What do you think?
Rate this book
Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes
2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto" laureatės knyga
Koliažinio dvikalbio (lietuvių ir anglų k.) romano „Rožės ir bulvės" pagrindinė tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja Vaiva Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu, nei įprasta, – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.
Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.
Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys.
Vaiva Grainytė (gim. 1984) – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą-performansą „Saulė ir jūra" pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą". Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai" (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai" (2019) – nominuotos „Metų knygos" rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.
---
By the winner of the Venice Biennale Golden Lion Award 2019
The main theme of the bilingual (Lithuanian and English) collage novel "Roses and Potatoes" is happiness. But the author Vaiva Grainytė examines this phenomenon from a different perspective than normal – intellectually and ironically, playfully and phantasmagorically deconstructing the stereotypical concept of happiness embedded in contemporary culture.
In a world which has ground to a halt due to the pandemic, the novel's main protagonists and allegorical figures each seek happiness, or reflect on it or affirm it, in their own particular way: Davis in Canada, agonising over his articles, Vika living in isolation, brothers connected by calculations and genetic tests, a woman suffering from cancer, a mouse searching for a morsel to eat, an owl disregarding ancient theories of warmth, a virus looking for a more spacious place to live, and Denmark nominated as one of the happiest countries of the world.
The fragments of the characters' everyday lives – letters, dreams, diary extracts, social media posts, alter ego passages – are all creatively combined with the rhetoric of essays and articles, and with topical issues, and juxtaposed with cultural and historical intertexts and knowledge of sociology, psychology, zoology, and phrenology. All this intrigue – a surrealist mosaic of miniatures of happiness – is permeated by themes on the fringes of melancholy: loneliness, burnout, forebodings of disaster, the diktat of conventional norms, and the longing for closeness.
Vaiva Grainytė (born 1984) is a writer, poet, playwright, recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Art, and, with her co-authors, winner in 2019 of the Golden Lion of the Venice Biennale of Contemporary Art for the opera-performance "Sun and Sea". Her books – the book of essays "Beijing Diaries" (2012) and the poetry collection "Gorilla Archives" (2019) – were nominated for Book of the Year and included in the twelve most creative books of the year. The author's work has been translated into more than ten languages.
Koliažinio dvikalbio (lietuvių ir anglų k.) romano „Rožės ir bulvės" pagrindinė tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja Vaiva Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu, nei įprasta, – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.
Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.
Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys.
Vaiva Grainytė (gim. 1984) – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą-performansą „Saulė ir jūra" pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą". Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai" (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai" (2019) – nominuotos „Metų knygos" rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.
---
By the winner of the Venice Biennale Golden Lion Award 2019
The main theme of the bilingual (Lithuanian and English) collage novel "Roses and Potatoes" is happiness. But the author Vaiva Grainytė examines this phenomenon from a different perspective than normal – intellectually and ironically, playfully and phantasmagorically deconstructing the stereotypical concept of happiness embedded in contemporary culture.
In a world which has ground to a halt due to the pandemic, the novel's main protagonists and allegorical figures each seek happiness, or reflect on it or affirm it, in their own particular way: Davis in Canada, agonising over his articles, Vika living in isolation, brothers connected by calculations and genetic tests, a woman suffering from cancer, a mouse searching for a morsel to eat, an owl disregarding ancient theories of warmth, a virus looking for a more spacious place to live, and Denmark nominated as one of the happiest countries of the world.
The fragments of the characters' everyday lives – letters, dreams, diary extracts, social media posts, alter ego passages – are all creatively combined with the rhetoric of essays and articles, and with topical issues, and juxtaposed with cultural and historical intertexts and knowledge of sociology, psychology, zoology, and phrenology. All this intrigue – a surrealist mosaic of miniatures of happiness – is permeated by themes on the fringes of melancholy: loneliness, burnout, forebodings of disaster, the diktat of conventional norms, and the longing for closeness.
Vaiva Grainytė (born 1984) is a writer, poet, playwright, recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Art, and, with her co-authors, winner in 2019 of the Golden Lion of the Venice Biennale of Contemporary Art for the opera-performance "Sun and Sea". Her books – the book of essays "Beijing Diaries" (2012) and the poetry collection "Gorilla Archives" (2019) – were nominated for Book of the Year and included in the twelve most creative books of the year. The author's work has been translated into more than ten languages.
