What do you think?
Rate this book
Poltava
Knygų serijos apie II pasaulinį karą autorius Robertas Petrauskas šįkart imasi kito laikotarpio. 1709 m. įvykęs Poltavos mūšis yra šio pasakojimo kulminacija, bet knyga net tik apie tai. Ji apima pirmąją Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) pusę ir supažindina su Europa XVIII a. išvakarėse.
Audioknygoje sutiksite ne tik Petrą I, bet ir Švedijos karalių Karolį XII, taip pat Lenkijos karalių ir Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II. Taigi, tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, su kuria susipažįstant atsiranda bloga nuojauta, pasitvirtinsianti amžiaus pabaigoje. Tai ir Ukrainos istorija bei mėginimas atsakyti į klausimus, be kurių sunku suprasti šiuolaikinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą.
Į knygą tilpo tik dešimt metų, nes joje daug konteksto, be kurio neįmanoma pajusti epochos ir suvokti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Jei susidomėsite XVIII a. istorija, „Poltava“ galėtų būti puiki įžanga. Kaip ir visos Roberto Petrausko knygos, parašyta su dideliu užmoju, aistra ir ambicingu pasiryžimu pasakoti istoriją įdomiai ir pagauliai.
Nors „Poltava“ ir istorinė knyga, ją autorius dedikuoja tiems, kurie sako, kad su istorija nedraugauja, jos nemėgsta ir „tokių“ knygų neskaito. „Noriu reabilituoti istoriją – istorija, yra kaip mūsų gyvenimas – visokia.“
Ir audioknyga tiesiog pulsuoja tuo gyvenimu – autoriaus balso energija, puikiai papildančia muzika ir pasakojimu, kuris beveik teleportuoja tiesiai į puotą Lenkijoje, Vienos rūmų parkus ar lavonais nuklotą mūšio lauką. Audioknygos skyriai-epizodai įgarsinti serialo principu, kai po kiekvieno jų nekantrauji sužinoti - o kas gi toliau?
Garso efektai ir muzikos parinkimas - Romanas Borusevičius.
Viršelio piešinio autorė - Jolita Vaitkutė.
Audioknygoje sutiksite ne tik Petrą I, bet ir Švedijos karalių Karolį XII, taip pat Lenkijos karalių ir Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II. Taigi, tai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, su kuria susipažįstant atsiranda bloga nuojauta, pasitvirtinsianti amžiaus pabaigoje. Tai ir Ukrainos istorija bei mėginimas atsakyti į klausimus, be kurių sunku suprasti šiuolaikinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą.
Į knygą tilpo tik dešimt metų, nes joje daug konteksto, be kurio neįmanoma pajusti epochos ir suvokti, kas, kaip ir kodėl vyksta. Jei susidomėsite XVIII a. istorija, „Poltava“ galėtų būti puiki įžanga. Kaip ir visos Roberto Petrausko knygos, parašyta su dideliu užmoju, aistra ir ambicingu pasiryžimu pasakoti istoriją įdomiai ir pagauliai.
Nors „Poltava“ ir istorinė knyga, ją autorius dedikuoja tiems, kurie sako, kad su istorija nedraugauja, jos nemėgsta ir „tokių“ knygų neskaito. „Noriu reabilituoti istoriją – istorija, yra kaip mūsų gyvenimas – visokia.“
Ir audioknyga tiesiog pulsuoja tuo gyvenimu – autoriaus balso energija, puikiai papildančia muzika ir pasakojimu, kuris beveik teleportuoja tiesiai į puotą Lenkijoje, Vienos rūmų parkus ar lavonais nuklotą mūšio lauką. Audioknygos skyriai-epizodai įgarsinti serialo principu, kai po kiekvieno jų nekantrauji sužinoti - o kas gi toliau?
Garso efektai ir muzikos parinkimas - Romanas Borusevičius.
Viršelio piešinio autorė - Jolita Vaitkutė.
528 pages, Audiobook
Published January 1, 2022
60 people are currently reading
791 people want to read
About the author
Robertas Petrauskas
8 books108 followersRobertas Petrauskas was born in Lithuania in 1976. Although by profession Robertas is a historian, in Lithuania he is better known as sports journalist and basketball broadcaster. In 2000 he graduated program in History at Klaipėda University. His four years of studies (specialization - the 20th century) and interests in World War II for the years turned into a book „Trečiojo Reicho triumfas“ (Triumph of the Third Reich).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 100 reviews
March 10, 2022
Visi Nostradamai, Mikaldos ir Vangos eina tyliai parūkyti kamputyje. Nes yra Petrauskas. Kaip kitaip paaiškinti, kad beveik dešimtmetį mums pasakojęs apie WWII, staiga atidėjo įpusėjusią Barbarosos operaciją ir nėrė į gilesnes istorijos gelmės. Nėrė tam, kad pabandytų mums kažkiek paaiškinti tą sunkiai suvokiamą Rusijos fenomeną. Šalies, ilgokai besitrainiojusios kažkur civilizacijos pakraščiuose, paskui besistengusios vytis, bet taip ir likusios kažkur ten – kaip minimum, praėjusiame amžiuje.
Ir taip jau sutapo, kad pasakojant apie tai, nesigauna nepasakoti apie Ukrainą, kurios istorija tampriai (daug tampriau, nei ukrainiečiams patiems norėtųsi) persipynusi su Moskovijos, kurią šiandien vadiname Rusija, likimu. Juolab, kad knyga apie Poltavą – vieną iš tų lemiamų momentų, nubloškusių Ukrainą iš Vakarų į Rytus.
Kažkiek ironiška, kad pasakojimo centrinė figūra, Petras I, buvo tas valdovas, kuris visaip stengėsi stiprinti Rusios didybę ir prakirto langą į Europą, kurį šiandieninis fiureriukas (irgi besistengiantis sustiprinti Rusios didybę) ne tik uždarė, bet dar ir užkalinėja colinėm vinim.
Knyga ne tik apie patį mūšį, kuriam penkių šimtų puslapių tomelyje skirta viso labo gal kokie 80. Iki mūšio eisim ilgai, apžvelgdami to laikmečio situaciją ir visus veiksnius, nuvedusius istoriją iki Poltavos. Ir lygindamas su trimis ankstesniais Petrausko tomais apie WWII, turiu pastebėti, kad šioje knygoje kiek daugiau paties autoriaus, leidžiančio sau nusimesti tą beaistrio stebėtojo kaukę.
Penki iš penkių. Ir, tiesą sakant, labiau lauksiu „Poltavos“, o ne „Barbarosos“ tęsinio. Bet čia jau kaip autorius suplanuos.
O norintys galite pasiklausyti, ką apie šią knygą, apie Rusiją ir Ukrainą kalbėjomės su autoriumi seniai seniai, tolimoje galaktikoje, likus dar kelioms dienoms iki karo.
https://open.spotify.com/episode/5DqI...
Ir taip jau sutapo, kad pasakojant apie tai, nesigauna nepasakoti apie Ukrainą, kurios istorija tampriai (daug tampriau, nei ukrainiečiams patiems norėtųsi) persipynusi su Moskovijos, kurią šiandien vadiname Rusija, likimu. Juolab, kad knyga apie Poltavą – vieną iš tų lemiamų momentų, nubloškusių Ukrainą iš Vakarų į Rytus.
Kažkiek ironiška, kad pasakojimo centrinė figūra, Petras I, buvo tas valdovas, kuris visaip stengėsi stiprinti Rusios didybę ir prakirto langą į Europą, kurį šiandieninis fiureriukas (irgi besistengiantis sustiprinti Rusios didybę) ne tik uždarė, bet dar ir užkalinėja colinėm vinim.
Knyga ne tik apie patį mūšį, kuriam penkių šimtų puslapių tomelyje skirta viso labo gal kokie 80. Iki mūšio eisim ilgai, apžvelgdami to laikmečio situaciją ir visus veiksnius, nuvedusius istoriją iki Poltavos. Ir lygindamas su trimis ankstesniais Petrausko tomais apie WWII, turiu pastebėti, kad šioje knygoje kiek daugiau paties autoriaus, leidžiančio sau nusimesti tą beaistrio stebėtojo kaukę.
