What do you think?
Rate this book
Baina
„Baina“ – populiariausias Pavilnyje užaugusio lenkų rašytojo Tadeuszo Konwickio (1926–2015) romanas, nukeliantis mus į XIX amžiaus Vilniaus kraštą, gyvenamą aistringų, paslaptingų, su likimu besigrumiančių žmonių. Tai jaudinantis pasakojimas apie rašytojo močiutę – bajoraitę Heleną Konwicką ir jos nepaprastą meilę. Stiprūs jausmai, laiko rėmus griaunantys istorijos paveikslai, pasakotojo vaizduotės žaismė ir atjauta kenčiantiems personažams – visa susilieja į kerintį poetinį audinį.
Štai šitaip per seną, tiksliau sakant, amžiną mišką lydžiu savo močiutę Heleną Konvicką į Buivydžius ir vilkinu tuos prieš šimtą metų nutikusius įvykius: ir užtęsiu, ir sutrumpinu, kad tik išvengčiau lemties, bet ši vis tiek priartėja, ištinka, atsrūva lyg didžiulė, nuo horizonto iki horizonto, upė, milžiniška laiko upė, kurioje sūkuriuoja smulkučiai žmonių likimai, ūmiai kyla nelaimių bangos, putoja neišvengiamų katastrofų kaskados. Žingsniuoja mano močiutė Helena per tą kraštą, panašų į Senovės Graikiją. Kiekvienas miestelis, kiekvienas užusienis, kiekviena kryžkelė – žmonijos istorija. Visi čia vieni kitus pažįsta, visi tos pačios kilmės, visi kuria naują istoriją, naują mitologiją, naują kosmogoniją, kurią piligrimai ir tremtiniai paskui išplatina visame pasaulyje. - rašo Tadeusz Konwicki.
Autorius yra taip pat pasakęs:
Mano programa yra atjauta, mano programa yra buvimas kartu jūsų didybėje ir jūsų skurde, jūsų pakilimuose ir jūsų pralaimėjimuose, jūsų poetiniuose polėkiuose ir jūsų gyvuliškuose skausmuose... Esu atjauta, supratimas ir bendra kančia be vardo ir be pavardės, be asmens, be adreso. O mano terapijos tikslas turėtų būti viltis.
Štai šitaip per seną, tiksliau sakant, amžiną mišką lydžiu savo močiutę Heleną Konvicką į Buivydžius ir vilkinu tuos prieš šimtą metų nutikusius įvykius: ir užtęsiu, ir sutrumpinu, kad tik išvengčiau lemties, bet ši vis tiek priartėja, ištinka, atsrūva lyg didžiulė, nuo horizonto iki horizonto, upė, milžiniška laiko upė, kurioje sūkuriuoja smulkučiai žmonių likimai, ūmiai kyla nelaimių bangos, putoja neišvengiamų katastrofų kaskados. Žingsniuoja mano močiutė Helena per tą kraštą, panašų į Senovės Graikiją. Kiekvienas miestelis, kiekvienas užusienis, kiekviena kryžkelė – žmonijos istorija. Visi čia vieni kitus pažįsta, visi tos pačios kilmės, visi kuria naują istoriją, naują mitologiją, naują kosmogoniją, kurią piligrimai ir tremtiniai paskui išplatina visame pasaulyje. - rašo Tadeusz Konwicki.
Autorius yra taip pat pasakęs:
Mano programa yra atjauta, mano programa yra buvimas kartu jūsų didybėje ir jūsų skurde, jūsų pakilimuose ir jūsų pralaimėjimuose, jūsų poetiniuose polėkiuose ir jūsų gyvuliškuose skausmuose... Esu atjauta, supratimas ir bendra kančia be vardo ir be pavardės, be asmens, be adreso. O mano terapijos tikslas turėtų būti viltis.
272 pages, Hardcover
First published January 1, 1987
5 people are currently reading
148 people want to read
About the author
Tadeusz Konwicki
35 books106 followersProse writer, screenwriter and film director. Founder of the 'cinema d'auteur' in Poland and author of 20 books. Born in 1926 in Nowa Wilejka, near Vilnius (today Naujoji Vilnia, Lithuania), died on January 7th in Warsaw at 88 years old.