324 pages, Paperback
First published January 1, 2022
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 22 of 22 reviews
Read
August 2, 2022Kai kurie V.Grainytės koliažai, deja, man kažkuo primena rašytojo Mariaus Povilo Elijo Martynenko įvaldytus vikipedinius žongliravimus. Šio autoriaus kūryba dažnai nusagstyta iš gūglo ištrauktų faktų perlais, kurie dar atmestinai sugromuliuojami ir pateikiami skaitytojui kaip… kas? Pusfabrikatinė erudicija? Susidaro įspūdis, kad taip tiesiog norima pridengti savo negebėjimą pasakoti, autentiško pasakojimo medžiagos stygių. Atkreipėte dėmesį, kad nieko neužsimenu apie literatūrinę, fiktyvią „Rožių ir bulvių“ dalį? Galbūt todėl, kad ji visa palaidota po sluoksniu eseistikos.
https://370.diena.lt/2022/08/01/skait...
https://370.diena.lt/2022/08/01/skait...
June 23, 2022
Aš jaučiu, kad tai mano metų lietuviška knyga.
Vaiva Grainytė yra diva, talentingai, sodriai, kandžiai ir giliai mosuojanti plunksna, kuri akivaizdžiai yra jos lemtis.
“Rožės ir bulvės” yra Šventinis bankuchenas, tik intelektualus iki paskutinės raidės 😂
Juokiausi kartais balsu, sužinojau apie laimę tiek, kiek vienam semestre išdėsto, turbūt.
Ojėj ojėj, kokia gera knyga!
Kokia dabar esu laiminga, kad ją turiu.
Laiminga, nes turiu spausdintą laimės kritiką, nu! 😂
Vaiva Grainytė yra diva, talentingai, sodriai, kandžiai ir giliai mosuojanti plunksna, kuri akivaizdžiai yra jos lemtis.
“Rožės ir bulvės” yra Šventinis bankuchenas, tik intelektualus iki paskutinės raidės 😂
Juokiausi kartais balsu, sužinojau apie laimę tiek, kiek vienam semestre išdėsto, turbūt.
Ojėj ojėj, kokia gera knyga!
Kokia dabar esu laiminga, kad ją turiu.
Laiminga, nes turiu spausdintą laimės kritiką, nu! 😂
April 1, 2022
Konceptualus ir vizualus posthumanistinis etiudas apie amžinąsias priešybes – tarprūšinę meilę ir neapykantą, poreikį burtis draugėn ir būtinybę kartkartėmis atsiriboti nuo sociumo teikiamos laimės ir frustracijos, nepasotinamą intymumo ilgesį ir nepažįstamųjų penių vaizdinių atgrasumą. Norėjosi dar, o to pasiekti pavyksta tikrai ne kiekvienai knygai.
November 22, 2022
Knyga ir intrigavo, ir kėlė baimę, nes turėjau galybę išankstinių nusistatymų, tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (temos, formos atžvilgiu).
Tai štai kokios laimės ir baimės mane varžė beskaitant:
• Vaivos Grainytės knyga! Valio! Jos Gorilos archyvai man buvo vienas iš lietuvių literatūros topų apskritai. Bet ir baimė – o jei "Gorilos" pernelyg užkėlė lūkesčius ir nebesugebėsiu mėgautis kitokia forma??
• Pavadinimas – grožis ir laimė!
• Knygos tema (laimės paieškos šiuolaikinėje visuomenėje) – baimė: ar įmanoma rašyti šia tema ir išvengti "what if phones, but too much"? Gal ir įmanoma, bet sunkiai. Ta "šiuolaikinė visuomenė" nori nenori kiša savo šabllonus. Faina, kad tie šablonai gana grakščiai apeinami, laimės receptai nužvelgiami iš distancijos.
• Distancija – ačiū dievui, kad ji yra šalia tokios temos. Kita vertus, trukdo įsitraukti, pajusti artumą personažams ar jų mintims.
• Knygos forma (pasakojimas el. laiškais) – BAIMĖ! Kad tik nebūtų kaip Sally Rooney Gražus pasauli, kurgi tu! Šiaip tai nebuvo, tikrai daug intelektualiau ir su daugiau distancijos. Bet vėl – ak, ta distancija!
• Esė – manau, kad taip ir reikia skaityti šią knygą, kaip eseistiką.
• Pelės ir pelėdos išrišimas – labiausiai patiko.
