Rožynas

by Vilma Fiokla Kiurė, Nikodemas Pajuodis (designer)

„Rožynas“ – trumpų istorijų rinkinys apie devyniasdešimtųjų Panevėžį. Apie privačių namų mikrorajono gyventojus, apie to meto smulkiuosius verslininkus, keistuolius ir nevykėlius, apie sektantus ir nusikalstamą pasaulį.

Tai knyga be siužeto ir moralo. „Rožyno“ istorija pasakojama piešiant ryškius personažų portretus. Tekstai persmelkti ironija.

Vilma Fiokla Kiurė – dailininkė ir rašytoja. Ji rengia parodas, yra išleidusi dvi knygas: avangardinės poezijos rinkinį „Superleninas ir Amanitas Muscarias“, („Kitos knygos“, 2009 m.) ir esė apie Kirtimų romus „Parubankė: trūkinėjantys ryšiai“ („Žiemos žodžiai“, 2013 m.).

106 pages, Paperback

First published January 1, 2021

Reviews

[cypt · Rating 5 out of 5]

"Rožynas" buvo nuostabus atradimas. Nors Fioklos tekstus paskaitau FB ir Patreone, vis tiek pavieniui jie veikia ne taip - labiau kaip prisiminimas, išprovokuotas nuotaikos ar dabarties įvykių. Sudėjus juos į knygą atsitinka stebuklas / trumpas sujungimas (priešingai nei daugelio kitų FB postų, virtusių knygomis, pvz Žalių sausainių) ir visi tekstai pradeda pasakoti apie kažką daugiau, susijungia į bendrą vaizdelį. Labai rekomenduoju, per vieną dieną "Rožynas" tapo mano mėgstamiausia knyga iš dabartinio 90s bumo.

PATIKO:

1. Ant kiek tai savilaidinė knyga: išspausdinta ant paprasto balto popieriaus, paprasčiausio, vos ne wordinio maketo, nenugludinta redaktorių ir turinio redaktorių. Kaip smagu, kad šis tekstas neperėjo per kurios nors bestselerį gaminančių leidyklų mėsmalę (galvoju apie "Tyto albos" visus žvaižgdūnus, paverčiamus rašytojais): kai kurios pastraipos tęsiasi po puslapį, nes taip reikia, skyriai kuo įvairiausio ilgio, nes taip reikia. Ir tikrai nereikia kitaip.

2. Struktūra / tema: visa knyga sudėta iš mikroistorijų, 90-aisiais pažinotų personažų, tuo metu gyvenusių Panevėžio nuosavų namų kvartale Rožyne. Kai skaičiau FB, jie visi atrodė tokie atskiri, o knygoje sulimpa į rajono / gyvenimo paveikslą, pilną dabar jau egzotiškai atrodančių praktikų: sektos, vandens struktūros atstatinėjimai, 90-ųjų architektūra (kolūkinis barokas), mafukai, pavirtę verslininkais, pelningiausi verslai. Suveikia atpažinimas, iškart prisimeni vandens gydymo aparatą pas senelę arba skalbinių segtukų / karolių vėrimo gaminimo fabrikėlį pas kaimynę ant lovos, įdarbinant visus aplinkinius vaikus. Bet sykiu nei praktikos, nei atpažinimas netampa teksto varikliu: pirmiausia vis tiek yra žmonės, jų istorijos, ir tai be galo gražu. Skaitydama pagavau save nebegalvojančią, "ar taip tikrai buvo" (kaip būna skaitant daugelį šiuolaikinio popso apie pvz sovietmetį), nes tie personažai tokie išbaigti, kad jiems nebereikia nei tikrumo pagrindo, nei fikcinės dermės ar originalumo.