Konwicki was educated at the Universities of Cracow and Warsaw and began writing for newspapers and periodicals. He served on the editorial boards of leading literary magazines and followed the official Communist Party line. His first work, Przy budowie (1950; “At the Construction Site”), won the State Prize for Literature. He began a career as a filmmaker and scriptwriter in 1956; his film Ostatni dzień lata (“The Last Day of Summer”) won the Venice Film Festival Grand Prix in 1958. By the late 1960s he had quit the Communist Party, lost his job in the official film industry, and become active in the opposition movement.
Konwicki’s work is suffused with guilt and anxiety, coloured by his wartime experiences and a sense of helplessness in confronting a corrupt and repressive society. Chief among his novels are Rojsty (1956; “The Marshes”) and Sennik wspóczesny (1963; A Dreambook for Our Time), a book that writer and critic Czesław Miłosz called “one of the most terrifying novels of postwar Polish literature.” His other works of that period are Wniebowsta̦pienie (1967; “Ascension”) and Zwierzoczłekoupiór (1969; The Anthropos-Spectre-Beast). His later books—including Kompleks polski (1977; The Polish Complex), the bitterly mocking Mała apokalipsa (1979; A Minor Apocalypse), and the lyrical Bohiń (1987; Bohin Manor)—confront Poland’s social cataclysms of the late 1970s and the ’80s. The autobiographical Wschody i zachody ksie̦życa (1981; Moonrise, Moonset) recounts some of Konwicki’s experiences during the period of martial law in Poland.
Konwicki was educated at the Universities of Cracow and Warsaw and began writing for newspapers and periodicals. He served on the editorial boards of leading literary magazines and followed the official Communist Party line. His first work, Przy budowie (1950; “At the Construction Site”), won the State Prize for Literature. He began a career as a filmmaker and scriptwriter in 1956; his film Ostatni dzień lata (“The Last Day of Summer”) won the Venice Film Festival Grand Prix in 1958. By the late 1960s he had quit the Communist Party, lost his job in the official film industry, and become active in the opposition movement.
Konwicki’s work is suffused with guilt and anxiety, coloured by his wartime experiences and a sense of helplessness in confronting a corrupt and repressive society. Chief among his novels are Rojsty (1956; “The Marshes”) and Sennik wspóczesny (1963; A Dreambook for Our Time), a book that writer and critic Czesław Miłosz called “one of the most terrifying novels of postwar Polish literature.” His other works of that period are Wniebowsta̦pienie (1967; “Ascension”) and Zwierzoczłekoupiór (1969; The Anthropos-Spectre-Beast). His later books—including Kompleks polski (1977; The Polish Complex), the bitterly mocking Mała apokalipsa (1979; A Minor Apocalypse), and the lyrical Bohiń (1987; Bohin Manor)—confront Poland’s social cataclysms of the late 1970s and the ’80s. The autobiographical Wschody i zachody ksie̦życa (1981; Moonrise, Moonset) recounts some of Konwicki’s experiences during the period of martial law in Poland.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 20 of 20 reviews
August 5, 2016
Konwicki returns to his nostalgic pre-WWII Lithuanian countryside (here, 19th century-even) to envision the life of his independent but world-wearying 30-year-olf grandmother, in fitting 19th-century romantic mode. On the surface, a pretty simple story, but harrowing 20th century experience haunts every page, from the phantoms of the holocaust haunting the woods, to Stalin's forebear as a inquisitional police chief, to the potential repercussions of Konwicki's own imagined lineage. He claims, if his heavy narratorial presence is to be believed, not to have any idea who his actual grandfather on that side may have been, and takes the opportunities presented in this uncertainty to reflect on the the arbitrary selection of the terrible events of his own lifetime. As well as to comment ironically on Poland's rather poor track record on respecting such issues post-war. Equally present in the story is the fallout of two unsuccessful Polish uprisings against Russian rule, the latter leaving them as a kind of police state, and the heroine bereft of her first and possibly last great love. Ironic and subversive intentions in writing about Russian rule in Poland are obvious in light of Konwicki's Warsaw Pact present, but of course, he's criticizing the Tzar here, it's completely different.
None of this historical baggage and contemporary commentary, however, removes the story entirely from the its pleasant, at times haunting, 19th-century-romantic storytelling flow -- intriguing cast, familial gothic intrigues, rumors in the woods and all. Of course, the period and style lead to some hopefully intentionally dated particulars -- we're looking at an era, and overriding Catholicism, that denies the heroine full agency in her romantic course. It falls to men to sweep ladies off their feet, perhaps quasi-unwillingly. Nonetheless the characters carry even this off pretty well. A shame then that this, in the late 1980s, seems to have been the final novel of the still-living Konwicki, as he declares in these very pages.
