What do you think?
Rate this book
Tobulų žmonių istorijos
Dovilė Raustytė (gim. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.
„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose."
Autorė
Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką", o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje...
Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos", nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.
„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!"
Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė
„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją."
Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė
„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose."
Autorė
Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką", o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje...
Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos", nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.
„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!"
Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė
„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją."
Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė
- GenresFictionShort Stories
152 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
7 people are currently reading
193 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 39 reviews
January 26, 2022
Skaitant šį novelių rinkinį neabejojau, kad D. Raustytė turi ką pasakyti. Kartais panašūs kūriniai, kuriose sutalpina daug trumpų istorijų, atrodo išsibarstę, net patys savimi neužtikrinti, be krypties, o šie atrodė turintys tikslą, apgalvoti ir gerokai išlaikyti mintyse prieš jiems nugulant ant popieriaus. Autorė itin kinematografiškai ir dažniausiai labai subtiliai pasakoja apie paprastus dalykus nepaprastai – tiems, kurie mėgsta pasikapstyti giliau, čia bus ir daug simbolių, ir magijos, kuria nesunku patikėti, ir daug klausimų, į kuriuos atsakymų gal iki galo ir nerasit, ir daug pažįstamo. Jaučiamas šiuolaikiškas autorės požiūris, natūralūs ir nepompastiški dialogai priartina pasakojimą arčiau mūsų, o ir tam tikros problemos, gliaudomos šiose istorijose, yra tokios, nuo kurių nepabėgame nei vienas. Įvykių centre dažnai atsiduria tarpusavio santykiai, nutylėtos nuoskaudos, neišsakyti prisipažinimai, tarsi liga apsėdančios mintys, viltis. Kai kurias noveles buvo lengviau iššifruoti nei kitas, tikriausiai dėl jų artimumo pačiai sau, o kitos liko tam tikra paslaptimi, bet toks jų likimas atrodo gana teisingas – daug galimybių diskusijai arba permąstymui savo paties galvoje.
Tam tikromis akimirkomis D. Raustytės kūryba man priminė J. Ivanauskaitę – čia irgi radau nemažai melancholijos, savęs ieškojimo, o ir tas atitolimas nuo realybės, kuriuo patikėti nebuvo sunku, susišaukė su Ivanauskaitės pomėgiu pasukti fantastikos ir siurrealizmo link. Sunku apie tokius rinkinius kalbėti bendrai, mat jie be galo įvairialypiai, bet mano favoritės buvo „Negraži moteris“, „Inspiracija“, „Parkas“ ir „Tobulų žmonių istorijos“. Retokai į rankas paimu lietuvių autorių kūrybą, bet džiaugiuosi, kad daviau šiam debiutui šansą – jis maloniai nustebino, privertė stabtelėti ir tikiu, kad autorė turi dar nemažai ką pasakyti, todėl laukiu, kol galėsiu tai perskaityti.
Tam tikromis akimirkomis D. Raustytės kūryba man priminė J. Ivanauskaitę – čia irgi radau nemažai melancholijos, savęs ieškojimo, o ir tas atitolimas nuo realybės, kuriuo patikėti nebuvo sunku, susišaukė su Ivanauskaitės pomėgiu pasukti fantastikos ir siurrealizmo link. Sunku apie tokius rinkinius kalbėti bendrai, mat jie be galo įvairialypiai, bet mano favoritės buvo „Negraži moteris“, „Inspiracija“, „Parkas“ ir „Tobulų žmonių istorijos“. Retokai į rankas paimu lietuvių autorių kūrybą, bet džiaugiuosi, kad daviau šiam debiutui šansą – jis maloniai nustebino, privertė stabtelėti ir tikiu, kad autorė turi dar nemažai ką pasakyti, todėl laukiu, kol galėsiu tai perskaityti.
February 7, 2022
Visai patiko Dovilės Raustytės debiutas, man pasirodė tokios klasikinės novelės (truputį priminė Opolskaitės Dienų piramides), nors ir labai šiuolaikiškos. Kur Opolskaitė duoda realizmo, ten Raustytė - šiuolaikybės, ir tai keista ir įdomu skaityti, supranti, kad dar nelabai suvoki savo šiandieninio laiko kaip galinčio tapti dramos ir traumų šaltiniu (karantininiai nesusipratimai, "teigiamas testas" - iš tiesų, kaip tokią stabilią šito junginio reikšmę išjudino pandemija!!, kaukės, medžių kirtimas, Tauro kalno / Vilniaus parkų renovacijos).
PATIKO
- Kad personažams neretai kas nors vaidenasi, ir tai yra reikšminga: merginai, susitinkančiai su savo ex, vaidenasi mažas berniukas (tipo negimęs jų vaikas), dar fainiau: merginai, apsigyvenusiai buvusiam KGB pastate, vaidenasi nukankintas žmogus. Bet ne kaip nors baisiai, o kaip nuolat remontą darantis kaimynas, kažkaip taip visai jaukiai. Ir iškart supranti, kodėl ji galiausiai pas jį išeina, kodėl tai yra ir pabėgimas, ir išprotėjimas.
- Net ir su keistybėmis, labai atpažįstamos situacijos, tiek psichologine prasme, tiek įvykiais ar tiesiog dialogu. Maniškė, su išlygomis, buvo šita:
BUVO ĮDOMU
- Kad panašu į Ivanauskaitę - tokiomis ne tiek siurrealistiškomis, kiek šiaip keistomis detalėmis, paradoksais (personažo motina, palikta vyro, pradeda rašyti ir rašydama darosi vis negražesnė, plius rašo magiškais rašikliais, kurie mainais siurbia žodžius iš knygų, - čia jau beveik Macoureko pasaka, tik kad tokiu Reikšmingu Tonu papasakota, tai vis tiek labiau Ivanauskaitė). Nesu didelė Ivanauskaitės mėgėja, bet tas susidūrimas su kitokia logika, kitokiu (nesuprantamu) priežastingumu yra faina.
NEPATIKO
- Kad visi nuolat ko nors laukia ir tas užknisa. Mergina laukia pasimatymo su ex, kita moteris kankindamasi laukia, kol baigsis mėnesio trukmės menininkų rezidencija, intravertas keistuolis laukia drąsos užkalbinti irgi keistuolę merginą (spoiler: nesulaukia), dar viena mergina laukia, kol galės pasikalbėti su prekybcentrio kasinininku, nes kontaktas trumpas, o apsilankymai parduotuvėj nedažni... "Tegu visos moterų kartos jaus tą laukimą, į mano širdį įdėtą", anot poetės, tai vat to laukimo moterų kartoms man buvo truputį per daug. Ar reikia suprasti, kad tobuli žmonės - tai tie, kurie neprieštarauja palaukt, jeigu reikia? Faina mintis, gal ir tikrai adekvati, kai dabar laukiame, kada pasibaigs karantinai ir ribojimai, kada vėl ateis laikas PRIEŠ, tokia belle epoque. Bet juk dar nepabaigėm laukti, kol grįš tarpukaris!!
