Vieną vakarą mergaitės tėtis išeina kasti duobės. Tokios gilios, kad net be dugno. Mergaitės galvoje zvimbia klausimų spiečius. Jai neramu, kad tėtis pradings, išsikasęs tunelį iki pat Afrikos – visai kaip senelis, kuris neseniai mirė. Knygoje „Duobė“ pasakojama mergaitės, netekusios senelio, istorija. Nors įvykiai nukelia į laikotarpį prieš keturis dešimtmečius, panašiai nutinka ir dabar. Gali skirtis apranga ar aplinka, tačiau duobė, kurią mumyse išrausia artimo žmogaus mirtis, yra to paties gylio ir pločio. Kuo ilgiau gyvename, tuo duobių mūsų kelyje daugiau. Jos reiškia ne tik tai, kad netekome, bet ir tai, kad mylėjome. Išeina žmonės, lieka prisiminimai. Kartais – neatsakyti klausimai. Nutinka ir taip, kad iš jų gimsta knygos. Galbūt jos padeda rasti atsakymus į klausimus. Ir užkasti duobę.
Evelina Daciūtė is an author of children’s books with a a collection of poetry for adults entitled Žuvys fontanuose. Her debut book was a collection of children’s stories Meškių istorijos (illustrated by Rasa Kaper). Daciutė’s book Drambliai ėjo į svečius (illustrated by Inga Dagilė) was nominated by the Lithuanian Section of IBBY in 2015 as the best children’s book and was translated into Chinese, Russian and Greek. E. Daciūtės’s best known children’s book Laimė yra lapė (illustrated by Aušra Kiudulaitė) received the Domicėlė Tarabildienė Award from the Lithuanian Section of IBBY in 2016 for the most beautiful book of the year, as well as illustrator prizes from Nami, South Korea, Sharjah, and the Bologna Children’s Book Fair. In 2019, it received The Batchelder Award, granted by the American Library Association for the most exceptional children’s book published in the US which has not been written in the United States nor in English. In 2018, the book was included in the IBBY honorary list for its illustrations, and in 2019, in The White Raven catalogue of the world’s most influential children’s books. Daciutė’s book was translated into English, Chinese, Korean, Latvian, Romanian, Slovak, Estonian, Turkish, Croatian, Western Armenian and Ukrainian, and two plays have been staged based on it by Lithuanian theatre directors.
Galėčiau "Duobę" apibūdinti, kaip knygą suaugusiems ir vaikams. Kaip istoriją, apie mergaitę, jos tėtį ir senelį. Bet labiausiai tiktų du žodžiai - meno kūrinys.⠀ ⠀ Knyga į namus atkeliavo pačiu laiku. Jei galima taip sakyt. Geriau, jau to "tinkamo" laiko nebūtų. Artimas žmogus sirgo. Natūralu, kad kartais, kalbant su vaikais, jiems iškildavo klausimai - "o kas, kai..", "o kas, jei.."⠀ Tada skaitėm, diskutavom, kalbėjom apie tai, kad skauda. Kad galbūt skaudės dar labiau. Kad nori to, ar ne, kasim tas duobes. Labai gilias - gal net iki Afrikos..⠀ ⠀ Dabar, po netekties praėjus šiek tiek laiko, į knygą pažiūrėjau kitu kampu. ⠀ Dukra klausėsi sulaikius kvapą, aš, knygos pabaigoje, braukiau ašarą. Matyt, ir man, kažkas į akį įkrito.⠀ ⠀ Knyga rimta. Pilna išminties. Liūdna. Bet šviesi. Gal todėl, kad pasakojama mažos mergaitės lūpomis?⠀ ⠀ Neįtikėtinai graži. Tekstu, apipavidalinimu, prasme. Nuostabus kūrinys, dar ilgai puošiantis mano knygų lentyną. ⠀
Tuvojos izsīkuma bedrei, šķiet, stāvēju uz pašas malas. Un tad ir labi, ka tev ir skaista grāmata pa rokai.
Maigas skaistas skumjas. Ogles zīmējumi (man tā gribas domāt. Bet varbūt tas ir parasts zīmulis?) uz pausparīra lapām ielūkojas tev tieši sirdī. Un nedaudz atmiņu - sajutu, ka es, bērns būdama, tāpat toreiz skatījos uz bērēm. Nē Lietuvā. Latgalē. Bet tam nav nozīmes
Literatūros apie netektį vaikams nėra daug ir gera matyti, kad Evelinos Daciūtės knyga užpildo šią spragą. Temos sunkumą ir tamsumą nuostabiai atsveria švelnios ir šviesios iliustracijos, ramus ir jautrus tekstas. Perregimi lapai sukuria trapumo ir daugiasluoksniškumo įspūdį.
