What do you think?
Rate this book
Kraujo kvapas
1949-ųjų ruduo, okupuotoji Lietuva. Jausdamas, kad karas pralaimėtas ir žūtis neišvengiama, Ventos tėvūnijos partizanų vadas Andrius Karnauskas-Drakonas ieško išeities savo kovotojams. Jis dar nežino, kad blogiausios nuojautos jau pildosi: Ventos tėvūniją savo taikiniu pasirinko MGB specialioji grupė, o operaciją vykdo negailestingas žudikas agentas Maskva. Žemaitijos miškuose prasideda mirtina dvikova, kurioje priešams nebus pasigailėjimo, o išdavystė tykos kiekviename žingsnyje. Tačiau Andrius Karnauskas žino viena: į karą jis išėjo ne tam, kad pralaimėtų. Atšiauriame pogrindyje subręsta planas, pasukantis įvykius netikėta kryptimi.
- GenresFiction
480 pages, Hardcover
First published January 1, 2022
12 people are currently reading
241 people want to read
About the author
Bernardas Gailius
8 books61 followersBernardas Gaillius gimė 1981 metais Vilniuje. Istorikas, rašytojas ir publicistas, istorinio trilerio "Kraujo kvapas" (2022) autorius.
Greta grožinės literatūros užsiima ir akademiniais tyrimais. Yra parašęs studijas "Partizanai tada ir šiandien" (2006), "Nusikaltimai prie Smetonos" (2008), "Džeimsas Bondas. Mitas ir politika" (2017). Dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Nuo 2003 m. bendradarbiauja su kultūros žurnalu „Naujasis Židinys-Aidai“, yra rašęs politikos ir kultūros komentarus Lietuvos radijuje, portaluose „Delfi“, „15min“, „Bernardinai.lt“, parengęs daugelį apžvalginių ir analitinių straipsnių, literatūros recenzijų, išleidęs esė rinktinę "Teisingas gyvenimas" (2019).
Gyvena Vilniuje, kuriuo nenustoja žavėtis.
Greta grožinės literatūros užsiima ir akademiniais tyrimais. Yra parašęs studijas "Partizanai tada ir šiandien" (2006), "Nusikaltimai prie Smetonos" (2008), "Džeimsas Bondas. Mitas ir politika" (2017). Dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Nuo 2003 m. bendradarbiauja su kultūros žurnalu „Naujasis Židinys-Aidai“, yra rašęs politikos ir kultūros komentarus Lietuvos radijuje, portaluose „Delfi“, „15min“, „Bernardinai.lt“, parengęs daugelį apžvalginių ir analitinių straipsnių, literatūros recenzijų, išleidęs esė rinktinę "Teisingas gyvenimas" (2019).
Gyvena Vilniuje, kuriuo nenustoja žavėtis.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 29 of 29 reviews
February 14, 2022
Dar sykį ant to paties grėblio. O juk ne jaunuolis, laikas būtų ir pasimokyti, kad išankstiniai lūkesčiai – neteisingas kelias. Ypač, jei autorius naujas, nepažįstamas. Bet tarsi ir pagrindo turėjau. Bernardas Gailius – knygos apie Jamesą Bondą autorius. O aš visą laiką ilgėjaus lietuviško Bondo. Truputį supermeno, truputį plevėsos, bet savo šalies patrioto, su kuriuo stribams geriau neprasidėti...
Kol neįsiraudojau – iškart pasakysiu: knyga gera. Knyga reikalinga. Skaityti nebuvo nuobodu. Beveik pageturneris. Beveik.
Bet va kažkas manyje nuolat maištauja, kai nesutampa pakuotė ir turinys. Esu apie tai ir bičiuliui sakęs, kai man pasirodė, kad jo knygos pavadinimas – ne, ne meluoja, jokiu būdu, bet tarsi suteikia kažkokių neteisingų lūkesčių. O skaitytojas nemėgsta atsivertęs knygą rasti joje ne tai, ko tikėjosi.
„Kraujo kvapo“ viršelyje (labai gražiame ir tinkančiame knygai) puikuojasi užrašas – trileris. Pabaigos žodyje autorius dar užtvirtina: „...noriu pabrėžti, kad „Kraujo kvapas“ nėra istorinis romanas. Tai net nėra romanas apie partizanų karą. Tai trileris: pasakojimas apie įkvepiančius herojus, kurie sėkmingai įveikia sunkius iššūkius.“ Aš gi iš savo varpinės matau ir istorinį romaną, ir romaną apie partizanų karą. Bet ne trilerį. Dinamika anaiptol netrileriška. Autorių beletristą vis į šoną pastumiantis ir pats prie klaviatūros sėdantis istorikas – netrileriškas. Mitai apie Heraklio žygius tai irgi pasakojimas apie įkvepiantį herojų, kuris sėkmingai įveikia sunkius iššūkius, bet tai ne trileris. Galų gale, „Trys muškietininkai“ kur kas arčiau trilerio, nei „Kraujo kvapas“. Bet pasikartosiu – knyga tai juk gera, įdomi, įtraukianti ir reikalinga. Ir visa šita pastraipa – labai subjektyvi mano nuomonė.
Va, bele kiek prirašiau, o apie ką knyga, dar net neužsiminiau. Skubu taisytis.
Pokaris. Lietuva. Partizano Karnausko-Drakono ir MGB agento pravarde „Maskva“ žaidimas nematomais šachmatais. Figūros – Drakono būrio žmonės, kurių gyvybės – svarbiausias Karnausko rūpestis. Matydamas, kad miško brolių kelias jau veda į niekur, kad šitas mūšis pralaimėtas, Drakonas ieško išeities. Sau ir savo žmonėms. Nes pralaimėtas tik mūšis, o ne karas. Ir, čia privalau pagirti, autorius suranda tą išeitį Drakonui. Bene vieną vienintelę.
Netruks veiksmo, gausite masę autentiško istorinio fono su visomis detalėmis. Bus intriga. Keturi iš penkių.
O lietuviško Bondo aš dar palauksiu.
Kol neįsiraudojau – iškart pasakysiu: knyga gera. Knyga reikalinga. Skaityti nebuvo nuobodu. Beveik pageturneris. Beveik.
Bet va kažkas manyje nuolat maištauja, kai nesutampa pakuotė ir turinys. Esu apie tai ir bičiuliui sakęs, kai man pasirodė, kad jo knygos pavadinimas – ne, ne meluoja, jokiu būdu, bet tarsi suteikia kažkokių neteisingų lūkesčių. O skaitytojas nemėgsta atsivertęs knygą rasti joje ne tai, ko tikėjosi.
„Kraujo kvapo“ viršelyje (labai gražiame ir tinkančiame knygai) puikuojasi užrašas – trileris. Pabaigos žodyje autorius dar užtvirtina: „...noriu pabrėžti, kad „Kraujo kvapas“ nėra istorinis romanas. Tai net nėra romanas apie partizanų karą. Tai trileris: pasakojimas apie įkvepiančius herojus, kurie sėkmingai įveikia sunkius iššūkius.“ Aš gi iš savo varpinės matau ir istorinį romaną, ir romaną apie partizanų karą. Bet ne trilerį. Dinamika anaiptol netrileriška. Autorių beletristą vis į šoną pastumiantis ir pats prie klaviatūros sėdantis istorikas – netrileriškas. Mitai apie Heraklio žygius tai irgi pasakojimas apie įkvepiantį herojų, kuris sėkmingai įveikia sunkius iššūkius, bet tai ne trileris. Galų gale, „Trys muškietininkai“ kur kas arčiau trilerio, nei „Kraujo kvapas“. Bet pasikartosiu – knyga tai juk gera, įdomi, įtraukianti ir reikalinga. Ir visa šita pastraipa – labai subjektyvi mano nuomonė.