- Kaip daugelyje vietų dialoguose tarsi bandoma įvesti šnekamąją kalbą, bet vis tiek ji lieka su rašytinės elementais ir dėl to vietom labai sunku įsivaizduoti šnekančius žmones. Pvz:
Replika labai gražiai prasideda tuo nebaigtu sakiniu, bet staiga ima ir persiverčia: tos vienarūšės sakinio dalys, dar su joms priklausančiais žodžiais, tas išplėstinis dalyvinis pažyminys prieš pažymimąjį žodį... man net parašyt sunku, negi tikrai taip kalba pasakotojo bičiuliai? Plius, šnekėdamos ir šnekėdami mes prikišam parazitinių žodelių, be reikalo kartojam visokius jungtukus, nutrūkstam ties puse sakinio... Šnekamoji turi savo ritmą ir intonacijas, tik pagal jas dėliojasi žodžių skaičius ir tvarka, ir gal dėl to taip jaučiasi, kai ji būna nurašydinta, nuredaguota, išversta pažodžiui ar pan. Ir gal dėl to tokie baisūs dažniausiai būna dialogai LT kine :D
Žvaigždutės: kaip debiutui duočiau 4*, bet prisiminiau, kad trumpąją prozą man norisi vertinti pagal Kondrotą, Morkūną ir Savickį, tai šitam kontekste 3*.
PATIKO
- Kad personažams neretai kas nors vaidenasi, ir tai yra reikšminga: merginai, susitinkančiai su savo ex, vaidenasi mažas berniukas (tipo negimęs jų vaikas), dar fainiau: merginai, apsigyvenusiai buvusiam KGB pastate, vaidenasi nukankintas žmogus. Bet ne kaip nors baisiai, o kaip nuolat remontą darantis kaimynas, kažkaip taip visai jaukiai. Ir iškart supranti, kodėl ji galiausiai pas jį išeina, kodėl tai yra ir pabėgimas, ir išprotėjimas.
- Net ir su keistybėmis, labai atpažįstamos situacijos, tiek psichologine prasme, tiek įvykiais ar tiesiog dialogu. Maniškė, su išlygomis, buvo šita:
Pagalvojo, kad seniai buvo susitikusi su tėvu. Šis kartais atvažiuodavo darbo reikalais į Vilnių ir pakviesdavo ją pietų. Mylėjo tėvą, bet taip prie jo įsitempdavo, kalbėdama jau iš anksto galvojo, koks bus kitas sakinys, ko dar galėtų paklausti. Galiausiai tik iš mamos ar pažįstamų sužinodavo, kad tėtis buvo Vilniuje. Ta galimos tylos baimė vargino, matyt, ne vien ją. (p. 68)
BUVO ĮDOMU
- Kad panašu į Ivanauskaitę - tokiomis ne tiek siurrealistiškomis, kiek šiaip keistomis detalėmis, paradoksais (personažo motina, palikta vyro, pradeda rašyti ir rašydama darosi vis negražesnė, plius rašo magiškais rašikliais, kurie mainais siurbia žodžius iš knygų, - čia jau beveik Macoureko pasaka, tik kad tokiu Reikšmingu Tonu papasakota, tai vis tiek labiau Ivanauskaitė). Nesu didelė Ivanauskaitės mėgėja, bet tas susidūrimas su kitokia logika, kitokiu (nesuprantamu) priežastingumu yra faina.
NEPATIKO
- Kad visi nuolat ko nors laukia ir tas užknisa. Mergina laukia pasimatymo su ex, kita moteris kankindamasi laukia, kol baigsis mėnesio trukmės menininkų rezidencija, intravertas keistuolis laukia drąsos užkalbinti irgi keistuolę merginą (spoiler: nesulaukia), dar viena mergina laukia, kol galės pasikalbėti su prekybcentrio kasinininku, nes kontaktas trumpas, o apsilankymai parduotuvėj nedažni... "Tegu visos moterų kartos jaus tą laukimą, į mano širdį įdėtą", anot poetės, tai vat to laukimo moterų kartoms man buvo truputį per daug. Ar reikia suprasti, kad tobuli žmonės - tai tie, kurie neprieštarauja palaukt, jeigu reikia? Faina mintis, gal ir tikrai adekvati, kai dabar laukiame, kada pasibaigs karantinai ir ribojimai, kada vėl ateis laikas PRIEŠ, tokia belle epoque. Bet juk dar nepabaigėm laukti, kol grįš tarpukaris!!
- Kaip daugelyje vietų dialoguose tarsi bandoma įvesti šnekamąją kalbą, bet vis tiek ji lieka su rašytinės elementais ir dėl to vietom labai sunku įsivaizduoti šnekančius žmones. Pvz:
- Baik tu, seni, tiek panų... Gabija visada buvo keistuolė, pamiršk tu ją, gal pabėgo kur su tuo statybininku Kaimynu ar kokiu kitu tinderio maču. Tau tik doktorantams būdinga įtampa, - liūdnai nusijuokdavo jie. (p. 128-129)
Replika labai gražiai prasideda tuo nebaigtu sakiniu, bet staiga ima ir persiverčia: tos vienarūšės sakinio dalys, dar su joms priklausančiais žodžiais, tas išplėstinis dalyvinis pažyminys prieš pažymimąjį žodį... man net parašyt sunku, negi tikrai taip kalba pasakotojo bičiuliai? Plius, šnekėdamos ir šnekėdami mes prikišam parazitinių žodelių, be reikalo kartojam visokius jungtukus, nutrūkstam ties puse sakinio... Šnekamoji turi savo ritmą ir intonacijas, tik pagal jas dėliojasi žodžių skaičius ir tvarka, ir gal dėl to taip jaučiasi, kai ji būna nurašydinta, nuredaguota, išversta pažodžiui ar pan. Ir gal dėl to tokie baisūs dažniausiai būna dialogai LT kine :D
Žvaigždutės: kaip debiutui duočiau 4*, bet prisiminiau, kad trumpąją prozą man norisi vertinti pagal Kondrotą, Morkūną ir Savickį, tai šitam kontekste 3*.