None of this historical baggage and contemporary commentary, however, removes the story entirely from the its pleasant, at times haunting, 19th-century-romantic storytelling flow -- intriguing cast, familial gothic intrigues, rumors in the woods and all. Of course, the period and style lead to some hopefully intentionally dated particulars -- we're looking at an era, and overriding Catholicism, that denies the heroine full agency in her romantic course. It falls to men to sweep ladies off their feet, perhaps quasi-unwillingly. Nonetheless the characters carry even this off pretty well. A shame then that this, in the late 1980s, seems to have been the final novel of the still-living Konwicki, as he declares in these very pages.
July 25, 2022
Vertimas, mano galva, tiesiog tobulas.
rtc...
rtc...
October 15, 2022
TL;DR: EIK IR IŠEIK (XIX a.)
Pirma pažintis su Konwickiu ir "neatrastais Vilniaus tekstais" (didžiausia pagarba leidyklai "Odilė"), labai šilta pažintis. Skaičiau ir galvojau, kad šitas Konwickio romanas - kaip Miłoszo Isos slėnis, tik su širdim parašytas. Gal ir ne toks sunkiasvoris, gal žaidybiškesnis; po neseniai skaityto Myśliwskio Adatos Ąsos baisiai niežti nagai parašyti ką nors apie svajingą ir tuo pat metu žaidybišką lenkų literatūrą, bet aš labai mažai apie ją žinau. Kita vertus, į paskutiniu metu verčiamų lenkų autorių gretas Konwickis turbūt tikrai labai tinka.
Konwickio "Baina" - ne tik "Isos slėnis" su širdim, bet ir Nabokovas su širdim: tai fikcinis rašytojo močiutės paveikslas, bandymas įsivaizduoti porą jos gyvenimo metų 19 amžiaus antroje pusėje, būnant netekėjusiai 30-metei ir kaip tik tuo metu pastojusiai. Pasakotojas nuolat primena, kad jis tik įsivaizduoja, kokia galėjusi būti jo močiutė, gyvenusi Bainos dvarelyje, ką ji galėjo mąstyti, kaip jaustis, iš kur galėjo atsirasti nesantuokinis vaikas, kokie kaimynai ir laiko ženklai galėjo ją aplankyti. Tie laiko ženklai akivaizdžiai nužymimi iš 21 amžiaus - ir nuolatinės grėsmės ženklas, piktybinis ispravnikas Džiugašvilis, ir svarstantis, kur pirkt dvarelį, o čia pat vis atsiprašinėjantis už tėvo nacionalistines nuotaikas Puškino sūnus, ir neaiškios orientacijos (davatkos pastaba: kaip 19 amžiui, apie tai kažkaip labai tiesmukai kalba) vyresnis bajoras, bandantis dėl pinigų ir viešo imidžo žūtbūt vesti dvarininkaitę Heleną. Turbūt tik iš šiandienos įmanoma tarsi tarp kitko atkreipti dėmesį, kad Helena nuėjusi miegoti, jau tamsu, aštunta ar devinta - koks skirtumas, ir tu perskaitai ir (būdama teisinga elektros ir laikrodžių laiko amžiaus palikuonė) net negali įsivaizduoti, kaip šitaip visiškai kitaip slenka ir užsibaigia diena.
Atskiri Helenos kasdienybės ženklai, kuriuos šiandien jau skaitom kaip Ženklus, kad istorija visada kartosis, - posukiliminės nuotaikos ir Rusijos imperijos vykdomi persekiojimai, nuosavybės perskirstymai "saviems", vienas kito įtarinėjimas ir nesaugumas, prarandami didikų dvareliai (kaip dabar tai suvokiam), bet iš tikrųjų, kaip ir buvo, - prarandami namai. Vis dėlto gražiausias man buvo tas nuolatinis pasakotojo įsiterpimas, nelabai užmaskuotas noras kokiu nors būdu pažinti ar išsigalvoti sau praeitį ir istoriją. Toks šeimyninės istorijos kūrimas, bet ne su tikslu ištrinti neaiškius momentus (pvz, iš kur tas nesantuokinis vaikas), o kaip tik juos suromantinti, dar labiau išryškinti (ot ir iš tur, žydo vaikas, ir ką jūs). Štai pati pradžia:
Vido Morkūno vertimas - atskiras meno kūrinys, skaitai ir tiesiog gera, ir jau smagu, kad ir kitus Konwickio tekstus bus galima skaityt jo žodžiais.
