What do you think?
Rate this book
pãžeme
„Gimiau, augau ir baigiau studijas Kaune. Dabar esu nepriklausoma menininkė – vaidinu, režisuoju, rašau scenarijus ir pjeses, laviruoju tarp kino ir teatro ir vis dažniau nuklystu į literatūrą.
„pãžeme" – mano pirmoji knyga, ji be 30-to puslapio. Kodėl? Nes visi ankstesni bandymai parašyti knygą baigdavosi ties šiuo nelemtu skaičiumi.
Knyga skiriama stebėtojams – tai galimybė virsti balandžiu ir nardant tarp miesto pastatų stebėti svetimus gyvenimus, susivejančius ir išsivejančius tarsi siūlų kamuolys. Jų lietimosi taškas – kartais lengvas stuktelėjimas petimi prasilenkiant gatvėje, netikėtai sutiktas atidus žvilgsnis ar nugirstas iš pažiūros nereikšmingas žodis. Kaip visa tai paveikia tolimesnes susikirtusių gyvenimų trajektorijas? Jeigu tik Anuška nebūtų prapylusi aliejaus..." – autorė Greta Dirmauskaitė.
Leidyklos skelbtame „Pirmosios knygos" konkurse 2021 m. Greta Dirmauskaitė laimėjo pirmąją vietą prozos kategorijoje.
„pãžeme" – mano pirmoji knyga, ji be 30-to puslapio. Kodėl? Nes visi ankstesni bandymai parašyti knygą baigdavosi ties šiuo nelemtu skaičiumi.
Knyga skiriama stebėtojams – tai galimybė virsti balandžiu ir nardant tarp miesto pastatų stebėti svetimus gyvenimus, susivejančius ir išsivejančius tarsi siūlų kamuolys. Jų lietimosi taškas – kartais lengvas stuktelėjimas petimi prasilenkiant gatvėje, netikėtai sutiktas atidus žvilgsnis ar nugirstas iš pažiūros nereikšmingas žodis. Kaip visa tai paveikia tolimesnes susikirtusių gyvenimų trajektorijas? Jeigu tik Anuška nebūtų prapylusi aliejaus..." – autorė Greta Dirmauskaitė.
Leidyklos skelbtame „Pirmosios knygos" konkurse 2021 m. Greta Dirmauskaitė laimėjo pirmąją vietą prozos kategorijoje.
152 pages, Paperback
First published January 1, 2021
1 person is currently reading
34 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
May 19, 2022
Nu vat man kažkaip nepaėjo, gal kad skaičiau jau po daugelio pagyrų ir dar Metų knygos laimėjimo. Gera knyga, geras debiutas, bet be bendro intereso susipažint su debiutais / šiuolaikine lietuvių lit. būtų buvę sunku skaityti. Gal tiesiog ne tas laikas, tiesiog buvo sunku praryt bendrą knygos realizmą.
Didžiausias knygos pliusas - struktūra, ji tokia kaip kai kuriuose, pvz, Kiarostamio filmuose, kai kamera seka vieną veikėją, paskui praeidama užkimba už kito, tada nuseka kitą, tada vėl užsikabinusi dar kitą. Šitaip sukabintos 15 knygos dalių, jų veikėjai vis kiti ir vis kitos pasakojimo formos - dienoraštis, laiškai, trečiojo asmens pasakojimas, pirmojo asmens pasakojimas. Veikėjai - abiejų lyčių, įvairaus amžiaus, soc. padėties. Visų likimas liūdnas ir visų skaitant truputį gaila (turėtų būti?).
Mažiau patiko:
- chaosas laike. Pvz yra tokia linija, kur mažas berniukas nepažįsta savo tėvo, paskui suaugęs vis dar kenčia nuo tėvo trūkumo ir išeina gyvent į trobelę miške, paskui ir iš ten išeina į kalnus. Jei gerai supratau iš užuominų (novelės susikabina per įvairias užuomines ir ženklus kaip Ivanauskaitės Raganos ir lietaus skirtingos linijos, kai vienas daiktas nukrenta Jėzaus istorijoj, o jį randa šiuolaikinės istorijos veikėja, - pas Dirmauskaitę tas pat ir tas labai gražu), dienoraštinėje novelėje kalba būtent tas (būsimas nepažinosimas) berniuko tėvas: aprašoma situacija, kaip būsimas berniuko tėvas darbe susipažįsta su būsima berniuko mama. Bet tam "tėvui" prekes veža kurjeris, su "mama" jie susidraugauja feisbuke, taigi veiksmo laikas - dabartis. Reik suprast, kad kita novelė, kur rodoma berniuko senatvė, - kažkur ateity po keliasdešimt metų? Ar viskas vyksta vienu metu? Knygos gale tarsi užsimenama, kad rodomos įvairios trajektorijos iš skirtingo laiko, mintis graži ir tikrai verta plėtoti (ją atspindi ir piešinys knygoj su trajektorijom), bet skaitant vis tiek trikdo ir atrodo kaip klaida, nieko negaliu padaryt.