Penki iš penkių. Ir, tiesą sakant, labiau lauksiu „Poltavos“, o ne „Barbarosos“ tęsinio. Bet čia jau kaip autorius suplanuos.
O norintys galite pasiklausyti, ką apie šią knygą, apie Rusiją ir Ukrainą kalbėjomės su autoriumi seniai seniai, tolimoje galaktikoje, likus dar kelioms dienoms iki karo.
https://open.spotify.com/episode/5DqI...
June 29, 2022
Kaip džiaugiuosi, kad pasirinkau audio versiją! Apie Petrausko mokėjimą sudominti istorija jau net neverta šnekėti ir taip aišku, kad viskas tobula šioje vietoje, bet dar tos istorijos klausyti iš autoriaus lūpų... Negaliu kaip patiko!
February 11, 2023
Įsivaizduokim, jog Žemėje visi gyvena draugiškai ir teisingai. Kiekvienas ryte pusryčiauja su mylima, gausia šeima, visą dieną dirba mėgstamą darbą, vakare už viską dėkingas vakarieniauja ir gulasi miegoti. Ir taip kas dieną, kol gilioje senatvėje miršta artimųjų apsuptyje. Visi gyvena paprastai ir kukliai, visi protingi, dori, tad svarbūs valdymo klausimai sprendžiami taikiai ir demokratiškai.
Fu. Distopija kažkokia. Neįmanoma ir neįdomu. Verčiau jau taip: „Nepalaidoti kūnai keičia spalvą. Balta pereina į geltona į žalsvą arba pilką, galiausiai kūnas pajuoduoja, mėsa pasidaro panaši į dervą. Lavonai didėja, pučiasi, uniformos juos aptempia, veidai ištinsta ir pasidaro nebepažįstami. Mirę kareiviai pavirsta didžiule smirdančia bevarde mase, o istorijai lieka tik įrašas“ (p. 286) kad buvo mūšis.
Aha, pergalingas tikriausiai. Kuriai nors pusei. Geriausiu atveju žinosim vietą ir kas vadovavo. O kitos „smulkmenos“ – žuvę, žuvimo būdas, nusiaubtos vietovės, išniekintos moterys.... viskas gula ant „didingos“ pergalės altoriaus.
Džiaugiuosi pabaigus šią knygą. Nes baisu, liūdna, bet įdomu ir labai gerai parašyta. Nežinau kaip skaityčiau taikos metais, bet dabar, karo Ukrainoje fone – visai kitaip. Platus kontekstas ir pagaulus pasakojimas. Liūdna, nes ATR nėra kuo didžiuotis šiame istorijos tarpsnyje. Ai, tiesa sakant, didžiuotis ten nėra kam, nes dauguma žmonių buvo „pieškomis“ ambicingų valdovų pasaulyje. Arba egoistiškų šlėktų. Arba hetmonų. Ar karvedžių. Tyčia ar netyčia simpatiškiausias atrodo Karolis XII. Lyginant su bekiaušiu Augustu arba gudruoliu Petru.
Pasižymėjau keletą citatų, kurių dauguma - apie rusus ir neįtikėtinai tinka šioms dienoms:
„Pasakoju apie tuos mūšius ir tankus, beprasmišką žiaurumą, nesuvokiamą drąsą, nepaaiškinamus poelgius ir pasirinkimus, bet negaliu suprasti, kodėl tie žmonės taip didvyriškai kovėsi už šalį, atėmusią iš jų viską: Dievą, laisvę, orumą, žemę, artimuosius.“ (p. 8)
„Tiesiog būtina mūsų gosudariui iškovoti bent mažytę pergalę, kad susigrąžintų vardą Europoje. Tik tada galėsime pagalvoti apie taiką. O kol kas visi tik juokiasi iš mūsų kariuomenės ir negebėjimo kautis.“ (p. 159)
„Jis buvo pasiruošęs sumokėti, kiek reikės, kad tik karas vyktų ne Rusijos teritorijoje.“ (161)
„Bet Lietuvą Petras įsidėjo į kišenę pačiu lengviausiu būdu – už pinigus. Jam pasitarnavo ne tik respublikonų noras įveikti Sapiegas, bet ir Rusijos baimė.“ (169)
„Jei neįmanoma miesto išsaugoti, reikia jį sunaikinti. Rusai tą ir padarė. Išplėšė viską, ką galėjo, o tada išsprogdino ir padegė.“ (211)
„Tik Lenkija dar tebemanė, kad ji pati renkasi. Ji pamiršo tūkstančių metų taisyklę, kad parsiduodantis už pinigus nėra laisvas. Ir dar nežinojo artimiausių šimtmečių taisyklės: jeigu nori turėti galimybę rinktis, niekada neįsileisk į savo žemę rusų kareivių. Niekada.“ (p.216)
„Atsidėkodamas naujasis kunigaikštis išsiuntė į Vieną sakalų ir kalmukų.“ (p.242) - jau tada garsėjantys žiaurumu kalmukai buvo visų pageidaujami kariai. Tai tik įrodo, kad kare visos priemonės tinkamos?
„Turėjo būti naikinama viskas, kas galėjo būti naudinga švedams. Išdeginta žemė – tai firminis Petro ženklas, tapsiantis rusišku paveldu. Praėjus dviem su puse šimto metų, išdegintos žemės taktiką iš Petro palikimo skrynios išsitrauks Stalinas. Tiesa, taikys ją saviems. Tarsi chemoterapiją, kai gelbėjant nuo vėžio naikinamas kūnas, tikintis, kad vėžio ląstelės mirs iš bado, o kūnas kaip nors atsigaus.“ (267-268)
„Iš tiesų ji buvo atkirsta ištisus 500 metų, todėl tarp Rusijos ir Europos atsirado neįveikiama distancija. Tarsi jūra, per kurią negali nutiesti tiltų. Ir joje apstu ženklų, kad Rusija tai ne Europa. Tai skirtingos civilizacijos.“ (311)
„Monomacho kepurės istorija išgalvota. <..> Tokia nedovanotina istorijos falsifikacija būtų neįmanoma niekur Europoje. Bet Rusija tai ne Europa.“ (p. 319)
„Ir istorinis liudijimas apie žmogaus prigimtį: baimę, skirtingai nei meilę, galima kontroliuoti.“ (p. 321)
„Kazokams tai nesuvokiamas draudimas. Prieštaraujantis prigimtinei jų pasaulio sampratai. Kas gali kazokui uždrausti gerti jo namuose?“ (p. 327) kartu su paminėjimu, kad rusai gal būtų rinkęsi islamą (nes po mirties daug moterų tenka), bet gi labai mėgo gerti.
Ir klasika – „O galbūt demokratija tiesiog nėra neginčijamas gėris, vertybė. Nes demokratija tai daugumos valdžia. O daugumoje beveik visada daugiau kvailių nei protingų. Daugiau savanaudžių nei altruistų.“ (p.470)
Fu. Distopija kažkokia. Neįmanoma ir neįdomu. Verčiau jau taip: „Nepalaidoti kūnai keičia spalvą. Balta pereina į geltona į žalsvą arba pilką, galiausiai kūnas pajuoduoja, mėsa pasidaro panaši į dervą. Lavonai didėja, pučiasi, uniformos juos aptempia, veidai ištinsta ir pasidaro nebepažįstami. Mirę kareiviai pavirsta didžiule smirdančia bevarde mase, o istorijai lieka tik įrašas“ (p. 286) kad buvo mūšis.
Aha, pergalingas tikriausiai. Kuriai nors pusei. Geriausiu atveju žinosim vietą ir kas vadovavo. O kitos „smulkmenos“ – žuvę, žuvimo būdas, nusiaubtos vietovės, išniekintos moterys.... viskas gula ant „didingos“ pergalės altoriaus.
