What do you think?
Rate this book
От Красного террора к мафиозному государству: спецслужбы России в борьбе за мировое господство
Книга рассказывает об истории захвата власти в России органами госбезопасности и прослеживает этапы этого захвата — с декабря 1917 года, когда была образована ВЧК, до современности, когда в результате каскада неконституционных маневров власть в России оказалась в руках ФСБ, а креслом президента завладел бывший директор ФСБ Владимир Путин.
Читатель окажется свидетелем смертельной схватки между госбезопасностью и компартией, закончившейся победой КГБ над КПСС в 1991 году и над всей страной — в 2000-м, когда президентом, навечно, стал Путин...
Читатель окажется свидетелем смертельной схватки между госбезопасностью и компартией, закончившейся победой КГБ над КПСС в 1991 году и над всей страной — в 2000-м, когда президентом, навечно, стал Путин...
- GenresNonfictionHistory
672 pages, Hardcover
Published January 1, 2021
7 people are currently reading
67 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 4 of 5 reviews
June 16, 2022
Išsami knyga, skaitytoją supažindinanti su Rusijos valstybės saugumo vykdyta valdžios užgrobimo istorija, kuri prasideda 1917-aisiais metais, kai buvo įsteigtas VČK. Valstybės saugumo ir komunistų partijos tarpusavio grumtynės baigėsi 1991 m., o 2000 m. - prieš visą pasaulį, kai V. Putinas tapo Rusijos prezidentu ir užsitikrino šį savo postą iki 2036-ųjų metų. Tačiau kaip vadinamąjį „rusų pasaulį“ pakeis jų pačių sukeltas karas Ukrainoje?
2022-ųjų metų vasario mėnesį Lietuva, Europa ir visas (o gal tiksliau būtų sakyti - tik ta jo dalis, kuri nėra abejinga?) pasaulis dar kartą išvydo tikrąjį Rusijos veidą. Sakau „dar kartą“, kadangi pastarąjį pirmą kartą ji parodė jau 2014 metais (be to, jeigu yra nežinančių, taip pat vasario mėnesį, tik keliomis dienomis anksčiau). Jau nekalbu apie ankstesnius laikus - XXa., XIX a. ar kt., kurio liudininkais mes patys, šiuolaikinė karta, nebuvome, žinome tik tiek, kiek išmokome mokykloje ar kažkur skaitėme. Šių sukrečiančių įvykių dėka puikiai supratome, kas yra šios šalies propaganda, kad visi Rusijos teiginiai - pripildyti įvairiausio melo.
Pats melavimas nėra tik XXI a. atsiradusi naujiena, kadangi, žvelgiant į istorinę perspektyvą, visa šios šalies istorija yra lenininio, stalininio, brežnevinio, chruščiovinio ir, galiausiai, putininio melo mišinys. Be abejo, ši knyga - tai ne dar vienas bandymas meluoti ar manipuliuoti skaitytojo jausmais ir mintimis, o priešingai - siekis atverti akis, padėti suprasti, kas ir kaip vyko šios šalies viduje (tai, kas buvo slepiama po dar viena melo doze: tiek pačioje šalyje, tiek pasauliniu mastu), kokiais būdais ir sąlygomis iškilo bei į prezidento postą atsisėdo vienas ar kitas diktatorius, įskaitant ir dabartinį prezidentą.
Pamenu, dar gegužės septynioliktą dieną per LRT televiziją žiūrėjau laidą, kurioje J. Felštinskij davė interviu R. Miliūtei, išsakydamas savo asmeninę nuomonę apie karą. Protingas, įžvalgiai ir įdomiai kalbantis žmogus. Pasiklausiusi rašytojo minčių, suvokiau, kad dar labiau noriu perskaityti šią knygą, nors tai planavau padaryti ir anksčiau. J. Felštinskij ir V. Popov kūrinį parašė dar iki šių metų vasario 24-osios, todėl apie dabartinį karą jie nepolitikuoja, nekomentuoja ir nespėlioja, kas galbūt bus po mėnesio ar dviejų, ne, to čia nėra (sakau tiems, kurie galbūt to tikisi). Vis dėlto, žinant, kad šios šalies politika nesikeičia jau dešimtmečiais, tam tikras išvadas gali, mano nuomone, pasidaryti kiekvienas skaitytojas ir be rašytojų įsikišimo.