Knyga "Duobė" – tai istorija apie mylimo senelio mirtį vaiko akimis. Mergaitei kyla daug klausimų, į kuriuos ji nesulaukia atsakymų iš suaugusiųjų. Nors ir ne viską supranta, vaikai vistiek išgyvena netektį. Pavyzdžiui, mergaitei senelis visai neatrodo miegantis, kaip sako teta. Tačiau ir suaugusieji ne visada žino ką daryti su netekties skausmu.
Duobę galima iškasti ne tik konkrečiam daiktui, bet ir skausmui. Kai kurios duobės ne tik gilios, bet ir tamsios. Jose galima pasiklysti. Bet jose galima ir atrasti: vakarieniaujančius sliekus, kurmius su suraizgytom istorijom, požemių drakonus ir lobius, o gal netgi pačią Afriką. Mylimi žmonės išeina, tačiau lieka prisiminimai apie juos: dainos, kurias dainavo, laikas praleistas kartu, mėgiamas maistas.
Mūsų gyvenimai panašūs duobėmis. Vienų duobėti mažiau, kitų daugiau. Vienos duobės jau baigia išnykti, kitos dar tik atsivers. Nors pavadinimas sufleruoja, kad knyga turėtų būti apie mirtį, bet man tai knyga apie gyvenimą, ryšį su šeima bei niekada nemirštančią meilę artimiesiems.
P. S. Neteko ragauti rauginto obuolio, bet aš taip pat pamenu stiklainius konservuotų gėrybių močiutės sklepe. Esu iš tos kartos vaikų, kurie atsimena tuos laikus, kai mirusiuosius šarvodavo namuose ir į laidotuves susirinkdavo visa giminė. Stalai būdavo nukloti maistu, o vaikai pilnomis kišenėmis šmirinėdavo aplink.
Oho, kokia knygos struktūra! Kaskart verčiant pamatai lyg paslaptį, stebuklą... tas labai pakerėjo... Istorija labai gražiaj, metaforiškai ir jautriai perteikta, bet man trūko gilesnės įžangos, labiau išryškinanti santykį su seneliu. Todėl vertinu 8/10.
Ārkārtīgi skaista grāmata, kas kontrastē ar skumjo, tomēr gaišo stāstu.
Stāsts par zaudējumu un bedri, ko šis zaudējums mūsos atstāj. Cilvēki aiziet, bet mums paliek tukšums un atmiņas. Un tieši atmiņas ir tās, ar ko šo tukšumu – bedri varama izpildīt.
“Tātad tev sāp līdz Āfrikai?” Šis ir jautājums, kas manī palika pēc šis grāmatas izlasīšanas, jo, šķiet, mēs katrs esam pieredzējuši, kad sāp līdz Āfrikai, tomēr, ka kāds spēj sadzirdēt mūsu šņukstus, iespējams, ka Āfrika nemaz nav tik tālu.
Ziniet, šī grāmata nemaz nav tāda, par kuru viegli izstāstīt. Es aicinu jūs šo grāmatu piedzīvot pašiem – un tieši piedzīvot, ne tikai izlasīt, jo tas, kā tā ir veidota ar trauslajam pauspapīra lapām ir vienkārši maģiski. Katra grāmatas detaļa liek aizdomāties, piemēram, pauspapīra lapas par dzīves trauslumu.
Mano šių metų advento laikotarpio atradimas! Man - tai laikas, kai norisi ne tik džiūgauti, juoktis ir švęsti, bet ir prisiminti mylimus ir mylėtus žmones. Aš laikausi senolių tradicijų, namuose jaučiuosi saugiai ir jaukiai. Būtent ši Evelinos Daciūtės knyga man ir sukūrė tokį įspūdį bei sukėlė tokius jausmus.
Knygoje „Duobė“ pasakojama mažos mergaitės, netekusios senelio, istorija. Piešiamas laidotuvių vaizdas, sutrikusi, susvetimėjusi senelė ir pasimetusi mergaitė. Anūkė jaučia, kad niekas nebegali atsakyti į visus jai kylančius klausimus, nes būtent senelis buvo tas, kuris rasdavo visus atsakymus. Na, o tėčio širdyje atsiveria duobė, kurią išrausia tėvo netektis. Artimi žmonės išeina, bet lieka prisiminimai, randai, neišsakyti žodžiai. Ir norint atsisveikinti ar rasti atsakymus kartais tenka iškasti duobę iki pat Afrikos, o po to dar ją ir užkasti.
Man atrodo, kad vaikiškose knygose slypi tikroji išmintis. Jos dažnai būna ne apie žodžius, o apie jausmus, prisiminimus. Ši knyga būtent tokia ir yra.