Džiaugiuosi pabaigus šią knygą. Nes baisu, liūdna, bet įdomu ir labai gerai parašyta. Nežinau kaip skaityčiau taikos metais, bet dabar, karo Ukrainoje fone – visai kitaip. Platus kontekstas ir pagaulus pasakojimas. Liūdna, nes ATR nėra kuo didžiuotis šiame istorijos tarpsnyje. Ai, tiesa sakant, didžiuotis ten nėra kam, nes dauguma žmonių buvo „pieškomis“ ambicingų valdovų pasaulyje. Arba egoistiškų šlėktų. Arba hetmonų. Ar karvedžių. Tyčia ar netyčia simpatiškiausias atrodo Karolis XII. Lyginant su bekiaušiu Augustu arba gudruoliu Petru.
Pasižymėjau keletą citatų, kurių dauguma - apie rusus ir neįtikėtinai tinka šioms dienoms:
„Pasakoju apie tuos mūšius ir tankus, beprasmišką žiaurumą, nesuvokiamą drąsą, nepaaiškinamus poelgius ir pasirinkimus, bet negaliu suprasti, kodėl tie žmonės taip didvyriškai kovėsi už šalį, atėmusią iš jų viską: Dievą, laisvę, orumą, žemę, artimuosius.“ (p. 8)
„Tiesiog būtina mūsų gosudariui iškovoti bent mažytę pergalę, kad susigrąžintų vardą Europoje. Tik tada galėsime pagalvoti apie taiką. O kol kas visi tik juokiasi iš mūsų kariuomenės ir negebėjimo kautis.“ (p. 159)
„Jis buvo pasiruošęs sumokėti, kiek reikės, kad tik karas vyktų ne Rusijos teritorijoje.“ (161)
„Bet Lietuvą Petras įsidėjo į kišenę pačiu lengviausiu būdu – už pinigus. Jam pasitarnavo ne tik respublikonų noras įveikti Sapiegas, bet ir Rusijos baimė.“ (169)
„Jei neįmanoma miesto išsaugoti, reikia jį sunaikinti. Rusai tą ir padarė. Išplėšė viską, ką galėjo, o tada išsprogdino ir padegė.“ (211)
„Tik Lenkija dar tebemanė, kad ji pati renkasi. Ji pamiršo tūkstančių metų taisyklę, kad parsiduodantis už pinigus nėra laisvas. Ir dar nežinojo artimiausių šimtmečių taisyklės: jeigu nori turėti galimybę rinktis, niekada neįsileisk į savo žemę rusų kareivių. Niekada.“ (p.216)
„Atsidėkodamas naujasis kunigaikštis išsiuntė į Vieną sakalų ir kalmukų.“ (p.242) - jau tada garsėjantys žiaurumu kalmukai buvo visų pageidaujami kariai. Tai tik įrodo, kad kare visos priemonės tinkamos?
„Turėjo būti naikinama viskas, kas galėjo būti naudinga švedams. Išdeginta žemė – tai firminis Petro ženklas, tapsiantis rusišku paveldu. Praėjus dviem su puse šimto metų, išdegintos žemės taktiką iš Petro palikimo skrynios išsitrauks Stalinas. Tiesa, taikys ją saviems. Tarsi chemoterapiją, kai gelbėjant nuo vėžio naikinamas kūnas, tikintis, kad vėžio ląstelės mirs iš bado, o kūnas kaip nors atsigaus.“ (267-268)
„Iš tiesų ji buvo atkirsta ištisus 500 metų, todėl tarp Rusijos ir Europos atsirado neįveikiama distancija. Tarsi jūra, per kurią negali nutiesti tiltų. Ir joje apstu ženklų, kad Rusija tai ne Europa. Tai skirtingos civilizacijos.“ (311)
„Monomacho kepurės istorija išgalvota. <..> Tokia nedovanotina istorijos falsifikacija būtų neįmanoma niekur Europoje. Bet Rusija tai ne Europa.“ (p. 319)
„Ir istorinis liudijimas apie žmogaus prigimtį: baimę, skirtingai nei meilę, galima kontroliuoti.“ (p. 321)
„Kazokams tai nesuvokiamas draudimas. Prieštaraujantis prigimtinei jų pasaulio sampratai. Kas gali kazokui uždrausti gerti jo namuose?“ (p. 327) kartu su paminėjimu, kad rusai gal būtų rinkęsi islamą (nes po mirties daug moterų tenka), bet gi labai mėgo gerti.
Ir klasika – „O galbūt demokratija tiesiog nėra neginčijamas gėris, vertybė. Nes demokratija tai daugumos valdžia. O daugumoje beveik visada daugiau kvailių nei protingų. Daugiau savanaudžių nei altruistų.“ (p.470)
January 1, 2023
Labai graziai iskaityta knyga, kas labiausia patiko, tai ta muzika. Bet iki 5*, man nepritempe, kazkaip per ilga, tu musiu man per daug ir kazkiek primena vadoveli.
Bet rekomenduoju, skaityt verta!
Bet rekomenduoju, skaityt verta!
July 3, 2025
Savo didžiulį susižavėjimą Robertu Petrausku išreiškiau jau ne kartą ir ketinu vėl tą padaryti. Praleidau kelioliką valandų klausydama jo naujausio pasakojimo ir ir galiu konstatoti tik viena - Robertas Petrauskas yra meistras, puikiai įvaldęs ir apjungęs du dalykus - istoriją ir pasakojimą. Gali žinoti daugybę istorinių faktų, bet nemokėti jos įtraukiai ir įdomiai pasakoti ir tokiu atveju tai tebus dar viena istorijos knyga išrinktiesiems - istorijos profesionalams. Gerai, kad čia situacija kita ir su didžiuliu pasimėgavimu galime skanauti vieną istorijos patiekalą po kito.
Nors knygos pavadinimas išduoda, kad dėmesio centre matysime Poltavos mūšį, bet Robertas Petrauskas mus supažindina ir su šalutinėmis istorijomis, tuo kas tuometėje Europoje dėjosi, kokios buvo aktualijos ir kokios asmenybės buvo svarbiausios. Mažiau susipažinusiems su istorija (nevaidinsiu, klausiau šio pasakojimo lyg girdėčiau pirmą kartą - štai tokios mano istorijos spragos iš mokyklos), Poltavos mūšis yra labai svarbus istorinis įvykis, kuriame kaunasi rusų bei švedų kariaunos, vedamos Karolio XII ir Petro I. Čia kaip visada atskleidžiama daugiau - nemažai faktų apie Švedų karalių Karolį XII kaip asmenybę ir lygiai taip pat apie Petrą I. Galime stebėti kaip charakteriai, tam tikros aplinkybės ir sprendimai daro įtaką istorijos eigai.
Be galo mėgstu kai prieš tai skaitytos knygos susišaukia tarpusavyje. Taip nutiko ir šį kartą, o paminėta buvo ne kas kita, bet Kristina Sabaliauskaitė ir jos kūrinys "Petro imperatorė". Buvo be galo smalsu išgirsti Roberto mintis apie Petrą I ir jo mylimąją imperatorę. Kaip suprantu, daugumą dalykų autoriai mato taip pat ir nesistebiu kodėl Kristina Sabaliaukaitė nusprendė parašyti knygą apie šią istoriją, nes ji tikrai neeilinė ir verta dėmesio.
Turbūt nesuklysiu knygą pavadinusi kinematografiška. Meistiškai sudėliotas pasakojimas, kuris galvoje vyksta tarsi filmas su visais garso ir vaizdo efektais, o audio knygoje užfiksuotas autoriaus balsas ir garso efektais - verti atskiro paminėjimo. Malonumas neišpasakytas.
Vienas labiausiai žavinčių knygos aspektų – stilius. Petrauskas rašo ne sausai ir nuobodžiai akademiškai, bet vis tiek išlieka tikslus ir atsakingas. Kalba gyva, dinamiška, pilna šmaikštumo, bet ir pagarbi istoriniam kontekstui. Tai knyga, kurią gali skaityti ir istorijos mėgėjas, ir žmogus, kuris tiesiog ieško gero pasakojimo – jokių sausų chronologijų ar sunkiai įkandamų terminų. Įsimylėsite istoriją, jei dar jos nesate atradę - pažadu.
Kitą dalyką, kurį noriu paliesti - knygos aktualumas. Nors kalbama apie XVIII amžių, temos – kaip niekad aktualios šiandieniniame kontekste. Karai, politinės intrigos, imperinės ambicijos, mažų tautų likimai tarp didžiųjų žaidėjų. Dabar, kai vėl stebime geopolitines įtampas Rytų Europoje, Poltava suteikia gilesnį kontekstą suprasti, iš kur mes atėjome ir kur galime pakliūti, jei istorijos pamokų nepaisysime.