September 7, 2023
planuoju parašyti išsamesnę apžvalgą "Literatūrai ir menui", todėl nesiplėsiu ir tik pasakysiu, kad tikrai išbaigtos, išpildytos knygoje vos dvi novelės - pati pirmoji ir "Iniciacija". visos kitos primena apmatus, eskizus. erzino formos pretenzingumas, kinematografiškumas (puiku ta montažinė proza, bet kai viskas montuojama pagal tą patį kurpalių, tai jau kažkaip), tos "susuktos" pabaigos ir "magiškos transformacijos" gali nustebinti vieną ar du kartus, bet kai kaskart vis "stebinama" tuo pačiu būdu... visada labai džiaugiuosi prozininkais, kurie rašo apie šių dienų realybę, nes pievos ir sodybos, ir visokie ten mažieji miestelių žmonės užkniso tikrai, bet vien gerų norų nepakanka, reikia ir jautraus bei analitiško žvilgsnio - socialinės medijos, pandemija ir kitos šių dienų aktualijos neturėtų virsti paviršutinišku šaržu, nes iš tiesų tai juk toks pat seniokiškas požiūris kaip ir pievų bei sodybų adoracija.
February 19, 2022
Man patiko, lauksiu ir kitų autorės knygų.
https://knyguziurkes.com/2022/02/19/t...
https://knyguziurkes.com/2022/02/19/t...
March 9, 2022
Nuo šiol skaitysiu viską, ką tik Dovilė Raustytė parašys. Tikriausiai paskutinį kartą, kai skaičiau kažką panašaus buvo prieš porą metų. Tuo metu Samanta Schweblin ir jos knyga „Pilna burna paukščių“ man atvėrė akis ir vėl grąžino prie skaitymo džiaugsmo. Taip ir Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“ privertė vėl atsigręžti į magiškąjį realizmą, kuris lietuvių autorių gana primirštas. Arba tiesiog tos knygos nepasitaikė mano rankose.
Pradžioje kiekviena novelė atrodo gana paini, sunku įsijausti, nes jos gana trumpos, bet ties kažkuriuo sakiniu, žodžiu, ateina nušvitimas. Ir taip kiekvieną kartą jau kažkur istorijos viduryje ar vėliau autorė atskleidžia esmę, jog net tenka vėl grįžti kelis puslapius atgal ir perskaityti porą pastraipų dar kartą, įsitikinant, kad tikrai taip ir parašyta. O pabaiga netikėtai apibendrina viską. Todėl prisipažinsiu, tikrai ėjau dar kartą per visas noveles ieškodama atsakymų.
Pati autorė „delfi“ interviu teigė, jog pandemija nebuvo jos įkvėpimas ir tiesiog jau parašytas noveles adaptavo. Neįsivaizduoju, kokios apimties tai turėjo būti darbas, nes atrodo, jog visas veiksmas sukasi būtent šių dienų kontekste. Viskas lyg vyktų dabar ir lyg galėtų nutikti bet kam. Bet tuo pačiu netikėtai įsiterpia magiškasis elementas, kuris kartais net absurdiškai pakeičia, o gal net perkreipia realybę, bet nuo to ji netampa mažiau tikėtina.
Knygoje susiduriame su paprastais ir labai skirtingais veikėjais. Nuo senos kaimynės, kasininko, sutuoktinio iki benamio ar buvusios mokytojos. Visi jie tokie tikroviški, jog galbūt net teko prasilenkti gatvėje. Tačiau istorijai jie gyvybiškai reikšmingi, negalėtum išmesti nei vieno. Kiekvienas turi savo vietą ir kuria savo pasaulį, kuris ne visada toks, kokio norėtum.
Pats novelių rinkinys trumpas, jį sudaro devyni trumposios prozos pasakojimai. Skaitant kiekvienas iš jų pasirodė lyg trumpametražis filmas. Visos šios istorijos galėtų būti plėtojamos ir virsti atskiromis knygomis. Ir nebūtų nei kiek nuobodu. Todėl su nekantrumu laukiu sekančios autorės knygos.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
Pradžioje kiekviena novelė atrodo gana paini, sunku įsijausti, nes jos gana trumpos, bet ties kažkuriuo sakiniu, žodžiu, ateina nušvitimas. Ir taip kiekvieną kartą jau kažkur istorijos viduryje ar vėliau autorė atskleidžia esmę, jog net tenka vėl grįžti kelis puslapius atgal ir perskaityti porą pastraipų dar kartą, įsitikinant, kad tikrai taip ir parašyta. O pabaiga netikėtai apibendrina viską. Todėl prisipažinsiu, tikrai ėjau dar kartą per visas noveles ieškodama atsakymų.
Pati autorė „delfi“ interviu teigė, jog pandemija nebuvo jos įkvėpimas ir tiesiog jau parašytas noveles adaptavo. Neįsivaizduoju, kokios apimties tai turėjo būti darbas, nes atrodo, jog visas veiksmas sukasi būtent šių dienų kontekste. Viskas lyg vyktų dabar ir lyg galėtų nutikti bet kam. Bet tuo pačiu netikėtai įsiterpia magiškasis elementas, kuris kartais net absurdiškai pakeičia, o gal net perkreipia realybę, bet nuo to ji netampa mažiau tikėtina.
Knygoje susiduriame su paprastais ir labai skirtingais veikėjais. Nuo senos kaimynės, kasininko, sutuoktinio iki benamio ar buvusios mokytojos. Visi jie tokie tikroviški, jog galbūt net teko prasilenkti gatvėje. Tačiau istorijai jie gyvybiškai reikšmingi, negalėtum išmesti nei vieno. Kiekvienas turi savo vietą ir kuria savo pasaulį, kuris ne visada toks, kokio norėtum.
Pats novelių rinkinys trumpas, jį sudaro devyni trumposios prozos pasakojimai. Skaitant kiekvienas iš jų pasirodė lyg trumpametražis filmas. Visos šios istorijos galėtų būti plėtojamos ir virsti atskiromis knygomis. Ir nebūtų nei kiek nuobodu. Todėl su nekantrumu laukiu sekančios autorės knygos.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
January 19, 2023
Dažnai (nežinau,ar pagrįstai) pagalvoju, koks sunkus yra trumpas formatas – reikia ir pristatyti veikėjus, ir sukurti atmosferą, ir, kas baisiausia, kažkaip pabaigti kūrinį.
Pradėjusi skaityti kiekvieną iš šių trumpų istorijų džiaugdavausi, bet pabaigos kažkaip nuvildavo. Man patikę / nepatikę dalykai išsirikiavo beveik priešingai negu cypt apžvalgoje:) Personažių laukimas, sąstingis, neveiklumas man patiko – sakytum, modernios ir gabios, bet ištiktos kažkokios būsenos tarsi kabo tuščioje erdvėje, o vietoje situacijos sprendimų imasi visokių keistų ritualų.