Nedaviau 5*, nes vis dėlto pabaiga, kai Helena jau sutinka tą jaunikaitį, nu tikrai galėjo būti mažiau draminė. Negi po viso tokio gražaus jos įsivaizdavimo, bandymo sukurti sau giminaitę (du giminaičius, juk ir senelį!) iš nieko, išeina tik Nelly Paltinienės vibes (dar su tuo pačiu lenkišku akcentu :D)?? -
Pirma pažintis su Konwickiu ir "neatrastais Vilniaus tekstais" (didžiausia pagarba leidyklai "Odilė"), labai šilta pažintis. Skaičiau ir galvojau, kad šitas Konwickio romanas - kaip Miłoszo Isos slėnis, tik su širdim parašytas. Gal ir ne toks sunkiasvoris, gal žaidybiškesnis; po neseniai skaityto Myśliwskio Adatos Ąsos baisiai niežti nagai parašyti ką nors apie svajingą ir tuo pat metu žaidybišką lenkų literatūrą, bet aš labai mažai apie ją žinau. Kita vertus, į paskutiniu metu verčiamų lenkų autorių gretas Konwickis turbūt tikrai labai tinka.
Konwickio "Baina" - ne tik "Isos slėnis" su širdim, bet ir Nabokovas su širdim: tai fikcinis rašytojo močiutės paveikslas, bandymas įsivaizduoti porą jos gyvenimo metų 19 amžiaus antroje pusėje, būnant netekėjusiai 30-metei ir kaip tik tuo metu pastojusiai. Pasakotojas nuolat primena, kad jis tik įsivaizduoja, kokia galėjusi būti jo močiutė, gyvenusi Bainos dvarelyje, ką ji galėjo mąstyti, kaip jaustis, iš kur galėjo atsirasti nesantuokinis vaikas, kokie kaimynai ir laiko ženklai galėjo ją aplankyti. Tie laiko ženklai akivaizdžiai nužymimi iš 21 amžiaus - ir nuolatinės grėsmės ženklas, piktybinis ispravnikas Džiugašvilis, ir svarstantis, kur pirkt dvarelį, o čia pat vis atsiprašinėjantis už tėvo nacionalistines nuotaikas Puškino sūnus, ir neaiškios orientacijos (davatkos pastaba: kaip 19 amžiui, apie tai kažkaip labai tiesmukai kalba) vyresnis bajoras, bandantis dėl pinigų ir viešo imidžo žūtbūt vesti dvarininkaitę Heleną. Turbūt tik iš šiandienos įmanoma tarsi tarp kitko atkreipti dėmesį, kad Helena nuėjusi miegoti, jau tamsu, aštunta ar devinta - koks skirtumas, ir tu perskaitai ir (būdama teisinga elektros ir laikrodžių laiko amžiaus palikuonė) net negali įsivaizduoti, kaip šitaip visiškai kitaip slenka ir užsibaigia diena.
Atskiri Helenos kasdienybės ženklai, kuriuos šiandien jau skaitom kaip Ženklus, kad istorija visada kartosis, - posukiliminės nuotaikos ir Rusijos imperijos vykdomi persekiojimai, nuosavybės perskirstymai "saviems", vienas kito įtarinėjimas ir nesaugumas, prarandami didikų dvareliai (kaip dabar tai suvokiam), bet iš tikrųjų, kaip ir buvo, - prarandami namai. Vis dėlto gražiausias man buvo tas nuolatinis pasakotojo įsiterpimas, nelabai užmaskuotas noras kokiu nors būdu pažinti ar išsigalvoti sau praeitį ir istoriją. Toks šeimyninės istorijos kūrimas, bet ne su tikslu ištrinti neaiškius momentus (pvz, iš kur tas nesantuokinis vaikas), o kaip tik juos suromantinti, dar labiau išryškinti (ot ir iš tur, žydo vaikas, ir ką jūs). Štai pati pradžia:
- Ak, kas bus, tebūnie, - atsidūsėjo Helena, puikiai žinodama, kad nebus nieko, ir šis, trisdešimtasis, gimtadienis praslinks taip pat nykiai, kaip ir visi ankstesni.