Aš esu priklausoma nuo Roberto Petrausko pasakojamos istorijos. Klausysiu ir skaitysiu viską, ką tik jis parašys. Čia jau kažkokia priklausomybė, bet tai tiesa. Buvo be galo įdomu susipažinti plačiau su tokiomis istorinėmis asmenybėmis kaip Karolis XII ir Petras I bei itin svarbiu įvykiu - Poltavos mūšiu, nes tai suteikia itin daug konteksto ir dabartiniam rusijos bei Ukrainos karui. Labai patiko ir, žinom, rekomenduoju.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Nors knygos pavadinimas išduoda, kad dėmesio centre matysime Poltavos mūšį, bet Robertas Petrauskas mus supažindina ir su šalutinėmis istorijomis, tuo kas tuometėje Europoje dėjosi, kokios buvo aktualijos ir kokios asmenybės buvo svarbiausios. Mažiau susipažinusiems su istorija (nevaidinsiu, klausiau šio pasakojimo lyg girdėčiau pirmą kartą - štai tokios mano istorijos spragos iš mokyklos), Poltavos mūšis yra labai svarbus istorinis įvykis, kuriame kaunasi rusų bei švedų kariaunos, vedamos Karolio XII ir Petro I. Čia kaip visada atskleidžiama daugiau - nemažai faktų apie Švedų karalių Karolį XII kaip asmenybę ir lygiai taip pat apie Petrą I. Galime stebėti kaip charakteriai, tam tikros aplinkybės ir sprendimai daro įtaką istorijos eigai.
Be galo mėgstu kai prieš tai skaitytos knygos susišaukia tarpusavyje. Taip nutiko ir šį kartą, o paminėta buvo ne kas kita, bet Kristina Sabaliauskaitė ir jos kūrinys "Petro imperatorė". Buvo be galo smalsu išgirsti Roberto mintis apie Petrą I ir jo mylimąją imperatorę. Kaip suprantu, daugumą dalykų autoriai mato taip pat ir nesistebiu kodėl Kristina Sabaliaukaitė nusprendė parašyti knygą apie šią istoriją, nes ji tikrai neeilinė ir verta dėmesio.
Turbūt nesuklysiu knygą pavadinusi kinematografiška. Meistiškai sudėliotas pasakojimas, kuris galvoje vyksta tarsi filmas su visais garso ir vaizdo efektais, o audio knygoje užfiksuotas autoriaus balsas ir garso efektais - verti atskiro paminėjimo. Malonumas neišpasakytas.
Vienas labiausiai žavinčių knygos aspektų – stilius. Petrauskas rašo ne sausai ir nuobodžiai akademiškai, bet vis tiek išlieka tikslus ir atsakingas. Kalba gyva, dinamiška, pilna šmaikštumo, bet ir pagarbi istoriniam kontekstui. Tai knyga, kurią gali skaityti ir istorijos mėgėjas, ir žmogus, kuris tiesiog ieško gero pasakojimo – jokių sausų chronologijų ar sunkiai įkandamų terminų. Įsimylėsite istoriją, jei dar jos nesate atradę - pažadu.
Kitą dalyką, kurį noriu paliesti - knygos aktualumas. Nors kalbama apie XVIII amžių, temos – kaip niekad aktualios šiandieniniame kontekste. Karai, politinės intrigos, imperinės ambicijos, mažų tautų likimai tarp didžiųjų žaidėjų. Dabar, kai vėl stebime geopolitines įtampas Rytų Europoje, Poltava suteikia gilesnį kontekstą suprasti, iš kur mes atėjome ir kur galime pakliūti, jei istorijos pamokų nepaisysime.
Aš esu priklausoma nuo Roberto Petrausko pasakojamos istorijos. Klausysiu ir skaitysiu viską, ką tik jis parašys. Čia jau kažkokia priklausomybė, bet tai tiesa. Buvo be galo įdomu susipažinti plačiau su tokiomis istorinėmis asmenybėmis kaip Karolis XII ir Petras I bei itin svarbiu įvykiu - Poltavos mūšiu, nes tai suteikia itin daug konteksto ir dabartiniam rusijos bei Ukrainos karui. Labai patiko ir, žinom, rekomenduoju.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
February 18, 2022
Puiki parašyta knyga. Visi nukrypimai vietoje ir reikalingi, pati istorija užkabinta nei per giliai nei per sekliai. Tokios turi būti istorinės knygos! Pati tema idealiai tinka dabartiniam laikui, padeda suprasti kur atsidūrėm mes, ką daro Rusija, kuom gyvena Ukraina. Kadangi šviežiai perskaičiau Silva Rerum ir Petro Imperatorę, tai ši Petrausko knyga puikiai užpildo tą istorinę - politinę erdvę. Knygą klausiau, įgarsino pats Petrauskas, todėl tai irgi pridėjo svorio. Apibendrinant - 10 balų.
February 27, 2022
Labai geras knygos pasirodymo timing'as. Labai įdomi ir nenuvalkiota tema, kartu gana plačiai ir taikliai kontekstualizuota.
Kodėl 3*? Klausiau audio, tai įgarsinimas labai erzino. Su visa pagarba, Robertas Petrauskas pasirinko tokį ironišką mokomąjį toną, toks tarsi YouTuber'io su "explained" stiliaus video, o dar naudojami "Kakadu" bajeriai kaip "kitoje dalyje sužinosite" radijo DJ'aus tonu. Visiškai nesupratau kam to reikia ir erzino visą knygą. Kas labai patiko audio dalyje, tai panaudota muzika, sustiprinti įspūdį. Muzikos parinkėjui bravo.
Jeigu jau nuspręsite - siūlau rinktis skaityti, gal nėra tų erzinančių niuansų kaip audiobook'e.
Kodėl 3*? Klausiau audio, tai įgarsinimas labai erzino. Su visa pagarba, Robertas Petrauskas pasirinko tokį ironišką mokomąjį toną, toks tarsi YouTuber'io su "explained" stiliaus video, o dar naudojami "Kakadu" bajeriai kaip "kitoje dalyje sužinosite" radijo DJ'aus tonu. Visiškai nesupratau kam to reikia ir erzino visą knygą. Kas labai patiko audio dalyje, tai panaudota muzika, sustiprinti įspūdį. Muzikos parinkėjui bravo.
Jeigu jau nuspręsite - siūlau rinktis skaityti, gal nėra tų erzinančių niuansų kaip audiobook'e.
September 15, 2025
Ojoj koks stiprus penketas, čia tokia knyga, kuri yra verta dar didesnio balo.
„Poltava“ – tai knyga, kuri ne tik atkuria vieną mūšį. Ji pasakoja apie viską, kas tuo metu vyko Europoje. Pasakoja apie žmones ir tai, kaip jų sprendimai turi įtakos net ir šiandienos pasauliui. Aprašomi įvykiai vyko prieš šimtmečius, bet tie įvykiai leidžia atpažinti paraleles su dabartiniais geopolitiniais procesais, padeda į istoriją pažvelgti ne tik kaip į praeities faktų rinkinį, bet ir kaip į gyvą pamoką.
O R. Petrauskas… Vardas kalba pats už save. Autorius sugeba meistriškai suderinti faktus, istorinius šaltinius ir pasakojimo dinamiką taip, kad skaitant atrodo, lyg pats būtum įtrauktas į tuos lemtingus įvykius 🫡
Knyga paliko man didžiulį įspūdį. Nu labai patiko. Rekomenduočiau visiems. Tai ne tik istorinis veikalas, bet ir gili, įtraukianti kelionė, kurią rekomenduočiau kiekvienam!