Užtat man visai neveikė tie mistiniai elementai. Kai darau komiksų dirbtuves su paaugliais ir ateina momentas „Na, o dabar metas pabaigti mūsų komiksus, pabagą sugalvoti dažnai būna sunku, tai neišsigąskime, bet peržiūrėkime istoriją ir pagalvokime - kaip ji galėtų baigtis?“, koks ketvirtadalis paauglių pasirenka sprendimą „Viskas staiga susprogo“. Na, pabaiga tai pabaiga, bet kažkaip netenkina, kaip manęs ir netenkino tie pusiau mistiniai sprendimai istorijose.
O šiaip fainas debiutas, mielai laukčiau šios autorės romano!
Pradėjusi skaityti kiekvieną iš šių trumpų istorijų džiaugdavausi, bet pabaigos kažkaip nuvildavo. Man patikę / nepatikę dalykai išsirikiavo beveik priešingai negu cypt apžvalgoje:) Personažių laukimas, sąstingis, neveiklumas man patiko – sakytum, modernios ir gabios, bet ištiktos kažkokios būsenos tarsi kabo tuščioje erdvėje, o vietoje situacijos sprendimų imasi visokių keistų ritualų.
Nemiga mane taip išvargino, kad vieną vakarą, prieš peržengiant tuščių namų slenkstį, apėmė gailestis senam ir purvinam lyg valkataujantis šuo durų kilimėliui, ant kurio stovėjau šlapiais batais. Verkiau prietemoje atsisėdusi ant nuogos palangės tol, kol atėjo išganinga mintis. Nusipirksiu naują durų kilimėlį. Ne kokį dėvėtą, o naują, su etikete. <...>
Oras buvo bjaurus, purviną vandenį purškė tiesiai į veidą, tad, eidama purvyne greta judrios gatvės, be galo didžiavausi, kad štai ryžausi tokiai kelionei dėl sušikto durų kilimėlio, kurio beveik net nematysiu – geriausiu atveju, porą sekundžių, du kartus per dieną.
Užtat man visai neveikė tie mistiniai elementai. Kai darau komiksų dirbtuves su paaugliais ir ateina momentas „Na, o dabar metas pabaigti mūsų komiksus, pabagą sugalvoti dažnai būna sunku, tai neišsigąskime, bet peržiūrėkime istoriją ir pagalvokime - kaip ji galėtų baigtis?“, koks ketvirtadalis paauglių pasirenka sprendimą „Viskas staiga susprogo“. Na, pabaiga tai pabaiga, bet kažkaip netenkina, kaip manęs ir netenkino tie pusiau mistiniai sprendimai istorijose.
O šiaip fainas debiutas, mielai laukčiau šios autorės romano!
January 20, 2022
Raustytei rausta ausys
Read
April 23, 2022Todėl, jei „Perskaitymai“ manęs ir neįtikino, kad dabar rašoma naujoviška pandeminė literatūra, D.Raustytės novelės manąjį protą veikė priešingai: jos jį tuo faktu pripildė. Nors, pavyzdžiui, kūrinyje „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ ir vaizduojama netolima ateitis, o virusas tartum nugalėtas (tai, regis, skaitančiajam turėtų suteikt bent hipotetinės, vaizduotę glostančios vilties), nors novelės veikėjai ir diskutuoja, kad „pasaulis du tūkstančiai dvidešimtaisiais keistai elgėsi“ (p. 23), mane tiesiog alergiškai veikė tekste minimi karantinas arba kovidas. Ir ne, novelės neišgelbėja tai, kad kalbama ne apie tą teigiamą testą. Novelė „Kasininkas“ dar stipriau stumtelėja į atsibodusią, iškreiptą pandeminę realybę, o frazė „užsidėti apsauginę veido kaukę“ (p. 44) beveik verčia kaukti iš nevilties. D.Raustytė, išleisdama savo pirmąją knygą kone kovido piko metu, padarė klaidą. Autorė mėgina pataikyti ant bangos (banga – irgi jau beveik keiksmažodis) vaizduodama mūsų dabartinio laiko realijas, taip tarsi norėdama pritraukti skaitytoją, tačiau, mano manymu, viskas literatūroje vyksta ne taip.
https://370.diena.lt/2022/04/11/skait...
https://370.diena.lt/2022/04/11/skait...
July 16, 2023
Mėgavausi visomis novelėmis, jose tiek daug prasmės, gyvybės, įdomių veikėjų, magijos (!), o situacijos, į kurias jie patenka, regis, gali nutikti visiems. Net sunku ir išskirti kurios patiko labiausiai, nes visos savitai žavi. Visgi žavingai romantiška, šiek tiek nejauki, bet kartu privertusi keliose vietose garsiai nusijuokti (vis per senąją kaimynę), tai buvo novelė Kasininikas, o ypač įdomi ir prasminga pasirodė paskutinioji — Šeši prisiminimai apie Aliną. Žinoma, Tobulų žmonių istorijos puikiai iliustruoja šių dienų aktualijas, netikrumą socialiniuose tinkluose, bet apie tai paskutiniu metu tiek daug kalbama, kad nenustebino. Sutinku, kad perskaičius vieną istoriją su ja lieki dar kurį laiką ir ieškai atsakymų atgal versdamas lapus. Vertinu šią knygą labai gerai, nes norisi palaikyti savus autorius, ypač tuos, kurie nesivaiko pigaus populizmo. Ačiū už puikų kūrinį ir noveles, kurias skaičiau lėtai, jaučiau giliai.
February 13, 2022
Knygą skaičiau lėtai, su pasimėgavimu, nenorėdama, kad ji baigtųsi. Herojai, istorijos ir užkabinami jausmai, nejaukios arba kaip tik iki skausmo, regis, pažįstamos temos - viskas labai įtraukė.
Nuostabu skaityti išbaigtus kūrinius, kurių keletą ištraukų teko girdėti, kai su Dovile lankėme kūrybinio rašymo kursus ir stovyklas.
Nuostabi knyga, žaviuosi, kaip savitai, stilingai ir harmoningai ji parašyta, kaip skaniai skaitosi sakiniai, kokios netikėtos, bet jau neužmirštamos juose esančios metaforos ir kaip Dovilė kviečia galvoti apie ne visada jaukias temas.
Taip stipru panirti į tavo fantaziją, vietomis primenančią Salvadoro Dali siurrealizmą. Ačiū, drauge, nuostabi patirtis!
Ir pažadu nusipirkti visas tavo knygas, nes tikiu, kad dar rašysi, aš būtinai skaitysiu ir toliau būsiu dėkinga už tai, kaip tu kuri🤍
Visiems rekomenduoju, puikus debiutas!
Nuostabu skaityti išbaigtus kūrinius, kurių keletą ištraukų teko girdėti, kai su Dovile lankėme kūrybinio rašymo kursus ir stovyklas.
