Čikagoje gyvenanti rašytoja Vilma Kava prieš 4 metus debiutavo šiltai sutiktu romanu „Aš tau sakau“, o dabar pristato naują knygą „Tiesiog atsitiko“. V. Kava šiame romane vėl kalba apie įvairialypius žmonių santykius. „Tai keturių moterų istorija. Jos visos stipriai susijusios, nors dvi gyvena Vilniuje, dvi – Čikagoje. Vienos jau buvo susitikusios anksčiau, kitos niekad nėra matęsi, bet jas sieja netikėtas, ypatingas ryšys. Mes skirtingai kuriame santykius santuokoje ir partnerystėje. Būtent apie tai mano knyga.“
Jei kas nors paprašytų papasakoti apie savo gyvenimą, nuo ko pradėtumėte? Ką prisimintumėte, ką atrinktumėte ištarti garsiai, ką – nutylėti? Pasakotumėte apie tai, kas buvo gerai, ar tai, dėl ko skaudėjo? Gal net skauda iki šiol?
Jeigu paprašytų suskirstyti savo gyvenimą į tris pagrindinius etapus, kokie jums būtų svarbiausi? Nuklystumėte į vaikystę ar rinktumėtės paskutinio dešimtmečio ribinius įvykius ir išgyvenimus? Ką pasakotumėte savo jaunystės portretui, žvelgiančiam į jus ir pasaulį nuo kambario sienos? Kokius žmones įsileistumėte į prisiminimus? Tuos, kuriuos jūs mylėjote? Ar tuos, kurie mylėjo jus?
Jeigu žiūrėtumėte į savo gyvenimą kaip į skaidrų vandenį ir matytumėte save, ką prisipažintumėte? Jeigu jūsų kas nors paklaustų, kada gyvenime jautėtės laimingi? Ar galėtumėte atsakyti – dabar?
Keturių moterų keturios istorijos apie tai, kas „tiesiog atsitiko“, kaip lemtingai jas susiejo gyvenimas net nepažįstant vienai kitos. Visos keturios – iš Vilniaus ir iš Čikagos – susitikusios jos turėtų ką viena kitai pasakyti.
Idėja gal ir nebloga, bet išpildymas - paviršutiniškas. Keturios skirtingos moterys pasakoja savo istorijas, bet atrodo, kad visada kalba viena, prisidengdama kitos vardu. Gal būtų buvę įtikinamiau, jei būtų daugiau eksperimentuota su veikėjų kalba / pasakojimo stiliumi.
Bendrabučiuose vietinių nėra. Čia - visi atvykę, palikę, atsiplėšę, vieni.
Pats pavojingiausias žmogus - pametęs šešėlį. Kai pameti šešėlį, daugiau neturi ko prarasti.
Horizonto norams taisyti kitus nėra. Šis siekis - beribis ir proporcingas savęs nematymui. Kuo geriau save vertini, tuo daugiau reikalauji iš kitų. Tarsi kiti tau ką nors skolingi.
Gauti ir skleisti. Jeigu norėsi tik gauti, užkimši pati save. Jeigu norėsi tik duoti, išdalysi. Svarbu išlaikyti balansą.
Miškas nėra grūdus ir tamsus. Miškas - gamtos nėriniai. Kūrėjo gotika. Gūdūs ir tamsūs yra žmonės.
Kai norėsi viską mesti, prisimink, kodėl pradėjai.
Nežinau kodėl šitą knygą pradėjau skaityti. Lyg ir atsirado rekomendacijose, ir suintrigavo viršelis. Tačiau pats turinys nepatiko. Romane pasakojamos keturių moterų istorijos, jų gyvenimai, meilė, šeima. Visi jie skirtingi, tačiau atsiranda netikėta gyvenimus siejanti gija. Pati idėja man visai gal sakyčiau ir patiko, tačiau pats išpildymas - ne. Jis toks lėkštas, trūksta kažkokio cinkelio, kuris pagautų ir nepaleistų. Vien idėjos man šiuo atveju neužteko.
Santykių romanas iš moteriškos perspektyvos. Pirmųjų dviejų moterų paveikslai yra įtaigūs, o vėlesnių dviejų kažkaip išblanksta. Skaitai ir lauki augančios įtampos ir kulminacijos, deja, įtampa, priešingai, slūgsta, o kulminacija taip ir nepasiekiama. Daug svarstymų, apibendrinimų, o man visada norisi, kad situacijos skatintų mane, kaip skaitytoją, pačią mąstyti ir daryti išvadas. Turiu pripažinti, kad atomazga man patiko, nors jau nuo vidurio knygos spėjau, kad jubiliejaus puotos nebus.
Tiesiog taip atsitiko, kad šios autorės knygos pas mane netikėtai atsirado tinkamu laiku. Tiesiog atsitiko... knyga vyresnėms moterims :) žinau, kad skaitysiu dar kartą vėliau :)