Aš nuo močiutės dar toli, toli nuo jaunos, bet į senatvę jau beveik žengiančios močiutės, kuri savo gimtadienio rytą, Žolinės rytą, keliasi labai anksti, tik niekas nežino, ar ji tikrai gimusi tą dieną, juk vaikus žmonės andai krikštydavo kada sumanę, kada turėdavo laiko ir sveikatos. O aš dar toli žvarbioje naktyje, budriai stebimas katino, kuris buria mano gyvenimą, buria ir nieko neišburia.
O aš braunuosi per laiko brūzgynus, per sustingusią vaizduotę, kapstausi per asmeninę skausmo upę, turiu pasiekti kitą jos krantą, kur beviltišką slogių laikų, niūrios epochos, bejausmės istorijos, tarytum potvynio banga plūstančios paskui mus, šalia mūsų, akimirką lėtai sensta panaitė Helena Konvicka, mano močiutė. (p. 8-9)
Vido Morkūno vertimas - atskiras meno kūrinys, skaitai ir tiesiog gera, ir jau smagu, kad ir kitus Konwickio tekstus bus galima skaityt jo žodžiais.
Nedaviau 5*, nes vis dėlto pabaiga, kai Helena jau sutinka tą jaunikaitį, nu tikrai galėjo būti mažiau draminė. Negi po viso tokio gražaus jos įsivaizdavimo, bandymo sukurti sau giminaitę (du giminaičius, juk ir senelį!) iš nieko, išeina tik Nelly Paltinienės vibes (dar su tuo pačiu lenkišku akcentu :D)?? -
- Niekada nebeateik, - šnibždomis prašneko Helena. - Kas nutiko, nebepataisysime. Dabar laikas grįžti į gyvenimą. Tai - į savo, man - į savo.
- Pasimatykime dar vieną kartą. Vieną vienintelį.
- Neįkalbinėk, nereikia. Išsiskirti dabar paprasčiau. Paskui gali būti per vėlu.
- Pažvelk į mane. Juk Viešpaties esu sutvertas mylėti tave.
Ji liūdnai šyptelėjo.
- Eik. Taip bus geriau. Tu užmirši mane, aš - tave.
- Kai neužmiršau šitiek metų? Tu sapnuodavai įstabų miestą, kokio pasaulyje net nėra. O aš sapnuodavau tave. Sapnuodavau miegodamas ir žygiuodamas, sausumoje ir jūroje, tikrovėje ir karštligės alpulyje.
- Viskas jau išsipildė. Sudie.
- Taip negalima! Dėl tavęs pasirinkau sau lemtį.
- Bloguoju manęs neminėk. Taip reikia. (p. 193-194)
January 16, 2023
❝ Netgi pats didžiausias blogumas būtų visai neblogas, jei tik būtų trumpas kaip užmaršties, amžinos užmaršties akimirka.
❝ Mano gyvenimas- veidrodis. Liečiu šaltą paviršių ir nežinau, kas kitoje pusėje. Ar savo mintis čia išsakau, ar tik kartoju seniai mirusio žmogaus žodžius?
❝ Mano gyvenimas- veidrodis. Liečiu šaltą paviršių ir nežinau, kas kitoje pusėje. Ar savo mintis čia išsakau, ar tik kartoju seniai mirusio žmogaus žodžius?
September 29, 2024
Visų pirmiausia tai didžiausios pagyros vertėjui Vidui Morkūnui. Kitaip negaliu. Kokio grožio tekstas! Kaip subtiliai, jautriai, sklandžiai suraityta, kalbos vingrybės pagautos! Plaukė kaip upė, skambėjo kaip muzika. Vau! Net giliau įkvėpdavau dėl kalbos grožio šioje knygoje!
Ne mažiau žavėjo ir rašytojo Tadeusz Konwicki švelnumas pasakojime. Jis jautriai lietėsi prie žmonių esmės, be galo giliai leido išgyventi tiek veikėjų subtilybes, tiek gamtos ritmus. Jaučiau ir vienatvės skausmą, ir nuobodulio varginamą gyvenimą, ir visą laiką ore tvyrantį audros pažadą.
