėjau, kad esu čia ir dabar, išplėšusi save iš savo pilkos egzistencijos, pasiryžusi žavėtis kiekviena tobulai paprasta akimirka."
"...žodį "prabanga" per dažnai vartojame kalbėdami apie daiktus, kuriuos galima nusipirkti, o ne apie gyvenimo būdą, mes be reikalo šį žodį dažniau siejame su daiktavardžiais, o ne su veiksmažodžiais... Prabanga yra daryti tai, ką nori, uždirbti iš to, ką darai su aistra, ir pasitenkinti tuo, ką turi... Pati tikriausia prabanga turbūt yra netrokšti prabangos."
"Reikia mažiau dėmesio kreipti į kitus. Yra toks geras posakis: "sakė- pasakė"... Su tokia nuostata gali ir pikčiausius komentarus išklausyti, jie negali tavęs įžeisti. Kad ir ką apie jus kalbėtų, mintyse kartokit: "sakė- pasakė" ir paleiskit tuos blogus žodžius, nebūkite jų įsikibę, nesinešiokit ir jokiu būdu nesidėkit į širdį. Pajusit, kad jie nubyra kaip trupiniai nuo rankovės. Aš vadovaujuosi nuostata niekada nepriimti kritikos iš žmogaus, kurio nuomonės šiaip niekada neklausčiau."
"Eckhartas Tolle... Tai štai jis nuolat tvirtina, kad nėra jokios praeities, tai tik prisiminimai, ir nėra ateities, nes tai tik lūkesčiai .Yra tik dabartis, kurianti ateitį, bet kai į ją ateini, tada vėl būna dabartis. Todėl turime išmokti ugdyti draugišką santykį su dabartimi ir stengtis kuo labiau suvokti šią akimirką. Ir tik tada, kai tavo mintyse nebėra nerimo dėl ateities ir savigraužos dėl praeities, galima pasijusti laimingam."
"O aš vis prisimenu Coco Chanel citatą- jei gimėte be sparnų, nedarykite nieko, kas trukdytų jiems išaugti."
Patirtas absoliučiai gilus skaitymo lengvumas:)
December 3, 2021
Biškį pavydžiu tokios kelionės.
Pradžioje gal kiek ir erzino pokalbiai, mintys. Kad viskas taip labai moteriška. Bet kažkoks lūžis įvyko po istorijos su Marijos skulptūra ant stalo. Nežinau kodėl, bet tą istorijos dalį ašaromis ploviau.
Knyga vilioja pamėginti tai ko dar niekad nedariau - eiti piligrimines keliones ir rašyti dienoraštį.
Ir dažniau gerti kavą su apelsinais. Bet kava su apelsinais man jau seniai labai patinka. Tobulas derinys.
Pradžioje gal kiek ir erzino pokalbiai, mintys. Kad viskas taip labai moteriška. Bet kažkoks lūžis įvyko po istorijos su Marijos skulptūra ant stalo. Nežinau kodėl, bet tą istorijos dalį ašaromis ploviau.
Knyga vilioja pamėginti tai ko dar niekad nedariau - eiti piligrimines keliones ir rašyti dienoraštį.
Ir dažniau gerti kavą su apelsinais. Bet kava su apelsinais man jau seniai labai patinka. Tobulas derinys.
April 3, 2022
"Ir kas pasakys, kad kelionė ne džiazas. Turime žemėlapį kaip pagrindinę melodiją, o kokius keliukus pasirenkame - tai jau mūsų laisvė." 32 psl.
Į piligriminę kelionę, į Stebuklingojo kraujo kelią kartu vykti kviečia penkios moterys. Tai knyga, kuri ne tik nuves nuo taško A iki B, bet ir "padžiazuos" brisdama vidiniais mūsų sielos keliukais, o gal net ir išmins kokį naują taką.
REKOMENDUOJU, jei norite leistis į kelią, bet šiuo metu neturite nei maršruto, nei kompanijos, nei galimybių fiziškai ištrūkti į didesnius nuotykius - ši knyga suteiks jums viską, ko stokojate, bet, svarbiausia, įteiks pradžią. Idėją. Galimybę. Viziją. Naują svajonę. Pakeliausite žodžiais, susipažinsite su vienu seniausiu piligriminiu keliu Vokietijoje, panirsite į apmąstymus bei, tikiu, turėsite ką padiskutuoti su bendrakeleivėmis - sodriomis, ryškiomis, bet savaip skirtingomis asmenybėmis. Rekomenduoju, jei ieškote šviesaus, jaukaus ir gyvo teksto bei norite šiek tiek atitrūkti nuo romanų.
