What do you think?
Rate this book
Atsiminimų punktyrai
„Atsiminimų punktyrai“ - vieno garsiausių pasaulyje lietuvių filosofo – neeilinės neeilinio likimo asmenybės – Algio Mickūno atsiminimų knyga, gausiai iliustruota ir papildyta nuotraukomis. Ši knyga išsiskirs iš visų kitų Algio Mickūno knygų.
Autorius „atsigręžia į savo gyvenimą ir punktyriškai pasakoja apie jį, pasakoja dalykus, apie kuriuos net dešimtmečius su juo bendravusieji niekad nebuvo girdėję. Pradėdamas nuo vaikystės Lietuvos kaime, jis ištaria žodį „rojus“, kuriuo paskui metaforiškai įvardija viską, ką jam teko patirti. Rojus jam yra gyvenimo eidos, o sunkumus, kliūtis ir dramas galì tik kartkartėmis nujausti tarp punktyrų“ (Arūnas Sverdiolas).
Autorius „atsigręžia į savo gyvenimą ir punktyriškai pasakoja apie jį, pasakoja dalykus, apie kuriuos net dešimtmečius su juo bendravusieji niekad nebuvo girdėję. Pradėdamas nuo vaikystės Lietuvos kaime, jis ištaria žodį „rojus“, kuriuo paskui metaforiškai įvardija viską, ką jam teko patirti. Rojus jam yra gyvenimo eidos, o sunkumus, kliūtis ir dramas galì tik kartkartėmis nujausti tarp punktyrų“ (Arūnas Sverdiolas).
320 pages, Paperback
First published January 1, 2022
3 people are currently reading
44 people want to read
About the author
Algis Mickūnas
54 books10 followersAlgis Mickūnas (g. 1933 m. lapkričio 29 d. Krikliniuose) – Ohajo (JAV) universiteto profesorius, vienas iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas, fenomenologas, Lietuvos mokslų akademijos narys (2008). Klaipėdos universiteto garbės daktaras (2000).
944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. išvyko į JAV. Dalyvavo Korėjos kare (1950–1953), buvo sužeistas. 1955–1964 m. studijavo inžineriją Ilinojaus technologijos institute. 1959–1964 m. – filosofiją De Paulio universitete Čikagoje, 1964–1966 m. Vokietijos, 1967–1969 m. Čikagos, vėliau – Emory (Atlanta) universitete. Nuo 1969 m. dėsto Ohajo universitete, nuo 1986 m. – šio universiteto profesorius, vizituojantis profesorius Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emiratų, Gvatemalos, Lietuvos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kt. šalių universitetuose. [2] Įkūrė mokslo, tarptautinių studijų, studijų centrų, įvairiuose universitetuose. Tyrinėjimų srytis: fenomenologija, kosmologija, sociologija, istorija, politinė filosofija, antropologija, Rytų ir Vakarų civilizacijų lyginamieji tyrimai.
Profesoriaus emerito A. Mickūno nuopelnai nepriklausomai Lietuvai, jos humanitariniams mokslams ir universitetams, ypač dideli. Nuo 1990 m. iki šiol skaito įvairiausio pobūdžio paskaitų kursus Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams, veda seminarus, padarė apie 30 pranešimų įvairiose Lietuvoje vykusiose konferencijose, Santaros-Šviesos suvažiavimuose, draugijose, klubuose, dalyvauja Lietuvos mokslininkų vykdomose programose. Nuo 2000 m. Klaipėdos universiteto garbės daktaras.
944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. išvyko į JAV. Dalyvavo Korėjos kare (1950–1953), buvo sužeistas. 1955–1964 m. studijavo inžineriją Ilinojaus technologijos institute. 1959–1964 m. – filosofiją De Paulio universitete Čikagoje, 1964–1966 m. Vokietijos, 1967–1969 m. Čikagos, vėliau – Emory (Atlanta) universitete. Nuo 1969 m. dėsto Ohajo universitete, nuo 1986 m. – šio universiteto profesorius, vizituojantis profesorius Indijos, Japonijos, Jungtinių Arabų Emiratų, Gvatemalos, Lietuvos, Peru, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kt. šalių universitetuose. [2] Įkūrė mokslo, tarptautinių studijų, studijų centrų, įvairiuose universitetuose. Tyrinėjimų srytis: fenomenologija, kosmologija, sociologija, istorija, politinė filosofija, antropologija, Rytų ir Vakarų civilizacijų lyginamieji tyrimai.
Profesoriaus emerito A. Mickūno nuopelnai nepriklausomai Lietuvai, jos humanitariniams mokslams ir universitetams, ypač dideli. Nuo 1990 m. iki šiol skaito įvairiausio pobūdžio paskaitų kursus Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentams, veda seminarus, padarė apie 30 pranešimų įvairiose Lietuvoje vykusiose konferencijose, Santaros-Šviesos suvažiavimuose, draugijose, klubuose, dalyvauja Lietuvos mokslininkų vykdomose programose. Nuo 2000 m. Klaipėdos universiteto garbės daktaras.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
March 16, 2023
IŠ PIEMENĖLIO – Į PROFESORIUS
Piemenėlis – mažybinis žodis, nes nedrįstu piemeniu vadinti vaiko, kuris vietoj to, kad mokytųsi pradinėje mokykloje, gano karves ar dirba kitus ūkio darbus. Be to, juk piemeniu kartais pavadinamas ir nebejaunas vyriškis, jei jis elgiasi netinkamai.
Tad ši knyga apie profesorių-filosofą, kuris, dar vaikas, darbinę veiklą pradėjo tėvų ūkyje ir jei ne daugybė atsitiktinumų ir sutapčių, galėjo profesoriumi ir netapti...
Įdomi autobiografija, senokai jau buvau tokią skaitęs. Ypač sužavėjo pasakojimo stilius, kai garbus žmogus, aprašydamas savo gyvenimą, geba persikūnyti į vaiką, paauglį, kareivį, darbininką, studentą – pasakojimas vis kitoks; skaitai ir tarsi girdi autoriaus balsą: vaikišką, jaunatvišką ir brandaus žmogaus. Jokių filosofijų – juk tai gyvenimas, vienintelis toks, nepakartojamas, kupinas vargų, nelaimių, džiaugsmų, nuotykių ir sunkaus darbo.