Va, bele kiek prirašiau, o apie ką knyga, dar net neužsiminiau. Skubu taisytis.
Pokaris. Lietuva. Partizano Karnausko-Drakono ir MGB agento pravarde „Maskva“ žaidimas nematomais šachmatais. Figūros – Drakono būrio žmonės, kurių gyvybės – svarbiausias Karnausko rūpestis. Matydamas, kad miško brolių kelias jau veda į niekur, kad šitas mūšis pralaimėtas, Drakonas ieško išeities. Sau ir savo žmonėms. Nes pralaimėtas tik mūšis, o ne karas. Ir, čia privalau pagirti, autorius suranda tą išeitį Drakonui. Bene vieną vienintelę.
Netruks veiksmo, gausite masę autentiško istorinio fono su visomis detalėmis. Bus intriga. Keturi iš penkių.
O lietuviško Bondo aš dar palauksiu.
November 7, 2022
Mixed feelings, bet tikrai labiau patiko negu nepatiko. Buvo sunku skaityti - bent jau pradėti, nes nesu skaičiusi nei Flemingo, nei pernelyg daug šnipų romanų, o ir tekstams apie partizanus kažkaip mokykliškai jaučiau atstūmimą. Bet tuo pat metu labai patiko veiksmas, patiko visas edukacinis knygos sluoksnis, net ėjau gūglintis partizanų slėptuvių paskui. Ir kaip negalėjau patikėt knygoj, taip negalėjau patikėt pamačiusi moksliniuose straipsniuose - kokios jos buvo inžineriškos ir išradingos!!
Šiandien gal kaip tik laikas ir metas šitą knygą skaityti, nes KARO SKAITINYS, o ir šiaip naujai pasirodo tiek karo, tiek partizanavimo dalykai - netgi lengviau atsisieti nuo LT konteksto (jei yra poreikis) ir pamatyti šias temas kaip bendras ir universalias patirtis. Aišku, tai ir žanrinis kūrinys, tad yra aiškūs geriečiai, blogiečiai, blogietis antžmogis, išdavikas, ir taip pat žinoma blondinė su papais. Bet prisiminiau Šurajevo filmą "Grąžinti Nepriklausomybę", kuris, parašytas pagal komedijų ABC (4 personažai, aiškūs jų bruožai ir konfliktai etc), sykiu yra mielas ir vietom net jautrus. "Kraujo kvapas" man nebuvo nei mielas, nei jautrus, bet vis dėlto žanro rūbas truputį atpalaiduoja nuo Esmių ir Vertibių ir leidžia pažiūrėt tiek į gyvenimą, tiek į istoriją, kaip į nuo tavęs atskirą sanklodą su savo dėsniais, pliusais ir minusais. O galbūt tokiai įjautrintai temai kaip partizanai (nu ir signatarai, kas be ko) būtent to ir reikia.
PATIKO:
1. Partizanų slėptuvės, logistika, strategijos - visas istorinis geekiškas kontekstas. Vietom net sapniškas: skaičiau apie tunelį, vedantį tiesiai į namelį, ir netikėtai prisiminiau, kad vaikystėj sapnuodavau labai panašų pasikartojantį sapną. Nu čia jau beveik Landsbergio "Kai aš buvau partizanas". Taip pat ir kitos nežinotos istorinės detalės - pvz agentai smogikai, atskiri daliniai, skirti sugriauti partizaninėms struktūroms. Apie kitą pusę visai nieko nežinojau, o čia - visi infiltravimai, koveriai, slaptos tapatybės ir žmonės, naujai perkūrę gyvenimus, - toks efektas kaip Vilniaus daugiabučių "Černobylio" seriale, kai staiga supranti, kad va štai šito dar taip nebuvai pamačiusi ir supratusi.
2. Geografija, LT miesteliai ir paskui miestai - jausmas lyg žiūrint filmą (ne blogąja prasme), visos aplinkos labai vizualios, pilna kinematografiškų scenų - netikėtų susidūrimų, pabėgimų vos per plauką ir pan.
3. Įvairios aplinkos - barai, pokario miestai (prisiminiau Šileikos Laikinai jūsų, panašus vaibas), tiek partizaniniai, tiek nelegalių prekių ir kriminalinio pasaulio tinklai. Miestų aplinkos net labiausiai patiko - labai gyvos, chaotiškos, su pakankamai nerimo, kad pagalvotum "taip ir įsivaizdavau pokarį".
4. Pabaiga - apgaunanti lūkesčius, o dar tiksliau - ir kalbanti apie klaidingus lūkesčius, nusivylimą ir bandymą su juo gyventi. Gal durna asociacija, bet prisiminiau šitą klipą https://www.youtube.com/watch?v=68u9V... - jis turi ir nejaukumo, nesmagumo, ir sykiu tokio paprasto liūdesio, o viršum visko - tokį "it's ok" jausmą. Klipe senukai, pas Gailių iki tiek nenukeliaujama, bet bandymas sutaikyti tikrovę ir lūkesčius jaučiasi. Gal čia visai bondiška? LET THE SKY FALL, WHEN IT CRUMBLES WE WILL STAND TALL, FACE IT ALL!
NEPATIKO:
1. Nors knygos prasme tai teisingas sprendimas, bet vis tiek sunkiai jaukinausi žanrą (ne trilerį, labiau istorinę jo pusę). Kitaip nei šiuolaikinių trilerių piguvoje, čia tavęs negąsdina specialiai, nerodo krūvos žiaurybių, trileriškumas randasi labiau susidūrus tavo šiokiam tokiam istoriniam žinojimui (kad partizaninis karas buvo numalšintas, kad tai buvo daroma žiauriai) ir romano veiksmui (kad vis tiek nori, jog veikėjams pasisektų, nors supranti, kad tikėtina, jog nepasiseks). Toks padoresnis gąsdinimas nei romanuose apie serijinius žudikus, ir vis dėlto tame vietomis atsiranda lėtumo, neišvengiamybės. Taip pat - daug daug pasakojimo, pavargsti skaityt. Vietomis siužetas visiškai seka istoriją, jokių elipsių, atrodo, kiek reikia laiko nueiti Karnauskui iš A iki B, tiek laiko tu ir skaitai tą fragmentą. Nėra to daug, bet kai būna, ypač pradžioj - truputį vargina. Žodžiu, istorija per daug istoriška (aš tikra kritikė).
2. Moterys su papais, be papų, su geresnio gyvenimo viltim, su praeitim etc etc, bet iš esmės visos priklausomos nuo vyrų, per jų akis matomos (ir jų rankomis grabinėjamos ir, neslėpkime, smaugiamos). Jos iš tiesų, kaip ir rašoma pabaigos žody, visai kaip iš Bondo, net ir laikotarpis panašus. Buvo labai įdomu, ar čia žanro konvencija, ar vis dėlto laikmečio - ir ar partizanų laiku irgi galėjo būti tokių wild seksualizuotų, laisvėjančių, bet vis tiek dar tik iš "vyrų pasaulio" ateinančių poniučių. Pagalvoji, juk tai ir Friedan The Feminine Mystique laikas. Ir Mad Menų, ir Moneypenny laikas. Šiaip faina, kad jis jau tokia egzotika ir seniena atrodo.
WE HAVE ALL THE TIME IN THE WORLD - šitą šiandien ir norisi dainuoti, ir nelabai liežuvis apsiverčia, bet gal bent kaip kažkokią praeities egzotiką galima prisiminti, ir apsigauti, kad taip, užteks dar to laiko, galima bus paskaityti daugiau šnipų romanų ir gal juos prisijaukinti, bet pirmiau tai dar galvoju paskaityt Gailiaus knygą apie Bondą, gal ji bus ne mažiau įdomi nei partizanai.
