Loreta Tamulaitienė – Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė, trijų suaugusių vaikų mama. Anksčiau dirbo lietuvių kalbos, etikos mokytoja. Ne kartą skelbė straipsnius švietimo, kultūros temomis Lietuvos dienraščiuose, yra laimėjusi įvairių kūrybinio rašymo konkursų, tačiau, kaip teigia autorė, būtent karantino metas suteikė tokią prabangą – parašyti istoriją, į kurią sudėta tai, ką jai teko patirti dirbant Šiaulių jaunimo mokykloje. Knygos „Paraščių vaikai" autorei puikiai pavyko sukurti autentišką turinį apie jaunimo mokyklos vaikus, jų gyvenimą, taip pat ir mokyklos vadovės, mokytojų patirtį, bendraujant su vaikais, ir tėvais, kurių veiksmai dažnai netelpa į jokius įprasto elgesio rėmus.
Visas knygos istorijas jungia bendra erdvė – jaunimo mokykla, į kurią jie išstumiami – turbūt taip būtų tinkamiausia sakyti – dėl elgesio, mokymosi, socialinių ir šeiminių problemų. Kai kuriems vaikams tenka išgyventi tokių patirčių, kurios sunkiai būtų pakeliamos ir suaugusiam, gyvenimo patirties įgijusiam žmogui.
Šiaulių jaunimo mokykla, gyvavusi du dešimtmečius, bus uždaryta 2022-aisiais, o visų tokių įstaigų Lietuvoje turėtų nelikti iki 2025 m. Taigi ši knyga – lyg duoklė toms įstaigoms, kuriose užgimusios istorijos nukeliaus užmarštin. Šios istorijos – išties unikalios, nepakartojamos, gebančios skaitytoją permąstyti savo požiūrį į skaudžius, tarytum nustumtus į paraštę gyvenimo reiškinius. Kai kurios istorijos primena Vandos Juknaitės aprašytas dramatiškas patirtis.
Visi vardai, situacijos knygoje pakeistos, autentiški įvykiai apipinti kūrybine išmone.
Visiškai neadekvatus vertinimas žvaigždutėmis, bet man taip šįkart norėjosi, nes: 1. gimtieji Šiauliai (kiekviena paminėta gatvė, parduotuvė, kino teatras, kt. - pažįstama ir jau nostalgiją kelia (ką tik suskaičiavau, kad ten nebegyvenu jau 25 metus - "oooo, kaip bėga metai"); 2. mokykloje (vidurinėje, ne toje, kuri knygoje minima) dirbau tik vienerius mokslo metus, tačiau teko pačiai susipažinti su "paraščių vaikais", jau tada mane skaudino daugumos pedagoginių darbuotojų ir kitų suaugusiųjų požiūris į juos: išmesti, pašalinti, ignoruoti, neduoti šanso, nusispjauti ir pan.; 3. nors knygoje aprašo tas žiauraus, netikusio, š...ino gyvenimo, kuriame nėra meilės ir pasitikėjimo, istorijas, bet autorė kažkaip sugeba šviesiai, su tikėjimu jas pateikti, nors ir nedailindama. Net tada, kai atrodo, kad prošvaisčių išsikapstyti ar pakeisti kelio kryptį šansų nėra; 4. paskaitai tokią knygą ir supranti, kaip vis dėlto gerai gyveni.
<...Net suaugusį žmogų motinos žodžiai gali įkvėpti arba sužlugdyti, paversti rafinuotu ciniku arba amžinu dvasios benamiu, klajūnu, susigundančiu viskuo, kas žada ,,meilės pėdsaką'' ar ,,meilės skonį'' .....>
Tai knyga, apie "sunkius" vaikus. Apie tai, kad visi linkę tik teisti, bet neišklausyti ir suprasti. Apie tai, kad ne viskas juoda ir lieka juoda, kad yra ir kitų spalvų. Knyga, palietusi mano širdį labai labai.
KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS. SKIRTA KURŠĖNŲ KNYGŲ KLUBUI „(Ne)keista skaityti“ APTARTI.
Knyga yra apie vaikus lankančius mokyklą skirtą blogo elgesio vaikams. Ši knyga paliko dviprasmiškų jausmų: buvo ir įdomu skaityti apie veikėjus, bet tuo pačiu ir nelabai norėjau skaityti šitą knygą. Iš dalies dabar kitaip imsiu žvelgti į paauglius, kurie linkę nusikalsti, blogai elgiasi ir dauguma yra iš vaikų globos namų. Jie nekalti, kad yra tokio sunkaus charakterio – aplink kalta, kur jie auga.
