What do you think?
Rate this book
Anglų kalbos žodynas
„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę." - Akvilina Cicėnaitė
Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.
Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.
Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.
Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.
Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.
Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.
Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.
Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.
320 pages, Hardcover
First published January 1, 2022
67 people are currently reading
953 people want to read
About the author
Akvilina Cicėnaitė
23 books342 followersRašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė. Gimė ir užaugo Vilniuje. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro studijas. Velingtono Viktorijos universitete (Naujoji Zelandija) baigė religijų studijų doktorantūrą ir apsigynė daktaro laipsnį. Šiuo metu studijuoja VU ir LLTI literatūros doktorantūroje.
Penkios knygos įtrauktos į Metų knygų rinkimų penketukus, „Niujorko respublika“ pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY premiją. „Anglų kalbos žodynas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, tapo 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, 15min.lt Metų knygos rinkimuose išrinktas geriausia lietuvių autorių grožine knyga, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė.
Penkios knygos įtrauktos į Metų knygų rinkimų penketukus, „Niujorko respublika“ pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, pelnė IBBY premiją. „Anglų kalbos žodynas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, tapo 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje, 15min.lt Metų knygos rinkimuose išrinktas geriausia lietuvių autorių grožine knyga, pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 196 reviews
February 28, 2022
5/5
Vos pradėjau skaityti, knyga pačiupo ir nebepaleido, įtraukė savo skrodžiančiu atvirumu, kurio, jei atvirai, iš visuomet santūrios Akvilinos nesitikėjau. Bet ji nunešė mane kaip cunamio banga ir aš tik sėdėjau galinėje jos automobilio sėdynėje, gaudydama sakinius ir žodžius, lipindama juos į bendrą vaizdą – čia vaikystė, čia tėtis išėjo, čia vyras negirdi, o gal nesupranta, čia Vilnius, o čia paukščiai – kodėl tiek paukščių, kas čia sparnais taip kala? Bet viskas dėliojosi į tokį skaudų, tokį ryškų, ne kokį prislopintai pastelinį paveikslą, kad net pačiai stengtis nereikėjo – įkritau į autorės realybę ir kasdienybę, jos tiesai smaugiant man gerklę. Verkiau su ja ir dėl jos, sau ir dėl savęs, verkiau dėl žodžių neišverčiamumo, tokio dažno – net jei kalbame tomis pačiomis kalbomis, kiek daug visgi lieka pasimetę, lost in translation, kai smegenys veikia pernelyg skirtingai?
Akvilina Lietuvos rašytojų scenoje stovi aukštai iškelta galva ir solidžiai – gal net solidžiau, nei leistų pagalvoti viršelis. Jaučiasi nenuginčijamas autorės intelektas, kuriuo ji nesipuikuoja, bet ir netikru kuklumu neprisidengia. Tuo pačiu jaučiasi ir tai, kad turinio Akvilina turi dar penkioms, Dieve, dešimt tokių knygų – kad tik pakaktų drąsos. Ir tikrai nereikia būti nei emigrantu, nei santuokoje, nei (ne)mama, nei mokslų daktare, kad ši knyga atrodytų artima iki skausmo. Nesudvejojau nei viena šio pjūvio akimirka, nei viena žodyno sąvoka, nei viena žaizda. Nieko nebuvo per daug, nieko nepritrūko – nuoširdžiai. Gi žinot, kad nemokėčiau nutylėti, jei būtų kitaip. Akvilina nutylėti moka, bet nepasirenka – su tuo ir sveikinu. Tu tik kalbėk, rašyk, o aš viską į širdį susidėsiu.
Vos pradėjau skaityti, knyga pačiupo ir nebepaleido, įtraukė savo skrodžiančiu atvirumu, kurio, jei atvirai, iš visuomet santūrios Akvilinos nesitikėjau. Bet ji nunešė mane kaip cunamio banga ir aš tik sėdėjau galinėje jos automobilio sėdynėje, gaudydama sakinius ir žodžius, lipindama juos į bendrą vaizdą – čia vaikystė, čia tėtis išėjo, čia vyras negirdi, o gal nesupranta, čia Vilnius, o čia paukščiai – kodėl tiek paukščių, kas čia sparnais taip kala? Bet viskas dėliojosi į tokį skaudų, tokį ryškų, ne kokį prislopintai pastelinį paveikslą, kad net pačiai stengtis nereikėjo – įkritau į autorės realybę ir kasdienybę, jos tiesai smaugiant man gerklę. Verkiau su ja ir dėl jos, sau ir dėl savęs, verkiau dėl žodžių neišverčiamumo, tokio dažno – net jei kalbame tomis pačiomis kalbomis, kiek daug visgi lieka pasimetę, lost in translation, kai smegenys veikia pernelyg skirtingai?
Akvilina Lietuvos rašytojų scenoje stovi aukštai iškelta galva ir solidžiai – gal net solidžiau, nei leistų pagalvoti viršelis. Jaučiasi nenuginčijamas autorės intelektas, kuriuo ji nesipuikuoja, bet ir netikru kuklumu neprisidengia. Tuo pačiu jaučiasi ir tai, kad turinio Akvilina turi dar penkioms, Dieve, dešimt tokių knygų – kad tik pakaktų drąsos. Ir tikrai nereikia būti nei emigrantu, nei santuokoje, nei (ne)mama, nei mokslų daktare, kad ši knyga atrodytų artima iki skausmo. Nesudvejojau nei viena šio pjūvio akimirka, nei viena žodyno sąvoka, nei viena žaizda. Nieko nebuvo per daug, nieko nepritrūko – nuoširdžiai. Gi žinot, kad nemokėčiau nutylėti, jei būtų kitaip. Akvilina nutylėti moka, bet nepasirenka – su tuo ir sveikinu. Tu tik kalbėk, rašyk, o aš viską į širdį susidėsiu.
December 19, 2022
Pirmiausia noriu autorei padėkoti už šį nuostabiai suguldytą tekstą. Akvilina rašo, jog norėtų
[...]“kada nors aprašyti šitą žemę [Australija], bet ne kaip pašalietė, o taip, kaip pasakoja čiabuviai – perteikti žemę gyvą, alsuojančią, atspindinčią juos, čiabuvius, taip, kaip jie atspindi žemę.“ Tad štai, ji būtent ŠITAIP aprašo būvį tų, kurie – iškeliavę be tikslo nukeliauti, tą kelio pradžios nostalgiją, pradinio taško nostalgiją... Autorė rašo ne tiek apie emigrantus, kiek labiau apie migrantus. [...]“ migrantai man buvo kelionė, betiksliškumas, esamasis laikas, o emigrantai buvo pasiektas kelionės tikslas.“
Man ši netelpanti į tradicinius žanrus (ir gerai, kad netelpanti) knyga surezonavo labai stipriai. Akvilina įžodino daugelį mano (be abejo, ne tik mano) minčių ir jausmų. Panaši man pasirodė ir mūsų su Akvilina gyvenimo filosofija, panašus pasaulio matymas. Įsimylėjau ir Akvilinos vyro Patricko istorijas.
[...]nėra žodžio homefree, lyg būtų neįmanoma savo noru būti benamiu. [...]
Tai –autobiografinis romanas (autofikcija), kelio knyga. Geografinės kelionės metu –iš Sydney į Broken Hillį ir atgal, Akvilina keliauja per prisiminimus (tiek savo, tiek vyro), per patirtis, nerimus, atradimus ir praradimus...Tai autorės jautriai (jokiu būdu ne sentimentaliai) ir sąžiningai aprašoma vidinė kelionė. Tai knyga ir apie svetimą kalbą, jos jaukinimąsi, apie santuoką, ilgesį, kūrybą...
Man labai patiko kaip Akvilina sumaniai ir stilingai sukonstravo savo pasakojimą. Aš neatsistebėjau, kaip ji taip organiškai sudėliojo skyrius/žodžius abėcėlės seka su paskojimo/kelionės tėkme. Ir tie žodiai, jų „aiškinimas“ neatrodė atsitiktiniais. Būtent TIE žodžiai ir būtent TEN jie nugulė. O jau pavadinimo koks gėris. Ir tas viršelio vandens purslų iškylumai. Lyg pašiurpusi oda.
Nors ne iš karto įsijaučiau į šį melancholišką pasakojimą, bet kai tik pagavau ritmą, jis jau nebeapleido manęs. Jis toks, kaip mašinos ratų ritminga trintis į asfaltą. Keliautojams – tikra meditacija.
Negali nejaudinti autorės atvirumas. „Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių,tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas. [...] sulaukus tam tikro amžiaus, nuoširdumas liaujasi atrodyti pornografija, rašė kanadiečių autorius Douglas Couplandas, ir aš suprantu pasiekusi tą amžių. Mano jausmai – daugelio jausmai, mano istorijos atkartoja daugelio istorijas. [...] Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia, net kai kalbame skirtingomis kalbomis, net kai gyvename skirtinguose žemynuose. Mųsų bendros istorijos yra mūsų priebėga, namai, kai tokių namų, kokių norime, nėra, kai namesnių namų nėra. Yra tik šie.“
Apie nostalgiją: „Gal teisi buvo Svetlana Boym rašydama, kad nostalgija šiuolaikiniam žmogui yra ilgesys namų, kurių jau nebėra arba kurių niekada ir nebuvo, kad tai visų pirma ilgėjimasis to, kas gyvena tik mūsų vaizduotėje. Gal aš taip ir gyvensiu – pusiau čia, pusiau savo įsivaizduojamuose namuose.“
„kur dėl nieko neskauda“
Apie egzistencinį (ne)ramumą:[...] Man reikėjo žmogaus,kuris paaiškintu, kodėl pasaulis toks sušiktas, brt kartu sukelia nenumaldomą priklausomybę; kodėl pirmąsyk prisilietęs kojomis žemės lieki įkalintas traukos dėsnio, pamiršti tai, kas buvo ar galėjo būti – anksčiau, anapus erdvės ir laiko. Man reikėjo ko nors, kas išlaisvintų iš Žemės traukos dėsnio, iš kūno tarsi kalėjimo. Reikėjo ko nors neišverčiamo. Žodžio, kuriuo jautiesi privaląs išrašyti visas miesto gatves. Žodžio, kurį turi kartoti, kad nepamirštum.“
„Mes skridome per laisvę nuo kalbos, nuo kalbų, nuo valstybių sienų. Skridome negalvodami apie besibaigiančius degalus, radarus, nusileidimo takus[...] Mes niekada nenusileisime, tik viena dieną imsime kristi, ir tuomet krisime per tuštumą į tuštumą, į tą jausmą, kai nejauti nieko, krisime amžinai, ir žmonės manys, kad mes mirę, bet mirtis juk sugalvota žemėje, o mes sklendžiame danguje, ten, kur nėralaikonėramirtiesnėramanęs.“
“Nostalgija liko dvidešimtame amžiuje, jos vietą užėmė solastalgija. Solastalgija buvo bandymas įvardyti dvasinį, emocinį, egzistencinį nerimą, sukeltą nebevaldomų aplinkos pokyčių. Tai buvo egzistencinė melamcholija, praradimo skausmas, paguodos ieškojimas apleistumo akivaizdoje; nostalgija tebeturint namus.”
Apie išvykusiuosius (kitaip): “Mes niekada negrįšime iš tikro, grįžtame sužeisti, apnuoduti, veidai kaip ugnies įdagu paženklinti ilgesio.”
“Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes bijau, jog pamatysiu savo miestą ir šalį kitomis akimis, tomis, kurios pastebės skurdą, nelygybę, prievartą, siauraprotiškumą, ksenofobiją, homofobiją, neišgydytas traumas, besinešamamas iš kartos į kartą. Su svetimos tautos juoduliais galėjai gyventi, o smerkdamas savo tautos juodulius kartu smerki ir save.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes grįžti neįmanoma. Emigracija yra vienpusio eismo gayvė, grįžti negalėjai, galėjai tik keliauti toliau.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes nebenoriu visko pradėti iš naujo.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žmonių, bet saves tuose namuose, saves tokios, kokios jau nebėra.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje.”
