Kiltų nuoma

by Aldona Tüür

Ieva užsibūti Dandi neketino, bet štai jau kone metus dirba kiltų nuomoje šiame nedideliame Škotijos mieste. Matuodama vyrus ir pritaikydama jiems tradicinį kostiumą ji svajoja apie kitokį gyvenimą. Ieva vis dar nelaiko savęs emigrante, bet būsena, kad gyvena „tarp" – skirtingų šalių, kultūrų, miestų, kalbų – stiprėja. Panašiai jaučiasi ir kiltų nuomos savininkė Anabelė, prieš pusantrų metų palaidojusi vyrą. Įsitikinusi, kad meilei jos kasdienybėje neliko vietos, moteris pati save nustebindama pajunta aistrą gerokai jaunesniam svetimšaliui. Trečioji pasakojimo veikėja Ana – jauna tatuiruočių salono administratorė. Ji turi vaikiną, darbą, bet nepailsdama ieško savęs, savo kelio, kurio pradžia merginai tampa šeimos drama.

Trijų moterų gyvenimo keliai susitinka, o susitikę keičiasi. Kiti knygos veikėjai – spalvingi kiltų nuomos klientai, moterų, apie kurias pasakojama, vyrai lieka tarsi antrame plane. O pirmajame – moterų savasties, savumo ir svetimumo, atsitiktinumo ir lemties, meilės ir mirties temos.

Aldona Tüür tekstus publikuoja nuo 1998-ųjų. Yra dirbusi žurnalų vaikams ir suaugusiesiems redaktore, laisvai samdoma autore įvairiuose žurnaluose, šiandien ji – komunikacijos specialistė, tinklaraštininkė. Nuo 2014-ųjų dėsto kūrybinį rašymą Kauno technologijos universiteto studentams, veda kūrybinio rašymo seminarus plačiajai visuomenei.

„Kiltų nuoma" – debiutinis A. Tüür romanas. Jį rašyti autorė pradėjo dar besimokydama rašymo praktikos ir studijų magistrantūroje Dandi universitete (Škotija).

240 pages, Hardcover

First published January 1, 2022

About the author

Tekstų autorės karjerą pradėjau 1998-aisiais, nuo tada nuolatos dirbu su rašymu susijusį darbą: redaktorės, žurnalistės, viešųjų ryšių specialistės. Nuo 2014-ųjų dėstau kūrybinį rašymą Kauno technologijos universiteto studentams.

Esu baigusi psichologijos studijas VDU, kūrybinį rašymą Dundee universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė). Turiu turbūt tik JK galiojantį Master of Letters (MLitt) laipsnį, sutikite, skamba išdidžiai.

„Kiltų nuoma“ – pirma mano grožinės literatūros knyga.

Reviews

[Gabrielė || book.duo · Rating 5 out of 5]

Atsiverčiau knygą be jokių lūkesčių – nei skaičiau anotaciją, nei pernelyg domėjausi autore. Žinojau tik tiek, kad tai – debiutinis jos romanas, kurio veiksmas vyksta Škotijoje – vietoje, apie kurią šiuolaikiniame kontekste nelabai teko skaityti. Ir kokia likau nustebinta! Kartais knygos, rodos, randa tave pačiu tinkamiausiu laiku ir duoda kur kas daugiau, nei galėjai iš jų tikėtis.

Tiksliai nusakyti ir apčiuopti, kaip ir kodėl „Kiltų nuoma“ prisibeldė į mano širdį, gerokai sunkiau nei maniau. Tai vienas iš tų romanų, kuriame apsieinama be melodramų, įtampos ar staigių siužeto posūkių. Vyksta čia daug, tiek išorėje, tiek veikėjų vidiniuose pasauliuose, bet tas vyksmas toks žmogiškas ir pažįstamas, toks savas. Labai patiko, kad autorė nedaugžodžiauja – jos sakiniai taupūs, tačiau tikslūs, o ir pats kūrinys pasibaigia taip, kad lieki norėdamas dar.

