What do you think?
Rate this book
#fainiausiapasaulymočiutė
Živilė Kropaitė-Basiulė, žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, diskusijų moderatorė, savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos.
Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dėl ryšių su partizanais Ona Butrimaitė buvo suimta, kalinta ir ištremta.
Tai tikrų tikriausias aukštaitiškas epas – daug realių istorijų, lyrizmo ir humoro. Bet svarbiausia, kad močiutės Onos ir jos anūkės Živilės dėka iki skausmo žinoma ir šiurpi XX a. vidurio Lietuvos praeitis nelieka užspausta kančioje ar keršto sąskaitose – mūsų mažų negandėlių amžiuje toji praeitis kalba apie nepalaužiamą žmogiškumą, optimizmą ir nesuvaidintą patriotiškumą. – Istorikas Norbertas Černiauskas
Iš karto galiu kloti diagnozę: tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga. – Istorikas Nerijus Šepetys
#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai – siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Rašydama knygą skaičiau Močiutės prisiminimus, gilinausi į vaikystėje dažnai girdėtas istorijas ir džiaugiausi, kad spėju su laiku: galiu tikslintis, ginčytis, vėl ir vėl klausti, o ji – piktintis, kaip įmanoma nesuprasti iš pirmo karto. – Živilė Kropaitė-Basiulė
– Močiute, man reikia paantraštės tavo knygai.
– Ko, ko?
– Nu tokio paaiškinimo po pavadinimu.
– „Išėjā broliai tēvynēs gīnti“.
– Netinka, reikia mažiau banalu kad būtų.
– „Gyvenimas pragari“.
– Nu tikrai ne.
– Tai rašyk tadu „Bābūlēs pasakās“ ir aik gult neskankīnus.
#fainiausiapasaulymočiutė
Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dėl ryšių su partizanais Ona Butrimaitė buvo suimta, kalinta ir ištremta.
Tai tikrų tikriausias aukštaitiškas epas – daug realių istorijų, lyrizmo ir humoro. Bet svarbiausia, kad močiutės Onos ir jos anūkės Živilės dėka iki skausmo žinoma ir šiurpi XX a. vidurio Lietuvos praeitis nelieka užspausta kančioje ar keršto sąskaitose – mūsų mažų negandėlių amžiuje toji praeitis kalba apie nepalaužiamą žmogiškumą, optimizmą ir nesuvaidintą patriotiškumą. – Istorikas Norbertas Černiauskas
Iš karto galiu kloti diagnozę: tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga. – Istorikas Nerijus Šepetys
#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai – siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Rašydama knygą skaičiau Močiutės prisiminimus, gilinausi į vaikystėje dažnai girdėtas istorijas ir džiaugiausi, kad spėju su laiku: galiu tikslintis, ginčytis, vėl ir vėl klausti, o ji – piktintis, kaip įmanoma nesuprasti iš pirmo karto. – Živilė Kropaitė-Basiulė
– Močiute, man reikia paantraštės tavo knygai.
– Ko, ko?
– Nu tokio paaiškinimo po pavadinimu.
– „Išėjā broliai tēvynēs gīnti“.
– Netinka, reikia mažiau banalu kad būtų.
– „Gyvenimas pragari“.
– Nu tikrai ne.
– Tai rašyk tadu „Bābūlēs pasakās“ ir aik gult neskankīnus.
#fainiausiapasaulymočiutė
- GenresHistoryNonfiction
352 pages, Hardcover
First published January 1, 2022
21 people are currently reading
385 people want to read
About the author
Živilė Kropaitė-Basiulė
1 book7 followersŽivilė Kropaitė-Basiulė - žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 48 reviews
March 25, 2022
Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad karas Ukrainoje apvertė dalykus aukštyn kojomis. Kokie mes patys sau faini buvome ir kokios nereikšmingos problemos mus kamavo. Nesiliauju kartojusi, kad šis karas parodys mums tikruosius daugumos veidus ir vertybes. Lygiai taip pat daug kas atrodo nebe taip. Kažkada lengvą šypsenėlę kėlę patriotiniai pasakojimai, dainos, eilėraščiai dabar kaip niekad virpina širdį ir leidžia išjausti tai, ką išgyveno tuometiniai mūsų seneliai. Negalėjo tikriausiai būti geresnio laiko Živilei parašyti knygos apie savo močiutę partizanų ryšininkę, politinę kalinę bei tremtinę Oną Butrimaitę.
Knyga susideda iš trijų sluoksnių: trumpučių intarpų ir Živilės pasikalbėjimų su močiute, pačios močiutės užrašytų pasakojimų iš savo gyvenimo ir visa apjungiančio Živilės pasakojimo. Pirmasis sluoksnis atskleidžia neeilinį močiutės humoro jausmą ir kartu negali nustoti stebėtis, kaip tiek išgyvenęs žmogus dar sugeba šypsotis bei juokauti. Antrasis sluoksnis labiausiai kalba apie begalinę močiutės meilę tėvynei. Trečiasis sluoksnis yra jungiamasis ir kartu visa ko apžvelgimas iš šių dienų perspektyvos. Tiek širdies šioje knygoje, tiek išminties ir tikrumo.
Nori nenori ir pats apmąstai močiutės gyvenimą galimo šių dienų karo akivaizdoje. Kokia gili močiutės meilė savo tėvynei. Žmogaus sukurtas konstruktas, Tėvynė, tokia brangi šiai moteriai, kad ji viską aukoja ir visai savęs negaili iki pat galo. O didžiausia močiutės siekiamybė ir tai, dėl ko ji išgyvena, kad tik netyčia ko nors neišduotų. Negalvoju, kad dabar nebūtų žmonių, kurie taip karštai atsidavę gintų savo šalį, bet liudijimas iš pirmų lūpų paliečia ne juokais.
Skaitydama negalėjau nesižavėti šia neeiline moterimi, jos tvirtu stuburu, vertybėmis bei charakteriu. Džiaugiuosi, kad Živilė nepagailėjo laiko ir pasidalino su mumis šia istorija, kuri įkvepia. Jūs privalote tai perskaityti.
Knyga susideda iš trijų sluoksnių: trumpučių intarpų ir Živilės pasikalbėjimų su močiute, pačios močiutės užrašytų pasakojimų iš savo gyvenimo ir visa apjungiančio Živilės pasakojimo. Pirmasis sluoksnis atskleidžia neeilinį močiutės humoro jausmą ir kartu negali nustoti stebėtis, kaip tiek išgyvenęs žmogus dar sugeba šypsotis bei juokauti. Antrasis sluoksnis labiausiai kalba apie begalinę močiutės meilę tėvynei. Trečiasis sluoksnis yra jungiamasis ir kartu visa ko apžvelgimas iš šių dienų perspektyvos. Tiek širdies šioje knygoje, tiek išminties ir tikrumo.
Nori nenori ir pats apmąstai močiutės gyvenimą galimo šių dienų karo akivaizdoje. Kokia gili močiutės meilė savo tėvynei. Žmogaus sukurtas konstruktas, Tėvynė, tokia brangi šiai moteriai, kad ji viską aukoja ir visai savęs negaili iki pat galo. O didžiausia močiutės siekiamybė ir tai, dėl ko ji išgyvena, kad tik netyčia ko nors neišduotų. Negalvoju, kad dabar nebūtų žmonių, kurie taip karštai atsidavę gintų savo šalį, bet liudijimas iš pirmų lūpų paliečia ne juokais.
Skaitydama negalėjau nesižavėti šia neeiline moterimi, jos tvirtu stuburu, vertybėmis bei charakteriu. Džiaugiuosi, kad Živilė nepagailėjo laiko ir pasidalino su mumis šia istorija, kuri įkvepia. Jūs privalote tai perskaityti.
September 4, 2022
Labai patiko - ir verkiau, ir juokiausi, ir ilgėjaus savo močiutės.
Gavau tikrai daug daugiau, nei tikėjaus.
Labai rekomenduoju.
https://knyguziurkes.com/2022/09/04/f...
Gavau tikrai daug daugiau, nei tikėjaus.
Labai rekomenduoju.
https://knyguziurkes.com/2022/09/04/f...
March 17, 2023
Meistriškai parašyta knyga. Živilei pavyko padaryti tai, ką padaryti labai sunku: atgaivinti pakankamai senoviškus pagyvenusio žmogaus atsiminimus. Ir dar daugiau. Sujungus atsiminimus, pokalbį ir socialinių tinklų įrašus, žmogus tikrąja to žodžio prasme prisikėlė naujam gyvenimui. Jei tektų patiems vartyti Močiutės atsiminimų puslapius, greičiausiai sunkiai atsidusę kištume atgal į stalčių. Bet kai tai už mus padaro Živilė - tada Močiutė stoja prieš akis kaip gyva. Tikrai įspūdingas meilės darbas, reikalaujantis didelio rašytojo talento ir jautrumo. Būtinai paskaitykite!
June 22, 2022
Ši knyga buvo viena iš tų, kurios negalėjau paleisti iš rankų. Tuo pačiu viena iš tų, kurią skaitydama ir verki, ir už minutės šypsaisi. Sunku patikėti, kad žmogus, net ir patyręs tokius išgyvenimus, gali būti toks šviesus, toks šiltas, spinduliuoti tiek gėrio ir nelaikyti pykčio užantyje. Manau, kad tokios knygos daug labiau pamokančios, nei visokios populiariosios self-help knygos.
Atskira padėka Živilei Kropaitei-Basiulei, už tai, kad knygoje išsaugojo autentišką močiutės balsą ir tuo pačiu pro akis nepraleido nei vieno nepatikrinto fakto. Skaičiau ne vieną knygą apie šį sunkų laikotarpį, tačiau ši tikrai išskirtinė. Na, bet kitaip ir būti negali, ši močiutė tikrai viena fainiausių, nuostabaus humoro jausmo savininkė.
Atskira padėka Živilei Kropaitei-Basiulei, už tai, kad knygoje išsaugojo autentišką močiutės balsą ir tuo pačiu pro akis nepraleido nei vieno nepatikrinto fakto. Skaičiau ne vieną knygą apie šį sunkų laikotarpį, tačiau ši tikrai išskirtinė. Na, bet kitaip ir būti negali, ši močiutė tikrai viena fainiausių, nuostabaus humoro jausmo savininkė.
March 6, 2022
Šią knygą galima skaityti labai įvairiai: kaip partizanų ryšininkės memuarus apie siaubingus karo, pokario, tremties išgyvenimus. Arba kaip anūkės ir močiutes dialogą, pokalbį, perpintą tiek vienos prisiminimais, tiek kitos gyvenimo intarpais, pagardintais tikrai puikiu Močiutės humoro jausmu. Galbūt istorinė dalis kiek ištempta, bet suprantamas anūkės noras užfiksuoti ir įamžinti kuo daugiau Močiutės, o tuo pačiu ir šeimos gyvenimo detalių nelengvų išbandymų kupinu laikotarpiu.