Apie keliones: “Kelionės sąvoka galėjo buvo it teigiama, ir neigiama. Kelionės buvo egzotika, mistika, pabėgimas, prabanga, atradimas, tyrinėjimas, perkeitimas – saves ir kito. Kelionės buvo priešnuodis nuoboduliui ir kasdienybei. Kelionės buvo nerimastingumas, bandymas užpildyti tuštumą, tuščias egzotikos ieškojimas, noras užkariauti pasaulį, nesibaigiančios kolonizacijos, paviršutiniškumas, neturėjimas namų ir šaknų. Kelionės buvo savanoriškos ir priverstinės. Keliauti galėjai iš nuobodulio ir iš neišvengiamybės, iš alkio įspūdžiams ir tiesiog iš alkio. Kelionės galėjo būti prabangios […] ir skurdžios, pėsčiomis per dykumą, nelegaliai kertant siena, ant nugaros nešantis kūdikį.”
Paklausykit Rachid Taha (kurio muzika skambėjo Akvilinos kelionės metu) dainos, "keliautojams, klajūnams, valkatoms, benamiams, paklydėliams, emigrantams, imigrantams, migrantams, ištremtiesiems, save ištrėmusiems [...]
Ak, kurgi tu eini?
Galiausiai turėsi grįžti.
Kiek daug neišmanėlių to gailėjosi
Prieš tave ie mane. "
https://www.youtube.com/watch?v=ZKFo1... (less)
Kiek žmonių pergrūstų šalių ir tuščių žemės plotų regėjai?
Kiek laiko iššvaistei?”
Artimos man mintys apie bandymus prisijaukinti naujas vietas, dalinuosi Akvilinos nerimu dėl klimato kaitos, ekologijos, skausmu dėl gyvūnų žūčių, vietinių gyventojų tebevykstančio genocido.
[…]”kodėl žmonės griauna pasaulį užuot jį kūrę. […] teisingai suvokus tuštumos prigimtį ir tai, kad mūsų visų prigimtis yra tuštuma, mums atsiveria neišmatuojamos galimybės.“
Ir tokia sava man ta baugi nuojauta ar tik "/ nerimastis: […] “Tą naktį nemiegosiu, sėdėsiu tamsoje kaimo namuko verandoje, kur horizonte bus vos tepradėję aušti, ir trumpą akimirką man pasirodys, kad tai į žemę krinta planeta vardu Melancholija.” Aha, prisiminiau von Triero “Melancholijos” nykumą.
O dabar apie tai kaip aš įsivaizduoji pakartotinį šios knygos leidmą :)
Tas violetinis (?) lipdukas ‘romanas’ turėtų dingti arba nors pavirsti tikru lipduku, kurį būtų galima nukrapštyti. Ir dar priešlapiuose (pradžioje ir gale) įkelčiau Akvilinos kelionės iš Sidnėjaus į Broken Hillį nuotrauką. Aš asmeniškai prieš akis turėjau tą vakarėjantį peizažą su vonia prie aplūžusios tvoros (nuotr. iš Akvilinos soc.tinkų). Ši nuotrauka gal ir ne iš aprašomos kelionės, bet man labai tiko knygos nuotaikai. Ir dar. Jei nėra nuotraukų/iliustracijų, kodėl pasirinktas tas akis skaudinantis skaistus baltas popierius?
Beje, Akvilinos knyga man priminė Semezdino Mehmedinovic “My Heart”. Jei kas nori kažko panašaus, rekomenduoju.
[...]“kada nors aprašyti šitą žemę [Australija], bet ne kaip pašalietė, o taip, kaip pasakoja čiabuviai – perteikti žemę gyvą, alsuojančią, atspindinčią juos, čiabuvius, taip, kaip jie atspindi žemę.“ Tad štai, ji būtent ŠITAIP aprašo būvį tų, kurie – iškeliavę be tikslo nukeliauti, tą kelio pradžios nostalgiją, pradinio taško nostalgiją... Autorė rašo ne tiek apie emigrantus, kiek labiau apie migrantus. [...]“ migrantai man buvo kelionė, betiksliškumas, esamasis laikas, o emigrantai buvo pasiektas kelionės tikslas.“
Man ši netelpanti į tradicinius žanrus (ir gerai, kad netelpanti) knyga surezonavo labai stipriai. Akvilina įžodino daugelį mano (be abejo, ne tik mano) minčių ir jausmų. Panaši man pasirodė ir mūsų su Akvilina gyvenimo filosofija, panašus pasaulio matymas. Įsimylėjau ir Akvilinos vyro Patricko istorijas.
[...]nėra žodžio homefree, lyg būtų neįmanoma savo noru būti benamiu. [...]
Tai –autobiografinis romanas (autofikcija), kelio knyga. Geografinės kelionės metu –iš Sydney į Broken Hillį ir atgal, Akvilina keliauja per prisiminimus (tiek savo, tiek vyro), per patirtis, nerimus, atradimus ir praradimus...Tai autorės jautriai (jokiu būdu ne sentimentaliai) ir sąžiningai aprašoma vidinė kelionė. Tai knyga ir apie svetimą kalbą, jos jaukinimąsi, apie santuoką, ilgesį, kūrybą...
Man labai patiko kaip Akvilina sumaniai ir stilingai sukonstravo savo pasakojimą. Aš neatsistebėjau, kaip ji taip organiškai sudėliojo skyrius/žodžius abėcėlės seka su paskojimo/kelionės tėkme. Ir tie žodiai, jų „aiškinimas“ neatrodė atsitiktiniais. Būtent TIE žodžiai ir būtent TEN jie nugulė. O jau pavadinimo koks gėris. Ir tas viršelio vandens purslų iškylumai. Lyg pašiurpusi oda.
Nors ne iš karto įsijaučiau į šį melancholišką pasakojimą, bet kai tik pagavau ritmą, jis jau nebeapleido manęs. Jis toks, kaip mašinos ratų ritminga trintis į asfaltą. Keliautojams – tikra meditacija.
Negali nejaudinti autorės atvirumas. „Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių,tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas. [...] sulaukus tam tikro amžiaus, nuoširdumas liaujasi atrodyti pornografija, rašė kanadiečių autorius Douglas Couplandas, ir aš suprantu pasiekusi tą amžių. Mano jausmai – daugelio jausmai, mano istorijos atkartoja daugelio istorijas. [...] Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia, net kai kalbame skirtingomis kalbomis, net kai gyvename skirtinguose žemynuose. Mųsų bendros istorijos yra mūsų priebėga, namai, kai tokių namų, kokių norime, nėra, kai namesnių namų nėra. Yra tik šie.“
Apie nostalgiją: „Gal teisi buvo Svetlana Boym rašydama, kad nostalgija šiuolaikiniam žmogui yra ilgesys namų, kurių jau nebėra arba kurių niekada ir nebuvo, kad tai visų pirma ilgėjimasis to, kas gyvena tik mūsų vaizduotėje. Gal aš taip ir gyvensiu – pusiau čia, pusiau savo įsivaizduojamuose namuose.“
„kur dėl nieko neskauda“
Apie egzistencinį (ne)ramumą:[...] Man reikėjo žmogaus,kuris paaiškintu, kodėl pasaulis toks sušiktas, brt kartu sukelia nenumaldomą priklausomybę; kodėl pirmąsyk prisilietęs kojomis žemės lieki įkalintas traukos dėsnio, pamiršti tai, kas buvo ar galėjo būti – anksčiau, anapus erdvės ir laiko. Man reikėjo ko nors, kas išlaisvintų iš Žemės traukos dėsnio, iš kūno tarsi kalėjimo. Reikėjo ko nors neišverčiamo. Žodžio, kuriuo jautiesi privaląs išrašyti visas miesto gatves. Žodžio, kurį turi kartoti, kad nepamirštum.“
„Mes skridome per laisvę nuo kalbos, nuo kalbų, nuo valstybių sienų. Skridome negalvodami apie besibaigiančius degalus, radarus, nusileidimo takus[...] Mes niekada nenusileisime, tik viena dieną imsime kristi, ir tuomet krisime per tuštumą į tuštumą, į tą jausmą, kai nejauti nieko, krisime amžinai, ir žmonės manys, kad mes mirę, bet mirtis juk sugalvota žemėje, o mes sklendžiame danguje, ten, kur nėralaikonėramirtiesnėramanęs.“
“Nostalgija liko dvidešimtame amžiuje, jos vietą užėmė solastalgija. Solastalgija buvo bandymas įvardyti dvasinį, emocinį, egzistencinį nerimą, sukeltą nebevaldomų aplinkos pokyčių. Tai buvo egzistencinė melamcholija, praradimo skausmas, paguodos ieškojimas apleistumo akivaizdoje; nostalgija tebeturint namus.”
Apie išvykusiuosius (kitaip): “Mes niekada negrįšime iš tikro, grįžtame sužeisti, apnuoduti, veidai kaip ugnies įdagu paženklinti ilgesio.”
“Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes bijau, jog pamatysiu savo miestą ir šalį kitomis akimis, tomis, kurios pastebės skurdą, nelygybę, prievartą, siauraprotiškumą, ksenofobiją, homofobiją, neišgydytas traumas, besinešamamas iš kartos į kartą. Su svetimos tautos juoduliais galėjai gyventi, o smerkdamas savo tautos juodulius kartu smerki ir save.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes grįžti neįmanoma. Emigracija yra vienpusio eismo gayvė, grįžti negalėjai, galėjai tik keliauti toliau.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes nebenoriu visko pradėti iš naujo.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žmonių, bet saves tuose namuose, saves tokios, kokios jau nebėra.
Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje.”
Apie keliones: “Kelionės sąvoka galėjo buvo it teigiama, ir neigiama. Kelionės buvo egzotika, mistika, pabėgimas, prabanga, atradimas, tyrinėjimas, perkeitimas – saves ir kito. Kelionės buvo priešnuodis nuoboduliui ir kasdienybei. Kelionės buvo nerimastingumas, bandymas užpildyti tuštumą, tuščias egzotikos ieškojimas, noras užkariauti pasaulį, nesibaigiančios kolonizacijos, paviršutiniškumas, neturėjimas namų ir šaknų. Kelionės buvo savanoriškos ir priverstinės. Keliauti galėjai iš nuobodulio ir iš neišvengiamybės, iš alkio įspūdžiams ir tiesiog iš alkio. Kelionės galėjo būti prabangios […] ir skurdžios, pėsčiomis per dykumą, nelegaliai kertant siena, ant nugaros nešantis kūdikį.”
Paklausykit Rachid Taha (kurio muzika skambėjo Akvilinos kelionės metu) dainos, "keliautojams, klajūnams, valkatoms, benamiams, paklydėliams, emigrantams, imigrantams, migrantams, ištremtiesiems, save ištrėmusiems [...]
Ak, kurgi tu eini?
Galiausiai turėsi grįžti.
Kiek daug neišmanėlių to gailėjosi
Prieš tave ie mane. "
https://www.youtube.com/watch?v=ZKFo1... (less)
Kiek žmonių pergrūstų šalių ir tuščių žemės plotų regėjai?
Kiek laiko iššvaistei?”
Artimos man mintys apie bandymus prisijaukinti naujas vietas, dalinuosi Akvilinos nerimu dėl klimato kaitos, ekologijos, skausmu dėl gyvūnų žūčių, vietinių gyventojų tebevykstančio genocido.
[…]”kodėl žmonės griauna pasaulį užuot jį kūrę. […] teisingai suvokus tuštumos prigimtį ir tai, kad mūsų visų prigimtis yra tuštuma, mums atsiveria neišmatuojamos galimybės.“
Ir tokia sava man ta baugi nuojauta ar tik "/ nerimastis: […] “Tą naktį nemiegosiu, sėdėsiu tamsoje kaimo namuko verandoje, kur horizonte bus vos tepradėję aušti, ir trumpą akimirką man pasirodys, kad tai į žemę krinta planeta vardu Melancholija.” Aha, prisiminiau von Triero “Melancholijos” nykumą.