Aldona Tüür tikrai moka rašyti apie šiuolaikinį žmogų. Ji supranta santykius, supranta atsirandančią trintį, neišvengiamą žmonių nesuderinamumą, tą siaubingą troškimą turėti kažką šalia ir galiausiai susitaikymą su tuo, kad kartais vienatvė nėra blogiausias dalykas. Ji puikiai apčiuopia netektį, ieškojimą, gedulą ir viltį. Ir visa tai daro visiškai nepretenzingai, atskleisdama ir kruopelę nepažintos Škotijos, mažo miestelio rutiną ir kartais keistą to krašto gyventojų humoro jausmą. O ir Lietuvos čia daug – jos ilgimasi, apie ją galvojama ir su ja lyginama.

Labai „mano“ knyga. Tuo savo paprastumu, nebandymu apsimesti tuo, kuo nėra ir kartu nebandymu visiems įtikti. Tikiu, kad nemažai ją skaitančių atras bent dalelytę savęs ir tam tikros paguodos, kad nesi vienas. Nekantrauju skaityti, ką gi autorė skaitytojams padovanos toliau.

[Jolanta (knygupė) · Rating 3 out of 5]

Jei ne neseniai aplankyta Škotija, nepačiupinėti ir nepakilnoti sunkūs, nebijantys vėjo gūsių ;) kiltai, o ir nesutikti kiltuoti vyrai abejoju ar būčiau pastebėjusi šį romaną. Džiaugiuosi pastebėjusi.

Man labai surezonavo emigrantiškos jausenos. Mielas debiutas. Įdomu, ar autorė rašo apsakymus. Kažkodėl jaučiu, kad jos apsakymai (jei ji juos rašo) man labiau patiktų. :)

[Virga · Rating 2 out of 5]

Daug girdėjosi apie šią knygą pastaraisiais metais, bet va, kaip dažnai būna, gana smarkiai nuvylė. Toks portretų - daugiau ar mažiau susijusių vieno miesto gyventojų - rinkinukas. Jie tokie be dramų ir be nieko įdomesnio gyvenime. Net, sakyčiau, gana šabloniški personažai, tokie kaip iš vaikiškų popierinių lėlyčių rinkinio (būdavo tokie iš kartono, kiekvienas su savo "charakteringu" drabužių komplektėliu ir atitinkama šukuosena). Na, ir jie gyvena - su kažkuo susidraugauja, su kažkuo išsiskiria, su kažkuo papietauja, su kažkuo pavakarieniauja. Tai ir tiek.

Keista, bet blogiausias iš visų portretų yra "lietuvės merginos", kuris tikriausiai parašytas pagal knygos autorės mintis ir jausmus (todėl ir keista) - taip galvoju, nes viename iš interviu ji sakė, kad kaip emigrantė Škotijoje dirbo kiltų nuomoj. Matyt autorei (kaip ir vienai iš jos personažių) labiau sekasi aprašinėti stebimus ir įsivaizduojamus žmones, nes jie knygoje turi šiek tiek spalvų ir charakterio. O apie lietuvę ir lieka niekas neaišku - kas jai rūpėjo, kas patiko, kas skaudėjo, ką ji sprendė, mąstė, ko blaškėsi, kurlink veikė, galiausiai - ar kokia nors įdomi buvo? Kokia, kodėl tokia, kas iš to ir apie ką visa tai. Na taip, buitinis ir socialinis gyvenimas laikinoje emigracijoje yra specifinis, bet jis nėra savaime labai įdomus dalykas, kad vien jo užtektų knygai. Ką valgo, kur eina, su kuo pasikalba, kaip pasijunta pokalbio metu - visa tai gali būti gražiai ir lengvai aprašyta, bet jeigu lieka neįkomponuota į knygos sumanymą, tai būna tiesiog "kam???".

[Živilė · Rating 4 out of 5]

Kartais siužetas apie paprastus žmonių gyvenimus ir pasirinkimus būna įdomus ir atpalaiduojantis.

[Virginija · Rating 2 out of 5]

Skaitosi lengvai, bet nėra kažkuo ypatinga, yra gražių gamtos aprašymų, trūksta intrigos, todėl užsitempia, taip pat kliuvo šokinėjimas nuo vienų veikėjų prie kitų - kartais pradėjus skyrių buvo neaišku, kuris prabilo dabar. 😃

[Ringa Sruogienė · Rating 5 out of 5]

9/10

[Igne · Rating 4 out of 5]

Pasirodė, kad istorija įsibėgėjo tik knygai maždaug įpusėjus. Autorė parodė nedidelį trijų moterų gyvenimo etapą, tada nuleido uždangą, palikdama daug neatsakytų klausimų. Dėl to nepykstu – labai gyvenimiška nežinoti, kaip viskas iš tiesų susiklosto. Tik gal norėjosi, kad ne visas tris veikėjas apibrėžtų vyrai ir santykiai su jais.
Labai patiko kiltų nuomos užkulisiai, mielai būčiau apie tai skaičiusi dar daugiau.