Įdomus dalykas – per tėvų apsileidimą autorius liko nekrikštytas, bet Amerikoje kunigas tuo nepasidomėjo ir sutuokė... Bet dar geriau, kad uošviai-katalikai taip ir nesužinojo, kad dukra ištekėjo už pagonio. Svarbiausia – santuoka laiminga, jie kartu virš 60 metų.
Man buvo įdomus autoriaus aprašomas jo gyvenimo tarpsnis Korėjos kare (esu kalbėjęsis su daugeliu II pasaulinio karo dalyvių) – kaip knygos autorius jautėsi visai kitokiame kare? Pasitvirtino ta pati tiesa: kareivį valdo savisaugos instinktas, priprantama prie žūčių ir žudymo (jei ne tu, tai tave)... Ir pokario naktiniai košmarai, kuriuos autorius vadina „atsidurdavau mūšio lauke“. Ne mažiau įdomi ir autoriaus patirtis Japonijoje (kur gydėsi po sunkaus sužeidimo) – bendravimas su dzen vienuoliu.
Sunku patikėti, bet autoriaus apsisprendimas paskirti savo gyvenimą filosofijai gan atsitiktinis: studijas pradėjo bandydamas užimti laiką, kai žmona mokėsi vakarais universitete ir net po septynerių filosofijos studijų metų (nes vis buvo skatinamas dėstytojų, net dviem metams į Vokietijos universitetą pasiųstas) filosofija netapo pagrindine darbine veikla – autoriaus labiau tikėjo savo inžineriniais gabumais (turėjo tos srities bakalauro laipsnį), ir tik Atlantos universitetui pasiūlius palankias doktorantūros studijas, pagaliau apsisprendė, kad filosofija bus nebe pramoga ar laisvalaikio praleidimo būdas.
Įdomus ir autoriaus sugrįžimas į lietuvybę, nes atvykęs į JAV jis nusprendė, kad lietuviškai nebekalbės ir greit tapo „amerikonu“. Tad po dešimtmečio gavus lietuvių kalba parašytą laišką, teko ieškotis žodyno, o sužinojus, kad kviečiamas į lietuvių bendruomenę skaityti pranešimo, teko susirasti ir lietuvių kalbos vadovėlį, kad pavyktų šiaip taip išversti savo tekstą. Didelį vargelį autorius apturėjo tame susiėjime, kai teko kalbėtis tik lietuviškai, bet ir laimę: susipažino su Adamkais ir kitais garbiais išeiviais.
Du trečdaliai knygos man buvo puikūs, į pabaigą pagausėjo publicistikos ir nuveiktų darbų aprašinėjimo, bet jokiu būdu negaliu kaltinti autoriaus – jis stengiasi paminėti kuo daugiau sutiktų žmonių, kad kuris neįsižeistų nepaminėtas, o jų gausybė: giminės Lietuvoje ir JAV, „Santaros-Šviesos“ bendruomenė, jaunieji ir garbūs filosofai...
Įdomus epizodas apie pažintį su Tomu Venclova, tuo metu bedarbiu, nes atvykus iš Lietuvos pasibaigė jo metinis kontraktas Kalifornijoje. Autoriui pavyko rasti T. Venclovai darbą Ohajo universitete, butą, o vėliau ir doktorantūros studijas Jeilio universitete. Autorius teigia, kad keista, jog po keleto metų susitikus, T. Venclova apsimetė nepažįstąs, o dar vėliau, jau ir spaudoje teigęs, kad Amerikoje „prasilaužęs be jokios pagalbos iš kitų – vien savo talentu“...
Įdomi autoriaus mintis apie laimę: „juk nieko nėra skanesnio kaip juoda duona su sviestu ar rudenį lauže keptos bulvės ir nieko malonesnio kaip prie laužo sušildyti basas kojas. Visa kita – prabanga, perteklius, gyvenimui nebūtina“. Autoriaus gyvenimo prasmė ir rezultatas – virš šimto doktorantų, pasklidusių po visą pasaulį, tapusių profesoriais ir mokslininkais, todėl, kaip jis teigia knygoje, „visur, kur keliauju, jaučiuosi kaip namie – mat vis randu savų, kurie parūpina man jaukų prieglobstį“.
Daug klausimų ir pamastymų kyla skaitant šią autobiografinę knygą, ir visai ne dėl to, kad netikėtum autoriumi. Buvo taip, kaip jis rašo – nėra jokio pagrindo netikėti, bet juk galėjo būti ir kitaip:
- jeigu tėvai 1944 m. nebūtų nusprendę trauktis į Vakarus;
- jeigu iš pabėgėlių stovyklos būtų emigravę ne į JAV;
- jeigu autorius nebūtų tapęs kariu-savanoriu;
- jeigu nebūtų pavykę pagreitintai tapti JAV piliečiu;
- jeigu pasibaigus tarnybai, būtų tapęs profesionaliu kariškiu;
- jeigu nebūtų pavykę eksternu išlaikyti gimnazijos lygio egzaminus ir tapti studentu;
- jeigu nebūtų sėkmingai susituokęs su žmona Irena;
- jeigu nebūtų susidomėjęs filosofijos studijomis;
- ir taip toliau...
Jei knyga iššaukia pamąstymus, tai – gera knyga. Tiesa, turiu pripažinti, kad kai kuriose knygos vietose pajutau, kad man filosofijoje trūksta žinių, bet autorius tikrai nepiktnaudžiauja savo išsilavinimu, tad drąsiai galite imti ir skaityti šią filosofijos profesoriaus atsiminimų knygą.
Piemenėlis – mažybinis žodis, nes nedrįstu piemeniu vadinti vaiko, kuris vietoj to, kad mokytųsi pradinėje mokykloje, gano karves ar dirba kitus ūkio darbus. Be to, juk piemeniu kartais pavadinamas ir nebejaunas vyriškis, jei jis elgiasi netinkamai.
Tad ši knyga apie profesorių-filosofą, kuris, dar vaikas, darbinę veiklą pradėjo tėvų ūkyje ir jei ne daugybė atsitiktinumų ir sutapčių, galėjo profesoriumi ir netapti...