O dabar apie tai kaip aš įsivaizduoji pakartotinį šios knygos leidmą :)
Tas violetinis (?) lipdukas ‘romanas’ turėtų dingti arba nors pavirsti tikru lipduku, kurį būtų galima nukrapštyti. Ir dar priešlapiuose (pradžioje ir gale) įkelčiau Akvilinos kelionės iš Sidnėjaus į Broken Hillį nuotrauką. Aš asmeniškai prieš akis turėjau tą vakarėjantį peizažą su vonia prie aplūžusios tvoros (nuotr. iš Akvilinos soc.tinkų). Ši nuotrauka gal ir ne iš aprašomos kelionės, bet man labai tiko knygos nuotaikai. Ir dar. Jei nėra nuotraukų/iliustracijų, kodėl pasirinktas tas akis skaudinantis skaistus baltas popierius?
Beje, Akvilinos knyga man priminė Semezdino Mehmedinovic “My Heart”. Jei kas nori kažko panašaus, rekomenduoju.
January 22, 2023
jaučiausi vieniša skaitydama šią knygą, nes mačiau daug liaupsių ir net gluminančių pareiškimų, iš serijos "norėčiau, kad Akvilina būtų mano draugė", o man taip sunkiai ėjosi... pagrindinė mano problema, kad nepatiko-neįtikino tas žodyno konceptas, - juk pasakotoja turėtų kalbėti apie neišverčiamus ar sunkiai išverčiamus dalykus, bet kai parašo "aš esu free", tai man norisi nusišauti :D žodyno forma apskritai pridėjo tokio dirbtinumo, kur vis reikia pritempinėti, įkišti kažkokį žodį, nes taip diktuoja abėcėlė, bet kartais tas žodis daugiau trukdo ar blaško, nei struktūruoja tekstą. kitas dalykas, kuris, tikiu, daug kam patiko, o mane erzino, tai visokie aforistinio pobūdžio sakiniai, kur bandoma apibendrinti, bet tie apibendrinimai kartais tiesiog gražiai skamba, bet nieko nereiškia (arba kitame skyriuje yra paneigiami). iš aforistinių pasažų, kurie patiko: "Minimalizmas yra aistra ištrinti asmeninę istoriją. Minimalizmas niekada nenutinka be priežasties; jis yra trauma, trūkis atmintyje." - įdomu ir faina! bet tada kala tokį: "Sidnėjus yra vienos nakties nuotykis, klaida, kuri lieka niekam nerodomose fotografijose. Vilnius yra santuoka, kuri trunka iki mirties ir po mirties. Santuoka kaip bendro žodyno paieškos." - whaaaaat? žodžiu, buvo sunku priimti, kad pasakotoja labai neapsisprendusi, daug dvejojanti, bet tuo pačiu metu nuolat bando viską sutalpinti sparnuotose frazėse. apskritai knyga banguota, kai kurie skyriai (esė) buvo įdomūs ir kabino giliai, bet pasakotoja dažnai užsiliūliuoja stilistiniuose pasažuose, vis ką nors vardina, kartoja, žodžiu, kaifuoja nuo kalbos, bet nepastebi, kad jau kaifuoja viena, tai vis norėdavosi paredaguoti, išbraukti tai, ką aš suprantu kaip perteklių. turbūt teksto ydose atpažinau tai, kas būdinga man pačiai, bet nemanau, kad dėl to jos mažesnės :) iš gerų dalykų dar pridėsiu, kad yra netikėtų, gražių metaforų ir tokio švelnumo, to, kas tradiciškai būtų vadinama mergaitiškumu. papildomas pliusas, kad knygoje labai daug saulės, šviesos, karščio, raudonų dulkių ir mėlyno vandens - gaivino šiuo tamsiu laikotarpiu.
May 13, 2022
„Man tik keista, kad moteris anais laikais turėjo išeiti iš proto, kad galėtų gyventi taip, kaip nori. Kad apie ją vėliau būtų sukurta knyga, miuziklas ar filmas.“
Iš pirmo žvilgsnio su Akvilina Cicėnaite daug bendro neturiu – gimėme labai skirtingais laikais, todėl ir didžioji dalis mūsų patirčių skiriasi, ji jau kurį laiką yra emigravusi iš Lietuvos, o aš čia gyvenu visą gyvenimą. Ji turi vyrą, o aš vieniša ir nesusidūrusi su tokių santykių keliamais iššūkiais. Bet nepaisant viso to, Akvilina man visada atrodė artima siela, net jei nesu jos sutikusi gyvai, o apsikeičiam dažniausiai tik palaikymo žinutėmis, bet to užtenka, kad pajustum tą nuo žmogaus sklindančią šilumą ir visišką nuoširdumą. O perskaičius „Anglų kalbos žodyną“, skausmingai autobiografišką ir atvirą jos romaną, tas jausmas tik dar labiau sustiprėjo – tiek su knyga, tiek su ją parašiusiu žmogumi pajaučiau daug bendro. Net jei tai vis dar sunku sudėti į žodžius.
Čia atsisakoma bet kokio slapstymosi po kaukėmis, bet kokio melo sau ir kitiems. Kartais net skausmingas atvirumas, kuris kartu yra ir labai subtilus. Knyga man pasirodė be galo drąsi – dėl to, apie ką joje kalbama, dėl tų nepatogių minčių, kurias daugelis pasilaikome sau, o Akvilina nusprendė sudėti į žodžius ir atskleisti tiems, kas nori juos išgirsti. Jokioje knygoje nesu skaičiusi taip gražiai ir jautriai kalbant apie vaikų neturėjimą, apie tai, kad tavo mylimiausias žmogus ne visada yra tavo mėgstamiausias žmogus, apie tėvynės ilgesį, kurio čia gausu, ir tą amžiną neišverčiamumą – žodžių, jausmų, patirčių, kuris pirma gali vesti į neviltį, bet galiausiai suteikia tarsi kokią niekam nežinomą galią.
Jaučiausi lyg keliaujanti kartu su autore, mintyse diskutuojanti apie tai, ką aptarinėjo ir ji, didžiąją dalį laiko pritariamai linkčiojau arba kiek liūdnai šypsojausi. Kaip ir nutinka su daugeliu kelionių, šiai pasibaigus pasijaučiau kur kas artimesnė savo kompanionei. Tai viena tų knygų, kurios paliktas jausmas ilgam išlieka su tavimi. Viena gražiausių šiemet, palietusių kažką labai labai giliai. Galiu tik pasidžiaugti, kad tai – pirmoji mano skaityta Akvilinos knyga, nes priešaky laukia dar daug atradimų.
Iš pirmo žvilgsnio su Akvilina Cicėnaite daug bendro neturiu – gimėme labai skirtingais laikais, todėl ir didžioji dalis mūsų patirčių skiriasi, ji jau kurį laiką yra emigravusi iš Lietuvos, o aš čia gyvenu visą gyvenimą. Ji turi vyrą, o aš vieniša ir nesusidūrusi su tokių santykių keliamais iššūkiais. Bet nepaisant viso to, Akvilina man visada atrodė artima siela, net jei nesu jos sutikusi gyvai, o apsikeičiam dažniausiai tik palaikymo žinutėmis, bet to užtenka, kad pajustum tą nuo žmogaus sklindančią šilumą ir visišką nuoširdumą. O perskaičius „Anglų kalbos žodyną“, skausmingai autobiografišką ir atvirą jos romaną, tas jausmas tik dar labiau sustiprėjo – tiek su knyga, tiek su ją parašiusiu žmogumi pajaučiau daug bendro. Net jei tai vis dar sunku sudėti į žodžius.
Čia atsisakoma bet kokio slapstymosi po kaukėmis, bet kokio melo sau ir kitiems. Kartais net skausmingas atvirumas, kuris kartu yra ir labai subtilus. Knyga man pasirodė be galo drąsi – dėl to, apie ką joje kalbama, dėl tų nepatogių minčių, kurias daugelis pasilaikome sau, o Akvilina nusprendė sudėti į žodžius ir atskleisti tiems, kas nori juos išgirsti. Jokioje knygoje nesu skaičiusi taip gražiai ir jautriai kalbant apie vaikų neturėjimą, apie tai, kad tavo mylimiausias žmogus ne visada yra tavo mėgstamiausias žmogus, apie tėvynės ilgesį, kurio čia gausu, ir tą amžiną neišverčiamumą – žodžių, jausmų, patirčių, kuris pirma gali vesti į neviltį, bet galiausiai suteikia tarsi kokią niekam nežinomą galią.
Jaučiausi lyg keliaujanti kartu su autore, mintyse diskutuojanti apie tai, ką aptarinėjo ir ji, didžiąją dalį laiko pritariamai linkčiojau arba kiek liūdnai šypsojausi. Kaip ir nutinka su daugeliu kelionių, šiai pasibaigus pasijaučiau kur kas artimesnė savo kompanionei. Tai viena tų knygų, kurios paliktas jausmas ilgam išlieka su tavimi. Viena gražiausių šiemet, palietusių kažką labai labai giliai. Galiu tik pasidžiaugti, kad tai – pirmoji mano skaityta Akvilinos knyga, nes priešaky laukia dar daug atradimų.
September 15, 2023
Labai patiko! Gražus ir prasmingas kūrinys, labai tinka kai norisi kokybiško skaitinio, o ne tik atsijungti nuo aplinkos ir maloniai praleisti laiką. Daug gilių minčių ir tikrai nuostabiai parašytas tekstas, pirmą kartą skaitau A.Cicėnaitės kūrybą, ir iš atsiliepimų jau galėjau tikėtis, kad bus gerai, ir tik pritariu visoms pagyroms ir gražiems žodžiams.
February 9, 2023
3,5/5
Tikėjausi perskaityti šiuolaikinį lietuvišką romaną; deja...
Kadangi domiuosi lietuviška proza (ypač romanais), tad užsisakiau bibliotekoje šią knygą. Kodėl pabrėžiu užsisakymo aplinkybę? – nes jeigu atvykęs į biblioteką būčiau ją pavartęs, vargu, ar būčiau pasiėmęs; romanai be dialogų mane iškart nuteikia neigiamai. Tarp kitko, daugelis prozos klasikų yra minėję, kad kurti dialogus nelengva, tai kur kas sudėtingiau negu pasakojimas, bet tik dialogai leidžia pilnai perteikti veikėjų nuotaikas, charakterius, kalbos ypatumus. Turbūt todėl ne visi rašytojai gali būti gerais dramaturgais.
Taigi, pamačius, kad knyga bus be dialogų, ji mane iškart nuteikė gan skeptiškai, bet... perskaičiau. Nors, iš esmės, romanas be siužeto: savotiškai įdomus, tvarkingai literatūriškai sukurptas kelionės po Australiją ir apie Sidnėjų aprašymas. Bet pavadinti šį kūrinį romanu tikrai drąsu, nes tarpais romanas atrodo kaip kelionės dienoraštis, tiesa, rašytas gana raštingo žmogaus.
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad tai autofikcinis romanas. Kodėl ne? Tuo daugiau pagarbos autorės drąsai. Bet man jis labiau primena esė; nesu labai didelis šio žanro mėgėjas.
Būčiau neteisus, jei teigčiau, kad knygoje publicistika viršija eseistiką, bet jos daugoka. Banguota kažkokia ši knyga: daug skausmingo atvirumo, daug depresyvumo ir... nemažai įkyraus monotoniškumo. Įdomi situacija, kai mylimiausias žmogus ne visada yra tavo mėgstamiausias žmogus, o kai dar plius tėvynės ilgesys ir (gal kiek klišinės) gamtosauginės problemos, – todėl knyga liūdnoka. O kai daug pasikartojimų, beskaitant tarpais jau ir nuobodoka. Įgrysta ir sentimentalumo perteklius.
Labai blankus pasakotojos vyras. Gal todėl, kad nėra dialogų, bet gal ir dėl to, kad pačiai pasakotojai jis blankus. „Vyras padarė klaidą gimdamas – tiek jis žinojo, – bet dabar tą klaidą ištaisyti buvo per vėlu“. Autorė neleidžia jam prašnekti – pati pasakoja apie jį. Manau, jei pasakotojos vyras būtų prakalbęs, knyga būtų įdomesnė. Labiausiai man joje ir pritrūko žmogiškų betarpiškų santykių.
O dar – veiksmo intrigos ir kompozicinio savitumo.