Nuostabi knyga, žaviuosi, kaip savitai, stilingai ir harmoningai ji parašyta, kaip skaniai skaitosi sakiniai, kokios netikėtos, bet jau neužmirštamos juose esančios metaforos ir kaip Dovilė kviečia galvoti apie ne visada jaukias temas.
Taip stipru panirti į tavo fantaziją, vietomis primenančią Salvadoro Dali siurrealizmą. Ačiū, drauge, nuostabi patirtis!
Ir pažadu nusipirkti visas tavo knygas, nes tikiu, kad dar rašysi, aš būtinai skaitysiu ir toliau būsiu dėkinga už tai, kaip tu kuri🤍
Visiems rekomenduoju, puikus debiutas!
August 4, 2024
Viršelis tobulas, istorijos ne. Skaičiau elektroninę, nes nusipirkau. Gaila... Visai kaip lietuviškas kinas, nei žiūrėt, nei papasakot, bet visi giria... Keista ir liūdna... dėl abiejų variantų..
July 9, 2022
Dailūs kritikų atsiliepimai, neprasti vertinimai skaitančių draugų gretose, bet labai ne mano knyga. Sąmoningai užtrukau, kad perskaičius vieną novelę geriau ją galvoje prasukčiau, bet neįtikino manęs istorijos, o manieringa kalba dažniau erzino.
Atrodo, kad atskiri sakiniai rašyti vardan rašymo, užsižaidus su būdvardžiais. Ir istorijos tokios dirbtinai keistos, su pretenzija į kino filmų siužetus, jog ir novelėmis vargu ar pavadinčiau - bandžiau į žanro rėmus sau įsidėti ir likau prie scenarijų eskizų.
Atrodo, kad atskiri sakiniai rašyti vardan rašymo, užsižaidus su būdvardžiais. Ir istorijos tokios dirbtinai keistos, su pretenzija į kino filmų siužetus, jog ir novelėmis vargu ar pavadinčiau - bandžiau į žanro rėmus sau įsidėti ir likau prie scenarijų eskizų.
February 11, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Knyga labai patiko, nuostabios novelės, kurios taip įtraukiančios, kad pasijunti lyg pats jose dalyvautum. Skaitosi lengvai, nes persiskaitė trijų valandų kelionėje ir dar kokią porą namuose prieš miegą. Kaip rašytojos pirma knyga, sakyčiau tikrai puikiai išdirbta. Pretenduoja į šių metų mėgstamiausią knygą.
www.facebook.com/miciausknygos
Knyga labai patiko, nuostabios novelės, kurios taip įtraukiančios, kad pasijunti lyg pats jose dalyvautum. Skaitosi lengvai, nes persiskaitė trijų valandų kelionėje ir dar kokią porą namuose prieš miegą. Kaip rašytojos pirma knyga, sakyčiau tikrai puikiai išdirbta. Pretenduoja į šių metų mėgstamiausią knygą.
January 24, 2022
Knyga vertinga tuo, kad atskleidžia šiuolaikinę kartą (jai priklauso autorė), tarsi yra apie ją - tą, kuri tarsi nepažįsta savęs ir artėja prie tikrumo, jautriai kaunasi su senom ir naujom, socialinėm ir targeneracinėm traumom. Tuo pačiu skaitant šią knygą pasirodė, kad reiškinių, esančių anapus savojo burbulo, neperpranta ir jie (bent jau tekste) atrodo naiviai. Tai mane nustebino.
March 23, 2022
„Tobulų žmonių istorijos” - tai debiutinė D. Raustytės novelių knyga. Rašytoja - kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė. Pati autorė apie šią knygą teigia: „Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.”
Daug gerų atsiliepimų, sudominanti anotacija ir pavadinimas, savaime traukiantis tiesti rankas ir imti į jas šią knygą, nes norisi sužinoti, kas, anot autorės, yra tie „tobuli žmonės”. Nors dažniausiai skaitau kitokio žanro knygas, vis dėlto esu skaičiusi ir novelių rinkinį - S. Zweig „Nepažįstamosios laiškas”, kuris man labai patiko. Deja, apie šią to paties pasakyti negaliu.
Perskaičiusi pirmą novelę, jaučiausi keistai, bet stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės, duoti šansą ir knygai, ir rašytojai mane nustebinti, o širdyje tikėjausi, kad tai tik įžanga - toliau bus geriau. Tačiau toliau skaitydama kitas noveles, kuriose ir veikėjai buvo kiti, ir jų istorijos, aplinka kitokia, vis tiek jaučiausi taip pat - pasimetusi, nesuprantanti to, ką autorė visu tuo norėjo pasakyti. Kad ir kaip mėgstu knygose panarplioti žmogaus asmenybes, ieškoti gilių temų, šis bandymas nebuvo sėkmingas. Nežinau, gal netinkamas laikas buvo šiam kūriniui, bet labiau tikiu, kad tai - tiesiog ne mano skonio knyga.
Nors novelėse pagrindinis dėmesys skiriamas žmonėms, pasakojimo kontekste minimi ir kiti dalykai. Buvo novelių, kuriose įžvelgiau keletą svarbių ir šių dienų visuomenei aktualių temų, pavyzdžiui, klimato kaitą ir įvairius prevencinius žingsnius, kuriuos žmonės daro, bandydami su ja kovoti. Žinoma, kai kuriose novelėse neapsieita ir be dar vienos aktualijos - kovido temos, kuri įpinta į herojų gyvenimo etapus.
Kalbant apie rašymo stilių, jis mane suglumino. Nemažai teksto vietų, ypač dialogai, parašyti labai buitišku stiliumi, nevengiama ir keiksmažodžių (žinoma, nelabai stiprių ar nešvankių, tokių tradiciškų). Neneigsiu, žmonės tarpusavyje taip tikrai kalba, bet kažin ar reikia taip rašyti knygose. Gal tikėtąsi, kad tai bus labai natūralu, tačiau man buvo šiek tiek nejauku.
Vis dėlto, nors suprantu, kad tai - ne mano knyga, džiaugiuosi per kūrybą susipažinusi su nauja rašytoja lietuvių literatūroje.
2/5⭐
Daug gerų atsiliepimų, sudominanti anotacija ir pavadinimas, savaime traukiantis tiesti rankas ir imti į jas šią knygą, nes norisi sužinoti, kas, anot autorės, yra tie „tobuli žmonės”. Nors dažniausiai skaitau kitokio žanro knygas, vis dėlto esu skaičiusi ir novelių rinkinį - S. Zweig „Nepažįstamosios laiškas”, kuris man labai patiko. Deja, apie šią to paties pasakyti negaliu.
