What do you think?
Rate this book
Jis vadina mane mama
„Jis vadina mane mama“ – tikra, šokiruojamai atvira, jautri ir skausminga istorija apie vaiko globą. Virginijos šeima Artūrą globoti pradėjo, kai jam buvo penkeri. Ši globa nebuvo nuolatinė – Artūras dažnai viešėjo globėjų namuose, leido su jais savaitgalius ir atostogas, bet pastovia jo gyvenamąja vieta taip ir liko vaikų globos namai. Iš pirmo žvilgsnio žavus ir charizmatiškas, Artūras nebuvo lengvas vaikas. Perkėlimai iš vienų globos ir mokymo įstaigų į kitas, paauglystėje diagnozuoti ir vis labiau ryškėjantys psichopatinės asmenybės bruožai, vagystės, teistumas, narkotikai – jo gyvenime buvo visko. Virginijos tiesiamos pagalbos rankos Artūras įsikibdavo trumpam, o sužibusias viltis greit prarydavo nevilties bedugnės. Visa tai gerokai įsiūbavo iki tol ramiai plūduriavusį darnios šeimos laivelį.
„Vargu ar buvau jam tokia gera mama, kokia turėjau būti. Vis dėlto buvau verčiausia šio vardo iš visų su juo bendravusių žmonių. Stebiuosi, kaip jam pavyko išsaugoti tikėjimą manimi, kai iš visų pusių šis tikėjimas buvo klibinamas. Vaikų namų direktorės, auklėtojos, jo draugai, vaikų teisių specialistai – kone visi Artūrui bandė įrodyti, kad aš esu ne visai mama, tiksliau – visai ne mama. Visiškas niekas, nulis arba net kažkas su minuso ženklu. Kažkas, kas sugriovė jo gyvenimą, sudaužė viltis, padarė jį tuo, kas jis yra dabar. Buvau jų atpirkimo ožys, geriausiu atveju – tuščia vieta. Jie siekė priversti tuo patikėti Artūrą. Bet jis vis tiek vadino mane mama ir besąlygiškai manimi pasitikėjo.“
Kaip išlaviruoti tarp šeimos ir globojamo vaiko poreikių? Ar įmanoma išeiti iš šio užburto rato, nieko neaukojant? Kas geriau – atverti dalį širdies ar laikyti ją saugiai uždarytą, nesuteikiant tuščių vilčių? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas skaitytojas ras savo atsakymą. „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo, – sako knygos autorė. – Bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi.“ Šioje istorijoje nėra teigiamų ar neigiamų herojų, kulminacijos, laimingos arba tragiškos pabaigos. Ji banguota ir daugiaprasmė kaip ir pats gyvenimas.
Virginija Rimkuvienė (g. 1969 m.) baigė lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. Penkerius metus dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vėliau pasuko į žurnalistiką. 25-erius metus buvo žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“ ir „Moteris“ žurnalistė ir redaktorė. 2020 metais Virginija paliko aktyvią žurnalistinę veiklą ir išleido pirmąją publicistinio stiliaus knygą „Man – 50. Ir aš dar gyva“, kuri pateko į 2020 m. knygos.lt perkamiausių negrožinių knygų TOP 10.
„Vargu ar buvau jam tokia gera mama, kokia turėjau būti. Vis dėlto buvau verčiausia šio vardo iš visų su juo bendravusių žmonių. Stebiuosi, kaip jam pavyko išsaugoti tikėjimą manimi, kai iš visų pusių šis tikėjimas buvo klibinamas. Vaikų namų direktorės, auklėtojos, jo draugai, vaikų teisių specialistai – kone visi Artūrui bandė įrodyti, kad aš esu ne visai mama, tiksliau – visai ne mama. Visiškas niekas, nulis arba net kažkas su minuso ženklu. Kažkas, kas sugriovė jo gyvenimą, sudaužė viltis, padarė jį tuo, kas jis yra dabar. Buvau jų atpirkimo ožys, geriausiu atveju – tuščia vieta. Jie siekė priversti tuo patikėti Artūrą. Bet jis vis tiek vadino mane mama ir besąlygiškai manimi pasitikėjo.“
Kaip išlaviruoti tarp šeimos ir globojamo vaiko poreikių? Ar įmanoma išeiti iš šio užburto rato, nieko neaukojant? Kas geriau – atverti dalį širdies ar laikyti ją saugiai uždarytą, nesuteikiant tuščių vilčių? Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas skaitytojas ras savo atsakymą. „Gali būti, kad smerkimo sulauksiu daugiau nei palaikymo, – sako knygos autorė. – Bet niekas negali manęs prikalti prie kaltės kryžiaus labiau, nei pati save esu prikalusi.“ Šioje istorijoje nėra teigiamų ar neigiamų herojų, kulminacijos, laimingos arba tragiškos pabaigos. Ji banguota ir daugiaprasmė kaip ir pats gyvenimas.
Virginija Rimkuvienė (g. 1969 m.) baigė lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. Penkerius metus dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vėliau pasuko į žurnalistiką. 25-erius metus buvo žurnalų „Ieva“, „Cosmopolitan“ ir „Moteris“ žurnalistė ir redaktorė. 2020 metais Virginija paliko aktyvią žurnalistinę veiklą ir išleido pirmąją publicistinio stiliaus knygą „Man – 50. Ir aš dar gyva“, kuri pateko į 2020 m. knygos.lt perkamiausių negrožinių knygų TOP 10.
256 pages, Hardcover
Published January 19, 2022
5 people are currently reading
175 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 32 reviews
March 4, 2022
Viena tų knygų, kurias beskaitant norisi gerai papurtyti visus. Visus. V i s u s. Ji erzina ir nervina, kaip erzina ir nervina jos veikėjai – žiaurūs, naivūs, absurdiškai patiklūs, psichopatiški, atbukę, nepatikimi. Ir tikrai ne vien pagrindiniai du. Vietomis gąsdina, bet tuo pat metu ir žavi autorės atvirumas – negalėjau negalvoti – ar vaikas, apie kurį ji rašo – miręs? Tai atrodė vienintelė sąlyga, leidusi užgimti tokiam nuoširdumui. Iki absurdo pjauna aprašoma biurokratija ir jos pinklės, sistemos žiaurumas ir aplaidumas. Tačiau tuo pat metu blyksi ir šviesa ir viltis, gėris ir noras, kaip beperdeganti lemputė. Knyga nelabai pastovi: vietomis ji primena žurnalistinį tyrimą, vietomis – išpažintį, kartais – tiesiog laiko juostos aprašą. Gal šiek tiek per ilga? Bet suprantu, kodėl reikalinga – nė akimirkai tuo nesuabejojau. Tik nežinau, kiek viskas joje aktualu skaitytojui, ne išpažintį atliekančiajam – gal dėl nesibaigiančių, todėl varginančių elgesio, klaidų pasikartojimų. Visgi, suprantu kodėl reikalingi ir jie, kodėl skaitytojas turi pavargti.
Nemažai kas atrodė empatiškai nesuprantama, bet nežinau, ar pasimatavusi autorės batus, būčiau pasielgusi kažkaip kitaip. Ar būčiau tapusi jos vyru? Sūnumi? Dukra? Galvoju, kiek labai knyga mane būtų paveikusi, jei būčiau arčiau situacijos – arčiau motinystės, arčiau buvimo globėja, žmona, pagalbininke. Vienu metu ir juokina, ir žavi akivaizdumas, kad pasakoja mama – dialogai truputį perdėti, truputį netikri, o bet kokie bandymai paaiškinti žargoną – šiek tiek juokingi. Suprantu, kad tikriausiai nesu tikslinė knygos auditorija (t.y. ta, kuriai aiškinti kas yra MDMA nereikia), bet norėjosi, kad dialogai, kurių perpasakojimo gausu, visgi būtų tokie pat natūralūs, kaip autorės pamąstymai. Bet kokiu atveju – knygą galiu rekomenduoti – vien todėl, kad tokį atvirumą, kokį pademonstravo autorė, visa širdimi gerbiu, palaikau ir noriu, kad jo pavyzdžių būtų kaip įmanoma daugiau.
