Serafina, garsėjanti antgamtiniais gebėjimais, suvokia, kad Taileriui, po to karto, kai atsisakė nueiti su juo į pasimatymą ir išvadino lėkštu, nebepatinka. Jų ateities vizijos ir planai taip pat kardinaliai skiriasi. Viską aukštyn kojomis apverčia Tailerio tapimas mažosios sesutės globėju, kadangi Serafina - vienintelis žmogus, gebantis užmegzti nuoširdų ryšį su Kaile.
Antroji knygų serijos „Per žingsnį nuo meilės“ dalis, o tuo pačiu - dar vienas neįpareigojantis, bet nepernelyg saldus, turintis kelias jautresnes potemes, romanas. Jeigu manote, kad tokios rūšies knygose dominuoja tik eiliniai meilės/lovos epizodai ir to kontekste nėra jokios didesnės prasmės, tuomet klystate. Žinoma, intarpuose neapsieita ir be jų (juk tai meilės romanas), tačiau netrūksta siužeto posūkių, primenančių apie kasdienius gyvenimo iššūkius, sudėtingus pasirinkimus ir būtinybę peržengti siauras savo įsitikinimo ribas - rizikuoti.
Pirmosios dalies - „Ypatingas akimirksnis“ - protagonistų pora buvo Sebastianas ir Vija, kurie susipažino vyro sūnaus Meto dėka, kadangi jis buvo Vijos mokinys. Išgyvenę sunkius periodus, paženklintus netektimis, jie išdrįso rizikuoti, taip iš naujo atrasdami savitą laimę. Knygos „Tikra meilė nepraeis pro šalį“ pagrindiniai veikėjai - Serafina ir Taileris - glaudžiai susiję su pirmaisiais. Serafina yra Vijos įseserė, o Taileris - Sebastiano brolis, todėl jų pažintis nėra atsitiktinė, o laisvalaikis drauge - ne naujiena.
Serafina regi vaizdus, kuriuos galima pavadinti vizijomis, taip pat jaučia kitų žmonių energiją, tiki akmenukų magija, nuo mažens yra pratusi būti nereikalinga, skaudinama ir savarankiška. Taileris - žmogus, nežinantis, ko tiksliai nori iš gyvenimo, bet visa širdimi atsidavęs broliui ir jo sūnui. Skirtingos asmenybės, charakteriai ir kasdieniai poreikiai, bet Kailės, vienišos paauglės, atsiradimas Tailerio gyvenime juos nesąmoningai suveda, padeda pastebėti vienam kitame tai, ko įprastos aplinkybės neleido. Būtent tada, mano nuomone, romanas įgavo kitokį pagreitį ir atspalvį, kitaip norėjosi jį interpretuoti. Saldaus romano skonį užtemdė kartūs kasdieniai rūpesčiai, nuoskaudos ir pastangos kurti naują ryšį, pakeisti kito asmens gyvenimą į gerąją pusę.
Serafinos ryšys, draugystė su Kaile - vienas gražiausių momentų romane. Patyrusios ir pažinusios gyvenimo neteisybę, neturėjusios tėvų, į kuriuos galėtų atsiremti, kurie padėtų, jos savaime atrado ryšį ir bendrą kalbą. Tailerio ir Kailės santykiai taip pat verti dėmesio, kadangi ne kiekvienas brolis įdėtų tiek pastangų, siekdamas sutvirti ir užmegzti glaudų ryšį su seserimi, kuri jaunesnė keliomis dešimtimis metų. Kurdama veikėjų charakterius ir jų likimus, rašytoja pavaizdavo tėvų, nesirūpinančių savo vaikais portretus. Romane dėmesys skiriamas ir teiginio, bylojančio, kad išankstinė nuostata yra klaidinga, realizavimui praktinėse situacijose. Knygoje pabrėžiama draugų reikšmę įvairialypių sunkumų apsuptyje, akcentuojamas vienišumas ir būdai, kuriais bandoma užpildyti, atsiradusią tuštumą. Nuoširdumas, geraširdiškumas - kertinės vertybės, dominuojančios daugelyje situacijų, veikėjų elgesyje.
Jeigu reikėtų palyginti, kuri dalis patiko labiau - pirmoji ar antroji - būtų sunku. Nors jos turi sąsajų, panašumų, pavyzdžiui, potemių prasme (abiejose dalyse veikėjai susiduria su gyvenimo sunkumais, priima likimo iššūkius ir stengiasi juos išgyventi), bet turi ir skirtumų, pavyzdžiui, protagonistų charakterių atžvilgiu, aplinkybių kaita. Kalbant apie romano trūkumus, Serafinos „galios“ kartais atrodė nelogiškos, netikros ir vargiai reikalingos, ypač, kai egzosensoriniais dalykais realybėje netikiu. Kai kurie epizodai buvo pernelyg ištęsti, „vedantys į niekur“, todėl pertekliniai ir nereikalingi. Stereotipinės, ne kartą matytos/girdėtos, dinamika nepasižyminčios situacijos kartais taip pat erzino.
„Tikra meilė nepraeis pro šalį“ - romanas apie atsakomybę ir pagalbą, apie draugystę ir meilę, užgimstančią iš lėto, palengva. Kūrinys ne tik apie nevaldomą susižavėjimą kitu žmogumi, bet ir apie gebėjimą suprasti kito jausmus. Ironiškų ar šmaikščių epizodų čia nėra, bet vienas kitas juokelis, pasakomas kurio nors herojaus, vertė lūpos kerteles pakilti. Meistriškumo, įmantrumo šiame romane ieškoti neverta, bet skaitydamas negali nesimėgauti tekstu, primenančiu vieno iš per TV8 dažnai rodomų filmų scenarijų. Kitaip tariant, romanas yra neįpareigojantis, vieno vakaro skaitinys, pasižymintis pagauliu tekstu, ramybe ir viltimi, kad viskas bus gerai, kad visos problemos yra išsprendžiamos, o iššūkiai - įveikiami, jei nuoširdžiai stengiamės.
Rekomenduoju mėgstantiems romantiškas istorijas apie meilę, išankstinių stereotipų laužimą ir mokėjimą priimti kitą tokį, koks jis yra. Jeigu ieškote lengvo, malonaus ir atokvėpio valandėlę dovanojančio, bet tikrai ne „durno“ ar iki kaulų smegenų nusaldinto romano, siūlau. Jeigu priklausote skaitytojų grupei, kuriai lipšnumas ir siužeto nuspėjamumas yra ne prie širdies, nerekomenduoju, nes daugelis detalių yra būdingos daugmaž visoms romantinės istorijoms, nepaisant to, ar tai knyga, ar filmas. Rekomenduoju jaučiantiems silpnybę istorijoms, turinčioms laimingą pabaigą, kuriose problemos išsisprendžia taip, kaip norisi nuo pat pradžių. Mėgstantiems buities apsuptą romantiką, tarpusavio santykių problemas ir ryžtą mylėti.
4/5⭐