- šiaip nelabai patiko visų istorijų personažai, neįsitraukiau, pykau, kad daugumos jų tarsi reikia gailėti (nuolat išsigąstančio vaiko, pagyvenusios senutės, mergaitės, vaikystėje išgelbėtos skęstančios ir nuo tada visam pasauliui bandančios grąžint skolą...). Bet gal taip ir turėjo būti, nepatikti, nežinau.
- baisiai nepatiko paskutinis skyrius, kai pakyla balandis ir skrisdamas pamato visus ligtolinių istorijų personažus ir personažes, o pats skrenda, sparnais padalija erdvę pusiau..... "Paukščiams visuomet tenka sprukti. Kol pavargsta" (p. 149) Vat šitas užmetaforinimas gale, maždaug kaip visi mes atrodome iš paukščio skrydžio, tai labiausiai ir nepatiko. Panašus triukas labai gražiai suveikė Silva Rerum II ir tai buvo turbūt geriausia knygos vieta; balandžius įdarbino ir Gavelis, apskritai pamatyti save gyvūno akimis - toks smarkiai nenaujas tropas (galvoju apie Derrida katę). Ir dar ta skrydžio metafora. Jei ne ji, būčiau davus 3*.
Bet vis tiek skaitysiu, ką autorė toliau rašys, man labai patiko jos galvojimas apie formą, formas ir tai, kaip sujungti skirtingas formas.
Didžiausias knygos pliusas - struktūra, ji tokia kaip kai kuriuose, pvz, Kiarostamio filmuose, kai kamera seka vieną veikėją, paskui praeidama užkimba už kito, tada nuseka kitą, tada vėl užsikabinusi dar kitą. Šitaip sukabintos 15 knygos dalių, jų veikėjai vis kiti ir vis kitos pasakojimo formos - dienoraštis, laiškai, trečiojo asmens pasakojimas, pirmojo asmens pasakojimas. Veikėjai - abiejų lyčių, įvairaus amžiaus, soc. padėties. Visų likimas liūdnas ir visų skaitant truputį gaila (turėtų būti?).
Mažiau patiko:
- chaosas laike. Pvz yra tokia linija, kur mažas berniukas nepažįsta savo tėvo, paskui suaugęs vis dar kenčia nuo tėvo trūkumo ir išeina gyvent į trobelę miške, paskui ir iš ten išeina į kalnus. Jei gerai supratau iš užuominų (novelės susikabina per įvairias užuomines ir ženklus kaip Ivanauskaitės Raganos ir lietaus skirtingos linijos, kai vienas daiktas nukrenta Jėzaus istorijoj, o jį randa šiuolaikinės istorijos veikėja, - pas Dirmauskaitę tas pat ir tas labai gražu), dienoraštinėje novelėje kalba būtent tas (būsimas nepažinosimas) berniuko tėvas: aprašoma situacija, kaip būsimas berniuko tėvas darbe susipažįsta su būsima berniuko mama. Bet tam "tėvui" prekes veža kurjeris, su "mama" jie susidraugauja feisbuke, taigi veiksmo laikas - dabartis. Reik suprast, kad kita novelė, kur rodoma berniuko senatvė, - kažkur ateity po keliasdešimt metų? Ar viskas vyksta vienu metu? Knygos gale tarsi užsimenama, kad rodomos įvairios trajektorijos iš skirtingo laiko, mintis graži ir tikrai verta plėtoti (ją atspindi ir piešinys knygoj su trajektorijom), bet skaitant vis tiek trikdo ir atrodo kaip klaida, nieko negaliu padaryt.