Tai štai kokios laimės ir baimės mane varžė beskaitant:
• Vaivos Grainytės knyga! Valio! Jos Gorilos archyvai man buvo vienas iš lietuvių literatūros topų apskritai. Bet ir baimė – o jei "Gorilos" pernelyg užkėlė lūkesčius ir nebesugebėsiu mėgautis kitokia forma??
• Pavadinimas – grožis ir laimė!
• Knygos tema (laimės paieškos šiuolaikinėje visuomenėje) – baimė: ar įmanoma rašyti šia tema ir išvengti "what if phones, but too much"? Gal ir įmanoma, bet sunkiai. Ta "šiuolaikinė visuomenė" nori nenori kiša savo šabllonus. Faina, kad tie šablonai gana grakščiai apeinami, laimės receptai nužvelgiami iš distancijos.
• Distancija – ačiū dievui, kad ji yra šalia tokios temos. Kita vertus, trukdo įsitraukti, pajusti artumą personažams ar jų mintims.
• Knygos forma (pasakojimas el. laiškais) – BAIMĖ! Kad tik nebūtų kaip Sally Rooney Gražus pasauli, kurgi tu! Šiaip tai nebuvo, tikrai daug intelektualiau ir su daugiau distancijos. Bet vėl – ak, ta distancija!
• Esė – manau, kad taip ir reikia skaityti šią knygą, kaip eseistiką.
• Pelės ir pelėdos išrišimas – labiausiai patiko.
July 14, 2022
„...neturėdami laikrodžių vėl įkristume į teocentrinę pasaulėjautą – viską reikėtų skaičiuoti poteriais (pavyzdžiui, susitikimo „Zoom“ trukmė – 1031 „Sveika, Marija“ vidutiniu tempu...“
2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureatės knyga. Ok, knyga tikrai savotiška ir išskirtinė. Dvikalbė – pusė knygos lietuvių kalba, kita pusė – anglų. Tikrai nuostabus leidimas, tokią knygą gražu namie laikyti.
Ar man patiko? Perskaičiau per vieną vakarą. Ar patiko? Buvo keistai įdomu. Bet ar patiko? Nelabai. Praėjus dviem savaitėm, nieko neatsimenu. Kaip koks žaibas, švystelėjo ir pranyko. Žaibo akinančią šviesą vis matau, o vat teksto nebepamenu. Žinau, kad visi kalba jog tai apie laimę, žinau, kad buvo laiškų, sapnų, dienoraščių, postų... Žinau, kad daug žmonių aikčiojo ir skandavo: „Rožės! Bulvės!“ Ir smagu, kad taip yra, tik tenka pripažinti, kad tai visai „ne mano“.
Bet, kaip visada sakau, jei perskaičiau iki galo – kažko ten buvo, kas laikė. Nes tai, kas visai nelaiko – šioje paskyroje net nepasirodo.
2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureatės knyga. Ok, knyga tikrai savotiška ir išskirtinė. Dvikalbė – pusė knygos lietuvių kalba, kita pusė – anglų. Tikrai nuostabus leidimas, tokią knygą gražu namie laikyti.
Ar man patiko? Perskaičiau per vieną vakarą. Ar patiko? Buvo keistai įdomu. Bet ar patiko? Nelabai. Praėjus dviem savaitėm, nieko neatsimenu. Kaip koks žaibas, švystelėjo ir pranyko. Žaibo akinančią šviesą vis matau, o vat teksto nebepamenu. Žinau, kad visi kalba jog tai apie laimę, žinau, kad buvo laiškų, sapnų, dienoraščių, postų... Žinau, kad daug žmonių aikčiojo ir skandavo: „Rožės! Bulvės!“ Ir smagu, kad taip yra, tik tenka pripažinti, kad tai visai „ne mano“.
Bet, kaip visada sakau, jei perskaičiau iki galo – kažko ten buvo, kas laikė. Nes tai, kas visai nelaiko – šioje paskyroje net nepasirodo.
January 8, 2023
Esu Grainytės gerbėja - ypač poezijos, ir, žinoma, libretų, bet šitas kūrinys neatrodo puikiai pavykęs (nors autorės meistrystė sugebėjo ištraukti jai akivaizdžiai nelabai įdomią tematiką iš visiškos nesėkmės). Koliažas yra labai įdomu, jis čia padarytas tikrai neblogai: tokia jos pačios užsakomojo rašymo istorija, kuri sujungia visas nuotrupas - mokslines, grožines, mitologines - apie laimę. Pats rašytojas-personažas, kaip ir pati rašytoja-autorė, matosi, laimės sąvokos seniai nebeapmąsto, nes o kam to reikia. Tai apie tai ir knyga: kam reikia apie laimę galvoti, kurti, kas iš to, kad mes apie ją kalbėsim.
