What do you think?
Rate this book
1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo
1922-ieji Lietuvoje ir pasaulyje pasižymi stulbinamais kraštutinumais. Iš neseniai pasibaigusio Didžiojo karo pelenų kyla naujos meno išraiškos formos ir idėjos. Paryžiuje gyvenantis airis išleidžia genialią, kritikus supriešinsiančią knygą; JAV savo karjerą pradeda jaunas džiazo trimitininkas, o sunkiai sergantis F. Kafka sėdasi rašyti „Pilį“. Psichoanalizės guru Z. Freudas diskutuoja su dramaturgu A. Schnitzleriu apie senatvę ir mirtį, C. G. Jungas mėgina suvokti meilės poveikį psichikai, o Paryžiuje pirmą ir vienintelį kartą vakarėlyje susitinka M. Proustas, J. Joyce’as ir P. Picassas.
Modernizmo vėjai jaučiami ir Lietuvoje, kur jauni akiplėšos paldieninkai su Kaziu Binkiu priešaky kritikuoja Maironį ir šokiruoja kitus klasikus, išleidę „Keturių vėjų pranašą“, o Miunchene studijuojantis Balys Sruoga kursto šį konfliktą. Jo laiškuose mylimajai Vandai atsiskleidžia ne tik kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir meilės kančios, bet ir svaiginanti laisve ir galimybėmis, moderni, kitoniška ateitis. Lietuva tampa valstybe su savo Konstitucija, universitetu ir valiuta, o sportiškas lakūnas Steponas Darius – krepšinio, antrosios Lietuvos religijos, pribuvėju.
Deja, tuo pačiu metu pasaulyje stiprėja politinės audros. Sovietų Rusijoje žmonės masiškai miršta badu, Stalinas perima iš merdinčio Lenino valdžią į savo rankas, o Adolfas Hitleris Vokietijoje pradeda sakyti neapykantą kurstančias kalbas. Nejau R. M. Rilkės, O. Milašiaus ir kitų rašytojų metafizinio nerimo kupinos poemos iš tiesų pranašauja žmonijai naują katastrofą?
Modernizmo vėjai jaučiami ir Lietuvoje, kur jauni akiplėšos paldieninkai su Kaziu Binkiu priešaky kritikuoja Maironį ir šokiruoja kitus klasikus, išleidę „Keturių vėjų pranašą“, o Miunchene studijuojantis Balys Sruoga kursto šį konfliktą. Jo laiškuose mylimajai Vandai atsiskleidžia ne tik kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir meilės kančios, bet ir svaiginanti laisve ir galimybėmis, moderni, kitoniška ateitis. Lietuva tampa valstybe su savo Konstitucija, universitetu ir valiuta, o sportiškas lakūnas Steponas Darius – krepšinio, antrosios Lietuvos religijos, pribuvėju.
Deja, tuo pačiu metu pasaulyje stiprėja politinės audros. Sovietų Rusijoje žmonės masiškai miršta badu, Stalinas perima iš merdinčio Lenino valdžią į savo rankas, o Adolfas Hitleris Vokietijoje pradeda sakyti neapykantą kurstančias kalbas. Nejau R. M. Rilkės, O. Milašiaus ir kitų rašytojų metafizinio nerimo kupinos poemos iš tiesų pranašauja žmonijai naują katastrofą?
240 pages, Hardcover
First published February 26, 2022
3 people are currently reading
65 people want to read
About the author
Rolandas Maskoliūnas
6 books4 followers1962 m. gimęs R. Maskoliūnas – biologijos mokslų daktaras, per kelis dešimtmečius savo mokslines žinias pritaikęs ne tik dirbdamas dėstytoju Kauno medicinos universitete (1984 – 1992), bet ir leidybinėje veikloje (1982 – 1996).
Lietuvos televizijoje R. Maskoliūnas rengė ir vedė laidą apie fantastinį kiną „Videokaukas“ (1992 – 1999), kino naujienų žurnalą „Kaukodromas“ (1994 – 2001), mokslo populiarinimo programą „Negali būti“ (2000 – 2009), TV viktoriną „Gamtos kodas“ (nuo 2010 m.)
Rolandas Maskoliūnas yra dirbęs reklamos ir rinkodaros srityse, tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konsultantu.
Lietuvos televizijoje R. Maskoliūnas rengė ir vedė laidą apie fantastinį kiną „Videokaukas“ (1992 – 1999), kino naujienų žurnalą „Kaukodromas“ (1994 – 2001), mokslo populiarinimo programą „Negali būti“ (2000 – 2009), TV viktoriną „Gamtos kodas“ (nuo 2010 m.)
Rolandas Maskoliūnas yra dirbęs reklamos ir rinkodaros srityse, tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konsultantu.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 14 of 14 reviews
March 31, 2022
Istoriją žinoti svarbu. Deja, aš tai supratau per vėlai. Bet yra dvi frazės, kuriomis save teisinu. "Geriau vėliau, nei niekada" ir "Mokintis niekada nevėlu". Gal todėl aš taip pradėjau mėgti istorines knygas, o istoriniai romanai- patys mylimiausi. Per juos aš ne tik labiau suprantu istorinius įvykius (nors ir puikiai žinau, kad tai knygos tik paremtos tikrais įvykiais ir faktais), bet ir rodos išgyvenu tai. Tačiau romanai lieka romanais, o knyga, kurioje chronologine tvarka išdėstyti įvykiai- jau visai kas kita. Apie šią knygą sakoma, kad tai vienerių metų neįtikėtinų įvykių, sutapimų ir meninių atradimų kronika. Būtent taip ir yra.