- šiaip nelabai patiko visų istorijų personažai, neįsitraukiau, pykau, kad daugumos jų tarsi reikia gailėti (nuolat išsigąstančio vaiko, pagyvenusios senutės, mergaitės, vaikystėje išgelbėtos skęstančios ir nuo tada visam pasauliui bandančios grąžint skolą...). Bet gal taip ir turėjo būti, nepatikti, nežinau.
- baisiai nepatiko paskutinis skyrius, kai pakyla balandis ir skrisdamas pamato visus ligtolinių istorijų personažus ir personažes, o pats skrenda, sparnais padalija erdvę pusiau..... "Paukščiams visuomet tenka sprukti. Kol pavargsta" (p. 149) Vat šitas užmetaforinimas gale, maždaug kaip visi mes atrodome iš paukščio skrydžio, tai labiausiai ir nepatiko. Panašus triukas labai gražiai suveikė Silva Rerum II ir tai buvo turbūt geriausia knygos vieta; balandžius įdarbino ir Gavelis, apskritai pamatyti save gyvūno akimis - toks smarkiai nenaujas tropas (galvoju apie Derrida katę). Ir dar ta skrydžio metafora. Jei ne ji, būčiau davus 3*.
Bet vis tiek skaitysiu, ką autorė toliau rašys, man labai patiko jos galvojimas apie formą, formas ir tai, kaip sujungti skirtingas formas.
Read
February 7, 2022ehei, nepaprastai patiko! patiko taip, kad net nereikėjo verst savęs skaityt, puslapiai patys vertėsi. patiko, nes bent kiek gaivesnis gūsis toj nusiliteratūrinusioj literatūros padangėj. bet gal patiko tik todėl, kad jaučiau, jog mano ir autorės požiūriai labai sutampa? lyg skaityčiau savo pačios neparašytą knygą?
dar patiko, kad aprašyti žmonės buvo tiesiog žmonės. kad jų vaidmenys, nors šiek tiek ir priklausantys nuo amžiaus ir lyties, labai atsitiktiniai, netikėti – mažai klišių (o kai veikėjų daug, tai gali būt sunku įgyvendint).
žodžiu, meskit skaityt tas almos literos publikuojamas metai iš metų nesikeičiančias iki pykinimo išlaižytas nuobodybes ir imkit šitą, kur žmogus bent turi ką pasakyt.
p.s. knyga pirma, dar yra ką pašlifuot, bet tikiuosi, kad rankos nebus nuleistos ir kad tas 30 puslapio prakeiksmas nepasikartos.
dar patiko, kad aprašyti žmonės buvo tiesiog žmonės. kad jų vaidmenys, nors šiek tiek ir priklausantys nuo amžiaus ir lyties, labai atsitiktiniai, netikėti – mažai klišių (o kai veikėjų daug, tai gali būt sunku įgyvendint).
žodžiu, meskit skaityt tas almos literos publikuojamas metai iš metų nesikeičiančias iki pykinimo išlaižytas nuobodybes ir imkit šitą, kur žmogus bent turi ką pasakyt.
p.s. knyga pirma, dar yra ką pašlifuot, bet tikiuosi, kad rankos nebus nuleistos ir kad tas 30 puslapio prakeiksmas nepasikartos.
February 6, 2022
Stiprus debiutas. "pažeme" yra montažinė proza, pasakojimą sudaro daug tarpusavyje (ne)susijusių fragmentų - kiekvieno centrine ašimi tampa vis kitas personažas. Autorė su šiuo mega-koliažu susitvarko gana gerai, nors skaitant vis pagalvodavau, kad galėjo nerti kiek giliau.
May 24, 2022
Pirmas sakinys: – Man labai reikia išgerti.
Maloniai nustebinęs stiprus debiutas "Pirmoji knyga" serijoje.
Giriantys pastebi idėją – knygos struktūrą (montažinė proza, koliažas), priekaištaujantys pasigenda gilumos. Abi pusės sutaria, kad autorė moka rašyti, turi viziją (nors labiau atsimenamos detalės, o ne visuma), tačiau dar trūksta, kad atsispirtų nuo žemės.