Įdomesnė linija yra augalų ir gyvūnų, vis atsirandančių vienam ar kitam veiksme šalia žmonių. Įdomesnė todėl, kad tai nėra nei mieli gyvūnėliai, nei mieli augaliukai, bet tokios labiau grumtynės tarp žmonių laimės ir visokių kitokių gyvybių laimės. Ir dar vienas puikus bruožas - kad apie tą laimę taip ir lieka nieko neatsakyta, lyg rodant, kad toks informacinis chaosėlis ir yra vienintelis įmanomas pasisakymas ta tema.
Įdomesnė linija yra augalų ir gyvūnų, vis atsirandančių vienam ar kitam veiksme šalia žmonių. Įdomesnė todėl, kad tai nėra nei mieli gyvūnėliai, nei mieli augaliukai, bet tokios labiau grumtynės tarp žmonių laimės ir visokių kitokių gyvybių laimės. Ir dar vienas puikus bruožas - kad apie tą laimę taip ir lieka nieko neatsakyta, lyg rodant, kad toks informacinis chaosėlis ir yra vienintelis įmanomas pasisakymas ta tema.
May 17, 2023
Turbūt šią knygą galima suprasti įvairiai, kas kart perskaičius matyt suskambėtų vis kita dalis. Iš esmės knyga yra apie laimę, kas žmoniją, tave ar mane daro laimingų, kuo tai pamatuojama? Nervino gal vienintelis dalykas nuorodos į interneto svetaines, su gilesne info, ir žinau, kad na tikrai neisiu ieškot tos svetainės, nors tikiu kad atradimai nustebintų. Norėjosi, kad iškart suteiktų daugiau ir plačiau, o neverstų dėti pastangas. Manau išgooglinus visas nuorodas būtų iš vis nuostabi knyga.
October 25, 2022
Absoliučiai mano skonio knyga, be to, gražiai išleista. Kokybiškas turinys, pažadinantis smegenų neuronus naujomis jungtimis, keliantis klausimus, verčiantis pasidomėti išsamiau, supažindinantis su dar neatrastais dalykais. Ir tuo pačiu švelniai nučiuožęs, meniškas. Nors nelengvai skaitosi, bet tikrai vertas pastangų koliažinis, intelektualus romanas.
September 11, 2022
5 žvaigždutės pirmiausiai už pasiilgtą žodyno žongliravimą. Tai būtent taip, kaip man patinka. Ir džiaugiuosi, kad tai lietuviškas kūrinys, nes nepasiklysta vertimuose.
December 23, 2022
Esu Grainytės fanė bet kokiose veiklose ir neveiklose, bet "Rožėse ir bulvėse" susidūriau su keliais iššūkiais.
PATIKO
- Dualizmas - rožės ir bulvės, kažkaip nostalgiškai prisiminiau Radvilavičiūtės "sportinius ir rudeninius". Mėgstu šitokius padalinimus, nevienaplanius ir ant juoko, situacinius, bet sykiu ir labai iškalbingus. Aišku, labiau patinka bulvės (ne veltui neseniai, galvodama apie Eglės Frank knygą, prisiminiau čipsus vs krevetes).
- Pas Grainytę rožės ir bulvės tarsi sueina į viena (netgi atitinkamam fragmente kalbama apie tai, kaip bulvės turi patręšti rožes - noooooo), ir tai man, kaip priešpriešų mėgėjai, patinka mažiau. Eseistiniai fragmentai, primenantys referato juodraštį, kai tiesiog iš interneto prikopijuota belekiek informacijos apie tai, kas yra laimė, kokie hormonai vaikšto smegenyse, nugula šalia kelių naratyvinių linijų: broliai atranda turintys dar vieną brolį (Radzevičiūtės jau Minarete išpopuliarinti DNR tyrimai, tikiuosi daugiau apie juos LT literatūroj nebeperskaityti...), moteris atranda serganti vėžiu, kita moteris atranda kuo rūpintis = gyvenimo prasmę. Skaičiau ir vis galvojau, apie ką yra tie atradimai - ar čia atrandama, kaip iš bulvės išauga rožė? Iš minuso į pliusą? Man asmeniškai bulvės būtų buvę pliusiškiau, bet gal tiesiog dėl to, kad aš ne sportinė, o rudeninė. O gal, grįžtant prie nesuderinamų priešpriešų, tiesiog atrandama, kaip iš vieno išauga kita, iš vienos situacijos - visai kita, tarsi nesusijusi, galiausiai iš vieno / dviejų žanrų - visai kitoks pasakojimas, hibridinis ir ne iki galo perprantamas? Grainytė mėgsta tokius perspaudimus ir persivertimus, tas buvo be proto žavu Gorilos archyvuose, bet ir "Saulės ir jūros" librete, tik "Rožėse ir bulvėse" lygtai mažiau jos ironijos, o to labai norėjosi - tie lūkesčiai...