Knyga puikiai surezonavo su mano vidiniu pasauliu ar vidiniu vaiku. Ją perskaičius neliko liūdesio ar slogučio jausmo, tik šiluma ir skaidrumas. Man patiko viskas: tekstas, iliustracijos, prasmė ir pateikimas. Skaitydama širdyje jaučiau šilumą ir nevalingai persikėliau į gražiausius savo vaikystės prisiminimus.
Knygą rekomenduoju skaitytojams, ieškantiems šilumos, jautrumo. Norintiems vaikus supažindinti su netekties jausmu, mirties tema.
Mažutė, bet įspūdingo dizaino knygutė apie bandymą susitaikyti su netektimi. Knyga apie liūdesį, bet tikrai ne liūdna. Vis dėlto man labiausiai patiko ne pati istorija, nors irgi tikrai graži, bet ją papildančios iliustracijos.
Be galo gražiai nupiešta ir išleista, bet tekste kažko man pritrūko, gal įdomesnio pasakojimo kampo, gal neįtikino emociškai (viena vertus, mergaitė visai nepergyvena dėl senelio mirties, jos iki galo nesupranta, o kita vertus, netektis sujaudina, bet siužetiškai man ta ambivalencija neišsirišo/nepasijautė). Norėjosi kažkokio tvisto, galvojau, kad mama su močiute pasiges dingusio tėčio su dukra ir per tą siaubą mergaitė supras kažką apie mirtį. Pati duobės metafora visai patiko.
Pamenu, kaip prieš daugiau nei keturis metus stovėjau prie duobės ir norėjau šokti vidun ir ją kasti rankomis. Iki Afrikos ir atgal. Iki Afrikos ir atgal. Vis dar kasu. Nors dažniausia jau bandau duobę užversti žemėmis. Stengiuosi paleisti, bet dar ne visada pavyksta. Tarsi du žingsniai pirmyn, o vienas vis atgalios.
“Duobę” į rankas paėmiau vakar - ypatingą dieną, o perskaičiau vienu prisėdimu ir, regis, skaitant visą laiką dramblys buvo įkritęs į akį. Nesusilaikiau. Rašytoja paprastais, tačiau širdį veriančiais sakiniais priverčia sugrįžti ir išgyventi skausmingiausias mūsų gyvenimo akimirkas, gydydama vis neužgyjančias žaizdas. Moko suaugusius susitaikyti ir paleisti, o vaikus - suvokti, ką jie tuo metu išgyvena.
“Duobė” - tai lyg jautriausia melodija, besislepianti mūsų viduje. Nepaprastai jausminga ir prasminga knyga išgyvenantiems netektį.
P.S. Nepakartojamo grožio iliustracijos! Kiek į knygą širdies ir darbo įdėta!
Gražus, lyriškas, melancholiškas pasakojimas apie netektį. Nepalietė taip kaip keletas mėgstamiausių vaikiškų knygų šia tema, bet pati duobės metafora be galo tikra ir artima. Ir knygos dizainas bei iliustracijos vienareikšmiškai užburiančios 🤍
Pastaruoju metu vienintelės knygos, kurioms nori nenori tenka atrasti laiko, yra vaikiškos. Vakaro skaitiniai vaikams prieš miegą.
"Duobė" nuostabi knyga apie mirtį. Iš pradžių buvo neramu kaip vaikai priims, tačiau paskutiniu metu dukrai ėmė kilti įvairūs klausimai, pamaniau, kad pasitelkti knygas į pagalbą ir šiuo klausimu būtų labai tikslinga. Knygelė plona, bet oho kiek klausimų sukėlusi, kiek diskusijų, mudvi su dukra tikrai turėjome apie ką pakalbėti...
Labai rekomenduoju, aš skaitydama tikrai pajutau gumulą gerklėje, taip gražiai parašyta, tiek nuostabios simbolikos ir tikro jausmo. Ta duobė, rauginti obuoliai... Taip stipru emociškai... O jau koks knygos dizainas, viduje esančios iliustracijos - tik dar labiau leido įsijausti į tą liudną, bet labai šiltą istoriją.
Jei jūsų vaikams imtų kilti mintys apie mirtį, tikrai imkite būtent šią knygą. Net jei nekiltų, o norėtumėte vaikui parodyti kažką nepaprastai nuoširdaus ir tikro, taip pat čiupkite šią knygą. Mums su dukra abiems labai patiko. 💛
Vienkāršos, skaidros teikumos un skaistās, aizkustinošās ilustrācijās ietērpta dziļa patiesība par tuva cilvēka zaudējumu. Šīs grāmatas lasīšana bija vērtīgs pārdomu mirklis steidzīgā ikdienā. Gribas to paturēt sirdī un grāmatu plauktā.