Man ši knyga atrodė labai juslinė, kupina nuojautų, atsiminimų ir prietarų, kurie valdo veikėjų gyvenimus. Ne tik tų tiesioginių, kuriose Aleksandras ir Napaleonas upėje rodosi ar Šikelgruberis naktimis bėgioja ir žmones gąsdina, bet ir vidinio besikeičiančių aplinkybių pajautimo stebint savo vidų, gamtos ženklus, bei vis nespėjant suskaičiuoti laikrodžio dūžių.
Gamtą ir jos jėgas čia norisi paminėti ne vienu sakiniu! Jeigu Hugo Paryžiaus Katedroje Katedra vaidina savą atskirą vaidmenį, tai Bainoje gamta turi lygiai tą patį, atskirą savo, kaip personažo funkciją. Man buvo be galo jautru ir gražu. Ir visiems, augusiems šalia upės, ar turintiems ypatingų gamtos akimirkų, manau, kad šioje knygoje tas vaidmuo žavės, nunešdamas savų atsiminimų takais.
Viena vieta vis vertė atsimint kuriame amžiuje vyksta istorija - lytinių santykių tema. Moteris čia pasimetusi savo jausmuose, tarsi besipriešinanti, bet kartu ir norinti? Ir visas veiksmas vyksta neaišku ar su jos sutikimu, ar priešinantis. Taikliai nupieštas vaizdas, kuriame ir skaitytojui, ir pačiai jai neaišku, kas ten įvyksta su sutikimu ir kas be jo.
O gražiausia knygoje - autoriaus bandymas istorijos vingiuose pasiekti ir sukurti sau giją, sujungiančia su praeitimi, su sava močiute. Jis pats, neapsikentęs ilgesio, vis įsmunka į pasakojimą, tiesa rankas, norėdamas iš arčiau pamatyti, priglausti, pačiupinėti asmenį, kurį ir kuria, ir žino buvus. Kiek nostalgijos, skausmo, meilės tose istorijos vietose!
Likau sužavėta. Laukiu kitų susitikimų su autoriumi.
Ne mažiau žavėjo ir rašytojo Tadeusz Konwicki švelnumas pasakojime. Jis jautriai lietėsi prie žmonių esmės, be galo giliai leido išgyventi tiek veikėjų subtilybes, tiek gamtos ritmus. Jaučiau ir vienatvės skausmą, ir nuobodulio varginamą gyvenimą, ir visą laiką ore tvyrantį audros pažadą.
Man ši knyga atrodė labai juslinė, kupina nuojautų, atsiminimų ir prietarų, kurie valdo veikėjų gyvenimus. Ne tik tų tiesioginių, kuriose Aleksandras ir Napaleonas upėje rodosi ar Šikelgruberis naktimis bėgioja ir žmones gąsdina, bet ir vidinio besikeičiančių aplinkybių pajautimo stebint savo vidų, gamtos ženklus, bei vis nespėjant suskaičiuoti laikrodžio dūžių.
Gamtą ir jos jėgas čia norisi paminėti ne vienu sakiniu! Jeigu Hugo Paryžiaus Katedroje Katedra vaidina savą atskirą vaidmenį, tai Bainoje gamta turi lygiai tą patį, atskirą savo, kaip personažo funkciją. Man buvo be galo jautru ir gražu. Ir visiems, augusiems šalia upės, ar turintiems ypatingų gamtos akimirkų, manau, kad šioje knygoje tas vaidmuo žavės, nunešdamas savų atsiminimų takais.
Viena vieta vis vertė atsimint kuriame amžiuje vyksta istorija - lytinių santykių tema. Moteris čia pasimetusi savo jausmuose, tarsi besipriešinanti, bet kartu ir norinti? Ir visas veiksmas vyksta neaišku ar su jos sutikimu, ar priešinantis. Taikliai nupieštas vaizdas, kuriame ir skaitytojui, ir pačiai jai neaišku, kas ten įvyksta su sutikimu ir kas be jo.
O gražiausia knygoje - autoriaus bandymas istorijos vingiuose pasiekti ir sukurti sau giją, sujungiančia su praeitimi, su sava močiute. Jis pats, neapsikentęs ilgesio, vis įsmunka į pasakojimą, tiesa rankas, norėdamas iš arčiau pamatyti, priglausti, pačiupinėti asmenį, kurį ir kuria, ir žino buvus. Kiek nostalgijos, skausmo, meilės tose istorijos vietose!
Likau sužavėta. Laukiu kitų susitikimų su autoriumi.