Šiandien gal kaip tik laikas ir metas šitą knygą skaityti, nes KARO SKAITINYS, o ir šiaip naujai pasirodo tiek karo, tiek partizanavimo dalykai - netgi lengviau atsisieti nuo LT konteksto (jei yra poreikis) ir pamatyti šias temas kaip bendras ir universalias patirtis. Aišku, tai ir žanrinis kūrinys, tad yra aiškūs geriečiai, blogiečiai, blogietis antžmogis, išdavikas, ir taip pat žinoma blondinė su papais. Bet prisiminiau Šurajevo filmą "Grąžinti Nepriklausomybę", kuris, parašytas pagal komedijų ABC (4 personažai, aiškūs jų bruožai ir konfliktai etc), sykiu yra mielas ir vietom net jautrus. "Kraujo kvapas" man nebuvo nei mielas, nei jautrus, bet vis dėlto žanro rūbas truputį atpalaiduoja nuo Esmių ir Vertibių ir leidžia pažiūrėt tiek į gyvenimą, tiek į istoriją, kaip į nuo tavęs atskirą sanklodą su savo dėsniais, pliusais ir minusais. O galbūt tokiai įjautrintai temai kaip partizanai (nu ir signatarai, kas be ko) būtent to ir reikia.
PATIKO:
1. Partizanų slėptuvės, logistika, strategijos - visas istorinis geekiškas kontekstas. Vietom net sapniškas: skaičiau apie tunelį, vedantį tiesiai į namelį, ir netikėtai prisiminiau, kad vaikystėj sapnuodavau labai panašų pasikartojantį sapną. Nu čia jau beveik Landsbergio "Kai aš buvau partizanas". Taip pat ir kitos nežinotos istorinės detalės - pvz agentai smogikai, atskiri daliniai, skirti sugriauti partizaninėms struktūroms. Apie kitą pusę visai nieko nežinojau, o čia - visi infiltravimai, koveriai, slaptos tapatybės ir žmonės, naujai perkūrę gyvenimus, - toks efektas kaip Vilniaus daugiabučių "Černobylio" seriale, kai staiga supranti, kad va štai šito dar taip nebuvai pamačiusi ir supratusi.
2. Geografija, LT miesteliai ir paskui miestai - jausmas lyg žiūrint filmą (ne blogąja prasme), visos aplinkos labai vizualios, pilna kinematografiškų scenų - netikėtų susidūrimų, pabėgimų vos per plauką ir pan.
3. Įvairios aplinkos - barai, pokario miestai (prisiminiau Šileikos Laikinai jūsų, panašus vaibas), tiek partizaniniai, tiek nelegalių prekių ir kriminalinio pasaulio tinklai. Miestų aplinkos net labiausiai patiko - labai gyvos, chaotiškos, su pakankamai nerimo, kad pagalvotum "taip ir įsivaizdavau pokarį".
4. Pabaiga - apgaunanti lūkesčius, o dar tiksliau - ir kalbanti apie klaidingus lūkesčius, nusivylimą ir bandymą su juo gyventi. Gal durna asociacija, bet prisiminiau šitą klipą https://www.youtube.com/watch?v=68u9V... - jis turi ir nejaukumo, nesmagumo, ir sykiu tokio paprasto liūdesio, o viršum visko - tokį "it's ok" jausmą. Klipe senukai, pas Gailių iki tiek nenukeliaujama, bet bandymas sutaikyti tikrovę ir lūkesčius jaučiasi. Gal čia visai bondiška? LET THE SKY FALL, WHEN IT CRUMBLES WE WILL STAND TALL, FACE IT ALL!
NEPATIKO:
1. Nors knygos prasme tai teisingas sprendimas, bet vis tiek sunkiai jaukinausi žanrą (ne trilerį, labiau istorinę jo pusę). Kitaip nei šiuolaikinių trilerių piguvoje, čia tavęs negąsdina specialiai, nerodo krūvos žiaurybių, trileriškumas randasi labiau susidūrus tavo šiokiam tokiam istoriniam žinojimui (kad partizaninis karas buvo numalšintas, kad tai buvo daroma žiauriai) ir romano veiksmui (kad vis tiek nori, jog veikėjams pasisektų, nors supranti, kad tikėtina, jog nepasiseks). Toks padoresnis gąsdinimas nei romanuose apie serijinius žudikus, ir vis dėlto tame vietomis atsiranda lėtumo, neišvengiamybės. Taip pat - daug daug pasakojimo, pavargsti skaityt. Vietomis siužetas visiškai seka istoriją, jokių elipsių, atrodo, kiek reikia laiko nueiti Karnauskui iš A iki B, tiek laiko tu ir skaitai tą fragmentą. Nėra to daug, bet kai būna, ypač pradžioj - truputį vargina. Žodžiu, istorija per daug istoriška (aš tikra kritikė).
2. Moterys su papais, be papų, su geresnio gyvenimo viltim, su praeitim etc etc, bet iš esmės visos priklausomos nuo vyrų, per jų akis matomos (ir jų rankomis grabinėjamos ir, neslėpkime, smaugiamos). Jos iš tiesų, kaip ir rašoma pabaigos žody, visai kaip iš Bondo, net ir laikotarpis panašus. Buvo labai įdomu, ar čia žanro konvencija, ar vis dėlto laikmečio - ir ar partizanų laiku irgi galėjo būti tokių wild seksualizuotų, laisvėjančių, bet vis tiek dar tik iš "vyrų pasaulio" ateinančių poniučių. Pagalvoji, juk tai ir Friedan The Feminine Mystique laikas. Ir Mad Menų, ir Moneypenny laikas. Šiaip faina, kad jis jau tokia egzotika ir seniena atrodo.
WE HAVE ALL THE TIME IN THE WORLD - šitą šiandien ir norisi dainuoti, ir nelabai liežuvis apsiverčia, bet gal bent kaip kažkokią praeities egzotiką galima prisiminti, ir apsigauti, kad taip, užteks dar to laiko, galima bus paskaityti daugiau šnipų romanų ir gal juos prisijaukinti, bet pirmiau tai dar galvoju paskaityt Gailiaus knygą apie Bondą, gal ji bus ne mažiau įdomi nei partizanai.
September 25, 2022
Ak, kaip džiaugiasi širdis, kartu žymint lentynas "lietuviai" ir "crime fiction"! Apskritai visada taip laukiu kokybiško lietuviško pop turinio, kad ir knygai esu kiek šališka teigiama prasme.
Dėl apžvalgos - kadangi kalbinau autorių "Knygų aikštėje", tai daugmaž viską kaip ir iškalbėjome.
Parašysiu savo apžvalgą iš intervui suformuluotų klausimų, nes tingiu rašyti naują ¯\_(ツ)_/¯
Autorius yra parašęs monografijas tiek apie partizanus, tiek apie Bondą, taigi nekyla klausimas "kaip kilo mintis parašyti šią knygą", nes ji atrodo tarsi natūrali esamų susidomėjimo krypčių tąsa. Pabaigos žodyje minima, kad paskata tapo kelios dokumentuotos asmenybės ir vienas įvykis.
Pradėjus skaityti kabino pagrindinių personažų konsteliacija: agentas Maskva - Sovetovas - Drakonas - Pelėda. Paskui skaitydama truputį pradėjau strigti, sunku buvo skintis per pavardes ir vietovių aprašymus, galvojau - juk čia ne trileris, čia istorinis romanas. Galvojau - gal gilus temos išmanymas šiuo atveju ne padeda, o trukdo? Tada vieną vakarą prisėdau tęsti knygą ir taip užkabino, kad nėjau miegoti, kol nebaigiau. Tai sakyčiau, nepasiduokit, jei iš pradžių stringat, nes pasidaro labai įdomu, kas ir yra vienas pagrindinių trilerio vertinimo kriterijų - negalėjimas atsitraukti.