NEREKOMENDUOJU, jei niekada nė nešovė mintis, kad ir apie patį elementariausią žygį - jei nesuprantate, kam to reikia, vargu, ar pajusite šią knygą. Taip pat, jei skaitėte ir jums nepatiko žygis su kunigu Toliatu, gali būti, kad nepatiks ir ši kelionė - nors istorija ir kitokia, bet koncepcija ta pati.
O man patiko. Labai. Paklajojau dar vienu negirdėtu, neregėtu keliu. Susipažinau su vietovėmis, su istorija, su žmonėmis, su kelionių jausmais. Prisižymėjau tiek minčių, kad nė nežinau, ar mano egzempliorius dar galės kur iškeliauti. Suskaičiavau - 31 lapelis su citatomis 🤭 Ir turiu pripažinti, kad šis žygis patiko labiau, nei pirmasis (kalbu apie Kelyje: 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu). Nors vizualiai gal maršrutas ir ne toks įspūdingas, bet į mintis įsisuko jaukiau. Tarsi patys žingsnių jausmai būtų savesni. Kelionė artimesnė. Moteriškesnė. Patiko bendrakeleivių gausa, jų charakterių, požiūrių, temperamento skirtybės ir žavėjausi nematoma, kone mistine moterų bendrystės gija ir galia.
Jaučiau šią knygą, žygiavau kartu, tiksliau, slinkau kaip šešėlis, prisėsdavau pailsėti kartu, o žygeivėms atsisveikinus su dienos šviesa, užversdavau puslapius ir aš. Beje, čia saldžiai širdimi nuslinkdavo dienos eilėraščių intarpai - prisiduodu, nesu itin didelė poezijos gerbėja, bet po "dienos įspūdžių" jaučiausi tokia artima herojėms, kad norėjosi čiupt telefoną, paskabint bei pasikalbėt, ar gerai čia supratau, o kaip atrodė joms, kokius jausmus sukėlė konkreti eilutė. Jaučiausi tokia artima, kad jutau TĄ apelsinų su kava derinio skonį. Būtent tokį sučepsėjau mintyse ir dabar, nors knygą perskaičiau jau senokai. Tai kaip galiu neduot penkių žvaigždžių? 😊
Į piligriminę kelionę, į Stebuklingojo kraujo kelią kartu vykti kviečia penkios moterys. Tai knyga, kuri ne tik nuves nuo taško A iki B, bet ir "padžiazuos" brisdama vidiniais mūsų sielos keliukais, o gal net ir išmins kokį naują taką.
REKOMENDUOJU, jei norite leistis į kelią, bet šiuo metu neturite nei maršruto, nei kompanijos, nei galimybių fiziškai ištrūkti į didesnius nuotykius - ši knyga suteiks jums viską, ko stokojate, bet, svarbiausia, įteiks pradžią. Idėją. Galimybę. Viziją. Naują svajonę. Pakeliausite žodžiais, susipažinsite su vienu seniausiu piligriminiu keliu Vokietijoje, panirsite į apmąstymus bei, tikiu, turėsite ką padiskutuoti su bendrakeleivėmis - sodriomis, ryškiomis, bet savaip skirtingomis asmenybėmis. Rekomenduoju, jei ieškote šviesaus, jaukaus ir gyvo teksto bei norite šiek tiek atitrūkti nuo romanų.
NEREKOMENDUOJU, jei niekada nė nešovė mintis, kad ir apie patį elementariausią žygį - jei nesuprantate, kam to reikia, vargu, ar pajusite šią knygą. Taip pat, jei skaitėte ir jums nepatiko žygis su kunigu Toliatu, gali būti, kad nepatiks ir ši kelionė - nors istorija ir kitokia, bet koncepcija ta pati.