"1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo" yra visai nedidelė knygutė, bet talpinanti savyje labai nemažai įdomių faktų, laiškų, kūrinių. Tokia koncentruota istorija, kurią skaičiau su malonumu. O taip dar nėra buvę. Skyriai suskirstyti mėnesiais ir juose pateikiami svarbiausi įvykiai su mažyčiais užbėgimais į ateitį. Iš pradžių maniau, kad knygoje bus kalbama tik apie Lietuvą ir jos kūrėjus, gyventojus ir nors mūsų šalis centre, kalbama ir apie kitus žymius žmones (minimi ir F. Kafka, ir Z. Freudas, ir M. Proustas, ir daugybė kitų). Visa tai sukūrė dar stipresnį paveikslą. Mane šioje knygoje kiek trikdė tik vienas vienintelis dalykas- B. Sruogos laiškai mylimąjai. Tiksliau ne patys laiškai, o tiek, kiek jų buvo. Žinoma, tai padėjo susidaryti šio visiems žinomo žmogaus paveikslą, padėjo kažkiek jį pažinti ir sužadino norą dar kartą perskaityti "Dievų mišką", tačiau tų laiškų man buvo kiek per daug. Čia gal toks vienas minusas man, bet tikiu, kad kažkam tai bus didžiausias knygos pliusas. Dar viena smulkmena, o gal ir ne, kad knygoje yra nuotraukų. Taip knyga tampa dar gyvesne. Beja, knygą pagyvina ir tai, kad kalba daug kur netaisyta. Taip įdomu buvo skaityt!
Labai džiaugiuosi, kad ši knyga atsidūrė mano rankose. Su ja praleistas laikas buvo ne tik įdomiai praleistas, bet ir naudingai. Atraskit šią knygą. Tai mūsų istorija, kurią žinoti reikia.
P.S. O jūs žinojot, kad Lietuvoje pirmosios krepšinio rungtynės buvo 1922-aisiais? Aš net nenumaniau. O ir dar vienas smagus sutapimas- 1922m. šv. Velykos buvo balandžio 16-17d. Šiais matais jos bus balandžio 17-18d. Mažas skirtumas!
"1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo" yra visai nedidelė knygutė, bet talpinanti savyje labai nemažai įdomių faktų, laiškų, kūrinių. Tokia koncentruota istorija, kurią skaičiau su malonumu. O taip dar nėra buvę. Skyriai suskirstyti mėnesiais ir juose pateikiami svarbiausi įvykiai su mažyčiais užbėgimais į ateitį. Iš pradžių maniau, kad knygoje bus kalbama tik apie Lietuvą ir jos kūrėjus, gyventojus ir nors mūsų šalis centre, kalbama ir apie kitus žymius žmones (minimi ir F. Kafka, ir Z. Freudas, ir M. Proustas, ir daugybė kitų). Visa tai sukūrė dar stipresnį paveikslą. Mane šioje knygoje kiek trikdė tik vienas vienintelis dalykas- B. Sruogos laiškai mylimąjai. Tiksliau ne patys laiškai, o tiek, kiek jų buvo. Žinoma, tai padėjo susidaryti šio visiems žinomo žmogaus paveikslą, padėjo kažkiek jį pažinti ir sužadino norą dar kartą perskaityti "Dievų mišką", tačiau tų laiškų man buvo kiek per daug. Čia gal toks vienas minusas man, bet tikiu, kad kažkam tai bus didžiausias knygos pliusas. Dar viena smulkmena, o gal ir ne, kad knygoje yra nuotraukų. Taip knyga tampa dar gyvesne. Beja, knygą pagyvina ir tai, kad kalba daug kur netaisyta. Taip įdomu buvo skaityt!
Labai džiaugiuosi, kad ši knyga atsidūrė mano rankose. Su ja praleistas laikas buvo ne tik įdomiai praleistas, bet ir naudingai. Atraskit šią knygą. Tai mūsų istorija, kurią žinoti reikia.
P.S. O jūs žinojot, kad Lietuvoje pirmosios krepšinio rungtynės buvo 1922-aisiais? Aš net nenumaniau. O ir dar vienas smagus sutapimas- 1922m. šv. Velykos buvo balandžio 16-17d. Šiais matais jos bus balandžio 17-18d. Mažas skirtumas!
May 31, 2022
1922-ieji svarbūs metai ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Lietuvai - tai ketvirtieji metai po nepriklausomybės paskelbimo, vis dar jaučiant neprognozuojamo kaimyno rytuose agresiją. Pasaulyje - tai naujų idėjų, kūrybinio įkvėpimo ir atradimų metai. Pasibaigęs Didysis karas, kelia naujas meno išraiškos formas ir idėjas, kurios pamažu realizuojamos.
R. Maskoliūnas mane nustebino. Tokia, palyginus, plonytė knyga, bet toks didelis kiekis informacijos joje sudėtas. Įvairiausio pobūdžio faktų, duomenų, laiškų, nuorašų, aprašymų, pradedant paprasčiausia informacija apie orus, baigiant lemtingais istoriniais sprendimais, posūkiais. Pradžioje visa tai mane išgąsdino, nes dažnai iš didelio noro aprėpti daug dalykų, gaunasi šnipštas, kuriame niekas nesiderina ir nesupranti, ką apskritai skaitai, kam paminėtas tas ar anas, kokios sąsajos viską jungia. Tačiau šį kartą taip nebuvo, priešingai - informacija skoningai sudėliota, o visiškai skirtingų žmonių gyvenimo detalės sukelia tik didesnį smalsumą ir skaitymo malonumą, kadangi neapsistojama ties vienu visuomenės veikėju ar viena pasaulio šalimi ir negali nuspėti, kokią staigmeną autorius pateiks toliau. Čia - visko po truputį, tad kūriniu galima mėgautis lyg skaniausiu ir rečiausiu desertu.
„1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ supažindina ne tik su tuometiniais Lietuvos pasididžiavimais (rašytojais, sportininkais ir kitais visuomenės veikėjais), bet ir su JAV, Egipto, Prancūzijos ir kitų šalių atstovais, jų pasiekimais, taip pat aptariami ir pavojaus ženklai, sklindantys iš Vokietijos, Sovietų Rusijos. Turbūt daugeliui kils klausimas, kodėl pasirinkti būtent 1922 metai? Kodėl, pavyzdžiui, ne 1914m., ne 1918m. ar ne 1939m.? Juk pastaraisiais, iš pažiūros, įvyko daug daugiau reikšmingų dalykų (tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje), tad kuo tie 1922m. tokie ypatingi? Šie klausimai tikrai suprantami, kadangi ne visi žinome pasaulio istoriją nuo A iki Ž. Vis dėlto, esmė, mano nuomone, slypi paprastame dalyke - kiekvieni metai, net jei juose nutinka vienas ar du didesnio mąsto dalykai, įsirašo į mūsų istoriją ir prisideda prie ateities „scenarijaus rašymo“, o 1922m. turėjo reikšmingą indėlį.
