Ant ketvirto viršelio psl. Danutė Kalinauskaitė giria Opolskaitės stilių, ir išties - neatimsi, novelės parašytos labai gražiai, lengvai, ir tas plunksnos lengvumas sugeba perduoti ir sunkumą, ir viską, ko reikia. Stilius gal net toks pat geras kaip ir Kalinauskaitės. Dėl to skaityti tikrai malonu.
Man šita knyga - visapusiška Žemaitės "Laimės nutekėjimo" tąsa, tiek pačiu paviršutiniškiausiu lygmeniu - kad beveik visose novelėse veikia moteris, "nerandanti savęs" arba, buitiškai sakant, neturinti laimės (gal turėjo ir prarado, gal nežino kaip rast, gal nesuvokia, kas tas yra) - tiek ir stilium, tuo grynu grynu XXI a realizmu. Realizmas neatstumiantis, kažkoks labai tikras ir gražiai padarytas, pagaliau nebe kaimiškas, ir už tai norisi su miestietės ašarom akyse autorei dėkoti ir dėkoti - tekstuose veikia ir technologijos, ir šiaip XXI a realijos (jogos terapijos), ir panašūs dalykai, dėl ko pagaliau nesijauti kaip ateivis ar "tuščias jaunosios kartos atstovas be vertybių", niekaip iki galo nesuvoksiantis Apučio kruvino dalgio ar traktoriaus simbolikos ar išdžiūvusio upelio metafizikos, ar lapus numetusios liepos būtiškumo. Man labai patinka Aputis (ir taip, jis nėra LT realistinės prozos pavyzdys), bet tiek nuo Apučio, tiek nuo LT realistinės prozos visada jausdavausi kažkaip nepadoriai nutolusi. Opolskaitė sugrąžina į tą vadinamąją tradiciją, parodo, kaip XIX a pabaiga pereina XX a, prasitęsia ir į XXI a ir jame pasikeičia. Tai pirmas iš dviejų dalykų, kuriuo šita knyga man atrodo svarbi (ir verta visų premijų ir liaupsių).
Antras dalykas - tai idėjinis jos nuoseklumas ir aiški žinutė. Šių laikų "tradicijoje", žvelgiant į visą rinkinį, pagrindinėje vietoje atsiduria ne konfliktas (interesų, asmenybių etc), o nuolatinis nerimas. Nerimas ir kaip toks, ir kaip motyvas save keisti, ir kaip žingsnis į blogesnes jausenas (kaip minimum depresiją) - tiek stabdis, tiek variklis, tiek pelkė. Man tai atrodo taiklu; nežinau, kiek tas buvo išankstinė artikuliuota ar neartikuliuota nuostata (visgi nerimas - pakankamai trendinanti tema), kiek taip "išėjo", bet gal ir nesvarbu, nes bendras įspūdis vis tiek lieka stiprus.
Antra to įspūdžio pusė - kad vis dėlto skaityti vieną novelę po kitos labai grūzina, persismelki ir nerimu (bet jau tuo destruktyviu), ir keistu išsibarstymo jausmu, imi savęs klausti: ar jau tikrai tai yra gyvenimo ašis, ar būtinai kiekvieno Įvykio (žanrinis novelės elementas) šerdyje turi glūdėti niūrus prisiminimas ("Brandos egzaminas"), kaltė ("Ateik per ledą"), nutylėjimas; ar tapimą laiminga šeima gali leisti tik laidotuvės ("Madlena ir aš")? Vis prisimenu man gražiausią LT novelę - Kondroto "Kaoliną" (arba jo "Rūke mano siela"), ir man Opolskaitė nepereina Kondroto testo: jos tekstuose per daug Reikšmės ir Svarbių Dalykų, kiekvienas niūrus prisiminimas yra labai Didelis, ir lieka tiek mažai vietos tavo pačios/paties kaip skaitytojo/s reikšmėms - kad ir kokios jos būtų. Gal dėl to, pvz, tose novelėse, kurias grindžia naratyvinė intriga - kalba miręs ar negimęs žmogus, - jau po vieno ar max dviejų puslapių supranti, kame ta intriga, o tekstas vis mėto tas užuominas, vis mėto, ir kai galiausiai atskleidžia "paslaptį", ta jau būna išsikvėpusi ir "nu ok ok". Arba novelėj "Skola" - jau nuo pat pradžių tiek grėsmės, tiek sukauptos agresijos, kad, kai skaičiau, šaukiama nuo knygos kažkaip automatiškai pasakiau: tuoj, liko 3 lapai, ką nors nužudys ir ateisiu. Nu ir ką - liko 5 sakiniai, bac ir nužudė :(
Gal dėl to grūzo, gal dėl tų atspėtų intrigų galiausiai pasidariau vidinę nesąžiningą hierarchiją: Kondrotas - 5*, Savickis - 4*, ir "Piramidėms" beliko aukso vidurėlis. Nors tekstai išties geri, įžvalgūs ir stiprūs.