Istorija labai stipri, o Nadios išgyvenimai tiesiog šokiruoja. Kaip asmeninis liudijimas, tai vertinga knyga. Gaila, kad parašyta naiviai ir labai supaprastintai. Todėl liudijimas puikus, o forma mažiau patiko. Knyga apie autorės šeimos moteris ir jų gyvenimus. Siaubingus, sunkius, tamsius ir pilnus smurto, išnaudojimo, pažeminimo, nužmoginimo. Nepaliauju džiaugtis man tekusiu gyvenimu, kai galiu jį palyginti su Afganistano moterų karčia dalia. Didžiausią pyktį kelia ne konkrečios istorijos, o tai, kad tai yra sistema - smurto, išniekinimo ir nužmoginimo kultūra. Ir kaip liūdna skaityti, kad nepaisant visų žiaurumų, Nadia apie tėvynę rašo su šiluma ir meile. Tai bene labiausiai šokiruoja. Nes mano reakcija iš patogaus vakarų pasaulio gyvenimo - nafik tokią tėvynę, kurioje žmonės yra nevertinami, jų kūnai niekinami, o dvasia trypiama visais, pačiais žiauriausiais būdais. Nafik ir tokią tėvynę ir visą sistemą, kuri tokias vietas palaiko ir išlaiko toliau niekindama moterų gyvenimus, jų kūnus ir sielas. Kaip gali būti širdžiai miela vieta, kurioje mylima pusseserė buvo prievarta ištekinta už subrendusio, vyresnio amžiaus vyro būdama dar vaikas, mušta, kankinta, prievartauta, 28-erių jau yra gimdžiusi 9 kartus, turi 8 gyvus vaikus, mažiau nei 4 dantis burnoje ir gulėdama skurdžioje skurdaus Afganistano kaimo ligoninėje neturi jokio noro tęsti savo gyvenimo dėl fizinio ir dvasinio nusilpimo?
Klausimas be atsakymo. Bent tokio, kuris įtikintų.