Lietuvos padangėje 1922m. jauni akiplėšos su K. Binkiu priešakyje kritikuoja anksčiau visų mylėtą ir aukštintą poetą Maironį, savo kūriniuose aukštinusį patriotiškumo idėjas. Miunchene studijuojantis B. Sruoga kursto šį konfliktą ir rašo laiškus savo mylimajai Vandai, kuriuose atsiskleidžia ne tik sunkumai, bet ir patiriamos meilės kančios, ilgesys. Kas liečia politinį gyvenimą, Lietuva tampa valstybe su Konstitucija, universitetu ir stabilia valiuta - litu, o S. Darius - naujos religijos, krepšinio, kūrėju. Tuo tarpu pasaulyje - F. Kafka rašo garsiąją „Pilį“, Z. Freudas diskutuoja su A. Schnitzleriu apie senatvę ir mirtį, C. G. Jungas aiškinasi meilės poveikį psichikai, Hitleris repetuoja naujas kalbas, Leninas sunkiai serga, o jo pašonėje stoviniuoja Stalinas. Ir tai dar ne viskas...
Pats knygos formatas - lyg dienoraštis. Knyga suskirstyta ne į skyrius, o į dvyliką mėnesių. Tiesa, tikslių datų (savaitėmis, dienomis) nėra, tad čia vienintelis skirtumas, lyginant su dienoraščiu. Nors pateikiami konkretaus mėnesio įvykiai, tačiau neretai užbėgama į netolimą ateitį, kuri bus aprašyta kitame mėnesyje arba į tą, kuri nutiks tik vėlesniais metais. Įdomus ir sveikintinas pasirinkimas, kadangi tokio pateikimo knygos man dar neteko skaityti. Tiesa, B. Sruogos ir jo mylimosios laiškų galėjo būti kiek mažiau, tad tai, mano akimis, pagrindinis trūkumas, bet čia, matyt, kiekvienam pagal skonį.
Apibendrinant, greitas, malonus ir subtilus skaitinys, kurio ne viena eilutė itin svarbi šių dienų kontekste, kadangi laikai keičiasi, bet diktatorių charakteriai, taktikos - ne. Panašu, kad jie mokosi vieni iš kitų, tik kiekvienas asmeniškai prideda kažką savito, palieka išskirtinį bruožą. Nesistebiu, kad „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ buvo perkamiausia leidyklos „Vaga“ knyga per vasario mėnesį vykusią knygų mugę. Tai - lyg istorinis žinynas, leidžiantis suprasti, kiek nedaug mes žinome, nors kartais mėgstame teigti, kad niekuo mūsų jau nebeįmanoma nustebinti. Patikėkit, dar ir kaip galima.
Rekomenduoju, jeigu domitės tiek Lietuvos istorija, tiek bendromis pasaulio aktualijomis, vykusiomis praeityje, šiuo atveju - 1922m. Manau, kad ši knyga gali ne tik padėti suprasti pastarųjų metų svarbą mūsų visų gyvenime, bet ir pajusti tuometinės visuomenės veikėjų nuotaikas, jų vidinius išgyvenimus, konfliktus ir pažinti juos iš tos pusės, kuri ne tokia graži, kuri ne visada parodoma viešumoje. Tai - pusė, kuri leis suprasti, kad jie tokie patys žmonės kaip ir mes visi, kad ir jie turi trūkumų. Siūlau, jeigu norite susipažinti su R. Maskoliūnu - dar vienu lietuvių rašytoju, kuris, mano nuomone, tikrai gali rašyti įdomias ir įtraukiančias istorines knygas, o „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ to įrodymas.
4/5⭐
R. Maskoliūnas mane nustebino. Tokia, palyginus, plonytė knyga, bet toks didelis kiekis informacijos joje sudėtas. Įvairiausio pobūdžio faktų, duomenų, laiškų, nuorašų, aprašymų, pradedant paprasčiausia informacija apie orus, baigiant lemtingais istoriniais sprendimais, posūkiais. Pradžioje visa tai mane išgąsdino, nes dažnai iš didelio noro aprėpti daug dalykų, gaunasi šnipštas, kuriame niekas nesiderina ir nesupranti, ką apskritai skaitai, kam paminėtas tas ar anas, kokios sąsajos viską jungia. Tačiau šį kartą taip nebuvo, priešingai - informacija skoningai sudėliota, o visiškai skirtingų žmonių gyvenimo detalės sukelia tik didesnį smalsumą ir skaitymo malonumą, kadangi neapsistojama ties vienu visuomenės veikėju ar viena pasaulio šalimi ir negali nuspėti, kokią staigmeną autorius pateiks toliau. Čia - visko po truputį, tad kūriniu galima mėgautis lyg skaniausiu ir rečiausiu desertu.
„1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ supažindina ne tik su tuometiniais Lietuvos pasididžiavimais (rašytojais, sportininkais ir kitais visuomenės veikėjais), bet ir su JAV, Egipto, Prancūzijos ir kitų šalių atstovais, jų pasiekimais, taip pat aptariami ir pavojaus ženklai, sklindantys iš Vokietijos, Sovietų Rusijos. Turbūt daugeliui kils klausimas, kodėl pasirinkti būtent 1922 metai? Kodėl, pavyzdžiui, ne 1914m., ne 1918m. ar ne 1939m.? Juk pastaraisiais, iš pažiūros, įvyko daug daugiau reikšmingų dalykų (tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje), tad kuo tie 1922m. tokie ypatingi? Šie klausimai tikrai suprantami, kadangi ne visi žinome pasaulio istoriją nuo A iki Ž. Vis dėlto, esmė, mano nuomone, slypi paprastame dalyke - kiekvieni metai, net jei juose nutinka vienas ar du didesnio mąsto dalykai, įsirašo į mūsų istoriją ir prisideda prie ateities „scenarijaus rašymo“, o 1922m. turėjo reikšmingą indėlį.