3. Susijęs - nors tai tekstas apie netolimą, daugumai atpažįstamą praeitį, jame visai nėra nostalgijos; tai nėra "tuo metu augau / brendau / kažką supratau / wow tuo metu buvo diskanai" tekstas. Taip pat (dėl to?) - nors tai pirmu asmeniu pasakojamas tekstas, tas pirmas asmuo, pasakotoja beveik visur išlieka stebėtoja, ne protagoniste, žiūri ne į save, o į kitus, netgi jei pati dalyvavo sektose ar pati išsiaiškino tą ar kitą istoriją. Tas asmeniškumas, kuris netampa "apie mane" - neįtikėtinai graži pozicija, galbūt dėl to ir knyga tokia paveiki, ne tik juokinga, bet ir šilta.

4. Stilius / humoras - seniai tiek juokiausi skaitydama, jausmas toks, lyg skaitytum Ilfą ir Petrovą arba Šurajevą + Šventinį Bankucheną + uab "Uaba". Bet ir kitaip: Fiokla neironizuoja nei savo aplinkos, nei tuometės, nei dabartinės, nesistebi ir nedemonstruoja "wow kaip buvo", tiesiog turi gerą medžiagą ir labai gerai pasakoja. Atrodo, kad juokingas kiekvienas sakinys - gal todėl, kad niekur neauginama įtampos, nėra tokio "va jau tuoj tuoj bus kulminacija"; kiekvienas aprašomas gyvenimas nuo pradžių iki galo yra arba gali būti pamatytas kaip linksmas. Dabar kaip tik išankstiniai skaitytojai dalinasi Radzevičiūtės humoru iš Minareto, o aš skaitydama vis galvojau, kad Fioklos humoras yra, su Radzevičiūte palyginus, visiškai nepadarytas, nesukonstruotas, nesuliteratūrintas, tiesiog toks. Nu kaip Šurajevo :)

Ištraukų pririnkti sunku, nes linksma nuo viso pasakojimo, ne atskirų sakinių. Bet va keletas:

Mieste buvo gerų architektų, kurie Lietuvai projektavo bankų pastatus ir benzino kolonėles, bet tie geri specialistai individualiai statybai siūlydavo minimalistinius projektus. Tokius namus verslininkai vadino daržinėmis arba tvartais ir ieškodavo sukalbamų architektų, kurie legalizuotų užsakovų kūrybos projektus. Panevėžyje tokių netrūko, todėl dygo pilys su dorėniškomis kolonomis, barokiniais laiptais, neaiškios paskirties bokšteliais ir arkomis kaip grybai po lietaus. (p. 35)

Nors Vijolėta gyveno Rožyne, artimiau susipažinome evangelistinėje sektoje, apie kurią papasakosiu vėliau. Toks Vijolėtos vardas buvo įrašytas į dokumentus. Ir tai liudijo, kad jos tėvai mažai raštingi. Ji pati buvo gana išprususi ir dirbo kirpėja. Vijolėta kirpo gerai, bet sirgo profesine liga - varikoze, todėl, kai priklausėme netradicinei bažnyčiai, dažnai melsdavomės už jos kojų venas.
Kurį laiką mus siejo tik Jėzus, bet vėliau, žlugus sektai, ėmė rastis ir daugiau interesų, tad mudvi susidraugavome. Aš, kaip ir Dailininkas taupantis dažus, pasijusdavau geriau, kai šalia manęs maldavosi žmogus, kuriam prasčiau sekasi. Tada galėjau sutelkti dėmesį į jo problemas. Vijolėta buvo netekėjusi ir bevaikė, dirbo sunkų darbą, ją kamavo profesinė liga ir sulaukusi keturiasdešimties vis dar gyveno su tėvais. Jos padėtį atspindėjo antakių linija. Vijolėta juos taip išsipešiodavo, kad veidas įgydavo liūdną Pjero išraišką. Taip ir norėjosi nuolat ją guosti. (p. 41-42)

Tiek Dailininkas taupantis dažus, tiek mano tuometinis sutuoktinis buvo įžymūs menininkai. Apskritai kalbant apie mūsų miesto menininkus beveik visuomet būtina pridėti žodį "pasaulinis", todėl toliau tekste buvusį sutuoktinį vadinsiu Pasaulinio garso menininku, nes žinau, kad jam tai patiktų. (p. 44)