Petras I: 🥳✌️
Karolis XII:🤬🖕
Augustas II: 🥺👉👈
„Poltava“ – tai knyga, kuri ne tik atkuria vieną mūšį. Ji pasakoja apie viską, kas tuo metu vyko Europoje. Pasakoja apie žmones ir tai, kaip jų sprendimai turi įtakos net ir šiandienos pasauliui. Aprašomi įvykiai vyko prieš šimtmečius, bet tie įvykiai leidžia atpažinti paraleles su dabartiniais geopolitiniais procesais, padeda į istoriją pažvelgti ne tik kaip į praeities faktų rinkinį, bet ir kaip į gyvą pamoką.
O R. Petrauskas… Vardas kalba pats už save. Autorius sugeba meistriškai suderinti faktus, istorinius šaltinius ir pasakojimo dinamiką taip, kad skaitant atrodo, lyg pats būtum įtrauktas į tuos lemtingus įvykius 🫡
Knyga paliko man didžiulį įspūdį. Nu labai patiko. Rekomenduočiau visiems. Tai ne tik istorinis veikalas, bet ir gili, įtraukianti kelionė, kurią rekomenduočiau kiekvienam!
Petras I: 🥳✌️
Karolis XII:🤬🖕
Augustas II: 🥺👉👈
April 6, 2022
Gerb. Robertas Petrauskas meta peršautą, paraku dvokiančią caro pirštinę į aikštę laimėti metų geriausios non-fiction knygos vardą. Girdėjau, kad istorikų luomas gal vietom ir skeptiškai žiūri į jo darbus, bet po perkūnais, Robertas moka rašyt. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau istorines knygas įdomu skaityti. Pernai iššovė N. Černiauskas su labai savito stiliaus unikalia 1940 paskutine vasara. Šiemet turim Poltavą.
Knyga apie Petrą pirmąjį, jo kelią iki Poltavos mūšio ir Rusijos imperializmo gimimą. Tai šiom dienom tema ekstra aktuali.
Bet labai labai svarbu! Gal vietom ir perspausta su radio DJaus vaibeliu, drama ir anonsais. Bet šita knyga yra PATI GERIAUSIA MANO KADA NORS KLAUSYTA AUDIOKNYGA. Pagaliau nonfiction knygose yra neužknisantis (!) garso takelis ir audioteatro elementai. Tas pats, kas klausyčiau kokybišką podkastą.
Balsas vo (y). Efektai ir garso takelis vo (y). Atmosfera vo (y). Visi meskit popierių į šoną ir eikit į Audioteką klausyt knygos. Čia yra audiobookų ateitis.
Šiaip, knyga koks 8, bet už audio 10/10.
March 21, 2022
Tai nėra tiesiog vieno mūšio aprašymas. Tai pažintis su Rusija, kurią puikiai apibūdina Stolypino citata - kas 10 metų Rusijoje daug kas pasikeičia, bet kas 200 metų Rusijoje nepasikeičia niekas. 1700 m. ta pati prasta kariuomenė, kuri laimi tik tada jei jos yra 5 kartus daugiau nei priešininkų, tas pats kvietimas į kariuomenę už pinigus ar už atleidimą nuo baudžiavos, tos pačios nekompetencijos, tas pats priešininkų aplinkos papirkinėjimas auksu, siekiant išvengti karo ar gauti sau palankių skelbimų, tie patys chamai visuose lygmenyse - kareiviai paskui Napoleoną nužygiavę iki Paryžiaus ant garsaus dailininko paminklo užrašė XUJ, Petras I Londone jam skirtoje viloje priš*ko į židinį, nes jam ten pasirpdė "viskas per gražu".
Tad knyga pasako, kad rusai ir Rusija per amžius yra tie patys, kalbėti apie kitokią Rusiją ar kitokius rusus yra tiesiog neprotinga.
Tad knyga pasako, kad rusai ir Rusija per amžius yra tie patys, kalbėti apie kitokią Rusiją ar kitokius rusus yra tiesiog neprotinga.
March 14, 2022
Šią knygą PRIVALOMA ne skaityti, o KLAUSYTI! Čia ne knyga, o serialas, kuriam nereikia net lakios vaizduotės. Giesmės, muzika, būgnų🥁 garsais prasidedantys mūšiai - nepriekaištingai atlieka savo darbą! Tikrai vienu metu buvau 18 a. Versalio rūmuose :) Mažai sausos istorijos (neužsižaista su akcentais), nukrypimai - vietoje ir laiku.
5 ⭐️ (su riebiu pliusu). Kol kas 2022 metų - Top1
5 ⭐️ (su riebiu pliusu). Kol kas 2022 metų - Top1
April 2, 2022
Puikiai praplėtė akiratį, suteikė žinių apie tai, kaip užgimė Rusijos imperinės ambicijos. O labiausiai patiko lyriniai nukrypimai, portretiniai pasakojimai. Labai vertinga skaityti dabartinio karo kontekste. Jau rezgu mintį dar ir paklausyti audio knygos, neabejoju, kad su ja efektas dar stipresnis. :)
September 5, 2022
Tai, kad ėmiausi „Poltavos“, nulėmė trys dalykai. Ne, keturi.
Pirma – žinoma, karas Ukrainoje. Bet tiesą sakant, apie Poltavos ir Ukrainos ryšį žinojau tik tiek, kad Poltavos mūšis vyko Ukrainoje, ir kad ten rusija įspūdingai ištaškė Švedijos kariuomenę. Ir kad tai dar kažkiek miglotai su Lietuva susiję. Todėl labai sutriggerino prieš kokį mėnesį Jono Ohmano „Donbaso džiaze“ perskaitytas vienas epizodas, kur ten kažkoks ukrainietis Donbase, pamatęs švedišką Jono pasą, klausia – o tai kokio velnio tu čia atsibeldei? O Jonas daugmaž atsako – nu bandau kažkiek išpirkti kaltę dėl Poltavos. Tą akimirką suvokiau, kad apie Poltavą ir visus su ja susijusius reikalus žinau pernelyg mažai*.
Antra, prasidėjus karui, suvokiau, kad ir išvis apie Ukrainą ir jos istoriją žinau labai mažai. Nes mokykloje to nemokė. Universitete irgi (nors kažkiek istorijos paskaitų turėjome). Taip, per paskutinį dešimtmetį kažkiek teko susipažinti su šia sritimi darbe coverinant ir nuolat prisikeliant temoms apie Černobylį (paskutinį kartą - nušviečiant rusonacių kvailystes Ryžajame miške) – bet tai naujieji laikai. Taip, pradėjau skaityti Serhi Plosky „The Gates of Europe“ – bet kažkiek pailsėjimui nuo anglų kalbos, kuri užima didžiąją dalį mano darbo dienos, norėjosi kažko ir lietuviškai. O čia - lietuvio, lietuviškai ir dar apie Ukrainą.
Trečioji priežastis – bendražygio fantastikoje Gintauto K. Ivanicko tinklalaidė Piknikas kaukų draustinyje, kurioje svečiu buvo „Poltavos“ autorius Robertas Petrauskas. Tinklalaidėje, kuri buvo įrašyta dar prieš vasario 24 d., buvo kalbama apie knygą, apie Ukrainos istoriją (išskiriu specialiai, nes šiaip ukrainietiškoji knygos dalis – palyginus nedidelė. Didžioji dalis pasakojimo yra artėjimas į Poltavos mūšį), pokalbis gavosi baugiai pranašiškas. Ta prasme, rimtai – paklausykit. Mane, klausantį jau kovo mėnesį, šiurpuliukai purtė.
Na ir ketvirta – nepažįstu R.Petrausko, net nesu perskaitęs nė vienos jo knygos, teliko jau daugiau nei dešimtmetį nežiūriu - tik paskaitinėjęs iš kiekvienos jo knygos apie WW2 esu (turiu nusipirkęs visas tris, bet jau kelerius metus skaitymo eilėje laukia, ir turbūt dar antra tiek pat teks joms išlaukti) – ir nepaisant tokio jokio screeningo nebuvimo, kažkaip iš bendro informacinio fono buvo susidaręs įspūdis, kad čia patikimas autorius ir savo srityje kompetentingas. O „Pikniko“ perklausymas tai dar tik ir užtvirtino.
