Vakaras dega

by Antanas Šimkus, Deimantė Rybakovienė (Illustrator)

„Poetas Antanas Šimkus nevargina skaitytojų nei publikacijų, nei knygų gausa. Pirmąją knygą „Skradžiai“ išleido 1999 m., antrąją „Sezonas baigtas“ 2010 m., po jos 2012 m. išėjo knyga vaikams „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“. Nuo to laiko, kai tapo žurnalo „Metai“ vyriausiuoju redaktoriumi, tame žurnale ir kitur vis pasirodo jo eseistikos apie literatūrą, kultūrą, žiniasklaidos padėtį. Ji savita – apmąstymus lengvai supina su asmeniškomis patirtimis ir įdėmiu gyvenimo stebėjimu.

Antanas Šimkus poeziją rašo taip, lyg nebūtų nei skaitęs, nei girdėjęs, kokias naujų kylančių bangų keteras gaudo nūnai populiarėjantys poetai. Žinoma, ir girdėjęs, ir skaitęs, bet vis tiek ramiai eina savo keliu. Literatūrinė bendruomenė, kai buvo jaunas, matydavo jį kartu su Valdemaru Kukulu. Kai kas iš tos literatūrinės draugystės išliko: eilėraštis turi atkurti dvasios būseną ir žvelgti aukštyn.

Vis dėlto svarbu, kai eilėraštis nėra iš nieko. Būta, įsiminta, pajausta, norėta išsakyti. Išsisakoma be pasidraskymų, bet matykime, kad Antano Šimkaus poezijoje daug vėjo. Skatinimo matyti, kas nematoma: Praskrido šešėlis, o slibino niekas nematė. Na, ir ironijos: Nes tamsūs mūsų šviesūs reikalai. Gali taip atrodyti, kai vakaras dega“, – Valentinas Sventickas.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Genres: Poetry

88 pages, Unknown Binding

First published January 1, 2022

Reviews

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Ar pastebėjot, kad kažkuriuo metu maždaug keturiasdešimtmečiai poetai parodo, kad patiria kokį nors lūžį? Nustoja draskytis, eksperimentuoti. Poezijoje prasideda eschatologiškasis etapas, ateina susitaikymų laikas.

Antano Šimkaus „Vakaras dega“ šitą dėsnį patvirtina. Tai neprasta knyga, kuri primena klasikinius dalykus, kuriuos kartais pamirštam: tik poezijai būdingą „belaikį“ buvimą, kai ne remiesi į tikrovę, bet kiekvienu eilėraščiu sukuria atskirą; dėmesį mažiems dalykams (čia nesinori „žodžių vėliavėlių“, „žodžių blizgučių“, simpatiškos „mažosios dienos“), kartais kenčiančio, kartais kritiško stebėtojo poziciją, melodingumą (poetas sugeba įgarsinti tekstus taip, kad atsiveria įvairovė). Galiausiai išnaudoja klasikinį žmogaus kelionėje topą, tačiau nerašo pasakų, nes išbandymai laukia ant kiekvieno posūkio/sezono. Šimkui tradicinis peizažas pirmiausia suasmenintas. Į kelią, upę, vėją (šilo juostą mėlyną…) jis nenori sudėti didelių reikšmių ir laiko jį vidinio pasaulio apvalkalu.

Kai apie visus šituos dalykus galvoji, atrodo, kad Šimkus eina pramintais keliais, artėja prie banalybės pakraščio, na, ir kam. Bet skaičiau ir man tikrai patiko, kaip daugelyje eilėraščių jis elgiasi, kaip lanksto klasikinio žodžio žaizdrą, o jo stiliui būdinga taupi, beveik vienažodė kalba išsitenka. Vėl skaičiau nepretenzingą poeziją, kuri rašoma iš savęs, bet kartu formuluojama taip, kad savo forma, o gal prigimtim duotų peno skaitytojui (šviesos!).
Ir tai gerai: Šimkaus poezija išgyvens.