Įstrigusi atmintin mintis: „Jei susirgčiau demencija, nusinuodyčiau. O gal išsigąsčiau. Gal kol išdrįsčiau nuodytis, spėčiau pamiršti, kur paslėpiau nuodus“. Ir pasiūlymas: „kai nuo vaikystės prabėga dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, ateina laikas atleisti tėvams, su jais atsisveikinti ir juos palaidoti, nors jie dar kurį laiką šitoje žemėje vaikščios gyvi“.
Nesu prieš sąmonės srauto romanus, ilgus minčių perteikimus – tai, iš esmės, irgi dialogai su savimi ar su pasauliu. Ši patirtis padėjo „įveikti“ ir šį kūrinį.
Jeigu knygą skaitysit atidžiai, jums nekils klausimas, kodėl ji buvo parašyta, nes joje yra atsakymas: „man reikėjo išvažiuoti, kad atrasčiau save, ir man reikėjo grįžti, kad atrasčiau save“. Jeigu norite sužinoti, kaip tai įvyksta, skaitykite šią autoanalizę, pavadintą romanu. Ji verta septynių balų. Nei daug, nei mažai.
Tikėjausi perskaityti šiuolaikinį lietuvišką romaną; deja...
Kadangi domiuosi lietuviška proza (ypač romanais), tad užsisakiau bibliotekoje šią knygą. Kodėl pabrėžiu užsisakymo aplinkybę? – nes jeigu atvykęs į biblioteką būčiau ją pavartęs, vargu, ar būčiau pasiėmęs; romanai be dialogų mane iškart nuteikia neigiamai. Tarp kitko, daugelis prozos klasikų yra minėję, kad kurti dialogus nelengva, tai kur kas sudėtingiau negu pasakojimas, bet tik dialogai leidžia pilnai perteikti veikėjų nuotaikas, charakterius, kalbos ypatumus. Turbūt todėl ne visi rašytojai gali būti gerais dramaturgais.
Taigi, pamačius, kad knyga bus be dialogų, ji mane iškart nuteikė gan skeptiškai, bet... perskaičiau. Nors, iš esmės, romanas be siužeto: savotiškai įdomus, tvarkingai literatūriškai sukurptas kelionės po Australiją ir apie Sidnėjų aprašymas. Bet pavadinti šį kūrinį romanu tikrai drąsu, nes tarpais romanas atrodo kaip kelionės dienoraštis, tiesa, rašytas gana raštingo žmogaus.
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad tai autofikcinis romanas. Kodėl ne? Tuo daugiau pagarbos autorės drąsai. Bet man jis labiau primena esė; nesu labai didelis šio žanro mėgėjas.
Būčiau neteisus, jei teigčiau, kad knygoje publicistika viršija eseistiką, bet jos daugoka. Banguota kažkokia ši knyga: daug skausmingo atvirumo, daug depresyvumo ir... nemažai įkyraus monotoniškumo. Įdomi situacija, kai mylimiausias žmogus ne visada yra tavo mėgstamiausias žmogus, o kai dar plius tėvynės ilgesys ir (gal kiek klišinės) gamtosauginės problemos, – todėl knyga liūdnoka. O kai daug pasikartojimų, beskaitant tarpais jau ir nuobodoka. Įgrysta ir sentimentalumo perteklius.
Labai blankus pasakotojos vyras. Gal todėl, kad nėra dialogų, bet gal ir dėl to, kad pačiai pasakotojai jis blankus. „Vyras padarė klaidą gimdamas – tiek jis žinojo, – bet dabar tą klaidą ištaisyti buvo per vėlu“. Autorė neleidžia jam prašnekti – pati pasakoja apie jį. Manau, jei pasakotojos vyras būtų prakalbęs, knyga būtų įdomesnė. Labiausiai man joje ir pritrūko žmogiškų betarpiškų santykių.
O dar – veiksmo intrigos ir kompozicinio savitumo.
Įstrigusi atmintin mintis: „Jei susirgčiau demencija, nusinuodyčiau. O gal išsigąsčiau. Gal kol išdrįsčiau nuodytis, spėčiau pamiršti, kur paslėpiau nuodus“. Ir pasiūlymas: „kai nuo vaikystės prabėga dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, ateina laikas atleisti tėvams, su jais atsisveikinti ir juos palaidoti, nors jie dar kurį laiką šitoje žemėje vaikščios gyvi“.
Nesu prieš sąmonės srauto romanus, ilgus minčių perteikimus – tai, iš esmės, irgi dialogai su savimi ar su pasauliu. Ši patirtis padėjo „įveikti“ ir šį kūrinį.
Jeigu knygą skaitysit atidžiai, jums nekils klausimas, kodėl ji buvo parašyta, nes joje yra atsakymas: „man reikėjo išvažiuoti, kad atrasčiau save, ir man reikėjo grįžti, kad atrasčiau save“. Jeigu norite sužinoti, kaip tai įvyksta, skaitykite šią autoanalizę, pavadintą romanu. Ji verta septynių balų. Nei daug, nei mažai.
April 5, 2023
Atsiliepimas bus labai asmeniškas tai kam apie bobutes skaityt nepatinka, praleiskit 🙂
Tai buvo ne knyga, o jausmas. Kuris nepaleidžia
Ačiū, Akvilina Cicėnaitė Charles parašei knygą man ir apie mane. Tiesiai į širdį. Surezonavo nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Skaitydama mačiau autorę jos tikroje kelionėje į outback Australija, karantino metu, kurios foto ir pasakojimus godžiai gėriau kas rytą ir vis tikrinau gal kas naujo atsirado
Labai įdomi struktūra, kiekvienai angliškos abėcėlės raidei priskiriamas sunkiai į kitą kalbą išverčiamas žodis. Gal ir visai neišverčiamas. Ir ką jis autorei reiškia. Reflekcijos gyvenimo, emigracijos, santykių, miesto tema. Visos tokios artimos. Gal reikai emigruoti, kad suprastum, kad nuo savęs nepabėgsi?
Miestas, šiuo atveju Sidnėjus, identifikuojamas per savo kvapa. Aš lygiai taip pat viską priskiriu kvapams. Londono kiekvienas rajonas man turi savo kvapą. Ir atsimenu pirminį tą stiprų miesto kvapą, kurį dabar vadinu namų kvapu
Childless ir childfree- kuo skiriasi lietuviškai? Kaip išversi childfree? Kadangi pati sąmoningai gyvenu su šitu pasirinkimu, labai surezonavo. Aš nesu childless, esu CHILDFREE
Damaged ir broken, ar broken galime suklijuoti ir pataisyti, o damaged lieka damaged su visam?
Labai patiko istoriniai intarpai, pvz ieko nežinojau apie Bea Miles. Ar tikrai moteris turi išeiti is proto, kad galėtų gyventi kaip nori?
Homesick- tas jausmas kurį jauti kur bekeliautum ir kur begyventum. Ilgiesi to ką palikai, grįžus ilgiesi iš ten kur grįžai. O iš tiesų ilgiesi savęs koks buvau toje vietoje.
Keliavimas pandemijos metu per dykynes į Broken Hillį toks apokaliptinis, kažkiek rezonavo su McCarthy The Road. Saves atradimo kelionė
“Didžiausias vienišumas būna akimirką prieš užmingant”. Turiu dar vieną, man vieną gražiausių žodžių anglų kalbos žodyne- SOLITUDE. Ne, vienatvė ar vienišumas nėra tiksli išraiškai
Džinės istorija skyriuje QUIET tokia artima ir skaudi. Čia toks asmeniškumas nes menas visada buvo su manimi tik vis užslopinamas realybės. Kai pameti menus ir jie tave suranda ir drąsko iš vidaus naktimis, o tu eini su tuo kostiumėliu į darbą su kauke nupiešta ant veido. Ir susilieji ir pamiršti save. Ir matai savo nenupieštus paveikslus visur. Jie kabo ore, sienose. Ir užsimerki nuryji ir toliau šypsaisi savo sėkmingame darbe. O jie griaužia iš vidaus.
Tai tiek. Tikrai ne visiems, daug kam bus minčių srautas. Bet jei pagaus tai ir nepaleis
“Važiuojam? Važiuojam.” Vaizdas už lango pakeičia istoriją ir atneša kitus jausmus
Visos kelionės metu skamba Rachid Taha dainos
https://youtu.be/02Sg9H2T_TQ
Tai buvo ne knyga, o jausmas. Kuris nepaleidžia
Ačiū, Akvilina Cicėnaitė Charles parašei knygą man ir apie mane. Tiesiai į širdį. Surezonavo nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Skaitydama mačiau autorę jos tikroje kelionėje į outback Australija, karantino metu, kurios foto ir pasakojimus godžiai gėriau kas rytą ir vis tikrinau gal kas naujo atsirado
Labai įdomi struktūra, kiekvienai angliškos abėcėlės raidei priskiriamas sunkiai į kitą kalbą išverčiamas žodis. Gal ir visai neišverčiamas. Ir ką jis autorei reiškia. Reflekcijos gyvenimo, emigracijos, santykių, miesto tema. Visos tokios artimos. Gal reikai emigruoti, kad suprastum, kad nuo savęs nepabėgsi?
Miestas, šiuo atveju Sidnėjus, identifikuojamas per savo kvapa. Aš lygiai taip pat viską priskiriu kvapams. Londono kiekvienas rajonas man turi savo kvapą. Ir atsimenu pirminį tą stiprų miesto kvapą, kurį dabar vadinu namų kvapu
Childless ir childfree- kuo skiriasi lietuviškai? Kaip išversi childfree? Kadangi pati sąmoningai gyvenu su šitu pasirinkimu, labai surezonavo. Aš nesu childless, esu CHILDFREE
Damaged ir broken, ar broken galime suklijuoti ir pataisyti, o damaged lieka damaged su visam?
Labai patiko istoriniai intarpai, pvz ieko nežinojau apie Bea Miles. Ar tikrai moteris turi išeiti is proto, kad galėtų gyventi kaip nori?
Homesick- tas jausmas kurį jauti kur bekeliautum ir kur begyventum. Ilgiesi to ką palikai, grįžus ilgiesi iš ten kur grįžai. O iš tiesų ilgiesi savęs koks buvau toje vietoje.
Keliavimas pandemijos metu per dykynes į Broken Hillį toks apokaliptinis, kažkiek rezonavo su McCarthy The Road. Saves atradimo kelionė
“Didžiausias vienišumas būna akimirką prieš užmingant”. Turiu dar vieną, man vieną gražiausių žodžių anglų kalbos žodyne- SOLITUDE. Ne, vienatvė ar vienišumas nėra tiksli išraiškai
Džinės istorija skyriuje QUIET tokia artima ir skaudi. Čia toks asmeniškumas nes menas visada buvo su manimi tik vis užslopinamas realybės. Kai pameti menus ir jie tave suranda ir drąsko iš vidaus naktimis, o tu eini su tuo kostiumėliu į darbą su kauke nupiešta ant veido. Ir susilieji ir pamiršti save. Ir matai savo nenupieštus paveikslus visur. Jie kabo ore, sienose. Ir užsimerki nuryji ir toliau šypsaisi savo sėkmingame darbe. O jie griaužia iš vidaus.
Tai tiek. Tikrai ne visiems, daug kam bus minčių srautas. Bet jei pagaus tai ir nepaleis
“Važiuojam? Važiuojam.” Vaizdas už lango pakeičia istoriją ir atneša kitus jausmus
Visos kelionės metu skamba Rachid Taha dainos
https://youtu.be/02Sg9H2T_TQ
August 13, 2022
Šviesiai graudi, skaudžiai ilgesinga, nepaprastu kalbos grožiu švytinti knyga.
Skaičiau ją taip, kaip reikėjo, - namie, keliaudama, Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose, paplūdimyje, lovoje, lėktuve, pliaupiant lietui ir negailestingai kepinant saulei. Ši knyga man ir apie mane. Dailiuose, skambiuose, meniškuose sakiniuose sutilpo visa, ką jaučiu ir ko nė nenutuokiau jaučianti. Akvilina tarsi įlindo man į širdį, atrinko ir ištraukė į paviršių skaudulius, abejones ir ilgesį, tą veriantį, neapčiuopiamą, nenusakomą ilgesį. Atpažinau save tokią, kokia buvau prieš dešimt, prieš penkerius metus, atpažinau dabartinę save.