Man asmeniškai labiausiai kabino baigiamieji knygos skyriai, kuriuose daugiausia asmeniškumų, betarpiško anūkės ir Močiutės santykio, atskleidžiančio sunkų ir sudėtingą gyvenimą nugyvenusio seno žmogaus asmenybės grožį ir stiprybę.
Man asmeniškai labiausiai kabino baigiamieji knygos skyriai, kuriuose daugiausia asmeniškumų, betarpiško anūkės ir Močiutės santykio, atskleidžiančio sunkų ir sudėtingą gyvenimą nugyvenusio seno žmogaus asmenybės grožį ir stiprybę.
May 28, 2022
„Ilgai užsitęsusi bolševikinė okupacija labai suluošino, sužeidė mūsų tautiečius, nuskurdino dvasiškai. Ir tik vienas Dievas žino, kada gi Lietuva atsities, - gal prireiks kokių trijų kartų, kol ištirps žmonių širdyse okupacinis įšalas, apsivalys sielos nuo tų šiukšlių, kurias mums primetė svetimi. Kada žmogus bus dvasingas ir sąžiningas, tada bus doras ir teisingas – tai pagrindinės sąlygos žmogui jaustis laisvam.“
Negaliu surasti kito tinkamesnio žodžio šiai knygai apibūdinti kaip tik žodis NUOSTABI!!!
Šioje rašytinių prisiminimų, autentiškų pasakojimų bei pokalbių knygoje aprašomi tragiški XX a. vidurio Lietuvos įvykiai ir tuo metu gyvenusios knygos autorės močiutės - partizanų ryšininkės, politinės kalinės bei tremtinės – Onos Butrimaitės bei jos šeimos likimai. Stebėtina, kad nepaisant tamsaus istorijos tarpsnio – knyga iš tiesų yra labai šviesi ir įkvepianti kaip reta. O žinote kodėl? Ogi dėl žavingosios senolės Onos, kuri visiškai pavergė mane savo nuostabiu humoro jausmu, šmaikštumu, be galo šviesiu protu, tikėjimu, išmintimi ir žinoma begaliniu patriotizmu. Vien ko verti jos aukštaitiški bajeriai! Negalima nesižavėti 😊
Reziumė nedaugžodžiaujant - istorijas kaip ši būtina įamžinti ir jomis dalintis. Taip, tai praeitis – jos nepakeisi, bet žmonės, bandę keisti tą praeitį dėl šviesesnio rytojaus yra herojai, kurie buvo, yra ir bus kiekvieno iš mūsų sektinu ir gerbtinu pavydžiu. Tegyvuoja nepalaužiamas žmogiškumas, vienybė ir viltis!
Negaliu surasti kito tinkamesnio žodžio šiai knygai apibūdinti kaip tik žodis NUOSTABI!!!
Šioje rašytinių prisiminimų, autentiškų pasakojimų bei pokalbių knygoje aprašomi tragiški XX a. vidurio Lietuvos įvykiai ir tuo metu gyvenusios knygos autorės močiutės - partizanų ryšininkės, politinės kalinės bei tremtinės – Onos Butrimaitės bei jos šeimos likimai. Stebėtina, kad nepaisant tamsaus istorijos tarpsnio – knyga iš tiesų yra labai šviesi ir įkvepianti kaip reta. O žinote kodėl? Ogi dėl žavingosios senolės Onos, kuri visiškai pavergė mane savo nuostabiu humoro jausmu, šmaikštumu, be galo šviesiu protu, tikėjimu, išmintimi ir žinoma begaliniu patriotizmu. Vien ko verti jos aukštaitiški bajeriai! Negalima nesižavėti 😊
Reziumė nedaugžodžiaujant - istorijas kaip ši būtina įamžinti ir jomis dalintis. Taip, tai praeitis – jos nepakeisi, bet žmonės, bandę keisti tą praeitį dėl šviesesnio rytojaus yra herojai, kurie buvo, yra ir bus kiekvieno iš mūsų sektinu ir gerbtinu pavydžiu. Tegyvuoja nepalaužiamas žmogiškumas, vienybė ir viltis!
September 30, 2022
- Nu o kaip tu gyva?
- Taigi gyva. Iš ano svietā neskambinsiu.
Tada pagalvoja akimirką ir priduria:
- Švintas Petras tilifonā netūri.
Pirmas įspūdis yra? Jis tikras, bet apgaulingas. Tikras – nes močiutė nuostabi, o humoro jausmo pavydėti visiems, nes tokio gero jo nesuvaidinsi ir nesusikursi, su tokiu turi gimti. O apgaulingas – nes po humoru slapstosi daug baisių išgyvenimų. Prieš kokius metus šią istoriją būčiau perskaičiusi vienaip. Šių dienų kontekste visi perskaityti žodžiai įgijo kūną.
Man visuomet sunku įjungti kritinį mąstymą, kuomet kalbama apie istoriją. Kas kaltas? Kas nekaltas? Nuo ko prasidėjo? Kaip pasibaigė? Kaip ten bebūtų, tiesa yra viena – per karus, per sukilimus žūsta žmonės. Ir kiek svarbu tampa, kieno kaltė, kuomet netenki artimo? Juk tuomet visi priešai, visi kalti... Tad nedrįstu aptarinėti istorijos. Man buvo įdomu sužinoti naujų faktų. Partizanų gyvenimas – iki šiol toks neperprantamas, bet keliaujant per močiutės gyvenimą peržvelgtas nauju žvilgsniu. Žinių bagažas pakrautas!
O šiaip, tiesą pasakius, man įdomiausia buvo autorės dialogai su močiute. Koks jųdviejų ryšys! Švelnumo, rūpesčio , meilės didžiulis glėbys. Tikra dovana vien pabūti šalia ir paklausyti pasakojamų istorijų iš kasdienos, iš gyvenimo. Iš praeities, kuri iš esmės yra ir dabartis.
- Taigi gyva. Iš ano svietā neskambinsiu.
Tada pagalvoja akimirką ir priduria:
- Švintas Petras tilifonā netūri.
Pirmas įspūdis yra? Jis tikras, bet apgaulingas. Tikras – nes močiutė nuostabi, o humoro jausmo pavydėti visiems, nes tokio gero jo nesuvaidinsi ir nesusikursi, su tokiu turi gimti. O apgaulingas – nes po humoru slapstosi daug baisių išgyvenimų. Prieš kokius metus šią istoriją būčiau perskaičiusi vienaip. Šių dienų kontekste visi perskaityti žodžiai įgijo kūną.
Man visuomet sunku įjungti kritinį mąstymą, kuomet kalbama apie istoriją. Kas kaltas? Kas nekaltas? Nuo ko prasidėjo? Kaip pasibaigė? Kaip ten bebūtų, tiesa yra viena – per karus, per sukilimus žūsta žmonės. Ir kiek svarbu tampa, kieno kaltė, kuomet netenki artimo? Juk tuomet visi priešai, visi kalti... Tad nedrįstu aptarinėti istorijos. Man buvo įdomu sužinoti naujų faktų. Partizanų gyvenimas – iki šiol toks neperprantamas, bet keliaujant per močiutės gyvenimą peržvelgtas nauju žvilgsniu. Žinių bagažas pakrautas!
O šiaip, tiesą pasakius, man įdomiausia buvo autorės dialogai su močiute. Koks jųdviejų ryšys! Švelnumo, rūpesčio , meilės didžiulis glėbys. Tikra dovana vien pabūti šalia ir paklausyti pasakojamų istorijų iš kasdienos, iš gyvenimo. Iš praeities, kuri iš esmės yra ir dabartis.
August 20, 2023
„Skyrybos – gaisras, išlendi iš pelenų sudegęs, o žemė sudegusi po kojom. Ne pasaulio pabaiga, bet gaisras. Kas lieka po gaisro? Pelenai.“
Dar pavasarį dalyvavau autorės knygos pristatyme mano miesto bibliotekoje, tačiau knygą perskaičiau tik dabar. Neslėpsiu, šiek tiek abejojau, ar knyga man patiks. Atrodo, tiek daug autobiografinių skaitinių ta pačia tema (apie tremtį, karą, partizanų kovas) ir ką aš čia naujo sužinosiu? Tačiau kiekviena karo, šeimų tremties istorija yra išskirtinė ir ją reikia vertinti. Baisu net galvoti, ką teko iškęsti žmonėms, kurie mylėjo savo tėvynę, norėjo, kad ji būtų laisva. Džiugu, kad autorė knygą papildė ne tik autentiškais močiutės prisiminimais, tačiau ir istorikų komentarais, šmaikščiais savo „Facebook“ įrašais apie senelę.
Taigi knygoje keliaujama į praeitį, grįžtama į dabartį ir bandoma suteikti platesnės informacijos apie Butrimų šeimos istoriją, partizaninį karą ir tremtį. Rekomenduoju perskaityti ir nubraukti juoko arba, kaip aš, liūdesio ašarą.
Dar pavasarį dalyvavau autorės knygos pristatyme mano miesto bibliotekoje, tačiau knygą perskaičiau tik dabar. Neslėpsiu, šiek tiek abejojau, ar knyga man patiks. Atrodo, tiek daug autobiografinių skaitinių ta pačia tema (apie tremtį, karą, partizanų kovas) ir ką aš čia naujo sužinosiu? Tačiau kiekviena karo, šeimų tremties istorija yra išskirtinė ir ją reikia vertinti. Baisu net galvoti, ką teko iškęsti žmonėms, kurie mylėjo savo tėvynę, norėjo, kad ji būtų laisva. Džiugu, kad autorė knygą papildė ne tik autentiškais močiutės prisiminimais, tačiau ir istorikų komentarais, šmaikščiais savo „Facebook“ įrašais apie senelę.
Taigi knygoje keliaujama į praeitį, grįžtama į dabartį ir bandoma suteikti platesnės informacijos apie Butrimų šeimos istoriją, partizaninį karą ir tremtį. Rekomenduoju perskaityti ir nubraukti juoko arba, kaip aš, liūdesio ašarą.
August 16, 2022
Tai visiškai nuostabi knyga, savyje talpinanti be galo daug šviesos ir pozityvumo. Nors pats pasakojimas yra apie protų nesuvokiamus dramatiškai skaudžius dalykus. Močiutės likimas be galo sudėtingas, pažymėtas netektimis, žudynėmis, nelaiminga meile, tėvynės praradimu.
Knygos puslapiais mus veda įdomi, dinamiška istorija. Močiutė turi milžinišką patirties bagažą, tad yra apie ką papasakoti. Ji buvo partizanų ryšininkė, politinė kalinė lageryje, tremtinė ir naujakurė sovietinėje Lietuvoje. O kur dar visos patirtys: trijų brolių žūtys, nuolatiniai tardymai, nelaiminga meilė, dukterų gimimas ir anūkų būrys. Kai gyvenimas skiria tokį likimą, istorija tiesiog negali būti nuobodi. Žinoma, prie viso to prisideda ir asmenybės žavesys, vidinis spinduliavimas, jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei. Tai tik įrodo, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Knyga skaitoma greitai, galbūt dėl to, kad parašyta kaip pasikalbėjimai (interviu). Anūkė, Živilė Kropaitė-Basiulė, kalbina savo močiutę, o ši tiesiog nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie savo gyvenimą. Visai smagiai įterpdama savo nuomonę apie šiuolaikinį pasaulį. Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje žavi ne tik savo "išmįslais", bet ir tarmiška kalba.
Vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek kliuvo, tai pavardžių gausa. Suprantu, kad visos jos svarbios močiutei, bet man vietomis sukosi galva, norint viską įsiminti. Jei tai ne pirmieji jūsų skaitomi tremtinių atsiminimai, rasite panašumų su kitomis istorijomis, bet toks tada buvo istorinis kontekstas.
Bendrai knyga man patiko. Vertinu 4/5.
Rekomenduoju tikrų istorijų gerbėjams, nestokojantiems humoro, pasilgusiems šilumos ir empatijos gyvenimui, kad ir koks sunkus jis bebūtų.
Knygos puslapiais mus veda įdomi, dinamiška istorija. Močiutė turi milžinišką patirties bagažą, tad yra apie ką papasakoti. Ji buvo partizanų ryšininkė, politinė kalinė lageryje, tremtinė ir naujakurė sovietinėje Lietuvoje. O kur dar visos patirtys: trijų brolių žūtys, nuolatiniai tardymai, nelaiminga meilė, dukterų gimimas ir anūkų būrys. Kai gyvenimas skiria tokį likimą, istorija tiesiog negali būti nuobodi. Žinoma, prie viso to prisideda ir asmenybės žavesys, vidinis spinduliavimas, jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei. Tai tik įrodo, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Knyga skaitoma greitai, galbūt dėl to, kad parašyta kaip pasikalbėjimai (interviu). Anūkė, Živilė Kropaitė-Basiulė, kalbina savo močiutę, o ši tiesiog nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie savo gyvenimą. Visai smagiai įterpdama savo nuomonę apie šiuolaikinį pasaulį. Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje žavi ne tik savo "išmįslais", bet ir tarmiška kalba.
Vienintelis dalykas, kuris man šiek tiek kliuvo, tai pavardžių gausa. Suprantu, kad visos jos svarbios močiutei, bet man vietomis sukosi galva, norint viską įsiminti. Jei tai ne pirmieji jūsų skaitomi tremtinių atsiminimai, rasite panašumų su kitomis istorijomis, bet toks tada buvo istorinis kontekstas.
Bendrai knyga man patiko. Vertinu 4/5.
Rekomenduoju tikrų istorijų gerbėjams, nestokojantiems humoro, pasilgusiems šilumos ir empatijos gyvenimui, kad ir koks sunkus jis bebūtų.
February 6, 2023
Pirmas sakinys: 1940 metų birželio 15-ąją mano Močiutė buvo Tolimėnų pradinės mokyklos ketvirtokė.
Knyga būtina turintiems klausimų, kodėl nemėgstame tovariščių, kaip žmonės gyvena po didžiausių netekčių (3 broliai ir kelių metų dukrytė), kaip galima neniurzgėti, kai XXI a. toks gyvenimas...
Knygoje yra trys 3 knygos: feisbuko įrašų #fainiausiapasaulymočiutė rinkinys (kaip ir daugumai, ši dalis yra geriausia), pačios močiutės parašyti prisiminimai ir anūkės žvilgsnis iš šių laikų perspektyvos (ir baimių, kad giminėje nebūtų susitepusių nekaltų krauju, kad istorija nepasikartotų).
Knyga apie tragišką XX a. Lietuvos istoriją – parašyta su meile ir pagauliai, tačiau reflektuojant santykį su istorija.
Trumpai ir tiksliai apibūdino istorikas Nerijus Šepetys: "Iš karto galiu kloti diagnozę: tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga." (323 p., taip pat paskutinis knygos viršelis).
Knyga TOP'as ir ji to verta.
Knyga būtina turintiems klausimų, kodėl nemėgstame tovariščių, kaip žmonės gyvena po didžiausių netekčių (3 broliai ir kelių metų dukrytė), kaip galima neniurzgėti, kai XXI a. toks gyvenimas...
Knygoje yra trys 3 knygos: feisbuko įrašų #fainiausiapasaulymočiutė rinkinys (kaip ir daugumai, ši dalis yra geriausia), pačios močiutės parašyti prisiminimai ir anūkės žvilgsnis iš šių laikų perspektyvos (ir baimių, kad giminėje nebūtų susitepusių nekaltų krauju, kad istorija nepasikartotų).
Knyga apie tragišką XX a. Lietuvos istoriją – parašyta su meile ir pagauliai, tačiau reflektuojant santykį su istorija.
Trumpai ir tiksliai apibūdino istorikas Nerijus Šepetys: "Iš karto galiu kloti diagnozę: tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga." (323 p., taip pat paskutinis knygos viršelis).
Knyga TOP'as ir ji to verta.
July 1, 2022
Tikra istorija, kuri įtikina, jog duobėtas (iš)gyvenimo kelias ne tik užaugina tvirtus charizmos raumenis, sveiką požiūrį į kasdienybę, bet ir talentą išdidžiai žengti į priekį, neverkšlenant dėl į batus įkrentančių nepatogios rutinos akmenėlių.
REKOMENDUOJU tiems, kurie nori prisiliesti prie istorijos, pažinti tremtį bei partizanų gyvenimą, bet padaryti tai šiuolaikiškai, suprantamai, be perdėto patoso. Rekomenduoju norintiems pakalbėti su močiute, bet ne(be)tekusiems galimybės to padaryti - fainiausia pasauly močiute priims jus į savo glėbį. Nepailstamai rekomenduoju kiekvienam jaunam žmogui, kuriam atrodo, kad senovė per sena ir nuobodi, kad jai vertėtų skirti brangų šiandienos laiką. Ši močiutė turi tiek šarmo, kad, manau, ne kartą kils pagunda permąstyti savo dienas.
NEREKOMENDUOJU, jei apie tremtį ir to laikmečio aktualijas norite/mėgstate skaityti tik su skausmą bei sielvartą išryškinančia linija - gali būti, kad knyga pasirodys per daug "mandra".
Dalyvavau šios knygos pristatyme - dangiškai jaukus renginys! - kuriame pasirodė ir pati Močiutė. Ne, ji nesėdėjo salėje, o prisistatė per Skype! Knygą jau buvau pradėjusi skaityti, bet po renginio į pasakojimą panorau žiūrėti dar kitaip. Tai ne tik mūsų tautos praeities akimirkos, ne tik vienos šeimos istorija - tai dar GYVA istorija. Tokia, kurią gali pamatyti ne tik knygose, kuriai dar gali paskambinti. Tai istorija, kuri dar turi tiltą tarp dviejų pasaulių - vakar ir šiandien. Ir reikia tai vertinti.
Susižavėjau ne tik Močiute, kuri, dievaži, tikrai fainiausia pasauly, bet ir Živilės knygos vizija. Yra tekę skaityti daug (daugybę) tą laikmetį išgyvenusių, Sibiro tremty užsigrūdinusių žmonių likimų, bet tokio šiuolaikiško ir maksimaliai jaukaus teksto šia skaudžia tema dar neteko skaityti.
Močiutė pasakoja, Živilė klausia, o kur dar įterpti smagūs pamintijimai apie šiandieninį pasaulį. Pasakojimas su skoningais pertepimais. Gal kam ir gali pasirodyti, jog Živilė savo klausimais tik pertraukinėja Močiutę, bet dedu galvą, kad tai pats kokybiškiausias pertraukinėjimas.
Taip, pasaulis jau toks, kad mažėja tų, kurie atmintų tremties laikmetį, mažėja tų, kurie savimi jaučia kiekvieną žodį, mažėja tų, kieriems gyvenimo ritmas, to meto procesai yra natūralūs ir suprantami be jokių paaiškinimų. Ir štai čia pasirodo Živilė, kuri ne tik, klausia, bet užrašo pokalbio eigą, tarsi nujausdama, kad to nori ne tik ji, kad taip dovanoja šansą klausti ir ne(be)turintims močiučių, ir tolimoms ateities kartoms.
Tai ne istorija, tai gyvas, asmeninis pokalbis su Močiute, kuriame galime sudalyvauti kiekvienas iš mūsų.
5⭐️
REKOMENDUOJU tiems, kurie nori prisiliesti prie istorijos, pažinti tremtį bei partizanų gyvenimą, bet padaryti tai šiuolaikiškai, suprantamai, be perdėto patoso. Rekomenduoju norintiems pakalbėti su močiute, bet ne(be)tekusiems galimybės to padaryti - fainiausia pasauly močiute priims jus į savo glėbį. Nepailstamai rekomenduoju kiekvienam jaunam žmogui, kuriam atrodo, kad senovė per sena ir nuobodi, kad jai vertėtų skirti brangų šiandienos laiką. Ši močiutė turi tiek šarmo, kad, manau, ne kartą kils pagunda permąstyti savo dienas.
NEREKOMENDUOJU, jei apie tremtį ir to laikmečio aktualijas norite/mėgstate skaityti tik su skausmą bei sielvartą išryškinančia linija - gali būti, kad knyga pasirodys per daug "mandra".
Dalyvavau šios knygos pristatyme - dangiškai jaukus renginys! - kuriame pasirodė ir pati Močiutė. Ne, ji nesėdėjo salėje, o prisistatė per Skype! Knygą jau buvau pradėjusi skaityti, bet po renginio į pasakojimą panorau žiūrėti dar kitaip. Tai ne tik mūsų tautos praeities akimirkos, ne tik vienos šeimos istorija - tai dar GYVA istorija. Tokia, kurią gali pamatyti ne tik knygose, kuriai dar gali paskambinti. Tai istorija, kuri dar turi tiltą tarp dviejų pasaulių - vakar ir šiandien. Ir reikia tai vertinti.
Susižavėjau ne tik Močiute, kuri, dievaži, tikrai fainiausia pasauly, bet ir Živilės knygos vizija. Yra tekę skaityti daug (daugybę) tą laikmetį išgyvenusių, Sibiro tremty užsigrūdinusių žmonių likimų, bet tokio šiuolaikiško ir maksimaliai jaukaus teksto šia skaudžia tema dar neteko skaityti.
Močiutė pasakoja, Živilė klausia, o kur dar įterpti smagūs pamintijimai apie šiandieninį pasaulį. Pasakojimas su skoningais pertepimais. Gal kam ir gali pasirodyti, jog Živilė savo klausimais tik pertraukinėja Močiutę, bet dedu galvą, kad tai pats kokybiškiausias pertraukinėjimas.
Taip, pasaulis jau toks, kad mažėja tų, kurie atmintų tremties laikmetį, mažėja tų, kurie savimi jaučia kiekvieną žodį, mažėja tų, kieriems gyvenimo ritmas, to meto procesai yra natūralūs ir suprantami be jokių paaiškinimų. Ir štai čia pasirodo Živilė, kuri ne tik, klausia, bet užrašo pokalbio eigą, tarsi nujausdama, kad to nori ne tik ji, kad taip dovanoja šansą klausti ir ne(be)turintims močiučių, ir tolimoms ateities kartoms.