Nemažai kas atrodė empatiškai nesuprantama, bet nežinau, ar pasimatavusi autorės batus, būčiau pasielgusi kažkaip kitaip. Ar būčiau tapusi jos vyru? Sūnumi? Dukra? Galvoju, kiek labai knyga mane būtų paveikusi, jei būčiau arčiau situacijos – arčiau motinystės, arčiau buvimo globėja, žmona, pagalbininke. Vienu metu ir juokina, ir žavi akivaizdumas, kad pasakoja mama – dialogai truputį perdėti, truputį netikri, o bet kokie bandymai paaiškinti žargoną – šiek tiek juokingi. Suprantu, kad tikriausiai nesu tikslinė knygos auditorija (t.y. ta, kuriai aiškinti kas yra MDMA nereikia), bet norėjosi, kad dialogai, kurių perpasakojimo gausu, visgi būtų tokie pat natūralūs, kaip autorės pamąstymai. Bet kokiu atveju – knygą galiu rekomenduoti – vien todėl, kad tokį atvirumą, kokį pademonstravo autorė, visa širdimi gerbiu, palaikau ir noriu, kad jo pavyzdžių būtų kaip įmanoma daugiau.
May 12, 2022
Vos tik perskaičiau šios knygos anotaciją supratau, jog tikrai norėsiu artimiau susipažinti su šia istorija. Skaitau ne itin daug lietuvių autorių knygų, tačiau stengiuosi tai daryti vis dažniau. Ir žinoma, jog mane papirko ir tas faktas, jog tai tikra istorija, kurią išgyveno pati knygos autorė.
Ši knyga sukasi apie Artūrą. Jį Virginija globojo tryliką metų. Moteris taip ir netapo jo oficialia globėja, tačiau suteikė šiam vaikui namus, bei atidavė visą savo meilę bei dar daugiau. Tiesa, ši kelionė nebuvo lengva.. Tiek Virginijai tiek ir pačiam Artūrui. Vaikino kelyje pasitaikė labai daug nuopolių, tačiau visą šį laiką tarsi angelas sargas šalia buvo Virginija. Nepaisant Artūro vartojamų narkotikų, teismo procesų, apsilankymų psichiatrinėse ligoninėse, ji visąlaik buvo šalia. Ir visą šį laiką jį palaikė bei neišsižadėjo, nors tikrai buvo daug priežasčių tai padaryti.
Sunku rinkti žodžius, kurie tiksliai apibūdintų tai, kokius jausmus sukėlė ši istorija. Skaitant ją galima ir pykti, irzti, užjausti, jaudintis bei graudintis. Kad ir koks ne tobulas buvo Artūras, tačiau jis tik vaikas.. Kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido vaikų namuose. Tad jam buvo tikrai nelengva prisitaikyti prie naujojo gyvenimo, kuris jo laukė už globos namų sienų.
Tai tikrai be galo atvira, jautri bei pamokanti knyga. Lenkiu galvą prieš autorę, kuri turėdama du savo pačios vaikus surado vietos savo nsmuose bei širdyje Artūrui. Nors Virginija ir ne kartą savimi abejojo bei svarstė, jog galbūt ji vis dėlto per mažai skiria savo dėmesio, šilumos ar paguodos šiam vaikui, tačiau aš nei kiek neabejoju, jog ji buvo geriausia kas Artūrui gyvenime galėjo nutikti. Ne šiaip sau jis ją vadino MAMA 💛
Rekomenduoju perskaityti šią knygą tiems, kas mėgsta tikras, nepatogias, bet kartu ir be galo įtraukiančias knygas. Tikiu, jog perskaitę šią istoriją ką pamąstyti turėsite ir jūs..
Ši knyga sukasi apie Artūrą. Jį Virginija globojo tryliką metų. Moteris taip ir netapo jo oficialia globėja, tačiau suteikė šiam vaikui namus, bei atidavė visą savo meilę bei dar daugiau. Tiesa, ši kelionė nebuvo lengva.. Tiek Virginijai tiek ir pačiam Artūrui. Vaikino kelyje pasitaikė labai daug nuopolių, tačiau visą šį laiką tarsi angelas sargas šalia buvo Virginija. Nepaisant Artūro vartojamų narkotikų, teismo procesų, apsilankymų psichiatrinėse ligoninėse, ji visąlaik buvo šalia. Ir visą šį laiką jį palaikė bei neišsižadėjo, nors tikrai buvo daug priežasčių tai padaryti.
Sunku rinkti žodžius, kurie tiksliai apibūdintų tai, kokius jausmus sukėlė ši istorija. Skaitant ją galima ir pykti, irzti, užjausti, jaudintis bei graudintis. Kad ir koks ne tobulas buvo Artūras, tačiau jis tik vaikas.. Kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido vaikų namuose. Tad jam buvo tikrai nelengva prisitaikyti prie naujojo gyvenimo, kuris jo laukė už globos namų sienų.
Tai tikrai be galo atvira, jautri bei pamokanti knyga. Lenkiu galvą prieš autorę, kuri turėdama du savo pačios vaikus surado vietos savo nsmuose bei širdyje Artūrui. Nors Virginija ir ne kartą savimi abejojo bei svarstė, jog galbūt ji vis dėlto per mažai skiria savo dėmesio, šilumos ar paguodos šiam vaikui, tačiau aš nei kiek neabejoju, jog ji buvo geriausia kas Artūrui gyvenime galėjo nutikti. Ne šiaip sau jis ją vadino MAMA 💛
Rekomenduoju perskaityti šią knygą tiems, kas mėgsta tikras, nepatogias, bet kartu ir be galo įtraukiančias knygas. Tikiu, jog perskaitę šią istoriją ką pamąstyti turėsite ir jūs..
September 16, 2022
Labai greitas skaitinys. Stipriai jaučiamas autorės ilgametis žurnalistinis darbas gyvenimo būdo žurnaluose. Įtraukiančiai parašyta ir pati istorija - dėmesio verta.
May 28, 2022
Kai tik pasirodė ši knyga, žinojau, kad man būtina perskaityti. Vaikai iš vaikų namų yra mano mažieji pacientais. Ir ne kartą tokio vaiko konsultacija yra virtusi mažu globėjų išsikalbėjimo seansu. O čia Virginijos Rimkuvienės atvira išpažintis labai suintrigavo.
Virginijos ir Artūro keliai susitiko, kai berniukui buvo penkeri. Dailus, mielas vaikiukas likęs našlaičiu sukeltų gailestį ne vienam. Virginija ryžosi būti savaitgalinė globėja ir net trylika metų buvo šalia, kai visi kas tik galėjo nusisuko nuo šio vaiko. Artūras, rodos, patyrė viską, ką tik gali patirti jaunas žmogus: nesuskaičiuojamus kartus keistos globos įstaigos dėl elgesio, psichiatrijos ligoninė, kalėjimas, narkotikai, gaujos... Pažadai pasikeisti ir vėl užsisukęs nusikaltimų ratas. Ir visad šalia Virginija, kurią jis vadina mama.
Knyga yra lyg Virginijos dienoraštis: faktai pinasi su jausmais, pamąstymais. Iš tiesų, didelė drąsa tiek atverti širdį, tiek įsileisti skaitytoją į tokius prisiažinimus - kaip reikėjo elgtis, ar teisingai buvo sureaguota. Nejučia pati pabandžiau pasijusti Virginijos vietoje ir pagalvojau - kokia ji vis tik brandi ir stipri moteris buvo. Atrodo, vienintelė iš tiesų Artūrą suprato, kad jo charakteris toks ir neįmanoma pasikeisti.
Ir vis dėl to, papasakotas Artūro gyvenimas priminė trilerį. Su juo nuobodu nebuvo - mėnesį ar du ramybė, o po to naujas pokštas bei nauji pažadai pasikeisti. Nė neįsivaizduoju, kiek tokią asmenybę lėmė tai, kad berniukas augo globos įstaigoje ir kiek įgimti dalykai. Vis dėl to, tokių žmonių esama, net ir normalliose pilnose šeimose - atrodo daroma viskas, o jaunuolis grimzta į purvą.
Manau, kad patiks tikrų, nenugludintų istorijų mėgėjams. Mane ir šokiravo, ir sujaudino ir kėlė gailestį. Svarbiausia, Virginija stengėsi neteisti Artūro, o tik jį palaikyti. Manau, kad ji ne tik davė, bet ir gavo iš Artūro pamokų, augino save kaip asmenybę.
Virginijos ir Artūro keliai susitiko, kai berniukui buvo penkeri. Dailus, mielas vaikiukas likęs našlaičiu sukeltų gailestį ne vienam. Virginija ryžosi būti savaitgalinė globėja ir net trylika metų buvo šalia, kai visi kas tik galėjo nusisuko nuo šio vaiko. Artūras, rodos, patyrė viską, ką tik gali patirti jaunas žmogus: nesuskaičiuojamus kartus keistos globos įstaigos dėl elgesio, psichiatrijos ligoninė, kalėjimas, narkotikai, gaujos... Pažadai pasikeisti ir vėl užsisukęs nusikaltimų ratas. Ir visad šalia Virginija, kurią jis vadina mama.