Įdomi autobiografija, senokai jau buvau tokią skaitęs. Ypač sužavėjo pasakojimo stilius, kai garbus žmogus, aprašydamas savo gyvenimą, geba persikūnyti į vaiką, paauglį, kareivį, darbininką, studentą – pasakojimas vis kitoks; skaitai ir tarsi girdi autoriaus balsą: vaikišką, jaunatvišką ir brandaus žmogaus. Jokių filosofijų – juk tai gyvenimas, vienintelis toks, nepakartojamas, kupinas vargų, nelaimių, džiaugsmų, nuotykių ir sunkaus darbo.
Įdomus dalykas – per tėvų apsileidimą autorius liko nekrikštytas, bet Amerikoje kunigas tuo nepasidomėjo ir sutuokė... Bet dar geriau, kad uošviai-katalikai taip ir nesužinojo, kad dukra ištekėjo už pagonio. Svarbiausia – santuoka laiminga, jie kartu virš 60 metų.
Man buvo įdomus autoriaus aprašomas jo gyvenimo tarpsnis Korėjos kare (esu kalbėjęsis su daugeliu II pasaulinio karo dalyvių) – kaip knygos autorius jautėsi visai kitokiame kare? Pasitvirtino ta pati tiesa: kareivį valdo savisaugos instinktas, priprantama prie žūčių ir žudymo (jei ne tu, tai tave)... Ir pokario naktiniai košmarai, kuriuos autorius vadina „atsidurdavau mūšio lauke“. Ne mažiau įdomi ir autoriaus patirtis Japonijoje (kur gydėsi po sunkaus sužeidimo) – bendravimas su dzen vienuoliu.
Sunku patikėti, bet autoriaus apsisprendimas paskirti savo gyvenimą filosofijai gan atsitiktinis: studijas pradėjo bandydamas užimti laiką, kai žmona mokėsi vakarais universitete ir net po septynerių filosofijos studijų metų (nes vis buvo skatinamas dėstytojų, net dviem metams į Vokietijos universitetą pasiųstas) filosofija netapo pagrindine darbine veikla – autoriaus labiau tikėjo savo inžineriniais gabumais (turėjo tos srities bakalauro laipsnį), ir tik Atlantos universitetui pasiūlius palankias doktorantūros studijas, pagaliau apsisprendė, kad filosofija bus nebe pramoga ar laisvalaikio praleidimo būdas.
Įdomus ir autoriaus sugrįžimas į lietuvybę, nes atvykęs į JAV jis nusprendė, kad lietuviškai nebekalbės ir greit tapo „amerikonu“. Tad po dešimtmečio gavus lietuvių kalba parašytą laišką, teko ieškotis žodyno, o sužinojus, kad kviečiamas į lietuvių bendruomenę skaityti pranešimo, teko susirasti ir lietuvių kalbos vadovėlį, kad pavyktų šiaip taip išversti savo tekstą. Didelį vargelį autorius apturėjo tame susiėjime, kai teko kalbėtis tik lietuviškai, bet ir laimę: susipažino su Adamkais ir kitais garbiais išeiviais.
Du trečdaliai knygos man buvo puikūs, į pabaigą pagausėjo publicistikos ir nuveiktų darbų aprašinėjimo, bet jokiu būdu negaliu kaltinti autoriaus – jis stengiasi paminėti kuo daugiau sutiktų žmonių, kad kuris neįsižeistų nepaminėtas, o jų gausybė: giminės Lietuvoje ir JAV, „Santaros-Šviesos“ bendruomenė, jaunieji ir garbūs filosofai...
Įdomus epizodas apie pažintį su Tomu Venclova, tuo metu bedarbiu, nes atvykus iš Lietuvos pasibaigė jo metinis kontraktas Kalifornijoje. Autoriui pavyko rasti T. Venclovai darbą Ohajo universitete, butą, o vėliau ir doktorantūros studijas Jeilio universitete. Autorius teigia, kad keista, jog po keleto metų susitikus, T. Venclova apsimetė nepažįstąs, o dar vėliau, jau ir spaudoje teigęs, kad Amerikoje „prasilaužęs be jokios pagalbos iš kitų – vien savo talentu“...
Įdomi autoriaus mintis apie laimę: „juk nieko nėra skanesnio kaip juoda duona su sviestu ar rudenį lauže keptos bulvės ir nieko malonesnio kaip prie laužo sušildyti basas kojas. Visa kita – prabanga, perteklius, gyvenimui nebūtina“. Autoriaus gyvenimo prasmė ir rezultatas – virš šimto doktorantų, pasklidusių po visą pasaulį, tapusių profesoriais ir mokslininkais, todėl, kaip jis teigia knygoje, „visur, kur keliauju, jaučiuosi kaip namie – mat vis randu savų, kurie parūpina man jaukų prieglobstį“.
Daug klausimų ir pamastymų kyla skaitant šią autobiografinę knygą, ir visai ne dėl to, kad netikėtum autoriumi. Buvo taip, kaip jis rašo – nėra jokio pagrindo netikėti, bet juk galėjo būti ir kitaip:
- jeigu tėvai 1944 m. nebūtų nusprendę trauktis į Vakarus;
- jeigu iš pabėgėlių stovyklos būtų emigravę ne į JAV;
- jeigu autorius nebūtų tapęs kariu-savanoriu;
- jeigu nebūtų pavykę pagreitintai tapti JAV piliečiu;
- jeigu pasibaigus tarnybai, būtų tapęs profesionaliu kariškiu;
- jeigu nebūtų pavykę eksternu išlaikyti gimnazijos lygio egzaminus ir tapti studentu;
- jeigu nebūtų sėkmingai susituokęs su žmona Irena;
- jeigu nebūtų susidomėjęs filosofijos studijomis;
- ir taip toliau...
Jei knyga iššaukia pamąstymus, tai – gera knyga. Tiesa, turiu pripažinti, kad kai kuriose knygos vietose pajutau, kad man filosofijoje trūksta žinių, bet autorius tikrai nepiktnaudžiauja savo išsilavinimu, tad drąsiai galite imti ir skaityti šią filosofijos profesoriaus atsiminimų knygą.
February 20, 2024
Algio prisiminimai net, kai atrodo, turėjo būti ne galo sunku, vis tiek dvelkia lengvumu, pozityvumu. Įdomiai susiskaitė.