Tai ne istorija, tai gyvas, asmeninis pokalbis su Močiute, kuriame galime sudalyvauti kiekvienas iš mūsų.
5⭐️
Read
December 16, 2025Knyga sudaryta iš trijų dalių:
- Močiutės prieš porą dešimtmečių parašyti prisiminimai apie partizaninį laiką bei tremtį
- Nūdienos Živilės pasitikslinimai, pokalbiai su Močiute; autorės apmąstymai
- Živilės feisbuko įrašai apie pokalbius su Močiute tarmiškai apie kasdienes aktualijas (kai kuriomis vietomis trūko vertimo...)
Ona Butrimaitė-Laurinienė yra, kaip sako autorė, "kaimo grynuolis". Tvirta, siekianti įamžinti ir įprasminti praeitį. Smagaus būdo, kas tikrai padeda nesunkiai skaityti knygą.
Ona turėjo keturis brolius: trys mirė būdami partizanai bei vienas pasitraukė į Vakarus. Jos mama buvo ištrema į Sibirą anksčiau. Ona gavo lagerio ir termties. Ten susitiko su mama. Susipažino su būsimu vyru.
Sunki vaikystė ir paauglystė, be pastovių namų, pavienui, ne krūvoje. Visi broliai, skirtingais laikotarpiais, prisijungė prie partizanų. Ona buvo ryšininkė.
Svarbiausia, nugyventi gyvenimą nieko neišduodant.
- Močiutės prieš porą dešimtmečių parašyti prisiminimai apie partizaninį laiką bei tremtį
- Nūdienos Živilės pasitikslinimai, pokalbiai su Močiute; autorės apmąstymai
- Živilės feisbuko įrašai apie pokalbius su Močiute tarmiškai apie kasdienes aktualijas (kai kuriomis vietomis trūko vertimo...)
Ona Butrimaitė-Laurinienė yra, kaip sako autorė, "kaimo grynuolis". Tvirta, siekianti įamžinti ir įprasminti praeitį. Smagaus būdo, kas tikrai padeda nesunkiai skaityti knygą.
Ona turėjo keturis brolius: trys mirė būdami partizanai bei vienas pasitraukė į Vakarus. Jos mama buvo ištrema į Sibirą anksčiau. Ona gavo lagerio ir termties. Ten susitiko su mama. Susipažino su būsimu vyru.
Sunki vaikystė ir paauglystė, be pastovių namų, pavienui, ne krūvoje. Visi broliai, skirtingais laikotarpiais, prisijungė prie partizanų. Ona buvo ryšininkė.
Svarbiausia, nugyventi gyvenimą nieko neišduodant.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 28, 2025
Skaičiau ilgiau nei norėjos, bet suryt keliais prisėdimais gal ir nėra gera idėja tokio turinio knygai.
Skaičiau ne tik pati, bet ir garsiai pasidalindavau su vyru ir vaikais šitios fainiausios pasaulyje močiutės pasisakymais ir visi pasijuokdavom. Jei ne tie smagūs intarpai, manau, skaityti būtų buvę emociškai labai sunku, nes pati Onos biografija tiesiog kankinančiai skaudi.
Iki šiol nebuvau skaičiusi daug partizaninės literatūros, bet šita knyga davė visai kitokį supratimą apie to laikotarpio Lietuvą ir tremtinių gyvenimą.
Labai patiko. Ir stilistiškai, ir meniškai, ir jaukiai, ir skaudžiai. Visko labai daug. Rekomenduoju!
Ir ačiū, Kristina, kad įbrukai šitą skaitinį 🫶
Skaičiau ne tik pati, bet ir garsiai pasidalindavau su vyru ir vaikais šitios fainiausios pasaulyje močiutės pasisakymais ir visi pasijuokdavom. Jei ne tie smagūs intarpai, manau, skaityti būtų buvę emociškai labai sunku, nes pati Onos biografija tiesiog kankinančiai skaudi.
Iki šiol nebuvau skaičiusi daug partizaninės literatūros, bet šita knyga davė visai kitokį supratimą apie to laikotarpio Lietuvą ir tremtinių gyvenimą.
Labai patiko. Ir stilistiškai, ir meniškai, ir jaukiai, ir skaudžiai. Visko labai daug. Rekomenduoju!
Ir ačiū, Kristina, kad įbrukai šitą skaitinį 🫶
August 8, 2023
Gyvenu laisvoje, taikioje šalyje. Bent jau saugioje ir ramioje teritorijoje. Suvokiu, kas vyksta už kelių šimtų kilometrų, tačiau aš esu saugi. Bent jau šiandien man nereikia slėptis nuo bombų, nuo antžmogiškų karių ar bėgti į mišką ir lįsti į bunkerį. Dėl to aš esu saugi. Kol kas galiu ramiai miegoti. Vis tik mes gyvename nedėkingoje geografinėje padėtyje ir tas monstras, esantis rytuose vėl gali bet kada nuspręsti įvesti savas taisykles svetimoje žemėje. Deja, tačiau tokia yra klaiki realybė. Baisu, tačiau istorija yra linkusi kartotis. Ir ši knyga yra priminimas mums visiems – taiką ir laisvę reikia branginti.
Šioji knyga mums pasakoja apie partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės gyvenimą. Jauna drąsi mergaitė, vėliau moteris ėmėsi visko, kad tik padėtų tiems, kam pagalbos tuo metu reikėjo. Ar tai būtų suadytos kojinės, ar partizanams perduota žinutė. Neoficialiai dirbusi partizanų ryšininke, Ona bastėsi šiaurės-rytų Lietuvos kaimais ir miškais ir dalyvavo visuose svarbiausiuose to regiono įvykiuose. Vėliau dėl tų „nuotykių“ buvo tardoma, kalėjo, bėgo, tačiau visada tikėjo Lietuvos laisve ir ateitimi.
Knyga parašyta keliais skirtingais diskursais – vienuose Živilė pasakoja apie Močiutę, kitose vietose – ištraukos iš Močiutės užrašų. O dar kitur vis įsiterpia Močiutės ir anūkės dialogai. Nepaprastai šmaikštūs, smagūs, kupini pozityvumo ir gražių emocijų. Močiutė nesunkiai per dantį patraukia ir politiką, ir anūkės veiklas. Tiek visko gyvenime mačiusi moteris geba pasišaipyti ir iš savęs pačios be gailesčio. Tačiau po visų šmaikščių intarpų vėl grįžtame į istoriją, kur moteris pasakoja apie stribus, šaudomus žmones ir gandrus, kankinamus draugus ir mirusius brolius. Skaudėjo širdį skaitant. Nepaprastai jautriai aprašyti patyrimai. Skaitydama supratau – kiek aš vis tik daug visko nežinau ir nesuprantu. Kiek daug dar reikėtų sužinoti. Ištraukti informaciją iš žmonių, iš kurių dar galima tai išvilioti. Semti viską rieškučiomis ir klausytis. Tiesiog klausytis ir tapti istorijos liudininkais.
Knyga sukėlė ir nemažai kartėlio: pati neturiu nei vieno senelio ar močiutės. Prisipažinsiu, skaitydama pavydėjau Živilei ryšio ir visų tų istorijų. Būčiau norėjusi galėti pasikalbėti su savo seneliais iš Tauragės, nes ten istorijų būtų buvę panašių. Deja, dažnai apie dalykus susivokiame jau po laiko. Gaila, tačiau norisi tik pasidžiaugti, kad vis tik atsiranda žmonių, kurie tokiomis progomis sugeba pasinaudoti ir močiutes iškamantinėja.
Labai graži knyga. Vietomis ta realybė taip drėbteli, istorijos vingiai nuveda į labai tamsias vietas, tačiau vis tik knyga nepaprastai šviesi. Ją skaidrina močiutės gerumas ir pasiutimas, o ir požiūris į viską ir visus toks, kad norisi tik šypsotis.
Leidyklos dovana.
Šioji knyga mums pasakoja apie partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės gyvenimą. Jauna drąsi mergaitė, vėliau moteris ėmėsi visko, kad tik padėtų tiems, kam pagalbos tuo metu reikėjo. Ar tai būtų suadytos kojinės, ar partizanams perduota žinutė. Neoficialiai dirbusi partizanų ryšininke, Ona bastėsi šiaurės-rytų Lietuvos kaimais ir miškais ir dalyvavo visuose svarbiausiuose to regiono įvykiuose. Vėliau dėl tų „nuotykių“ buvo tardoma, kalėjo, bėgo, tačiau visada tikėjo Lietuvos laisve ir ateitimi.
Knyga parašyta keliais skirtingais diskursais – vienuose Živilė pasakoja apie Močiutę, kitose vietose – ištraukos iš Močiutės užrašų. O dar kitur vis įsiterpia Močiutės ir anūkės dialogai. Nepaprastai šmaikštūs, smagūs, kupini pozityvumo ir gražių emocijų. Močiutė nesunkiai per dantį patraukia ir politiką, ir anūkės veiklas. Tiek visko gyvenime mačiusi moteris geba pasišaipyti ir iš savęs pačios be gailesčio. Tačiau po visų šmaikščių intarpų vėl grįžtame į istoriją, kur moteris pasakoja apie stribus, šaudomus žmones ir gandrus, kankinamus draugus ir mirusius brolius. Skaudėjo širdį skaitant. Nepaprastai jautriai aprašyti patyrimai. Skaitydama supratau – kiek aš vis tik daug visko nežinau ir nesuprantu. Kiek daug dar reikėtų sužinoti. Ištraukti informaciją iš žmonių, iš kurių dar galima tai išvilioti. Semti viską rieškučiomis ir klausytis. Tiesiog klausytis ir tapti istorijos liudininkais.
Knyga sukėlė ir nemažai kartėlio: pati neturiu nei vieno senelio ar močiutės. Prisipažinsiu, skaitydama pavydėjau Živilei ryšio ir visų tų istorijų. Būčiau norėjusi galėti pasikalbėti su savo seneliais iš Tauragės, nes ten istorijų būtų buvę panašių. Deja, dažnai apie dalykus susivokiame jau po laiko. Gaila, tačiau norisi tik pasidžiaugti, kad vis tik atsiranda žmonių, kurie tokiomis progomis sugeba pasinaudoti ir močiutes iškamantinėja.
Labai graži knyga. Vietomis ta realybė taip drėbteli, istorijos vingiai nuveda į labai tamsias vietas, tačiau vis tik knyga nepaprastai šviesi. Ją skaidrina močiutės gerumas ir pasiutimas, o ir požiūris į viską ir visus toks, kad norisi tik šypsotis.
Leidyklos dovana.
April 4, 2023
4,5⭐️
September 5, 2022
Skaitymas gadina žmogų. Ne, rimtai. Kai buvau mažas, o vėliau šiaip jaunas, labai mėgdavau skaityti. Nes kompo nebuvo, per sovietmečio teliką rodydavo šlamštą, žaislų didelės įvairovės nebuvo, tai didžiausia pramoga būdavo skaitymas.
