„Gal – dažnai, gal net per dažnai Pauliaus Norvilos poezijoje sutinkamas žodis. Redaguodamas nemažai išbraukiau, bet šiek tiek gal ir liko.
O dabar štai galvoju: gal... Gal abejonė savimi ir yra tikroji mąstančio ir jaučiančio žmogaus savastis? Gal abejonė gyvenimo prasme ir yra gyvenimo prasmė? Ir gal veiklus abejojimas savosios poezijos prasme ir gimdo tikrą poeziją? Nes, kaip viename eilėraštyje sako poetas:
ir tik tu ilgą teleskopinį vamzdį apžiojęs nematai kas ten tavo viduj nuo tavęs nepriklauso“, –
Aidas Marčėnas.
Paulius Norvila (gim. 1985) yra išleidęs keturis poezijos rinkinius („Septyni metų laikai“, 2006, „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“, 2012, „Buitinė“, 2014, „Skaičiai“, 2018) ir tris knygas vaikams („Strykt pastrykt“, 2019, „Apie vieną Tokį Lokį“, 2021, „Viena galva mažiau“, 2021).
Buvau berods dar mokykloje, kai atradau Paulių Norvilą. Įtariu, kad dėl jo pamilau poeziją. Nes supratau, kad ji gali paliesti, pakelti, pataikyti taikliai į širdį! Atsimenu kelis pirmosios jo poezijos knygos eilėraščius tada išmokau mintinai, ir iki šiol jie man labai brangūs! 💛
O dabar skaičiau naują jo knygelę ir vėl tas pats jausmas. Kad yra tų, kurie panašiai jaučia ir dar sugeba sudėt tai į žodžius. Pagarba, susižavejimas per metų metus neblėsta. 💛
P. Norvilo knyga 🌿"nebe"🌿 - tai tas retesnis atvejis, kai autorius niekada nestudijavo ir nesimokė rašyti poezijos. Baigęs ekonomiką, dirbęs versle, dabar patapo mokytoju. Nepaisant to, rašo savitai, sykiu ir paprastai, sykiu ir moderniai. Sakyčiau sąžiningai, nelipdydamas iš savęs genialaus poeto, neapsimetinėdamas, kuo nėra. Nežongliruodamas gausybę metaforų, epitetų ar intertekstų. Jo poezija daugiau daiktavardinė, iš kasdienės būties ir buities, atminties, tėvystės, vaikystės, vyro ir moters pilnatvės ir vienatvės, laiko patirčių ir apmąstymų. Neakčiojau ir nedūsavau skaitydama. Tačiau man atrodo tarp visų poetų "nuo dievo" labai reikia ir tų, kurie rašo artimą, tykią, neperkrautą, bet įtaigią poeziją, kur gali tarp eilučių pagauti" siūlą. Tačiau ji nėra "išpažintinė" ta šiandien ydingai nuvalkiota ego aistrų ir jausmų, kančių ir traumų, ar vidinių demonų prasme. Ir todėl man ji visai patinka. Net paprastume reikalauja pastabumo, tačiau paskaitoma daugeliui. Norėtųsi daugiau. Nebūtų atrasta, jei ne Agnė ir Maironio lietuvių literatūros muziejus.
Esant miego trūkumui, keletas eilėraščių labai susišaukė tiek forma, tiek turiniu. Kita vertus, dar kartą perskaičius pailsėjusiomis akimis sunku suprasti, apie ką kalbama, dėl per didelių asmeniškumų eilėraštyje, kurie veikiausiai tik pačiam poetui suprantami. „Sąmyšio“ cikle trečiasis eilėraštis gražiai uždaro mintį. Daug dvejonių, tad gal ir tas pasimetimas eilėraščiuos tyčinis.