Jei daugiabučiuose gyvenę vyrai nuo žmonų slėpdavosi garažuose, tai privatininkų rajone - rūsiuose. Ir tie, ir anie tose vyriškose užuovėjose rinkdavosi išgerti. Na va, aš ir vėl apie girtuoklystes. O ką daryti, jei taip buvo? Jei žmonės tais laikais daug gėrė. Štai suskaičiavau nuo pačios gatvės pradžios, tad spręskite patys.
Name Nr. 1 - variniu stogu - gyveno alkoholikė. Name Nr. 2 gyveno moteris, pati pasistačiusi namą, ji negėrė. Negėrė ir jos sūnus. Name Nr. 3 gyveno Palmutė su vyru. Jos vyras gėrė. Name Nr. 4 gyveno suvirintojas Untė. Tas gėrė, oi, kaip gėrė. Penktajame - Teresienė ir pekinukas pliku užpakaliu. Šuo gėrė laisvinamuosius. Šeštajame, Komunisto name, gėrė Alfonsas. Septintajame trynėsi savižudžio žmona ir meilužė. Jos negėrė, bet viena kitą nuodijo neapykanta, o tai beveik tas pat, kas gerti kaukolinį. Aštuntajame gyvenau aš. Devintajame - nudistas, apie kurį dar nerašiau. Tas irgi gėrė. Dešimtajame - daugiavaikė Janytė, ji neturėjo kada gerti. Vienuoliktame - Sauliukas, kuris gėrė iš sielvarto. Dvyliktas namas - su kiaulėmis, jame niekas negėrė. Tryliktame name kreivomis siūlėmis gėrė savininko sūnus. Nr. 14 - nebaigta statyba. Penkioliktame name gyveno verslininkas Bajoras, kuris gėrė saikingai. (p. 32-33)

NEPATIKO (mažiau patiko):

1. Pakursyvintas žargonas - rods, po Pietinia, Malalietkos ir Vernono jau nebeturėtų būti baisu vadinamieji barbarizmai.

2. Pabaiga: knyga nutrūksta taip pat staiga, kaip ir buvo prasidėjusi. Tai ir kažkaip natūralu, bet ir vis žiūri, ar tik nenusikirpo dalis failo.

Bet čia vis tiek mano šių metų lietuviška knyga, gal net nuo pat Morkūno; pranoko ir man baisiai patikusias Vojâgo ir Schizmatikus, kaip ir pernykštį favoritą Andriuškevičių. Jau keliauja pas panevėžietę mamą ir Rožyne gyvenančią jos pusseserę, ta irgi suka šiokį tokį versliuką - vietos atmintis :)

[Miglė · Rating 5 out of 5]

Knyga susiskaitė tarsi pokalbis susiklausė, neformalus, sklandus, o jo varomoji jėga - smalsumas. Ir pasakotojos smalsumas, skatinęs kažkur nueiti, pažiūrėti, išklausinėti, ir mano kaip skaitytojos smalsumas, pasiimu paskaityti trumpam, bet baisiai CEKAVA, kas ten toliau bus, ir žiū, pusės knygos jau nėra. Iš pradžių - namų, personažų ir jų santykių aprašymai, paskui, kalbant apie sektas, pasakojimas ėmė dėliotis tarsi į romaną, o tuomet, grynai kaip pokalbis, ėmė ir nutrūko. Nuo nepasitenkinimo, negavus daugiau, saugojo visos knygos nepretenzingumas, nors tos Rožyno peripetijos gali atrodyti painios, bet viskas regisi taip paprasta ir atvira, kad gauni tiksliai tai, kas pažadėta. Labai patiko, galvoju, kam čia iš vos vyresnių draugų ar giminių paskolinus, kad surezonuotų.