[Skaistė · Rating 3 out of 5]

kaip ir daugelis rašo – paprasta. šitai patiko. pridėčiau, dar kad tikra ir kad labiau ruduo.

3, nes nė vienas eilėraštis nenusėdo. gal reikėjo pasilikt rudeniui?

p. s. linkėjimai iš Tyliojo skaitymo vakarėlio Bernardinų sode, kurio metu ir perskaičiau. 🌳

[Lijana · Rating 3 out of 5]

paprastai, bet ne prastai.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: Ir metai sugrąžina mums žodžius / Ištrupina kreida ir kaulais, / Yra tiktai tokia žiema – kitos nebus: / Mes esam jau druska. Ir žemė.

Klasikinė eilėdara, klasikiniai leitmotyvai. Kylantys ne iš banalumo, o iš nuovargio bėgti ir vytis: naujas tendencijas, madas, gyvenimą. Nesurezonuos, kai linksma, pikta ar smalsu, tačiau kai vakaras dega ir niekur neskubi, tokia poezija/pasakojimas labai atliepia.

[Nerijus Cibulskas]

Naujausiame A.Šimkaus rinkinyje „Vakaras dega“ galima rasti trumpą atokvėpį nuo šiandienę poeziją krečiančios daugžodystės, triukšmo formų, šoko terapijų. Knygos redaktorius Valentinas Sventickas užsimena, kad A.Šimkaus poezijoje daug vėjo. Taip, knygoje atmosfera vėjuota, šis vėjas keliauja savo keliais, bet netampa skersvėju. Nors tai ir alkanas vėjas, net pats alkis, „Mediniais stebuklais kūrentas, / Dūmų sruogom maitintas“ (p. 30), tačiau patirties sutramdytas, ištreniruotas. Ar kiekviena nauja poeto knyga turi būti žiežirba, kūliaverstis per save, inovacija? Man jau taip nebeatrodo.

https://370.diena.lt/2022/08/01/skait...

[cypt · Rating 4 out of 5]

Tikra keturių žvaigždučių knyga - nenuneša stogo, bet tiesiog paprastai ir aiškiai gera. Iš pradžių skaitydama spjaudžiausi, galvojau kad čia toks šiuolaikinis Strielkūnas, pvz:


[...]
Vitražas, saulė, šviesos, trupiniai -
Iš ten, iš ten - šios plunksnos, ašarėlės,
O gal ne veltui šitaip gyvenai?
Ir neša žodį lyg blizgutį vėjas...
(p. 14)


Leliumai

Taip nykiai tuščia.
Tik žodžio kišenėje
Švilpauja vėjas
(p. 34)


- bet galiausiai, skaitydama toliau, kažkaip nusiraminau ir įsiklausiau, ir užsivedžiau tuo Šimkaus vakaru ir gamta, ir nenaujomis (gal dėl to geromis?) metaforomis. Koks geras - paprasta ir klasikine prasme. Neringa Butnoriūtė čia ją išanalizavo ir viską įžodino, o va mano mėgstamiausias iš knygos:


Lyg žiūrėtum

Lyg žiūrėtum į degantį lietų, lyg žiūrėtum į lyjančią ugnį,
Lyg regėtum tik tą, kuris regi tik lietų ir ugnį -
O namai, o kur tavo namai su langais, su didžiuliais langais į bedugnę?

Lyg lankytų draugai, lyg geriausi išėję draugai vėl lankytų,
Lyg negestų ugnis, lyg už lango vis lytų ir lytų,
Ir ruduo, ir pavasaris čia, lyg ne veltui tiek metų rašyta,

Ir nėra jokio laiko prasmingo,
Tiktai tas, kuris dega ir lyja,
Kai žiūriu į tave.
(p. 81)


Vat visa geroji knygos dalis (paskutinė) tokia ir yra: kažkokie gatavi vaizdiniai (namai, langai, dangus, vėjas, debesys etc etc), bet jie nei sudramatinami kaip pas kokį Marcinkevičių, nei subuitinami kaip pas Martinaitį, tokie kaip senas geras, pvz, Steinbecko romanas - ir užtektinai metaforiškas, ir užtektinai egzistencialistinis, pakankamai bendras, kad jaustum tam pasauliui artimumą, bet ir ne tiek bendras, kad skambėtų visai banaliai. Išties nebūčiau pagalvojusi, kad tokia poetika gali patikti ir dar net labai patikti. Bet gal - atradinėju dviratį - klasika ir yra ne tai, kas tiesiog sena, o tam tikra poetika. Tokia - Šimkaus - klasika man prie širdies, o ne kokie nors Stankevičiaus pasivėžinimai.

