Debiutinėje Evaldo Tornau knygoje beveik visus apsakymus vienija autoriaus tėvo personažas. Vienur jis – pasakotojas, kitur – pagrindinis veikėjas, kartais – tik trumpai šmėkštelintis personažas. Ši knyga radosi iš ilgo gyvenimo – sūnus per tą laiką išmoko klausyti ir išgirsti, o tėvas iki garbaus amžiaus išlaikė gerą atmintį ir pasakotojo talentą.
Apsakymuose vaizduojami karo, pokario metų įvykiai ir „brandaus socializmo“ laikai. Mažo žmogaus – vaiko, jaunuolio akimis regimos anų laikų realijos virsta tai liūdnais, vietomis juokingais ar absurdo kupinais pasakojimais. Visa tai kietai susipina į vientisą praėjusio gyvenimo audinį su spalvingais ataudais – veikėjais: jaunu kino mechaniku, po kaimus ir miestelius vežiojančiu propagandinį sovietų kiną, iš nevilties geriantį Dzūkijos miestelio milicijos viršininką, kaimyną frontoviką, svilinantį kiaulę Ministrų Tarybos pašonėje, berniuką, perintį viščiukus, ir net vokiškai prabylantį sietyną.
Sudėtingų, skaudžių išgyvenimų kaupinus apsakymus persmelkia šviesia nostalgija ir švelnia ironija atmieštas žvilgsnis į nūnai primirštus laikus, į nesugrąžinamus žmones, įvykius ir daiktus.
Evaldas Tornau – vilnietis fizikas, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas, „Lietuvos fizikos žurnalo“ vyriausiasis redaktorius.
www.instagram.com/miciausknygos www.facebook.com/miciausknygos Debiutuojančio rašytojo apsakymų knyga. Beveik visuose jų įžvelgiamas "brandus" socializmas. Knygoje daug absurdiškų to meto situacijų. Vienas iš jų įdomu skaityti, kitos visiškai neįdomios. Pagrindinis veikėjas autoriaus tėvas, kuris pasakoja savo gyvenimiškas istorijas. Ar rekomenduočiau šią knygą? Nežinau, nera ji tokia kuirą galima laikyti pas save bibliotekoje, išliekamosios vertės neturi, todėl nenustebčiau jei būtų nugrūsta bibliotekų lentynose po to kai nebebus reklamuojama kaip nauja knyga.
tikrai labai gera knyga, kuria susidomės ir kurią supras net ir devyniasdešimtųjų vaikai. ypač kauniečiai.
čia be nostalgijos pasakojami tarybiniai laikai ir visa kita. pasakotojas ir veikėjas jautrus, nuoširdus, skaitydami apsakymus dažnai galime susitapatinti su herojais bet ir šiais laikais skaitydami.
dažnai linksėsit galva, lyg tai būtų jūsų senelių ar tėvų atsiminimai.
Malonus, neužgaunantis, kai kur net šmaikštelintis stilius, pirmasis apsakymas tikrai stiprus. Apskritai pirma knygos pusė kokybiškai smarkiai lenkia antrąją, kur prasideda kartotė ir darosi sunku versti puslapius. O BET TAČIAU, tikrai yra kažkokio šarmo šitoje knygoje – gal kad naivumas sumišęs su kažkokia lyg pašaipa (nerandu, kaip įvardyti). Nežinau, ar čia dėl to, kad parašyta ne prof. rašytojo, bet tikrai jaučiasi kažkokia gaiva kai kuriuose apsakymuose. Jiegu dar parašys ne apie sovietmetį, tai tikrai skaitysiu ir antrą knygą.