Apie 500 psl. „Poltavos“ skaitymas truko arti dviejų mėnesių – šįkart dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš ir taip knygas, deja, skaitau ne taip greitai, kaip norėčiau – nes labai daug skaityti visko tenka darbo metu, o laisvalaikiu, kurio ir taip nėra daug, ir kitų pagundų bei veiklų netrūksta. Antra, knyga, deja, nėra itin lengvai besiskaitanti.
Nes sunku su tais istorikais. Nes surinkti krūvą įdomių, naudingų ir vertingų faktų yra viena, bet to nepakanka. Gera knyga aš vadinu tą, kurios skaitymas eina kaip įkaitintas peilis per sviestą ar BMW per viešojo transporto stotelę. „Poltava“, deja, ne iš pastarųjų. Įdomu, vertinga, naudinga – taip. Bet lengvai nesiskaito. Vietomis atrodo, kad R.Petrauskas jau įjungia storytellerio bėgį, jau viskas kaaaip įsivažiuos – bet ir vėl subarška visokių smulkių ir mano vertinimu perteklinių faktų rutina, ir vėl skaitymo sklandumas ima žagsėti (daugmaž kaip šita mano apžvalga).
Gaunasi toks sunkiai prognozuojamas šokinėjimas nuo istorijos pasakojimo iki Vikipedijos straipsnio.
Tačiau vis dėlto minčių mesti skaityti nė karto nekilo. Kad ir nelengvai, kad ir lėtai – bet motyvacija stumtis į priekį ir užbaigti knygą išliko visada.
OK, o apie ką pati knyga? Apie pirmąją Šiaurės karo pusę, apie rusijos imperijos iškilimą Europoje ir jos iškėlėją Petrą I. apie tuometinę geopolitinę padėtį Europoje, apie Švedijos karalių Karolį XII, ATR šlėktą ir ATR karalių/LDK Augustą II.
Stiprioji knygos pusė – išsamūs, šaltiniais pagrįsti ir spalvingi valdovų portretai. Ir žinoma, nuorodų į šaltinius gausa (va ką jau ką, bet šitai aš mėgstu). Tiesa, kartais kyla abejonių, kiek iš tiesų visus įvykius nulėmė būtent spalvingieji valdovai, o kiek autoriaus ir visai neapžvelgtos aplinkybės – t. y. kiek čia R.Petrausko link storytellingo timptelėta įvykių interpretacija, o kiek pagrįsta analizė – na bet tokios abejonės kyla ne pernelyg dažnai.
Silpnoji knygos pusė – kaip jau minėjau, kartais nutinkantis užvertimas abejotino reikalingumo smulkmenomis, kurios nei bendram pasakojimui labai vertingos, nei faktiškai labai svarbios. Na, bet gal čia tik mano problemos.
O tai kuo išvis svarbi ta Poltava? Nes daugelio istorikų teigimu, tai buvo mūšis, didele dalimi įjungęs daugelį vėlesnių Europos istorijos konvejerių. Tai buvo mūšis, kuriame pakankamai nevykusia laikyta rusija po biškį sutrupino tuo metu elitine laikytą Švediją ir taip tapo gana svaria jėga - ir kuri nuo to laiko tik stiprėjo.
Nes prie viso šito smarkiai prikišo nagus ir ATR/LDK. Ar tiksliau – prikišo savo vidiniu neveiksnumu ar kaip įrodė istorija, nevykusiais išoriniais pasirinkimais.
Tad apibendrinant – skaityti tikrai ir labai verta. Visais atvejais: jei įdomu istorija per se, jei rūpi Ukrainos tema, jei patinka Lietuvos ir Europos istorija, jei norisi suprasti, nuo ko prasidėjo rusijos tapimas tokia, kokia ji yra dabar. Nes iš tiesų rusijos problemos kilo toli gražu ne iš paskutiniųjų dešimtmečių ar net ir šimtmečių. Kuo labiau giliniesi, tuo ryškiau aiškėja, kad viskas tęsiasi daug giliau (ir čia tokie įspūdžiai oi ne vien iš šitos knygos).
Tai nuoširdžiai rekomenduoju. Skaityti verta.
___________________
* O dabar, jau perskaitęs knygą, galiu eilinį kartą galiu paliudyti, kad J.Ohmanas turi superinį humoro jausmą. Bet ne tik. Ir tikrai neblogą pajautą.
Pirma – žinoma, karas Ukrainoje. Bet tiesą sakant, apie Poltavos ir Ukrainos ryšį žinojau tik tiek, kad Poltavos mūšis vyko Ukrainoje, ir kad ten rusija įspūdingai ištaškė Švedijos kariuomenę. Ir kad tai dar kažkiek miglotai su Lietuva susiję. Todėl labai sutriggerino prieš kokį mėnesį Jono Ohmano „Donbaso džiaze“ perskaitytas vienas epizodas, kur ten kažkoks ukrainietis Donbase, pamatęs švedišką Jono pasą, klausia – o tai kokio velnio tu čia atsibeldei? O Jonas daugmaž atsako – nu bandau kažkiek išpirkti kaltę dėl Poltavos. Tą akimirką suvokiau, kad apie Poltavą ir visus su ja susijusius reikalus žinau pernelyg mažai*.
Antra, prasidėjus karui, suvokiau, kad ir išvis apie Ukrainą ir jos istoriją žinau labai mažai. Nes mokykloje to nemokė. Universitete irgi (nors kažkiek istorijos paskaitų turėjome). Taip, per paskutinį dešimtmetį kažkiek teko susipažinti su šia sritimi darbe coverinant ir nuolat prisikeliant temoms apie Černobylį (paskutinį kartą - nušviečiant rusonacių kvailystes Ryžajame miške) – bet tai naujieji laikai. Taip, pradėjau skaityti Serhi Plosky „The Gates of Europe“ – bet kažkiek pailsėjimui nuo anglų kalbos, kuri užima didžiąją dalį mano darbo dienos, norėjosi kažko ir lietuviškai. O čia - lietuvio, lietuviškai ir dar apie Ukrainą.
Trečioji priežastis – bendražygio fantastikoje Gintauto K. Ivanicko tinklalaidė Piknikas kaukų draustinyje, kurioje svečiu buvo „Poltavos“ autorius Robertas Petrauskas. Tinklalaidėje, kuri buvo įrašyta dar prieš vasario 24 d., buvo kalbama apie knygą, apie Ukrainos istoriją (išskiriu specialiai, nes šiaip ukrainietiškoji knygos dalis – palyginus nedidelė. Didžioji dalis pasakojimo yra artėjimas į Poltavos mūšį), pokalbis gavosi baugiai pranašiškas. Ta prasme, rimtai – paklausykit. Mane, klausantį jau kovo mėnesį, šiurpuliukai purtė.
Na ir ketvirta – nepažįstu R.Petrausko, net nesu perskaitęs nė vienos jo knygos, teliko jau daugiau nei dešimtmetį nežiūriu - tik paskaitinėjęs iš kiekvienos jo knygos apie WW2 esu (turiu nusipirkęs visas tris, bet jau kelerius metus skaitymo eilėje laukia, ir turbūt dar antra tiek pat teks joms išlaukti) – ir nepaisant tokio jokio screeningo nebuvimo, kažkaip iš bendro informacinio fono buvo susidaręs įspūdis, kad čia patikimas autorius ir savo srityje kompetentingas. O „Pikniko“ perklausymas tai dar tik ir užtvirtino.
Apie 500 psl. „Poltavos“ skaitymas truko arti dviejų mėnesių – šįkart dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš ir taip knygas, deja, skaitau ne taip greitai, kaip norėčiau – nes labai daug skaityti visko tenka darbo metu, o laisvalaikiu, kurio ir taip nėra daug, ir kitų pagundų bei veiklų netrūksta. Antra, knyga, deja, nėra itin lengvai besiskaitanti.
Nes sunku su tais istorikais. Nes surinkti krūvą įdomių, naudingų ir vertingų faktų yra viena, bet to nepakanka. Gera knyga aš vadinu tą, kurios skaitymas eina kaip įkaitintas peilis per sviestą ar BMW per viešojo transporto stotelę. „Poltava“, deja, ne iš pastarųjų. Įdomu, vertinga, naudinga – taip. Bet lengvai nesiskaito. Vietomis atrodo, kad R.Petrauskas jau įjungia storytellerio bėgį, jau viskas kaaaip įsivažiuos – bet ir vėl subarška visokių smulkių ir mano vertinimu perteklinių faktų rutina, ir vėl skaitymo sklandumas ima žagsėti (daugmaž kaip šita mano apžvalga).