Skaičiau lėtai, su pertraukomis, vis paverkdama. Ir vis tiek jaučiuosi perskaičiusi per greitai. Labai patiko, kaip viename puslapyje šmėkštelėjęs simbolis atsikartoja tolesniuose, įgydamas papildomų prasmių ir reikšmių. Tekstas apgalvotas, taupus, nėra nereikalingų žodžių. Ne be reikalo žodynas :) Nors Australija manęs niekada per daug netraukė, Akvilina pasėjo širdy naują ilgesio sėklą. Skaitydama googlinau knygoje minimus dailininkus, muzikantus, miestus, vietoves ir dabar ilgiuosi to niekada nelankyto žemyno, jo platumų ir kraštutinumų. Įtraukiau į svajonėse braižomą būsimų kelionių žemėlapį - gal kada nors!
Nuoširdžiai rekomenduoju visiems emigrantams, imigrantams ir migrantams.
Skaičiau ją taip, kaip reikėjo, - namie, keliaudama, Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose, paplūdimyje, lovoje, lėktuve, pliaupiant lietui ir negailestingai kepinant saulei. Ši knyga man ir apie mane. Dailiuose, skambiuose, meniškuose sakiniuose sutilpo visa, ką jaučiu ir ko nė nenutuokiau jaučianti. Akvilina tarsi įlindo man į širdį, atrinko ir ištraukė į paviršių skaudulius, abejones ir ilgesį, tą veriantį, neapčiuopiamą, nenusakomą ilgesį. Atpažinau save tokią, kokia buvau prieš dešimt, prieš penkerius metus, atpažinau dabartinę save.
Skaičiau lėtai, su pertraukomis, vis paverkdama. Ir vis tiek jaučiuosi perskaičiusi per greitai. Labai patiko, kaip viename puslapyje šmėkštelėjęs simbolis atsikartoja tolesniuose, įgydamas papildomų prasmių ir reikšmių. Tekstas apgalvotas, taupus, nėra nereikalingų žodžių. Ne be reikalo žodynas :) Nors Australija manęs niekada per daug netraukė, Akvilina pasėjo širdy naują ilgesio sėklą. Skaitydama googlinau knygoje minimus dailininkus, muzikantus, miestus, vietoves ir dabar ilgiuosi to niekada nelankyto žemyno, jo platumų ir kraštutinumų. Įtraukiau į svajonėse braižomą būsimų kelionių žemėlapį - gal kada nors!
Nuoširdžiai rekomenduoju visiems emigrantams, imigrantams ir migrantams.
July 26, 2022
My soulbook vienareikšmiškai. Tiesiai į all time favorites lentyną. Iki šiol Akvilina man buvo pažįstama kaip puiki vertėja, o nuo šiol - ir viena mėgstamiausių rašytojų. Jau ieškausi daugiau jos kūrybos.
Pirma mintis pamačius vis pasikartojantį "Anglų kalbos žodyną" goodreads'o sraute - wtf, ar čia naujas trendas skaityt žodynus??? :D
Tarsi skaityčiau savo neišsipildžiusią, kitą asmeninę istoriją "kas būtų, jei būčiau priėmus tokį sprendimą vietoj ano, kur būčiau, kuo būčiau ir su kuo..." Ačiū, Akvilina. Supratau, kad esu ten, kur turiu būti, įsižeminau pagaliau.
Pirma mintis pamačius vis pasikartojantį "Anglų kalbos žodyną" goodreads'o sraute - wtf, ar čia naujas trendas skaityt žodynus??? :D
Tarsi skaityčiau savo neišsipildžiusią, kitą asmeninę istoriją "kas būtų, jei būčiau priėmus tokį sprendimą vietoj ano, kur būčiau, kuo būčiau ir su kuo..." Ačiū, Akvilina. Supratau, kad esu ten, kur turiu būti, įsižeminau pagaliau.
March 10, 2023
Neprisijaukinau iki pat Virga skyriaus. Bandžiau suprasti, kas ne taip, ir man nepavyko. Atrodė, kad knyga tikrai gali patikti jau vien dėl to, kad kiekvienas skyrius yra apie vieną anglų kalbos žodį, tvarkingai einantį abėcėlės tvarka, tačiau čia su nostalgija prisiminiau Mane vadina Kalendorium, kur nei anglų kalbos, nei tvarkos, o vis tiek įdomiau buvo. Klausiu savęs, ar gali būti, kad neišeina pajaust ir įsijaust, nes niekada nesu gyvenusi ne Lietuvoj ir niekada nepajutau, ką reiškia tuo pat metu ir priklausyti, ir jau nebe. Gal.
O tada perskaičiau iki Virga ir viskas, knyga mane pagavo. Atrodo, kad viskas, kas buvo rašyta iki šio skyriaus, tebuvo bandymas atitolinti tuos dalykus, kurie dabar skauda, nes gal kaip nors išsispręs ir apie tai nereikės kalbėtis iš viso. Deja, kalbant apie gyvenimą apskritai, ir laimei, kalbant apie knygą, prisireikė.
O tada perskaičiau iki Virga ir viskas, knyga mane pagavo. Atrodo, kad viskas, kas buvo rašyta iki šio skyriaus, tebuvo bandymas atitolinti tuos dalykus, kurie dabar skauda, nes gal kaip nors išsispręs ir apie tai nereikės kalbėtis iš viso. Deja, kalbant apie gyvenimą apskritai, ir laimei, kalbant apie knygą, prisireikė.
May 7, 2023
Knyga, kuri privertė nurimti, sulėtinti tempą, nes jos skaityti greitai neišeina. Tekstas sklandus, vaizdžiai nupiešia aplinką, būsenas, mintis. Bet neradau, ką galėčiau iš šio romano pasiimti sau.
March 2, 2023
Romanas iš trumpos eseistikos, kaip muzikos kūrinys, kur, žinot, muzikantai varijuoja keliomis temomis jas perdėliodami vis kitaip, įpindami kažką naujo ir pan.
Settingas: pasakotoja su vyru keliauja po Australiją, daugiausiai mažus, pusiau apleistus miestelius.
Temos: kalba, kelionė, ne/priklausymas vienai ar kitai vietai, bendros kalbos paieškos su kitu žmogumi, ekologija, savęs apsibrėžimas per miestus, žodžius, prisiminimus.
Struktūra: anglų kalbos žodžiai, bene po vieną kiekvienai abėcėlės raidei, susiję su tos esė tema.
Tekstą skaityti labai malonu ir sklandu. Galvojau, štai, prašom, galima vartoti daug palyginimų bei metaforų nedirbtinai, neužsižaisti kalbos vingrybėmis.
Labiausiai patiko Australijos miestų ir miestelių aprašymai, smulkios detalės, pvz:
kad Sidnėjuje ant naujų namų deda paukščių atvaizdus,
rudenį meta lapus tik iš Europos atvežti medžiai,
šachta, kuri užsidegusi po žeme liepsnojo keliolika metų,
vidinės jūros (ne metaforinės, o tikros) ieškotojas.
Arba štai kokio gražumo pasažas:
Dar patiko pasakotojos prisiminimai apie Lietuvą, iširusią šeimą, studijas, dėstytojus ir keistą jaunatvišką laisvės pojūtį:
Natūralu, kad įsipinama ir apsvarstoma pasakotojos vyro istorija – Kanada, irgi iširusi šeima, senelis su savo kepiniais – bet man atrodė, na, paklausėm vieną kartą apie to vyro vaikystę ir užtenka, kam vėl ir vėl kalbėti apie tą jo kepėją senelį, geriau daugiau apie pasakotojos vaikystę!
Dar vienu metu buvau išsigandusi, kad bus baisiai daug kalbama apie rašymą, na, ir vėl natūralu, kad rašytoja apmąsto savo veiklą, bet tas rašymas jau TIEK reflektuotas rašytojų, kad atrodo, jog viskas jau šimtą kartų pasakyta. Geriau pareflektuokime molio dirbinius, sodininkystę ar uzbekų tautinius šokius. Bet rašymas neišvirto į pagrindinę temą ir tuo mane nudžiugino.
Dabar galvoju, kad smagu, jog nėra knygoje ir daug psichologizavimo, tas santykių tyrimas daugiau filosofinis, kas man patiko, bet jei tikitės ten ką nors apie prieraišumo stilius, tai galite ir nusivilti.
O šiaip nuoširdžiai smagu, kad ši Cicėnaitės knyga per pastaruosius metus patapo tokiu fenomenu! Džiaugiuosi visomis jos premijomis ir linkiu dar:) Dar svarsčiau, kaip džiugu, kad literatūros fenomenais tampa tokios fresh maždaug mano amžiaus rašytojos kaip Cic��naitė, Pukytė, Cibarauskė ir pan. Tada pagalvojau – gal jau MES esam tie literatūrines knygas užsėdę seniai, kurie neleidžia pasireikšti jaunimui?:D Jei taip, tai ką darysi: duoda – imk, muša – bėk. Bent jau #metoo skandalų iš mūsų pusės, manau, mažiau nusimato:D
Settingas: pasakotoja su vyru keliauja po Australiją, daugiausiai mažus, pusiau apleistus miestelius.
Temos: kalba, kelionė, ne/priklausymas vienai ar kitai vietai, bendros kalbos paieškos su kitu žmogumi, ekologija, savęs apsibrėžimas per miestus, žodžius, prisiminimus.
Struktūra: anglų kalbos žodžiai, bene po vieną kiekvienai abėcėlės raidei, susiję su tos esė tema.
Tekstą skaityti labai malonu ir sklandu. Galvojau, štai, prašom, galima vartoti daug palyginimų bei metaforų nedirbtinai, neužsižaisti kalbos vingrybėmis.
Labiausiai patiko Australijos miestų ir miestelių aprašymai, smulkios detalės, pvz:
kad Sidnėjuje ant naujų namų deda paukščių atvaizdus,
rudenį meta lapus tik iš Europos atvežti medžiai,
šachta, kuri užsidegusi po žeme liepsnojo keliolika metų,
vidinės jūros (ne metaforinės, o tikros) ieškotojas.
Arba štai kokio gražumo pasažas:
Gausios liūtys mus visada aplenkia, guodėsi moteriškė lietaus spalvos plaukais.
Išėję iš alinės paglostėme pribėgusį šunį, tokį mažytį, kad galėjo tilpti delne, bijojai jį prispausti, jei netyčia užmintum, ir pamatę properšą tarp debesų išvažiavome už miesto, į Perio kopas, tas plynes, kurios susiformavo po ledynmečio ir kuriose buvo atrasti milžiniški kadaise čia gyvenusių gyvūnų griaučiai.
Dar patiko pasakotojos prisiminimai apie Lietuvą, iširusią šeimą, studijas, dėstytojus ir keistą jaunatvišką laisvės pojūtį:
Vėlai naktį išeidavau iš savo nuomojamo kambario, kurio langai vėrėsi į įlanką, kirsdavau gatvę, nužingsniuodavau pakrantės molu, atsisėsdavau atsišliedama į betono blokus pačiame molo pakraštyje ir stebėdama pakrantės šviesas prisidegdavau cigaretę. <...> Manęs niekas niekur nelaukė. Buvau vieniša, jaučiausi laisva, ir toji laisvė atvėrė man nesuskaičiuojamas galimybes. <...> Tais vakarais tikra atrodė tik drėgni pakrantės akmenys, murmantis vanduo, tirpstantys dūmai, tik Velingtonas, atsitiktinis mano miestas, kuriame nei dieną, nei naktį nesiliauja vėjai. <...> Tada nieko neturėjau ir tais drėgnais vakarais jaučiausi savimi labiau nei bet kada anksčiau ar kada nors vėliau.
Natūralu, kad įsipinama ir apsvarstoma pasakotojos vyro istorija – Kanada, irgi iširusi šeima, senelis su savo kepiniais – bet man atrodė, na, paklausėm vieną kartą apie to vyro vaikystę ir užtenka, kam vėl ir vėl kalbėti apie tą jo kepėją senelį, geriau daugiau apie pasakotojos vaikystę!