Man asmeniškai labai patiko, kaip buvo sukonstruotas antagonistas - pagrindiniai antagonistai yra kaip ir du, bet Sovetovas atrodo labiau žmogiškas, kiek psichologizuotas, na, gana tradicinis šiuolaikinių romanų antagonistas, o agentas Maskva - bevardis, bejausmis, paslaptingas. Faina šiuolaikiniame romane rasti tokį personažą, kuris visą laiką išlieka toks "alien", ir, kaip sužinojau iš pabaigos žodžio, sukonstruotas iš dviejų istorinių žmonių.
Pabaigos žodyje autorius pamini, kodėl nenorėjo kūrinio vadinti istoriniu romanu, ir kodėl pasirinko įvardinti jį kaip trilerį. Viena priežastis - kad partizaninis pasipriešinimas visgi yra jautri tema. Bet mane labai nudžiugino antroji priežastis - kad norėjo parašyti romaną, kuris teiktų pramogą. Man atrodo, kad pas mus (turbūt ir ne tik) literatūros ir pramogos siejimas vis dar laikomas kažkuo truputį nepadoriu, ir pramoginį pobūdį linkstama teisinti edukaciniu potencialu (labai dažnai kalbant apie komiksus - "nors ir komiksas, bet užtat edukacinis"). Tai smagu, kad pramoga - aiškiai ir be pasiteisinimų suformuluotas knygos tikslas.
Man, kaip senai feministei, kliuvo moterų personažų aprašymai ar, greičiau, jų pasyvumas - jos "atsiduoda", jų balti kūnai plyti etc. Net ir kiek aktyvesnės Nastės principingumas atrodo kiek karikatūriškai. (užtat įdomi buvo trumpam pasirodžiusi aukso pardavėja). Kita vertus, į šį priekaištą irgi iš dalies atsako pabaigos žodyje minima Flemingo citata "šiltakraujams heteroseksualams traukiniuose, lėktuvuose ir lovose". Na, ¯\_(ツ)_/¯
Dėl apžvalgos - kadangi kalbinau autorių "Knygų aikštėje", tai daugmaž viską kaip ir iškalbėjome.
Parašysiu savo apžvalgą iš intervui suformuluotų klausimų, nes tingiu rašyti naują ¯\_(ツ)_/¯
Autorius yra parašęs monografijas tiek apie partizanus, tiek apie Bondą, taigi nekyla klausimas "kaip kilo mintis parašyti šią knygą", nes ji atrodo tarsi natūrali esamų susidomėjimo krypčių tąsa. Pabaigos žodyje minima, kad paskata tapo kelios dokumentuotos asmenybės ir vienas įvykis.
Pradėjus skaityti kabino pagrindinių personažų konsteliacija: agentas Maskva - Sovetovas - Drakonas - Pelėda. Paskui skaitydama truputį pradėjau strigti, sunku buvo skintis per pavardes ir vietovių aprašymus, galvojau - juk čia ne trileris, čia istorinis romanas. Galvojau - gal gilus temos išmanymas šiuo atveju ne padeda, o trukdo? Tada vieną vakarą prisėdau tęsti knygą ir taip užkabino, kad nėjau miegoti, kol nebaigiau. Tai sakyčiau, nepasiduokit, jei iš pradžių stringat, nes pasidaro labai įdomu, kas ir yra vienas pagrindinių trilerio vertinimo kriterijų - negalėjimas atsitraukti.
Man asmeniškai labai patiko, kaip buvo sukonstruotas antagonistas - pagrindiniai antagonistai yra kaip ir du, bet Sovetovas atrodo labiau žmogiškas, kiek psichologizuotas, na, gana tradicinis šiuolaikinių romanų antagonistas, o agentas Maskva - bevardis, bejausmis, paslaptingas. Faina šiuolaikiniame romane rasti tokį personažą, kuris visą laiką išlieka toks "alien", ir, kaip sužinojau iš pabaigos žodžio, sukonstruotas iš dviejų istorinių žmonių.
Pabaigos žodyje autorius pamini, kodėl nenorėjo kūrinio vadinti istoriniu romanu, ir kodėl pasirinko įvardinti jį kaip trilerį. Viena priežastis - kad partizaninis pasipriešinimas visgi yra jautri tema. Bet mane labai nudžiugino antroji priežastis - kad norėjo parašyti romaną, kuris teiktų pramogą. Man atrodo, kad pas mus (turbūt ir ne tik) literatūros ir pramogos siejimas vis dar laikomas kažkuo truputį nepadoriu, ir pramoginį pobūdį linkstama teisinti edukaciniu potencialu (labai dažnai kalbant apie komiksus - "nors ir komiksas, bet užtat edukacinis"). Tai smagu, kad pramoga - aiškiai ir be pasiteisinimų suformuluotas knygos tikslas.
Man, kaip senai feministei, kliuvo moterų personažų aprašymai ar, greičiau, jų pasyvumas - jos "atsiduoda", jų balti kūnai plyti etc. Net ir kiek aktyvesnės Nastės principingumas atrodo kiek karikatūriškai. (užtat įdomi buvo trumpam pasirodžiusi aukso pardavėja). Kita vertus, į šį priekaištą irgi iš dalies atsako pabaigos žodyje minima Flemingo citata "šiltakraujams heteroseksualams traukiniuose, lėktuvuose ir lovose". Na, ¯\_(ツ)_/¯
September 1, 2022
4,5
Labai patiko, rekomenduoju.
https://knyguziurkes.com/2022/08/31/k...
Labai patiko, rekomenduoju.
https://knyguziurkes.com/2022/08/31/k...
January 4, 2025
Didžiausias pliusas, žinoma, už tai, kad partizanai vaizduojami kaip žmonės iš kūno ir kraujo, o ne šventieji ar dvasingi angelai. Labai įdomios istorijos (žmonių, pastatų, net ginklų), labai prasti dialogai, o trilerį, gaila, "nužudė" istoriko aistra detalėms. Kaskart, kai tik partizanas išlįsdavo iš bunkerio ar miško, vargais negalais įveikdavau norą praversti tris-keturis puslapius, nes maždaug tiek tęsdavosi visokių keliukų, upeliukų, pelkių ir pan. žvalgyba renkantis tinkamą maršrutą. Arba kraujas užvirdavo, kai vykstant muštynėms prasidėdavo hiperdetalūs aprašymai, kas kur koją pastatė, kaip ranką pakreipė. Žodžiu, skaityti tuo pat metu buvo ir labai įdomu, ir gerokai prailgo.
March 14, 2024
Na, ką pavyko įveikti šią knygą storulę, tokia rimta tema. Man šiek tiek prailgo, skaitėsi ilgai... Iš pradžių tikrai sunkiai, bet įpusėjus knyga pradėjo patikti. Partizanų tema man tokia ne artima, taigi buvo įdomu sužinoti, kaip ten viskas vyko, kokia drąsa ir užsispyrimu žmonės kovojo uz tėvynę. Aišku, gaila, bet žuvo ir daug nekaltų žmonių. Patiko autoriaus paprasta kalba, vietovių, žmonių apibūdinimai. Tikrai skaitant kartais atrodė, kad dalyvauju kartu ir užuodziu to laikotarpio kvapą. Kiek įtampos kiekvieną akimirką, tave ir tavo būrio draugus gali stebėti priešai ir tik kelių akimirkų klausimas kuomet gali prasidėti tikra kova, neaišku su kokia pabaiga. Tavo gyvybė kabo ant plauko. Kokie sumanūs, atidūs turėjo būti partizanų būrių vadai. Kokie neramūs laikai buvo. Ir kiek visko čia buvo. Kiek išbandymų, kovų, laimingų ir ne. Visgi knyga žadėjo viltį. Viltį, kad viskas bus gerai. Vienaip ar kitaip. Ar jiems pavyko? Sovietų sąjungos valdžia nedavė ramybės... Tačiau, kai išduoda ir savo turi būti ypatingai stiprus, kad visa tai išgyventum. Nepasiduoti ir kovoti. Už save. Už draugus. Už tėvynę. Ir vadas Drakonas randa išeitį, galbūt ne visai tokią, kokios norėtųsi, tačiau jo pastangos įvertinamos.