Knyga yra lyg Virginijos dienoraštis: faktai pinasi su jausmais, pamąstymais. Iš tiesų, didelė drąsa tiek atverti širdį, tiek įsileisti skaitytoją į tokius prisiažinimus - kaip reikėjo elgtis, ar teisingai buvo sureaguota. Nejučia pati pabandžiau pasijusti Virginijos vietoje ir pagalvojau - kokia ji vis tik brandi ir stipri moteris buvo. Atrodo, vienintelė iš tiesų Artūrą suprato, kad jo charakteris toks ir neįmanoma pasikeisti.
Ir vis dėl to, papasakotas Artūro gyvenimas priminė trilerį. Su juo nuobodu nebuvo - mėnesį ar du ramybė, o po to naujas pokštas bei nauji pažadai pasikeisti. Nė neįsivaizduoju, kiek tokią asmenybę lėmė tai, kad berniukas augo globos įstaigoje ir kiek įgimti dalykai. Vis dėl to, tokių žmonių esama, net ir normalliose pilnose šeimose - atrodo daroma viskas, o jaunuolis grimzta į purvą.
Manau, kad patiks tikrų, nenugludintų istorijų mėgėjams. Mane ir šokiravo, ir sujaudino ir kėlė gailestį. Svarbiausia, Virginija stengėsi neteisti Artūro, o tik jį palaikyti. Manau, kad ji ne tik davė, bet ir gavo iš Artūro pamokų, augino save kaip asmenybę.
June 15, 2022
„Tą krosnies dūmų, nešvarios patalynės, drėgmės, nuorūkų, išlaistyto alaus ar pelėsio kvapą mūsų pasąmonė atpažįsta kaip kažką savo.“
Tikra istorija. Tokia, kurią skaitant buvo visaip. Apie vieną vaiką – visų vaikų vardu. Visų tų – nepatogių. Visų tų, kuriuos lengviau apeiti, nei sustoti ir padėti. Visų tų, kurie maištaudami tiesiog nori parodyti, kaip jiems gyvybiškai svarbu turėti namus ir bent vieną žmogų, su kuriuo galėtų jaustis saugiu. Tokių, apie kuriuos sakoma – beviltiški.
Kiek stiprybės turi moteris, pasiryžusi globoti vaiką, kuris metams bėgant kelia vis daugiau ir daugiau problemų? Kiek tvirtumo joje turi būti, kad atstovėti prieš visus suaugusius, kuriems nepatogumų sukelia jos globojamas vaikas? Bet svarbiausia – kiek meilės joje, kad vėl ir vėl grįžti pas vaiką, kuris apgavo, kuris apvogė, kuris nuvylė, kuris paliko...ir vėl pabeldė į duris su dar didesnėmis problemomis?
Kaip atvirai, kaip neužliūliuojant ir neužklostant po storomis antklodėmis papasakotas visas nueitas kelias. Vietomis net šokiruojamai atvirai, kada net norėjosi, jog aprašytas vaikas – Artūras, neperskaitytų to apie save. Tačiau šis atvirumas, manau, ir yra pagrindas tiems sudėtingiems santykiams. Būti atviru su vaiku ir išmokyti vaiką būti atviru su tavimi. „Jie negali rodyti savo blogos nuotaikos, skųstis, kad tas ar kitas patiekalas neskanus, kad kelnės, kurias globėja nupirko, negražios. Būtinybė nuolat jausti dėkingumą įkalina, verčia apsimetinėti, griauna lygiavertį ryšį.“
Kaip norėjosi laikyti kumščius už Artūrą ir Virginiją, kad pasisektų abiems. Kad pastangos pasiteisintų, kad lūkesčiai išsipildytų, kad dėl visų nusižengimų mylimiausias žmogus nenusigręžtų. Kad nepaisant visų sukeltų emocijų, išgyvenimų, konfliktų, abu žinotų, jog turi vienas kitą. Taikoje ir kare, nes „...net ir tai yra neįkainojama dovana – turėti svarbius žmones, ant kurių gali pykti.“
Stiprybės ikona, pavyzdys visiems, sakantiems: aš negalėčiau, aš nesugebėčiau. Ne apie mane, ne apie tave visas šis jausmas, o apie tuos, kuriuos mes privalome pamatyti. „Žmonės galėjo Artūrui atleisti daug ką, bet tik ne apnuogintą savo pačių bejėgystę.“
Tikra istorija. Tokia, kurią skaitant buvo visaip. Apie vieną vaiką – visų vaikų vardu. Visų tų – nepatogių. Visų tų, kuriuos lengviau apeiti, nei sustoti ir padėti. Visų tų, kurie maištaudami tiesiog nori parodyti, kaip jiems gyvybiškai svarbu turėti namus ir bent vieną žmogų, su kuriuo galėtų jaustis saugiu. Tokių, apie kuriuos sakoma – beviltiški.
Kiek stiprybės turi moteris, pasiryžusi globoti vaiką, kuris metams bėgant kelia vis daugiau ir daugiau problemų? Kiek tvirtumo joje turi būti, kad atstovėti prieš visus suaugusius, kuriems nepatogumų sukelia jos globojamas vaikas? Bet svarbiausia – kiek meilės joje, kad vėl ir vėl grįžti pas vaiką, kuris apgavo, kuris apvogė, kuris nuvylė, kuris paliko...ir vėl pabeldė į duris su dar didesnėmis problemomis?
Kaip atvirai, kaip neužliūliuojant ir neužklostant po storomis antklodėmis papasakotas visas nueitas kelias. Vietomis net šokiruojamai atvirai, kada net norėjosi, jog aprašytas vaikas – Artūras, neperskaitytų to apie save. Tačiau šis atvirumas, manau, ir yra pagrindas tiems sudėtingiems santykiams. Būti atviru su vaiku ir išmokyti vaiką būti atviru su tavimi. „Jie negali rodyti savo blogos nuotaikos, skųstis, kad tas ar kitas patiekalas neskanus, kad kelnės, kurias globėja nupirko, negražios. Būtinybė nuolat jausti dėkingumą įkalina, verčia apsimetinėti, griauna lygiavertį ryšį.“
Kaip norėjosi laikyti kumščius už Artūrą ir Virginiją, kad pasisektų abiems. Kad pastangos pasiteisintų, kad lūkesčiai išsipildytų, kad dėl visų nusižengimų mylimiausias žmogus nenusigręžtų. Kad nepaisant visų sukeltų emocijų, išgyvenimų, konfliktų, abu žinotų, jog turi vienas kitą. Taikoje ir kare, nes „...net ir tai yra neįkainojama dovana – turėti svarbius žmones, ant kurių gali pykti.“
Stiprybės ikona, pavyzdys visiems, sakantiems: aš negalėčiau, aš nesugebėčiau. Ne apie mane, ne apie tave visas šis jausmas, o apie tuos, kuriuos mes privalome pamatyti. „Žmonės galėjo Artūrui atleisti daug ką, bet tik ne apnuogintą savo pačių bejėgystę.“
June 28, 2022
O jau kokia visažinė pasidariau skaitydama šią knygą. Galvoje tik skambėjo žodžiai: „Juk taip negalima. Aš kitaip daryčiau. Va dėl to viskas taip ir yra“ ir pan. O kur dar šiuos žodžius lydėję mano įsivaizduojami patarinėjimai, dažnai net kritika. Ir tik gerokai įpusėjus knygą atėjo suvokimas, kad čia juk ne mano gyvenimas, niekas manęs patarimų neprašė ir tuo labiau juk tik pats žmogus gali žinoti apie savo situaciją. O aš dar drįstu manyti, kad būčiau geriau pasielgusi.
Ši knyga apie vaiko savaitgalinę globą sukėlė labai daug neigiamų jausmų, po to ir atjautos bei supratimo. O autorei papasakoti tokią atvirą savo ir globojamo vaiko istoriją reikėjo milžiniškos drąsos. Virginija mus veda per 16 metų savo, šeimos ir Artūro gyvenimo kartu. Nuo pat susipažinimo, pykčių su vadovais, įstaigomis, teisėsauga iki vidinių apmąstymų.
Vos tik sau patylomis išsakydavau kritiką autorei, ši po poros skyrių pati sau pakartodavo tuos pačius žodžius. Juk tikrai ne aš pirmoji turinti „geresnius“ ketinimus ar sprendimo būdus. Autorė turėjo atlaikyti milžinišką aplinkos, šeimos bei net nepažįstamųjų spaudimą. Nes juk ir visuomenėje dažniausiai motinos kaltinamos, jei vaikams nepasiseka, ar tuo labiau, pradeda vartoti narkotikus.