Lietuvos padangėje 1922m. jauni akiplėšos su K. Binkiu priešakyje kritikuoja anksčiau visų mylėtą ir aukštintą poetą Maironį, savo kūriniuose aukštinusį patriotiškumo idėjas. Miunchene studijuojantis B. Sruoga kursto šį konfliktą ir rašo laiškus savo mylimajai Vandai, kuriuose atsiskleidžia ne tik sunkumai, bet ir patiriamos meilės kančios, ilgesys. Kas liečia politinį gyvenimą, Lietuva tampa valstybe su Konstitucija, universitetu ir stabilia valiuta - litu, o S. Darius - naujos religijos, krepšinio, kūrėju. Tuo tarpu pasaulyje - F. Kafka rašo garsiąją „Pilį“, Z. Freudas diskutuoja su A. Schnitzleriu apie senatvę ir mirtį, C. G. Jungas aiškinasi meilės poveikį psichikai, Hitleris repetuoja naujas kalbas, Leninas sunkiai serga, o jo pašonėje stoviniuoja Stalinas. Ir tai dar ne viskas...
Pats knygos formatas - lyg dienoraštis. Knyga suskirstyta ne į skyrius, o į dvyliką mėnesių. Tiesa, tikslių datų (savaitėmis, dienomis) nėra, tad čia vienintelis skirtumas, lyginant su dienoraščiu. Nors pateikiami konkretaus mėnesio įvykiai, tačiau neretai užbėgama į netolimą ateitį, kuri bus aprašyta kitame mėnesyje arba į tą, kuri nutiks tik vėlesniais metais. Įdomus ir sveikintinas pasirinkimas, kadangi tokio pateikimo knygos man dar neteko skaityti. Tiesa, B. Sruogos ir jo mylimosios laiškų galėjo būti kiek mažiau, tad tai, mano akimis, pagrindinis trūkumas, bet čia, matyt, kiekvienam pagal skonį.
Apibendrinant, greitas, malonus ir subtilus skaitinys, kurio ne viena eilutė itin svarbi šių dienų kontekste, kadangi laikai keičiasi, bet diktatorių charakteriai, taktikos - ne. Panašu, kad jie mokosi vieni iš kitų, tik kiekvienas asmeniškai prideda kažką savito, palieka išskirtinį bruožą. Nesistebiu, kad „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ buvo perkamiausia leidyklos „Vaga“ knyga per vasario mėnesį vykusią knygų mugę. Tai - lyg istorinis žinynas, leidžiantis suprasti, kiek nedaug mes žinome, nors kartais mėgstame teigti, kad niekuo mūsų jau nebeįmanoma nustebinti. Patikėkit, dar ir kaip galima.
Rekomenduoju, jeigu domitės tiek Lietuvos istorija, tiek bendromis pasaulio aktualijomis, vykusiomis praeityje, šiuo atveju - 1922m. Manau, kad ši knyga gali ne tik padėti suprasti pastarųjų metų svarbą mūsų visų gyvenime, bet ir pajusti tuometinės visuomenės veikėjų nuotaikas, jų vidinius išgyvenimus, konfliktus ir pažinti juos iš tos pusės, kuri ne tokia graži, kuri ne visada parodoma viešumoje. Tai - pusė, kuri leis suprasti, kad jie tokie patys žmonės kaip ir mes visi, kad ir jie turi trūkumų. Siūlau, jeigu norite susipažinti su R. Maskoliūnu - dar vienu lietuvių rašytoju, kuris, mano nuomone, tikrai gali rašyti įdomias ir įtraukiančias istorines knygas, o „1922: tarp kanibalizmo ir modernizmo“ to įrodymas.
4/5⭐
May 12, 2022
4.5 labai puiki ir daug įdomios ir stebinančios informacijos slepianti savyje knyga. Jei kas turit specil interest kultūros, meno, literatūros istorijai ir tiesiog istorijai. Didelė rekomendacija!
Read
June 14, 2022Neapžavėjo. Pirma, ne Černiauskas. Antra, trūko centimetro puslapio pločio – nepatogu laikyt ir vartyt. Skystas šitas kultūrinių įvykių koliažas gavosi, nors ir įdomu matyt, koks kaimas buvo (ir yra) Lietuva, lyginant su plačiais pasaulio vandenim. Keistas B. Sruogos laiškų tempimas per visą knygą.
October 10, 2022
Knyga - kronika, sudaryta iš trumpų, daugiau ar mažiau svarbių 1922 m. įvykių ir faktų iš Lietuvos bei viso pasaulio.
Knyga suskirstyta į 12 skyrių, po vieną kiekvienam metų mėnesiui - toks savotiškas 1922 m. laikraštis, labai trumpai apžvelgiantis svarbiausius (aišku, dėl to galima būtų ginčytis) politikos, literatūros, sporto bei mokslo įvykius, bulvarines naujienas, kartu įterpiant ir žymių žmonių dienoraščių ar laiškų ištraukas.
Kai kurie faktai žinomi, kiti - negirdėti, vieni įdomūs, kiti - nelabai, bet kai tie aprašymai tokie trumpi, net ir nelabai įdomūs įvykiai labai nekliūna. Manau, dauguma knygoje rastų kažką sau įdomaus - ar iš politikos srities, ar iš literatūros (pavyzdžiui, galima sau susidėlioti, kokie rašytojai buvo amžininkai, kad ir pavyzdžiui, J. Hašek su K. Binkiu), ar kitų sričių (tik nereikia tikėtis plačios įvykių analizės ar įžvalgų). O pagaliau, jei niekas nedomina, tai kiekvieno skyrelio pradžioje galima paskaityti apie to mėnesio orus :)
Be 1922 m. aktualijų autorius į knygą įterpė Balio Sruogos laiškus būsimai žmonai Vandai Daugirdaitei. Kiekviename skyriuje gauname bent vieną rašytojo laišką - kartais aistringą, kartais dalykišką, o dažniausiai melancholišką. Jie, manau, suteikė knygai tam tikro nuoseklumo ir intymumo jausmo šalia tų daugybės istorinių įvykių ir aktualijų.