December 16, 2024
Nors dalis apie akademinį gyvenimą vietomis nuobodoka, bet vaikystės prisiminimai - WOOW. Būtent pirmoje knygos dalyje ir žiba Algio išsaugota vidinio vaiko pusė. Jausmas, lyg kad apie supančią aplinką ir Lietuvos okupaciją iš tiesų pasakotų vaikas, kuris biografijos eigoje pamažu užauga. Taip ir norisi skaitytojams palinkėti jį sutikti gyvai su savo kaubojaus skrybėle gatvėje ar vienoje iš jo paskaitų.
April 12, 2023
Iš Mickūno atsiminimų ir daug tikėjausi, ir nesitikėjau - nu pirmiausia tai norėjosi sužinoti, ar jo paties istorijoj yra paaiškinimas ar pagrindas mitui, kad jis nemiega ir nevalgo. Bet ir buvo baisu, kad bus vien kokie nors darbiniai / akademiniai prisiminimai. Apie mitą nesužinojau, bet ir vien darbinių prisiminimų nebuvo, o LT ūkininkų vaiko istorija bėgant nuo karo, gyvenant dipukų stovykloj (kaip jis vis rašo, lageryje) ir bandant pakliūti į Ameriką - chrestomatinė, bet pačia geriausia prasme: gyva, pasakojama su humoru, nedramatizuojant, tuo pat metu ir turbūt gana įmanoma tam laikui, ir - skaitant - vietom neįtikėtina. Skaitydama galvojau: nu ne veltui Mickūnas išvažiavo į tą Ameriką, čia juk tipinė American dream istorija, lietuviškas Martinas Idenas. Paskui pagalvojau: juk jis kitaip ir negali pasakoti savo istorijos, būdamas amerikietis. Rezultatas - išties ir savivokos prasme labai įdomi amerikietiškoji lietuvio autobiografija.
ĮSTRIGO:
1. Humoras ir saviironija. Vos ne iki pat karo Korėjoje, į kurį jis užsirašė jau JAV ir jau paaugęs, beveik visi išgyvenimai pateikiami kaip nuotykis, o jei to mažai, tai dar su bajeriais. Ir jie juokingi! Pvz čia, dar Lietuvoje, pirma sovietų okupacija:
Ideologijų kaita in a nutshell:
Mano lietuviška davatkos širdis dreba: ar galima griaudingąsias tautos patirtis pasakot taip ant bajerio??? Bet atsakymas kaip ir akivaizdus ir net imi jausti dėkingumą Mickūnui už tai, kad įveda į šį pasakojimą lengvumo registrą.
Čia kaip susipažino su Lingiu ir Lingis pradėjo klausinėt jį apie LT kultūrą:
Linksmoji idėjų istorija - taip ir matai, kaip Lingis bando suprast, ką ten tėvai išradinėja, klausinėja, nieko nepeša ir rašo apie nepažinų levinišką veidą, kuris žiūri į tave ir tyli, o tu vis tiek kažkaip turi jį pamilti, apie nieko bendro neturinčiųjų bendriją :D
Lingis į knygą įneša ir daugiau linksmojo mokslo:
Tai va, prieš Žižeką buvo visa dadaistinė lietuvių diaspora, verta žinoti.
Nu o knygai baigiantis prasitęsia ūsų tema ir jau darosi keista, kodėl Mickūnui ji tokia įdomi (nepaaiškėja, gal koks tiesiog vidinis bajeris):
2. Kaip, jiems gyvenant Vokietijoj ir galvojant, kur toliau važiuoti, Mickūno mamos sesuo, jau daug metų gyvenanti JAV, atsisako pakviesti sesės šeimą į Ameriką (be kvietimo negalėjai ten plaukti) ir liepia važiuot iš Vokietijos atgal į Lietuvą, nes ten Stalinas sukūrė rojų, tai ten jiems ir vieta. O tada mama randomly siuntinėja laiškus į Ameriką, vardina pažįstamų ir giminių pavardes ir gauna atsakymą iš kažkelintos eilės kažkokios giminaitės: aš esu neraštinga, už mane šį laišką rašo klebonas, pasakykit ką galima jums padėti. Mama be vilties surašo (atrodo, giminaitė sunkiai verčiasi, o kai tu pakvieti žmones, turi užtikrinti, jog juos išlaikysi arba surasi jiems darbą). Ir po kiek laiko jau ateina storas vokas su dokumentais, kvietimais ir sutartimis. Kinematografiškas / O'Henry momentas, net, kai pagalvoji, privalomas šitoj istorijoj. Ir vis tiek labai jautru.
Apskritai pats gražiausias visos knygos leitmotyvas, per daug neakcentuojamas, bet visur ryškus, yra kitų žmonių parodytas gerumas: ar tai kai karo apsiaustoj šaly tavo šeimą tiesiog taip priima pas save į namus kažkoks nesuprantamai šnekantis žemaitis, ar kai giminaitė, iš kurios nieko nesitiki, pakviečia į JAV, laukia tavo autobuso valandas ir sutikusi - niekad anksčiau gyvenime tavęs nemačiusi! - sako "jūs namie", ar kai nauji pažįstami Amerikos geziukai nesityčioja, kad naujokas nemoka kalbos, o kaip tik ploja už kiekvieną teisingai pasakytą žodį, arba kai nusiveža naują pažįstamą kaimietį į miestą ir nori pavaišint ledais, jis nedrįsta pasakyti, kurių nori, tai jie jam nuperka visų, ar kai iš karo grįžęs kareivis sėdi restorane, o jam už fancy pietus apmoka kažkoks nepažįstamas diedukas iš dėkingumo kareiviui. Daugiausia to - Amerikoj, bet šiaip yra per visą knygą. Tai ir sąmoningas pasirinkimas rodyti save kaip "gavusį dovaną / dovanai", bet ir atminty išlikusios to gerumo apraiškos. Skaitai ir galvoji - kaip norėčiau ir aš būti žmogum, kuris kada nors, prisimindamas visokias gyvenimo dramas, prisimins būtent tuos gerumo epizodus. Galbūt yra ir tamsusis / liūdnasis viso to šešėlis, liekantis už kadro, bet vis dėlto - tas pirmasis planas skatina kažkaip pasimokyti.