Aiškiai ir gražiai parašė Renata Šerelytė recenzijoje "Kameros akimi" "Metų" 2022 Nr.4:
"<...> Gretos Dirmauskaitės debiutinei trumpųjų istorijų knygai "Pãžeme" būdingas toks, sakyčiau, tvarkingas schematiškumas, kur "gyvenimo stebėtojas" – pasakotojas – pakankamai neutralus, netgi beaistris. Žinoma, tai joks minusas – gal netgi pliusas, turint omeny neretai pasitaikantį rašytojų norą uzurpuoti savo veikėjų balsus. Todėl debiutantės bandymas konstruoti daugiabalsį polifonišką pasakojimą pasitelkiant kuklias priemones (nedaugžodžiavimą, stilistinį kuklumą, netgi pilkumą, paprastus buitinius dialogus) – drąsus ir sveikintinas. Tačiau stebėti svetimus gyvenimus – tai ne tas pats, kaip į juos įsigyventi ir juos priimti; tai pakankamai sudėtingas uždavinys, ypač jaunam žmogui, nes kitų gyvenimus vis vien matai per savo išgyvenimų, patirčių bei pažiūrų prizmę ir svarbiausias vis vien esi tu pats – pasakotojas, konstruotojas, personažų kūrėjas, vienokių ar kitokių detalių ieškotojas ir pateikėjas. Pasakotojas debiutantų kūryboje dažniausiai absoliutus protagonistas, neturįs lygiaverčio priešininko (antagonisto), kuriam sukurti būtina ne tik empatija, bet ir kūrybinė branda bei išmintis, o neretai – ir labai stipri, netgi perversiška aistra.
Kita vertus, šiuolaikinio meno (taigi ir literatūros) tendencijos – teksto ir potekstės nykimas; įsigali vizualinis suvokimas, raidę keičia paveikslėlis, idiograma, liudijanti juslingą, emocinį arba iliustracinį, paviršutinišką, tiesiogiai suvokiamą turinį. Literatūros tekstai virsta vaizdais, jie skirti nebe skaityti, o išvysti (pamatyti). Turinys tampa lengvai suvokiamu ir apdorojamu objektu – audiniu, nebeturinčiu pamušalo.
Skaitant "Pãžeme" neapleido jausmas, kad visos šios paprastos, netgi banalios istorijos, veriamos ant vieno siūlo, yra tarsi uždanga, slepianti šį tą daugiau. Ar bent jau turinti slėpti. Kadangi autorė, kaip pati prisipažįsta, laviruoja tarp kino ir teatro ("vaidinu, režisuoju, rašau scenarijus ir pjeses"), knygos kompozicija nenustebina – ji pakankamai nuosekli, logiška, "režisūriška", nors kai kurie fragmentai atrodo esą pertekliniai, atsitiktiniai, o veikėjų susidūrimai, inspiruoti kompozicinio siužeto karkaso, nuspėjami, užtat nuobodoki, "nekibirkščiuoja".<...>"
Maloniai nustebinęs stiprus debiutas "Pirmoji knyga" serijoje.
Giriantys pastebi idėją – knygos struktūrą (montažinė proza, koliažas), priekaištaujantys pasigenda gilumos. Abi pusės sutaria, kad autorė moka rašyti, turi viziją (nors labiau atsimenamos detalės, o ne visuma), tačiau dar trūksta, kad atsispirtų nuo žemės.
Aiškiai ir gražiai parašė Renata Šerelytė recenzijoje "Kameros akimi" "Metų" 2022 Nr.4:
"<...> Gretos Dirmauskaitės debiutinei trumpųjų istorijų knygai "Pãžeme" būdingas toks, sakyčiau, tvarkingas schematiškumas, kur "gyvenimo stebėtojas" – pasakotojas – pakankamai neutralus, netgi beaistris. Žinoma, tai joks minusas – gal netgi pliusas, turint omeny neretai pasitaikantį rašytojų norą uzurpuoti savo veikėjų balsus. Todėl debiutantės bandymas konstruoti daugiabalsį polifonišką pasakojimą pasitelkiant kuklias priemones (nedaugžodžiavimą, stilistinį kuklumą, netgi pilkumą, paprastus buitinius dialogus) – drąsus ir sveikintinas. Tačiau stebėti svetimus gyvenimus – tai ne tas pats, kaip į juos įsigyventi ir juos priimti; tai pakankamai sudėtingas uždavinys, ypač jaunam žmogui, nes kitų gyvenimus vis vien matai per savo išgyvenimų, patirčių bei pažiūrų prizmę ir svarbiausias vis vien esi tu pats – pasakotojas, konstruotojas, personažų kūrėjas, vienokių ar kitokių detalių ieškotojas ir pateikėjas. Pasakotojas debiutantų kūryboje dažniausiai absoliutus protagonistas, neturįs lygiaverčio priešininko (antagonisto), kuriam sukurti būtina ne tik empatija, bet ir kūrybinė branda bei išmintis, o neretai – ir labai stipri, netgi perversiška aistra.