O šitas jau kaip Martinaitis (nekukutinis) + Bradūnas + Degėsys, ir ką - pavieniui jie gražu, bet su išlygom - kas per sentimentalus, kas per dramatinis. O pas Šimkų tos gaidos viena kitą atsveria ir visai sudera:


Namų

Šešėlis kreivos obelies
Iš lėto prieš naktį ilgės.
O tu vis ilgėsies namų
Ir kvapo tamsos obuolių.

Raudonas raudonas dangus,
Sudeginęs tavo vardus,
Šešėly kreivos obelies
Vėl perrašyt viską pakvies.

Vėl kvepia tamsos obuoliai,
Rašai apie juos, nes namai,
Kurių taip liepsnotai ilgies,
Išaugs ant kreivos obelies -

Ir laimins lyg Dievo ranka
Gumbuota bevardė šaka,
Ir supsis iš lėto namai
Ir kvapnūs tamsos obuoliai.
(p. 51)


Laiko mašina ir tekstų mašina, ir sykiu ji mane transportavo į pačią eilėraščių skaitymo pradžią kažkelintoj klasėj, kai ir Marcinkevičius atrodė toks maždaug popiežius, ir apskritai buvo neaišku, kaip va taip susidėlioja eilutės, kad kažkas kartojasi ir per tuos pasikartojimus sykiu pasikeičia, ir pats tas pokytis, kad jis vyksta, gražus ne mažiau nei visų tų žodžių turinys. Šimkaus knyga tą priminė, tik sąžiningiau ir švariau nei visi ten marcinkevičiai. Džiaugiuos atradusi.

[Virga · Rating 5 out of 5]

Knyga EILĖRAŠČIŲ visiškai ta prasme, kaip jie įsivaizduojami nuo pirmos klasės iki pat kol akys knygą dar rodo. Ir jiems nieko negali prikišti - skaidrūs, gražūs, be nė vieno atsitiktinio žodžio. Tokie suvoktai klasikiniai, suvoktai ironiškai banalūs, tiesūs ir paprasti. Atrodo, kad Šimkus išardė kalbą ir iš naujo dėlioja iš tų mažų nuemocintų dalelių keistus vaizdinius, tokius stilizuotus.

Gražiausią eilėraštį - "Lyg žiūrėtum" - jau išrašė Cypt, tai nebekartosiu, kitus du atsitiktinius išrašau:

-------------------------------

Link Bernardinų kapinių

Link Bernardinų kapinių
Per slėnį nuslenka šviesa.
Ruduo saulėtas. Taip, gražus.
Įvairiaspalvė ketera.

Neatpažintas, bet žvėris.
Šešėlis Užupio kiemais.
Ir nenumaldomai - naktis,
Nelyg netyčia užklupai

Ją ilgintis laužų liepsnos,
Gyvybės iš tylos akių,
Ir to, ko jau nepakartos
Tokie kaip aš, tokie kaip tu.