Labai nedaug trūko ir man pačiam iki globos namų, bet laimei turėjau mylinčius senelius ir prosenelius. Dabar kai jau esu suaugęs privengiu šiuolaikinių paauglių, nes tokių pilna mano mažame miestelyje kaip kad aprašomi knygoje. Bet suprantu, kad jie blogai elgtis išmoksta dėl nepriežiūros, blogo auklėjimo ir t.t. Man labai gaila vaikų, kurie nepatiria tėvų ir šeimos meilės ir rūpesčio.
Deivido ir Emos istorijos buvo tikrai labai įdomios ir tęsiau skaitymą tik dėl jų. Kitu atveju norėjau jau numesti knygą. Bet kadangi nemėgstu nebaigtų knygų, tai pabaigiau pasistengęs. Tai tikrai nebuvo mano stiliaus knyga, bet džiaugiuosi ją įveikęs. Patiko, kad veiksmas vyksta Šiauliuose, tai visos vietovės buvo gerai žinomos, bet visa kita buvo liūdna. Knyga tikrai liūdna, bet kaip gerai, kad su gražia pabaiga.
Rekomenduoju perskaityti visiems, kas augina vaikus arba dirba su jais.
Man knyga pasirodė reikalinga ir sprogdinanti visus socialinius burbulus, kuriuose esu. Bet tuo pačiu - esu augus kieme su čigonais Kėdainių rajone, kurį paminėjus, visi išsigąsdavo, todėl man ji buvo kaip priminimas, kokių gyvenimo istorijų būna, ir ne tik retkarčiais pasitaikančių.
Knygoje jaunimo mokyklos, į kurią siunčiami vaikai, kurie išsišoka, nepritampa, neatitinka standartų, direktorė pasakoja savo atradimus, požiūrį ir tos mokyklos mokinių istorijas. Tai nėra lengva knyga. Visą laiką turėjau sau priminti, kad pasakojami realūs įvykiai ir žmonių gyvenimai. Požiūrio tašką keitė ryškiai perteikiamas autorės žvilgsnis:
"Bet gyvenimo patirtis sako, kad viskas, kas nutinka kitiems, gali nutikti ir tau. Viskas. Neišsižadėk nieko. Niekuo nesistebėk. Priimk. Jei gali, padėk. Tai visa gyvenimo filosofija."
Autorė viltingai, bet ir racionaliai stebi kiekvieną mokinį, bando atrasti ryšį, bando perprasti jo asmeninę istoriją ir palūžus verkia kartu. Man ji - gražus empatijos, stiprybės ir įkvėpimo šaltinis.
Kai teko paragauti psichologijos studijų, viena dėstytoja sakydavo, kad vis reikia išeiti iš savo socialinio rato tam, kad plėstume akiratį, kad negalvotume, kad visas pasaulis gyvena taip, kaip aš, tam, kad sutikę kitą nenustebdume, nebūtume šokiruoti, bet iškart galėtume priimti ir mąstyti, kaip galime padėti. O ši knyga tokia ir yra. Ji išsprogdina muilo burbulus galvoj ir širdy, istorijos grynos, nenušlifuotos, kartais jas skauda skaityt, kartais nesinori žinot. Bet ji tokia reikalinga ypač tiems, kurie susiduria su vaikų nepritapimu, apleistumu, nepriežiūra ir nemeile. Ji moko, kad kiekvienam reikia žmogaus, į kurį galėtum remtis. Ir kiek daug gali toks kito priėmimas.
"...čia - kiekvienas vaikas bus ne puslapis, o atskira knyga, su savita įžanga ir skirtingu epilogu, knyga, reikalaujanti specialaus įsijautimo, kad galėtum suprasti ir bent kiek pakeisti siužeto vingius. Diena iš dienos bendraudama su mokiniais Lora pajuto, kad santykiais su jais yra be falšo, jei pats toks esi. Lyg dovanos be aksominės dėžutės. Pliki grynuoliai."
"Čia - kiekvienas vaikas bus ne puslapis, o atskira knyga, reikalaujanti specialaus įsijautimo, kad galėtum suprasti ir bent kažkiek pakeisti siužeto vingius. Labiausiai ją trikdė vaikų gyvenimo istorijos. Nė viena jų nebuvo paprasta, nesikartojo, visos kupinos nevaikiškos patirties - jie vogė, melavo, smurtavo, skurdo ir badavo, buvo palikti tėvų, prekiavo nelegaliais dalykais, anksti pradėjo lytinį gyvenimą, prievartavo ir buvo prievartaujami, norėjo būti pamatyti, išgirsti ir labai ilgėjosi meilės. Šiuo atveju, patyrę sunkaus, gramzdinančio gyvenimo išbandymus, jie buvo pranašesni už daugelį savo mokytojų. Kartais atrodydavo, kad gilesnio gyvenimo dugno jau ir būti nebegali, bet kaskart ji atrasdavo, jog gali būti ir blogiau". Labai sunki knyga apie tuos vaikus, kurių "nereikia".
