„Miškais ateina ruduo“ sukurtas per šešias savaites. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto. Nemaža dalis skiriama miškui, kurio naikinimas fatališkai susietas su kūrinio veikėjų likimais. Romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas. Jo personažai yra vitališkų vidinių jėgų aukos, jie gyvena jausmo visagalybės atmosferoje, giminingoje anglų rašytojų T. Hardy ar D.H. Lawrence’o romanams.
„Miškais ateina ruduo“ yra epinis realistinis kūrinys, artimas tradiciniam lietuvių romanui, tačiau jo audinyje liejasi ir moderniosios prozos spalvos, sužėrinčios netikėtomis metaforomis, originaliai palyginimais, paralelizmais, laisvu kalbėjimu. Rašytojas daug dėmesio skyrė egzistencinių problemų įprasminimui per gamtos ir žmogaus vienovę. Pasigėrėjimą kelia vaizdingas sakinys, spalvingos, nepakartojamos veikėjų charakteristikos.
Albinas Marius Vaitkus (1949 m. pasivadinęs Marium Katiliškiu) — Lietuvos išeivijos rašytojas.
Mokėsi Žagarėje, dirbo bibliotekoje ir įvairius fizinius darbus. Apsakymus pradėjo spausdinti dar Lietuvoje, 1932 m. žurnaluose „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji Romuva“. Dirbo Pasvalio bibliotekininku, kur plačiau susipažino su pasauline literatūra.
1944 m. M. Katiliškis pasitraukė į Vokietiją. Čia kurį laiką studijavo meną Freiburge. Tais pačiais metais buvo paruošęs spaudai rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“, tačiau karo sąmyšyje šis mašinraštis žuvo.
1948 m. Vokietijoje išleido pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda“.
1949m. rašytojas emigravo į JAV ir įsikūrė Čikagoje, kur dirbo įvairiuose fabrikuose. Čikagoje, V. Civinsko vadovaujamoje „Terros“ leidykloje išleistos visos M. Katiliškio knygos: romanai „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), novelės „Išėjusiems negrįžti“ (1958).
M. Katiliškis laimėjo Lietuvių Enciklopedijos leidyklos, Lietuvių rašytojų draugijos ir Santaros-Šviesos kūrybinę premijas.
Po ilgų ir varginančių ligų mirė Čikagoje 1980 m. gruodžio 17d.
Senokai jau skaičiau, bet įspūdis buvo pritrenkiantis – su tokia nuostabiai pateikta autentika dar nebuvau susidūręs. Bet svarbiausia tai, kad visas romanas vienu metu ir klasikinis, ir modernus, psichologinis; stilius – puikus, autoriaus nuoširdumas trykšte trykšta, be galo turtinga kalba. Puikiai įprasmintas gamtos ir žmogaus santykis, graži meilės istorija. Šis romanas XX a. lietuvių prozos šedevriukas.
www.instagram.com/miciausknygos www.facebook.com/miciausknygos Šią knygą norėjau perskaityti jau seniai ir perskaitęs nė kiek nenusivyliau. Romanas sudomino sodriu kaimo buities ir gamtos vaizdavimu. Nustebino to meto meilės istorijos. Labiausiai patiko tai,kad galima sužinoti, kai atrodė prieškarinis šiaurinės Lietuvos kaimas, kokie buvo žmonių tarpusavio santykiai. Manau ši knyga yra nepelnytai neįvertinta, nes tik čia galima rasti tokį ypatingai gerą ir per labai trumpą laiką parašytą kūrinį vertą dėmesio.
Šitos knygos kaip išprotėjusi ieškojau visuose knygynuose, nes norėjau būtent tokiu viršeliu ir naujos. Neradau, tai nuėjau į biblioteką. Labai gerai susiskaitė, aišku, buvo neįdomių vietų ir tas atsiradęs meilės trikampis leido suprast, kad pabaiga bus liūdna ir kad Tiliui tai geruoju nesibaigs. Bet bendrai viską apėmus, knyga tikrai įdomi.
This novel brought me many negative emotions. Of course, I can appreciate the nontraditional way of showing Lithuanian village but the ending makes me very angry because while the characters were developed fairly well, they became people who lost all the morals and in the end love supposedly won. However, that love is what made me so upset. I wasn't convinced at all about their feelings. The characters whom I loved since the beginning became ugly people without any sense of right in them. I gave the book two stars because while I hated the way everything turned out, the technical side was plausible.