Dar vienu metu buvau išsigandusi, kad bus baisiai daug kalbama apie rašymą, na, ir vėl natūralu, kad rašytoja apmąsto savo veiklą, bet tas rašymas jau TIEK reflektuotas rašytojų, kad atrodo, jog viskas jau šimtą kartų pasakyta. Geriau pareflektuokime molio dirbinius, sodininkystę ar uzbekų tautinius šokius. Bet rašymas neišvirto į pagrindinę temą ir tuo mane nudžiugino.
Dabar galvoju, kad smagu, jog nėra knygoje ir daug psichologizavimo, tas santykių tyrimas daugiau filosofinis, kas man patiko, bet jei tikitės ten ką nors apie prieraišumo stilius, tai galite ir nusivilti.
O šiaip nuoširdžiai smagu, kad ši Cicėnaitės knyga per pastaruosius metus patapo tokiu fenomenu! Džiaugiuosi visomis jos premijomis ir linkiu dar:) Dar svarsčiau, kaip džiugu, kad literatūros fenomenais tampa tokios fresh maždaug mano amžiaus rašytojos kaip Cic��naitė, Pukytė, Cibarauskė ir pan. Tada pagalvojau – gal jau MES esam tie literatūrines knygas užsėdę seniai, kurie neleidžia pasireikšti jaunimui?:D Jei taip, tai ką darysi: duoda – imk, muša – bėk. Bent jau #metoo skandalų iš mūsų pusės, manau, mažiau nusimato:D
March 19, 2024
žodžiai ir pasauliai
Kai visas internetas ošė šitu romanu, aš laikiausi atokiau ir jau buvau pamiršusi kodėl, bet matyt mane atstūmė tas kad ir menkas karantino temos pažadas, o tos temos priešlaikinis įtraukimas į visą mediją man stačiai per gerklę lindo, tai vengiau jos kiek įmanoma. Galiausiai dabar ‘Anglų kalbos žodyno’ gana skubiai ėmiausi dėl knygų klubo susitikimo ir ką - gal kiek maloniai nustebino ir tikrai palietė.
Knyga man pirmoje vietoje pasakojo apie Australiją, kurią autorė atskleidė kažkokioje naujoje šviesoje, nežinau ar galėčiau ištverti outback net ir žiemą, bet užsidegiau noru pabandyti - vaizdžiai pasakoja apie raudonąją dykumą ir skausmingą jos istoriją. Akivaizdžiai daug šiame romane ir pačios Akvilinos Cicėnaitės, autobiografiškumo daug, bet tokio labiau emocionalaus, o sužinome daugiau apie įdomų jos vyro gyvenimą.
Tai labai jautrus, lėtas, metaforiškas ir gilus pasakojimas. Be dialogų, tam tikra prasme sekant žodyno formatą, keičiant pasakojimo laikus. Daug iš tiesų žaidžiama pasakojimo formomis, jos dera tarpusavyje, pasakojimas teka, nors kalbama atrodo apie tiek daug all at once. Man patiko bendri motyvai vilnijantys per visą pasakojimą, labai graži kalba, originalumas ir pasakojimo tėkmė
Man asmeniškai kartais gal kiek per daug buvo nuklystama į filosofijos pakeles, gal kiek pasiklystama tarp tų angliškų žodžių ir vietoje tikrai įdomių kampų pradžioje apie žodžius afterlife, childree ir broken, galiausiai tie žodžiai man ėmė rodytis beveik tokie pat bereikšmiai kaip bet kokie kiti skyrių pavadinimai, o ir įtraukimas jų į pasakojimą kartais rodėsi sintetinis.
Tai savitas, lietuviškas romanas, nors pačios Lietuvos jame ir nedaug, papasakotas nuo dūšios. Sakyčiau sukurtas skaityti ne kartą, nes kiekvieną kartą skaitant galima atrasti naujų kampų.
Kai visas internetas ošė šitu romanu, aš laikiausi atokiau ir jau buvau pamiršusi kodėl, bet matyt mane atstūmė tas kad ir menkas karantino temos pažadas, o tos temos priešlaikinis įtraukimas į visą mediją man stačiai per gerklę lindo, tai vengiau jos kiek įmanoma. Galiausiai dabar ‘Anglų kalbos žodyno’ gana skubiai ėmiausi dėl knygų klubo susitikimo ir ką - gal kiek maloniai nustebino ir tikrai palietė.
Knyga man pirmoje vietoje pasakojo apie Australiją, kurią autorė atskleidė kažkokioje naujoje šviesoje, nežinau ar galėčiau ištverti outback net ir žiemą, bet užsidegiau noru pabandyti - vaizdžiai pasakoja apie raudonąją dykumą ir skausmingą jos istoriją. Akivaizdžiai daug šiame romane ir pačios Akvilinos Cicėnaitės, autobiografiškumo daug, bet tokio labiau emocionalaus, o sužinome daugiau apie įdomų jos vyro gyvenimą.
Tai labai jautrus, lėtas, metaforiškas ir gilus pasakojimas. Be dialogų, tam tikra prasme sekant žodyno formatą, keičiant pasakojimo laikus. Daug iš tiesų žaidžiama pasakojimo formomis, jos dera tarpusavyje, pasakojimas teka, nors kalbama atrodo apie tiek daug all at once. Man patiko bendri motyvai vilnijantys per visą pasakojimą, labai graži kalba, originalumas ir pasakojimo tėkmė
Man asmeniškai kartais gal kiek per daug buvo nuklystama į filosofijos pakeles, gal kiek pasiklystama tarp tų angliškų žodžių ir vietoje tikrai įdomių kampų pradžioje apie žodžius afterlife, childree ir broken, galiausiai tie žodžiai man ėmė rodytis beveik tokie pat bereikšmiai kaip bet kokie kiti skyrių pavadinimai, o ir įtraukimas jų į pasakojimą kartais rodėsi sintetinis.
Tai savitas, lietuviškas romanas, nors pačios Lietuvos jame ir nedaug, papasakotas nuo dūšios. Sakyčiau sukurtas skaityti ne kartą, nes kiekvieną kartą skaitant galima atrasti naujų kampų.
August 23, 2022
NORIU, KAD AKVILINA BŪTŲ MANO DRAUGĖ, NES JI NU ŽIAURIAI FAINA TIESIOG!!! <3 <3 <3
Visą knygą jaučiausi savo noru, o ne tempiama per prievartą po Australiją ir Akvilinos gyvenimą (kaip supratau, knyga daugiau mažiau autobiografinė). Ir nėra jokio rykštaitiško pasipuikavimo "oi pas mus HAVAJUOSE yra gražių papludimių, bet jie ne turistams, todėl nesakysiu kur jie čia PAS MUS HAVAJUOSE, nes noriu, kad PAS MUS HAVAJUOSE liktų turistų nepaliestų miestų, nu čia, jei pamiršot, tai pas mus (Havajuose)" čia Australija yra tik backgroundas mums visiems bendriems išgyvenimams. Ir tie išgyvenimai toki, blemba, labai tikri, nors dauguma nėra grandioziniai. "Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia." - va, net pacitavau :D Viena iš tų knygų, kur teoriškai gal ir būtų prie ko prikibti, bet širdis neleidžia, nes knyga turi tokią sielą, kad tie teoriniai dalykai nublanksta ir tampa nebesvarbūs.
Nuoširdi, šilta ir feel good knyga, po jos emociškai jaučiausi labai gerai. Tikrai rekomenduoju!
Visą knygą jaučiausi savo noru, o ne tempiama per prievartą po Australiją ir Akvilinos gyvenimą (kaip supratau, knyga daugiau mažiau autobiografinė). Ir nėra jokio rykštaitiško pasipuikavimo "oi pas mus HAVAJUOSE yra gražių papludimių, bet jie ne turistams, todėl nesakysiu kur jie čia PAS MUS HAVAJUOSE, nes noriu, kad PAS MUS HAVAJUOSE liktų turistų nepaliestų miestų, nu čia, jei pamiršot, tai pas mus (Havajuose)" čia Australija yra tik backgroundas mums visiems bendriems išgyvenimams. Ir tie išgyvenimai toki, blemba, labai tikri, nors dauguma nėra grandioziniai. "Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia." - va, net pacitavau :D Viena iš tų knygų, kur teoriškai gal ir būtų prie ko prikibti, bet širdis neleidžia, nes knyga turi tokią sielą, kad tie teoriniai dalykai nublanksta ir tampa nebesvarbūs.
Nuoširdi, šilta ir feel good knyga, po jos emociškai jaučiausi labai gerai. Tikrai rekomenduoju!
October 21, 2023
Kai plūdo vien geri atsiliepimai apie šią knygą, nori nenori, ji patraukė akį ir sukėlė nemažai lūkesčių. Tačiau skaitymą atidėliojau, nes žinoma, kad baisu nusivilti. Tačiau pradėjus skaityti supratau, kad nenorėsiu, kad knyga pasibaigtų... Pirmiausia apie Australiją. Tiksliau - kelionę po Australijos žemyną, tarp miestų, gatvelių ir dykumų. Šis žemynas man yra labiausiai paslaptingas ir turintis mistikos, o autorė su juo supažindino. Jaučiaus lyg būčiau ant galinės automobilio sėdynės ir važiuočiau Australijos keliais kartu! Knygos kalba tokia vaizdinga, kad tiesiog neįmanoma neįsijausti.
Kalbant apie knygos kalbą ir istoriją. Neatsimenu kada skaičiau TOKIĄ knygą. Kai knygoje atrandi tiek daug savęs, kad net skauda. Kai po kiekvieno pabaigto skyriaus norisi pasėdėti ir pamąstyti. Kai sakiniai plaukte plaukia ir tave visiškai įtraukia į šią tėkmę, ir tu pasiduodi.. šiek tiek plūduriuoji.. šiek tiek grimzti į dugną.. tada vėl į paviršių.. Man tai buvo labai emocionali skaitymo patirtis, ypač kai tekstas toks, kur kas antrą, jei ne kiekvieną, sakinį norėtųsi pasižymėt kaip citatą. Ar perskaityti kelis kartus iš karto. Žodžiai atrodo, kad skverbėsi iki kaulų gelmių, bet tu dėl to tik džiaugiesi! Nuostabi knyga, kurią rekomenduoju skaityti iš lėto, kad galima būtų išjausti viską nuo pradžios iki pabaigos.. nors ir tai, skaičiau lėtai, bet turbūt neišsinešiau iš jos tiek, kiek galėjau išsinešti ir reikės skaityti dar kartą!
P.S. Viena citata pasidalinsiu, man ji patiko labiausiai♥️
« "Vieni buvo 𝘩𝘰𝘮𝘦𝘭𝘦𝘴𝘴, kiti buvo 𝘩𝘰𝘮𝘦𝘴𝘪𝘤𝘬, treti tiesiog buvo 𝘢𝘵 𝘩𝘰𝘮𝘦. Bet nėra žodžio 𝘩𝘰𝘮𝘦𝘧𝘳𝘦𝘦, lyg būtų neįmanoma savo noru būti benamiu. Namai galėjo būti kalėjimas, namai galėjo būti privilegija. Namus galėjai išaugti, namai galėjo išaugti tave." »
Kalbant apie knygos kalbą ir istoriją. Neatsimenu kada skaičiau TOKIĄ knygą. Kai knygoje atrandi tiek daug savęs, kad net skauda. Kai po kiekvieno pabaigto skyriaus norisi pasėdėti ir pamąstyti. Kai sakiniai plaukte plaukia ir tave visiškai įtraukia į šią tėkmę, ir tu pasiduodi.. šiek tiek plūduriuoji.. šiek tiek grimzti į dugną.. tada vėl į paviršių.. Man tai buvo labai emocionali skaitymo patirtis, ypač kai tekstas toks, kur kas antrą, jei ne kiekvieną, sakinį norėtųsi pasižymėt kaip citatą. Ar perskaityti kelis kartus iš karto. Žodžiai atrodo, kad skverbėsi iki kaulų gelmių, bet tu dėl to tik džiaugiesi! Nuostabi knyga, kurią rekomenduoju skaityti iš lėto, kad galima būtų išjausti viską nuo pradžios iki pabaigos.. nors ir tai, skaičiau lėtai, bet turbūt neišsinešiau iš jos tiek, kiek galėjau išsinešti ir reikės skaityti dar kartą!