Patiko knygos pabaiga. Tas vilties tarsi išpildymas. Knyga tikrai verta dėmesio, tik galėjo būti glaustesnė 🙂
Patiko knygos pabaiga. Tas vilties tarsi išpildymas. Knyga tikrai verta dėmesio, tik galėjo būti glaustesnė 🙂
May 19, 2023
Gavau galimybę pasiklausyti audioknygos. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau dėl pavadinimo, nes nelabai atrodė, kad patiks:) bet ką galiu pasakyti dabar kai jau žinau koks knygos turinys ir mintys:
- puikus siužetas, vertas filmo scenarijaus
- nemaniau, kad mano dėmesį aplamai kada nors patrauks trileris-knyga, bet ši sudomino.
- „Kraujo kvapas“ yra pirmasis Bernardo Gailiaus grožinis kūrinys. Gan neprisvilęs pirmasis blynas sakyčiau. Nors gal kiti kažką galėtų pasakyti ir blogai.
- tai istorija apie tikrai svarbius pasirinkimus, išdavystę ir ištikimybę, principus ir vertybes, kurios išryškėja nesutarimų ir karinių konfliktų metu. Nes suaktyvėja išgyventi išgyventi išgyventi momentas. Verta paskaityti vien dėl bendros nuovokos kokios galėjo vyrauti nuotaikos partizanų gyvavimo laikais ir kokie žmonių išgyvenimai priverdė juos prie tam tikrų visai netikėtų (ir jiems patiems tikriausiai) sprendimų: kur galvoji, kad tikrai nepadarysi, o va še tau ir padarai. Šiuo atveju tai 1949-ųjų ruduo, okupuotoji Lietuva.
- puikus siužetas, vertas filmo scenarijaus
- nemaniau, kad mano dėmesį aplamai kada nors patrauks trileris-knyga, bet ši sudomino.
- „Kraujo kvapas“ yra pirmasis Bernardo Gailiaus grožinis kūrinys. Gan neprisvilęs pirmasis blynas sakyčiau. Nors gal kiti kažką galėtų pasakyti ir blogai.
- tai istorija apie tikrai svarbius pasirinkimus, išdavystę ir ištikimybę, principus ir vertybes, kurios išryškėja nesutarimų ir karinių konfliktų metu. Nes suaktyvėja išgyventi išgyventi išgyventi momentas. Verta paskaityti vien dėl bendros nuovokos kokios galėjo vyrauti nuotaikos partizanų gyvavimo laikais ir kokie žmonių išgyvenimai priverdė juos prie tam tikrų visai netikėtų (ir jiems patiems tikriausiai) sprendimų: kur galvoji, kad tikrai nepadarysi, o va še tau ir padarai. Šiuo atveju tai 1949-ųjų ruduo, okupuotoji Lietuva.
February 16, 2024
Ojojoj kaip man patiko šita knyga.
Pradedant veikėjais, kurie buvo puikiai išpildyti ir labai ryškūs: knygos protagonistas ir antagonistai fantastiški, agentas Maskva taip stingdė kraują, kad galėjau užuosti jo kvapą (no pun intended). Toks pavojingas blogietis, kurio tu taip nemėgsti, jog jis tau pradeda palikt įspūdį. Antraplaniai/trečiaplaniai veikėjai irgi nebuvo palikti nuošalyje ir turėjo savo vaidmenis. O ir kiekvienas veikėjas buvo taip nupieštas, kad vaizduotei susidaryti jų vaizdą galvoje buvo lengva užduotis.
Toliau - veiksmo vietos. Bunkeriai, miškai, sodybos, kabinetai ir dar daugiau. Viskas tobulai patiekta ir pavaizduota, kaip ant lėkštutės. Bravo.
O ir ta įtampa. Knygoje retai būdavo akimirkų, kai jos nesijautė. Ji laiko skaitytoją, tarsi jam kažkas būtų įrėmęs ginklą tiesiai į pakaušį. Nesinori padėt knygos į šoną nesužinojus, kas bus toliau.
Skanu ir smagu skaityti. Knyga, kuri drąsiai galėtų būti ekranizuotą į serialą. O ir simboliškai knygą baigiau skaityti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Pradedant veikėjais, kurie buvo puikiai išpildyti ir labai ryškūs: knygos protagonistas ir antagonistai fantastiški, agentas Maskva taip stingdė kraują, kad galėjau užuosti jo kvapą (no pun intended). Toks pavojingas blogietis, kurio tu taip nemėgsti, jog jis tau pradeda palikt įspūdį. Antraplaniai/trečiaplaniai veikėjai irgi nebuvo palikti nuošalyje ir turėjo savo vaidmenis. O ir kiekvienas veikėjas buvo taip nupieštas, kad vaizduotei susidaryti jų vaizdą galvoje buvo lengva užduotis.
Toliau - veiksmo vietos. Bunkeriai, miškai, sodybos, kabinetai ir dar daugiau. Viskas tobulai patiekta ir pavaizduota, kaip ant lėkštutės. Bravo.
O ir ta įtampa. Knygoje retai būdavo akimirkų, kai jos nesijautė. Ji laiko skaitytoją, tarsi jam kažkas būtų įrėmęs ginklą tiesiai į pakaušį. Nesinori padėt knygos į šoną nesužinojus, kas bus toliau.
Skanu ir smagu skaityti. Knyga, kuri drąsiai galėtų būti ekranizuotą į serialą. O ir simboliškai knygą baigiau skaityti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Read
December 27, 2022Labai geras istorinis romanas apie partizanus, nelabai vykęs trileris. Pagaliau nemediniai didvyriai. Puikiai išpildyti veikėjai, įtikinamos transformacijos, teisingas tikroviškumo ir vaizduotiškumo santykis. Pirmus 300 psl. su moterim yra problemų (iš pradžių, nors ir patiko, maniau, vien dėl to negalėsiu teigiamai vertinti), po to situacija pasitaiso. Vis tik knyga galėjo būt ir ketvirtadaliu trumpesnė – labai jau daug tų bridimų per upelį atpasakota, bet čia turbūt skonio reikalas.
January 26, 2024
Puiki knyga, kuriai reiktų duoti 4 už pradžią, per kurią tenka persiirti, kad vėliau pasimėgauti 😁 Gerai, kad buvau pas Fantastiškų knygų žiurkes paskaičiusi apie persiirimą, tai nepasidaviau😁
August 16, 2022
Pirmas sakinys: Sprogimas sutrukdė jai užbaigti eilėraštį.
Po 30 metų nepriklausomybės pagaliau turime labai gerą romaną apie partizanus, kurį perskaičius galima lengviau suprasti partizanus (romane jie įvairiapusiai, žmogiški, atvaizduoti su preciziškomis kasdienybės detalėmis) ar atsakinėti per istorijas pamokas apie šį laikotarpį.