Toks knygos formatas, t.y. aprašyti vienerių metų svarbiausius įvykius nėra naujiena (autorius pats paminėjo, kad šiai knygai jį įkvėpė F. Illies "1913") - tokią kroniką iš pakankamos laiko perspektyvos būtų galima sudaryti apie bet kuriuos metus. Bet skaityti neprailgo, radau sau naujų ir įdomių faktų bei knyga padėjo sau galvoje į lentynėles geriau susidėlioti to meto Lietuvos ir pasaulio įvykius. Be to, kiekvieną mėnesį įdėti B. Sruogos laiškai visai užkabino ir vertė laukti kito skyriaus, kaip gi ten toliau Baliui su Vanda sekasi :)
Knyga suskirstyta į 12 skyrių, po vieną kiekvienam metų mėnesiui - toks savotiškas 1922 m. laikraštis, labai trumpai apžvelgiantis svarbiausius (aišku, dėl to galima būtų ginčytis) politikos, literatūros, sporto bei mokslo įvykius, bulvarines naujienas, kartu įterpiant ir žymių žmonių dienoraščių ar laiškų ištraukas.
Kai kurie faktai žinomi, kiti - negirdėti, vieni įdomūs, kiti - nelabai, bet kai tie aprašymai tokie trumpi, net ir nelabai įdomūs įvykiai labai nekliūna. Manau, dauguma knygoje rastų kažką sau įdomaus - ar iš politikos srities, ar iš literatūros (pavyzdžiui, galima sau susidėlioti, kokie rašytojai buvo amžininkai, kad ir pavyzdžiui, J. Hašek su K. Binkiu), ar kitų sričių (tik nereikia tikėtis plačios įvykių analizės ar įžvalgų). O pagaliau, jei niekas nedomina, tai kiekvieno skyrelio pradžioje galima paskaityti apie to mėnesio orus :)
Be 1922 m. aktualijų autorius į knygą įterpė Balio Sruogos laiškus būsimai žmonai Vandai Daugirdaitei. Kiekviename skyriuje gauname bent vieną rašytojo laišką - kartais aistringą, kartais dalykišką, o dažniausiai melancholišką. Jie, manau, suteikė knygai tam tikro nuoseklumo ir intymumo jausmo šalia tų daugybės istorinių įvykių ir aktualijų.
Toks knygos formatas, t.y. aprašyti vienerių metų svarbiausius įvykius nėra naujiena (autorius pats paminėjo, kad šiai knygai jį įkvėpė F. Illies "1913") - tokią kroniką iš pakankamos laiko perspektyvos būtų galima sudaryti apie bet kuriuos metus. Bet skaityti neprailgo, radau sau naujų ir įdomių faktų bei knyga padėjo sau galvoje į lentynėles geriau susidėlioti to meto Lietuvos ir pasaulio įvykius. Be to, kiekvieną mėnesį įdėti B. Sruogos laiškai visai užkabino ir vertė laukti kito skyriaus, kaip gi ten toliau Baliui su Vanda sekasi :)
June 5, 2022
Bendrai paėmus, knyga „1922“ – gera knyga. Man patiko citatų gausa, jų šaltiniai. Ir jei tave domina laikmetis – linkiu įsigyti šią knygą ir pasimėgauti. Bet nesitikėk didelio romano, tikėkis tiesiog įdomių citatų rinkinio, kuris sudėtas į išties gražiai atrodančią knygą.
Pilna apžvalga ir kodėl tiek vertinu: https://debesyla.lt/knyga-1922/
(Šiaip pagal Goodreads turėtų būti kažkur tarp 3 ir 4.)
Pilna apžvalga ir kodėl tiek vertinu: https://debesyla.lt/knyga-1922/
(Šiaip pagal Goodreads turėtų būti kažkur tarp 3 ir 4.)
February 13, 2026
Labai patiko. Knyga chronologiška, aiški (žinoma, vietomis, kur minima kokia asmenybė, kurios visiškai nesi girdėjęs - truputėlį susigėdini, bet vis vien skaitai toliau). Knygoje pateikiama daugybė B. Sruogos laiškų. Greičiausiai ne šiaip sau ši asmenybė vaizduojama viršelyje pati viena. Nors ir užtruko, kol pradėjau knygą „valgyti“ - ji stebėtinai sužavėjo.
July 8, 2022
Pradėti tikriausiai reiktų nuo meilės Rolandui Maskoliūnui. Tiksliau jo balsui. Ir „Videokaukui“ – jie kartu sugadino mano gyvenimą nuo paauglystės pripratinę prie fantastikos. O po daugelio metų, pernai, netikėtai išgirdau TĄ balsą darbe, kuriame nei fantastika, nei biologija, kurios daktaras yra R. Maskoliūnas, nė nekvepia. O jis tiesiog rinko medžiagą savo būsimai knygai. Tą kart susidrovėjau prišokti ir išpažinti meilę (amžius, vienok, neleido), bet knygą perskaičiau. Tiek tos išpažinties. Bet kadangi meilė be atsako, kas man neleis ją iškritikuoti?
Nedidelė, dvylikos skyrių – mėnesių knygoje pateikiami faktai apie politinius ir kultūrinis įvykius Lietuvoje ir užsienyje, lietuviškų laikraščių ištraukos, inkrustuojant Balio Sruogos laiškais Vandai Daugirdaitei ir Alberto Einšteino dienoraščių ištraukomis, skiriant dėmesio Lenino, Hitlerio ir kitų, dar būsimų diktatorių asmenybėms, kaip ir Lietuvos politikos ir meno veikėjams. Įdomus, kaleidoskopinis 1922 metų pristatymas. Kiekvieno skyriaus – mėnesio pradžioje pateikiama santrauka. Pavyzdžiui, vasario: „Romoje išrenkamas naujas popiežius, Vienoje planuojama Pasaulinė žydų olimpiada. Lietuva džiaugsmingai švenčia ketvirtąsias Nepriklausomybės metines, Kaune iškilmingai atidaromas Lietuvos universitetas, jaunieji literatai maištininkai išleidžia „Keturių vėjų pranašą“, o Balys Sruoga atšvenčia savo 26-ąjį gimtadienį.“ (p. 31)
Kaip pratarmėje nurodo autorius – tai yra „bandymas apžvelgti, kuo 1922-aisiais, prieš šimtą metų, gyveno Lietuva ir pasaulis. Remiantis to meto spauda, laiškais ir atsiminimais, sudėlioti vienerių metų politinių ir kultūrinių įvykių kroniką, kad pajustume laikmečio pulsą.“ Ir tas pulsas man pasirodė liūdnas ir tiesiog riedantis žemyn. Badas ir tik blogėjanti situacija Rusijoje, prastėjanti padėtis Vokietijoje ir stiprėjantis Hitleris, merdėjantys Kafka ir Proustas, ilgesiu staugiantis Sruoga. Kurį puslapį beatversi, nieko gero: p. 124 – nusišauna A. Schnitzlerio duktė, p.151 – prastėja J. Joyce regėjimas, p. 38 – Sruoga laiške „atsiskaito“ už jį slaugiusią kaimynę ir t.t. Epiloge autorius sutvirtiną šį jausmą: Lietuva „mėgino žengti koja kojon su Europa“‘ (p. 225), viskas čia augo, stiprėjo, bet keistai gyvybingi sovietai ir naciai pasidalino Europą. J. Zikaras nusižudė nepakėlęs sovietų kankinimų, žuvo Steponas Darius, Stasys Girėnas, Jurgis Dobkevičius, Antaną Gustaitį sušaudė sovietai, iškentęs nacių konclagerį Sruoga nebesusitiko su dievinama Vanda....