P.S. Viena citata pasidalinsiu, man ji patiko labiausiai♥️
« "Vieni buvo 𝘩𝘰𝘮𝘦𝘭𝘦𝘴𝘴, kiti buvo 𝘩𝘰𝘮𝘦𝘴𝘪𝘤𝘬, treti tiesiog buvo 𝘢𝘵 𝘩𝘰𝘮𝘦. Bet nėra žodžio 𝘩𝘰𝘮𝘦𝘧𝘳𝘦𝘦, lyg būtų neįmanoma savo noru būti benamiu. Namai galėjo būti kalėjimas, namai galėjo būti privilegija. Namus galėjai išaugti, namai galėjo išaugti tave." »
July 10, 2022
„Anglų kalbos žodynas“ – knyga apie mus visus. Apie ieškančius, apie randančius, prarandančius ir vėl atrandančius. Jautri, lėta, vietomis lyg dantis gelianti ir kūną šiurpuliukais nukrečianti. Būtent man ši knyga buvo būtent tokia. Šis romanas nebūtinai bus artimas ar aktualus kiekvienam. Numanau, ir spėju, daugumai pasirodys per lėtas ir per mažai veiksmo savy talpinantis. Tačiau man, man pačiai tai buvo atgaiva. Atgaiva skaityti, šaltas gurkšnis vandens kaitrią dieną, šilta ir jauki antklodė ledinės žiemos vakarą. Man ši knyga – apie komfortą, ir apie diskomfortą vienu metu, tačiau jaukiai. Ramiai.
Romanas gana autobiografinis – Akvilina pasakoja, kaip sėdasi už vairo su vyru per pandemiją ir keliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį. Galbūt jie nori pataisyti santykius, galbūt tikisi, kad kelionė išmokys ir parodys ką svarbaus. Kelionė vis tik yra sudėtingesnė, ne tik fiziškai įveikiami kilometrai, ne tik perklausytos dainos, pakelėje išgerti gėrimai ar pamatytos negyvos kengūros. Ši kelionė – braidžiojimas po prisiminimus, priežasčių ir pretekstų vieniems bei kitiems veiksmams ieškojimas. Visa ko narstymas po kaulelį, kartais suteikiantis atsakymus, o kartais tiesai visai skaudžiai įgeliant.
Radau daug tiesos apie gyvenimą svetur, apie namų ilgesį, apie žodžių mokėjimą ir jų pamiršimą. Skaitydama vis permąstydavau, vis mintis pralėkdavau savo pasirinkimus. Tikrai nesuprantu, kaip įmanoma į knygą sudėti šitiek visko artimo, nors kraštai tolimų tolimiausi, o ir gyvenimo situacijos kai kurios tokios, kuriose netekę būti.
Ir vis tik įdomiausia ir pati artimiausia romano dalis, ar net dalys, pasirodė tos, kuriose kalbama apie moterų tapimą ir buvimą mamomis. Sujaudino pastraipos apie tai, kaip galima ir neturėti vaikų. Apie tai, kaip tai yra nesuprantama, dažnai smerkiama ar pabrėžiama.
„Knygynuose ištisos lentynos skirtos motinystei, bet niekas nerašo knygų apie tai, kaip būti ne mama. Kaip būti neiginiu. Kaip tiesiog būti – pati sau, kokia esi. Kaip nesijausti tuščiai ar bent nepilnai.“
„Tai pasirinkimas, kuris turi savo kainą, kuris atskiria nuo visų kitų. Vyrams leidžiama turėti galybę tapatybių, jie retai apibrėžia save tiesiog kaip tėvus. O moteris, negalinti apibrėžti savęs kaip motinos, atsiduria paraštėse tikro, teisingo, norminio buvimo, pasijunta paribiuose, kitokia, aikštėje ant STEBUKLO plytelės kartodama kitokias, jai ne mažiau svarbias maldas.“
Miestai, žodžiai, reikšmės, prasmės tarp eilučių. Žodžių vertimas ir tinkamas jo pasirinkimas. Kalba, kurią jaukiniesi, o ji tuo pat metu tave traukia į savo klampumą. Ir apie tai šis romanas. Apie žodžius, jų reikšmes, apie tai, kaip mes juos renkamės, arba kaip kartais tie patys žodžiai renkasi ir vejasi mus. Tai, kokiu formatu parašyta ši knyga – rašytojos dovana skaitytojui. Įžvalgumas, pasirinkimai, aktualumas – viskas čia derėjo, viskas sklandžiai dėliojosi į vieną ryškų paveikslą.
„Namai yra vieta, kur gali saugiai gedėti, bet kur gedėti, kai netenki namų?“
Jei galėčiau, jei būtų prasmė, išrašyčiau ištisas šios knygos pastraipas. Nuo tų širdį suvirpinusių iki anų, kurios net supykdė. Emocijų karuselės, tiesos ir teisybės pilna šioji knyga, ir taip gera yra jas atrasti, atsiversti, perskaityti ir tada pasilikti. Ir būti tikrai, kad kada nors gyvenime, kai jau būsiu atradusi ar išmokusi daugiau žodžių, norėsiu ją skaityti darsyk.
Einam?
Einam.
Leidyklos dovana.
Romanas gana autobiografinis – Akvilina pasakoja, kaip sėdasi už vairo su vyru per pandemiją ir keliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį. Galbūt jie nori pataisyti santykius, galbūt tikisi, kad kelionė išmokys ir parodys ką svarbaus. Kelionė vis tik yra sudėtingesnė, ne tik fiziškai įveikiami kilometrai, ne tik perklausytos dainos, pakelėje išgerti gėrimai ar pamatytos negyvos kengūros. Ši kelionė – braidžiojimas po prisiminimus, priežasčių ir pretekstų vieniems bei kitiems veiksmams ieškojimas. Visa ko narstymas po kaulelį, kartais suteikiantis atsakymus, o kartais tiesai visai skaudžiai įgeliant.
Radau daug tiesos apie gyvenimą svetur, apie namų ilgesį, apie žodžių mokėjimą ir jų pamiršimą. Skaitydama vis permąstydavau, vis mintis pralėkdavau savo pasirinkimus. Tikrai nesuprantu, kaip įmanoma į knygą sudėti šitiek visko artimo, nors kraštai tolimų tolimiausi, o ir gyvenimo situacijos kai kurios tokios, kuriose netekę būti.
Ir vis tik įdomiausia ir pati artimiausia romano dalis, ar net dalys, pasirodė tos, kuriose kalbama apie moterų tapimą ir buvimą mamomis. Sujaudino pastraipos apie tai, kaip galima ir neturėti vaikų. Apie tai, kaip tai yra nesuprantama, dažnai smerkiama ar pabrėžiama.
„Knygynuose ištisos lentynos skirtos motinystei, bet niekas nerašo knygų apie tai, kaip būti ne mama. Kaip būti neiginiu. Kaip tiesiog būti – pati sau, kokia esi. Kaip nesijausti tuščiai ar bent nepilnai.“
„Tai pasirinkimas, kuris turi savo kainą, kuris atskiria nuo visų kitų. Vyrams leidžiama turėti galybę tapatybių, jie retai apibrėžia save tiesiog kaip tėvus. O moteris, negalinti apibrėžti savęs kaip motinos, atsiduria paraštėse tikro, teisingo, norminio buvimo, pasijunta paribiuose, kitokia, aikštėje ant STEBUKLO plytelės kartodama kitokias, jai ne mažiau svarbias maldas.“
Miestai, žodžiai, reikšmės, prasmės tarp eilučių. Žodžių vertimas ir tinkamas jo pasirinkimas. Kalba, kurią jaukiniesi, o ji tuo pat metu tave traukia į savo klampumą. Ir apie tai šis romanas. Apie žodžius, jų reikšmes, apie tai, kaip mes juos renkamės, arba kaip kartais tie patys žodžiai renkasi ir vejasi mus. Tai, kokiu formatu parašyta ši knyga – rašytojos dovana skaitytojui. Įžvalgumas, pasirinkimai, aktualumas – viskas čia derėjo, viskas sklandžiai dėliojosi į vieną ryškų paveikslą.
„Namai yra vieta, kur gali saugiai gedėti, bet kur gedėti, kai netenki namų?“
Jei galėčiau, jei būtų prasmė, išrašyčiau ištisas šios knygos pastraipas. Nuo tų širdį suvirpinusių iki anų, kurios net supykdė. Emocijų karuselės, tiesos ir teisybės pilna šioji knyga, ir taip gera yra jas atrasti, atsiversti, perskaityti ir tada pasilikti. Ir būti tikrai, kad kada nors gyvenime, kai jau būsiu atradusi ar išmokusi daugiau žodžių, norėsiu ją skaityti darsyk.
Einam?
Einam.
Leidyklos dovana.
March 20, 2022
Be galo laukiau naujojo Akvilinos Cicėnaitės romano. Na, o kai pradėjau skaityti, ištiko karas ir mintys nušoko toli. Vis dėl to, skaičiau po kelis puslapius ir šis nuostabus kūrinys man padėjo nepalūžti.
Romanas daugiaprasmis. Čia moteris ir vyras keliauja po Australiją, nes tiesiog nori pabėgti nuo kasdienybės. Jie abu emigratai: ji iš Lietuvos, jis iš Kanados/ JAV. Jie sutuoktiniai, kurie neturi vaikų ir tiesiog kalbasi arba tyli apie dalykus. Tie dalykai dažnai tokie asmeniški ir kartu tokie artimi... Retkarčiais pasijutau kaip psichoterapeutė, klausanti gyvenimo istorijos. O gal labiau seniai matyta draugė, kuriai rašytoja išsipasakoja.
Žodžiai ir komunikacija. Ar galime tą patį pasakyti skirtingom kalbom? Čia bandoma prisijaukinti anglų kalbą ir į ją pažiūrėti lietuviškai. O dar nori priminti, kad yra australietiška anglų kalba... Kiek mes žinome žodžių, kurių negalime išversti arba jie išversti netenka prasmės. Tai ir rašytojai rūpi tokius žodžius sudėlioti savo gyvenime. O kas iš to išėjo, reikia skaityti ir mėgautis.
Sužavėjo intelektualumas. Istorijos intarpai, dėmesys detalėms ir Australijos karštis mane lydėjo visą skaitymo laiką. Užsimaniau paliesti kengūrą, pavaikščioti Australijos takais ir tikiu, kad vieną dieną taip ir padarysiu. Tik būsiu ne emigrantė, o turistė. Nors tai ir kitoks jausmas, bandysiu surasti prasmę žodžiuose, bandysiu susikalbėti svetimoje šalyje.
Ir vis dėl to, norisi man rašytoją Akviliną apkabinti ir pasidžiaugti, kad tokių rašytojų turime, kad romanai ne prastesni nei išliaupsintieji užsieniniai. Kurie negrabiai išversti tampa nuobodūs ir pilki. Kaip iš paauglių romanų rašymo pereinama prie kūrybos suaugusiems. Nors ankstesni rašytojos Akvilinos romanai nors ir skirti paaugliams, ne viemam suaugusiam krito į širdį (kaip ir man).
Romanas daugiaprasmis. Čia moteris ir vyras keliauja po Australiją, nes tiesiog nori pabėgti nuo kasdienybės. Jie abu emigratai: ji iš Lietuvos, jis iš Kanados/ JAV. Jie sutuoktiniai, kurie neturi vaikų ir tiesiog kalbasi arba tyli apie dalykus. Tie dalykai dažnai tokie asmeniški ir kartu tokie artimi... Retkarčiais pasijutau kaip psichoterapeutė, klausanti gyvenimo istorijos. O gal labiau seniai matyta draugė, kuriai rašytoja išsipasakoja.
Žodžiai ir komunikacija. Ar galime tą patį pasakyti skirtingom kalbom? Čia bandoma prisijaukinti anglų kalbą ir į ją pažiūrėti lietuviškai. O dar nori priminti, kad yra australietiška anglų kalba... Kiek mes žinome žodžių, kurių negalime išversti arba jie išversti netenka prasmės. Tai ir rašytojai rūpi tokius žodžius sudėlioti savo gyvenime. O kas iš to išėjo, reikia skaityti ir mėgautis.