Itin stiprus skaitinys. Kaip pedagogę - asmeniškai paliečia ir kviečia dar kartą išgyventi kalnus situacijų... kaip žmogų - sukausto, nes kiek daug mes nežinome ir nematome kai netenka susidurti... kaip mamą - tiesiog rakina ir virina kraują, norisi visus vaikus priglausti ir parodyti kokie jie visi savaip svarbūs ir ypatingi... kaip pilietę - norisi paklausti kur mes taip visi kartu kaip visuomenė klystame, kad mūsų tarpe tiek apleistų augančių, apleistų ir išduotų pačių artimiausi (ir ne tik) širdžių... Nepaliesti negali, neįtraukti negali. Visas emocijų spektras, situacijos, rodos, iš filmo ar serialo, sunku net pripažinti jog tai realybė, nesumeluoti jausmai bei gyvenimai. Labai visiems rekomenduoju pamatyti pedagogo realybės bei ne vieno vaiko Lietuvoje vis dar ištinkantį gyvenimą.
Tai yra jautrus pasakojimas apie kitokią visuomenės pusę. Knyga verčia susimąstyti ir giliau pažvelgti į visuomenės problemas ir spragas tiek švietime, tiek auklėjime namuose. Tuo pačiu metu ši istorija supažindina su vaikų mąstysena ir psichologijos elementais. Tikrai rekomenduočiau paskaityti kiekvienam.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Kai nori pažinti truputį kitokius žmones... Kai nori suvokti, kad kartais už labai silpnų pečių slepiasi stipri praeitis. Ne visada gera, ne visada norinti lengvai paleisti... Čia tarytum pravertos durys i kitą kambarį, į pasaulį kitame išmatavime.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Labai gera. Aprašytos sukrečiančios, tikros istorijos. Daug tamsos, bet ir šviesos palikta – vilties, kad jei nori, stengiasi, išdrįsta atsiremti į kito petį, žmogus gali išsikapanoti iš skurdo, nusikaltimų ir visokio negėrio.
Lietuvoje labai trūksta tikros socialdemokratiškos minties, holistinio požiūrio į skurdą. Ši knyga tikras švyturys tiems, kas nori suprasti problematiškus vaikus, paauglius, skurdo kilmę, priežastis. Labai daug gerų įžvalgų apie tėvystę ir motinystę, savigarbą ir orumą, kurios išliks ilgam atmintyje. Kiekviena istorija suvirpina vidines stygas. Su nekantrumu laukdavau, kada vėl galėsiu prisėsti skaityti šią knygą ir sužinoti kaip pasisuko vieno ar kito veikėjo likimas. Rašymo stilius puikus, skaitytojas gražiai vedamas per istorijas, jam paliekama siurprizų, įdomiai vystomas siužetas. Autorė atvirai rašo apie save, savo išgyvenimus ir mokymosi kelią dirbant su šiais nemylimais ir atstumtais vaikais, apie savo išankstines klaidingas nuostatas, įvairių situacijų akligatvius, įtampos kupinas akimirkas. Knyga labai gerai atskleidžia kokia visuomenė esame. Ačiū autorei, kad rašo. Rašykite dar! Visiems rekomenduoju, kas domisi šiomis temomis. Paprastai nerašau atsiliepimų knygoms, bet šiuo atveju jaučiau pareigą tai padaryti.
Jau pirmuose knygos puslapiuose atpažinau mokyklą, apie kurią rašoma, nes tame rajone praleidau nemažą dalį savo vaikystės ir ankstyvosios paauglystės - ten gyveno mano bendraamžė pusseserė, su kuria leisdavome nerūpestingas dienas. Šiauliuose augdama nesijaučiau gyvenanti burbule, mes mačiau įvairias miesto dalis, skirtingų socialinių sluoksnių žmones, ne tik “normas” atitinkančius, bet ir paribiuose esančius. Romanas palietė ne tik dėl aprašomos vietos, bet ir dėl mano laikmečio, jo problematikos, kurioje augau ir kurią patyriau. Man šis romanas yra stipriai realistinis, laikotarpio antologija, išjaustas, perprastas ir gyvas sava istorija.
Labai gera knyga apie taip vadinamus "sunkius" vaikus. Autorė pateikia labai šiuolaikišką, humanišką, šiltais jausmais ir geranoriškumu paremtą požiūrį į tokių vaikų ugdymą jaunimo mokykloje Šiauliuose. Puikus pasakojimas, parodantis autorės aukštą pedagoginį, psichologinį ir bendražmogišką išprusimą, labai skirtingą nei daugumos jaunimo mokyklų direktorių (deja)