Nunuodijimai, žudymai, nešvarūs pinigai, melagienos, manipuliacijos ir mafija. Viskas tik tam, kad pavyktų užimti taip trokštamą „šiltą“ vietą ir joje įsitvirtinti. Informacijos apie visa tai šioje knygoje daug. Labai daug. Netrūksta ne tik įvairias pareigas užėmusių/(-ančių) asmenų pavardžių, kurių daugumą, tikiu, išgirsite ir apie juos plačiau sužinosite pirmą kartą, bet ir sąvokų (knygos gale rasite paaiškinimus, jei nežinote pastarųjų reikšmės, tad tai nepatogumo nesukelia). „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ - knyga/įrodymas, kad istorija kartojasi, ir, mano nuomone, kartosis tol, kol nesikeis tiek Rusijos, tiek kai kurių Vakarų valstybių požiūris. Tai - įrodymas, kad praeitis - lygiai tokia pati svarbi kaip ir dabartis ar ateitis.
Informacijos šioje knygoje rasite ir apie buvusį JAV prezidentą D. Trumpą, kuris, pasirodo, turi itin glaudžių sąsajų su Rusija, kurie prasidėjo dar iki jo tapimo prezidentu (tiksliau, statytiniu). Nors požymių galėjo įžvelgti, kai jis tik tapo prezidentu, bet čia viskas išdėstyta konkrečiai, pasitelkiant įrodymus. Informacijos gausu ir apie kitus Vakarų valstybių lyderius, kuri, net neabejoju, leis suprasti ir šiandieninę tų šalių poziciją. J. Felštinskij ir V. Popov atrinko nuorašus, laiškus bei kitus istorinius tekstinius šaltinius, kurie patvirtina, kad autoriai sako tikrų tikriausią tiesą, o ne bando kompromituoti raudonosios valstybės valdžią.
Turiu įspėti, kad skaityti šį kūrinį nėra taip jau paprasta. Turinys ne iš lengvųjų ne tik todėl, kad apstu informacijos, bet ir todėl, kad norint suvokti esmę ir nepamesti pagrindinio „siūlo galo“ reikia sukoncentruoti dėmesį ne kažkur kitur, o į tekstą, atidžiai sekti visas, net smulkiausias, jo detales. Ne be reikalo šią knygą skaičiau net tris dienas (man tai neįprasta!), bet, patikėkite manimi, buvo verta. Asmeniškai man, įdomiausi šios knygos laikotarpiai buvo nuo 1917m. iki 1953 m. ir, aišku, nuo 2000 m.
Ypatingai rekomenduoju šią knygą perskaityti, jeigu mokinatės arba savo malonumui (papildomai) domitės istorija, norite sužinoti ne tik kažką naujo, bet ir tai, ką Rusija, deja, bando pagrąžinti bei pakreipti sau naudinga linkme. Knyga - tarsi palyginti nedidelės apimties enciklopedija, kurioje, mano nuomone, rasite visus svarbiausius faktus, įvykius, liudijimus (įrodančius vieną ar kitą dalyką, kurį bandoma nuslėpti), galinčius padėti suprasti ne vieną įvykių pakrypimą viena ar kita linkme, ne vieną karą ir ne vieną istorijos posūkį, perspektyvoje nuo 1917 m. iki šių dienų. Patikėkite, mokykloje per istorijos pamokas mes nesužinome nė pusės, kiek aprašyta čia. Vis dėlto, siūlyčiau knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ perskaityti ne tik tiems, kurie jaučia malonumą klaidžiodami po praeitį, narpliodami istorines asmenybes, pastarųjų gyvenimą, politinius reikalus, bet ir tiems, kurie tokių knygų įprastai neskaito - tai ne tik išskirtinė proga išbandyti kažką naujo, tačiau ir itin aktuali šiuo laikotarpiu, o vietomis tekstas skaitosi lyg koks romanas.
5/5⭐
2022-ųjų metų vasario mėnesį Lietuva, Europa ir visas (o gal tiksliau būtų sakyti - tik ta jo dalis, kuri nėra abejinga?) pasaulis dar kartą išvydo tikrąjį Rusijos veidą. Sakau „dar kartą“, kadangi pastarąjį pirmą kartą ji parodė jau 2014 metais (be to, jeigu yra nežinančių, taip pat vasario mėnesį, tik keliomis dienomis anksčiau). Jau nekalbu apie ankstesnius laikus - XXa., XIX a. ar kt., kurio liudininkais mes patys, šiuolaikinė karta, nebuvome, žinome tik tiek, kiek išmokome mokykloje ar kažkur skaitėme. Šių sukrečiančių įvykių dėka puikiai supratome, kas yra šios šalies propaganda, kad visi Rusijos teiginiai - pripildyti įvairiausio melo.