3. Epizodas, kai dar Lietuvoje tėvas vieną dieną pareina namo, sustoja prie kiemo ir vemia, nes ką tik matė šaudomus žydus. Prisiminiau ką tik perskaitytą #fainiausiapasaulymočiutė su lengvo antisemitizmo motyvais ir "kas gi tuo metu matė, niekas nesidomėjo, kas su tais žydais vyksta" - smagu, kad yra ir alternatyvus pasakojimas.
4. Kaip visos Mickūno gyvenimo istorijos ašimi tampa mokslas: jis mokosi žvejoti, mokosi pardavinėt silkes, mokosi šachmatais ("žaisdavau su savim, todėl dažniausiai laimėdavau"), mokosi vokiečių, nuvažiavęs į JAV mokosi valgyti kukurūzą, dirbti, anglų kalbos, kare mokosi.. kariauti, Japonijoj mokosi dzeno, grįžęs į JAV mokosi fizikos, inžinerijos, metalurgijos, paskui - rusų literatūros ir galiausiai jau filosofijos. Irgi Martinas Idenas (tas dar mokėsi bajerių), bet sykiu ir nuoširdesnis / azartiškesnis, atrodo, tik per mokymąsi lipantis kažkokios vis naujos patirties laiptais. Gal ne veltui paskui, paskutinėj knygos daly, kai jis jau tipo mokytojas, tas pasakojimas ima atrodyti blankus ir niekur nebevedantis.
NEPATIKO:
1. Visas paskutinis knygos trečdalis, kur vien tik apie savo nešamą šviesą. Ok, buvo čia ką nešti, labai faina, kad jis tai suvokė kaip savo misiją ir skyrė tam daug jėgų... bet taip nuobodu skaityt, kas jam kur kokį garbės daktarą suteikė ir pan.
2. Kaip jis savo studentus visur vadina savo "vaikais". Kažkaip kol esi tame katile, kol matai Mickūno "dukrelių" (fanių) klubus, kol pati įsipainiojus į visokias univerų dramas ir "šeimyninius" santykius, tai neatrodo taip creepy. O bet atrodo paskui, kai jau nebesi.
Bet ir su visais nepatiko - labai graži intelektualinė autobiografija, geresnė nei Greimo (gal kad popsinė? aš jau nebe univere, che che), išties daug aprėpianti ir nors ir pasakojama amerikietiškai, vis dėlto neiškelianti Žmogaus Ir Jo Kančios į pirmąjį planą. Pamačiau Mickūną naujoj ir tikrai gražioj šviesoj, o jau tai savaime irgi dovana. Va, mokausi galvot apie gražius dalykus.
ĮSTRIGO:
1. Humoras ir saviironija. Vos ne iki pat karo Korėjoje, į kurį jis užsirašė jau JAV ir jau paaugęs, beveik visi išgyvenimai pateikiami kaip nuotykis, o jei to mažai, tai dar su bajeriais. Ir jie juokingi! Pvz čia, dar Lietuvoje, pirma sovietų okupacija:
[V]isi sumanūs, raštingi ir darbštūs žmonės tapo įvardinti liaudies priešais, su kuriais reikia būtinai susidoroti. Kaime sužinojome daugiau, kas yra tie liaudies priešai, mat baba buvo visko mačiusi per ilgą gyvenimą ir žinojo daug daugiau negu kiti. Liaudies priešas yra žmogus, kuris nusimano, kaip pasodinti agurką, bulvę, kopūstą, kaip atskirti jautį nuo karvės, kaip suprasti skirtumą tarp ožkos ir avies, tarp arklio ir briedžio ir kaip dirbti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, kaip storotis šeimynai; taigi mes kaip tik tinkam tokiais būti - liaudies priešais. Dar blogiau, mes buvome darbo žmonių priešai, bet tas nebe mūsų galvai - juk visi dirbome ir ūmai tapom priešais patys sau - va tai ir sumislyta. (p. 18)
Ideologijų kaita in a nutshell:
O mokykloje ant sienų kabėjo dideli nauji paveikslai: ten toks diedas su navatnais ūsais - lyg šepetys, padirbta iš kuilio šerių, taigi ne tokiais kaip žmonių. Tą diedą mokytojai jau vadino draugu Stalinu ir nauja saule. Tai mums irgi navatnos navynos: kaip tie mokytojai taip greitai susitiko su saule ir patapo draugais.
[...]
Grįžom į Panevėžį ir į mokyklą, o ten ant sienų visai nauji paveikslai - irgi tokio diedo su navatnais ūsais, labai siaurais, tai nutarėm, kad ten ne ūsai, o gal sustingęs snarglys. (p. 17-18, 23)
Mano lietuviška davatkos širdis dreba: ar galima griaudingąsias tautos patirtis pasakot taip ant bajerio??? Bet atsakymas kaip ir akivaizdus ir net imi jausti dėkingumą Mickūnui už tai, kad įveda į šį pasakojimą lengvumo registrą.
Čia kaip susipažino su Lingiu ir Lingis pradėjo klausinėt jį apie LT kultūrą:
Papasakojo, kad jo tėvai - pirmos bangos emigrantai, susitikę ir apsivedę Amerikoje - susikūrę ūkį netoli Čikagos, ūkininkavo "keistai". Anot jo, tėvai laukdavo Pilno Mėnulio nakties, tada eidavo į laukus, ragaudavo grumstus, šnibždėjo kažin kokias paslaptis, nors jam apie tai nieko nepasakojo. Taigi, jis norėjo pasikalbėti apie žemdirbių ritualus, jų egzotiškus burtus ir tradicijas. (p. 196)
Linksmoji idėjų istorija - taip ir matai, kaip Lingis bando suprast, ką ten tėvai išradinėja, klausinėja, nieko nepeša ir rašo apie nepažinų levinišką veidą, kuris žiūri į tave ir tyli, o tu vis tiek kažkaip turi jį pamilti, apie nieko bendro neturinčiųjų bendriją :D
Lingis į knygą įneša ir daugiau linksmojo mokslo:
Pirma konferencija, kurioje dalyvavo Alphonso Lingis, buvo Sirakūzų universitete, Niujorko valstijoje. Lingis atkeliavo tiesiai iš Gvinėjos, kur buvo apsigyvenęs tarp galvų medžiotojų ir parašęs pranešimą "Juodi dievai". Nors pagal moksliškas taisykles pranešimai yra skaitomi salėse, Kavolis paprašė, kad vienoje salėje stalai būtų išdėstyti plačiu ratu, ant stalų žvakės su buteliais vyno, o pranešimas bus vidurnaktį - 24 valandą. Anot Kavolio, Lingis to vertas, nes turi lietuvišką sielą. Jo pranešimas buvo įspūdingas, jis aprašė galvų medžiotojų gyvenimą ir "įvėlė" įvairias Vakarų teorijas, nuo ekonomikos iki psichologijos, ir parodė, kad tų medžiotojų aplinkoje tos teorijos negalioja. Po Lingio pranešimo vienas antropologas paklausė jo, kokį mokslinį metodą jis taikė. Po poros minučių tylos Lingis atsakė: nesuprantu jūsų klausimo. (p. 199)
Tai va, prieš Žižeką buvo visa dadaistinė lietuvių diaspora, verta žinoti.