Knyga savo turiniu tikrai nėra lengva, juolab reikia nepamiršti, kad čia tikra istorija. Tačiau per puslapius keliavau greitai, pasakojimas įtraukiantis. Istorija gana specifinė, neturinti, žinoma, nei laimingos pabaigos, nei kažkokio tikslaus užbaigimo, juk veikėjų gyvenimas tęsiasi toliau. Todėl ši knyga nėra skirta visiems, o galbūt ne visiems taip jau ir patiktų.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
Ši knyga apie vaiko savaitgalinę globą sukėlė labai daug neigiamų jausmų, po to ir atjautos bei supratimo. O autorei papasakoti tokią atvirą savo ir globojamo vaiko istoriją reikėjo milžiniškos drąsos. Virginija mus veda per 16 metų savo, šeimos ir Artūro gyvenimo kartu. Nuo pat susipažinimo, pykčių su vadovais, įstaigomis, teisėsauga iki vidinių apmąstymų.
Vos tik sau patylomis išsakydavau kritiką autorei, ši po poros skyrių pati sau pakartodavo tuos pačius žodžius. Juk tikrai ne aš pirmoji turinti „geresnius“ ketinimus ar sprendimo būdus. Autorė turėjo atlaikyti milžinišką aplinkos, šeimos bei net nepažįstamųjų spaudimą. Nes juk ir visuomenėje dažniausiai motinos kaltinamos, jei vaikams nepasiseka, ar tuo labiau, pradeda vartoti narkotikus.
Knyga savo turiniu tikrai nėra lengva, juolab reikia nepamiršti, kad čia tikra istorija. Tačiau per puslapius keliavau greitai, pasakojimas įtraukiantis. Istorija gana specifinė, neturinti, žinoma, nei laimingos pabaigos, nei kažkokio tikslaus užbaigimo, juk veikėjų gyvenimas tęsiasi toliau. Todėl ši knyga nėra skirta visiems, o galbūt ne visiems taip jau ir patiktų.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
April 29, 2022
Netinka įvardinti, jog tai "geriausia" knyga, kurią kažkada skaičiau. Bet iš tiesų, negaliu sudėti minčių galvoje, ir suprasti, jog tai yra tikra istorija ir tikras žmonių gyvenimas. Daug vilčių turėjau skaitydama šią knygą. Laukiau to paskutinio knygos puslapio, nes buvo įdomu kaip viskas baigsis. Net ir tuose paskutiniuose puslapiuose kilo pyktis, bet ir viltis. Rekomenduoju :). Manau, kad su tokiomis situacijomis nesusiduriame kiekvieną dieną, o jas patirti knygos puslapiuose - tikras išbandymas.
August 20, 2022
Prieš imdama šią knygą į rankas, galvojau pailsės galva nuo visų detektyvų ir trilerių, pasirodo suklydau, nes labai sunki, emocijų pilna knyga.
Tai pirmoji lietuvių autorės knyga perskaityta šiais metais, ir džiaugiuosi, kad turėjau progą ją paimti į savo rankas. Šioje knygoje yra pasakojama autentiška autorės ir dabar jau suaugusio ir nuo 5m.globojamo vaiko istorija-atvira,nuoširdi, jautri ir skausminga. "Žinau tik viena - kad ir kaip susiklostytų jo gyvenimas, jis į manąjį atėjo kaip dovana, padėjusi man suvokti savo ribas ir jas peržengti". Ne visai - labai tinkamas žodžių junginys jų santykiams apibūdinti. Jie buvo ne visai jo šeima, jų namai buvo ne visai jo namai, bet jis niekada nesakė, kad ji yra ne visai jo mama.
Besikeičiančios globos įstaigos ir mokyklos, narkotikai, teismai, ir globotinis Artūras - tikrai ne svajonių vaikas. Tačiau Virginija niekada, net juodžiausiomis akimirkomis nenustojo juo rūpintis.
Tai pirmoji lietuvių autorės knyga perskaityta šiais metais, ir džiaugiuosi, kad turėjau progą ją paimti į savo rankas. Šioje knygoje yra pasakojama autentiška autorės ir dabar jau suaugusio ir nuo 5m.globojamo vaiko istorija-atvira,nuoširdi, jautri ir skausminga. "Žinau tik viena - kad ir kaip susiklostytų jo gyvenimas, jis į manąjį atėjo kaip dovana, padėjusi man suvokti savo ribas ir jas peržengti". Ne visai - labai tinkamas žodžių junginys jų santykiams apibūdinti. Jie buvo ne visai jo šeima, jų namai buvo ne visai jo namai, bet jis niekada nesakė, kad ji yra ne visai jo mama.
Besikeičiančios globos įstaigos ir mokyklos, narkotikai, teismai, ir globotinis Artūras - tikrai ne svajonių vaikas. Tačiau Virginija niekada, net juodžiausiomis akimirkomis nenustojo juo rūpintis.
August 22, 2022
Tikrų istorijų mėgėjams - dar viena knyga. Autorė išpažįsta, ieško atsakymų, pasakoja savo ir globojamo vaiko istoriją. Pagirtina, nes tikrai ne kiekvienas galime globoti svetimą vaiką, priimdami jį su visu jam duotu "palikimu". Visgi, teisiškai tai nebuvo įforminta iki galo ir galime ją laikyti tik pažįstama, pas kurią vaikas lankydavosi, kaip knygoje kažkas įvardino.
Man nesvetimas tas naivumas, kai galvoji, kad prisibeldei iki tos širdelės ir tau pavyko tai, ko kitam nesigavo. Po kurio laiko ateina suvokimas, kad reikia džiaugtis tomis trumpomis sutarimo akimirkomis, nes tik nusisukus, durys užsidaro ir į jas tenka vėl belstis. Mes nepajėgūs sukonstruoti žmogų pagal sau ar visuomenei priimtiną modelį, tačiau galime jiems pagelbėti. Ar mums pavyks? Ar jiems pavyks?
Negalvoju, kaip aš daryčiau ar nedaryčiau šiuo atveju, kiekvienas darom tai, kas atrodo teisinga. Nežinau, kas tai yra: aklumas, priklausomybė, apžavai ar gyvenimo siekiamybė. Tikiuosi, autorė ras atsakymus.
Man nesvetimas tas naivumas, kai galvoji, kad prisibeldei iki tos širdelės ir tau pavyko tai, ko kitam nesigavo. Po kurio laiko ateina suvokimas, kad reikia džiaugtis tomis trumpomis sutarimo akimirkomis, nes tik nusisukus, durys užsidaro ir į jas tenka vėl belstis. Mes nepajėgūs sukonstruoti žmogų pagal sau ar visuomenei priimtiną modelį, tačiau galime jiems pagelbėti. Ar mums pavyks? Ar jiems pavyks?
Negalvoju, kaip aš daryčiau ar nedaryčiau šiuo atveju, kiekvienas darom tai, kas atrodo teisinga. Nežinau, kas tai yra: aklumas, priklausomybė, apžavai ar gyvenimo siekiamybė. Tikiuosi, autorė ras atsakymus.
November 22, 2022
Nuo globos atbaidanti knyga, vadovėlis pastudijavimui "kokių būna globotinių"... Istorija tikrai įtraukianti ir manau nė vieno abejingo nepaliksianti. Nors nuo vidurio man pasirodė kiek ištęsta. Kadangi tai tikri išgyvenimai, autorė rašo pirmuoju asmeniu, lengva susitapatinti ir vis pagalvoti, kad "aš jau tikrai taip nedaryčiau". Aišku, lengva teisti, kai pats tokioj situacijoj nebuvęs. Na, bet vis tiek peršasi nuomonė, kad globa turėtų būti gerai apsvarstyta, po mokymų ir visų šeimos narių bendru nutarimu.
Šimtu procentu rekomenduoju paskaityt svarstantiems globoti ar įsivaikinti. O taip pat, tikrų, už širdies griebiančių ir susimąstyti verčiančių istorijų mėgėjams, nes knyga tikrai įdomi.
Šimtu procentu rekomenduoju paskaityt svarstantiems globoti ar įsivaikinti. O taip pat, tikrų, už širdies griebiančių ir susimąstyti verčiančių istorijų mėgėjams, nes knyga tikrai įdomi.