[Virga · Rating 5 out of 5]

Knyga iš mažų portretukų, bet jie labai vientisai susidėlioja į mozaiką. Visai džiazas prasideda, kur tie portretukai pradeda grįžinėti (kaip Broniukas), kur jau atpažįsti - ai, čia tas, ir dar kokiu nauju bruožu pasipildo.

Skaitant buvo kartais labai juokinga, bet dažniau net kažkaip graudžiai gražu, o kartais ir liūdna, nes labai aiškiai prisimindavau tipažus (turbūt esu panašiai rašytojos amžiaus), ypač moteris, pasimetusias, besiblaškančias, besistengiančias iš paskutiniųjų ir vis tiek niekinamas, nelaimingas, depresuojančias, nepakylančias nuo teliko, etc. Keli epizodai - apie būdus išvengti prievartavimo, apie "kriminalo" viešpatavimą - tai ypač liūdni.

labai patiko pačios pasakotojos paveikslas, ypač knygos pabaigoj. Toks visiškai nesofistikuotas, visai beveik neišsiskiriantis iš visų tų įdomių kaimynų: jinai ir į tas religijas įsitraukia, ir į versliukus, ir šiaip sava toj gatvėj. Visiškai jokio žiūrėjimo iš aukšto ar pašaipaus vertinimo.

[Emilija · Rating 5 out of 5]

Labai smagiai susiskaitė. Netrūko įtraukiančių siužeto vingių bei idomios rašymo manieros.

[Katinas Čiobrelis | knygos, kelionės ir kiti įdomūs dalykai · Rating 5 out of 5]

www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Smagi knygutė apie Panevėžį gūdžiais 90-aisiais. Skaitėsi lengvai ir greitai, sukurta iš mažų tekstukų, tarsi kokia mozaika. Labai tinka jei, kas norėtų susipažinti koks buvo gyvenimas po nepriklausomybės.

[Kirkirvarpa · Rating 3 out of 5]

Vieno vakaro skaitinys. Trumpi pasakojimai, kurių centre atsiduria ne tiek pačios istorijos ir įvykiai, kiek tų istorijų veikėjai. Jų čia nemažai. Gana spalvingi, skirtingi. Ir visi kažkuo panašūs.
Skaityti nenuobodu. Bet gilesnio įspūdžio nepalieka. Tai tokios pat trumpos istorijos, kurias patys pasakojame savo draugams ar pažįstamiems susitikę, prisimindami savo kasdienius įvykius ar bendrus pažįstamus. O po savaitės tas istorijas jau keičia kitos.

[Ugne · Rating 4 out of 5]

Rožyną skaičiau tik Rožyne, taip norėdama kažkuo išsaugoti šio gimto kampo besislapstančius vaiduoklius. Atrodo, bene būtų vienas ilgas anekdotas, ar istorija prie vyno taurės, bet nors ir buvau 90aisiais dar visai maža, kažkuo galėjau apčiuopti ir savo identitetą tose istorijose. Džiugu, kad autorė išleido šią knygelę nors ir mažu tiražu, nes tokiais žingsneliais galima priimti tą savą, autentišką augimo procesą, priimti tuos keistus įpročius ir kultūrinius niuansus, kurie dabar labai keistai atrodo ne tik gen Z, bet ir man.

Kelis skyrelius skaičiau garsiai namiškiams. Kampus, namus ar gatves atpažinau aš, o knygos veikėjus - mano tėvai. Pasirodo, Zigmas Baltarankis ir juos kažkada norėjo į versliuką įsukti…

Tik pabaigos truputėlį trūko, bet gal ir gerai. Juk tai tik laiko tarpsnis.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 2 out of 5]

Nors esu panevėžietė ir aprašomuoju laikotarpiu teko šiek tiek sukiotis "Rožyne", knyga absoliučiai nesurezonavo.