"Šia prasme Gailiaus knyga taip pat yra paradigminė. Su Kraujo kvapu iš partizanų karo galų gale yra nulipdytas geras meno kūrinys. Buvo daugybė bandymų, tiek literatūrinių, tiek kinematografinių, bet nė vieno jų nedrįsčiau pavadinti sėkmingu. Kaip geras meno kūrinys Kraujo kvapas, viena vertus, simbolizuoja pasveikusį Lietuvos visuomenės santykį su partizanų karu, kita vertus – kai kuriais atvejais Kraujas kvapas gali gydyti nešvarios atminties likučius." Teodoras Žukas "Meno kūrinys apie partizanų karą" (žurnalas "Naujasis Židinys-Aidai", 2022 Nr. 3)
Ar tai trileris? Toks romano stiliaus apibūdinimas man visiškai tinka: net jeigu vietomis veiksmas pristabdomas, įterpiama daugiau istorinių detalių ar samprotavimų, tačiau skaitytojui, kuris apie partizanus žino iš savo šeimos ir artimųjų (o 2022 m. tokiais vis dar yra beveik visi Lietuvos gyventojai), knyga yra dviejų prisėdimų perskaitymas. Pirmu susipažįsti su knyga (nusiteiki pasakojimo stiliui bei aprašomai istorijai), o antru įkrenti į ją ir nepadedi į šoną, kol nepabaigi.
Atskira pagarba autoriui už pabaigą: užbaigta optimistine nata be patoso ir neperkuriant istorijos, kad XX a. 6-ame dešimtmetyje viskas baigėsi gerai.
Po 30 metų nepriklausomybės pagaliau turime labai gerą romaną apie partizanus, kurį perskaičius galima lengviau suprasti partizanus (romane jie įvairiapusiai, žmogiški, atvaizduoti su preciziškomis kasdienybės detalėmis) ar atsakinėti per istorijas pamokas apie šį laikotarpį.
"Šia prasme Gailiaus knyga taip pat yra paradigminė. Su Kraujo kvapu iš partizanų karo galų gale yra nulipdytas geras meno kūrinys. Buvo daugybė bandymų, tiek literatūrinių, tiek kinematografinių, bet nė vieno jų nedrįsčiau pavadinti sėkmingu. Kaip geras meno kūrinys Kraujo kvapas, viena vertus, simbolizuoja pasveikusį Lietuvos visuomenės santykį su partizanų karu, kita vertus – kai kuriais atvejais Kraujas kvapas gali gydyti nešvarios atminties likučius." Teodoras Žukas "Meno kūrinys apie partizanų karą" (žurnalas "Naujasis Židinys-Aidai", 2022 Nr. 3)
Ar tai trileris? Toks romano stiliaus apibūdinimas man visiškai tinka: net jeigu vietomis veiksmas pristabdomas, įterpiama daugiau istorinių detalių ar samprotavimų, tačiau skaitytojui, kuris apie partizanus žino iš savo šeimos ir artimųjų (o 2022 m. tokiais vis dar yra beveik visi Lietuvos gyventojai), knyga yra dviejų prisėdimų perskaitymas. Pirmu susipažįsti su knyga (nusiteiki pasakojimo stiliui bei aprašomai istorijai), o antru įkrenti į ją ir nepadedi į šoną, kol nepabaigi.
Atskira pagarba autoriui už pabaigą: užbaigta optimistine nata be patoso ir neperkuriant istorijos, kad XX a. 6-ame dešimtmetyje viskas baigėsi gerai.
October 21, 2022
Nors kankinausi su pirmąja knygos dalimi ir su išsitęsusiais apylinkių, vaizdų aprašymais, vis tiek džiaugiuosi nemetusi. Galų gale trečioji dalis užėmė kvapą ir ištirpo akyse.
Ir nors trilerį suprantu kiek kitaip, tad jaučiausi suklaidinta antraštės, vis tiek buvo įdomu, vis tiek gerai.
Partizanai, tikroviški jų portretai, gyvenimo ir minčių vingiai. Čekistai su visais nešvariais metodais. Viltis ten, kur, atrodo, jos nė su žiburiu nerasi.
Ir nors trilerį suprantu kiek kitaip, tad jaučiausi suklaidinta antraštės, vis tiek buvo įdomu, vis tiek gerai.
Partizanai, tikroviški jų portretai, gyvenimo ir minčių vingiai. Čekistai su visais nešvariais metodais. Viltis ten, kur, atrodo, jos nė su žiburiu nerasi.
April 19, 2023
Partizaninė romantika. Gera knyga, pagauna įvykių sūkury ir išlaiko dėmesį. Patiko realizmo dozė: pamąstymai apie geras/blogas, kokie įvykiai kaip pakreipė pažiūras ir pan.
Finalas holivudinio veiksmo filmo - bet suprantama, be “happy end” būtų visai kitokio atspalvio knyga.
Finalas holivudinio veiksmo filmo - bet suprantama, be “happy end” būtų visai kitokio atspalvio knyga.
August 21, 2025
Wow wow wow. Va čia tai romanas apie partizanus. Labai įdomus trileris susuktas 👌
September 11, 2025
Pirma knyga vaiko susilaukus. Gal dėl to atlaidesnis. Įspūdis gana dvejopas. Vietomis pasakojimas gniaužia kvapą. Klausiau jos vairuodamas į/iš darbo, tai tikrai buvo ne vienas ir ne du momentai, kai rankos pavojingai vairą mesdavo, idant už galvos griebtų. Buvo veikėjų, kuriuos labai nuoširdžiai palaikiau, buvo tokių, kurių negalėjau pakęsti ir jų galas... Na, negadinsiu įspūdžio. Tačiau knygą buvo galima laisvai trečdaliu sutrumpinti. Joje pilna aprašymų, kurie pasakojimui praktiškai nieko neprideda. Ypač apie ginklus. Nesibaigiantis vardijimas ir minėjimas. Aš kaip ir suprantu, kodėl, bet kai skiriamos ištisos minutės detaliam aprašymui, kas kokius ginklus pasiėmė, o tada iš tų ginklų jokia sriuba neverda, tai jautiesi čiut nusivylęs. Galėtų vadintis Valter pė pė Ka, o ne Kraujo kvapas.
March 18, 2024
Šią knygą buvau nusižiūrėjusi jau seniau, Maironio literatūros muziejuje ji buvo privalomų paskaityti dešimtuke. Kai pamačiau ją bibliotekoje, atbaidė užrašas „trileris“ ant viršelio. Ir knygos storis, nes pernai metais skaičiau daug storų knygų ir jau norėjosi greičiau, lengviau, paprasčiau. Dabar nė nepamenu, ar tą kartą bibliotekoje paskaičiau anotaciją ir mačiau, kad ji apie Lietuvos partizanus, nes apie juos vis ruošiausi paskaityti. Taigi ačiū knygų klubui, kad paskatino paskaityti tokią gerą knygą.
Mano mintys apie partizanus visuomet buvo kiek miglotos, paveiktos pasakojimų, senų filmų. Išlikęs dviprasmiškas įvaizdis, nesuprasi koks, didvyrio, ar bandito. Visai neseniai teko klausyti įdomios paskaitos apie tą laikotarpį, ji privertė į viską pažiūrėti kitomis akimis.
Aš esu toks žmogus, kuris labai nemėgsta dokumentikos, taigi labai ačiū autoriui, kuris į grožinę literatūrą įdėjo žinių, istorijos ir padėjo man praplėsti akiratį. Tiesa, knygos pradžia lengva nebuvo. Jau taip norėjosi mesti, kad net autoriau žodį skaičiau, ieškodama motyvacijos. Bet knygų atžvilgiu esu gana užsispyrusi, tai visai nenustebau, kad po sunkios pradžios laukė didelis malonumas. Be galo patiko veikėjai, tiek geriečiai, tiek blogiečiai. Visi įtikinami ir labai tikroviški. Kėlė susižavėjimą partizanų slėptuvės, buitis, naudota taktika. Neturiu supratimo apie žvalgybą, karybą, tai labai patiko, kad viskas paaiškinta.