May 6, 2023
3.5/5 tikrai stipri istorija, autorės pasirinkimai iki šiol man nėra suprantami, sunku net įsivaizduoti per kiek ji perėjo, kovojo, nepasidavė ir vis vien tikėjo savo “sūnumi”
September 11, 2022
„– Jei nepajėgiate su juo būti, palikit. Nedeginkit ant šito aukuro savęs ir šeimos. Bet jei galite išbūti – nepalikt. Kiekvienam žmogui, net ir psichopatui, svarbu turėti namus ir žmones, kurie juo tiki ir į kuriuos jos galėtų atsiremti."
Vaikų globa ir įvaikinimas – tai labai aktualios, jautrios, tačiau kartu ir nelengvos temos. Nežinau ko tikėjausi, imdama šią knygą, tačiau ji man tapo tikru išbandymu. Laukiau pabaigos su nerimu, įtampa ir daugybe emocijų. Taip užvaldė Artūro charizma, elgesys ir impulsyvumas, jog kelias dienas apie nieką kitą negalėjau galvoti. Perskaičiusi net įstojau į autorės Facebook grupę, kad galėčiau sužinoti, kaip jiems sekasi toliau.
Kiek vidinių resursų, pasiaukojimo reikia, kiek iššūkių ir krizių iškyla, įsileidus į šeimą svetimą, elgesio problemų ir visuomenės nurašytą vaiką. Knygoje taip pat atsiskleidė, jog aplinkinių požiūris į vaikus iš globos įstaigų vis dar yra stigmatizuotas. Mūsų tauta, pati nešdamasi didžiulę naštą traumų, užslėptų emocinių sunkumų, skaudulių, nevengia duoti neprašomų patarimų, pamokslavimų ir geriausiai žino, kaip išspręsti svetimas problemas.
Akivaizdu, jog ši patirtis ir Virginijai davė be galo daug. Ji atsisakė savo lūkesčių, į tam tikrus dalykus pažvelgė visai kitaip ir tapo dar brandesnė asmenybė. Knygos pavadinimas labai geras ir jame telpa labai daug: nuo visiško pasitikėjimo iki prigimtinio poreikio. Artūro lūpose žodis mama" skamba taip švelniai, bet kartu ir skaudžiai.
Ši knyga sukėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Kaip pamatuoti, kada daug yra per daug, ar mažai yra per mažai? Kada ta riba, kai jau reikia sustoti? Per skaudžias gyvenimo pamokas atsiveria visai kita globos pusė. Tačiau man nekyla ranka autorės smerkti, nes manau, kad ir mažiausia pagalba apleistam, sunkiam, visuomenės atstumtam vaikui yra labai daug.
www.profesionalimama.wordpress.com
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...
Vaikų globa ir įvaikinimas – tai labai aktualios, jautrios, tačiau kartu ir nelengvos temos. Nežinau ko tikėjausi, imdama šią knygą, tačiau ji man tapo tikru išbandymu. Laukiau pabaigos su nerimu, įtampa ir daugybe emocijų. Taip užvaldė Artūro charizma, elgesys ir impulsyvumas, jog kelias dienas apie nieką kitą negalėjau galvoti. Perskaičiusi net įstojau į autorės Facebook grupę, kad galėčiau sužinoti, kaip jiems sekasi toliau.
Kiek vidinių resursų, pasiaukojimo reikia, kiek iššūkių ir krizių iškyla, įsileidus į šeimą svetimą, elgesio problemų ir visuomenės nurašytą vaiką. Knygoje taip pat atsiskleidė, jog aplinkinių požiūris į vaikus iš globos įstaigų vis dar yra stigmatizuotas. Mūsų tauta, pati nešdamasi didžiulę naštą traumų, užslėptų emocinių sunkumų, skaudulių, nevengia duoti neprašomų patarimų, pamokslavimų ir geriausiai žino, kaip išspręsti svetimas problemas.
Akivaizdu, jog ši patirtis ir Virginijai davė be galo daug. Ji atsisakė savo lūkesčių, į tam tikrus dalykus pažvelgė visai kitaip ir tapo dar brandesnė asmenybė. Knygos pavadinimas labai geras ir jame telpa labai daug: nuo visiško pasitikėjimo iki prigimtinio poreikio. Artūro lūpose žodis mama" skamba taip švelniai, bet kartu ir skaudžiai.
Ši knyga sukėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Kaip pamatuoti, kada daug yra per daug, ar mažai yra per mažai? Kada ta riba, kai jau reikia sustoti? Per skaudžias gyvenimo pamokas atsiveria visai kita globos pusė. Tačiau man nekyla ranka autorės smerkti, nes manau, kad ir mažiausia pagalba apleistam, sunkiam, visuomenės atstumtam vaikui yra labai daug.
www.profesionalimama.wordpress.com
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...
January 31, 2024
"Ne visai - labai tinkamas žodžių junginys mūsų santykiamas apibūdinti. Mes buvome ne visai jo šeima, o mūsų namai buvo ne visai jo namai, bet jis niekada nesakė, kad aš esu ne visai jo mama."
Šią knygą prie norimų perskaityti sąrašo buvau pridėjus, jau tikrai senokai. Knygos tema - vaiko globa, tikrai nėra viena iš populiariųjų, o dar rasti tokią, kuri būtų tikra istorija iš autorės gyvenimo, tai visiškas aukso grynuolis. Skaitydama nuolat blaškiausi tarp dviejų fronto pusių, tai į vaiko pusę stojau, tai vėl supratingai nuleidus galvą grįždavau į globėjos pusę. Tačiau kaip visada tiesa yra kažkur per vidurį. Ir vis dėl to, kaip nuostabu, jog autorė išdrįso atvirai rašyti tokią intymią ir skaudžią temą. Apie įvaikinimo temą tikrai reikia ir rašyti ir skaityti, kad bent iš dalies suprasti, jog vaiko globa, tai toli gražu ne vien apkabinimai ir karšta kakava su zefyrais prie židinio. Skaitant tikrai nepajunti, kad mėgaujiesi ir galvoji koks gyvenimas gražus (jeigu norisi tokios knygos, tai ši visai ne apie tai). Atvirkščiai, tai skaudi, bet labai vertinga (tiek turiniu, tiek edukacijos požiūriu) istorija. Knyga ne iš tų, kurią perskaitęs pasidėsi į lentyną ir užmirši. Čia viena iš tų knygų, kuri duoda pasimatuoti batus situacijos, kurioje daugelis gal ir neatsidursime, o jei vis tik teks, bent jau žinosim, kad nesame vieni.
Šią knygą prie norimų perskaityti sąrašo buvau pridėjus, jau tikrai senokai. Knygos tema - vaiko globa, tikrai nėra viena iš populiariųjų, o dar rasti tokią, kuri būtų tikra istorija iš autorės gyvenimo, tai visiškas aukso grynuolis. Skaitydama nuolat blaškiausi tarp dviejų fronto pusių, tai į vaiko pusę stojau, tai vėl supratingai nuleidus galvą grįždavau į globėjos pusę. Tačiau kaip visada tiesa yra kažkur per vidurį. Ir vis dėl to, kaip nuostabu, jog autorė išdrįso atvirai rašyti tokią intymią ir skaudžią temą. Apie įvaikinimo temą tikrai reikia ir rašyti ir skaityti, kad bent iš dalies suprasti, jog vaiko globa, tai toli gražu ne vien apkabinimai ir karšta kakava su zefyrais prie židinio. Skaitant tikrai nepajunti, kad mėgaujiesi ir galvoji koks gyvenimas gražus (jeigu norisi tokios knygos, tai ši visai ne apie tai). Atvirkščiai, tai skaudi, bet labai vertinga (tiek turiniu, tiek edukacijos požiūriu) istorija. Knyga ne iš tų, kurią perskaitęs pasidėsi į lentyną ir užmirši. Čia viena iš tų knygų, kuri duoda pasimatuoti batus situacijos, kurioje daugelis gal ir neatsidursime, o jei vis tik teks, bent jau žinosim, kad nesame vieni.
October 16, 2022
Tai ypatinga knyga, tikra istorija apie stiprią moterį ir artumo trokštantį vaiką, vėliau tampantį problematišku paaugliu ir charizmatišku, bet vis į rimtas bėdas įsiveliančiu jaunuoliu.
Tai knyga apie ypatingą globėjos Virginijos ir berniuko Artūro ryšį, nors jų nesieja nei kraujas, nei teisiniai aspektai (Virginijos šeima Artūro neįsivaikino, tik globojo).