Kitą vertus, jeigu kas nors po šimto metų norėtų apžvelgti norės apžvelgti 2022 metus remdamasis žiniasklaida, susirašinėjimais ir dienoraščiais, galėtų pamatyti ..... irgi blogį: karą Ukrainoje, vis dar nesuvaldytą pandemiją, badą, pabėgėlių krizę – žiūrint kur pasuksi žiūroną ir kokių grūdelių įbersi į kaleidokopą.
Galbūt man labiau būtų patikęs siauresnis vaizdas. Ne kaleidoskopas, o kronika. Ne Europos su trupučiu JAV, Kinijos ir Egipto, bet tiesiog lietuvių. Bet autoriaus teisė rinktis, o mano – kabinėtis. Imkit, skaitykit, susidaryk savo nuomonę – svarbiausius knygos asmenis rasite pavardžių rodyklėje, kaip ir peržiūrėtus periodinius leidinius, muziejus, archyvus ir šaltinius.
Muzika: 1922 metais išleistoje „Victor“ plokštelėje įrašyta Miko Petrausko (ne, ji neminimas, nors tuo metu aktyviai veikė) daina „Kalvis“, parašyta pagal Juliaus Janonio (taip pat neminimo, bet jau mirusio) eiles. Daina buvo išleista 1920 Bostone, 1940 Brooklyne ir 1971 Vilniuje. Dainuoja neminimas Jonas Būtėnas.
https://www.epaveldas.lt/preview?id=C...
Nedidelė, dvylikos skyrių – mėnesių knygoje pateikiami faktai apie politinius ir kultūrinis įvykius Lietuvoje ir užsienyje, lietuviškų laikraščių ištraukos, inkrustuojant Balio Sruogos laiškais Vandai Daugirdaitei ir Alberto Einšteino dienoraščių ištraukomis, skiriant dėmesio Lenino, Hitlerio ir kitų, dar būsimų diktatorių asmenybėms, kaip ir Lietuvos politikos ir meno veikėjams. Įdomus, kaleidoskopinis 1922 metų pristatymas. Kiekvieno skyriaus – mėnesio pradžioje pateikiama santrauka. Pavyzdžiui, vasario: „Romoje išrenkamas naujas popiežius, Vienoje planuojama Pasaulinė žydų olimpiada. Lietuva džiaugsmingai švenčia ketvirtąsias Nepriklausomybės metines, Kaune iškilmingai atidaromas Lietuvos universitetas, jaunieji literatai maištininkai išleidžia „Keturių vėjų pranašą“, o Balys Sruoga atšvenčia savo 26-ąjį gimtadienį.“ (p. 31)
Kaip pratarmėje nurodo autorius – tai yra „bandymas apžvelgti, kuo 1922-aisiais, prieš šimtą metų, gyveno Lietuva ir pasaulis. Remiantis to meto spauda, laiškais ir atsiminimais, sudėlioti vienerių metų politinių ir kultūrinių įvykių kroniką, kad pajustume laikmečio pulsą.“ Ir tas pulsas man pasirodė liūdnas ir tiesiog riedantis žemyn. Badas ir tik blogėjanti situacija Rusijoje, prastėjanti padėtis Vokietijoje ir stiprėjantis Hitleris, merdėjantys Kafka ir Proustas, ilgesiu staugiantis Sruoga. Kurį puslapį beatversi, nieko gero: p. 124 – nusišauna A. Schnitzlerio duktė, p.151 – prastėja J. Joyce regėjimas, p. 38 – Sruoga laiške „atsiskaito“ už jį slaugiusią kaimynę ir t.t. Epiloge autorius sutvirtiną šį jausmą: Lietuva „mėgino žengti koja kojon su Europa“‘ (p. 225), viskas čia augo, stiprėjo, bet keistai gyvybingi sovietai ir naciai pasidalino Europą. J. Zikaras nusižudė nepakėlęs sovietų kankinimų, žuvo Steponas Darius, Stasys Girėnas, Jurgis Dobkevičius, Antaną Gustaitį sušaudė sovietai, iškentęs nacių konclagerį Sruoga nebesusitiko su dievinama Vanda....
Kitą vertus, jeigu kas nors po šimto metų norėtų apžvelgti norės apžvelgti 2022 metus remdamasis žiniasklaida, susirašinėjimais ir dienoraščiais, galėtų pamatyti ..... irgi blogį: karą Ukrainoje, vis dar nesuvaldytą pandemiją, badą, pabėgėlių krizę – žiūrint kur pasuksi žiūroną ir kokių grūdelių įbersi į kaleidokopą.
Galbūt man labiau būtų patikęs siauresnis vaizdas. Ne kaleidoskopas, o kronika. Ne Europos su trupučiu JAV, Kinijos ir Egipto, bet tiesiog lietuvių. Bet autoriaus teisė rinktis, o mano – kabinėtis. Imkit, skaitykit, susidaryk savo nuomonę – svarbiausius knygos asmenis rasite pavardžių rodyklėje, kaip ir peržiūrėtus periodinius leidinius, muziejus, archyvus ir šaltinius.
Muzika: 1922 metais išleistoje „Victor“ plokštelėje įrašyta Miko Petrausko (ne, ji neminimas, nors tuo metu aktyviai veikė) daina „Kalvis“, parašyta pagal Juliaus Janonio (taip pat neminimo, bet jau mirusio) eiles. Daina buvo išleista 1920 Bostone, 1940 Brooklyne ir 1971 Vilniuje. Dainuoja neminimas Jonas Būtėnas.
https://www.epaveldas.lt/preview?id=C...