Perskaičiusi pirmą novelę, jaučiausi keistai, bet stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės, duoti šansą ir knygai, ir rašytojai mane nustebinti, o širdyje tikėjausi, kad tai tik įžanga - toliau bus geriau. Tačiau toliau skaitydama kitas noveles, kuriose ir veikėjai buvo kiti, ir jų istorijos, aplinka kitokia, vis tiek jaučiausi taip pat - pasimetusi, nesuprantanti to, ką autorė visu tuo norėjo pasakyti. Kad ir kaip mėgstu knygose panarplioti žmogaus asmenybes, ieškoti gilių temų, šis bandymas nebuvo sėkmingas. Nežinau, gal netinkamas laikas buvo šiam kūriniui, bet labiau tikiu, kad tai - tiesiog ne mano skonio knyga.
Nors novelėse pagrindinis dėmesys skiriamas žmonėms, pasakojimo kontekste minimi ir kiti dalykai. Buvo novelių, kuriose įžvelgiau keletą svarbių ir šių dienų visuomenei aktualių temų, pavyzdžiui, klimato kaitą ir įvairius prevencinius žingsnius, kuriuos žmonės daro, bandydami su ja kovoti. Žinoma, kai kuriose novelėse neapsieita ir be dar vienos aktualijos - kovido temos, kuri įpinta į herojų gyvenimo etapus.
Kalbant apie rašymo stilių, jis mane suglumino. Nemažai teksto vietų, ypač dialogai, parašyti labai buitišku stiliumi, nevengiama ir keiksmažodžių (žinoma, nelabai stiprių ar nešvankių, tokių tradiciškų). Neneigsiu, žmonės tarpusavyje taip tikrai kalba, bet kažin ar reikia taip rašyti knygose. Gal tikėtąsi, kad tai bus labai natūralu, tačiau man buvo šiek tiek nejauku.
Vis dėlto, nors suprantu, kad tai - ne mano knyga, džiaugiuosi per kūrybą susipažinusi su nauja rašytoja lietuvių literatūroje.
2/5⭐
May 18, 2022
Šiuolaikinių novelių rinkiniai visada patraukia mano dėmesį. Mėgstu tas trumpas, koncentruotas žinutes, kurias ne visada pavyksta suprasti. Tad ir šios debiutantės knyga patraukė dėmesį.
Patiko Jurgos Ivanauskaitės atspalvis. Ne kopijavimas, bet malonus prieskonis.
Kai kurie pasakojimai labai įtraukė, norėjosi sužinoti kaip pasibaigs. Dialogai gana tikroviški, šių dienų aktualijos įsipaišiusios visai organiškai.
Tačiau bendrai visas rinkinys paliko gana silpną įspūdį. Daug neišbaigtumo, kažkuo visos novelės panašios.
Gal kitaip vertinčiau, jei nelyginčiau su S. Schweblin „Pilna burna paukščių“ ir M. Enríquez „Tai, ko netekome ugnyje“, bet nepavyksta.:) Tačiau tikiu, yra skaitytojų, kuriems lietuviškos aplinkos atpažįstamumas pasirodys jaukesnis, artimesnis nei novelistų iš tolimesnių kraštų. O ir šiaip novelių gerbėjams visai verta susipažinti su literatūros pasaulio naujoke.
Na, o dar nedraugaujantiems ar sunkiau sutariantieems su šiuo žanru, nuo Raustytės kūrybos pradėti nerekomenduosiu.
Patiko Jurgos Ivanauskaitės atspalvis. Ne kopijavimas, bet malonus prieskonis.
Kai kurie pasakojimai labai įtraukė, norėjosi sužinoti kaip pasibaigs. Dialogai gana tikroviški, šių dienų aktualijos įsipaišiusios visai organiškai.
Tačiau bendrai visas rinkinys paliko gana silpną įspūdį. Daug neišbaigtumo, kažkuo visos novelės panašios.
Gal kitaip vertinčiau, jei nelyginčiau su S. Schweblin „Pilna burna paukščių“ ir M. Enríquez „Tai, ko netekome ugnyje“, bet nepavyksta.:) Tačiau tikiu, yra skaitytojų, kuriems lietuviškos aplinkos atpažįstamumas pasirodys jaukesnis, artimesnis nei novelistų iš tolimesnių kraštų. O ir šiaip novelių gerbėjams visai verta susipažinti su literatūros pasaulio naujoke.
Na, o dar nedraugaujantiems ar sunkiau sutariantieems su šiuo žanru, nuo Raustytės kūrybos pradėti nerekomenduosiu.
August 6, 2022
Puikios novelės! Ypač įspūdį paliko "Kaip gerai, kad šiandien antradienis", "Tobulų žmonių istorijos" ir "Šeši prisiminimai apie Aliną".
January 17, 2022
Kažkodėl trumpos istorijos – novelės mane paveikia. Jos dažniausiai kerta. Kaip labai gerai užaštrintas kirvukas ar tik ką pagaląstas peilis. Romanuose dažniausiai egzistuoja tam tikra preliudija, žaidimas su skaitytoju, vedžiojimas po įvairias zonas, klimaksas… o štai su novelėmis – pradeda, ir jau baigia. Ir ta pabaiga tokia būna, kad skaitei rodos niekuo neypatingą istoriją ir tik šast per galvą. Kaip? Kaip tokiame trumpame pasakojime galiausiai sugebama sudėti tiek daug? Ne šiaip jau rašančių žmonių bendruomenėje kalbama, jog novelės yra baisiai sudėtingas žanras. Tik drąsūs jo imasi. Nes eseistikos pilna visur. O štai novelės – jau kas kita. Jos turi turėti tą veiksmo ir atoveiksmio efektą, staigmeną.
Ir kaip ir su visais novelių ar trumpų istorijų rinkiniais, į širdį įkrenta ne visos. Ir labai dažnai jas jungia kažkokia bendra tema arba bent kažkoks trapus ryšys. Šiame rinkinyje – be abejonės – žmonių ryšys, santykis. Jau nekalbu apie tai, kad dauguma istorijų yra apie moteris ir jų bandymus tą ryšį palaikyti.
Bet vis tik man pasirodė, jog tai istorijų rinkinys apie tai, kokiais mes norėtume būti. Nes kiti taip atrodo. Nes kažkas iš mūsų kažko reikalauja. Nes pasiduodame spaudimui, kai galėtume galvoti savo galva, tačiau pamirštame tą daryti. Ir tas tobulumas – koks jis trapus, ir kaip čia buvo pateiktas. Būtent novelėje „Tobulų žmonių istorijos“ – apie mus visus. Apie socialinius tinklus. Apie tai, ką rodome, ir kaip stipriai tai skiriasi nuo realybės. Kai galbūt nieko nemeluojame, nieko neiškraipome, tačiau parodome tik labai nedidelę dalį. Net ir tos padovanotos gėlės gali slėpti daug daugiau. Ar kino seansas, į kurį turėjai eiti su drauge, o ėjai viena. Ar jaukus vakaras su knyga (o iš tiesų žmonės, su kuriais buvo tartasi tiktis atšaukė susitikimus kone paskutinę minutę…). Galėčiau vardinti ir vardinti. Taip pažįstama. Taip velniškai jautru.
„Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ – labai surezonavo. Pasirodė tikriausiai stipriausia šio rinkinio novelė. Gal dėl karantino, gal dėl persipynusios realybės. O gal tiesiog dėl pabaigos, kurią kiekvienas supras skirtingai. Bet ji buvo iš tokių, apie kokias kalbėjau pradžioje…
Vienas už kitą įdomesni veikėjai. Ir žinoma – artimos ir pažįstamos temos bei situacijos. Labai įdomi istorija apie kaštonus ir KGB kalėjimą. Net nusipurčiau perskaičiusi. Ir vėl netikėta. Gerąja prasme. Dabar eidama pro šalį visada prisiminsiu šią knygą.
Patiko. Ir priminė, kad ne viskas, ką matome aplink save, yra tiesa. Arba bent jau ne pilna, išbaigta istorija. Viskas priklauso nuo to, kiek pasirenkame rodyti ir kokie norime atrodyti kitiems.
Ir kaip ir su visais novelių ar trumpų istorijų rinkiniais, į širdį įkrenta ne visos. Ir labai dažnai jas jungia kažkokia bendra tema arba bent kažkoks trapus ryšys. Šiame rinkinyje – be abejonės – žmonių ryšys, santykis. Jau nekalbu apie tai, kad dauguma istorijų yra apie moteris ir jų bandymus tą ryšį palaikyti.
Bet vis tik man pasirodė, jog tai istorijų rinkinys apie tai, kokiais mes norėtume būti. Nes kiti taip atrodo. Nes kažkas iš mūsų kažko reikalauja. Nes pasiduodame spaudimui, kai galėtume galvoti savo galva, tačiau pamirštame tą daryti. Ir tas tobulumas – koks jis trapus, ir kaip čia buvo pateiktas. Būtent novelėje „Tobulų žmonių istorijos“ – apie mus visus. Apie socialinius tinklus. Apie tai, ką rodome, ir kaip stipriai tai skiriasi nuo realybės. Kai galbūt nieko nemeluojame, nieko neiškraipome, tačiau parodome tik labai nedidelę dalį. Net ir tos padovanotos gėlės gali slėpti daug daugiau. Ar kino seansas, į kurį turėjai eiti su drauge, o ėjai viena. Ar jaukus vakaras su knyga (o iš tiesų žmonės, su kuriais buvo tartasi tiktis atšaukė susitikimus kone paskutinę minutę…). Galėčiau vardinti ir vardinti. Taip pažįstama. Taip velniškai jautru.
„Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ – labai surezonavo. Pasirodė tikriausiai stipriausia šio rinkinio novelė. Gal dėl karantino, gal dėl persipynusios realybės. O gal tiesiog dėl pabaigos, kurią kiekvienas supras skirtingai. Bet ji buvo iš tokių, apie kokias kalbėjau pradžioje…
Vienas už kitą įdomesni veikėjai. Ir žinoma – artimos ir pažįstamos temos bei situacijos. Labai įdomi istorija apie kaštonus ir KGB kalėjimą. Net nusipurčiau perskaičiusi. Ir vėl netikėta. Gerąja prasme. Dabar eidama pro šalį visada prisiminsiu šią knygą.
Patiko. Ir priminė, kad ne viskas, ką matome aplink save, yra tiesa. Arba bent jau ne pilna, išbaigta istorija. Viskas priklauso nuo to, kiek pasirenkame rodyti ir kokie norime atrodyti kitiems.
August 5, 2022
Vis galvoju ir galvoju, ką čia iš tiesų norėtųsi pasakyti. Laukiu laukiu, kuris jausmas susigulės galiausiai ir vis nenugula jis. Nepriversiu gi. 🤷♀️
Taip ir parašysiu. Vietomis labai lietė. Stipriai smigo. Aštriai kirto. Intriguojančiai jaukė. Suko, vedė, rišo, pynė. Ir tas magiškasis realizmas, mano meilė literatūroje, buvo! Šioms dalims visiškas bravo ir valio! 💛
Bet buvo ir vietų, kur likau nesupratus. Kurios man praplaukė paviršium.
Tai kalčiausią savo pasimetime dėl knygos laikau patį novelių žanrą. Neįmanoma juk, kad (berods) devynios istorijos vienodai stipriai paliestų. Neįmanoma, kad iš eilės devynių ir daugiau žmonių istorijos imtų ir pasirodytų aktualios, kabinančios. Taip tiesiog nebūna man. (Taip taip, galim kalbėt apie tai kokios unikalios snaigės kiekvienas esame. Nesiginčysiu. Tiesiog ne visos snaigės mane paliečia. 😅 💛)
Ir labai, be to, ką išvardinau, lietė tas išorės, fasono, tobulo gyvenimo pastatymas prieš tikrovę, gylį, gelmę, tiesą, tai, ką norim paslėpt, ko gėdijamės....
Man stipri ir tikra pasirodė "Tobulų žmonių istorijos" novelė, labai žavi "Kasininkas" - vis šypsojaus ir šypsojaus jai. "Kaip gerai, kad šiandien antradienis" kilnojau antakius dėl taikliai taikliai rodomo totalaus nesusikalbėjimo. Net jei taip akivaizdžiai tėkšto į akis, gal nuspėjamo. Nes 100% tikiu, kad daugiau negu pusė žmonių problemų ir kyla dėl nesusikalbėjimų. Ir, aišku, aišku laiptinės remontas! Duokit man magijos sumišusios su gyvenimu, visad susilydau. 😀
Taip ir parašysiu. Vietomis labai lietė. Stipriai smigo. Aštriai kirto. Intriguojančiai jaukė. Suko, vedė, rišo, pynė. Ir tas magiškasis realizmas, mano meilė literatūroje, buvo! Šioms dalims visiškas bravo ir valio! 💛
Bet buvo ir vietų, kur likau nesupratus. Kurios man praplaukė paviršium.