Gaunasi toks sunkiai prognozuojamas šokinėjimas nuo istorijos pasakojimo iki Vikipedijos straipsnio.
Tačiau vis dėlto minčių mesti skaityti nė karto nekilo. Kad ir nelengvai, kad ir lėtai – bet motyvacija stumtis į priekį ir užbaigti knygą išliko visada.
OK, o apie ką pati knyga? Apie pirmąją Šiaurės karo pusę, apie rusijos imperijos iškilimą Europoje ir jos iškėlėją Petrą I. apie tuometinę geopolitinę padėtį Europoje, apie Švedijos karalių Karolį XII, ATR šlėktą ir ATR karalių/LDK Augustą II.
Stiprioji knygos pusė – išsamūs, šaltiniais pagrįsti ir spalvingi valdovų portretai. Ir žinoma, nuorodų į šaltinius gausa (va ką jau ką, bet šitai aš mėgstu). Tiesa, kartais kyla abejonių, kiek iš tiesų visus įvykius nulėmė būtent spalvingieji valdovai, o kiek autoriaus ir visai neapžvelgtos aplinkybės – t. y. kiek čia R.Petrausko link storytellingo timptelėta įvykių interpretacija, o kiek pagrįsta analizė – na bet tokios abejonės kyla ne pernelyg dažnai.
Silpnoji knygos pusė – kaip jau minėjau, kartais nutinkantis užvertimas abejotino reikalingumo smulkmenomis, kurios nei bendram pasakojimui labai vertingos, nei faktiškai labai svarbios. Na, bet gal čia tik mano problemos.
O tai kuo išvis svarbi ta Poltava? Nes daugelio istorikų teigimu, tai buvo mūšis, didele dalimi įjungęs daugelį vėlesnių Europos istorijos konvejerių. Tai buvo mūšis, kuriame pakankamai nevykusia laikyta rusija po biškį sutrupino tuo metu elitine laikytą Švediją ir taip tapo gana svaria jėga - ir kuri nuo to laiko tik stiprėjo.
Nes prie viso šito smarkiai prikišo nagus ir ATR/LDK. Ar tiksliau – prikišo savo vidiniu neveiksnumu ar kaip įrodė istorija, nevykusiais išoriniais pasirinkimais.
Tad apibendrinant – skaityti tikrai ir labai verta. Visais atvejais: jei įdomu istorija per se, jei rūpi Ukrainos tema, jei patinka Lietuvos ir Europos istorija, jei norisi suprasti, nuo ko prasidėjo rusijos tapimas tokia, kokia ji yra dabar. Nes iš tiesų rusijos problemos kilo toli gražu ne iš paskutiniųjų dešimtmečių ar net ir šimtmečių. Kuo labiau giliniesi, tuo ryškiau aiškėja, kad viskas tęsiasi daug giliau (ir čia tokie įspūdžiai oi ne vien iš šitos knygos).
Tai nuoširdžiai rekomenduoju. Skaityti verta.
___________________
* O dabar, jau perskaitęs knygą, galiu eilinį kartą galiu paliudyti, kad J.Ohmanas turi superinį humoro jausmą. Bet ne tik. Ir tikrai neblogą pajautą.
November 8, 2022
Sunkiai skaitėsi. Liko neaišku - tai istorijos vadovėlis ar istorinis pasakojimas, atrodė, kad blaškomasi tarp dviejų. Momentais įvykiai pagaudavo į inriguojančio politinio nepastovumo vingius, o kartais skyriai pavirsdavo smulkmeniškomis karo statistikos suvestinėmis, keliančiomis nuobodulį.
Visumoje jaučiu knygos vertę bendram pažinimui ir ypač aktualią šių laikų karo kontekste, bet lūkesčius turėjau kitus.
“Kas dešimt metų Rusijoje pasikeičia viskas, bet per 200 metų nesikeičia niekas”. Piotras Stolypinas
Visumoje jaučiu knygos vertę bendram pažinimui ir ypač aktualią šių laikų karo kontekste, bet lūkesčius turėjau kitus.
“Kas dešimt metų Rusijoje pasikeičia viskas, bet per 200 metų nesikeičia niekas”. Piotras Stolypinas
January 17, 2023
Kaip gaila, kad baigėsi… Taip įdomu, tiek faktų, įžvalgų, pamąstymų. Tiek emocijų! Nuo susižavėjimo iki kraują stingdančio siaubo, nuo pasididžiavimo iki širdies skausmo dėl padarytų protėvių klaidų, nes dabar JAU žinom, kiek jos kainavo. Kiek pamokų matyti toliau, nei savo daržas ir asmeniniai interesai, jei nori vaikams ir provaikiams palikti Tėvynę.
Laukiu naujos Roberto knygos (tyliai viliuosi, kad tokia jau pakeliui ☺️).
Laukiu naujos Roberto knygos (tyliai viliuosi, kad tokia jau pakeliui ☺️).
November 16, 2024
Nuostabu!
March 2, 2025
Robertas Petrauskas yra mūsų lietuviškas Dan Carlin.
Bent taip atrodo iš šios vienos mano pirmos perskaitytos autoriaus knygos. Reiks ir kitas kada paskaityti.
Bent taip atrodo iš šios vienos mano pirmos perskaitytos autoriaus knygos. Reiks ir kitas kada paskaityti.
April 5, 2022
Iš tų knygų,kurias klausai ir stengiesi taupyti,kad tik greičiau nepasibaigtų. Labai viliuosi,kad autorius įgarsins ir kitas savo knygas.
April 18, 2022
Viena geriausiu mano skaitytu knygu, neabejotinai #1 2022
July 19, 2022
Viena iš geriausių skaitytų istorinių knygų. Anksčiau pačiu neįdomiausiu laikytas istorinis laikotarpis atskleidžiamas spalvingai ir intriguojančiai.
Knyga itin aktuali ir šiuo laikotarpiu.
10/10
Knyga itin aktuali ir šiuo laikotarpiu.
10/10
May 4, 2024
4.5*
Knyga klausiau audio formatu.
Autoriaus Roberto Petrausko igarsinimas, intonacija, stilius ir kruopsciai parinkta muzika, leidzia visas istorijos detales atskleisti taip, kad net menkiausiai Lietuvos istorija ismanantis pilietis uzpildys spragas ir supras XVII a laikmecio motyvus. Kurie, beje, atsako i daugeli klausimu siu dienu Ukrainos ir Rusijos karo kontekste.
Knyga bendrai apie Svedijos Karaliaus Karolio XII ir Rusijos Imperatoriaus Petro 1ojo dvikova. Sios dvi ryskios istorines asmenybes, turincios stiprus chrakterius nukelia mus i Siaures kara, LDK laikus ir tragedijas, vykusias Abieju Tautu Respublikose, o istorija vainikuojama Poltavos musio dramatika.
“Nieko nera mazo dideliam zmogui.”
“Nebuti dalykai nutinka.”
“Kiekvienas prarastas rusas gali buti pakeistas nauju, kiekvienas prarastas svedas yra prarastas svedas, kurio nera pakeisti kuom.”
“Ismintingas karys i musi neskuba. Nugaletoju tampa tas, kuris zino kada kautis, o kada ne. (Sunzu).”
Knyga klausiau audio formatu.
Autoriaus Roberto Petrausko igarsinimas, intonacija, stilius ir kruopsciai parinkta muzika, leidzia visas istorijos detales atskleisti taip, kad net menkiausiai Lietuvos istorija ismanantis pilietis uzpildys spragas ir supras XVII a laikmecio motyvus. Kurie, beje, atsako i daugeli klausimu siu dienu Ukrainos ir Rusijos karo kontekste.
Knyga bendrai apie Svedijos Karaliaus Karolio XII ir Rusijos Imperatoriaus Petro 1ojo dvikova. Sios dvi ryskios istorines asmenybes, turincios stiprus chrakterius nukelia mus i Siaures kara, LDK laikus ir tragedijas, vykusias Abieju Tautu Respublikose, o istorija vainikuojama Poltavos musio dramatika.