May 1, 2022
Gal labiau 2,5*. Bet suapvalinu į didesnę pusę dėl autoriaus darbo su daugybe šaltinių.
Gan "proginė" knyga. 2022 - KEKS, tai paskaitykite, o kas vyko Kaune/Lietuvoje/pasaulyje prieš lygiai šimtą metų.
Knyga-mozaika.
Kalendorinė struktūra, po skyrelį kiekvienam 1922-ųjų mėnesiui.
Kai kuriems faktams skiriama vos pora sakinių. Kitiems - keli puslapiai.
Nelabai supratau, kodėl autoriui atrodė svarbu beveik kiekviename skyriuje dėti ilgas Balio Sruogos laiškų Vandai citatas. Nuobodoka buvo skaityti tuos puslapius meilės ilgesį kenčiančio poeto eilučių.
Tikėjausi ne tik faktų ir trumpų istorijų rinkinio, bet ir kokios nors jų sintezės ar analizės.
Su šaltiniais padirbėta, medžiagos pririnkta. Bet va toliau, mieli skaitytojai, patys spręskite, ką su visu tuo daryti. Ar to užtenka, ar jau patys kuria nors istorija susidomėsite ir toliau savarankiškai ieškosite informacijos ir gilinsitės į tą laikotarpį.
Gan "proginė" knyga. 2022 - KEKS, tai paskaitykite, o kas vyko Kaune/Lietuvoje/pasaulyje prieš lygiai šimtą metų.
Knyga-mozaika.
Kalendorinė struktūra, po skyrelį kiekvienam 1922-ųjų mėnesiui.
Kai kuriems faktams skiriama vos pora sakinių. Kitiems - keli puslapiai.
Nelabai supratau, kodėl autoriui atrodė svarbu beveik kiekviename skyriuje dėti ilgas Balio Sruogos laiškų Vandai citatas. Nuobodoka buvo skaityti tuos puslapius meilės ilgesį kenčiančio poeto eilučių.
Tikėjausi ne tik faktų ir trumpų istorijų rinkinio, bet ir kokios nors jų sintezės ar analizės.
Su šaltiniais padirbėta, medžiagos pririnkta. Bet va toliau, mieli skaitytojai, patys spręskite, ką su visu tuo daryti. Ar to užtenka, ar jau patys kuria nors istorija susidomėsite ir toliau savarankiškai ieškosite informacijos ir gilinsitės į tą laikotarpį.
May 30, 2023
Suvenyrinė knygelė ant kavos stalelio, lietuviškoji Taschen. Tokia pati (gal net didesnė!) iliuzija, kad apsišvietei ir kažką sužinojai. Daug faktų faktelių iš Lietuvos ir pasaulio, kontrastų anekdotų sentimentų. 1922 buvo wild metai... čia tik mano kaunietiška prigimtis galvoja, kad 1992 galėjo būti labiau wild. O gal???
Mintys:
1. Tarpukario adoravimas geriau pavyksta menininkams ir menininkėms, kaip pvz Bernotaitės Chimerai arba Šileikos šnipams.
2. Žaismas su istorija nėra vertybė savaime. Černiausko 1940 buvo tokie paveikūs dar ir dėl to, kad visos skaitydamos žinojom, jog tai tyla prieš audrą. Ir, aišku, pati teksto dramaturgija, kaip jis išdėliotas. Ar tas paveiks su bet kokiais metais bet kokia kompozicija, neturint istoriko darbo metodų? Nemanau, nebent Taschen leidykloj.
3. Man netelpa galvoj, kaip šitas mėgėjiškas prisižvejotų faktų rinkinys, didžiąja dalim nebaisiai gerai išverstas (iš wiki??) ("Britų menininkas ir autorius Wyndhamas Lewis", p. 137), buvo nominuotas Metų knygos rinkimuose, o štai panašaus užmojo, bet visiškai kitų meninių sugebėjimų Žagrakalytės Triukšmaujantys: katalikai - ne. Pas Žagrakalytę, be to, visai nėra 1922 būdingo pigaus VAKARAI GERI IR PROTINGI O RYTAI ATSILIKĘ IR KANIBALAI O LIETUVIAI, JIE STENGIASI, JIE STENGIASI LABAI SUNKIAI supriešinimo.
4. Visų metų atsvara ir pamušalu pasirinktas Sruoga ir jo 1922 m. rašyti laiškai Vandai Daugirdaitei, būsimai žmonai. Tas yra faina ir laiškai gražūs, bet... o kodėl? Tai nėra niekur paaiškinama. O kodėl vietoj to nepasakojo apie Didžioką, kuris buvo smurtautojas (knygoj užsimenama tik apie žmoną Didžiokienę)? Kodėl beveik nerašoma apie tuometinį lenkišką Vilnių, be poros Pilsudskio paminėjimų? Kodėl ne dar apie ką nors? Bet pasakojama apie Lorca, Hemingway'ų, Bunuelį, Proustą, Joyce'ą... Kodėl nepasakojama apie tuos, kurie tais metais buvo dideli vardai, bet šiandien jau užmiršti? (Nes čia Taschen knyga, kas tau neaišku) Paminima, kad tais metais gimė Mekas, bet juk tais metais Nyka Niliūnui suėjo 3 m., o Gimbutienei 1! Pageidavimų koncerto klausytojai protestuoja.
5. Ko nepapasakot plačiau apie tas """"""pažįstamas"""""" moteris?
6. Praleista dizaino proga - sumaketuoti knygą kaip sieninį kalendorių, kurio lapeliuose surašyta "šią dieną nutiko..." Ai blemba jau Černiauskas šitaip padarė, ot velnias.
Neužtrunkantis, neįpareigojantis, nepiktybinis, nesudėtingas....nejoks kūrinys. Ant kavos stalelio tinka, bet negi prie kavos ne fainiau skaityt detektyvus?? Arba knygą apie 1992, šitos tai vat labai norėčiau.
Mintys:
1. Tarpukario adoravimas geriau pavyksta menininkams ir menininkėms, kaip pvz Bernotaitės Chimerai arba Šileikos šnipams.