Sužavėjo intelektualumas. Istorijos intarpai, dėmesys detalėms ir Australijos karštis mane lydėjo visą skaitymo laiką. Užsimaniau paliesti kengūrą, pavaikščioti Australijos takais ir tikiu, kad vieną dieną taip ir padarysiu. Tik būsiu ne emigrantė, o turistė. Nors tai ir kitoks jausmas, bandysiu surasti prasmę žodžiuose, bandysiu susikalbėti svetimoje šalyje.
Ir vis dėl to, norisi man rašytoją Akviliną apkabinti ir pasidžiaugti, kad tokių rašytojų turime, kad romanai ne prastesni nei išliaupsintieji užsieniniai. Kurie negrabiai išversti tampa nuobodūs ir pilki. Kaip iš paauglių romanų rašymo pereinama prie kūrybos suaugusiems. Nors ankstesni rašytojos Akvilinos romanai nors ir skirti paaugliams, ne viemam suaugusiam krito į širdį (kaip ir man).
February 15, 2023
Švelnaus ilgesio kupina knyga, kur daug man nepažintos Australijos. Jei reiktų soundtrack knygai priskirti, tai man skambėjo galvoje Melancholie in september.
Update: autore, sveikinimai su premija!!!
Update: autore, sveikinimai su premija!!!
March 6, 2023
4,5⭐️
February 17, 2023
Atrodė, jog skaityčiau artimos draugės dienoraštį. Kiekvienas žodis skambėjo taip tikrai ir taip artimai. Ir pats rašymas, toks tikras ir vientisas. Daugumoje vietų atrodė, kad atpažinau save netgi.
Taip pat kelis kartus, net dar kartą pasitikslinau ar čia Lietuvių autorės knyga, ar ji tikrai nėra tiesiog išversta. Ir vis dar negaliu patikėti, kad mūsų tautiečiai rašo taip paliečiančiai.
O šiaip dabar supratau, kodėl ji sulaukia tiek nuostabių žodžių, pagyrų, įvertinimų! Knyga yra NUOSTABI! Ir tikrai verta būtų kadanors įtraukti ją į mokykloje privalomų perskaityti knygų sąrašą!
Taip pat kelis kartus, net dar kartą pasitikslinau ar čia Lietuvių autorės knyga, ar ji tikrai nėra tiesiog išversta. Ir vis dar negaliu patikėti, kad mūsų tautiečiai rašo taip paliečiančiai.
O šiaip dabar supratau, kodėl ji sulaukia tiek nuostabių žodžių, pagyrų, įvertinimų! Knyga yra NUOSTABI! Ir tikrai verta būtų kadanors įtraukti ją į mokykloje privalomų perskaityti knygų sąrašą!
April 15, 2023
Šios knygos skaitymą galiu sulyginti su snorkeling.
Užsidėjai akvalangą ir panėrei..
Kvėpuoti po vandeniu pasidarė sunkiau, judesiai sulėtėjo, tyloje pasijutai vienišas ir viskas ką girdi tai gilų ir sunkų savo kvėpavimą.
Taip man nutiko skaitant šią knygą - buvo sunku užmegzti connection su tuo ką joje radau. Knygą skaičiau lėtai, sunkiai, įkvėpdama kiekvieną sakinį ir žodį, bet pabaigoje tiesiog norėjosi kuo greičiau iškelti galvą į paviršių ir įkvėpti gryno oro..
Autorės naudojami palyginimai pasirodė kiek pretencious.. begalinis overthinking sekino, sureikšminimas overall nereikšmingų dalykų felt exhausting..
Vis galvojau - gal nesu pakankamai sophisticated? Or gal tiesiog esu visumoje content?
Kad ir kaip ten bebūtų, du geri dalykai visgi gavosi po šios knygos perskaitymo - aš susikūriau savą anglišką žodynėlį ir išbraukiau Australiją iš savo kelionių bucket list.
Labai tikiuosi, kad skaitytojai ir toliau atras šioje knygoje ko jiems reikia. Aš gal vėl ją perskaitysiu po dar kelių metų migracijoj ir gal pamatysiu ją kitomis spalvomis. Maybe.
Užsidėjai akvalangą ir panėrei..
Kvėpuoti po vandeniu pasidarė sunkiau, judesiai sulėtėjo, tyloje pasijutai vienišas ir viskas ką girdi tai gilų ir sunkų savo kvėpavimą.
Taip man nutiko skaitant šią knygą - buvo sunku užmegzti connection su tuo ką joje radau. Knygą skaičiau lėtai, sunkiai, įkvėpdama kiekvieną sakinį ir žodį, bet pabaigoje tiesiog norėjosi kuo greičiau iškelti galvą į paviršių ir įkvėpti gryno oro..
Autorės naudojami palyginimai pasirodė kiek pretencious.. begalinis overthinking sekino, sureikšminimas overall nereikšmingų dalykų felt exhausting..
Vis galvojau - gal nesu pakankamai sophisticated? Or gal tiesiog esu visumoje content?
Kad ir kaip ten bebūtų, du geri dalykai visgi gavosi po šios knygos perskaitymo - aš susikūriau savą anglišką žodynėlį ir išbraukiau Australiją iš savo kelionių bucket list.
Labai tikiuosi, kad skaitytojai ir toliau atras šioje knygoje ko jiems reikia. Aš gal vėl ją perskaitysiu po dar kelių metų migracijoj ir gal pamatysiu ją kitomis spalvomis. Maybe.
September 27, 2023
Autorė super talentinga pasakotoja- nuo pirmų sakinių pajutau kaip magiškai ji moka sustabdyti akimirkas, o dar nuostabiau geba įžodintinti kasdienybės jausmus, kuriuos ir patys patiriam, ypač jei galim neskubėti - tuomet užuodi orą, jauti spalvų skonį, girdi gamtą, matai faktūras, laikas ima varvėti sulėtintai, įvairios mintys stingsta lyg vaškas, išnyra atskiros detalės ir galiausiai jos vėl sudaro visumą, o įvykiai pinasi į gijas, patirtys lyg smiltys byra tarp pirštų, supildamos praeities prisiminimų bokštus. Šis romanas lyg mezginys iš tūkstančio kilpelių, kurias autorė šiltai sumezgė iš savo patirčių ir fantazijų, idėjų, neapribotų taisyklėmis. Šio romano skaitymas buvo lyg intymus ir jautrus pokalbis su pačia Akvilina.
February 5, 2023
Visiškai ne mano knyga. Tad nelabai galiu kažką sakyti. Todėl ir vertinimas mano 50/50. Suprantu visus kuriems ji nurovė stogą, tačiau ne mano tai knyga.
November 12, 2022
Lietuvių autorių knygų neskaitau tiek, kiek norėtųsi, tačiau kai paimu, dažniausiai širdis atsigauna. Lietuvių kalba tokia nuostabi, metaforos, vaizdingi epitetai tai lyg desertas prie popiečio kavos. Šalia viso šito, autorė savo kūrinį pagardino dar ir angliškomis frazėmis. Ir manyčiau gavosi puikus šiuolaikiškas kūrinys.
O jis apie tai, kaip viename žodyje, ar net priešdėlyje, gali tilpti prieštaringi jausmai, atsispindėti nusistatymas, visi išgyvenimai ar net visas pasaulis. Apie žodžius, kurie neišverčiami, nors jų prasmė neaprėpiama ir gyvuos amžinai.
Ir nors buvo įdomu keliauti kartu po Australiją, esu laimingiausia būdama ten kur esu. Nereikia jaustis lost ar amžiną homesick.
O jis apie tai, kaip viename žodyje, ar net priešdėlyje, gali tilpti prieštaringi jausmai, atsispindėti nusistatymas, visi išgyvenimai ar net visas pasaulis. Apie žodžius, kurie neišverčiami, nors jų prasmė neaprėpiama ir gyvuos amžinai.
Ir nors buvo įdomu keliauti kartu po Australiją, esu laimingiausia būdama ten kur esu. Nereikia jaustis lost ar amžiną homesick.
April 23, 2023
Šiuolaikinės lietuvių prozos kontekste labai neblogai atrodantis kūrinys.
Intymus pasakojimas apie santykį su savimi, kitu žmogumi, gyvenamąja vieta, kalba. Gana giliai atskleista e/i/migranto problematika. Buvo vietų, kurias perskaičiau kelissyk. Verta visų gautų pagyrų, nominacijų ir premijų (mano manymu).
Intymus pasakojimas apie santykį su savimi, kitu žmogumi, gyvenamąja vieta, kalba. Gana giliai atskleista e/i/migranto problematika. Buvo vietų, kurias perskaičiau kelissyk. Verta visų gautų pagyrų, nominacijų ir premijų (mano manymu).
April 14, 2022
Šita knyga – kaip geras terapijos seansas, viduje išjudinantis daugybę įvairių dalykų. Arba, brėžiant labiau su pasakojimu susijusią analogiją, – kaip kelionė, kai keliose dienose ar savaitėse, regis, telpa ištisi gyvenimai. Nuoširdus, poetiškas, atviras pasakojimas; kartais, atrodo, net pernelyg atviras, trikdantis ir gluminantis. Ir labai jaudinantis. Nors su pasakotoja mane mažai kas sieja, daugybė minčių ir patirčių pasirodė labai relatable – nenusakomas nežinia ko ilgesys, laisvės troškimas, stingdantis jausmas žiūrint, kaip pasaulis ritasi į prarają. Supratimas, kad gyvenimas artėja prie pusiaukelės – o kas po to? Atrodė, kad knyga kalba tiesiai man, o tai, kaip skaitytojai, turbūt yra pati geriausia patirtis. Vien už skyrių Childfree autorei duočiau medalį.
Ir dar – su turiniu nesusiję, bet knygą tiesiog labai malonu liesti.
Ir dar – su turiniu nesusiję, bet knygą tiesiog labai malonu liesti.
June 18, 2022
Absoliutus gėris. Pasaulinė klasė.
Jau nepamenu, kokia knyga skaičiau taip lėtai tam, kad galėčiau mėgautis kiekvienu sakiniu, kiekvienu žodžiu.
Pilna apmastymu.
Aktuali. Gili.
Bravo, Akvilina Cicėnaitė! Bravo!❤️
Jau nepamenu, kokia knyga skaičiau taip lėtai tam, kad galėčiau mėgautis kiekvienu sakiniu, kiekvienu žodžiu.
Pilna apmastymu.
Aktuali. Gili.
Bravo, Akvilina Cicėnaitė! Bravo!❤️
October 29, 2023
5⭐ be klausimų – nuostabi lėto skaitymo patirtis ir malonumas ❤
June 11, 2023
Be abejonės, visų 5⭐️ verta knyga. Duočiau ir daugiau, jei būtų toks pasirinkimas.
Seniai neskaičiau knygos, kurios žodžiai taip atspindėtų mano pačios mintis. Vietomis net sustodavau negalėdama patikėti, kad čia ne mano išsakyti žodžiai, o knygos eilutės. Kaip koks vidinis balsas, vis kartojantis ir pasakojantis man svarbius ir aktualius dalykus.
Nors knyga nėra stora, bet greitai nesiskaito. Beveik po kiekvieno skyriaus norisi sustoti ir sugerti į save visas kilusias mintis, išanalizuoti sukilusius jausmus ar tiesiog sau pripažinti - taip, ir aš taip galvoju.
Seniai neskaičiau knygos, kurios žodžiai taip atspindėtų mano pačios mintis. Vietomis net sustodavau negalėdama patikėti, kad čia ne mano išsakyti žodžiai, o knygos eilutės. Kaip koks vidinis balsas, vis kartojantis ir pasakojantis man svarbius ir aktualius dalykus.
Nors knyga nėra stora, bet greitai nesiskaito. Beveik po kiekvieno skyriaus norisi sustoti ir sugerti į save visas kilusias mintis, išanalizuoti sukilusius jausmus ar tiesiog sau pripažinti - taip, ir aš taip galvoju.
June 21, 2024
Pakankamai ilgai skaiciau sia knyga, bet taip norejosi ja megautis ir neuzbaigti, taupyti. Manau emigravusius ji palies labiau, bet apskritai turetu patikti jei ne visiems, tai bent daugumai.
Displaying 1 - 30 of 196 reviews