Pats melavimas nėra tik XXI a. atsiradusi naujiena, kadangi, žvelgiant į istorinę perspektyvą, visa šios šalies istorija yra lenininio, stalininio, brežnevinio, chruščiovinio ir, galiausiai, putininio melo mišinys. Be abejo, ši knyga - tai ne dar vienas bandymas meluoti ar manipuliuoti skaitytojo jausmais ir mintimis, o priešingai - siekis atverti akis, padėti suprasti, kas ir kaip vyko šios šalies viduje (tai, kas buvo slepiama po dar viena melo doze: tiek pačioje šalyje, tiek pasauliniu mastu), kokiais būdais ir sąlygomis iškilo bei į prezidento postą atsisėdo vienas ar kitas diktatorius, įskaitant ir dabartinį prezidentą.
Pamenu, dar gegužės septynioliktą dieną per LRT televiziją žiūrėjau laidą, kurioje J. Felštinskij davė interviu R. Miliūtei, išsakydamas savo asmeninę nuomonę apie karą. Protingas, įžvalgiai ir įdomiai kalbantis žmogus. Pasiklausiusi rašytojo minčių, suvokiau, kad dar labiau noriu perskaityti šią knygą, nors tai planavau padaryti ir anksčiau. J. Felštinskij ir V. Popov kūrinį parašė dar iki šių metų vasario 24-osios, todėl apie dabartinį karą jie nepolitikuoja, nekomentuoja ir nespėlioja, kas galbūt bus po mėnesio ar dviejų, ne, to čia nėra (sakau tiems, kurie galbūt to tikisi). Vis dėlto, žinant, kad šios šalies politika nesikeičia jau dešimtmečiais, tam tikras išvadas gali, mano nuomone, pasidaryti kiekvienas skaitytojas ir be rašytojų įsikišimo.
Nunuodijimai, žudymai, nešvarūs pinigai, melagienos, manipuliacijos ir mafija. Viskas tik tam, kad pavyktų užimti taip trokštamą „šiltą“ vietą ir joje įsitvirtinti. Informacijos apie visa tai šioje knygoje daug. Labai daug. Netrūksta ne tik įvairias pareigas užėmusių/(-ančių) asmenų pavardžių, kurių daugumą, tikiu, išgirsite ir apie juos plačiau sužinosite pirmą kartą, bet ir sąvokų (knygos gale rasite paaiškinimus, jei nežinote pastarųjų reikšmės, tad tai nepatogumo nesukelia). „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ - knyga/įrodymas, kad istorija kartojasi, ir, mano nuomone, kartosis tol, kol nesikeis tiek Rusijos, tiek kai kurių Vakarų valstybių požiūris. Tai - įrodymas, kad praeitis - lygiai tokia pati svarbi kaip ir dabartis ar ateitis.
Informacijos šioje knygoje rasite ir apie buvusį JAV prezidentą D. Trumpą, kuris, pasirodo, turi itin glaudžių sąsajų su Rusija, kurie prasidėjo dar iki jo tapimo prezidentu (tiksliau, statytiniu). Nors požymių galėjo įžvelgti, kai jis tik tapo prezidentu, bet čia viskas išdėstyta konkrečiai, pasitelkiant įrodymus. Informacijos gausu ir apie kitus Vakarų valstybių lyderius, kuri, net neabejoju, leis suprasti ir šiandieninę tų šalių poziciją. J. Felštinskij ir V. Popov atrinko nuorašus, laiškus bei kitus istorinius tekstinius šaltinius, kurie patvirtina, kad autoriai sako tikrų tikriausią tiesą, o ne bando kompromituoti raudonosios valstybės valdžią.
Turiu įspėti, kad skaityti šį kūrinį nėra taip jau paprasta. Turinys ne iš lengvųjų ne tik todėl, kad apstu informacijos, bet ir todėl, kad norint suvokti esmę ir nepamesti pagrindinio „siūlo galo“ reikia sukoncentruoti dėmesį ne kažkur kitur, o į tekstą, atidžiai sekti visas, net smulkiausias, jo detales. Ne be reikalo šią knygą skaičiau net tris dienas (man tai neįprasta!), bet, patikėkite manimi, buvo verta. Asmeniškai man, įdomiausi šios knygos laikotarpiai buvo nuo 1917m. iki 1953 m. ir, aišku, nuo 2000 m.
Ypatingai rekomenduoju šią knygą perskaityti, jeigu mokinatės arba savo malonumui (papildomai) domitės istorija, norite sužinoti ne tik kažką naujo, bet ir tai, ką Rusija, deja, bando pagrąžinti bei pakreipti sau naudinga linkme. Knyga - tarsi palyginti nedidelės apimties enciklopedija, kurioje, mano nuomone, rasite visus svarbiausius faktus, įvykius, liudijimus (įrodančius vieną ar kitą dalyką, kurį bandoma nuslėpti), galinčius padėti suprasti ne vieną įvykių pakrypimą viena ar kita linkme, ne vieną karą ir ne vieną istorijos posūkį, perspektyvoje nuo 1917 m. iki šių dienų. Patikėkite, mokykloje per istorijos pamokas mes nesužinome nė pusės, kiek aprašyta čia. Vis dėlto, siūlyčiau knygą „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“ perskaityti ne tik tiems, kurie jaučia malonumą klaidžiodami po praeitį, narpliodami istorines asmenybes, pastarųjų gyvenimą, politinius reikalus, bet ir tiems, kurie tokių knygų įprastai neskaito - tai ne tik išskirtinė proga išbandyti kažką naujo, tačiau ir itin aktuali šiuo laikotarpiu, o vietomis tekstas skaitosi lyg koks romanas.