Įspūdį man paliko lygiavertis Virginijos ir Artūro santykis. Jokių pamokslų ar padejavimų, jokių ‘Ir kada tu pasikeisi’ ar ‘už ką man visa tai… „. Greičiausiai toks lygiavertis bendravimas būtų neįmanomas tarp biologinio mamos ir vaiko. Juk mamai visad norisi pagailėti, pamokyti, pateisinti, o kai reikia ir griežtai nubausti…🤔
Virginija niekada Artūro nevadino sūnumi, o jausmai jam skyrėsi nuo jausmų jos biologinėms atžaloms…Visgi, ji visada Artūrui buvo kaip ramybės uostas, išmintinga coach’erė (žodis ‘mokytoja’ man kažkaip šioj situacijoj netinka), kai reikia ir drąsi, tvirta kovotoja, padedanti apsiginti nuo atšiauraus pasaulio.
Skaitydami sužinosite apie skaudų ir sudėtingą tėvų paliktų vaikų likimą ir visus tuos vargus, visuomenės lūkesčius, asmeninius sunkumus su kuriais susiduria globėjai, besirūpinantys sudėtingais, rodos, niekam nereikalingais vaikais.
Knygą verta perskaityti visiems, kuriems įdomu žmonių santykiai, visuomenės mokslai, psichologija…
Tai knyga apie ypatingą globėjos Virginijos ir berniuko Artūro ryšį, nors jų nesieja nei kraujas, nei teisiniai aspektai (Virginijos šeima Artūro neįsivaikino, tik globojo).
Įspūdį man paliko lygiavertis Virginijos ir Artūro santykis. Jokių pamokslų ar padejavimų, jokių ‘Ir kada tu pasikeisi’ ar ‘už ką man visa tai… „. Greičiausiai toks lygiavertis bendravimas būtų neįmanomas tarp biologinio mamos ir vaiko. Juk mamai visad norisi pagailėti, pamokyti, pateisinti, o kai reikia ir griežtai nubausti…🤔
Virginija niekada Artūro nevadino sūnumi, o jausmai jam skyrėsi nuo jausmų jos biologinėms atžaloms…Visgi, ji visada Artūrui buvo kaip ramybės uostas, išmintinga coach’erė (žodis ‘mokytoja’ man kažkaip šioj situacijoj netinka), kai reikia ir drąsi, tvirta kovotoja, padedanti apsiginti nuo atšiauraus pasaulio.
Skaitydami sužinosite apie skaudų ir sudėtingą tėvų paliktų vaikų likimą ir visus tuos vargus, visuomenės lūkesčius, asmeninius sunkumus su kuriais susiduria globėjai, besirūpinantys sudėtingais, rodos, niekam nereikalingais vaikais.
Knygą verta perskaityti visiems, kuriems įdomu žmonių santykiai, visuomenės mokslai, psichologija…
August 29, 2022
Skaičiau kaip dienoraštį, kaip išpažintį, kaip žurnalistinį tyrimą. Baugiai atvira ir labai nepatogi - kadangi istorija tikra ir įvykiai nutikę ne per seniausiai, vardai pakeisti, bet trečiaeiliai veikėjai tikrai turėtų atpažinti save ir, manau, visai nesutikti su autorės pateiktu jų portretu.
Nesinori tikėti, kad vaikų globos ir nepilnamečių teisinėje sistemoje veikia tokie nekompetentingi ir pasidavę žmonės. Visgi knyga vienašališka, remiasi autorės atmintyje išlikusiais įvykiais ir tuo, kaip ji matė ir išgyveno situaciją. Bet faktų ir įvykusių įvykių nepaneigsi. Jautiesi, kaip gavęs šaltu dušu per galvą.
Autorės kova dėl Artūro kartais priminė kovą su vėjo malūnais. Bet visgi, klausimas liko - ar nuo to Artūrui buvo geriau. Autorė ir pati neturi atsakymo į šį klausimą - kas būtų, jeigu būtų… Kad ir kaip jai sekėsi, mano nuomone, ji stengėsi kaip geriau. Kaip geriau jai, jos šeimai, jos vaikams ir globotiniui, kurio globoti ji taip ir iki galo neapsiėmė. Liko “savaitgalinė” globėja, kurią Artūras visada vadino mama.
Skaudu, liūdna ir pikta perskaičius šią knygą. Bet taip džiaugiuosi, kad tokios knygos rašomos ir leidžiamos Lietuvoje.
Nesinori tikėti, kad vaikų globos ir nepilnamečių teisinėje sistemoje veikia tokie nekompetentingi ir pasidavę žmonės. Visgi knyga vienašališka, remiasi autorės atmintyje išlikusiais įvykiais ir tuo, kaip ji matė ir išgyveno situaciją. Bet faktų ir įvykusių įvykių nepaneigsi. Jautiesi, kaip gavęs šaltu dušu per galvą.
Autorės kova dėl Artūro kartais priminė kovą su vėjo malūnais. Bet visgi, klausimas liko - ar nuo to Artūrui buvo geriau. Autorė ir pati neturi atsakymo į šį klausimą - kas būtų, jeigu būtų… Kad ir kaip jai sekėsi, mano nuomone, ji stengėsi kaip geriau. Kaip geriau jai, jos šeimai, jos vaikams ir globotiniui, kurio globoti ji taip ir iki galo neapsiėmė. Liko “savaitgalinė” globėja, kurią Artūras visada vadino mama.
Skaudu, liūdna ir pikta perskaičius šią knygą. Bet taip džiaugiuosi, kad tokios knygos rašomos ir leidžiamos Lietuvoje.
July 23, 2025
Šakės, kokia įtraukianti knyga! Niekad nebuvau susidūrusi su tokiu rough globėjos patirties pasidalijimu ir kitokio pobūdžio motinystės "skrodimu". Tie kalneliai, nusivylimai ir pakylėjimai, tikėjimas ir tikėjimo išbandymai... Man, kaip dirbančiai su dažnai paribiuose esančiais jaunuoliais, buvo ypač įdomu skaityti apie kasdienį gyvenimą globojant vaiką iš vaikų globos namų. Ir kažkas neįtikėtino, kaip nuostabiai autorė sugebėjo nenučiuožti nei į vieną pusę - nei save teisinti, nei kaltinti, taip pat ir Artūrą, o parodyti viską, kiek įmanoma objektyviau. Ir jei googlinu apie autorę ir jos kitą kūrybą dar net skaitydama knygą, labai geras ženklas.
January 18, 2023
Nežinau kodėl, ar dėl to, kad ši tema ypatingai aktuali man šiuo metu ar dėl kitokių priežasčių, bet ji PUIKI. Ji mane pykdė, juokino ir labiausiai ką darė tai nervino. Nervino viskas, nervino istorija, veikėjai, faktai ir mūsų brokuota sistema. Bet ši knyga turi būti pas visus lentynose, kas eina globos ar įvaikinimo keliu, tai puiki tikra istorija verta dėmesio ir pripažinimo.
January 3, 2023
Jei kažkam perskaičius knygą sukuteno klausimas: "Kaip dabar sekasi Artūrui?", siūlau prisijungti prie autorės sukurtos FB grupės "Jis vadina mane mama".
Read
September 16, 2022Pasilieku sau teisę šios knygos nevertinti jokiais taškais.
April 30, 2022
🌵🌵Virginija Rimkuvienė - Jis vadina mane mama🌵🌵
,,Supratau, ką turėjo omenyje Artūras (globotinis), sakydamas, kad nieko negali Irvydui (mano sūnui) padaryti, nes jis turi mane. Jie abu turėjo mane. Bet tik Artūras rizikavo prarasti." p. 24
✔Šiurpiai tikra istorija.
✔Psichopato paveikslas.
✔Vaikų namai, pabėgimai, nesimokymas, vagystės, priklausomybės ir... linksmai saldus balsas, kuriam neįmanoma atsispirti, tariantis: - Mama!
✔Daug įdomių faktų: Kai kurie į globą vaikus iš vaikų namų paima tam, kad padėtų apsidirbti ūkyje❗Įsivaizduojate❗Tie vaikai ne tik kad ir taip likimo nuskriausti, bet ir dirba už dyką....
5🌟 iš 5🌟❗
~Patiko, kad autorė nieko neslėpdama pripažįsta, kad suklydo augindama globotinį, kad nebuvo tobula, kad kartais pritrūkusi kantrybės išveždavo berniuką anksčiau laiko į globos namus...
~Bet aš pati, manau, neturėčiau tiek daug jėgų kovoti su vėjo malūnais. Kaip tą darė ir galbūt dar vis daro autorė Virginija...