NEPATIKO
- Kad Grainytės protagonistė Vika yra dvasinė Stasio Šaltokos pusseserė. Sėkminga, įdomi, su visokiais fainais pomėgiais, bet dar būtinų būtiniausiai - su vidiniu pasauliu, apie kurį mes vis turim nutuokti, kad jis yra, kad jame daug kančios dėl šiuolaikinio pasaulio spaudimo būti sėkmingai, gyvybingai, visapusiškai, nors taip sunku ir taip neišeina. Antikapitalistinis ir anti-sėkmės-istorijų sentimentas - priimame, džiaugiamės ir palaikome, bet taip atsibodo apie tai skaityt. Aliooo, visiems sunku.
- Chaosėlis iš daugelio siužeto linijų (tas nėra blogai), kurį į priekį stumia tik hipsteriškas ennui - va tas nervuoja. Skaitydama kartais pagalvodavau apie Šventinį Bankucheną: miesto gyvenimas eina... maratonininkas bėga... (https://www.youtube.com/watch?v=HoKkE...) Ir baisiai trūko tos grainytiškos ironijos, pažįstamos iš "Gorilos".
ĮDOMU
Kad šitą pasakojimą galiausiai parašė SPOILERRRR dirbtinis intelektas / Pelėda / kompiuterio programa (siužeto prasme, ne iš tikrųjų). Prisiminiau Vanago Oderį. Ar čia lietuvių prozininkų baimė, kad AI tuoj generuos mūsų tekstinę tikrovę, ar toks naujas trendas? Gal dėl to jie parašyti tokia tarsi ironiška, bet ir dirbtinoka kalba? Tada prisiminiau Ishiguro Klarą ir Saulę ir pagalvojau, kad šitam (AI) kontekste nepelnytai ją nuvertinau - va ji iš tiesų eksperimentavo su mintimi, kaip galėtų galvoti AI, kaip atrodytų dirbtinis ir atsitiktinai generuojamas, bet maksimaliai prisitaikant prie aplinkos, minčių srautas. Bet Klara iš tiesų buvo asmenybė, o vat Vika - jei ji yra dirbtinio intelekto produktas - labiau kaip Google Assistant, kuris pageneruoja šią istoriją, pageneruoja tą istoriją.
Žvaigždutės - už tekstą 3, bet labai patiko jo užsklanda - eilėraštis "Hedonistinė adaptacija", ritminė ir stilistinė improvizacija laiško korintiečiams / himno meilei tema, tai +1. Nu labai pasiilgau Grainytės eilėraščių. Dar ir nurašau:
Hedonistinė adaptacija
Jeigu turėtum viso pasaulio turtus -
slaptažodžius nuo bitkoinų saugyklų ar
raktus nuo kasyklų
deimantų;
jeigu tavo antroji pusė būtų gražiausias,
talentingiausias,
protingiausias visatos žmogus ir
jums puikiai sektųsi gyvenimo aukcione,
ir visą laiką įsimylėję murktumėt,
jei rašytum knygas ir kamavimasis prie tekstų
malonumą ir šlovę tau teiktų,
jeigu valdytum džinus bei gamtos reiškinius
kontroliuotum
ir jie pildytų visus tavo norus bei orų pageidavimus -
net jeigu viso to neturėtum,
o būtum prislėgtas, vienišas, pelių ar ožio galvos
užkluptas bedalis ir
paguodos tau teiktų
šokoladukas, mankšta,
pelėda mažutė
ar dainelė graži, draugo žodis geras;
net jeigu sirgtum sunkia liga ir
ją po ilgų grumtynių įveikęs
triumfuodamas persikeltum į salą Sveikatos -
bet kuriuo atveju visas džiugesys, laimė, euforija
amžinai netruktų:
viskas grįžtų į ten, kur ir buvę, į pradinę padėtį, normą;
šiam reiškiniui nusakyti netgi yra terminas:
hedonistinė adaptacija.