---------------------

Staiga pamačiau

kai šitaip į tuštumą bėga vagonai
kai laikas nuo laiko be saiko be saiko
naktiniuos namuos nebe mano ikonos
ir viešpaties metai išaugo į vaiką

o vaikas per miegą vis bėga vis bėga
o laikas nuo laiko be saiko be saiko
per trumpas gyvenimui šis pasaitėlis
ir laisvė išeiti liks laisve išeiti

ir štai vėl į paryčius bėga vagonai
taip laikas nuo laiko be saiko be saiko
kartoju iš liūdesio laimei kartoju

tu taip netikėtai išaugai

tu taip netikėtai

[Kristina Monika · Rating 3 out of 5]

Vos prieš porą mėnesių pabaigiau A. Šimkaus ankstesnę poezijos knygą "sezonas baigtas". Ir perskaičiusi "Vakaras dega", truputį nustebau - tai tikrai A. Šimkus (galima atpažinti), bet jau kitoks.
Bet po to atidžiau pasižiūrėjau, kad knygas skiria visi 10 metų :)

Čia neberadau to bliuzo ir ritmo kaip ankstesnėje knygoje. Atsirado daugiau rimties, gamtos (knyga net padalinta į keturis metų laikus).
Pirmą kartą perskaičiusi, pagalvojau, kad ji ne man (gal dėl to skirtumo su "sezonas dega"). Bet po to paėmiau ją į rankas antrą kartą, po to ir trečią - ir su kiekvienu kartu joje vis daugiau randu eilučių ir sau. Ir ne vieną.

[Dovilė P · Rating 5 out of 5]

Gera, kad dar yra tokių eilėraščių.
Nesislepiama už įmantrių eilučių. Čia ne tie nesibaigiančiu srautu besiliejantys tekstai, kuriuos skaityti neretai būna tiesiog... nuobodu. Kai žodžiai skandina vienas kitą žodžių jūroj ir nei vienas iš jų nesvarbus. Tiesą pasakius, dažnai net neaišku, kas ten svarbu. Čia viskas kitaip. Klasikinė eilėraščio forma padeda sutramdyti nerimastingas vidines būsenas leisdama joms suskambėti stipriau. Vakaras dega ir jau niekuomet nebebus taip, kaip buvo. Nusinešė laikas, išpustė, išdegino (Varovai. Dienos. Tuščios bylos. / Lietus. Medžioklė. Kapinynas. / Dangus rieškučiom iš pelkyno. / Išbėgo pro pirštus. Negrįžo. / 22psl. ).
Nedaugiažodžiaujama, todėl aiškiai prabyla į eilutes sudėtas gyvenimas, be užuolankų kalbantis apie tai, kas neišpildyta (Dunksi kamuolys vakarais krepšinio aikštelėje, / Šešėliai renkasi apmėtyti savo vienatvės, / Tuoj nusileisiu ir aš apačion, / Šitiek metų už grotų, / Šitiek metų dovanai, / 50 psl.)

Paukščiai, vėjas, pelenai... į skutus susiplėšantys šešėliai. Pamažu viskas išeina, bet vistiek kartojasi. Keičiasi metų laikai (knyga prasideda žiema ir baigiasi rudeniu). Ačiū autoriui, kad čia dar yra gražių dalykų, kad dar yra kur sielą išleist paganyt. Paprasto grožio, kurio vienaip ar kitaip visi ilgimės.
Kol sukasi pasaulis, tol sukasi gyvenimo pasaka (Naktis. Užuolaida – nė krust. Žvaigždynai. / Čionai. Tenai. Sidabrakailė vilkė / Artėja. Tolsta. Tyliai tyliai. / 22 psl.)

Ilgi šešėliai , vakarui degant, bet viltis už juos stipresnė (Nežinau, kiek mums liko,/ Tačiau šiandien yra dar/ Beveik pilnos kišenės/ Nenumaldomų žodžių, tylos trupinių./ 20 psl.)

[Mantas Balakauskas · Rating 3 out of 5]

Puikiai sudėliota knyga, atrodo, kad kiekvienas tekstas yra būtent ten kur ir turi būti, bet ir praplaukia tekstai kaip vakaras po kurio bus kitas vakaras ir kitas vakaras ir tt.

[Aušrinė Norvaišienė · Rating 5 out of 5]

Kai vieną murziną rytą
Ateisi, žiema jau bus vakarykštė.
Aš lauksiu tavęs. Aš būsiu laukimas.
Ir viskas. Likimas ir rykštė.
💌