Nu o knygai baigiantis prasitęsia ūsų tema ir jau darosi keista, kodėl Mickūnui ji tokia įdomi (nepaaiškėja, gal koks tiesiog vidinis bajeris):
Tada Greimas - pagal intelektualų madą - buvo užsiauginęs Nietzschės ūsus ir geriant alų jo ūsai pasinerdavo į putas. (p. 206)
2. Kaip, jiems gyvenant Vokietijoj ir galvojant, kur toliau važiuoti, Mickūno mamos sesuo, jau daug metų gyvenanti JAV, atsisako pakviesti sesės šeimą į Ameriką (be kvietimo negalėjai ten plaukti) ir liepia važiuot iš Vokietijos atgal į Lietuvą, nes ten Stalinas sukūrė rojų, tai ten jiems ir vieta. O tada mama randomly siuntinėja laiškus į Ameriką, vardina pažįstamų ir giminių pavardes ir gauna atsakymą iš kažkelintos eilės kažkokios giminaitės: aš esu neraštinga, už mane šį laišką rašo klebonas, pasakykit ką galima jums padėti. Mama be vilties surašo (atrodo, giminaitė sunkiai verčiasi, o kai tu pakvieti žmones, turi užtikrinti, jog juos išlaikysi arba surasi jiems darbą). Ir po kiek laiko jau ateina storas vokas su dokumentais, kvietimais ir sutartimis. Kinematografiškas / O'Henry momentas, net, kai pagalvoji, privalomas šitoj istorijoj. Ir vis tiek labai jautru.
Apskritai pats gražiausias visos knygos leitmotyvas, per daug neakcentuojamas, bet visur ryškus, yra kitų žmonių parodytas gerumas: ar tai kai karo apsiaustoj šaly tavo šeimą tiesiog taip priima pas save į namus kažkoks nesuprantamai šnekantis žemaitis, ar kai giminaitė, iš kurios nieko nesitiki, pakviečia į JAV, laukia tavo autobuso valandas ir sutikusi - niekad anksčiau gyvenime tavęs nemačiusi! - sako "jūs namie", ar kai nauji pažįstami Amerikos geziukai nesityčioja, kad naujokas nemoka kalbos, o kaip tik ploja už kiekvieną teisingai pasakytą žodį, arba kai nusiveža naują pažįstamą kaimietį į miestą ir nori pavaišint ledais, jis nedrįsta pasakyti, kurių nori, tai jie jam nuperka visų, ar kai iš karo grįžęs kareivis sėdi restorane, o jam už fancy pietus apmoka kažkoks nepažįstamas diedukas iš dėkingumo kareiviui. Daugiausia to - Amerikoj, bet šiaip yra per visą knygą. Tai ir sąmoningas pasirinkimas rodyti save kaip "gavusį dovaną / dovanai", bet ir atminty išlikusios to gerumo apraiškos. Skaitai ir galvoji - kaip norėčiau ir aš būti žmogum, kuris kada nors, prisimindamas visokias gyvenimo dramas, prisimins būtent tuos gerumo epizodus. Galbūt yra ir tamsusis / liūdnasis viso to šešėlis, liekantis už kadro, bet vis dėlto - tas pirmasis planas skatina kažkaip pasimokyti.
3. Epizodas, kai dar Lietuvoje tėvas vieną dieną pareina namo, sustoja prie kiemo ir vemia, nes ką tik matė šaudomus žydus. Prisiminiau ką tik perskaitytą #fainiausiapasaulymočiutė su lengvo antisemitizmo motyvais ir "kas gi tuo metu matė, niekas nesidomėjo, kas su tais žydais vyksta" - smagu, kad yra ir alternatyvus pasakojimas.
4. Kaip visos Mickūno gyvenimo istorijos ašimi tampa mokslas: jis mokosi žvejoti, mokosi pardavinėt silkes, mokosi šachmatais ("žaisdavau su savim, todėl dažniausiai laimėdavau"), mokosi vokiečių, nuvažiavęs į JAV mokosi valgyti kukurūzą, dirbti, anglų kalbos, kare mokosi.. kariauti, Japonijoj mokosi dzeno, grįžęs į JAV mokosi fizikos, inžinerijos, metalurgijos, paskui - rusų literatūros ir galiausiai jau filosofijos. Irgi Martinas Idenas (tas dar mokėsi bajerių), bet sykiu ir nuoširdesnis / azartiškesnis, atrodo, tik per mokymąsi lipantis kažkokios vis naujos patirties laiptais. Gal ne veltui paskui, paskutinėj knygos daly, kai jis jau tipo mokytojas, tas pasakojimas ima atrodyti blankus ir niekur nebevedantis.
NEPATIKO:
1. Visas paskutinis knygos trečdalis, kur vien tik apie savo nešamą šviesą. Ok, buvo čia ką nešti, labai faina, kad jis tai suvokė kaip savo misiją ir skyrė tam daug jėgų... bet taip nuobodu skaityt, kas jam kur kokį garbės daktarą suteikė ir pan.