(p. 157-158)
PATIKO
- Dualizmas - rožės ir bulvės, kažkaip nostalgiškai prisiminiau Radvilavičiūtės "sportinius ir rudeninius". Mėgstu šitokius padalinimus, nevienaplanius ir ant juoko, situacinius, bet sykiu ir labai iškalbingus. Aišku, labiau patinka bulvės (ne veltui neseniai, galvodama apie Eglės Frank knygą, prisiminiau čipsus vs krevetes).
- Pas Grainytę rožės ir bulvės tarsi sueina į viena (netgi atitinkamam fragmente kalbama apie tai, kaip bulvės turi patręšti rožes - noooooo), ir tai man, kaip priešpriešų mėgėjai, patinka mažiau. Eseistiniai fragmentai, primenantys referato juodraštį, kai tiesiog iš interneto prikopijuota belekiek informacijos apie tai, kas yra laimė, kokie hormonai vaikšto smegenyse, nugula šalia kelių naratyvinių linijų: broliai atranda turintys dar vieną brolį (Radzevičiūtės jau Minarete išpopuliarinti DNR tyrimai, tikiuosi daugiau apie juos LT literatūroj nebeperskaityti...), moteris atranda serganti vėžiu, kita moteris atranda kuo rūpintis = gyvenimo prasmę. Skaičiau ir vis galvojau, apie ką yra tie atradimai - ar čia atrandama, kaip iš bulvės išauga rožė? Iš minuso į pliusą? Man asmeniškai bulvės būtų buvę pliusiškiau, bet gal tiesiog dėl to, kad aš ne sportinė, o rudeninė. O gal, grįžtant prie nesuderinamų priešpriešų, tiesiog atrandama, kaip iš vieno išauga kita, iš vienos situacijos - visai kita, tarsi nesusijusi, galiausiai iš vieno / dviejų žanrų - visai kitoks pasakojimas, hibridinis ir ne iki galo perprantamas? Grainytė mėgsta tokius perspaudimus ir persivertimus, tas buvo be proto žavu Gorilos archyvuose, bet ir "Saulės ir jūros" librete, tik "Rožėse ir bulvėse" lygtai mažiau jos ironijos, o to labai norėjosi - tie lūkesčiai...
NEPATIKO
- Kad Grainytės protagonistė Vika yra dvasinė Stasio Šaltokos pusseserė. Sėkminga, įdomi, su visokiais fainais pomėgiais, bet dar būtinų būtiniausiai - su vidiniu pasauliu, apie kurį mes vis turim nutuokti, kad jis yra, kad jame daug kančios dėl šiuolaikinio pasaulio spaudimo būti sėkmingai, gyvybingai, visapusiškai, nors taip sunku ir taip neišeina. Antikapitalistinis ir anti-sėkmės-istorijų sentimentas - priimame, džiaugiamės ir palaikome, bet taip atsibodo apie tai skaityt. Aliooo, visiems sunku.
- Chaosėlis iš daugelio siužeto linijų (tas nėra blogai), kurį į priekį stumia tik hipsteriškas ennui - va tas nervuoja. Skaitydama kartais pagalvodavau apie Šventinį Bankucheną: miesto gyvenimas eina... maratonininkas bėga... (https://www.youtube.com/watch?v=HoKkE...) Ir baisiai trūko tos grainytiškos ironijos, pažįstamos iš "Gorilos".
ĮDOMU
Kad šitą pasakojimą galiausiai parašė SPOILERRRR dirbtinis intelektas / Pelėda / kompiuterio programa (siužeto prasme, ne iš tikrųjų). Prisiminiau Vanago Oderį. Ar čia lietuvių prozininkų baimė, kad AI tuoj generuos mūsų tekstinę tikrovę, ar toks naujas trendas? Gal dėl to jie parašyti tokia tarsi ironiška, bet ir dirbtinoka kalba? Tada prisiminiau Ishiguro Klarą ir Saulę ir pagalvojau, kad šitam (AI) kontekste nepelnytai ją nuvertinau - va ji iš tiesų eksperimentavo su mintimi, kaip galėtų galvoti AI, kaip atrodytų dirbtinis ir atsitiktinai generuojamas, bet maksimaliai prisitaikant prie aplinkos, minčių srautas. Bet Klara iš tiesų buvo asmenybė, o vat Vika - jei ji yra dirbtinio intelekto produktas - labiau kaip Google Assistant, kuris pageneruoja šią istoriją, pageneruoja tą istoriją.
