What do you think?
Rate this book
Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga
Šios penkios istorijos tarpusavyje nesusijusios, bet turi tą pačią teminę ašį. Visos jos prasideda tame pačiame taške – susitinka moteris ir vyras. Įvyksta tai, kas jau aprašyta tūkstančiuose knygų – užgimsta meilė. Daugybę kartų jausmas tas pats, o jo patyrimas – visiškai unikalus. Šio jausmo istorijų veikėjai ir laukia, ir bijo. Jie atsisako visko, ką iki šiol turėjo. Viliasi gauti daugiau ir drauge baiminasi susinaikinti. Kartais ieškojimo procesas užtrunka labai ilgai, o kartais pasibaigia net neprasidėjęs. Kai kada, susiaurėjus regos laukui, žmonės pasiklysta, liaujasi ieškoję ir tampa priklausomi nuo aplinkybių, nuo savo skausmo, taip žalodami save ir visa, kas yra aplinkui. O kai kada – priešingai. Meilė atveria sielos vartus, užgydo žaizdas, gražina tikėjimą.
Visos penkios istorijos prasideda tame pačiame taške, o baigiasi visiškai skirtingai. Pavadinimas žada laimingą pabaigą. Tačiau kokia meilės pabaiga yra laiminga? Ar meilė iš vis kada nors baigiasi? O jei baigiasi, ar verta mylėti?
„Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga" – šeštoji Rasos Aškinytės knyga, stilistiškai pratęsianti rašytojos grožinės kūrybos liniją.
Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, penkių romanų autorė, 2014 m. Metų knygos rinkimų konkurso ir 2017 m. Juozo Paukštelio premijos laureatė. Kūryba universali turinio ir formos atžvilgiu. Kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių.
„Skaitydama Rasos Aškinytės „laimingąsias" istorijas apstulbusi klausiau savęs: negi kas nors papasakojo autorei mano gyvenimą? Iš kur ji taip žino, atspėja, regi, ką galėjau patirti ar patyriau? Kiekvienas iš penkių pasakojimų vienaip ar kitaip kalbėjo ir apie mane, skaitančiąją. Raganavimą ignoruodama, literatūros skrodžiančia įžvelgimų galia žaviuosi, ir ji nesiliauja mane stulbinusi. Rasa šioje knygoje įspėdama ir atverdama moters prigimtį tai ištarė su meile ir atjauta. Feminizmas? Manau, ne. Knyga – visų moters sielos gyvenimo upių sutekėjimas į pažinimo jūrą. O joje – gelmių gelmės, – Dovilė Zelčiūtė.
Visos penkios istorijos prasideda tame pačiame taške, o baigiasi visiškai skirtingai. Pavadinimas žada laimingą pabaigą. Tačiau kokia meilės pabaiga yra laiminga? Ar meilė iš vis kada nors baigiasi? O jei baigiasi, ar verta mylėti?
„Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga" – šeštoji Rasos Aškinytės knyga, stilistiškai pratęsianti rašytojos grožinės kūrybos liniją.
Rasa Aškinytė – viena įdomiausių šiandienos lietuvių prozininkių, penkių romanų autorė, 2014 m. Metų knygos rinkimų konkurso ir 2017 m. Juozo Paukštelio premijos laureatė. Kūryba universali turinio ir formos atžvilgiu. Kūriniuose istorinis ir kultūrinis kontekstas vilioja intelektiniu klodu, o siužetinė linija dažnai primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių.
„Skaitydama Rasos Aškinytės „laimingąsias" istorijas apstulbusi klausiau savęs: negi kas nors papasakojo autorei mano gyvenimą? Iš kur ji taip žino, atspėja, regi, ką galėjau patirti ar patyriau? Kiekvienas iš penkių pasakojimų vienaip ar kitaip kalbėjo ir apie mane, skaitančiąją. Raganavimą ignoruodama, literatūros skrodžiančia įžvelgimų galia žaviuosi, ir ji nesiliauja mane stulbinusi. Rasa šioje knygoje įspėdama ir atverdama moters prigimtį tai ištarė su meile ir atjauta. Feminizmas? Manau, ne. Knyga – visų moters sielos gyvenimo upių sutekėjimas į pažinimo jūrą. O joje – gelmių gelmės, – Dovilė Zelčiūtė.