Netgi veikėjų mintys, kodėl reikia atsistoti ar atsisėsti taip ir ne kitaip, kaip pulti, kaip atsitraukti, kaip nukreipti dėmesį. Agentų užverbavimas taip taikliai parodomas, viena klaida ir tu jau kitoje pusėje. Gyvybė, vertybė, teisybė, sąžinė, – turbūt šiuose reikaluose negali būti vienareikšmiško atsakymo.
Kažkur skaičiau, kad kažkam nepatiko moterys, bet man kaip tik labai patiko. Visos moterys drąsios, seksualios, protingos. Netgi išdavikės ir tos turėjo aiškius motyvus.
Žodžiu, norisi tiek dar daug visko parašyti. Labai norėtųsi padiskutuoti apie daugelį motyvų, įvykių, pasirinkimų. Smagu, kad knyga palieka tiek daug vietos apmąstymams.
Mano mintys apie partizanus visuomet buvo kiek miglotos, paveiktos pasakojimų, senų filmų. Išlikęs dviprasmiškas įvaizdis, nesuprasi koks, didvyrio, ar bandito. Visai neseniai teko klausyti įdomios paskaitos apie tą laikotarpį, ji privertė į viską pažiūrėti kitomis akimis.
Aš esu toks žmogus, kuris labai nemėgsta dokumentikos, taigi labai ačiū autoriui, kuris į grožinę literatūrą įdėjo žinių, istorijos ir padėjo man praplėsti akiratį. Tiesa, knygos pradžia lengva nebuvo. Jau taip norėjosi mesti, kad net autoriau žodį skaičiau, ieškodama motyvacijos. Bet knygų atžvilgiu esu gana užsispyrusi, tai visai nenustebau, kad po sunkios pradžios laukė didelis malonumas. Be galo patiko veikėjai, tiek geriečiai, tiek blogiečiai. Visi įtikinami ir labai tikroviški. Kėlė susižavėjimą partizanų slėptuvės, buitis, naudota taktika. Neturiu supratimo apie žvalgybą, karybą, tai labai patiko, kad viskas paaiškinta.
Netgi veikėjų mintys, kodėl reikia atsistoti ar atsisėsti taip ir ne kitaip, kaip pulti, kaip atsitraukti, kaip nukreipti dėmesį. Agentų užverbavimas taip taikliai parodomas, viena klaida ir tu jau kitoje pusėje. Gyvybė, vertybė, teisybė, sąžinė, – turbūt šiuose reikaluose negali būti vienareikšmiško atsakymo.
Kažkur skaičiau, kad kažkam nepatiko moterys, bet man kaip tik labai patiko. Visos moterys drąsios, seksualios, protingos. Netgi išdavikės ir tos turėjo aiškius motyvus.
Žodžiu, norisi tiek dar daug visko parašyti. Labai norėtųsi padiskutuoti apie daugelį motyvų, įvykių, pasirinkimų. Smagu, kad knyga palieka tiek daug vietos apmąstymams.
July 31, 2022
Renkuosi knygas pagal žanrą, viršelį ir pavadinimą. Jei yra galimybė - pavartau prieš įsigydama. O čia laukė manęs keli siurprizai.
Pirmas, vos pradėjus skaityti, kai pasipylė detalus istorijos aprašymas, begalė pavardžių, lyg tai būtų istorinė knyga, atsiverčiau dar kartą viršelį pasižiūrėti gal ne tą pasiėmiau. Betgi užrašyta trileris. tad vaitodama greituoju būdu permesdama akimis puslapius, kad tik pagaučiau esmę juos verčiau vieną po kitą ir galvojau, kad kiek čia puslapių kentėti teks ir svarsčiau apie knygos atidėjimą į šoną. Bet mano kantrybė buvo apdovanota!
Netrukus prasidėjo sumaniai vystoma istorija. Knyga stora, bet surijau per parą savo atostogų. REKOMENDUOJU.
Nors, kaip autorius rašo, istorinių pavardžių ir faktų ten mažai, bet labai gerai sukuriamas to laikmečio ir partizaninių kovų realybės jausmas. Atrodo, kad tai istorinė knyga. Nors istoriją mokykloje mokėjau geriau nei puikiai, bet tokio įsivaizdavimo apie minėtą laikmetį tikrai nebuvo "banditai", "stribai" ir kiti elementai toli nuo mokslų buvo.
Tokią knygą paskaityti būtų pats tas ir mano bendraamžiams ir tiems, kurie mokykloje mokosi apie 1950/55 metų periodą.
Šioje knygoje gausu ir meilės, ir psichologijos, ir detektyvinių elementų ir kautynių.
Pasakojimas banguoja, tai jau atrodo viskas tuoj baigsis, tada pasižiūri dar daug puslapių liko, negali pagrindinis herojus žūti, bet vis tiek neramu:)
O jau pabaiga.... dėkui už ją autoriui!
Smagaus skaitymo!
Pirmas, vos pradėjus skaityti, kai pasipylė detalus istorijos aprašymas, begalė pavardžių, lyg tai būtų istorinė knyga, atsiverčiau dar kartą viršelį pasižiūrėti gal ne tą pasiėmiau. Betgi užrašyta trileris. tad vaitodama greituoju būdu permesdama akimis puslapius, kad tik pagaučiau esmę juos verčiau vieną po kitą ir galvojau, kad kiek čia puslapių kentėti teks ir svarsčiau apie knygos atidėjimą į šoną. Bet mano kantrybė buvo apdovanota!
Netrukus prasidėjo sumaniai vystoma istorija. Knyga stora, bet surijau per parą savo atostogų. REKOMENDUOJU.
Nors, kaip autorius rašo, istorinių pavardžių ir faktų ten mažai, bet labai gerai sukuriamas to laikmečio ir partizaninių kovų realybės jausmas. Atrodo, kad tai istorinė knyga. Nors istoriją mokykloje mokėjau geriau nei puikiai, bet tokio įsivaizdavimo apie minėtą laikmetį tikrai nebuvo "banditai", "stribai" ir kiti elementai toli nuo mokslų buvo.
Tokią knygą paskaityti būtų pats tas ir mano bendraamžiams ir tiems, kurie mokykloje mokosi apie 1950/55 metų periodą.
Šioje knygoje gausu ir meilės, ir psichologijos, ir detektyvinių elementų ir kautynių.
Pasakojimas banguoja, tai jau atrodo viskas tuoj baigsis, tada pasižiūri dar daug puslapių liko, negali pagrindinis herojus žūti, bet vis tiek neramu:)
O jau pabaiga.... dėkui už ją autoriui!
Smagaus skaitymo!
February 24, 2023
Kol skaičiau šią knygą, ji buvo įtraukta į kūrybiškiausių 2022 m. lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Tokį sąrašą sudaro Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. O mano įspūdžiai apie šią knygą patys geriausi. Kaip trileriui ir priklauso, ji įtraukė, prikaustė dėmesį. Kai kurie puslapiai kėlė tokią įtampą, kad net svarsčiau, ar saugant savo nervines ląsteles nevertėtų iškart perskaityti, kaip ši istorija pasibaigs.
Patiko, kad knyga įdomiai edukuoja apie partizaninio pasipriešinimo sovietams Lietuvoje istoriją. Nors pats autorius pabaigos žodyje nesutinka, kad ši knyga yra istorinis romanas, man ji turėjo visus gero istorinio romano bruožus. Autorius gerai išmano slaptojo karo istoriją ir knygos puslapiuose sukuria skaitytojams įsimintiną jos patyrimą. Negalėjau patikėti, kad skaityti romaną, kuriame fonu pasirinktas XX a. karinis konfliktas (visiškai ne mano tema), gali būti taip įdomu.