Kai pagalvojau, kad pagaliau dvyliktoj klasėj gal jau išbridom iš kaimo (Liudukas nors imk ir prie širdies dėk, o „Up ir down“ irgi maloniai nustebino), vėl sugrįžome į tas pačias vėžias. Mokytoja kažkaip paslaptingai intriguojančiai užsiminė apie erotiką šiame kūrinyje, o mes, hormonų valdomi paaugliai, baisiai susidomėjome. Kas vis dėlto gavosi, klausiate?
Me: Mom I want an erotic book! Mom: We have erotic book at home. Erotic book at home: *insert a photo of Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“*
Vis dėlto žvaigždūnai du (o ne vienas), nes nu tas Katiliškis, tikras išdykutis, labai kietai, nors ir nuobodžiai, aprašinėjo... Ot zbitkininkas!
Labai idomi knyga. Lyginant su iki tol parasytomis kitomis lietuviskomis knygomis, si yra tarsi proverzis musu literaturoje. Pakankamai ribotoje erdveje (principe kaime su savo apylinkemis) vyksta dramatiski vietiniu gyventoju gyvenimai. Idomus ne pats faktas, veiksmai, bet tie vidiniai dvejojimai (mikrokosmosas), kada veikejai bando permastyti savo sprendimus, dvejoja ir t.t. Net paprastas valstietis jaucia sunkia savo egzistencijos nasta, o keliamos problemos yra universalios, tai yra aktualios ir dabar. Taip pat reiktu pabrezti sios knygos erotine prizme. Kitaip nei ankstesnese lietuviu knygose, sioje gana atvirais disponuojama sekzualumo klausimu. Autorius subtiliai apraso veikeju geismus, meiles israiskas, kai kada net pakankamai atvirai. Tai gana retas ir idomus atvejis, nes tai turbut viena pirmuju knygu kurioje seksualumas neslepiamas, o iskeliamas, kas knyga padaro modernia, atsizvelgiant i tai kada ji buvo parasyta. Knyga, sakyciau, yra verta itraukimo i mokyklini sarasa, ypac turetu sekti po "Altoriu sesely", nes is esmes aprasomos tos pacios problemos, taciau cia jau jas turi spresti suaugusios asmenybes ir kur priimami sprendimai turi didesne atsakomybe uz kitu zmoniu likimus.
Pakankamai standartinė "meilės" istorija, sąlyginai nuspėjamas siužetas. Manau, kad bergždžia laikyti šią knygą mokyklos programose, kadangi jau šių laikų jaunuoliai vargu ar taip tapatinasi su tų laikų kaimo romantizmu. Greičiausiai dauguma tų laikų socialinių normų šiai laikais daugeliui jau yra sunkiai suprantamos, kas kuria dirbtino siužeto įspūdį. Visgi, matosi puikus autoriaus įdirbis vaizdų aprašymuose, kas vėlgi yra gražu kai gali įsivaizduoti, bet dar labiau sulėtina ir taip vangų siužeto vystymą, kas taip pat daro šią knygą mažiau patrauklią šiems laikams.
Iš pirmo žvilgsnio paprasta ir banali sunkiai dėl šeimos miške dirbančio vaikino Telesforo Gelažiaus (Tiliaus) meilės istorija. Bet jauki tik kol jis draugauja su šviesia, naivia Agne.
Kai į jaunuolio gyvenimo verpetą (jam pradėjus pas Doveiką dirbti bandininku) įsisuka savo laimės siekianti Monika Doveikienė, jis ne tik ima virsti kitu žmogumi, pažeidžia Dievo įstatymus, bet ir egzistuoja nuolatinėje įtampoje. Tilius tampa nuo jos priklausomas, nebeįsivaizduoja nieko be šios ponios. Šiedu nuolat slapstosi nuo aplinkinių ir jiems pavyksta, nes niekas neįtaria jų santykių, ypatingai keistas Doveikos nepastabumas. O viskas pasikeičia Tiliui gavus tarnybą vyriausiuoju eiguliu ir sužinojus, jog Monika laukiasi.