O man patiko. Labai. Paklajojau dar vienu negirdėtu, neregėtu keliu. Susipažinau su vietovėmis, su istorija, su žmonėmis, su kelionių jausmais. Prisižymėjau tiek minčių, kad nė nežinau, ar mano egzempliorius dar galės kur iškeliauti. Suskaičiavau - 31 lapelis su citatomis 🤭 Ir turiu pripažinti, kad šis žygis patiko labiau, nei pirmasis (kalbu apie Kelyje: 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu). Nors vizualiai gal maršrutas ir ne toks įspūdingas, bet į mintis įsisuko jaukiau. Tarsi patys žingsnių jausmai būtų savesni. Kelionė artimesnė. Moteriškesnė. Patiko bendrakeleivių gausa, jų charakterių, požiūrių, temperamento skirtybės ir žavėjausi nematoma, kone mistine moterų bendrystės gija ir galia.
Jaučiau šią knygą, žygiavau kartu, tiksliau, slinkau kaip šešėlis, prisėsdavau pailsėti kartu, o žygeivėms atsisveikinus su dienos šviesa, užversdavau puslapius ir aš. Beje, čia saldžiai širdimi nuslinkdavo dienos eilėraščių intarpai - prisiduodu, nesu itin didelė poezijos gerbėja, bet po "dienos įspūdžių" jaučiausi tokia artima herojėms, kad norėjosi čiupt telefoną, paskabint bei pasikalbėt, ar gerai čia supratau, o kaip atrodė joms, kokius jausmus sukėlė konkreti eilutė. Jaučiausi tokia artima, kad jutau TĄ apelsinų su kava derinio skonį. Būtent tokį sučepsėjau mintyse ir dabar, nors knygą perskaičiau jau senokai. Tai kaip galiu neduot penkių žvaigždžių? 😊
December 23, 2022
Galvojau, kad nepatiks tokio stiliaus knyga, bet keliavau kartu... Nežinau, ar drįsčiau išeiti į tokį kelią pati, bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir radau daug atsakymų. Skaitydama kartu naršiau ir autorės blog’ą Berlyno dienoraščiai. Ten rastos nuotraukos dar labiau sustiprino įspūdį.
July 12, 2022
Man labai patiko! Pati neseniai praejau Via de la Plata kelia Ispanijoje ir labai daug rasytojos apmastymu bei patyrimu atliepe maniesiems… Si knyga gali nepatikti tik pavydo kamuojamiems tinginiams, kurie patys niekada nepakeltu uzpakalio nuo sofos ir nesileistu i tokia kelione. Maza to, dar jie nekencia tu, kurie isdrista ir kabinejasi prie visko… per daug baznyciu ar dar kokia nesamone. Visiems kitiems tai labai literaturiskai graziai parasyta ir ikvepianti knyga! Gera buvo skaityti, kas antrame puslapyje radau ka pasibraukti… rekomenduoju!
June 13, 2022
Varysiu į piligriminę kelionę!
Na, gal ne į tokią, kurioje reikia bažnyčias apžiūrinėti ir antspaudus rinkti, bet panašią, kur galiu būti sau ir dabar.
Na, gal ne į tokią, kurioje reikia bažnyčias apžiūrinėti ir antspaudus rinkti, bet panašią, kur galiu būti sau ir dabar.
August 25, 2024
🚶♀️ Kava su apelsinais
Įvertinimas ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
Ne paslaptis, kad dievinu knygas apie žygius pėsčiomis bei Camino. Dauguma mano perskaitytų knygų buvo apie pačią kelionę, ten patirtus nuotykius ir iššūkius, sutiktus žmones ir jų istorijas. Bet labai norėjosi tokios, kuri pasakotų apie žmogaus vidinį virsmą. Tai, ką ir pati patyriau eidama Camino Lituano Žemaitijos atkarpą prieš 2 metus. Pagaliau ją radau. Tai „Kava su apelsinais“. Nors kelionė vyksta Vokietijoje, tačiau visa, kas joje aprašoma man taip gerai atpažįstama. Šią knygą pasilieku savo lentynoje, tokią pat pirkau ir dovanojau savo žygio draugei. Tad ji tikrai verta dėmesio.
Įvertinimas ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
Ne paslaptis, kad dievinu knygas apie žygius pėsčiomis bei Camino. Dauguma mano perskaitytų knygų buvo apie pačią kelionę, ten patirtus nuotykius ir iššūkius, sutiktus žmones ir jų istorijas. Bet labai norėjosi tokios, kuri pasakotų apie žmogaus vidinį virsmą. Tai, ką ir pati patyriau eidama Camino Lituano Žemaitijos atkarpą prieš 2 metus. Pagaliau ją radau. Tai „Kava su apelsinais“. Nors kelionė vyksta Vokietijoje, tačiau visa, kas joje aprašoma man taip gerai atpažįstama. Šią knygą pasilieku savo lentynoje, tokią pat pirkau ir dovanojau savo žygio draugei. Tad ji tikrai verta dėmesio.