Unknown Binding
First published January 1, 2022
3 people are currently reading
31 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 12 of 12 reviews
June 21, 2022
3/5
„Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos seka smegenys ir kiti organai. Gaila tik gimdos.“
Viršelis tiek ironiškas, kad trenkia tiesiai į tarpuakį savo akivaizdumu – ar tikrai jau tokia laiminga pabaiga? Dar kai lietuvės pavardė viršuje. Stereotipas? Tai faktas, bet šiuo atveju – teisingas. Džiaugsmo mažai, o kaip mane patraukęs atsiliepimas ant nugarėlės pastebi – feminizmo irgi mažokai. Niekas jo ir nežadėjo, bet man kliūna ideologiškai ir nieko negaliu su savimi padaryti – moterys čia tik apie vyrus ir apie vaikus, be jų nyksta ir vargsta, liūdi ir žudosi, tampa pelenais ir dulkėmis, traukiasi kaip razinos ir traukiasi į paraštes, raukšlėjasi ir byra. Tuo pačiu viskas kažkaip vis liaudiškai, gal net kažkiek atsigręžiant į tą „moters deivės“ simbolizmą, pagonybę ir aukuro kūrenimą, kažkokias aukštesnes jėgas, dieviškumą, bet tuo pat metu ir labai niūriai, skausmingai, be dvasios, be vilties, be prošvaisčių. Ir visos penkios istorijos išsiskiria tik keliais aspektais, o bendrai suvienodėja, ne išlaikydamos stilistinę bendrystę, o stokodamos penkių unikalių balsų.
Gal tam, kad knygą suprasčiau, reikia suprasti kaip ji, anot anotacijos, „pratęsia rašytojos kūrybos liniją“? Nežinau, bet man kliūna tas patriarchališkos visatos egocentrizmas, atsidavimas vyrui, peniui ir buvimui tik žmona ir tik mama, tas prasmės neradimas nei darbe, nei pomėgiuose, visa ko nustūmimas į antrą planą, o savęs – labiausiai. Gal tame ir esmė, tame pabaigos neturinčiame aklame atsidavime ir pasiaukojime, bet jei tai – subtili autorės ironija, feministinė lyčių realybės kritika, nesugebu jos įžvelgti, prasibrauti pro „moteris – deivė“ retoriką, kuri man tiesiog neatrodo einanti pakeliui su feminizmu. Jo čia ir nėra. Gal mano klaida buvo ieškoti to, ko autorė net nenorėjo pasakyti? Atsiliepimas ant nugarėlės žada „atvertą moters prigimtį“, „visų moters sielos gyvenimo upių sutekėjimą į pažinimo jūrą“. Nedegu noru plaukioti nei tokioje upėje, nei tokioje jūroje. Nes šiuose vandenyse visos moterys tik skęsta, kapanojasi, o gelbėjimosi ratus ir liemenes, rodos, gali išmesti nebent vyrai.
„Gimda ištuštėja pirmiausia, po jos seka smegenys ir kiti organai. Gaila tik gimdos.“
Viršelis tiek ironiškas, kad trenkia tiesiai į tarpuakį savo akivaizdumu – ar tikrai jau tokia laiminga pabaiga? Dar kai lietuvės pavardė viršuje. Stereotipas? Tai faktas, bet šiuo atveju – teisingas. Džiaugsmo mažai, o kaip mane patraukęs atsiliepimas ant nugarėlės pastebi – feminizmo irgi mažokai. Niekas jo ir nežadėjo, bet man kliūna ideologiškai ir nieko negaliu su savimi padaryti – moterys čia tik apie vyrus ir apie vaikus, be jų nyksta ir vargsta, liūdi ir žudosi, tampa pelenais ir dulkėmis, traukiasi kaip razinos ir traukiasi į paraštes, raukšlėjasi ir byra. Tuo pačiu viskas kažkaip vis liaudiškai, gal net kažkiek atsigręžiant į tą „moters deivės“ simbolizmą, pagonybę ir aukuro kūrenimą, kažkokias aukštesnes jėgas, dieviškumą, bet tuo pat metu ir labai niūriai, skausmingai, be dvasios, be vilties, be prošvaisčių. Ir visos penkios istorijos išsiskiria tik keliais aspektais, o bendrai suvienodėja, ne išlaikydamos stilistinę bendrystę, o stokodamos penkių unikalių balsų.