Galiausiai Petrui Doveikai netyčia susitikus su Agne nusileidžia melo šydas. Jai net neminint vardų, ponas suvokia tiesą pats. Doveika surezgia planą jiems užklupti, apsimeta negrįšias namo, nors iš tiesų jau skuba iš apskrities centro. Grįžęs jis pirmiausia pamato bedegančią daržinę ir jos padegėją, seną kaimyną, su kuriuo kivirčijosi, Krivicką Vargdienį. Tad nieko nelaukęs, apimtas įtūžio, nušauna jį. Visi išaiškina jo poelgį ir šiam beinant namo, jis pamato porelę, Moniką ir Tilių. Juk dėl jų jis toks tapo. Todėl kitos kulkos, besitaikant į Moniką, kliūva į ją beužstojantį mylimuojį.
Citatos - "Gi Agnė - vaikas, liaunu liemenėliu, gniūžtanti nuo menkiausio apkabinimo." "Nebuvo čia nieko verto prisiminti ir nieko saistančio su praeitim." "Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška<...>" "Jį svaigino. Taip apsvaigsta gėlės nuo per didelės saulės." "Jis norėjo gyventi dabar, tuojau pat." "Jis traukėsi savin, jis niekino visa, kas ne jo, ir kaip tik dėl to, kad negalėjo jo būti." "Žmogų reikia pažinti ir pažinus prisijaukinti." "Ji turėjo siekti savo." "Ji turi eiti su gyvenimu ir su jaunyste." "Daug kas pasikeičia po nakties. Ir ne todėl, kad šviesa būtų pakeitusi tamsą, o tai, kad jau ji praeityje ir nebepasiekiama nė ranka, nė šuoliu." "Mat gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visa, kas nereikalinga ir negera." "Ne pavydas, o greičiau graudumas lipo jo gomuriu iš gilumos." "Jis nebepriklausė sau - Telesforas Gelažius, didelėmis, kietomis rankomis Doveikos samdinys." "Toks buvo jo atsisveikinimas su mergaite. Su vieno pavasario sapnu." "Ji pasitraukė tyliai iš šio kampo, kaip buvo pasitraukusi anądien iš kiemo, pamačius juodu su Monika." "Du kartu gyvenime žmonės tampa neatskiriamai panašūs. Prieš mirtį senatvėje ir ką tik užgimus." "Jis nepripažino to nuo amžių išbandyto posakio, kad laimė - vienam nueidama, kitam pareidama. Jam laimė turėjo visad vieną kryptį." "Jis buvo geležinės tvarkos žmogus."
Oj vargau aš su šia knyga. Ne mano knyga ir viskas... Tačiau jokiais būdais nesakau, kad ji prasta. Ji yra įdomi, tik rašymo stilius labai sunkus, todėl ir skaitėsi laaaabai ilgai. Nors klasiokė perskaitė per 3 dienas... O aš ją skaičiau beveik mėnesį... Čia kiekvienam skirtingai matyt. Man labai patinka knygos pavadinimas. Tiesiog jis labai gražus, atrodo, kad knyga bus labai įdomi. Cha cha, čia ir pakišta kiaulystė, knyga tikrai įdomi, bet skaityti ją žvėriškai sunku. (Bent man).
Net ir po kelių metų prisimenu šią knygą ne dėl siužeto ar charakterių, bet dėl vaizdingumo, kurį Katiliškis kūrė nepaprastai sodriais ir žavingais sakiniais.
Labai gražūs aprašymai, graži kalba: "Toks žmogelis, rodos, iš pupų nevaromas. Bet kai griebė ir nešė pakėlęs, tai Každaila nespėjo galvos linkčioti pro durų viršus. Išmetė į kiemą ir baigta. Prie vėjo žmogus." Tai jei norisi 500psl. kaimo, gamtos ir didelių, sudirbtų rankų aprašymų, bet nieko daugiau - geresnės knygos nerasite. O šiaip visas knygos moralas telpa vienoje frazėje: "Ir jei nesimuši, tai tave lups, durniau tu." (toxic masculinity has entered the chat)
Tikrai galima įsijausti į knygą ir vietomis tikrai labai įdomi. daug gamtos aprašymų (dauguma skyrių taip ir pradedami, gamta ir laiko tekmė nurodo) ir šiaip painių nereikalingų istorijų apie antraeilius veikėjus (bet vėlgi jie reikalingi visam siužėtui vystytis) tai kartais jau ir atsibodo.
This entire review has been hidden because of spoilers.
