Penkios lietuvių išsiveržimo iš sovietinio Gulago istorijos, artimos įtempto veiksmo filmo scenarijui. Ir... jose viskas tikra!
Pabėgimai iš deportacijos vietų, priverstinio darbo stovyklų, sukilimai ypatinguosiuose lageriuose – nedaug kam žinoma lietuvių pasipriešinimo sovietinei Gulago sistemai pusė. Išsiverždami iš itin griežtai saugomų įkalinimo zonų, rizikuodami savo gyvybėmis, vykdami į gimtinę be dokumentų šie žmonės siekė ne asmeninės laisvės, o turėjo tikslą grįžti ir kovoti dėl okupuotos Lietuvos nepriklausomybės. Knygos herojai apie šį savo jaunystės epizodą kalba be patetikos, gyvai, su įdomiomis detalėmis ir pastebėjimais.
Knyga sudomino, nes atsiminimų, straipsnių apie lietuvius sovietiniuose lageriuose yra nemažai, bet apie pabėgimus iš jų skaityti neteko. Ji parengta LRT kurto dokumentinių filmų ciklo "Bėgliai" pagrindu https://www.lrt.lt/mediateka/video/be... ir, kiek mačiau, knygoje praktiškai perpasakojama tas pats, kaip ir dokumentikoje. Todėl galima pasirinkti, ar istorijas perskaityti, ar pasižiūrėti :)
Sakyčiau, kad knygos paantraštė "Lietuviai, ištrūkę iš sovietų lagerių" nėra labai tiksli, bet žadėto veiksmo ir įtampos tikrai radau. Knygoje pasakojamos penkios jaunuolių istorijos (vardan tikslumo, viena iš jų ne apie pabėgimą, bet Kengyro sukilimą), skirtingos, bet tuo pačiu ir panašios į daugelio kitų - priešinimasis okupantui, suėmimas ir tardymai, 58-1 straipsnis ("tėvynės" išdavimas) ir ilgi metai sovietų įkalinimo lageriuose. Bet čia pasakojamos istorijos išsiskiria tuo, kad net išvežti už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, knygos herojai nesusitaikė su aplinkybėmis ir pabandė padaryti neįmanomą - pabėgti. Neįmanomą, nes sėkmingų pabėgimo iš lagerių istorijų tiesiog nelabai yra. Ne veltui jie buvo vadinami ypatingaisiais (osobye) lageriais. Jie buvo ypatingai griežtai saugomi ir pabėgėliai, jei tokių atsirasdavo, dažniausiai gyvi nelikdavo, be to, bandymų, kaip suprantu, labai daug ir nebuvo. Kas yra skaitęs apie gulagų sistemą, tai pati jų esmė buvo moraliai palaužti žmones - pastovus smurtas, nežmoniškos darbo sąlygos, badas ir pažeminimas bei nužmoginimas. Pabėgti vilties praktiškai nebuvo, likdavo tik tikslas kažkaip išgyventi ir grįžti namo - o žmonės iš ten dažniausiai grįždavo sulaužyti (tai puikiai aprašyta knygos pabaigoje pateikiamose istoriko E. Aleksandravičiaus įžvalgose minimame R. Baločkaitės straipsnyje http://www.satenai.lt/2014/12/29/aple...).
Istorijas skaityti buvo įdomu. Jose labiausiai buvo fokusuojamasi į pabėgimų organizavimą ir pačius pabėgimus, o herojai nevaizduojami vien kaip bejėgės aukos. Jų gyvenimo lageriuose (darbo sąlygų, santykių su kriminaliniais nusikaltėliais) bei pabėgimo ir jų persekiojimo detalės aprašytos gyvai ir įdomiai. Skaitant, kartu pergyveni ir "sergi" už pabėgėlius, tuo metu dar visiškai jaunuolius, drąsius ir avantiūristiškus. O gal visgi pavyks? :)
Pozityvi knyga. Savo likimus, gyvenimus, bandymus pabėgti pasakoja Sigutė Smetonaitė, Donatas Kvedaras, Antanas Žemaitis, Antanas Seikalis, Algirdas Petrusevičius. Knygos pabaigoje - įdomus pokalbis su istorikus Egidijumi Aleksandravičiumi, kurį gal net rekomenduočiau perskaityti pirma knygos herojų liudijimų. Daug nuotraukų - įsižiūrėkite kaip pasikeičia laisvo ir ištremto žmogaus žvilgsnis.
Tik turėkit omenyje - tai senų, išgyvenusių žmonių pasakojimai apie savo jaunystę, daug metų prabėgus nuo pasakojamų įvykių. Tad yra humoro, pasididžiavimo, o patirti pabėgimo vargai - tarsi užsimiršę. Skaitai - ir atrodo kaip filmas. Sunku patikėti, kad jiems pavyko.
Ir tai yra labai svarbu prisiminti. Ir nuolat sau priminti, nes tuos "kaimynus" turėsime visada. Priminti sau, kad jie - nugalimi, o mes - ori ir laisvę mylinti tauta.
Įspūdinga knyga, visos penkios joje aprašytos istorijos vertos atskirų kino filmų. Knygoje yra ir nemažai unikalių fotografijų iš tų istorijų herojų asmeninių archyvų.