..lasīju īsi pirms miega, bija traucēkļi, kas neļāva pilnībā iedziļināties. būs jālasa vēlreiz. grāmata dikti glīta un baudāma. ar prieku atgriezīšos pie pārlasīšanas. :)
Vizuāli apburoša grāmata ar svarīgu stāstu gan pieaugušajiem, gan mazajiem, gan arī tiem mazajiem pieaugušajos. Paldies par īpašo mirkli, kuru izjutu to lasot!
Kodėl skaityti? - paprastai apie skaudžią mirties temą - knyga vaikams ir jaunimui - skirtingas iliustracijų stilius, pateikimas - kviečia pokalbiui, pamąstymams - pasakojimas vaiko akimis - kaip sumažinti užplūdusį skausmą
Skaičiau kitus atsiliepimus apie šią knygą. Suprantu, kodėl kitiems ji taip patiko, tačiau manęs neužkabino. Negavau ieškoto atsakymo, galbūt pritrūko konkretumo, o gal atviresnio mano pačios žvilgsnio ir širdies. Bandžiau ieškoti tai kokia ta mirtis vaikų akimis, jos interpretacijos. Neradau. Viskas pasirodė per daug kasdieniška. Bet kokiu atveju rekomenduoju ir jums perskaityti, pasigrožėti iliustracijomis, jų pateikimu, persiklojimu. Jei mano vaikai būtų bent kiek vyresni, tikiu, kad būtume labai įdomiai pasikalbėję bei pasamprotavę apie jas bei pačią knygos idėją.
Bērnībā viena no manām mīļākajām nodarbēm bija šķirstīt grāmatas, ko tante atveda no saviem ceļojumiem. Tajās bija mūsdienās redzamo drupu, senu jo senu ēku fotogrāfijas. Starp grāmatas lapām bija arī dažas caurspīdīgas, uz kurām attēlotas tās ēkas daļas, kas ar laiku izpostītas, nobrukušas, izzagtas, izdzisušas. Šie attēli papildināja šodienas fotogrāfiju, parādot pagātni visā tās krāšņumā.
Arī "Bedre" piedāvā līdzīgu pieredzi - puscaurspīdīgas lapas ar zīmuli ieskicētām rokām, meiteni šūpolēs, uz velo, zirga mugurā, skābētu ābolu burkām u.c., kas papildina attēlus blakus lapās. Tie piedāvā jaunu skatpunktu, papildinājumu vai alternatīvu. Tie arī nedaudz aizplīvuro realitāti, nomatē to, gluži kā manas 30+nieces atmiņas par vecvecākiem manā agrā bērnībā.
Šī grāmata ir mākslas darbs, emocionālās inteliģences veicinātāja, sāpīgāka elpa un vienkārši skaists stāsts. Iesaku!
Tagad domāju par to, kādēļ es zinu, kas ir skābēti āboli.
Skumja un skaista grāmata. Skaisti skumja. Domāju, ka ne viens vien piekritīs, ka nepieciešama un svarīga grāmata. Grāmata starpnieks, kas var atvieglot sarunu par zaudējumu. Un neaizmirstamas ir grāmtas ilustrācijas, neraksturīgi bērnu/jauniešu literatūrai, bet tiešām skaistas un tik iederīgas. Simboliskās bedres ideja ir veiksmīga. Cik nu katram tādu bedru ir bijušas un vēl būs, bet arī par šo nepriecīgo ir jāprot runāt un domāt. Sāpes, ciešanas un zaudējumi ir dzīvei piederīgas sastāvdaļas. Jo vairāk cilvēks pratīs to apzināt, jo vieglāk bedres būs aizbērt, pastāvot lielai iespējamībai, ka neatbildēto jautājumu būs arvien mazāk. Man tiešām patika.
Ļoti, ļoti, ļoti vizuāli skaista grāmata. Skumja grāmata. Grāmata, no kuras es varbūt gaidīju ko nebūt vairāk, bet... iespējams tas tā tāpēc, ka mans vectēvs man bija vismaz puse pasaules (ja ne vairāk) līdz 30 gadu vecumam, bet te ir runa par 6g.v. meitenes pārdzīvojumu pēc vectēva nāves. Tāda grāmata. Noteikti vajadzīga grāmata.
Ekspromtinis skaitinys balsu prieš miegą jaunajam klausytojui. Nepaprastai jautri istorija apie mirtį, atsisveikinimą, įsižeminimo naujoje būtyje būdus. Puikiai tinkama forma kalbėtis su vaikais apie mirtį.
Ir, žinoma, iliustracijos - kaip savarankiški pasakojimai papildantys pagrindinę istoriją.
Lasīt bērnu grāmatas un raudāt ir viens no maniem mīļākajiem hobijiem! Ak mēs visi ar savām bedrēm <3! Ilustrācijas neticamas! Atmiņu slānošanas vizualizācija neticama! Burvīgi neticama!