Bet turiu įtarimą, kad tas nuolatinis skaitymas privedė iki to, kad reikalavimai skaitomoms knygoms kyla, ir nuolat. Jei vaikystėje ir paauglystėje praktiškai kiekviena (išskyrus mokyklinį sąrašą) knyga buvo tokia, kad tik ir laukdavau, kada galėsiu prisėsti, tai dabar per metus tokių MAN pasitaiko maksimum dvi. Kitas skaitai, nes įdomi tema ar faktai įdomūs – bet didelio pasimėgavimo skaitymu kažkaip jau labai retai pasitaiko.
Va pernai man tokia užkabinusia ir daug pasimėgavimo suteikusia tapo tik Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Šiemet – Jono Ohmano „Donbaso džiazas“ ir va Živilės Kropaitės-Basiulės „Fainiausia pasaulyje močiutė“.
Živilę ir jos Močiutę turbūt žino visas lietuviškojo Feisbuko elitas. Kas nežino – sekite Živilę ir tikėkitės, kad ji pratęs šmaikščių, taiklių Močiutės citatų publikavimą nuostabia aukštaitiška tarme. Nes dabar kažkaip citatų tiekimas sutrikęs, gal kad knygą parašyti ir pristatyti reikėjo.
O knyga – tikrai išskirtinė.
Bet turiu pripažinti, pirmos kelios dešimtys puslapių mane stipriai suerzino. Nes iš pirmo žvilgsnio – visas dėstymas atrodo kažkoks chaotiškas: čia Močiutės atsitminimų fragmentas, čia (dažnai su tema ir ne itin susijęs) Močiutės bajeriukas iš feisbukų, čia šuolis atgal ir pačios Živilės komentaras apie Močiutės atsiminimus. Kol neapsipranti, atrodo kaip bardakas.
Bet paskui kažkaip supratau, kad ši knyga struktūruota taip, kaip bent jau mano paties darbas kasdieninis: browseryje atversti keletas tabų, tarp kurių būtinai yra ir Feisbukas, ir tu rotuoji tarp jų. Ir kažkaip jau nuo trečios dešimties puslapių visas diskomfortas dingo.
Pati knyga pasakoja tikrai įspūdingą Močiutės gyvenimo istoriją. Tiesa, tas įspūdingumas pasireiškia toli gražu ne gerąja prasme: Močiutė buvo trijų partizanų sesuo ir (neprisiekusi) partizanų ryšininkė. Kas reiškia nuolatinį NKVD persekiojimą ir terorą, kalėjimą, brolių nužudymą ir išniekinimą, tremtį, komplikuotą sugrįžimą į Lietuvą ir gyvenimą sovietmečiu.
Atsimenu, kai apie panašius dalykus iš savo šeimų patirčių pasakojau vienam užsieniečiui draugui, jis niekaip negalėjo tuo įtikėti. Tai yra, nebuvo taip, kad manė, jog meluočiau, suprato, kad tai yra faktai, o ne išsigalvojimai – bet niekaip negalėjo įtikėti, kad tokių dalykų būna. Ir dar taip dažnai. Bet va Lietuva ir jos istorija yra tobula to įrodymas. O šita knyga – dar vienas to liudijimas.
Didelė knygos dalis yra apie partizanus ir partizanavimą – bet tai nėra jų buities dokumentika ar ideologiniai postringavimai, kaip nemažai kitų. Živilė perteikia tik tai, ką matė jos Močiutė, pati gyvendama kaime ir nuolat bandydama išvengti stribų bei NKFD persekiojimų, bei palaikydama ryšius su į mišką išėjusiais broliais. Tad ne, tai nėra „tik dar viena knyga apie partizanus“. Tai yra knyga apie tai, kaip partizanus matė Lietuvos kaimo žmonės – tiek jų artimieji, tiek ir kiti.
Be to, Živilė atliko itin profesionalų darbą – ji ne tik cituoja Močiutę, bet ją ir kvestionuoja. O ar tikrai buvo taip? O kaip manai, kodėl taip? Ir be Močiutės, dar kalbasi su istorikais, kurie pateikia komentarus apie kontekstus ir panašius atvejus. Labai naudinga ir liudijimams stipriai suteikia patikimumo.
Taip pat tai yra labai emocinga knyga. Bet ne trykštanti emocijomis, o parodanti verdančias giliai viduje. Na, taip tipiškai lietuviškai.
Perskaityti tikrai verta. Turbūt visiems – o labiausiai tiems, kuriems įdomu Lietuvos istorija, partizanai, tremtiniai, Nepriklausomybės kovos. Na ir feisbuko celebrity – Živilės Močiutė :)
Bet turiu įtarimą, kad tas nuolatinis skaitymas privedė iki to, kad reikalavimai skaitomoms knygoms kyla, ir nuolat. Jei vaikystėje ir paauglystėje praktiškai kiekviena (išskyrus mokyklinį sąrašą) knyga buvo tokia, kad tik ir laukdavau, kada galėsiu prisėsti, tai dabar per metus tokių MAN pasitaiko maksimum dvi. Kitas skaitai, nes įdomi tema ar faktai įdomūs – bet didelio pasimėgavimo skaitymu kažkaip jau labai retai pasitaiko.
Va pernai man tokia užkabinusia ir daug pasimėgavimo suteikusia tapo tik Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Šiemet – Jono Ohmano „Donbaso džiazas“ ir va Živilės Kropaitės-Basiulės „Fainiausia pasaulyje močiutė“.
Živilę ir jos Močiutę turbūt žino visas lietuviškojo Feisbuko elitas. Kas nežino – sekite Živilę ir tikėkitės, kad ji pratęs šmaikščių, taiklių Močiutės citatų publikavimą nuostabia aukštaitiška tarme. Nes dabar kažkaip citatų tiekimas sutrikęs, gal kad knygą parašyti ir pristatyti reikėjo.
O knyga – tikrai išskirtinė.
Bet turiu pripažinti, pirmos kelios dešimtys puslapių mane stipriai suerzino. Nes iš pirmo žvilgsnio – visas dėstymas atrodo kažkoks chaotiškas: čia Močiutės atsitminimų fragmentas, čia (dažnai su tema ir ne itin susijęs) Močiutės bajeriukas iš feisbukų, čia šuolis atgal ir pačios Živilės komentaras apie Močiutės atsiminimus. Kol neapsipranti, atrodo kaip bardakas.
Bet paskui kažkaip supratau, kad ši knyga struktūruota taip, kaip bent jau mano paties darbas kasdieninis: browseryje atversti keletas tabų, tarp kurių būtinai yra ir Feisbukas, ir tu rotuoji tarp jų. Ir kažkaip jau nuo trečios dešimties puslapių visas diskomfortas dingo.
Pati knyga pasakoja tikrai įspūdingą Močiutės gyvenimo istoriją. Tiesa, tas įspūdingumas pasireiškia toli gražu ne gerąja prasme: Močiutė buvo trijų partizanų sesuo ir (neprisiekusi) partizanų ryšininkė. Kas reiškia nuolatinį NKVD persekiojimą ir terorą, kalėjimą, brolių nužudymą ir išniekinimą, tremtį, komplikuotą sugrįžimą į Lietuvą ir gyvenimą sovietmečiu.
Atsimenu, kai apie panašius dalykus iš savo šeimų patirčių pasakojau vienam užsieniečiui draugui, jis niekaip negalėjo tuo įtikėti. Tai yra, nebuvo taip, kad manė, jog meluočiau, suprato, kad tai yra faktai, o ne išsigalvojimai – bet niekaip negalėjo įtikėti, kad tokių dalykų būna. Ir dar taip dažnai. Bet va Lietuva ir jos istorija yra tobula to įrodymas. O šita knyga – dar vienas to liudijimas.
Didelė knygos dalis yra apie partizanus ir partizanavimą – bet tai nėra jų buities dokumentika ar ideologiniai postringavimai, kaip nemažai kitų. Živilė perteikia tik tai, ką matė jos Močiutė, pati gyvendama kaime ir nuolat bandydama išvengti stribų bei NKFD persekiojimų, bei palaikydama ryšius su į mišką išėjusiais broliais. Tad ne, tai nėra „tik dar viena knyga apie partizanus“. Tai yra knyga apie tai, kaip partizanus matė Lietuvos kaimo žmonės – tiek jų artimieji, tiek ir kiti.
Be to, Živilė atliko itin profesionalų darbą – ji ne tik cituoja Močiutę, bet ją ir kvestionuoja. O ar tikrai buvo taip? O kaip manai, kodėl taip? Ir be Močiutės, dar kalbasi su istorikais, kurie pateikia komentarus apie kontekstus ir panašius atvejus. Labai naudinga ir liudijimams stipriai suteikia patikimumo.
Taip pat tai yra labai emocinga knyga. Bet ne trykštanti emocijomis, o parodanti verdančias giliai viduje. Na, taip tipiškai lietuviškai.
Perskaityti tikrai verta. Turbūt visiems – o labiausiai tiems, kuriems įdomu Lietuvos istorija, partizanai, tremtiniai, Nepriklausomybės kovos. Na ir feisbuko celebrity – Živilės Močiutė :)
November 7, 2022
"Nors nusižudyt negalvojau, bet numirti norėjau..."- partizanų ryšininkės ir politinės kakinės pasakojimai. Arba tiesiog labai fainos, Živilės močiutės, istorija. Tai lyg kelios knygos viename. Močiutės atsiminimai, anūkės ir istoriko komentarai ir knygą sušildantys pokalbiai.
Živilės močiutė išties labai faina, bet turbūt kiekvienam fainiausia juk sava? Čia ne varžybos kas fainesnis, tiesiog apskritai, nerealu turėti tokią dovaną - nuoširdžiai be išlygų mylinčius senelius.
O knygoje ne vien meilė, tiksliau jos čia išvis maža. Tai sunki kova už Lietuvos laisvę. Vyrai ir moterys stojo kovon visomis išgalėmis, tačiau kaip ir visada, netrūko išdavikų. O didžiausias priešas - netikusi sistema. Ir Ona jų sutiko ne vieną.
Živilės močiutė išties labai faina, bet turbūt kiekvienam fainiausia juk sava? Čia ne varžybos kas fainesnis, tiesiog apskritai, nerealu turėti tokią dovaną - nuoširdžiai be išlygų mylinčius senelius.
O knygoje ne vien meilė, tiksliau jos čia išvis maža. Tai sunki kova už Lietuvos laisvę. Vyrai ir moterys stojo kovon visomis išgalėmis, tačiau kaip ir visada, netrūko išdavikų. O didžiausias priešas - netikusi sistema. Ir Ona jų sutiko ne vieną.
November 19, 2024
Mane suviliojo knygos pavadinimas. Savo artimųjų, kurie galėtų man papasakoti apie anuos laikus - jau nebeturiu.
Tačiau dirbu tokiame darbe, kuriame susiduriu su garbingo amžiaus žmonėmis - ilgaamžiais. Daug istorijų tenka išgirsti. Skaitydama knygą netgi radau keletą vietų, kur faktai persipina su mano girdėtais.
Mūsų istorija, laisvės kovos ir protėvių išgyvenimai negali būti užmiršti. Ačiū už atminties išsaugojimą!
