Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam.
Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose" pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.
Gal netgi pradėsiu nuo apibendrinimo - labai dailiai išleista kavos staliuko knyga! Arba netgi puikus skaitinys padėti klinikos, studijos ar pan. laukiamajame. Leidimas kokybiškas, estetiškas, o turinys gali būti skaitomas nuo bet kurio skyriaus. Ir tą skyrių apie vieną ar kitą Lietuvai svarbią moterį galima perskaityti per dešimtį minučių.
Taigi, todėl ir sakau - jog knyga labiau estetikos pojūčiui sukurti, trumpam prisėdimui, pavartyti: istorijos apie didžias moteris knygoje trumputės, faktai galausti ir sausoki, na nesitikėkite gilios analizės ar jautresnių jausmų potyrio, atsivertus šią knygą. Toks aspektas turbūt tampa tiek knygos minusu tiek pliusu, kaip pažiūrėsi ir ko iš knygos tikiesies - jei tik sužinoti ir galbūt užsikabinti už asmenybės analizės jau vėliau, savarankiskai, tada tai puikus rinkinys, atkreipiantis dėmesį į svarbias asmenybes mūsų istorijoje; jei įsigilinti, įsijausti ar netgi tas moteris užjausti - informacijos čia per mažai, o jausmo, kaip jau minėjau, nėra.
Na o kadangi reziume išgirdote pirmos pastraipos pradžioje, turbūt nebeturiu ką ir pridurti - tiek trumpai apie trumpą knygą, trumpomis istorijomis.
Mano stiliaus knyga. Kai kurias aprašytas istorijoje svarbias asmenybes jau žinojau - nas kas nežino Bonos Sforcos, Barboros Radvilaitės, Emilijos Pliaterytės. Susipažinau ir su mažiau girdėtomis veikėjomis - Apolonija Dalevskyte - Sierakauskiene, Stefanija Paliulyte - Ladigiene. Šia knygą tiesiog "prarijau". Be galo gražus leidimas.
Taip norėjau perskaityti šią knygą, o likau kiek nusivylusi. Nepasakyčiau, kad ji bloga, nes ne viena istorija mane palietė, bet autorės sprendimas tiek daug dėmesio skirti šių moterų vyrams, nustebino. Ne viename skyriuje moteris pirma buvo pristatoma kaip 'to ir to žmona', o kai kurie skyriai net taip stipriai fokusavosi ties jų vyrais, kad jų gyvenimo aprašymams/pasiekimams buvo skiriamos ištisos pastraipos. Manau, tai labiau jautėsi pirmoje knygos pusėje, todėl knygai einant į pabaigą (ir dėdėjant skaičiui 'aičių', o ne 'ienių') istorijos mane domino labiau ir labiau. Vis tiek rekomenduočiau šią knygą, bet, matyt, mano lūkeščiai ir autorės prioritetai tiesiog nesutapo.
Knyga iš istorinės pusės tikrai labai gera, sužinojau tikrai net apie kelias iki tol negirdėtas svarbias moteris mūsų Lietuvos istorijoje. Bet parašyta labai sausai , priminė mokykos istorijos vadovėlį.
Įdomiausia ofc buvo skaityt apie jau žinomas asmenybes, bet ir apskritai buvo įdomu.
Kai kur erzino, kad buvo perdėtai daug biografijos. Vietoj jų artimųjų gyvenimo norėjosi daugiau apie tos moters asmenybę, kokiu nors gražių grožinei literatūrai būdingų elementų and I get it, čia yra biografinė knyga, bet still būtų buvę daug įdomiau.
Galbūt dėl tų biografijų aš ir biski pasimečiau tarp asmenybių. Jau pusę čia paminėtų asmenybių vardų ir pavardžių neatsimu ir nežinau ar tai mano problema ar autorės. Per vidurį, kur buvo jau XX a. asmenybės norėjosi giminių ir pažįstamų schemos nes vis pamiršdavau kas ten kieno mama ar pusseserė 🙄.
Labiausiai patiko apie Bona sforca, nes jau prieš tai žinojau kad ji baddie, o db pasirodo kad ji dar didesnė.
Apibendrinus įdomiausia buvo LDK ir ATR moteris kadangi ten daugiausia politikos ir istorijos + dar man dabar tas istorijos laikotarpis įdomiausias, nes WW1-2 jau atsibodo ( puikus metas turėt 2 dar neperskaitytas Čerčilio knygas apie WW2).
+ nežinojau kad Vytauto didžiojo žmona buvo such a baddie.