Žvaigždutės - už tekstą 3, bet labai patiko jo užsklanda - eilėraštis "Hedonistinė adaptacija", ritminė ir stilistinė improvizacija laiško korintiečiams / himno meilei tema, tai +1. Nu labai pasiilgau Grainytės eilėraščių. Dar ir nurašau:
Hedonistinė adaptacija
Jeigu turėtum viso pasaulio turtus -
slaptažodžius nuo bitkoinų saugyklų ar
raktus nuo kasyklų
deimantų;
jeigu tavo antroji pusė būtų gražiausias,
talentingiausias,
protingiausias visatos žmogus ir
jums puikiai sektųsi gyvenimo aukcione,
ir visą laiką įsimylėję murktumėt,
jei rašytum knygas ir kamavimasis prie tekstų
malonumą ir šlovę tau teiktų,
jeigu valdytum džinus bei gamtos reiškinius
kontroliuotum
ir jie pildytų visus tavo norus bei orų pageidavimus -
net jeigu viso to neturėtum,
o būtum prislėgtas, vienišas, pelių ar ožio galvos
užkluptas bedalis ir
paguodos tau teiktų
šokoladukas, mankšta,
pelėda mažutė
ar dainelė graži, draugo žodis geras;
net jeigu sirgtum sunkia liga ir
ją po ilgų grumtynių įveikęs
triumfuodamas persikeltum į salą Sveikatos -
bet kuriuo atveju visas džiugesys, laimė, euforija
amžinai netruktų:
viskas grįžtų į ten, kur ir buvę, į pradinę padėtį, normą;
šiam reiškiniui nusakyti netgi yra terminas:
hedonistinė adaptacija.
(p. 157-158)
December 26, 2023
Įdomi laimės sąvokos apžvalga, bet nepasakyčiau, jog čia romanas, net ir koliažinis. Skaitosi kaip eseistika, įrėminta fikciniais laiškais, kurie duoda jausmą, jog yra kažkoks veikėjas, bet kiti tekstai yra tiesiog tekstai, juos jungia tik laimės sampratos ieškojimams. Gal dėl to, jog tikėjausi pasakojimo su veikėjais ir laiko tėkme, negalėjau pilnai džiaugtis tekstu. Kartais trukdė ir stilius: lengvai ironiškas, bet naudojantis vaizdinius, kurių sąsajos man ne visada buvo aiškios, ir tai vargino skaityti. Čia ne iš tos serijos, kai sakau, kad rašytojas blogas. Anaiptol. Labiau iš tos, kai sakau, kad man asmeniškai stilius netiko, bet dar pridedu, kad nervina, kai lietuvių rašytojai bando persirengti, kad išrastų kažką naujo.
December 8, 2022
Nice literary collage that manages to bring stories together. Again, somehow landed with a book that I could relate to immensely. Tackles questions about luck and sadness, melancholy and depression, not too much, but in a conversational way which appears in e-mails or posts. Also, scene where one of the characters is at the party and she is the only one that is not pregnant at her age and how those who are managing to tackle family, another pregnancy and career are examplary people - 100% relatable. But what I love the most about the book is that if you flip it, you can read it in English. So also a good gift for your foreign friend (or yourself) in need of a Lithuanian modern literature.
November 7, 2022
Keista liko. Patiko neakivaizdžios jungtys ir plačios asociacijos. Bet skaitydama ilgėjausi... knygą palaikančio smalsumo, gyvybės, lyg visa iškart nugalėta ir santykis su tema nepakito. Nors iš principo su kalbėtoja būtume toj pačioj komandoj, jaučiausi lyg būčiau ne ta adresatė, o gal rašytų ne man (neklauskit kodėl įsivaizduoju trendy kūrybininką, šiuolaikinio meno parodų, ekofuturistinių konferencijų lankytoją). Panašiai buvo su Palekaitės „Schizmatikais“, kuris savaime neprastas kūrinys-projektas, bet kažko nesusivaibinam.
September 18, 2022
Labiau 3.5, pusę balo skiriant už terminą "hedonistinė adaptacija" :) Patinka man autorės žodynas, deja, per šį romaną ritausi ilgokai, nors skaitymo praktiškai nėra.