,,Kas ubagui, kai sodžius dega?" ,,Darbas nėra pramoga ir pasimėgavimas. Darbas dažniausiai prievarta ir išnaudojimas." ,,Mat gamta, kaip Dievo kvėpsmas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visa, kas nereikalinga ir negera."
Pakankamai lengva, gražiai aprašyta gamta leidžia atsipalaiduoti, tačiau siužeto prasme aukso nerasta. Išvystyta neblogai, tačiau užbaigta pakankamai prastai...
Never again ,Mariau, NEVER. O DIEVE, kokia kankynė ne tas žodis.
Miškų aprašymai vienintelis gražus dalykas šitoj knygoj viskas kitkas eina kur nori. Pati dabar į mišką išeiti noriu ir medį apkabinti nes taip pavargau nuo tos knygos. Jokios erotikos neradau šitoj knygoj, tiesiog įsimylim jauną mergytę, suviliojam ir paliekam viskas. Ir tam reikia 500 psl.!?!?!?!Nahhh
kaimo gyvenimo dramos visad geriausios, o gamtos aprašymai sukėlė vaikystės nostalgiją BET antroje pusėje knygos gamta ir veikėjų mintys tapo monotoniškos
Man šis romanas, keista, bet labai patiko ! Vieną žvaigždutę nuimu dėl įkyrių gamtos aprašymų, kuriuos kartkartėmis praleisdavau, na bet pati istorija mane kažkuom patraukė :) Nustebau, nes pati pradžia nieko gero nežadėjo : maniau, jog tai dar vieni Vaižganto ,,Pragiedruliai" arba Simonaitytės ,,Aukštujų Šimonių likimas"... Bet tos menkos detalės, kaip veikėjų gudrios derybos dėl užmokesčio ir vaizdingi merginų aprašymai, jų pasirinikimai ( tarp kitko, labai artimi šiandieniam žmogui) - itin ,,užkabino" ir todėl greitai skaitėsi - knygą perskaičiau per keletą dienų. Pažiūrėkit pirma filmą, pastatytą pagal šį kūrinį, ir skaitant romaną bus žymiai paprasčiau įsivaizduoti ten vykstančius įvykius, esančius žmones ir jų emocijas :) Be abejonės pavykęs M.Katiliškio darbas su žiupsneliu jaunatviškos romantikos ir aistros )) Gero skaitymo !
Šią knygą skaityti pasiėmiau dar praeitais metais, gruodžio mėnesį. Nespėjau perskaityti knygos, teko grąžinti bibliotekai. Jau patys pirmi puslapiai buvo tikra kančia - apėmė toks jausmas, jog rašytojas nori palikti kuo didesnį įspūdį skaitytojui vaizdingu aprašymu, tačiau, manau, jam nelabai pavyko. Paprastai detalūs aprašymai mane domina, bet šitai buvo taip nuobodu, taip nuobodu...
Pasiėmiau šią knygą skaityti vėliau. Jau šiemet, sausio mėnesį. Na ir iki vakar ją „skaičiau“, kol galiausiai supratau, jog gal nė neverta bandyti jos pabaigti, nes man išties buvo visiškai neįdomu. Nesakau, kad knygos istorija neįdomi, tiesiog gan nuobodžiai aprašyta, be to, skaitant šią knygą kartais atsirasdavo epizodų, kai pagalvodavau, jog „o, gražiai aprašyta!“, bet tik tiek.
Ir dar... Lietuviškas kaimas, dvaras lietuvių literatūroje? Oho, kaip netikėta.
Knyga storoka ir skaitėsi sunkiai, bet manau verta 5 žvaigždučių. Parašyta knyga jau moderniu stilium, neprimenančiu senųjų klasikų, bet pats turinys išlieka tas pats - kaimas, jo gyventojai, jų vargai ir džiaugsmai... Naudojama daug pasenusių, užmirštų kaimiškų žodžių, norint padidinti teksto autentiškumą, atitikimą aprašomam laikmečiui. Knygoje tarp "realaus veiksmo" daug impresionistiško gamtos aprašymo, kurį šiais laikais galima pavadinti filler'iu - persiskaito sunkiai, ir jokios realios informacijos nesuteikia. "Miškais ateina ruduo" yra 12 kl. programinė knyga, kas yra absurdiška, nes dėl šio kūrinio specifiškumo tikrai ne kiekvienas jį "įveiktų" :)