[Edita Kazakevičienė · Rating 4 out of 5]

,,Kas iš tiesų prasideda, niekada nesibaigia."

Šis romanas pirmiausia patraukė akį savo viršeliu ir pavadinimu. Kiltai nėra dažnas atributas, ypač ne škotų literatūroje. Po to sudomino lietuvių autorė, nors ir ne su lietuviška pavarde. Pasirodo, jog ji rašo įvairius tekstus, dėsto kūrybinį rašymą ir tai jos debiutinis romanas. Ir galiausiai anotacija: trys moterys, jų gyvenimo keliai, emigracija, savasties paieškos.

Romanas sudarytas tarsi iš atskirų novelių. Jose atsiskleidžia gyvenimo epizodai trijų skirtingų moterų akimis: Anabelės, Ievos ir Anos. Yra čia ir vyrų, bet jie tai pasirodo, tai dingsta. Visos trys moterys skirtingos tiek savo amžiumi, profesine patirtimi ir interesais. Bet jas vienija tai, jog jos bando, ieško, klysta ir pačios renkasi savo gyvenimo kelią.

Autorė rašydama šią knygą, rėmėsi ir savo asmenine patirtimi. Nors buvau ne kartą mačiusi šį egzotišką škotų vyrų nacionalinį drabužį, ,,Kiltų nuomoje" aš jį galėjau pačiupinėti, tyrinėti audinius, užuosti ir susipažinti su kostiumą besimatuojančiais klientais. Veiksmas vyksta Škotijoje, apie kurią žinau nedaug. Tad buvo įdomu skaityti apie kalnus, mažus miestelius, vieno lango krautuvėlių gatves ir meno galerijas. Į romaną A. Tuur įpynė ir kūrybinio rašymo patirtį.

Tarp sakinių, minčių ir dialogų užčiuopiau tą gerai pažįstamą laikinumo giją, kurioje telpa jausmas ,,nei čia, nei ten", svetimumas ir vienatvė. Skirtingų kultūrų susidūrimą, prarajas tarp žmonių, nematomas mūsų puses, atsitiktinumus, viltį ir meilę. Patiko ramus, giedras ir šiek tiek melancholiškas autorės rašymo stilius. Tai knyga, kurią kiekvieną kartą skaitant galima pastebėti kažką naujo ir man be galo malonus atradimas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

Daugiau knygų apžvalgų: www.profesionalimama.wordpress.com

[Liveta Songailė · Rating 2 out of 5]

Man tai knyga visiškai apie nieką. Veikėjai neįdomus, be jokių charakterių, veiksmo, pokalbiai tušti ir beprasmiai.

[Rasa · Rating 4 out of 5]

3.5 ⭐️ Sudomino knygos anotacija, tačiau apie autorę nežinojau nieko. Knygą labai lengva skaityti ir buvo įdomu, bet pabaiga kažkaip keistai "neišpildyta". O ir visų veikėjų istorijos baigėsi taip, lyg autorei atsibodus rašyti..Knygą pabaigiau skaityti lydima pojūčio, kad kažko jai trūksta..Nesinori atskleist turinio, bet tartum kažkas nebaigta ir nesusieta, kažkas netikėta ir neįtikinama..

[cypt · Rating 2 out of 5]

Emigrantinis / darbo tekstas, koks jau buvo ir Azuritijos kardinolai, ir iš dalies - ten gal labiau autofikcija ar esė - Emigrantės dienoraštis. Šitas už juos geresnis, nes nėra sutelktas nei į gyvenimo vargą (sekinantį darbą), nei į gyvenimo užribiškumą (skvotinimą, skipinimą ir whatnot), nei į paradoksinius susidūrimus su kitokia kultūra (nesusikalbėjimus, nesusipratimus, nusivylimus). Tuo šis romanas peržengia FB posto žanrą ir maloniai pradžiugina (mano lūkesčiai šitam žanrui nėr aukšti).