Nežinau kodėl man tos laimės temą visaip apsivijusios istorijos sudėtingai galvoje gulė. Ir, matyt, nieko su ta savo galva jau nebepadarysiu :)
Nežinau kodėl man tos laimės temą visaip apsivijusios istorijos sudėtingai galvoje gulė. Ir, matyt, nieko su ta savo galva jau nebepadarysiu :)
March 14, 2025
Oj kaip smagiai susivalgė. Forma žaisminga ne tik dėl savo dvigubystės, bet ir šiaip šiltai, jaukiai ir be galo giliai pataikyta su susirašinėjimu ir keista nostalgija tam asmeniškai dviprasmiškam laikotarpiui ( kreivi žvilgsniai sekantys nedrąsų pripažinimą, kad karantinuojantis lydėjo nemažai kasdienių džiaugsmų nebestebina ir nebeatstumia taip toli)
June 21, 2024
Ar reikėtų knygai suteikti antrą šansą? O trečią, ketvirtą, penktą? Daugmaž tiek kartų nuo 2022 m. jaukinausi Vaivos „Rožes ir bulves“, kol jos man „įvyko“.
Kitaip nei „Gorilos archyvai“, bet religingiems
V. G. kūrybos gerbėjams sąsajų tarp šių dviejų knygų tikrai įmanoma rasti.
Todėl pagal GR „taisykles“ vertinu *****, nes MAN (pa)tiko.
Knyga neterapina, bet vis viena yra savaip terapinė. Juodas lapas, skiriantis lietuvišką ir anglišką tekstus, atsivertė kiek per greitai. Norėjosi su personažais ir pelėda paplūduriuoti ilgiau; vidudienio demonui nuolat šiepiant dantis.
Kitaip nei „Gorilos archyvai“, bet religingiems
V. G. kūrybos gerbėjams sąsajų tarp šių dviejų knygų tikrai įmanoma rasti.
Todėl pagal GR „taisykles“ vertinu *****, nes MAN (pa)tiko.
Knyga neterapina, bet vis viena yra savaip terapinė. Juodas lapas, skiriantis lietuvišką ir anglišką tekstus, atsivertė kiek per greitai. Norėjosi su personažais ir pelėda paplūduriuoti ilgiau; vidudienio demonui nuolat šiepiant dantis.
June 30, 2022
šiam reiškiniui nusakyti netgi yra terminas: hedonistinė adaptacija
May 17, 2026
📚 #30dienu30knygu / Day14
Jausmas tarsi skaitytum kokį karantino laikų dienoraštį, bet su Wikipedijos prieskoniais. Per daug išnašų ir faktų. Kaip ir smagu skaityti, sužinoti dalylus, bet perskaičius viskas ir pasimiršta. Na vienas liko - rožes patręšus bulvėmis, jos augs kur kas geriau. PLIUS, knygos formatas tikrai išskirtinis - dvikalbis.
🎬 Išsamią video apžvalgą žiūrėkite pas mane IG ir FB.
Jausmas tarsi skaitytum kokį karantino laikų dienoraštį, bet su Wikipedijos prieskoniais. Per daug išnašų ir faktų. Kaip ir smagu skaityti, sužinoti dalylus, bet perskaičius viskas ir pasimiršta. Na vienas liko - rožes patręšus bulvėmis, jos augs kur kas geriau. PLIUS, knygos formatas tikrai išskirtinis - dvikalbis.
🎬 Išsamią video apžvalgą žiūrėkite pas mane IG ir FB.
November 30, 2022
Labai gaivus ir neįprastas koliažinis romanas. Patiko ir rekomenduoju.
May 3, 2022
Tekstinis koliažas laimės tema, sudėliotas iš pamąstymų ir pastebėjimų apie gamtą, meną, sveikatą (liks įamžintas covid pandemijos ir karantinų patyrimas), psichologiją, visuomenės, kultūros madas. Pliusas - stilingas ir žaismingai ironiškas tekstas, minusas - mozaika tokia marga, kad vieną giją rasti nelengva. Bet koliažas yra koliažas - jame elementai dera įvairiausiais netikėtais būdais, o ir pati laimė juk tokia efemeriška ir sunkiai apčiuopiama.
January 20, 2023
Nesupratau visai, nors panašaus stiliaus knygų skaičius nemažai. Net nebaigiau, kas realiai man neįprasta, visad duodu galimybę knygai atsiskleisti...
Displaying 1 - 22 of 22 reviews