Tik man kaip žemaitei buvo gana sunku skaityti tarmiškus intarpus, tačiau - į knygos galą jau visai padoriai sekėsi… 😁
Tačiau dirbu tokiame darbe, kuriame susiduriu su garbingo amžiaus žmonėmis - ilgaamžiais. Daug istorijų tenka išgirsti. Skaitydama knygą netgi radau keletą vietų, kur faktai persipina su mano girdėtais.
Mūsų istorija, laisvės kovos ir protėvių išgyvenimai negali būti užmiršti. Ačiū už atminties išsaugojimą!
Tik man kaip žemaitei buvo gana sunku skaityti tarmiškus intarpus, tačiau - į knygos galą jau visai padoriai sekėsi… 😁
November 20, 2022
Nuostabi knyga! Primine mano ATA mociutes pasakojimus. Kaip gaila, jog tada buvau dar visai vaikas, bet si mociute atgaivino prisiminimus. Labai giliai buvo istrige lietuviu vyrai besislapstantys miskuose uz Lt nepriklausomybe, jog vokieciu kareiviai buvo daug zmoguskesni, nei rusu. Manyciau, jog verta paskaityti kiekvienam knyga.
January 21, 2023
Labai įtraukiantis pasakojimas, puikiai sukonstruota knyga ir pateikta trimis sluoksniais. Manau, kad turėtų būti istorijos pamokose, nes perskaičius ateina daug aiškesnis suvokimas apie partizanus ir tų dienų išgyvenimus.
November 16, 2023
Labai įdomi knyga, kartais juokingi dialogai. Be galo nuoširdūs pasakojimai, skaitant knygą, galvojau apie savo močiutę ir pagalvojau, kaip plyš širdis jai išėjus į debesų pasaulį. Tikrai labai nuostabi knyga! 🌟🌟🌟🌟🌟
June 28, 2023
Zjbs tie prisiminimai, faktų tikrinimas ir kaip iš tikrųjų laikas paveikia prisiminimus. Ir labai smagu turėti vis dar blaiviai mąstančią močiutę!
December 17, 2025
Prisipažinsiu – kai galvoju apie knygas apie tremtį, partizanus ar Lietuvos istoriją, dažniausiai įsivaizduoju kažką labai sunkaus, slegiančio ir, na, tokio „vadovėlinio“. Atrodo, kad skaitysi ir visą laiką jausi gumulą gerklėje arba tiesiog nuobodžiausi skaitydamas sausus faktus. Bet tada į rankas pakliuvo Živilės Kropaitės-Basiulės „#fainiausiapasaulymočiutė“, ir viskas apsivertė aukštyn kojom. Tai visiškai kitoks pasakojimas – gyvas, tikras ir labai įtraukiantis.
Pavadinimas iškart užkabina. Atrodo, kaip čia dabar – partizanai ir Instagramo grotažymės viename sakinyje? Skamba kaip kažkoks nesusipratimas, bet pradėjus skaityti supranti, kad tai genialu. Autorė nebando lipdyti iš savo močiutės kažkokio nepajudinamo, šalto paminklo. Priešingai – ji pasakoja apie Močiutę Oną kaip apie savą, artimą žmogų, su visais jos „bajeriais“ ir charakteriu.
Močiutė Ona čia nėra tik istorinė figūra ar auka. Ji – buvusi partizanų ryšininkė, kalinė, tremtinė, bet visų pirma ji yra kieta moteris. Skaitant jautiesi, lyg sėdėtum su ja virtuvėje, gertum arbatą ir klausytum istorijų, kurios kartais priverčia išsižioti, o kartais – garsiai nusijuokti.
Labiausiai šioje knygoje „veža“ tai, kad joje nėra to dirbtinio patoso ar priverstinio liūdesio. Taip, temos yra sunkios – tardymai, bunkeriai, Sibiras, išdavystės. Tai baisūs dalykai. Bet Močiutė apie tai pasakoja su tokiu lengvumu ir, kas keisčiausia, optimizmu, kad net sunku patikėti.
Ji parodo, kad net ir baisiausiose situacijose – kalėjime ar tremtyje – žmonės liko žmonėmis. Jie įsimylėdavo, juokaudavo, švęsdavo ir tiesiog stengėsi gyventi. Tai veikia kaip geriausia motyvacija. Jei ji galėjo išlikti pozityvi ir neprarasti humoro jausmo tada, tai mums dabar skųstis dėl smulkmenų būtų tiesiog gėda. Jos tas „atsparumas“ yra kažkas tokio.
Aišku, nėra tobulų knygų, ir ši – ne išimtis. Vietomis mane erzink šokinėjimas laiku. Kartais pasakojimas atrodo šiek tiek chaotiškas – šokama nuo vieno prisiminimo prie kito, įterpiamos „Facebook“ diskusijos, ir tas fragmentiškumas šiek tiek blaškė.
Tai priminimas mums visiems: eikit pasikalbėti su savo seneliais, kol dar galit. Paklauskit jų ne tik „kaip sveikata“, bet ir kaip jie gyveno, ką jautė, ką mylėjo. Nes jų story gali būti įdomesnės už bet kokį „Netflix“ serialą.
Pavadinimas iškart užkabina. Atrodo, kaip čia dabar – partizanai ir Instagramo grotažymės viename sakinyje? Skamba kaip kažkoks nesusipratimas, bet pradėjus skaityti supranti, kad tai genialu. Autorė nebando lipdyti iš savo močiutės kažkokio nepajudinamo, šalto paminklo. Priešingai – ji pasakoja apie Močiutę Oną kaip apie savą, artimą žmogų, su visais jos „bajeriais“ ir charakteriu.
Močiutė Ona čia nėra tik istorinė figūra ar auka. Ji – buvusi partizanų ryšininkė, kalinė, tremtinė, bet visų pirma ji yra kieta moteris. Skaitant jautiesi, lyg sėdėtum su ja virtuvėje, gertum arbatą ir klausytum istorijų, kurios kartais priverčia išsižioti, o kartais – garsiai nusijuokti.
Labiausiai šioje knygoje „veža“ tai, kad joje nėra to dirbtinio patoso ar priverstinio liūdesio. Taip, temos yra sunkios – tardymai, bunkeriai, Sibiras, išdavystės. Tai baisūs dalykai. Bet Močiutė apie tai pasakoja su tokiu lengvumu ir, kas keisčiausia, optimizmu, kad net sunku patikėti.
Ji parodo, kad net ir baisiausiose situacijose – kalėjime ar tremtyje – žmonės liko žmonėmis. Jie įsimylėdavo, juokaudavo, švęsdavo ir tiesiog stengėsi gyventi. Tai veikia kaip geriausia motyvacija. Jei ji galėjo išlikti pozityvi ir neprarasti humoro jausmo tada, tai mums dabar skųstis dėl smulkmenų būtų tiesiog gėda. Jos tas „atsparumas“ yra kažkas tokio.
Aišku, nėra tobulų knygų, ir ši – ne išimtis. Vietomis mane erzink šokinėjimas laiku. Kartais pasakojimas atrodo šiek tiek chaotiškas – šokama nuo vieno prisiminimo prie kito, įterpiamos „Facebook“ diskusijos, ir tas fragmentiškumas šiek tiek blaškė.
Tai priminimas mums visiems: eikit pasikalbėti su savo seneliais, kol dar galit. Paklauskit jų ne tik „kaip sveikata“, bet ir kaip jie gyveno, ką jautė, ką mylėjo. Nes jų story gali būti įdomesnės už bet kokį „Netflix“ serialą.
June 4, 2023
Maloniai nustebinusi knyga tuo, kad nors atrodytų visi prisiminimai apie pokarį ir rusijos nusikaltimus Lietuvoje jau parašyti, bet, pasirodo, dar tikrai galima atrasti naujų būdų ir formų, kaip tuos liudijimus atgaivinti.
Autorė čia paima savo močiutės (partizanų ryšininkės bei trijų partizanų sesers) rašytus prisiminimus apie partizaninį karą, pokario kasdienybę, lagerio bei tremties metus ir, papildydama juos savo mintimis, abiejų pokalbiais, taip pat ir istorikų komentarais, nupiešia ne tik savo močiutės gyvenimo, bet ir tragišką Lietuvos pokario istoriją.
Būtent autorės asmeniškas priėjimas prie močiutės istorijos leidžia jos rašytiems prisiminimams išsiskirti iš kitų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, parašytų panašių (tiek turiniu, tiek stiliumi) atsiminimų, menančių asmenines, bet tuo pačiu ir viena į kitą panašias tragiškas istorijas. Man patiko, kad tai nebuvo vien autorės perpasakota močiutės istorija (tik per savo santykį su ja bei savo matymą), o jų abiejų pasakojimas - tiek įdedant pačios močiutės rašytus prisiminimus (jie knygoje išskirti kitokiu šriftu), tiek jų dialogus (anūkei klausiant, o močiutei atsakant), atskleidžiančius jų abiejų mintis ir požiūrius. Taip pat patiko įterpti istorikų komentarai dėl vieno ar kito prisiminimų momento, taip dar labiau papildant istorinį kontekstą ir primenant to laiko perspektyvą. O šmaikštūs močiutės ir anūkės telefoninių pokalbių intarpai kiekvieno skyriaus pradžioje tik dar labiau suasmenino knygą.
Knyga - anūkės meilės išraiška močiutei, kurią skaitant ir sugeldavo širdį (tiek dėl autorės močiutės, tiek dėl visų panašaus likimo Lietuvos močiučių bei senelių), ir šildė mielas anūkės - močiutės santykis. Puiki idėja, kaip galima atpasakoti ir aktualizuoti istoriją (per klausimus, per platesnį kontekstą, per asmeninį santykį), kurios negalima pamiršti.
Autorė čia paima savo močiutės (partizanų ryšininkės bei trijų partizanų sesers) rašytus prisiminimus apie partizaninį karą, pokario kasdienybę, lagerio bei tremties metus ir, papildydama juos savo mintimis, abiejų pokalbiais, taip pat ir istorikų komentarais, nupiešia ne tik savo močiutės gyvenimo, bet ir tragišką Lietuvos pokario istoriją.
Būtent autorės asmeniškas priėjimas prie močiutės istorijos leidžia jos rašytiems prisiminimams išsiskirti iš kitų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, parašytų panašių (tiek turiniu, tiek stiliumi) atsiminimų, menančių asmenines, bet tuo pačiu ir viena į kitą panašias tragiškas istorijas. Man patiko, kad tai nebuvo vien autorės perpasakota močiutės istorija (tik per savo santykį su ja bei savo matymą), o jų abiejų pasakojimas - tiek įdedant pačios močiutės rašytus prisiminimus (jie knygoje išskirti kitokiu šriftu), tiek jų dialogus (anūkei klausiant, o močiutei atsakant), atskleidžiančius jų abiejų mintis ir požiūrius. Taip pat patiko įterpti istorikų komentarai dėl vieno ar kito prisiminimų momento, taip dar labiau papildant istorinį kontekstą ir primenant to laiko perspektyvą. O šmaikštūs močiutės ir anūkės telefoninių pokalbių intarpai kiekvieno skyriaus pradžioje tik dar labiau suasmenino knygą.