▪︎▪︎▪︎
⬇️Mamos psichologės nuomonė apie knygą⬇️
~,,Kelis kartus savo praktikoje esu susidūrusi su tokiais vaikais kaip Artūras. Tikrai žinau, kad nelengva su tokiu žmogumi bendrauti, nes visada būni užvaldytas jo gebėjimo šantažuoti, manipuliuoti.
~Kiekvieną kartą jis pasitinka tave su šypsena, pažada kalnus dalykų - kad mokysis, kad nebėgs iš namų, kad nesipyks su tėvais ir globėjais... O po savaitės priverstinai atvesdintas į konsultaciją ir vėl šypsosis, nors taisykles sulaužė iškart vos išėjęs iš kabineto... Sakys, kad tai buvo tik netyčinis jo paklydimas, nes jis tikrai gali gyventi normaliai, kaip visi - disciplinoje.
~Tačiau čia matau ir autorės klaidą. Matyt, tas dvejojimas vaikiną įsivaikinti galutinai ir padarė meškos paslaugą tokiam charakteriui įsigalėti bei hormonų svyravimams smegenyse siautėti, kad būtų pradėti vartoti narkotikai.
~Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turbūt nė neįmanoma tokio žmogaus pakeisti - šiuo atveju psichopato - charakterį jis atsineša jau iš mamos gimdos. Teisingai autorė buvo pastebėjusi, kad iki 5 metų vaiko formavimuisi dar būtų galima daryti kažkokią įtaką, bet kad pagydyti visai - nemanau, nėra net tokių tyrimų atlikta."
⚠️O kaip jūs vertinate šią istoriją? Ar galite patikėti, kad tai - tikri išgyvenimai?⚠️
,,Supratau, ką turėjo omenyje Artūras (globotinis), sakydamas, kad nieko negali Irvydui (mano sūnui) padaryti, nes jis turi mane. Jie abu turėjo mane. Bet tik Artūras rizikavo prarasti." p. 24
✔Šiurpiai tikra istorija.
✔Psichopato paveikslas.
✔Vaikų namai, pabėgimai, nesimokymas, vagystės, priklausomybės ir... linksmai saldus balsas, kuriam neįmanoma atsispirti, tariantis: - Mama!
✔Daug įdomių faktų: Kai kurie į globą vaikus iš vaikų namų paima tam, kad padėtų apsidirbti ūkyje❗Įsivaizduojate❗Tie vaikai ne tik kad ir taip likimo nuskriausti, bet ir dirba už dyką....
5🌟 iš 5🌟❗
~Patiko, kad autorė nieko neslėpdama pripažįsta, kad suklydo augindama globotinį, kad nebuvo tobula, kad kartais pritrūkusi kantrybės išveždavo berniuką anksčiau laiko į globos namus...
~Bet aš pati, manau, neturėčiau tiek daug jėgų kovoti su vėjo malūnais. Kaip tą darė ir galbūt dar vis daro autorė Virginija...
▪︎▪︎▪︎
⬇️Mamos psichologės nuomonė apie knygą⬇️
~,,Kelis kartus savo praktikoje esu susidūrusi su tokiais vaikais kaip Artūras. Tikrai žinau, kad nelengva su tokiu žmogumi bendrauti, nes visada būni užvaldytas jo gebėjimo šantažuoti, manipuliuoti.
~Kiekvieną kartą jis pasitinka tave su šypsena, pažada kalnus dalykų - kad mokysis, kad nebėgs iš namų, kad nesipyks su tėvais ir globėjais... O po savaitės priverstinai atvesdintas į konsultaciją ir vėl šypsosis, nors taisykles sulaužė iškart vos išėjęs iš kabineto... Sakys, kad tai buvo tik netyčinis jo paklydimas, nes jis tikrai gali gyventi normaliai, kaip visi - disciplinoje.
~Tačiau čia matau ir autorės klaidą. Matyt, tas dvejojimas vaikiną įsivaikinti galutinai ir padarė meškos paslaugą tokiam charakteriui įsigalėti bei hormonų svyravimams smegenyse siautėti, kad būtų pradėti vartoti narkotikai.
~Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turbūt nė neįmanoma tokio žmogaus pakeisti - šiuo atveju psichopato - charakterį jis atsineša jau iš mamos gimdos. Teisingai autorė buvo pastebėjusi, kad iki 5 metų vaiko formavimuisi dar būtų galima daryti kažkokią įtaką, bet kad pagydyti visai - nemanau, nėra net tokių tyrimų atlikta."
⚠️O kaip jūs vertinate šią istoriją? Ar galite patikėti, kad tai - tikri išgyvenimai?⚠️
August 10, 2022
„Gali būti, kad jis išties nesuvokia, kaip mus skaudina tokiu elgesiu. Ir ne tik todėl, kad daiktai jam tėra daiktai, bet ir todėl, kad apskritai nesuvokia, ką reiškia skaudinti. Nes gebėjimas suprasti kitų žmonių jausmus iš jo tiesiog atimtas.“
„Turbūt panašiai jautiesi, kai augini savo kieme žaltį, girdai pienu, o galiausiai sužinai, kad tai – nuodinga gyvatė.“
Prieš keletą mėnesių pabūvojusi šios rašytojos knygos „Jis vadina mane mama“ pristatyme, supratau, kad labai norisi išgirsti visą autentišką, skaudžią Virginijos ir jos globotinio Artūro istoriją. Nuo penkerių metų Artūras yra globojamas Virginijos šeimos, tačiau tai tik trumpalaikę globa - Virginijos šeimoje jis leidžia savaitgalius, šventes. Visus tuos metus Artūras daugiausiai laiko leidžia vaikų namuose, jis nuolat yra baudžiamas už vagystes, kitus nusižengimus. Virginija stengiasi jam padėti - knygoje rašytoja atskleidžia nemalonią vaikų namų aplinką, kai kuriuos darbuotojus ir jų absurdiškus veiksmus.
„Kaltė. Kodėl aš tai pasakiau? Ar kaltė yra tas jausmas, kurį pirmiausia pajunta vaiko netekusios motinos? Ar ji būtų stipresnė už tą neišsemiamo skausmo ir nevilties bedugnę, į kurią krenti mirdama kartu su savo vaiku? Suvokiu, kad galvodama ir kalbėdama apie Artūrą pirmiausia kalbu ir galvoju apie save. Ieškau sau pasiteisinimų, save smerkiu arba sureikšminu, kuriu įvairias sau patogias schemas.“
Antroji autorės knyga yra apie save. Pagrindinis veikėjas šioje knygoje yra ne Artūras, nors apie jį sukasi visas tekstas, tačiau, pagrindine veikėja įvardinčiau pačią Virginiją. Skaitytojas turi galimybę išgirsti jos jausmus, jos mintis apie vis kur nors įsiveliantį Artūrą. Ką jaučia Artūras, skaitytojas tik gali numanyti, todėl šiame tekste jam suteikiamas tik antraplanis vaidmuo. Manau, kad ši knyga yra apie pačią Virginiją ir jos jausmus, būsenas, kai buvo paimtas globoti Artūras. Taigi tai knyga sau ir apie savo jausmus.
„Ar man skauda? Taip. Bet kaskart vis mažiau. Tai kaip skiepas. Kaip persirgimas gripu. Kasmet atakuojama virusų tavo imuninė sistema tiesiog išmoksta nereaguoti pernelyg audringai. Suvalgo, nuryja, pagamina dar daugiau antikūnų, ir tu funkcionuoji toliau.“
„Turbūt panašiai jautiesi, kai augini savo kieme žaltį, girdai pienu, o galiausiai sužinai, kad tai – nuodinga gyvatė.“
Prieš keletą mėnesių pabūvojusi šios rašytojos knygos „Jis vadina mane mama“ pristatyme, supratau, kad labai norisi išgirsti visą autentišką, skaudžią Virginijos ir jos globotinio Artūro istoriją. Nuo penkerių metų Artūras yra globojamas Virginijos šeimos, tačiau tai tik trumpalaikę globa - Virginijos šeimoje jis leidžia savaitgalius, šventes. Visus tuos metus Artūras daugiausiai laiko leidžia vaikų namuose, jis nuolat yra baudžiamas už vagystes, kitus nusižengimus. Virginija stengiasi jam padėti - knygoje rašytoja atskleidžia nemalonią vaikų namų aplinką, kai kuriuos darbuotojus ir jų absurdiškus veiksmus.