Gal tam, kad knygą suprasčiau, reikia suprasti kaip ji, anot anotacijos, „pratęsia rašytojos kūrybos liniją“? Nežinau, bet man kliūna tas patriarchališkos visatos egocentrizmas, atsidavimas vyrui, peniui ir buvimui tik žmona ir tik mama, tas prasmės neradimas nei darbe, nei pomėgiuose, visa ko nustūmimas į antrą planą, o savęs – labiausiai. Gal tame ir esmė, tame pabaigos neturinčiame aklame atsidavime ir pasiaukojime, bet jei tai – subtili autorės ironija, feministinė lyčių realybės kritika, nesugebu jos įžvelgti, prasibrauti pro „moteris – deivė“ retoriką, kuri man tiesiog neatrodo einanti pakeliui su feminizmu. Jo čia ir nėra. Gal mano klaida buvo ieškoti to, ko autorė net nenorėjo pasakyti? Atsiliepimas ant nugarėlės žada „atvertą moters prigimtį“, „visų moters sielos gyvenimo upių sutekėjimą į pažinimo jūrą“. Nedegu noru plaukioti nei tokioje upėje, nei tokioje jūroje. Nes šiuose vandenyse visos moterys tik skęsta, kapanojasi, o gelbėjimosi ratus ir liemenes, rodos, gali išmesti nebent vyrai.
June 7, 2022
Kodėl nerekuomenduoju dovanot Valentino dienos proga?
https://knyguziurkes.com/2022/06/07/p...
https://knyguziurkes.com/2022/06/07/p...
March 10, 2023
Gal ne laiku,o gal tai ne mano knyga.Bet man šios penkios istorijos tokios bevertės,tuščios visiškai nieko vertos. Negalėjau mėgautis skaitydama šią knygą.
This entire review has been hidden because of spoilers.
August 31, 2022
4+
Daug sarkazmo, ironijos ir teisybės apie moterų polinkį turėti toksiškus santykius.
Daug sarkazmo, ironijos ir teisybės apie moterų polinkį turėti toksiškus santykius.
May 8, 2025
Ne viskas patiko, kai kur gal per dvasinga, bet daug kas tiesiog labai atpažįstama.
November 12, 2022
Skaitant knygą neapleido jausmas, kad visoms penkioms moterims, penkių istorijų veikėjoms, reikalinga skubi pagalba - ir pirmiausia - Robin Norwood knyga "Moterys, kurios myli per stipriai". Rasos Aškinytės kuriamos istorijos man kėlė apmaudą, klausimą: "Na kodėl tos moterys taip labai nemyli savęs...". Galima sakyti, kad moterų, tiesiog susiliejančių su vyro ego, jo poreikiais likimai - puiki iliustracija mano minėtai Robin Norwood knygai. Verta paskaityti, kad susivoktum kaip apmaudžiai iš šalies atrodo toks besąlygiškas pasiaukojims ir visiškas savęs atsisakymas. Beje, autorė puikiai kuria intrigą, įvairiais nutylėjimais ir užuominomis sustiprina įtampą, skatina skaityti toliau...
February 21, 2023
Keista knyga. Iš GR atsiliepimų (pvz Patricijos čia, Loretos čia) susidariau teisingą įspūdį, kad ir meilė, ir laimė, ir rūžavas viršelis čia - ironiška (pavadinimą irgi buvau supratus kaip ironiją Penkių meilės kalbų tema), bet pasiėmusi sutrikau. Visas ketvirtas viršelio puslapis prirašytas blurbsų apie tai, kaip ta knyga atliepia moteriškumą ir moterų patirtis (tiksliau - "visas moters gyvenimo upes", "mano gyvenimą" - Zelčiūtė), kad ji apie "meilę, tirštesnę už kraują" (Ožalas), "mylinčiojo sąmonę, [...] mylinčiojo pasaulį ir [...] logikai nepaklūstančius pasirinkimus" (Vertelytė).