Knyga - anūkės meilės išraiška močiutei, kurią skaitant ir sugeldavo širdį (tiek dėl autorės močiutės, tiek dėl visų panašaus likimo Lietuvos močiučių bei senelių), ir šildė mielas anūkės - močiutės santykis. Puiki idėja, kaip galima atpasakoti ir aktualizuoti istoriją (per klausimus, per platesnį kontekstą, per asmeninį santykį), kurios negalima pamiršti.
November 12, 2023
Kai knygos pristatymas patiko labiau nei pati knyga.
Itin skaudi Lietuvos ir asmeninė istorijos pasakojamos kalbantis dviem kartoms: močiutei ir anūkei.
Pavydėtinas jųdviejų ryšys, viena kitos pajautimas iš pusės žodžio. Didelė likimo dovana turėti tokią močiutę.
Įdomiai suregzta knygos struktūra, bet stilius pasirodė pernelyg sentimentalus, naivus, kartais net infantilus. Galbūt per mažai stengiausi, bet tas pats per tą patį pradėjo varginti ir… Gal užbaigsiu kitą kartą?:(
Itin skaudi Lietuvos ir asmeninė istorijos pasakojamos kalbantis dviem kartoms: močiutei ir anūkei.
Pavydėtinas jųdviejų ryšys, viena kitos pajautimas iš pusės žodžio. Didelė likimo dovana turėti tokią močiutę.
Įdomiai suregzta knygos struktūra, bet stilius pasirodė pernelyg sentimentalus, naivus, kartais net infantilus. Galbūt per mažai stengiausi, bet tas pats per tą patį pradėjo varginti ir… Gal užbaigsiu kitą kartą?:(
April 18, 2023
TL;DR: SSRS SUX
Perskaičius knygą - mixed feelings. Didžiąja dalimi tai mano pačios problema: partizaninis karas LT yra mano silpna vieta, aš jo tiesiog neišmanau, taigi pasakojimas apie žurnalistės močiutę partizanų ryšininkę ir paskui tremtinę, paremtas jos pačios rašytais atsiminimais ir paskui anūkės peršukuojamas, perklausiamas, man jau buvo sunkus kaip toks, negaliu pasakyti, kad iškart pajutau meilę, šilumą ir simpatiją (nors norėjau pajusti). Bet skaityti buvo įdomu ir knyga vis dėlto davė daug daugiau apie ką pagalvoti negu neseniai skaityta Zelčiūtės Augau teatre.
Sunkus, bet reikalingas skaitinys - apie žiaurias žudynes ir sadistiškus kankinimus, atliepiantis šiandieninius pasakojimus iš Ukrainos, apie tardymus, apgavystes, tremtį, apie išžudytą beveik visą šeimą - nuolatinė praradimo istorija. Kai kurie epizodai - tiesiog kaip iš trilerio ar kitokio veiksmo filmo: moteris ateina pas kaimynus, nori išeit, apsuptas namas, bėga, visi žūva (arba kas nors išsigelbsti), arba jau atėjusi randa pasalą. Skaitydama supratau, kaip nujautrina kinas ir kultūra apskritai - imi priimti tokius vaizdus kaip "žanro reikalavimą", kad nu jo, natūralu, kad taip vykdavo. O kad visa tai buvo gyvi žmonės, netikėtumas, purvas ir kraujas, baimė - tą reikia jėga sau priminti, nuolat atlikinėti būtiną sąžinės mankštą.
NULIŪDINO
Laimėtojos ir stipruolės naratyvas. Vienu pagrindinių Butrimaitės viso gyvenimo leitmotyvų tampa "svarbiausia - niekada nieko neišdaviau", šitoms situacijoms ji skiria labai daug dėmesio ir laiko: pasakoja apie NKVD tardymus, kitas situacijas, kai ja buvo pasitikima, o ji išlaikė išbandymą, nesuklupo kankinama, neišsidūrė apgaudinėjama, nepasitikėjo be pagrindo. Tai yra užtarnautas medalėlis, ir dievas mato, aš irgi jos vietoj tuo dalyku didžiuočiausi ir niekada nepamirščiau. Bet dabar skaitau ir, viena vertus, pikta ir skaudu dėl to, kad apskritai būna tokių situacijų, kai nepasitikėti yra vertybė, dar net ne šiaip vertinga, o tokia, nuo kurios priklauso tavo ir kitų gyvybės. Rusų karo laivas turbūt atlaisvina šitokioms mintims liežuvį ir, nors Butrimaitei nepatiktų, pasakyčiau - nu nx tokia situacija. Ne džiaugsmas, o liūdesys, kad reikėjo žmogui pereiti per šitą (dar vieną) nužmoginimą. Antra vertus, skaitau ir labai liūdna galvoti - nes negali negalvot, tiesiog knygos paraštėse šviečia - apie tuos ir tas, kurie neišlaikė šito išbandymo, kurie ir kurios pasitikėjo, bet liko apgautos, išsigando - ir dėl to pražudė, nepakėlė skausmo - ir išdavė. Visos tos netvirtos ir palaužtos dvasios - o kur jų istorijos? Turbūt jokiame konflikte jos neišlieka, kaip ir neišlieka paskui gyvenime, išskyrus nebent Aleksijevič Cinko berniukus arba kad ir VV Landsbergio ir Tamoševičiaus "Poetą" - kad ir kaip jį vertintum, pati pamatinė jo prielaida yra parodyti išdavystę ne kaip sprendimą, bet kaip uodegos sukimą baisioje situacijoje ir skatinti galvoti būtent apie kare vykstantį nužmoginimą, kodėl žmonės, kurie nepakliuvę į didelius išbandymus galėtų nugyventi niekam per daug nepakenkę, galiausiai tampa niekšais. Žodžiu, Butrimaitės istorija man taip ir liko galėjimo, galios istorija, nepaliekanti vietos negalėjimui ir nesėkmei. Netgi šeimyninės nesėkmės pateikiamos per "gera vs. bloga": palikęs vyras yra paskutinis šiknius ir amoralus, nenorinti bendrauti brolienė - pavydi. Tad laimėjimo ir laimėtojos linija - tai ne tik Butrimaitės tapatybės dalis, bet ir knygos konstravimo klausimas, ir tuo man dar labiau nepatinka. Prisiminiau Žickytės "Šuolį", nuostabią alternatyvą bet kokioms sėkmės istorijoms, ir galvoju, kad ir močiutę Butrimaitę / jos prisiminimus galima buvo perteikti ne taip plokščiai.
Galbūt dėl to laimėtojų naratyvo šalia jo iškyla ir "mano kančia yra didžiausia kančia" naratyvas, ir jis irgi liūdina - labai liūdna, kad dėl kančios konkuruojama, kad vat ir skaitant, jog antroji sovietinė okupacija yra pats žiauriausias laikotarpis LT istorijoje, kyla noras prieštarauti, sakyt: o kaip Paneriai, kaip žydų genocidas?? Nemetant asmeninės atsakomybės akmens į Butrimaitės pasakojimus (vat ir knygos pabaigoje Šepetys rašo, kad visi antisemitiniai motyvai, kurių galima rasti, privalėjo ateiti ne iš gyvos patirties, bet iš pasakojimų, bendro tuometinio žodyno ir bendro vaizdo / pasirinkimo būtent taip matyti pasaulį; šita pastaba labai apsidžiaugiau ir supratau, kad be reikalo buvau pasmerkusi antisemitines pastabas kaip asmenines - klydau, tai vis dėlto veikiau bendro diskurso / propagandos ženklas ar atspindys), čia yra gera vieta prisiminti Arendt pamokas ir liūdėti / gailėti bendruomenės, kuriai tautybės įvardinimas reiškė arba reiškia ribą, o ne atspalvį, kur tragedijos turėjo ir turi tautinį pagrindą ir yra pagal jį skirstomos. Nežinau, ar šita pamoka šiandien išmokta - norėtųsi sakyti, kad taip taip, bet va ir aš pati skaitydama įsitraukiu į "kieno kančia didesnė" matavimus. Gal dar pavyks išmokti.
LABAI PALIETĖ
Už Butrimaitės gyvenimo pasakojimą man įspūdingesnė linija buvo knygos autorės (anūkės) meilės knygos herojei (močiutei) linija. Ir ji netgi galiausiai man paaiškino ir nepatikusius dalykus - ir tą sėkmės pasakojimą, kai močiutė matoma kaip įveikusi neįveikiama, ir antisemitizmą - kai jis parodomas ne kaip kylantis iš kokios nors neapykantos ar paniekos, bet, deja, banaliai išmoktas ("nu man taip atrodo"). Ir tą keistą tikslingumą, įsitikinimą, kad ir tremtis, ir kankinimai tiesiog privalėjo būti išgyventi, - nes tu pasakoji apie žmogų, kurį myli, taigi tiesiog neįmanoma, kad jis būtų neištvėręs netgi baisiausių dalykų. Iš tiesų, kaip rašo ir kitos apžvalgos, ir Šepetys savo baigiamajame žodyje, - be anūkės darbo tie prisiminimai būtų tik dar vienas tekstas, bet ne gyvenimas. Šiuo atveju istoriją turėjo papasakoti ir savo akim pamatyti kitas žmogus, tik tada ji įgijo ir tikslą, ir prasmę. Gal čia populiariai psichologizuoju-romantizuoju ir nebūtinai kiekvieną istoriją pagal tai reikia matuoti. Bet šioje knygoje man tai pats gražiausias ir paveikiausias dalykas.
Čia tas garsusis sakinys:
O čia šiaip - juokiausi iš močiutės brolio "Ieškokit Gudručio" stiliaus taktikų, kai jis atvažiuodavo sovietmečiu iš Anglijos į LT ir jį sekdavo:
Perskaičius knygą - mixed feelings. Didžiąja dalimi tai mano pačios problema: partizaninis karas LT yra mano silpna vieta, aš jo tiesiog neišmanau, taigi pasakojimas apie žurnalistės močiutę partizanų ryšininkę ir paskui tremtinę, paremtas jos pačios rašytais atsiminimais ir paskui anūkės peršukuojamas, perklausiamas, man jau buvo sunkus kaip toks, negaliu pasakyti, kad iškart pajutau meilę, šilumą ir simpatiją (nors norėjau pajusti). Bet skaityti buvo įdomu ir knyga vis dėlto davė daug daugiau apie ką pagalvoti negu neseniai skaityta Zelčiūtės Augau teatre.