„Kaltė. Kodėl aš tai pasakiau? Ar kaltė yra tas jausmas, kurį pirmiausia pajunta vaiko netekusios motinos? Ar ji būtų stipresnė už tą neišsemiamo skausmo ir nevilties bedugnę, į kurią krenti mirdama kartu su savo vaiku? Suvokiu, kad galvodama ir kalbėdama apie Artūrą pirmiausia kalbu ir galvoju apie save. Ieškau sau pasiteisinimų, save smerkiu arba sureikšminu, kuriu įvairias sau patogias schemas.“
Antroji autorės knyga yra apie save. Pagrindinis veikėjas šioje knygoje yra ne Artūras, nors apie jį sukasi visas tekstas, tačiau, pagrindine veikėja įvardinčiau pačią Virginiją. Skaitytojas turi galimybę išgirsti jos jausmus, jos mintis apie vis kur nors įsiveliantį Artūrą. Ką jaučia Artūras, skaitytojas tik gali numanyti, todėl šiame tekste jam suteikiamas tik antraplanis vaidmuo. Manau, kad ši knyga yra apie pačią Virginiją ir jos jausmus, būsenas, kai buvo paimtas globoti Artūras. Taigi tai knyga sau ir apie savo jausmus.
„Ar man skauda? Taip. Bet kaskart vis mažiau. Tai kaip skiepas. Kaip persirgimas gripu. Kasmet atakuojama virusų tavo imuninė sistema tiesiog išmoksta nereaguoti pernelyg audringai. Suvalgo, nuryja, pagamina dar daugiau antikūnų, ir tu funkcionuoji toliau.“
May 31, 2022
3,75*
Stabili, sėkminga šeima, turinti du vaikus, nusprendžia globoti 5-erių metų mielą, gražų berniuką iš vaikų namų, vardu Artūras. Globos imasi atsargiai, pradžioje – tik savaitgaliais, svarstydami įsivaikinimo galimybę. Tačiau mielam ir gražiam berniukui augant ima ryškėti jo ne tokios jau ir mielos savybės: maištavimas, melagystės, vagiliavimas, vandalizmas, pamokų praleidinėjimas, priklausomybės... Šeima tikėjosi tikrai ne to. Šioje memuarų knygoje autorė, globėja/mama Virginija atskleidžia savo patirtį, globojant probleminį vaiką.
Autorės jausmai ir apmąstymai – bene svarbiausia pasakojimo dalis. Ji labai atvirai dalinasi savo asmeniniais išgyvenimais ir emocijomis, bet jose neužsisupa ir geba kritiškai pažvelgti į savo klaidas. Visgi, kartais meilė ir prieraišumas ją tarsi apakina, pastebimas labai ryškus noras pateisinti Artūro poelgius, jam nuolat atleisti. Globėjos ir globotinio santykiai čia primena jo-jo efektą: tai priartėja, tai atitolsta, vėl priartėja, ir vėl – tolyn. Ir šis, jų abiejų žaidžiamas žaidimas, persikelia į patį pasakojimą: jau lyg ir jauti artėjant kulminaciją, bet pamažu viskas nurimsta. O tada motyvas kartojasi iš naujo.
Istorija tikrai įdomi, įtraukianti. Tačiau manęs nei nustebino, nei šokiravo, tuo labiau nekilo klausimas, ar tai – tiesa. Tokių Artūrų aš esu mačiusi nemažai. Ir, tiesą sakant, manau jų yra kiekviename kolektyve: tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų. Bet rašyti ir skaityti apie juos verta: kuo daugiau žinosime apie įvairius žmonių tipus, tuo darnesnės visuomenės galėsime tikėtis.
Stabili, sėkminga šeima, turinti du vaikus, nusprendžia globoti 5-erių metų mielą, gražų berniuką iš vaikų namų, vardu Artūras. Globos imasi atsargiai, pradžioje – tik savaitgaliais, svarstydami įsivaikinimo galimybę. Tačiau mielam ir gražiam berniukui augant ima ryškėti jo ne tokios jau ir mielos savybės: maištavimas, melagystės, vagiliavimas, vandalizmas, pamokų praleidinėjimas, priklausomybės... Šeima tikėjosi tikrai ne to. Šioje memuarų knygoje autorė, globėja/mama Virginija atskleidžia savo patirtį, globojant probleminį vaiką.
Autorės jausmai ir apmąstymai – bene svarbiausia pasakojimo dalis. Ji labai atvirai dalinasi savo asmeniniais išgyvenimais ir emocijomis, bet jose neužsisupa ir geba kritiškai pažvelgti į savo klaidas. Visgi, kartais meilė ir prieraišumas ją tarsi apakina, pastebimas labai ryškus noras pateisinti Artūro poelgius, jam nuolat atleisti. Globėjos ir globotinio santykiai čia primena jo-jo efektą: tai priartėja, tai atitolsta, vėl priartėja, ir vėl – tolyn. Ir šis, jų abiejų žaidžiamas žaidimas, persikelia į patį pasakojimą: jau lyg ir jauti artėjant kulminaciją, bet pamažu viskas nurimsta. O tada motyvas kartojasi iš naujo.
Istorija tikrai įdomi, įtraukianti. Tačiau manęs nei nustebino, nei šokiravo, tuo labiau nekilo klausimas, ar tai – tiesa. Tokių Artūrų aš esu mačiusi nemažai. Ir, tiesą sakant, manau jų yra kiekviename kolektyve: tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų. Bet rašyti ir skaityti apie juos verta: kuo daugiau žinosime apie įvairius žmonių tipus, tuo darnesnės visuomenės galėsime tikėtis.
December 15, 2024
Knyga sukėlė daug emocijų. Neigiamų. Skaičiau ją dėl knygų klubo, tik todėl nenumečiau pačioje pradžioje. Visiškai nesupratau herojės motyvų: kodėl paėmė globoti vaiką, kodėl darė vienaip ar kitaip. Kažkuriuo momentu sau nusprendžiau nebesigilinti į man nesuvokiamą herojės elgesį ir tada jau ramiai pabaigiau skaityti knygą. Būna knygos autobiografinės, o būna tokios knygos, kuriomis tarsi autorius išsikalba kaip psichoterapeutui. Ši knyga labiau pasirodė kaip pastaroji.
Gali būti, kad tokį įspūdį sukėlė tai, kad pasakojamas ne nuoseklus herojės gyvenimas, o rodomi tik išrankioti gyvenimo epizodai (ne pagal laiko chronologiją) susiję su globotiniu. Ir tų epizodų negalima pavadinti smagiais, laimingais.
Labiausiai knygoje patiko kunigo žodžiai, kad herojės nuodėmė yra puikybė.
Gali būti, kad tokį įspūdį sukėlė tai, kad pasakojamas ne nuoseklus herojės gyvenimas, o rodomi tik išrankioti gyvenimo epizodai (ne pagal laiko chronologiją) susiję su globotiniu. Ir tų epizodų negalima pavadinti smagiais, laimingais.
Labiausiai knygoje patiko kunigo žodžiai, kad herojės nuodėmė yra puikybė.
December 10, 2023
Labai graudi, knyga primenanti linksmuosius kalnelius,suteikianti viltį ir vėl ją atimanti. Vieną balą nuimu už tai,kad man nepatiko metymasis laiku,tai Artūrui 20,o tai vėl 14 ar 16 metų. Šiaip labai džiaugiuosi,kad atsiranda garsiai besidalinančių istorijomis apie globojamus vaikus, žmonių, nes manau,kad dauguma neįsivaizduojame koks tai sunkus ir alinantis darbas.
June 16, 2025
Na vėl perskaičiau superinę knygą! Man taip įdomu matyti tą vaiko augimo/ brendimo kelią, “mamos” gyvenimą su tokiu vaiku. Jos pasiaukojimą, labai gražų bendravimą, tą begalinę kantrybę. Bet man vis įdomiau suprasti, kodėl vaikas, turėdamas tokias geras sąlygas, vis dar buvo toks maištingas ir nė trupučio nesusitupėjo.
June 28, 2022
Nei patiko, nei ne. Sunku vertinti, kai pats to nepatyrei, bet dažnai autorės sprendimų, padarytų dėl globojamo Artūro, visiškai nesupratau. Tarsi nuošaly likę jos biologiniai vaikai.... Įdomu, kaip jautėsi jie....
March 15, 2023
Nepatiko. Sunku apibūdinti jausmą, kuris liko perskaičius. Emocinio gylio nepajutau, tik nerimą ir bandymą paaiškinti savo veiksmus. Nesupratau, ar tai buvo pastangos padėti vaikui ar sąžinės graužatis.
October 5, 2022
Labai itraukianciai parasyta istorija
Displaying 1 - 30 of 32 reviews