Ar buvo, kas nepatiko? Sunku nepastebėti, kad tai vyriškios perspektyvos knyga. Visi svarbiausi ir įdomiausi personažai joje yra vyrai, kurių fone partizanų vado draugė Nastė yra blankus personažas. Norėjau prikibti ir prie holivudinio pernelyg aiškiai gėrį ir blogį poliarizuojančio pasakojimo, kol skaitydama trečią knygos dalį, supratau koks neįtikėtinai prieštaringas, nevienareikšmiškas ir žmogaus sielos gelmes atveriantis yra Vytauto Kundroto-Pelėdos personažas.
Patiko, kad knyga įdomiai edukuoja apie partizaninio pasipriešinimo sovietams Lietuvoje istoriją. Nors pats autorius pabaigos žodyje nesutinka, kad ši knyga yra istorinis romanas, man ji turėjo visus gero istorinio romano bruožus. Autorius gerai išmano slaptojo karo istoriją ir knygos puslapiuose sukuria skaitytojams įsimintiną jos patyrimą. Negalėjau patikėti, kad skaityti romaną, kuriame fonu pasirinktas XX a. karinis konfliktas (visiškai ne mano tema), gali būti taip įdomu.
Ar buvo, kas nepatiko? Sunku nepastebėti, kad tai vyriškios perspektyvos knyga. Visi svarbiausi ir įdomiausi personažai joje yra vyrai, kurių fone partizanų vado draugė Nastė yra blankus personažas. Norėjau prikibti ir prie holivudinio pernelyg aiškiai gėrį ir blogį poliarizuojančio pasakojimo, kol skaitydama trečią knygos dalį, supratau koks neįtikėtinai prieštaringas, nevienareikšmiškas ir žmogaus sielos gelmes atveriantis yra Vytauto Kundroto-Pelėdos personažas.
January 31, 2025
Autorius pats sako, kad čia ne istorinis romanas, bet pats, būdamas istoriku, vietomis nueina į labai gilias istorines detales.
Bet šiaip tai valio. Grožinė literatūra apie partizanus! Kur partizanai kaip tikri žmonės su savo būdo ypatumais, poreikiais ir pan. Be patoso, daugiausia vietų labai gerai įtikinantis pasakojimas. Nežinau ar čia geras trileris, nesu ekspertė, bet trūko tokio kūrinio - tikrai džiaugiuosi perskaičiusi.
Gal pirmoje dalyje dėl kai kurių detalių, scenų vartėsi akys, bet po to arba įpratau, arba jų sumažėjo.
Ir bendras klausimas - kada žinoti, kad jau gana ir konkreti kovos forma nebeturi prasmės.
Bet šiaip tai valio. Grožinė literatūra apie partizanus! Kur partizanai kaip tikri žmonės su savo būdo ypatumais, poreikiais ir pan. Be patoso, daugiausia vietų labai gerai įtikinantis pasakojimas. Nežinau ar čia geras trileris, nesu ekspertė, bet trūko tokio kūrinio - tikrai džiaugiuosi perskaičiusi.
Gal pirmoje dalyje dėl kai kurių detalių, scenų vartėsi akys, bet po to arba įpratau, arba jų sumažėjo.
Ir bendras klausimas - kada žinoti, kad jau gana ir konkreti kovos forma nebeturi prasmės.
December 25, 2023
Niekada nebuvau skaičiusi trilerio, o lietuvių autoriaus trileris apie partizanus atrodė kaip kažkas, ką vertėtų perskaityti dėl bendro išsilavinimo. Tiesa, knygą ne skaičiau, o klausiau bėgdama ir tikrai neprailgo. Aišku, į literatūros šedevrus turbūt ji nepretenduoja, bet gausios istorinės detalės tikrai gražiai derėjo su įtraukiančiu pasakojimu.
November 29, 2024
Patiko! Labai įtraukianti. Laviravau tarp knygos ir google maps :)
November 27, 2024
Puiki knyga itin realistiškai pateikianti partizanų gyvenimą ir okupacijos gniaužtus.
September 18, 2022
Nežinau ar galėjo nustebinti labiau: partizaniško gyvenimo miškuose detalės, tikrovės pojūtis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdos gatvėse ir nuolatinė trilerio įtampa. Rekomenduoju
September 1, 2024
Labai patiko! Labai! Įtemptas ir aštrus trileris!
March 26, 2024
Žinau, kad gerokai per mažai apie partizanų kovas žinodama per daug knygos istorijų priėmiau už gryną pinigą. Tačiau geras tekstas turi įtikinti ir šis tikrai geras.
Labiausiai pykau ant moteriškų personažų, kurios, perfrazuojant mano giminaitę "tik kumpistos ir papistos". Na, žinoma, Nastei šiek tiek ir kalbėjimo galios, ir žodžio tvirtumo suteikta, nes ji vado mylimoji. Dar ir protinga ekonomistė-aukso pardavėja yra - elegantiškai taupiai sukurtas portretas. Visos kitos - tarsi tik vyrų poreikiams tenkinti :(
Pirmoje knygos dalyje tai ypač erzino ir knyga prailgo, bet įpusėjus įgavo tikrą trilerio pagreitį.
Nuoširdžiai smagu, kad apie mūsų istoriją vis daugiau ir daugiau talentingų grožinės literatūros knygų parašoma.
Labiausiai pykau ant moteriškų personažų, kurios, perfrazuojant mano giminaitę "tik kumpistos ir papistos". Na, žinoma, Nastei šiek tiek ir kalbėjimo galios, ir žodžio tvirtumo suteikta, nes ji vado mylimoji. Dar ir protinga ekonomistė-aukso pardavėja yra - elegantiškai taupiai sukurtas portretas. Visos kitos - tarsi tik vyrų poreikiams tenkinti :(
Pirmoje knygos dalyje tai ypač erzino ir knyga prailgo, bet įpusėjus įgavo tikrą trilerio pagreitį.
Nuoširdžiai smagu, kad apie mūsų istoriją vis daugiau ir daugiau talentingų grožinės literatūros knygų parašoma.
February 11, 2025
Gerai, kad neturėjau jokių lūkesčių ir nieko nebuvau girdėjusi apie autorių prieš pradedant klausyti audio knygos “Kraujo kvapas”. Ir labai gerai, nes įspūdis buvo dar geresnis. Tai mano pirmoji lietuviška audio knyga ir galiu drąsiai sakyti, kad pati geriausia iš klausytų apskritai. “Kraujo kvapas” - tai trileris apie partizanus ir jų pasipriešinimo kovą. Kaip autorius ir rašė, tai nėra istorinis romanas. Tai yra labai getai parašytas trileris su geru pasakojimu, įdomiais veikėjais, bet svarbiausia, nuolat išlaikoma įtampa ir veiksmu. Man šita knyga nenusileidžia garsiems bestseleriams.
May 16, 2024
Perskaičiau visą knyga, nors ji turėjo 500 puslapių, net nepavyko to pajusti. Autorius nuostabus rašytojas mokantis įtraukti skaitytoja per visus knygos puslapius, tikrai rekomenduočiau.
October 14, 2025
Nė vieno nuobodaus ar prailgusio skyriaus. Beveik 500puslapių pralėkė besipumpuojančia širdimi ir praradus laiko nuovoką.
November 24, 2025
Siužetas įtraukus, tačiau nepaveikus. Nebūtinai jis toks ir turi būti. Kaip ir neturi būti aukštąja literatūra. Tačiau kalbos skurdumas šiame tekste – pritrenkia.
Displaying 1 - 29 of 29 reviews