2. Kaip jis savo studentus visur vadina savo "vaikais". Kažkaip kol esi tame katile, kol matai Mickūno "dukrelių" (fanių) klubus, kol pati įsipainiojus į visokias univerų dramas ir "šeimyninius" santykius, tai neatrodo taip creepy. O bet atrodo paskui, kai jau nebesi.
Bet ir su visais nepatiko - labai graži intelektualinė autobiografija, geresnė nei Greimo (gal kad popsinė? aš jau nebe univere, che che), išties daug aprėpianti ir nors ir pasakojama amerikietiškai, vis dėlto neiškelianti Žmogaus Ir Jo Kančios į pirmąjį planą. Pamačiau Mickūną naujoj ir tikrai gražioj šviesoj, o jau tai savaime irgi dovana. Va, mokausi galvot apie gražius dalykus.
June 29, 2025
Nuostabi ypatingo žmogaus gyvenimo istorija.
Ypač skaitant vaikystės atsiminimus kaimiška ano meto kalba . Stebina tokia ryški atmintis , lyg įvykiai , pokalbiai vyktų dabar , tokia gyva jo kalba 😊
Dabar jam virš 90 , o jo veidas , akys - viskas švyti , taip ir skaitant jauti, kad jis visur visom aplinkybėm rastų ar sukurtų aplink save rojų.
Gal tam daugiausiai įtakos turėjo metai pas Zen mokytoją.
Man jo knyga - įdomi istoriškai , kaip kai kurie šviesuoliai pabėgo iš Lietuvos, kaip kûrėsi JAV , laimei , grįžo ir smarkiai prisideda prie Lietuvos šviesinimo .
Tik akademinio gyvenimo aprašymas gal kiek nuobodokas , lyginant su vaikystės ir Korėjos karo , kūrimosi JAV istorija .
“teigiamas nusiteikimas, lyg lengvuté banga vandenyno audrose.Gali buti, kad tà nusiteikimą lemia vaikysteje patirtas jaukumas,pasaulio grozis, branginimas paprastos seimos ir kaimynu, dar paprastesniu gyvenimo reikmenu - juk nieko nera skanesnio kaip juoda duona su sviestu ar rudeni lauze keptos bulves ir nieko malonesnio kaip prie lauzo susisildyti basas kojas. Visa kita - prabanga, perteklius, gyvenimui nebutina”
“Viskas gerai - tik reikia daryt ir net negalvot, pavyks, ar ne." Gyvenime vis randasi egzaminy, ir nezinia, ar juos islaikysi, ar ne, bet vis tiek reikia juos laikyti ir uzmirsti, koks tu egzaminy tikslas, kas toliau. Visa tai panasu i kova; kare juk neklausi, laimesi ar ne, isliksi gyvas, ar ne - tokiems klausimams tuo metu nera laiko. Taip ir su daugybe gyvenimo uzdaviniu. Elgiausi kaip Odiséjas, trenkęs kumsciu sau j krütinę
ir pasakęs: „Istverk sirdie, nes daug daugiau esi istverus." O istverme - tai lietuvio gyvenimo budas.”
Ypač skaitant vaikystės atsiminimus kaimiška ano meto kalba . Stebina tokia ryški atmintis , lyg įvykiai , pokalbiai vyktų dabar , tokia gyva jo kalba 😊
Dabar jam virš 90 , o jo veidas , akys - viskas švyti , taip ir skaitant jauti, kad jis visur visom aplinkybėm rastų ar sukurtų aplink save rojų.
Gal tam daugiausiai įtakos turėjo metai pas Zen mokytoją.
Man jo knyga - įdomi istoriškai , kaip kai kurie šviesuoliai pabėgo iš Lietuvos, kaip kûrėsi JAV , laimei , grįžo ir smarkiai prisideda prie Lietuvos šviesinimo .
Tik akademinio gyvenimo aprašymas gal kiek nuobodokas , lyginant su vaikystės ir Korėjos karo , kūrimosi JAV istorija .
“teigiamas nusiteikimas, lyg lengvuté banga vandenyno audrose.Gali buti, kad tà nusiteikimą lemia vaikysteje patirtas jaukumas,pasaulio grozis, branginimas paprastos seimos ir kaimynu, dar paprastesniu gyvenimo reikmenu - juk nieko nera skanesnio kaip juoda duona su sviestu ar rudeni lauze keptos bulves ir nieko malonesnio kaip prie lauzo susisildyti basas kojas. Visa kita - prabanga, perteklius, gyvenimui nebutina”
“Viskas gerai - tik reikia daryt ir net negalvot, pavyks, ar ne." Gyvenime vis randasi egzaminy, ir nezinia, ar juos islaikysi, ar ne, bet vis tiek reikia juos laikyti ir uzmirsti, koks tu egzaminy tikslas, kas toliau. Visa tai panasu i kova; kare juk neklausi, laimesi ar ne, isliksi gyvas, ar ne - tokiems klausimams tuo metu nera laiko. Taip ir su daugybe gyvenimo uzdaviniu. Elgiausi kaip Odiséjas, trenkęs kumsciu sau j krütinę
ir pasakęs: „Istverk sirdie, nes daug daugiau esi istverus." O istverme - tai lietuvio gyvenimo budas.”
May 28, 2023
Įkvepianti gyvenimo istorija!
June 29, 2023
Įdomu skaityti, net sunku patikėti, kad autorius turi tokią fenomenalią atmintį, ypač detalėms. Ypač įdomūs jaunystės prisiminimai, antroji dalis - kiek labiau fragmentiška, tiesiog kronika. Bet liudijimai įdomūs.
September 6, 2023
Ir įdomi, ir smagi knyga. Solidarizuojuosi su cypt apžvalga.
August 26, 2023
Knyga patiko, bet tikėjaus daugiau - lyg ir atsiminimai autentiški, lyg ir surašyti nesimaivant, įdomių smulkmenų netrūksta, bet kartu - man vietomis perspausta, pvz., "vaikiškų atsiminimų" dalyje - imituojant pseudovaikišką tartį ir padidintą naivumą.
Ten, kur autorius nusiramindavo ir liaudavosi galvojęs kaip patikti skaitytojui - labai gerai, ten išlįsdavo tikrasis paprastumas.