Kažkoks nenusakomas žanras: nei publicistika, nei grožinė literatūra (meninės raiškos priemonių vos ne vos išvarvinta). Toks elementariai perteiktas 90-ųjų buitiakas. Keliasdešimt iš atminties išplaukusių vaizdelių, kurie, oi, kaip tikėjausi, kad nors šiek tiek trauks iki R. Kmitos "Pietinia kronikų". Bet, deja, toli kaip iki Mėnulio.

V. Fiokla Kiurė: "Vos pasirodžius "Rožynui" supratau, kad įsitrinti į literatų ratus nepavyks. Rašytojų bendruomenė niekaip nereagavo į mano kūrinį, o kritikai knygos net nesudirbo". Perskaičiau šią knygelę ir supratau, kad toks literatų abejingumas ne iš piršto laužtas.

[Ringa Sruogienė]

DNF@99

[Greta]

tas retas atvejis, kai 90-tieji literatūroj nevimdo - tema ir forma puikiai atitinka. viršelis privertė pagalvoti, koks galėtų būti smagus kompiuterinis žaidimas su aprašytais personažais ir nutikimais.

[Kulvinskaitė Virginija]

Skaičiau fragmentus Facebook'e - patiko. Todėl "Rožyną" atsiverčiau entuziastingai, bet - knygos taip ir nebaigiau, strigau kažkur per vidurį. Kodėl? Tapo nuobodu. Tie visi Rožyno gatvės gyventojai, atrodo, galėtų gyventi bet kur, bet kada - vienas geria, kitas vagia, valdinga žmona, apsukrus verslininkas. Yra, žinoma, ir specifinių laiko ženklų, bet man ryškesnis pasirodė tas universalus kasdienybės ratas - sukasi, sukasi. Ir sukasi. Pritrūko kažkokią esmę anapus visų kasdienių bruzdesių, žmonių ir įvykių išryškinančio žvilgsnio - dabar, atrodo, taip ir nučiuožiama paviršiumi. Nors jei domina tokia elementari kasdienybės antropologija, papasakota su plepios viską matančios ir girdinčios kaimynės entuziazmu - gal ir patiks. Dar vienas bent jau man kliuvęs dalykas - stilius, leksika: primena regioninio laikraščio publicisto/ės rašinius - lyg ir norima kalbėti objektyviai, bet ir pašmaikštauti, pašiepti ydas etc., bet vis tiek rašoma taip, kad būtų visiems suprantama, aišku. Nes ir pasakotojai viskas aišku. Bet man vis kildavo klausimas - ar tikrai viskas taip paprasta, aišku tame Rožyne? Na, žodžiu, to vadinamojo autentiško balso ar stiliaus pritrūko, ir noro pasikapstyti giliau.

[Živilė · Rating 2 out of 5]

Knyga, skambanti kaip paskalų kampelis vietiniame provincijos laikraštuke.
Atskiros dalys jame visai neblogai atrodytų.
Šios autorės feisbuko paskyra ir komentarai turi gerokai didesnę vertę, deja. Galbūt Rožyno gyventojams smagu skaityti apie savo kaimynus, esamus ir buvusius, bet 1 metai gyvenimo ten tokio jaudulio nesukėlė.

[Rasaxx · Rating 3 out of 5]

3.5/5
Nieko bendro su Rožynu neturiu, gal todėl ir knyga kažkokia svetima pasirodė. O tie visokie neaiškūs tikėjimai - Jehovos liudytojai ir kiti, man visai tolimi. Kai kam tie devyniasdešimtieji buvo tokie.

[Jolita Sankauskaite · Rating 4 out of 5]

Nors esu ne iš Rožyno, bet turiu daug panašių prisiminimų apie tų laikų Panevėžį :) Smagu buvo prisimint :)

[Migle · Rating 3 out of 5]

Deja, bet taip, kaip žavi autorės FB įrašai, knyga nesužavėjo. Tiesa, knygoje - ne vienas absurdiškas pasakojimas, privertęs nusišypsoti, tad skaityti buvo įdomu.

[Tomas Kukis]

Puikūs tekstai, ryškūs personažai vedantys į niekur.