Tai gal vis dėlto nėr čia tos ironijos? Gal istorijos apie prievartą (fizinę ir psichologinę, šeimoje ir darbe), smurto pilną gyvenimą (abortus, kasdienį bejausmį seksą, santuoką iš apatijos, niekinimą) skaitosi kaip "moters dalies ir dalios" aprašymas? Prisiminiau Aškinytės Istorija kaip upė, kai irgi norėjosi, atsiprašau už davatkinį pasisakymą, priduoti knygos herojes į MeToo. Taip, turbūt dar labai daug kur tokios formos moteriškumas yra laikomas tikruoju, ne tik tuose trijuose blurbsuose. Ar Aškinytė čia jį demaskuoja? Kokią žinutę jos knygos mums siunčia? Ta neaiški strategija, kai tekstą gali suprast ir kaip paironizavimą, bet ir kaip Tikrą Teisibę, įdomi, ji nervuoja davatkas (pick me!), bet vis dėlto taip ir lieka neaiški. "Istorijoje" dar galėjai kurti interpretaciją apie tai, kaip per amžius niekas nesikeičia, o "Penkios istorijos" šiame kontekste atrodo kaip patrolinimas arba tiesiog to paties stereotipo eksploatacija.
Vienu žodžiu, knyga man nepatinka nė vienu pavidalu: jei tai nuoširdus tyrinėjimas moteriškumo ir jausmų - tai jis labai vienpusis ir gana atgyvenęs, jei tai ironija - nesuprantu, kas ironizuojama. Ar moterys, užstrigusios toksiniuose santykiuose? Ar apskritai romantinių santykių noras? Ar pašaipos objektas - jau pati samprata "meilė" ir širdelės, ir rūžava spalva? Skamba labai emo, o emo vis dėlto - paaugliška subkultūra.
Deep:
Įdomus stiliaus ypatumas, bet ilgainiui pradeda nervinti - kai pasakomas teiginys, bet čia pat paneigiamas, patikslinimas. Ar čia prieštaringojo moteriškumo raiška? -
Lietuvių proza lyčių klausimais at its finest:
Tai gal vis dėlto nėr čia tos ironijos? Gal istorijos apie prievartą (fizinę ir psichologinę, šeimoje ir darbe), smurto pilną gyvenimą (abortus, kasdienį bejausmį seksą, santuoką iš apatijos, niekinimą) skaitosi kaip "moters dalies ir dalios" aprašymas? Prisiminiau Aškinytės Istorija kaip upė, kai irgi norėjosi, atsiprašau už davatkinį pasisakymą, priduoti knygos herojes į MeToo. Taip, turbūt dar labai daug kur tokios formos moteriškumas yra laikomas tikruoju, ne tik tuose trijuose blurbsuose. Ar Aškinytė čia jį demaskuoja? Kokią žinutę jos knygos mums siunčia? Ta neaiški strategija, kai tekstą gali suprast ir kaip paironizavimą, bet ir kaip Tikrą Teisibę, įdomi, ji nervuoja davatkas (pick me!), bet vis dėlto taip ir lieka neaiški. "Istorijoje" dar galėjai kurti interpretaciją apie tai, kaip per amžius niekas nesikeičia, o "Penkios istorijos" šiame kontekste atrodo kaip patrolinimas arba tiesiog to paties stereotipo eksploatacija.
Vienu žodžiu, knyga man nepatinka nė vienu pavidalu: jei tai nuoširdus tyrinėjimas moteriškumo ir jausmų - tai jis labai vienpusis ir gana atgyvenęs, jei tai ironija - nesuprantu, kas ironizuojama. Ar moterys, užstrigusios toksiniuose santykiuose? Ar apskritai romantinių santykių noras? Ar pašaipos objektas - jau pati samprata "meilė" ir širdelės, ir rūžava spalva? Skamba labai emo, o emo vis dėlto - paaugliška subkultūra.
Deep:
Bet kartais atleisti būna vėlu. Kam atleisi, kad viską jau suėdė kirminai? Atleisk neatleidus, nieko nebėr. Tuščia. Skylių, ir tų neliko. Pradžioj buvo, viskas prasideda nuo skylių. Bet vėliau jų tiek padaugėja, kad daiktas pavirsta viena didele tuštuma, kurią užpildo smėlis. Laikas užkamšo visas skyles, užtaiso kaip batsiuvys batą. Paukšt, kaukšt, ir nebėra. Užlopyta. Lopas matosi, lopai visada matosi, kad ir stebuklingais siūlais siūtum. (p. 19)galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse???
