Septynios debiutuojančios „Women Are Poems“ judėjimo poetės.
Ir po aštuntąją – kiekvienoje dalyje. Tai toji, kuri atskleidžia, kad viskas yra susiję. Patvirtina, jog esame tam, kad jungtume, o ne skaidytume. Parodo, kad už mūsų visų ir kiekvienos atskirai plyti kelias į laiko ir erdvės begalybę.
Po kelis atviriausius, skaudžiausius, sklandžiausius, mieliausius ar šviesiausius kiekvienos jų eilėraščius. Galingus. Net jei užrašyti smulkiomis raidėmis. Atrinktus „Women Are Poems“ komandos arba pačių autorių.
Kiekvienas balsas, kiekvienas šnabždesys ir pauzė liudija: nors priklausome skirtingoms kartoms, esame seserys savo patirtimi. Nesvarbu, gyvos ar mirusios, žinomos ar ne, senos ar jaunos, visos susitinkame vienoje knygoje. Eilėraštis mums yra būdas (iš)gyventi.
Poezija yra vienas sparčiausiai šiuo metu augančių knygų rinkos žanrų pasaulyje. O moterys vis garsiau, vis įvairesnėmis formomis kalba apie asmenines savo istorijas. Čia ir dabar šios dvi tendencijos susilieja ir tampa viena.
Kiekviena turime savo balsą, net jei esame nebylės.
KNYGOS SUDARYTOJOS: Vitalija Maskvytė, Ieva Juodelytė KNYGOS KOMUNIKACIJOS KOORDINATORĖ: Augustė Gittins DIZAINERĖ: Eglė Ažubalytė ILIUSTRATORĖ: Aistė Ambrazevičiūtė (Plantasia Lab) REDAKTORĖ: Erika Merkytė Švarcienė KOREKTŪRA: Ne atbula ranka LEIDĖJAS: Dvi Tylos METAI: 2021
Stipru. Vietomis rijau, ragavau eilėraštį po eilėraščio, vietomis norėjosi stabtelti ir atsitraukti. Kažkuriose vietose norisi sugrįžti ar išsisaugoti. Prisipažįstu, poeziją skaitau retai, šią paimti į rankas paskatino tai, kad išsirinkome kaip mamų knygų klubo mėnesio skaitinį. Ir džiaugiuosi, kad tai padariau, nes tai buvo atradimų, patyrimų ir skonių kelionė. Kurią galima pratęsti su kitais autorės kūriniais. O pabaigoje sužinojau, kas parašė ir pasirašė pirmą eiliuotą kūrinį. Ir ne, ne Homeras vis tik. Istorijos vadovėliuose neteko sutikti šio fakto. Manau, dar sugrįšiu. O gal ir į gyvus poezijos vakarus išdrįsiu nueiti.
Joje, kaip seserys susirinko kelios kartos poečių! Žinomų ir pradedančių, klasikių ir šiuolaikinių. Viso 24 moterys, kurios pasakoja savas istorijas. Ir tai yra stipru. Net jei nemėgstat poezijos, netikiu, kad nerasit joje bent vieno TO, kuris smigs į širdį, kuris atlieps tai, ko ieškot, kuris įžodins tai, kam gal turite tik jausmą. 💛
Kai moterys susiburia yra visiška magija. O @women_are_poems dar ir neša žinią, kad esame viena dėl kitos, kad viena kitą suprantame ir palaikome. Ir skaitydama atsiduri tarp visų tų moterų. Kaip viena jų. (Net jei ne poetė). Bendros šaknys, kolektyvinė pasąmonė, kas tik norit, bunda ir kuria nenusakomai šiltą moterų vienybės ir bendrystės jausmą.
Su vienom gali sutikt, su kitom apsikabint, su trečiom braukt ašarą, su ketvirtom palinguot galvom, penktom pasiginčyt, iš šeštų pasimokyt... o jų net 24 ir tai yra bomba!
Knyga su didele išliekamąja verte! Mąsčiau, kad ji pretenduotų į tą griebiamą į negyvenamą salą. (Biblija ir išgyvenimo vadovai, man rungiasi kartu) Bet vien ši mintis yra galinga.
Knygoje surinkta ir klasikių, ir šiuolaikinių, ir dar savo knygų neišleidusių poečių kūryba. Graži ir prasminga idėja, kad būtent paskutinei daliai moterys kviestos pačios siūlyti savo kūrybą. Žodžiu, ne tik graži knyga, bet ir suburta bendruomenė visų neabejingų eilėraščiams - trumpų refleksijos pauzių šiandienos greitai besisukančiame gyvenime❤️
Man sunku su poezija įtikti, bet šita įtiko. Pakvietė į kelionę išgyvenimais ir jausmais, o ne struktūriniu idealumu ir tuščiais gražiais žodžiais, ir tai svarbiausia. Tai tokia knyga, kur gali iš eilės skaityti arba bet kur atsiversti ir vis tiek pamalonins ir nustebins. Tikrai dar vartysiu melancholijai užėjus.
Iliustracijos labai keistos, bet visai pritiko, neužgožė knygos turinio.