Patiko:
1. Kelios perspektyvos, pagrindinės jų - 3 moterys: emigrantė Ieva, jos darbdavė drabužių nuomos punkto savininkė Anabelė, jos pažįstama tatuiruočių salono sekretorė Ana. Faina, kad nė viena neturi kraštutinumų: Anabelė nėra rich bitch, ji visai sąmoningai porą sykių apmąsto savo privilegijuotą poziciją hierarchijoje su emigrantais iš Rytų Europos - ir dar sąmoningiau čia pat nusprendžia dėl jos nesitraumuoti, nes o negi jai dabar nustoti gyventi kaip gyveno? Tas labai patiko.

2. Skirtingų kultūrų "susidūrimo" neegzotizavimas ir nepavertimas visko "lietuviai užsienyje" anekdotų skyreliu.


Nepatiko:
1. Kad visos trys moterys yra tokios beveik be savybių. Anabelė iš jų atsiskleidžia labiausiai, bet ir ji - niekaip negalėjau suprast, kiek jai metų? Apskritai visos "kalbėtojos" atrodo kaip minimum sulaukusios 40-ies-50-ies, ir tas man iš pradžių patiko, kol nepaaiškėjo, kad Ana su Ieva - ką tik baigusios univerus, taigi kokių 25-erių. Plius, visos jos bando gyventi gyvenimą iš naujo: Ieva - naujoj aplinkoj, Anabelė - naujuose santykiuose (jos vyras po ligos neseniai mirė), Ana - naujoj profesinėj aplinkoj (nedirba pagal specialybę ir bando suprasti, kuo nori tapti gyvenime, jei jau netaps savo specialybe). Apskritai tai, kad jos visos dirba ne savo darbus (net ir Anabelė nėra verslo magnatė, jai nuomos punktą užkrovė sūnus, kad mama išsikapstytų iš depresijos po netekties), yra įdomu ir net faina. Bet tai, kad jos visos - tarsi viena moteris, tik skirtingais kampais, - nebeįdomu ir nefaina. Apie vieną moterį trijose ir skirtingais kampais jau parašė Michaelas Cunninghamas, bet jisai sąmoningai ir stilistiškai niuansuotai.

2. Kad atsiranda ne tik tos 3, bet ir daugiau perspektyvų. Nu ir kam mums reikia 15 minučių pabūti Anos vaikino galvoj? O kokias 20 - Anabelės vaikino/draugo (kaip reik sakyt apie middle-aged santykius?) galvoj? Paskui dar 5 minutes Ievos būsimo vaikino galvoj. Buvusio vaikino galvoj irgi biški pabuvom, paaiškėjo, kad jis mintyse vadino ją kale, nice.

3. Lempinė pabaiga. Ieva dirbo dirbo toj Škotijoj, vaikščiojo į pasimatymus, rado patikimą ir labai simpatišką vyrą, galimai gavo nebejuodą darbą - leidykloje. Tada pyst, ai ne, gal varau atgal į Kauną.

4. Keisti nesušukavimai - ir Ieva, ir jos būsimas bernas - iš Kauno, bet Kaune paminima 1, nu max 2 gatvės ir neegzistuojanti (taip atrodo??) kavinė, bet vat kai nuvažiuoja į Vilnių, tai ir gatves atskirai mini ir aprašinėja, ir dar Aušros vartų Marijos akių šilumoj pasimaudo.

5. NU KODĖL kas nors turi pradėti rašyti romaną ir tapti rašytoja ar rašytoju??????

Žvaigždutės - skaitėsi maloniai, nenervino net ir nepatinkantys dalykai, buvo tokia visai maloni knyga, nu bet už tą vienos iš veikėjų tapsmą rašytoja tai nuėmiau 1. Bet čia aš kaip visad nesąžiningai burbu ant pirmųjų knygų, o šiaip tikiuosi, kad Tüür rašys toliau, bus labai įdomu, ką ji dar sugalvos.