Ir amerikietiškumas - sena, tarpukario prasme - suktis ir iš gyvenimo griebti visas galimybes, pamėginti, išnaudoti galimybes iki pat dugno ir dar daugiau.
Šitaip atsitiktiniai dalykai - dzen šaudymo iš lanko meditacija - įtakoja visą Mickūno gyvenimą. Bet kartu jie neatsitiktiniai, nes autorius visad kažkuo domisi, bando, pamatęs - ragauja. Ir jam sekasi (arba aprašytos tik sėkmės) - megzti santykius, gauti likimo ir kitokias dovanas, sutikti gerus žmones.
Matyti kaip autorius išsiilgęs vaikystės kaimo ir tų laikų Lietuvos, į kurios upę jau nebeįbrisi, bet kuri likusi jam rojaus pavidalu.
Paprasto tokio rojaus, bet gilaus asmeninio - štai epizodas iš šienapjūtės-šienvežio, kai po visam, suvežus šieną, jį sumynus, išsimaudžius Svalioje, kurios vanduo "nuimdavo visą nuovargį ir laukų dulkes, ir pagaliau išlipdavome pliki į krantą: švarūs, kad oda net gurgždėdavo."
..taigi, po visam vaikai:
"Užsimetę ilgus marškinius eidavom vakarienės, kur baba jau turėjo prikepus didelių skanumynų - bulvinių blynų su taukais, o po to rūgusio pieno su virta bulve - tik rojuje galėjo rastis tokių skanybių. Suaugę dar šnekėdavosi apie rimtus dalykus: kurį veršį pasilikti, kurį į turgų, kuriai kiaulei "jau laikas" - ir visai užmiršdavo mus. Todėl būdavo lengva išdumti iš gryčios tiesiai į daržinę ir ten įsirengti patalus, dar truputį pasijukdyti ir dingti šviežio šieno kvapų karalystėje."
Tačiau A. Mickūnas sąžiningai nepeikia ir kitų atrastų/ar susikurtų rojaus salelių - Amerikoje, vokietijoje ir kt.
Įdomiausia matyt skaityti buities smulkmenas - gyvenimą pabėgėlių stovykloje, nuostabą atvykus į Ameriką, susidūrimą su amerikietišku požiūriu į gyvenimą, tą bendruomenės jausmą, kai aplink pilna pagalbos, bet kartu turi įtempti raumenis, kad ja pasinaudotum.
Karą Korėjoje, kuris labai kinematografinis. Pokario gyvenimą ir šuolį iš darbininkų į filosofus.
Tiesa, paskutinis knygos trečdalis sunkiau paskaitomas, ten labiau pasiekimų ir pasisekimų vardijimai.
Ai, dar įdomus momentas apie Tomo Venclovo įsikūrimą Amerikoje, kai po pagalbos atvykus šis atsakė abejingumu - "Daugiau nebebendravome, susitikus jis manęs nepažino. Suprantu, kad užaugus Sovietijos elito gretose žmogus yra draugas tol, kol šis jam reikalingas - o manęs daugiau, matyt, nebereikėjo."
Ten, kur autorius nusiramindavo ir liaudavosi galvojęs kaip patikti skaitytojui - labai gerai, ten išlįsdavo tikrasis paprastumas.
Ir amerikietiškumas - sena, tarpukario prasme - suktis ir iš gyvenimo griebti visas galimybes, pamėginti, išnaudoti galimybes iki pat dugno ir dar daugiau.
Šitaip atsitiktiniai dalykai - dzen šaudymo iš lanko meditacija - įtakoja visą Mickūno gyvenimą. Bet kartu jie neatsitiktiniai, nes autorius visad kažkuo domisi, bando, pamatęs - ragauja. Ir jam sekasi (arba aprašytos tik sėkmės) - megzti santykius, gauti likimo ir kitokias dovanas, sutikti gerus žmones.
Matyti kaip autorius išsiilgęs vaikystės kaimo ir tų laikų Lietuvos, į kurios upę jau nebeįbrisi, bet kuri likusi jam rojaus pavidalu.
Paprasto tokio rojaus, bet gilaus asmeninio - štai epizodas iš šienapjūtės-šienvežio, kai po visam, suvežus šieną, jį sumynus, išsimaudžius Svalioje, kurios vanduo "nuimdavo visą nuovargį ir laukų dulkes, ir pagaliau išlipdavome pliki į krantą: švarūs, kad oda net gurgždėdavo."
..taigi, po visam vaikai:
"Užsimetę ilgus marškinius eidavom vakarienės, kur baba jau turėjo prikepus didelių skanumynų - bulvinių blynų su taukais, o po to rūgusio pieno su virta bulve - tik rojuje galėjo rastis tokių skanybių. Suaugę dar šnekėdavosi apie rimtus dalykus: kurį veršį pasilikti, kurį į turgų, kuriai kiaulei "jau laikas" - ir visai užmiršdavo mus. Todėl būdavo lengva išdumti iš gryčios tiesiai į daržinę ir ten įsirengti patalus, dar truputį pasijukdyti ir dingti šviežio šieno kvapų karalystėje."
Tačiau A. Mickūnas sąžiningai nepeikia ir kitų atrastų/ar susikurtų rojaus salelių - Amerikoje, vokietijoje ir kt.
Įdomiausia matyt skaityti buities smulkmenas - gyvenimą pabėgėlių stovykloje, nuostabą atvykus į Ameriką, susidūrimą su amerikietišku požiūriu į gyvenimą, tą bendruomenės jausmą, kai aplink pilna pagalbos, bet kartu turi įtempti raumenis, kad ja pasinaudotum.
Karą Korėjoje, kuris labai kinematografinis. Pokario gyvenimą ir šuolį iš darbininkų į filosofus.
Tiesa, paskutinis knygos trečdalis sunkiau paskaitomas, ten labiau pasiekimų ir pasisekimų vardijimai.
Ai, dar įdomus momentas apie Tomo Venclovo įsikūrimą Amerikoje, kai po pagalbos atvykus šis atsakė abejingumu - "Daugiau nebebendravome, susitikus jis manęs nepažino. Suprantu, kad užaugus Sovietijos elito gretose žmogus yra draugas tol, kol šis jam reikalingas - o manęs daugiau, matyt, nebereikėjo."
Displaying 1 - 9 of 9 reviews