Kita vertus, šiuolaikinio meno (taigi ir literatūros) tendencijos – teksto ir potekstės nykimas; įsigali vizualinis suvokimas, raidę keičia paveikslėlis, idiograma, liudijanti juslingą, emocinį arba iliustracinį, paviršutinišką, tiesiogiai suvokiamą turinį. Literatūros tekstai virsta vaizdais, jie skirti nebe skaityti, o išvysti (pamatyti). Turinys tampa lengvai suvokiamu ir apdorojamu objektu – audiniu, nebeturinčiu pamušalo.
Skaitant "Pãžeme" neapleido jausmas, kad visos šios paprastos, netgi banalios istorijos, veriamos ant vieno siūlo, yra tarsi uždanga, slepianti šį tą daugiau. Ar bent jau turinti slėpti. Kadangi autorė, kaip pati prisipažįsta, laviruoja tarp kino ir teatro ("vaidinu, režisuoju, rašau scenarijus ir pjeses"), knygos kompozicija nenustebina – ji pakankamai nuosekli, logiška, "režisūriška", nors kai kurie fragmentai atrodo esą pertekliniai, atsitiktiniai, o veikėjų susidūrimai, inspiruoti kompozicinio siužeto karkaso, nuspėjami, užtat nuobodoki, "nekibirkščiuoja".<...>"
May 1, 2022
Skaičiau ne vieną nuomonę apie stiprų debiutą, bet aš nežinau...praėjo daugiau nei 2 mėnesiai ir vis dar neturiu nuomonės. Atrodo, ir pasirinktas rašymo būdas liuks, ir pati idėja, ir pasakotojų balsai, ir, šiaip, gal nelabai prie ko prikibsi iš pirmo žvilgsnio, galėčiau privardint dar daugiau gerų dalykų, bet... užverčiau aš ją ir viskas. Kažkaip ne visai mano. Bet tikiuosi, kad autorė rašys ir toliau, ir bus progų dar pabandyt ją prisijaukint.
April 25, 2022
Kaip debiutui būtų dvi žvaigždutės. Tačiau, kad jau Metų knyga, tai teks minusuoti.
Plačiau čia: http://www.satenai.lt/2022/04/15/isto...
Plačiau čia: http://www.satenai.lt/2022/04/15/isto...
March 4, 2023
+ 1* už bobutę. Visoms knygoms po "šūstrą" bobutę! :)
May 6, 2023
Man patiko. Labai daug fragmentų, kurie yra susiję. Taip pradedi kiekvieną istoriją smalsiai, kaip tu sutikai tą žmogų apie kurį skaičiau prieš tai. Tos sasajos akimirkos ir sužavėjo. Verta skaityti, gražu!
Read
February 4, 2022Knyga sudaro daug trumpų istorijų, kuriuose kaskart pateikiamas vis naujas personažas. Istorijos yra jungiamos per menką salytį: personažai pasirodo vienas kito istorijose lyg per atsitiktinumą, lyg per kažkokį žemišką "visi priklauso nuo visų" ryšį. Deja, bet šis ryšys daugiau nieko ir nesukuria, o dauguma personažų ir jų istorijų buvo ganėtinai nuobodūs. Pats pasirinktas formatas neleidžia šių veikėjų išplėtoti, tad ilgainiui buvusio personažo sutikimas naujoje istorijoje ne kiek nestebina, o tik suerzina tokiu vis nieko naujo nepasakančiu atsikartojimu. Pripažįstu, kad galbūt kai ką toks motyvas gali žavėti, bet greičiausiai tai buvo stipriai ne mano arbatos puodelis.
October 22, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Kaip debiutinė knyga gal ir visai nieko, taćiau skaitant vis norėdavosi žvilgtelėti kiek liko puslapių. Nepaisant patrauklaus koncepto, knyga didžiumą laiko kėlė nuobodulį.
www.facebook.com/miciausknygos
Kaip debiutinė knyga gal ir visai nieko, taćiau skaitant vis norėdavosi žvilgtelėti kiek liko puslapių. Nepaisant patrauklaus koncepto, knyga didžiumą laiko kėlė nuobodulį.
Displaying 1 - 11 of 11 reviews