5/5⭐
October 28, 2023
Не, ну какой фанфик!
Большой минус книги:
1. Из всего происходящего в СССР после 1917 года, взяты только действия чекистов и немного "контекста".
Это само по себе не претензия, как ещё такую книгу написать.
2. Работа спецслужб часто описывается как действия одного субъекта, "черного ящика".
3. (Имплицитно) создается впечатление наличия каких-то долгосрочных планов у этого субъекта.
Получилась конспирология-лайт. Ну или может получиться, смотря как читать.
Тем не менее, главы про убийство Ленина, про Афган, про 1991-1993 хорошие.
Как я вижу общий смысл.
СССР держался на "партии" и "спецслужбе".
В 1991 спецслужба "доела" партию, вместе с "демократами" и "коммерсантами". В нулевые разобралась с "демократами", а сейчас окончательно доела и бизнес. Ещё где-то после 2014 и до 2022 чекисты съели "нормальных" пропагандистов.
И да, чекисты ничего не создают, только "курируют". И получается что сейчас создавать просто некому, то есть так или иначе система обречена. Лишь бы не было "новой ВОВ".
Вроде ничего неожиданного, но плотность сотрудников и агентов на квадратный метр "публичной политики" всё равно поразил.
Методы спецслужбы: вербовка и "курирование" на коротком поводке.
Но для этого нужны
а) закрытое общество;
б) персонифицированное управление (невозможно завербовать Совет Европы или Республиканскую партию).
Так вот это и есть те самые "традиционные ценности", которые чекисты сейчас отстаивают.
Большой минус книги:
1. Из всего происходящего в СССР после 1917 года, взяты только действия чекистов и немного "контекста".
Это само по себе не претензия, как ещё такую книгу написать.
2. Работа спецслужб часто описывается как действия одного субъекта, "черного ящика".
3. (Имплицитно) создается впечатление наличия каких-то долгосрочных планов у этого субъекта.
Получилась конспирология-лайт. Ну или может получиться, смотря как читать.
Тем не менее, главы про убийство Ленина, про Афган, про 1991-1993 хорошие.
Как я вижу общий смысл.
СССР держался на "партии" и "спецслужбе".
В 1991 спецслужба "доела" партию, вместе с "демократами" и "коммерсантами". В нулевые разобралась с "демократами", а сейчас окончательно доела и бизнес. Ещё где-то после 2014 и до 2022 чекисты съели "нормальных" пропагандистов.
И да, чекисты ничего не создают, только "курируют". И получается что сейчас создавать просто некому, то есть так или иначе система обречена. Лишь бы не было "новой ВОВ".
Вроде ничего неожиданного, но плотность сотрудников и агентов на квадратный метр "публичной политики" всё равно поразил.
Методы спецслужбы: вербовка и "курирование" на коротком поводке.
Но для этого нужны
а) закрытое общество;
б) персонифицированное управление (невозможно завербовать Совет Европы или Республиканскую партию).
Так вот это и есть те самые "традиционные ценности", которые чекисты сейчас отстаивают.
December 24, 2022
3.5-4⭐️
Jaučiasi, kad autorius yra istorikas, nes vietomis knyga labiau primena mokslinį darbą. Yra daug nereikšmingų biografijų ar detalių, kurios nukreipia dėmesį nuo bendro naratyvo. Užtruko, kol knyga įsivažiavo, bet nuo istorijos apie Sovietų Sąjungos griuvimą, knygos įdomumas žymiai išaugo.
Jaučiasi, kad autorius yra istorikas, nes vietomis knyga labiau primena mokslinį darbą. Yra daug nereikšmingų biografijų ar detalių, kurios nukreipia dėmesį nuo bendro naratyvo. Užtruko, kol knyga įsivažiavo, bet nuo istorijos apie Sovietų Sąjungos griuvimą, knygos įdomumas žymiai išaugo.
June 8, 2022
Tikėjausi kažko daugiau... Jeigu teko skaityti knygas Putino žmonės ir Niekšų sąmokslas, tai antros dalies galima ir neskaityti - kartojasi viskas😡
Displaying 1 - 4 of 5 reviews