„Gražiausias mano kūrinys – trys mano vaikai" – Antanas Mončys (1921–1993)
Šioje knygoje – intymūs jos autoriaus, A. Mončio sūnaus Jean-Christophe'o, atsiminimai, sustabdytos jo tėvo gyvenimo akimirkos, mintys apie įtraukiantį kūrybos procesą, jo filosofija, įvairios istorijos, išeivijos dailininkų bei intelektualų ratas ir stiprus ilgesys Lietuvai. Kartu tai ir pasivaikščiojimas laiku – XX a. antroje pusėje – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.
Memuarai iliustruoti A. Mončio piešiniais, skulptūromis ir archyvinėmis nuotraukomis.
Jean-Christophe Mončys (gim. 1954) – aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas. Gyvena Paryžiuje ir prancūziškai apie save sako: Je suis Lituanien – esu lietuvis.
Knygos leidybą dalinai parėmė Lietuvos kultūros ministerija ir Prancūzų institutas Lietuvoje.
Sūnaus odė tėvui, iškiliam skulptoriui, mažakalbiam žemaičiui, kurį "išskabtavo Lietuva, o nušlifavo Paryžius".
Net neabejoju, kad ši knyga nuskins kokią nors premiją Knygos meno konkurse. Grožis neišpasakytas: apstu joje peno ir akims, ir dūšiai. Tos akys kartą net sudrėko... Tuomet, kai Mončys po 45 metų grįžta į Lietuvą pas savo gentainius. Tuomet, kai jie kartu su mama niūniuoja lopšinę.
Tiesiog puiki knyga apie meną, tėvo ir sūnas santykį, per prievartą Lietuvą palikusio kūrėjo ilgesį, menininkų elitą, jų manieras. Tai antrą taip skaniai susiskaičiusi knyga apie menininką po Marinos Abramovič "Eiti kiaurai sienas".
Nuostabiai skaidri knyga, lietuviškai nelabai mokėjusio, bet lietuvišką ar tai žemaitišką sielą begal giliai jutusio sūnaus, kaip gaila, kad taip neteisingai anksti išėjusio, rašytinis paminklas tėvui. Skaitau knygą jau lankiusis Antano Mončio muziejuje Palangoje ir prie jo su tėvais kapo Grūšlaukėje, gal ir gerai - tarsi dar kartą pereičiau tais pačiais takais. Knygą ėmiau iš bibliotekos, bet tai vienas iš retų atvejų kai norėsiu ją nusipirkti sau ir paskaityti dar ir dar.
Nepaprasto grožio (tiek vizualiai, tiek ir emociškai) knyga. Kaip mano draugė sako "norėtųsi kaip apie tave taip vaikai parašytų". Kontekstais turtingi memuarai, keliantys pasididžiavimą, kad tokioje mažoje šalyje mes tiek daug turėjom, turim ir galim turėti.