April 18, 2020
Powieść Konwickiego jest pięknie napisana, a sam pomysł na nią - opowieść o domysłach narratora na temat życia jego babki - również jest niezwykle interesujący, dlatego chyba elementem "Bohini", który najbardziej mnie urzekł, były fragmenty, w których ujawniał się sam narrator. Również opis rzeczywistości dziewiętnastowiecznych Polaków w rosyjskim zaborze, nad którymi ciąży wciąż widmo powstania styczniowego, był według mnie udany. Jedynie część fabuły powieści, a konkretnie jakże istotny wątek romansu między Eliaszem a Heleną, bardzo nie przypadła mi do gustu, przez co nie mogłam w pełni cieszyć się powieścią Konwickiego.
September 10, 2023
Wymyśliłem dla tej książki parę zakończeń. Żadne się nie sprawdziło, a i tak jestem zadowolony.
February 10, 2014
Uwielbiam Konwickiego. Za jego piękny język, za prowadzenie postaci, za oniryczną atmosferę, za nieoczekiwane zwroty fabuły, za całokształt. Powieść Bohiń jest pełna tego wszystkiego, dlatego byłam nią zachwycona.
Read
March 18, 2021Tämä lienee satiirinen romaani. Puolalaisessa pikkukylässä järjestystä pitää poliisipäälikkö Dzugasvili, joka öisin raahaa kapinallisiksi epäilemiään kyläläisiä tyrmäänsä. Metsissä raivoaa mielipuoli murhaaja Schickelgruber, jonka karjuminen kuuluu taloihin öisin. Jossain vaeltelee herra Pushkin, joka rakastaa puolalaisia, mutta salailee sitä ja päätöksissään epävarma Helena haahuilee kahden miehen välillä eikä tunnu osaavan muodostaa mielipidettä monesta muustakaan asiasta. Jos tarkoituksena oli piikitellä puolalaista kansanluonnetta ja pukea sen historiaa humoristiseen symbolikkaan, ainakin minulta meni ohi. Käteen jäi vähän tylsä, outo ja tarkoitusperiltään epäselvä romaani, joka onneksi ei ole kovinkaan paksu. Rakkaussuhteeni Keltaiseen kirjastoon alkaa väljähtyä.
January 19, 2023
"Ponas Michalas Konvickis nutilo žlugus sukilimui. Vieną dieną vakarieniaudamas ėmė ir paskelbė: daugiau nėra apie ką kalbėti, prašneksiu, kai tėvynė bus laisva. Ir tikrai, nuo tada nebeištarė nė žodžio"
September 9, 2025
I couldn’t really stand the main character Helena, she was just so pathetic in my eyes. I know the times were hard, I can understand a lot of things but to me she was such a passive, characterless and indecisive woman. Loved her father though.
December 22, 2025
Pięknie napisane. Czuć tęsknotę autora za tamtymi czasami, krajobrazami, ludźmi. Jedyne, co drażni w powieści, to Helena, bezwolna, wiecznie zmęczona, chora, rozedrgana emocjonalnie, bez celu w życiu, tkwiąca w przeszłości, i nawet z miłości, która została jej dana, nie potrafiąca się cieszyć.
December 23, 2021
(Audiobook), 7/10
Lektor - 5/6 (Jasieński)
Lektor - 5/6 (Jasieński)
April 11, 2023
Miela seno dvaro romantika pasaulio pakrašty šalia Vilniaus, kur laikas stovi, nors laikrodžai muša ir muša valandas, kur turėtų būti ramu ir paprasta, bet nėra.
June 30, 2023
Turėtų būti nelegalu taip puikiai parašytą prozą ir posukiliminio Vilniaus krašto vaizdavimą sugadinti neintriguojančia (ne)meilės istorija.
January 30, 2025
Przepiękna. Wspianiała. Głęboko poruszająca. Wzięła mnie z zaskoczenia i czuję, że już długo nie wypuści. Bardzo moja, bardzo bliska, pełna nostalgii i świata, którego już nie ma, a który wciąż zdaje się przez nas przezierać.Wyryła mi się blisko serca.
March 1, 2015
i just found this book, and am not keeping it. i remember it was very interesting and well written. i am in awe of translators who must also be writers because they have to get to the heart of the story and keep it lyrical.
anyway, it was a good read, but not a book worth keeping.
anyway, it was a good read, but not a book worth keeping.
February 27, 2012
second time read, this time in English...love it
Displaying 1 - 20 of 20 reviews