2. Žaismas su istorija nėra vertybė savaime. Černiausko 1940 buvo tokie paveikūs dar ir dėl to, kad visos skaitydamos žinojom, jog tai tyla prieš audrą. Ir, aišku, pati teksto dramaturgija, kaip jis išdėliotas. Ar tas paveiks su bet kokiais metais bet kokia kompozicija, neturint istoriko darbo metodų? Nemanau, nebent Taschen leidykloj.
3. Man netelpa galvoj, kaip šitas mėgėjiškas prisižvejotų faktų rinkinys, didžiąja dalim nebaisiai gerai išverstas (iš wiki??) ("Britų menininkas ir autorius Wyndhamas Lewis", p. 137), buvo nominuotas Metų knygos rinkimuose, o štai panašaus užmojo, bet visiškai kitų meninių sugebėjimų Žagrakalytės Triukšmaujantys: katalikai - ne. Pas Žagrakalytę, be to, visai nėra 1922 būdingo pigaus VAKARAI GERI IR PROTINGI O RYTAI ATSILIKĘ IR KANIBALAI O LIETUVIAI, JIE STENGIASI, JIE STENGIASI LABAI SUNKIAI supriešinimo.
4. Visų metų atsvara ir pamušalu pasirinktas Sruoga ir jo 1922 m. rašyti laiškai Vandai Daugirdaitei, būsimai žmonai. Tas yra faina ir laiškai gražūs, bet... o kodėl? Tai nėra niekur paaiškinama. O kodėl vietoj to nepasakojo apie Didžioką, kuris buvo smurtautojas (knygoj užsimenama tik apie žmoną Didžiokienę)? Kodėl beveik nerašoma apie tuometinį lenkišką Vilnių, be poros Pilsudskio paminėjimų? Kodėl ne dar apie ką nors? Bet pasakojama apie Lorca, Hemingway'ų, Bunuelį, Proustą, Joyce'ą... Kodėl nepasakojama apie tuos, kurie tais metais buvo dideli vardai, bet šiandien jau užmiršti? (Nes čia Taschen knyga, kas tau neaišku) Paminima, kad tais metais gimė Mekas, bet juk tais metais Nyka Niliūnui suėjo 3 m., o Gimbutienei 1! Pageidavimų koncerto klausytojai protestuoja.
5. Ko nepapasakot plačiau apie tas """"""pažįstamas"""""" moteris?
Prieš porą metų pasirodė patobulintas, penktasis "Pavasario balsų" leidimas, iliustruotas Maironio pažįstamų moterų portretais. (p. 57)
6. Praleista dizaino proga - sumaketuoti knygą kaip sieninį kalendorių, kurio lapeliuose surašyta "šią dieną nutiko..." Ai blemba jau Černiauskas šitaip padarė, ot velnias.
Neužtrunkantis, neįpareigojantis, nepiktybinis, nesudėtingas....nejoks kūrinys. Ant kavos stalelio tinka, bet negi prie kavos ne fainiau skaityt detektyvus?? Arba knygą apie 1992, šitos tai vat labai norėčiau.
November 3, 2022
Genys margas, pasaulis dar margesnis. Tokia ir knygelė, lietuviškų margumų maždaug tiek pat, kiek pasaulinių, pavardės puikiai žinomos, o pikantiškų detalių pats lengvai neišgooglintum. Smagus ir naudingas skaitymėlis, o kam norisi daugiau - marš į bibliotekas. Tik Balio ir Vandos meilės laiškams čia visai ne vieta. Lyg bandyta tam geneliui gulbės sparnus pritaisyti. Tikiuosi, autorius turėjo tam rimtesnę priežastį, nei knygos puslapių skaičius.
O dabar, visai ne vietoje, percituosiu man gražiausią pastraipą: "Lapkričio 18 d., maždaug pusę šeštos vakaro, miršta Marcelis Proustas. <...>Kitą dieną atiduoti pagarbą renkasi lankytojai. Tarp jų ir J. Cocteau. Pastebėjęs ant židinio atbrailos "Prarasto laiko beieškant" rankraščių stirtą, jis užrašo: "Tas popieriaus kalnas jo kairėje dar buvo gyvas, tarsi laikrodžiai tiksintys ant negyvų kareivių riešų.""
O dabar, visai ne vietoje, percituosiu man gražiausią pastraipą: "Lapkričio 18 d., maždaug pusę šeštos vakaro, miršta Marcelis Proustas. <...>Kitą dieną atiduoti pagarbą renkasi lankytojai. Tarp jų ir J. Cocteau. Pastebėjęs ant židinio atbrailos "Prarasto laiko beieškant" rankraščių stirtą, jis užrašo: "Tas popieriaus kalnas jo kairėje dar buvo gyvas, tarsi laikrodžiai tiksintys ant negyvų kareivių riešų.""
November 25, 2023
Smagi, lengvai skaitoma knyga, padedanti atgaivinti užpelkėjusią atmintį apie Lietuvos ir pasaulio istoriją. Kai kurie faktai man buvo visiškai nauji, tad jaučiuosi papildžiusi savo žinių bagažą.
Balio Sruogos laiškai gal kiek iškrenta iš konteksto, įdomu, kodėl būtent jo laiškai mylimajai buvo pasirinkti. Kita vertus, jeigu autorius turėjo tokią viziją, vadinasi taip turėjo būti.
Įsiminė pacituota Antano Maceinos "Tik menas ir mokslas yra amžini." - su kuo visiškai sutinku ir dešimtmečiai po 1922 m. tai įrodė.
Balio Sruogos laiškai gal kiek iškrenta iš konteksto, įdomu, kodėl būtent jo laiškai mylimajai buvo pasirinkti. Kita vertus, jeigu autorius turėjo tokią viziją, vadinasi taip turėjo būti.
Įsiminė pacituota Antano Maceinos "Tik menas ir mokslas yra amžini." - su kuo visiškai sutinku ir dešimtmečiai po 1922 m. tai įrodė.
July 10, 2025
Super knyga, tikrai puikiai parašyta.
October 11, 2025
Iš pažiūros gana neblogą knygą sugadino absoliučiai jai netinkantys, side-quest'iniai, persaldinti B.Sruogos asmeniniai laiškai savai gaspadinei.
Displaying 1 - 14 of 14 reviews