“Nieko nera mazo dideliam zmogui.”
“Nebuti dalykai nutinka.”
“Kiekvienas prarastas rusas gali buti pakeistas nauju, kiekvienas prarastas svedas yra prarastas svedas, kurio nera pakeisti kuom.”
“Ismintingas karys i musi neskuba. Nugaletoju tampa tas, kuris zino kada kautis, o kada ne. (Sunzu).”
May 11, 2022
Nuostabi knyga, labai daug konteksto apie įvykius, priežastis, pasekmes.
Apie rusiją ir kodėl joje klesti tas nesveikas didžiosios tėvynės fanatizmas, apie ATR ir intrigas, apie Švediją ir Karolį, apie Ukrainą ir Europą.
Man XVII-XVIII amžiai mokykloj buvo labiausiai blah, bet todėl, kad niekas neįdavė į rankas tokių knygų.
Must read.
Apie rusiją ir kodėl joje klesti tas nesveikas didžiosios tėvynės fanatizmas, apie ATR ir intrigas, apie Švediją ir Karolį, apie Ukrainą ir Europą.
Man XVII-XVIII amžiai mokykloj buvo labiausiai blah, bet todėl, kad niekas neįdavė į rankas tokių knygų.
Must read.
September 24, 2023
Nuostabiai papasakota istorija kaip Rusija tapo tokia valstybė kokia yra dabar.Kodėl vakarų Europa juokėsi iš caro Petro ir kodel Ukraina yra ne Rusija ir paskutinis man išsiaiškinęs kodėl rusai yra kitokie nei europiečiai. Knygoje viskas paaiškinta istoriniais faktais , mūšiais ir sąjungomis. Gaila kad mokykloje to nemokė .
April 19, 2023
Įtraukė kaip geras detektyvas, tik istorija neišgalvota. Nors karo tematika nėra pačiai artima, bet tie beveik 500psl visai neprailgo. Žinių bagažas apie XVIIIa.pr. papildytas, suvokimas apie rusų tėvynės supratimą, didžių karvedžių Petro ir Karolio įtaką visai Eurazijos istorijai pagilintas, ukrainiečių tapatybės kilmė sužinota-knyga verta skaitančiojo laiko.
January 1, 2025
Tiesiog… Wow! Ši knyga - mano vartai į istoriją, neabejoju.
March 28, 2022
Audio versija klausiau - puikiai. Gal vietomis vos vos perdaug tų pragrojimų, bet ne tokie įkyrūs kad triksytų, nes visi kiti muzikiniai intarpai tai puikus prieskonis ausims. O knyga pati labai gerai išlaviravo kad nebūtų sausa faktų storija, autorius labai gerai viską sudeliojo, kad nepavargtum ir tam tikros sukurdavo net. Kaip jau ir daugelis turbūt laukiu kitos dalies.
May 20, 2022
Nebereikia stebėtis, kad Petrauskas moka sklandžiai papasakoti, tai kas jau buvo. Bet vis tiek stebiuosi. Super knyga. Kiek kitaip pažvelgi į mūsų, ukrainiečių, lenkų ir rusų istorinius santykius bei šiandienos realijas - Perfrazuojant: "viskas kitaip, bet visumoj nieko naujo".
April 11, 2022
Laisvė-tai galimybė gyventi, kaip nori.Įskaitant ir galimybę gerti,kiek nori,su kuo nori ir kada nori.Jos netektis gali padėti suprasti kazokų jausmus naujai tvarkai.
August 21, 2022
Labai įtraukianti ir Roberto Petrausko stiliumi parašyta knyga. Lauksime tesinio.
August 19, 2022
Šiuo metu labai aktualia tema parašyta knyga. Istorikas Robertas Petrauskas šiame leidinyje gilinosi į rusų tautos mentalitetą, savybes ir kaip, kodėl ši tauta vis linkusi kariauti, pažeisti susitarimo sąlygas ir didžiuotis istorinėmis asmenybėmis, kurių sprendimai nusinešė milijonus gyvybių. Pasak autoriaus, tai knyga apie žmones, kurie nelabai kuo skiriasi nuo šiandieninių. Tiksliau, tai knyga apie mus.
Pasak autoriaus, viskas rusų tautoje prasideda nuo Petro I. Būtent jis yra pradžių pradžia, o knygoje aprašomas Poltavos mūšis - yra rusų istorinės šlovės pradžia.
„Petras yra siūlo, jungiančio epochas, pradžia.“
„Rusams Poltava - karinės šlovės, kelio į Europos supervalstybės statusą pradžia. Ukrainiečiams tai istorinė sankryža, kurioje nepavyko išsivaduoti iš Rusijos pančių.“
Porą skyrių Robertas Petrauskas skiria ir Ukrainos valstybės atsiradimui, svarbiems istoriniams faktams paminėti ir kaip Poltavos mūšis paveikė Ukrainos valstybę.
Knyga labai patiko. Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Petro imperatorė“ Petrą I mačiau vienokiu kampu, šioje knygoje jį galima pamatyti kitu kampu. Todėl taip įdomu ir buvo skaityti. Tekstas parašytas lengvu, maloniu skaitymui stiliumi, todėl turėjau tikrą malonumą. Giriu autorių už knygoje pateiktą vaizdinę medžiagą - žemėlapius. Jie leidžia lengviau įsivaizduoti, kaip viskas vyko.
Skaičiau ir labai daug kur pritariančiai linkčiojau, todėl visiems rekomenduoju.
„Istoriją, kuri jeigu ko nors ir moko, tai tik to, kad nėra menkiausio pagrindo manyti, jog viskas, kas jau yra nutikę, nepasikartos. Nes nėra pastovesnio dalyko už žmonių prigimtį. Gal iš tiesų istorija ir yra ateitis, o aiškiaregiai tik jaučia, kaip ji rimuojasi? Įprasta sakyti, kad istoriją kuria žmonės, bet kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad yra atvirkščiai. Kad mes esame tokie, kokia yra mūsų istorija. ir jei taip, vadinasi, rusai yra tokie, kokia jų istorija?“
Pasak autoriaus, viskas rusų tautoje prasideda nuo Petro I. Būtent jis yra pradžių pradžia, o knygoje aprašomas Poltavos mūšis - yra rusų istorinės šlovės pradžia.
„Petras yra siūlo, jungiančio epochas, pradžia.“
„Rusams Poltava - karinės šlovės, kelio į Europos supervalstybės statusą pradžia. Ukrainiečiams tai istorinė sankryža, kurioje nepavyko išsivaduoti iš Rusijos pančių.“
Porą skyrių Robertas Petrauskas skiria ir Ukrainos valstybės atsiradimui, svarbiems istoriniams faktams paminėti ir kaip Poltavos mūšis paveikė Ukrainos valstybę.
Knyga labai patiko. Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Petro imperatorė“ Petrą I mačiau vienokiu kampu, šioje knygoje jį galima pamatyti kitu kampu. Todėl taip įdomu ir buvo skaityti. Tekstas parašytas lengvu, maloniu skaitymui stiliumi, todėl turėjau tikrą malonumą. Giriu autorių už knygoje pateiktą vaizdinę medžiagą - žemėlapius. Jie leidžia lengviau įsivaizduoti, kaip viskas vyko.
Skaičiau ir labai daug kur pritariančiai linkčiojau, todėl visiems rekomenduoju.
„Istoriją, kuri jeigu ko nors ir moko, tai tik to, kad nėra menkiausio pagrindo manyti, jog viskas, kas jau yra nutikę, nepasikartos. Nes nėra pastovesnio dalyko už žmonių prigimtį. Gal iš tiesų istorija ir yra ateitis, o aiškiaregiai tik jaučia, kaip ji rimuojasi? Įprasta sakyti, kad istoriją kuria žmonės, bet kuo toliau, tuo labiau man ima atrodyti, kad yra atvirkščiai. Kad mes esame tokie, kokia yra mūsų istorija. ir jei taip, vadinasi, rusai yra tokie, kokia jų istorija?“
Displaying 1 - 30 of 100 reviews