Labai faina vieta - ir reakcijos, ir aplinkos, žvilgsnio aprašymas - kai Ieva praneša Anabelei, jog išvažiuoja atgal į Lietuvą:

Tie žmonės. Jie sušmėžuoja tavo gyvenime, pasakoja savo istorijas, atrakina tavo jausmus, o tada apsisuka ir dingsta iš akiračio.
- Gal dar padirbėtum iki mėnesio pabaigos?
Eva linkteli ir nulipa žemyn pas kiltus. Anabelė dairosi po tučią menkai apšviestą patalpą. Akis bado skurdus interjeras: nėra nė veidrodžio, kuriame klientai galėtų save matyti visu ūgiu. Fotelis palei duris apšiuręs, Jueno atvežtas iš senų baldų atiduotuvės. O juk čia taip tiktų senovinė širma persirengti ar sekcija stiklinėmis durimis, kur būtų galima rodyti visus turimus ir siūlomus aksesuarus. Jų klientai nereiklūs. Tik šitas verslas - ne Anabelės.
- Einu nusipirkti žuvų, - meta į praviras pusrūsio duris ir išeina.
Ji neturi plano, bet žuvys skamba įtikinamai net jai pačiai. Kaip jiems visiems gerai. Anabelė irgi norėtų turėti pabėgimo planą, jei kartais susimautų šiame gyvenime. Ji irgi norėtų turėti antrą, trečią ir ketvirtą progą. Prieš akis praplaukia trumpi kadrai: suvenyrų parduotuvė tą dieną, kai sutiko Bilą, vakarienė su draugais Mažės pakrantėje, Reičelės akys, Jueno kumštelis apgniaužia jos pirštą, mama apkabina ją per pečius iš nugaros. Jai niekur nereikia bėgti. Jos namai čia. (p. 212)

[Gabija · Rating 1 out of 5]

Atsiliepimų niekada nerašau, o ir lietuvių autorių knygoms, net ir neypatingai patikusioms, stengiuosi duoti kiek aukštesnį įvertinimą nei mano subjektyvia nuomone jos vertos, tačiau su šia knyga buvo blogiau nei blogai. Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog tokį nusivylimą lėmė gan dideli lūkesčiai, kadangi pati skaičiuoju jau aštuntus metus Škotijoje. Sutinku su žemiau skaitytojos išreikšta mintimi, jog knygos veikėja lietuvė atrodo aprašyta pagal pačios autorės mintis ir jausmus. Susidariau įspūdį, kad autorei gyvenimas Dundee labai nepatiko, skaityti įžvalgas apie miestą kartais buvo tiesiog nemalonu. Knygoje gausu stereotipų ir generalizacijų, kurios dažnu atveju panašesnės į neigiamas pačios autorės patirtis Škotijoje nei realybę. Taip pat galima rasti škotiškų posakių, kurie mūsų kalboje nereiškia nieko, tačiau nėra paaiškinimų skaitytojui, kuris niekada nesilankė Škotijoje ir škotiškų posakių niekad nėra girdėjęs. Ypatingai suerzino Arbroath aprašymas - ar tikrai ten daugiau nieko, apart to ką paminėjote nėra? Gal vertėtų apsilankyti dar kartą.

Būtent dėl šių priežasčių knyga labai nuvylė, o pati istorija taip pat neleido jai skirti bent kiek aukštesnio įvertinimo.

[Laima Čiuplienė · Rating 4 out of 5]

Knyga patiko, bet sakyčiau pakišo koją pabaiga. Tokia išdygus iš niekur. Tikrai galėjo ta paskutinė dalis būt įmaišyta. Pradžioj ar per vidurį , kad ji nors kartelį būtų apie jį pagalvojus, būtų kur kas geriau.

[Greta]

Smagiai skaitėsi, gražiai sukurti personažai, bet pabaigoj pasijutau it gavusi maišu per galvą. Ką? Kodėl?

[Lina Lina · Rating 3 out of 5]

Laikas ir vietos pinasi tarp skirtingų knygos veikėjų.

[Ieva · Rating 1 out of 5]

Knyga apie nieką. Pagrindinės personažės neišvystytos, neturi jokio žavesio. Kartkartėmis įsiterpiantys skyriai, parašyti iš kitų personažų perspektyvos, nesuteikia jokios pridėtinės vertės, dažnai net neaišku, pradėjus skaityti skyrių, iš kurio personažo perspektyvos jis parašytas. Labai painiojasi, kai veiksmai aprašyti iš skirtingų laiko linijų. Tarsi rašoma apie dabartį, bet prisimenami praeities įvykiai, bet neįvardinama, kad čia praeitis, ir neiškart pavyksta suprasti, kad čia ankstesni įvykiai. Pabaiga visiškai neišbaigta. Apie Škotiją ir ypač kiltus labai nedidelė dalis knygos, dėl ko labai gaila, nes norėjosi apie tai paskaityti daugiau.