Tai kalčiausią savo pasimetime dėl knygos laikau patį novelių žanrą. Neįmanoma juk, kad (berods) devynios istorijos vienodai stipriai paliestų. Neįmanoma, kad iš eilės devynių ir daugiau žmonių istorijos imtų ir pasirodytų aktualios, kabinančios. Taip tiesiog nebūna man. (Taip taip, galim kalbėt apie tai kokios unikalios snaigės kiekvienas esame. Nesiginčysiu. Tiesiog ne visos snaigės mane paliečia. 😅 💛)
Ir labai, be to, ką išvardinau, lietė tas išorės, fasono, tobulo gyvenimo pastatymas prieš tikrovę, gylį, gelmę, tiesą, tai, ką norim paslėpt, ko gėdijamės....
Man stipri ir tikra pasirodė "Tobulų žmonių istorijos" novelė, labai žavi "Kasininkas" - vis šypsojaus ir šypsojaus jai. "Kaip gerai, kad šiandien antradienis" kilnojau antakius dėl taikliai taikliai rodomo totalaus nesusikalbėjimo. Net jei taip akivaizdžiai tėkšto į akis, gal nuspėjamo. Nes 100% tikiu, kad daugiau negu pusė žmonių problemų ir kyla dėl nesusikalbėjimų. Ir, aišku, aišku laiptinės remontas! Duokit man magijos sumišusios su gyvenimu, visad susilydau. 😀
Read
January 3, 2024Autorius turi skaitytoją vestis už rankos. Skaitydama knygą ėjau šalia autorės, bandžiau ją vytis, bet kavos išgerti taip ir neprisėdom. Ir tai nėra blogas dalykas. Knygos būna tau... arba ne.
July 2, 2022
Knyga įtraukė ir puslapis po puslapio nugulė mintyse apmąstymams. Kai kurios istorijos ypač patiko. Lauksiu kitų Dovilės knygų.
April 21, 2023
Skirtingos, įtraukiančios bei spalvotos istorijos, kurios sukėlė labai skirtingus jausmus. Rekomenduoju.
Patikusios citatos.
-Žinau, kad pyksti. Bet tuščios tavo akys. Tuščios ir bespalvės. Gal dėl to, kad viską man atidavei. O juk tu žinai, kad nemoku saugoti. Kuo brangesnis daiktas, tuo greičiau jį pametu. Pavojinga būti šalia manęs tokiomis tuščiomis akimis. (28 psl.)
Taigi imlus Simono protas sukūrė, jo nuomone, patrauklias Laimono savybes. Nuolat išsisukinėdamas nuo susitikimo su Virginija, jis viso labo derėjosi su laiku: sportavo, kasdien bėgdavo po penkis kilometrus, beje, tik ant takelio sporto salėje, nes daryti to lauke neturėjo drąsos – įsivaizdavo, kad atrodytų lyg iš vieno greitojo maisto restorano į kitą bėgantis mėsainis. (101 psl.)
Patikusios citatos.
-Žinau, kad pyksti. Bet tuščios tavo akys. Tuščios ir bespalvės. Gal dėl to, kad viską man atidavei. O juk tu žinai, kad nemoku saugoti. Kuo brangesnis daiktas, tuo greičiau jį pametu. Pavojinga būti šalia manęs tokiomis tuščiomis akimis. (28 psl.)
Taigi imlus Simono protas sukūrė, jo nuomone, patrauklias Laimono savybes. Nuolat išsisukinėdamas nuo susitikimo su Virginija, jis viso labo derėjosi su laiku: sportavo, kasdien bėgdavo po penkis kilometrus, beje, tik ant takelio sporto salėje, nes daryti to lauke neturėjo drąsos – įsivaizdavo, kad atrodytų lyg iš vieno greitojo maisto restorano į kitą bėgantis mėsainis. (101 psl.)
January 31, 2022
Sunkios, klampios, laimingos pabaigos neturinčios novelės. Skaitydama ne kartą jaučiausi nejaukiai, norėjau pabėgti nuo slegiančio novelių pasaulio, bet būtent šie autorės sukelti neigiami jausmai ir paliko stipriausią įspūdį.
This entire review has been hidden because of spoilers.
April 18, 2022
Puikus debiutas, skaičiau su pasimėgavimu ir tikrai lauksiu kitų Dovilės Raustytės kūrinių. Labai tinkama knyga pasiimti į kelionę automobiliu, lėktuvą ar į atostogas - greitai, lengvai persiskaito, stipriai emociškai neapkrauna, bet klausimų pasikapstymui palieka.
August 14, 2025
Įdomių istorijų kratinys. Tik įdomu nežinau ar iš geros pusės ar iš blogos. Kai kurių istorijų knygoje nelabai supratau 🤷🏼♀️
April 9, 2022
Potencialo yra, bet dar tikrai yra ir kur pasitempti.
Vietomis pernelyg melodramatiška, vietomis stilius toks “medinis”, grynai atpasakojamasis, kiti epizodai dirbtini. Net neverta ieškoti logikos. Tekstas klampus, siužetas vietomis pritemptas.
Labiausiai išbaigtos ir patikusios novelės - apie gelsvą paukštį ir prisiminimai apie Aliną.
Paskutinė novelė, ypač kelios paskutinės pastraipos,lyg ir įkontekstina visas noveles, jas apjungia.
Vietomis pernelyg melodramatiška, vietomis stilius toks “medinis”, grynai atpasakojamasis, kiti epizodai dirbtini. Net neverta ieškoti logikos. Tekstas klampus, siužetas vietomis pritemptas.
Labiausiai išbaigtos ir patikusios novelės - apie gelsvą paukštį ir prisiminimai apie Aliną.
Paskutinė novelė, ypač kelios paskutinės pastraipos,lyg ir įkontekstina visas noveles, jas apjungia.
January 20, 2022
I was truly surprised to read such a well-written book by the firstcomer. I have to admit that I did not enjoy this book at first, because I was to lazy to find the keys from each short-story, the clues to unlock it, to read symbols and extract the meaning. If there is a term as cinematographical literature, such this is it.
》full review coming soon in the media
》full review coming soon in the media
February 4, 2024
Visada yra didelis malonumas skaityti lietuviškai parašytą knygą, o ir daugelis temų, vaizdinių ir jausenų būna kur kas artimesnės nei kitų tautybių autorių (bent man).
Trumpos, bet labai skirtingos istorijos. Sužavėta autorės gebėjimu kurti tokius tikroviškus personažus, dialogus ir situacijas 💛 Labai gerai įsivaizduoju, kaip šios istorijos galėtų persikūnyti į trumpametražių filmų rūbą.
Trumpos, bet labai skirtingos istorijos. Sužavėta autorės gebėjimu kurti tokius tikroviškus personažus, dialogus ir situacijas 💛 Labai gerai įsivaizduoju, kaip šios istorijos galėtų persikūnyti į trumpametražių filmų rūbą.
Displaying 1 - 30 of 39 reviews