Sunkus, bet reikalingas skaitinys - apie žiaurias žudynes ir sadistiškus kankinimus, atliepiantis šiandieninius pasakojimus iš Ukrainos, apie tardymus, apgavystes, tremtį, apie išžudytą beveik visą šeimą - nuolatinė praradimo istorija. Kai kurie epizodai - tiesiog kaip iš trilerio ar kitokio veiksmo filmo: moteris ateina pas kaimynus, nori išeit, apsuptas namas, bėga, visi žūva (arba kas nors išsigelbsti), arba jau atėjusi randa pasalą. Skaitydama supratau, kaip nujautrina kinas ir kultūra apskritai - imi priimti tokius vaizdus kaip "žanro reikalavimą", kad nu jo, natūralu, kad taip vykdavo. O kad visa tai buvo gyvi žmonės, netikėtumas, purvas ir kraujas, baimė - tą reikia jėga sau priminti, nuolat atlikinėti būtiną sąžinės mankštą.
NULIŪDINO
Laimėtojos ir stipruolės naratyvas. Vienu pagrindinių Butrimaitės viso gyvenimo leitmotyvų tampa "svarbiausia - niekada nieko neišdaviau", šitoms situacijoms ji skiria labai daug dėmesio ir laiko: pasakoja apie NKVD tardymus, kitas situacijas, kai ja buvo pasitikima, o ji išlaikė išbandymą, nesuklupo kankinama, neišsidūrė apgaudinėjama, nepasitikėjo be pagrindo. Tai yra užtarnautas medalėlis, ir dievas mato, aš irgi jos vietoj tuo dalyku didžiuočiausi ir niekada nepamirščiau. Bet dabar skaitau ir, viena vertus, pikta ir skaudu dėl to, kad apskritai būna tokių situacijų, kai nepasitikėti yra vertybė, dar net ne šiaip vertinga, o tokia, nuo kurios priklauso tavo ir kitų gyvybės. Rusų karo laivas turbūt atlaisvina šitokioms mintims liežuvį ir, nors Butrimaitei nepatiktų, pasakyčiau - nu nx tokia situacija. Ne džiaugsmas, o liūdesys, kad reikėjo žmogui pereiti per šitą (dar vieną) nužmoginimą. Antra vertus, skaitau ir labai liūdna galvoti - nes negali negalvot, tiesiog knygos paraštėse šviečia - apie tuos ir tas, kurie neišlaikė šito išbandymo, kurie ir kurios pasitikėjo, bet liko apgautos, išsigando - ir dėl to pražudė, nepakėlė skausmo - ir išdavė. Visos tos netvirtos ir palaužtos dvasios - o kur jų istorijos? Turbūt jokiame konflikte jos neišlieka, kaip ir neišlieka paskui gyvenime, išskyrus nebent Aleksijevič Cinko berniukus arba kad ir VV Landsbergio ir Tamoševičiaus "Poetą" - kad ir kaip jį vertintum, pati pamatinė jo prielaida yra parodyti išdavystę ne kaip sprendimą, bet kaip uodegos sukimą baisioje situacijoje ir skatinti galvoti būtent apie kare vykstantį nužmoginimą, kodėl žmonės, kurie nepakliuvę į didelius išbandymus galėtų nugyventi niekam per daug nepakenkę, galiausiai tampa niekšais. Žodžiu, Butrimaitės istorija man taip ir liko galėjimo, galios istorija, nepaliekanti vietos negalėjimui ir nesėkmei. Netgi šeimyninės nesėkmės pateikiamos per "gera vs. bloga": palikęs vyras yra paskutinis šiknius ir amoralus, nenorinti bendrauti brolienė - pavydi. Tad laimėjimo ir laimėtojos linija - tai ne tik Butrimaitės tapatybės dalis, bet ir knygos konstravimo klausimas, ir tuo man dar labiau nepatinka. Prisiminiau Žickytės "Šuolį", nuostabią alternatyvą bet kokioms sėkmės istorijoms, ir galvoju, kad ir močiutę Butrimaitę / jos prisiminimus galima buvo perteikti ne taip plokščiai.
Galbūt dėl to laimėtojų naratyvo šalia jo iškyla ir "mano kančia yra didžiausia kančia" naratyvas, ir jis irgi liūdina - labai liūdna, kad dėl kančios konkuruojama, kad vat ir skaitant, jog antroji sovietinė okupacija yra pats žiauriausias laikotarpis LT istorijoje, kyla noras prieštarauti, sakyt: o kaip Paneriai, kaip žydų genocidas?? Nemetant asmeninės atsakomybės akmens į Butrimaitės pasakojimus (vat ir knygos pabaigoje Šepetys rašo, kad visi antisemitiniai motyvai, kurių galima rasti, privalėjo ateiti ne iš gyvos patirties, bet iš pasakojimų, bendro tuometinio žodyno ir bendro vaizdo / pasirinkimo būtent taip matyti pasaulį; šita pastaba labai apsidžiaugiau ir supratau, kad be reikalo buvau pasmerkusi antisemitines pastabas kaip asmenines - klydau, tai vis dėlto veikiau bendro diskurso / propagandos ženklas ar atspindys), čia yra gera vieta prisiminti Arendt pamokas ir liūdėti / gailėti bendruomenės, kuriai tautybės įvardinimas reiškė arba reiškia ribą, o ne atspalvį, kur tragedijos turėjo ir turi tautinį pagrindą ir yra pagal jį skirstomos. Nežinau, ar šita pamoka šiandien išmokta - norėtųsi sakyti, kad taip taip, bet va ir aš pati skaitydama įsitraukiu į "kieno kančia didesnė" matavimus. Gal dar pavyks išmokti.
LABAI PALIETĖ
Už Butrimaitės gyvenimo pasakojimą man įspūdingesnė linija buvo knygos autorės (anūkės) meilės knygos herojei (močiutei) linija. Ir ji netgi galiausiai man paaiškino ir nepatikusius dalykus - ir tą sėkmės pasakojimą, kai močiutė matoma kaip įveikusi neįveikiama, ir antisemitizmą - kai jis parodomas ne kaip kylantis iš kokios nors neapykantos ar paniekos, bet, deja, banaliai išmoktas ("nu man taip atrodo"). Ir tą keistą tikslingumą, įsitikinimą, kad ir tremtis, ir kankinimai tiesiog privalėjo būti išgyventi, - nes tu pasakoji apie žmogų, kurį myli, taigi tiesiog neįmanoma, kad jis būtų neištvėręs netgi baisiausių dalykų. Iš tiesų, kaip rašo ir kitos apžvalgos, ir Šepetys savo baigiamajame žodyje, - be anūkės darbo tie prisiminimai būtų tik dar vienas tekstas, bet ne gyvenimas. Šiuo atveju istoriją turėjo papasakoti ir savo akim pamatyti kitas žmogus, tik tada ji įgijo ir tikslą, ir prasmę. Gal čia populiariai psichologizuoju-romantizuoju ir nebūtinai kiekvieną istoriją pagal tai reikia matuoti. Bet šioje knygoje man tai pats gražiausias ir paveikiausias dalykas.
Čia tas garsusis sakinys:
Visgi, be istorikų patvirtinimų, kad mano Močiutės broliai nedalyvavo, tarkim, žudant žydus, yra dar kai kas, kas verčia tikėti, kad jos broliai nesiaubė kaimų ir "neterorizavo kaimiečių": tai, kad esu jos anūkė visą gyvenimą. (p. 177)- šiaip galėtų atrodyti patosiška ir elementariai neteisinga (tu nesi kito žmogaus garantas, tu nepažįsti nieko taip, kad galėtum garantuoti savo gyvybe) - bet skaitau jau kelintą kartą ir kažkaip atima žadą. Bandau įsivaizduoti, ką reikia jausti, kad taip pasakytum, ir nežinau. Kažką, kas labai gražu.
O čia šiaip - juokiausi iš močiutės brolio "Ieškokit Gudručio" stiliaus taktikų, kai jis atvažiuodavo sovietmečiu iš Anglijos į LT ir jį sekdavo:
O Balys yra pasakojęs, kad išlipa stoty, o jie ir laukia jau. Žmonių stoty daug, sako: žiūriu, seka mane, skaito laikraštį neva ant suoliuko, pakels akis tik, o tada vėl skaito. Balys toliau pasitraukia - jis irgi toliau. Tada pametė Balį ir neberanda. Balys per petį iš užpakalio priėjęs ir sako: nenusimink, aš čia. (p. 283)
March 10, 2025
Ypač jautrus ir daugiasluoksnis pasakojimas apie Onos Butrimaitės-Laurinienės gyvenimą. Knygoje atskleidžiami ne tik biografiniai faktai apie tremtinės bei partizanų ryšininkės gyvenimą, bet ir jos ryšys su autore Živile Kropaite-Basiule, kuri yra Onos anūkė. Iš pat pradžių sužinojus apie šią knygą užkliuvo tai, kad pavadinime naudojama grotažymė. Man tai pasirodė ne rimta, bet knygos pradžioje bei anotacijoje tas yra paaiškinama. Kadangi daug pasakojamų faktų vyksta netoli mano giminės kraštų ir tikiu, jog kai kurie nepapasakoti ar mažiau pasakoti įvykiai lietė ir mano protėvius, knyga man tapo gana asmeniška ir artima. Nors pabaigoje pasakojimas įgauna nemažai sentimentalumo, tai neatstūmė, bet priešingai padėjo dar labiau tapatintis su istorija. Perskaičius knygą tarytum liko tuštuma širdyje ypatingai žinant, jog Ona Butrimaitė-Laurinienė neseniai mirė. Privalėjau nuvykti prie jos kapo uždegti bent žvakutę pagerbti šią neeilinę asmenybę bei kartu ir jos šeimą sumokėjusią milžinišką kainą už tai, ką mes visi turime šiandien. Rekomenduoju ir visiems nuvykti į Švedriškę, tą nuostabią vietą įspraustą tarp ežerų ir bent kelioms minutėms pabūti toje tyloje kurioje šiandien ilsisi mūsų šalies didvyriai.
January 7, 2025
Knyga sužavėjo tuo, kad apie be galo skaudžius dalykus, parašyta šmaikščiu stiliumi ir tuo nei kiek nesumažinant pagarbos praeities atminimui. Labai tekstą pagyvina įterpti močiutės tarmiški pasakymai: "Žinai, vaikela, šiunde pamisliau... Kad iš beždžiones žmagus pasdara, tai ašjei netikiu, ė kad iš žmagaus beždžione- tikiu."
Absoliučiai mano įspūdžio apibūdinimui tinka istoriko Nerijaus Šepečio išsakyta mintis: "...tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga".
Perskaičius, panūdau labiau pasigilinti į savo senelio istoriją, kuris buvo nuteistas, kaip politinis kalinys...
Ačiū autorei Živilei už perteiktą šviesą, kurios tiek daug turi #fainiausia pasauly močiutė.
Absoliučiai mano įspūdžio apibūdinimui tinka istoriko Nerijaus Šepečio išsakyta mintis: "...tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga".
Perskaičius, panūdau labiau pasigilinti į savo senelio istoriją, kuris buvo nuteistas, kaip politinis kalinys...
Ačiū autorei Živilei už perteiktą šviesą, kurios tiek daug turi #fainiausia pasauly močiutė.
September 28, 2025
Nuostabi knyga, kai kur labai graudinanti, bet užtat parodanti labai stiprią meilę - Živilės močiutei ir močiutės Lietuvai 🤍
Displaying 1 - 30 of 48 reviews