Įdomus stiliaus ypatumas, bet ilgainiui pradeda nervinti - kai pasakomas teiginys, bet čia pat paneigiamas, patikslinimas. Ar čia prieštaringojo moteriškumo raiška? -
Leilos močiutė buvo kieta ir stipri, lyg perėjusi ugnį ir vandenį. Taip sakyti ne visai teisinga, nes ji niekur nėjo. Per vandenį ėjo jos mylimasis. Atplaukė vidurvasarį, kaip ledo lytis vandenynu. Ne tik atplaukė, bet dar ir sepynis šimtus kilometrų šliaužė dykuma, nes būtent toks atstumas skyrė Leilos močiutės namus nuo artimiausio kranto. (p. 22)o aš nuvažiuosiu prie jūros, o gal ne.
Lietuvių proza lyčių klausimais at its finest:
Kūnas ir siela džiūsta, skysčiai užleidžia vietą prisiminimams ir dulkėms. Gyvybė paremta skysčiais. Gyvybės vanduo, motinos pienas, sperma, kraujas, tulžis, seilės. Skystis, drėgmė reiškia gyvybę, sausuma reiškia mirtį. Skysčių kiekis pasaulyje yra ribotas. Pasaulis - tai ekvilibriumas, vieni turi daugiau kitų sąskaita. Pavydas paremtas kova dėl išlikimo, tai ne šiaip įgeidis, o gyvybės ir mirties klausimas. (p. 58)skamba kaip Daujotytės paskaita, tas nėra savaime blogai, tiesiog reprezentuoja gamtišką esencialistinį gaivalą (dažnas žodis buvo filologyne, geri laikai..), kurio prozoje gal nelabai daug kas pasiilgo, aš tai tikrai ne.
September 24, 2022
,,Apie žmogų galima spręsti tik iš to, kas jam juokinga."
,,Viskas yra taip, kaip yra, ne kaip turėtų būti."
PATIKO.
Tegul rožinis ryškus viršelis jūsų neapgauna. Nėra čia tie santykiai rožėmis kloti. Ir rožinius akinius tenka po kurio laiko nusiimti.
Apie toksiškus ir (ne)laimingus santykius, atvirai, ir su ironija. Atpažinus save darėsi kiek nejauku, bet gyvenimo nepakeitė.
Rasos ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo" man patiko labiau. Ten buvo daug stipriau ir labiau kirto per paširdžius (bent jau tada kai skaičiau, o tai seniai buvo).
,,Viskas yra taip, kaip yra, ne kaip turėtų būti."
PATIKO.
Tegul rožinis ryškus viršelis jūsų neapgauna. Nėra čia tie santykiai rožėmis kloti. Ir rožinius akinius tenka po kurio laiko nusiimti.
Apie toksiškus ir (ne)laimingus santykius, atvirai, ir su ironija. Atpažinus save darėsi kiek nejauku, bet gyvenimo nepakeitė.
Rasos ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo" man patiko labiau. Ten buvo daug stipriau ir labiau kirto per paširdžius (bent jau tada kai skaičiau, o tai seniai buvo).
did-not-finish
May 1, 2025bandėm heiterių klubą pradėt su šia knyga, bet net iš tokių pikdžiugiškų paskatų nepavyko prasiskinti iki antros istorijos
August 10, 2022
„Meilė, dievų kerštas ir prakeiksmas, iliuzijų ir sapnų pasaulis, klounų akrobatika visatos cirke. Kitų gyvenimai tokie menkučiai, tik mūsų pačių meilė neatrodo patetiška. Gaivalas, iš niekur neatsirandantis ir niekur nedingstantis, iškreipiantis vaizdą, pakeičiantis spalvas. Temperatūros, slėgio ir fluidų poveikis, paspartinantis metamorfizmo procesus ir pakeičiantis struktūrą. Galimybė grįžti į pradinę padėtį lygi nuliui, klaidos tikimybė artėja prie begalybės, o klaidos kaina neproporcinga ir neadekvati.“
Rasa Aškinytė skaitytojui į knygą sudėjo penkias meilės istorijas su laiminga pabaiga. Perskaičiusi pirmąją istoriją, galvojau, kur gi ta laiminga pabaiga? Liko kažkoks keistas jausmas. Iki šiol nežinau, ar teisingai supratau, tačiau perskaičius visas, į galvą susisuko tokia mintis. Visose istorijose yra veikėja, kuri alksta meilės, siekia jos savais būdais. Man pasirodė, kad ta laiminga pabaiga ir yra tai, kaip reikia meilės kiekvienam žmogui, kaip svarbu jos siekti ir nebijoti pasirodyti kvailiu. Nes juk įsimylėjęs žmogus dažniausiai būna tarsi apsvaigęs ir garsėja gal kiek neracionaliais sprendimais.