February 16, 2025
Maloni knyga,- kviečia paklajoti po vasaros pievas, paglostyti arklio šnerves, pauostyti kelio dulkes, užsukti į maldos namus… Įtraukia į nelabai pažįstamų moterų pokalbius, pradžioj gal kiek dirbtinius, atsargius, bet vėliau atvirumo daugėja, temos tampa įdomesnės.
Mielai eičiau kartu, stebėdama kaip keičiasi peizažas, mezgasi santykiai su bendrakeleivėmis, iš namų atsineštas mintis išstumia kelio įspūdžiai, naujos patirtys ir nuovargis. Ėjimas gydo ir keičia, o piligrimystė, tikiu, gali vesti į katarsį.
Mielai eičiau kartu, stebėdama kaip keičiasi peizažas, mezgasi santykiai su bendrakeleivėmis, iš namų atsineštas mintis išstumia kelio įspūdžiai, naujos patirtys ir nuovargis. Ėjimas gydo ir keičia, o piligrimystė, tikiu, gali vesti į katarsį.
May 5, 2023
4.5*
Labai graži knyga tuo, kad taip vaizdingai ir giliai aprašytos vietovės, kuriomis buvo keliaujama, jog pati pasijutau lyg būčiau ten ėjusi ir viską mačiusi. Šilta, pokalbių ir pamąstymų pilna knyga, daug kur labai surezonavo su savo pačios mintimis ir patirtimi.
Labai graži knyga tuo, kad taip vaizdingai ir giliai aprašytos vietovės, kuriomis buvo keliaujama, jog pati pasijutau lyg būčiau ten ėjusi ir viską mačiusi. Šilta, pokalbių ir pamąstymų pilna knyga, daug kur labai surezonavo su savo pačios mintimis ir patirtimi.
July 8, 2025
Tai Berlyne gyvenančios rašytojos ir žurnalistės, vienos piligriminės kelionės dienoraštis . 🗒️🖋️
Tai ne šiomis dienomis populiarus kelias, o senovės kraujos kelias, kuriuo šiai dienai eina vienetai.. ☺️
Autorė išgirdusi apie legendą, nusprendžia suburti dar kelias merginas ir išbandyti šio kelio potyrius. 🌿🌳🪵
Merginoms keliaujant kartu šešias dienas netrūksta apmąstymų, nuotykių, nuovargio bei sunkumų. 😞😏
Visos moterys turi savo istoriją, savo pasirinkimą eiti šiuo keliu. Kokie jų pasirinkimai, sužinosite atvertę knygą. 📓
Tokio tipo knygos nėra mano stiliaus. Nesu nei religinga, nei kada leisiuosi į tokią kelionę. Nors jau pasimokiau niekada nesakyk niekada, tad o gal. 😏
Kaip ir autorė minėjo - į tokias keliones leidžiasi tie, kurie kažko ieško. Šiai dienai tikriausiai aš neieškau nieko. 🔥
Bet knyga tikrai patiks tokio tipo keliones mėgstantiems arba svarstantiems ar eiti. 💯
Tai ne šiomis dienomis populiarus kelias, o senovės kraujos kelias, kuriuo šiai dienai eina vienetai.. ☺️
Autorė išgirdusi apie legendą, nusprendžia suburti dar kelias merginas ir išbandyti šio kelio potyrius. 🌿🌳🪵
Merginoms keliaujant kartu šešias dienas netrūksta apmąstymų, nuotykių, nuovargio bei sunkumų. 😞😏
Visos moterys turi savo istoriją, savo pasirinkimą eiti šiuo keliu. Kokie jų pasirinkimai, sužinosite atvertę knygą. 📓
Tokio tipo knygos nėra mano stiliaus. Nesu nei religinga, nei kada leisiuosi į tokią kelionę. Nors jau pasimokiau niekada nesakyk niekada, tad o gal. 😏
Kaip ir autorė minėjo - į tokias keliones leidžiasi tie, kurie kažko ieško. Šiai dienai tikriausiai aš neieškau nieko. 🔥
Bet knyga tikrai patiks tokio tipo keliones mėgstantiems arba svarstantiems ar eiti. 💯
Displaying 1 - 13 of 13 reviews