„Nori sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, žiūrėk į jį įsimylėjusį.“
Juk meilės jausmas mums suteikia gyvumo, o ne vienoje istorijoje yra kalbama apie negyvus gyvuosius. Meilė mus pakelia, suteikia gyvenimui spalvų, tačiau yra žmonių, kurie meilės savo kelyje nepastebi, ją pamiršta arba bando ją pajusti, bet niekaip neatranda, ieško jai pakaitalų..
„Mirusieji gali gyventi, gali gyventi kitaip, bet negali būti gyvi.“
„Gyviems tiek pat meilės reikia, kiek mirusiems.“
Rasa Aškinytė, turinti filosofijos magistro laipsnį, manau, kviečia visus meilės jausmą pažinti kiek kitaip. Jį pamatyti kiek kitu kampu – nesaldžiai, o žymiai žymiai giliau ir prasmingiau.
„Meilė, nenorinti labiau mylėti, miršta.“
Rasa Aškinytė skaitytojui į knygą sudėjo penkias meilės istorijas su laiminga pabaiga. Perskaičiusi pirmąją istoriją, galvojau, kur gi ta laiminga pabaiga? Liko kažkoks keistas jausmas. Iki šiol nežinau, ar teisingai supratau, tačiau perskaičius visas, į galvą susisuko tokia mintis. Visose istorijose yra veikėja, kuri alksta meilės, siekia jos savais būdais. Man pasirodė, kad ta laiminga pabaiga ir yra tai, kaip reikia meilės kiekvienam žmogui, kaip svarbu jos siekti ir nebijoti pasirodyti kvailiu. Nes juk įsimylėjęs žmogus dažniausiai būna tarsi apsvaigęs ir garsėja gal kiek neracionaliais sprendimais.
„Nori sužinoti, koks žmogus yra iš tikrųjų, žiūrėk į jį įsimylėjusį.“
Juk meilės jausmas mums suteikia gyvumo, o ne vienoje istorijoje yra kalbama apie negyvus gyvuosius. Meilė mus pakelia, suteikia gyvenimui spalvų, tačiau yra žmonių, kurie meilės savo kelyje nepastebi, ją pamiršta arba bando ją pajusti, bet niekaip neatranda, ieško jai pakaitalų..
„Mirusieji gali gyventi, gali gyventi kitaip, bet negali būti gyvi.“
„Gyviems tiek pat meilės reikia, kiek mirusiems.“
Rasa Aškinytė, turinti filosofijos magistro laipsnį, manau, kviečia visus meilės jausmą pažinti kiek kitaip. Jį pamatyti kiek kitu kampu – nesaldžiai, o žymiai žymiai giliau ir prasmingiau.
„Meilė, nenorinti labiau mylėti, miršta.“
November 3, 2022
Aškinytę mėgstu už aiškią, neperkrautą, realistišką, bet nenuobodžią kalbą. Ar ši knyga apie toksiškus santykius padarė didelį įspūdį? Ne, bet gal ir negalėjo. Panašių istorijų esu prisiskaičiusi, prisiklausiusi ir kitur, vaikystės ir suauystės traumos, kompleksai, priklausomybės nuo vyrų. Bet tai nereiškia, kad nepermąstai jų naujai, o autorė nepasiūlo savo žvilgsnio. Kuris nėra moralizuojantis ar banalus. Knygynuose, kur apstu rėkiančios saviugdos literatūros, o internete įvairių kursų, kaip pamilti save, Aškinytės knyga visgi yra verta dėmesio. Skaitosi greitai ir gerai. Tik nežinau, ar su tinkamiausiu viršeliu. Nes pasaulis joje apgaulingai rožinis. Anyway, laukiu kitos autorės knygos.
August 25, 2025
Keistas knygos pavadinimas – „su laiminga pabaiga“, nors daugumoje pasakojimų laimės beveik nėra. Penkios novelės kalba apie moteris, kurių gyvenimai sukasi aplink vyrus, motinystę, praradimus (dominuoja „tradicinis“ moters, kaip savęs aukojančios, portretas). Atmosfera niūri, kartais net be prošvaisčių, o istorijos viena į kitą pernelyg panašios, tad nesukūrė išskirtinio įspūdžio.
Displaying 1 - 12 of 12 reviews