What do you think?
Rate this book
Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai
GEDVYDAS VAINAUSKAS – vyriausiasis redaktorius, žurnalistas, leidėjas, visuomenės veikėjas
1979 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę, dar studijuodamas pradėjo dirbti laikraštyje „Tiesa", buvo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1986 m. paskirtas „Komjaunimo tiesos" vyriausiuoju redaktoriumi. 1990 m. drauge su bendraminčiais įkūrė laikraštį „Lietuvos rytas" ir iki šiol vadovauja šiai žiniasklaidos grupei, kurią sudaro laikraštis „Lietuvos rytas", portalas lrytas. lt ir spaustuvė. G. Vainauskas taip pat įsteigė „Lietuvos ryto" televiziją, du dešimtmečius buvo sostinės krepšinio klubo „Lietuvos rytas" prezidentas.
2000 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Yra parašęs ir išleidęs publicistikos knygas „Lenktynės tęsiasi" (1984), „Septyni susitikimai" (1986), „Dvikova" (1990).
„Redaktoriaus testamentas" – pirmoji autoriaus knyga, Lietuvai tapus nepriklausomai.
„Redaktoriaus testamente" esu baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje – tas, kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas parako dviejose epochose...
Stengiausi pirmiausia būti atviras ir sąžiningas sau, nors kartais išsprūsdavo ir piktesnis žodis, prasiverždavo užgautos ambicijos. Kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu. Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą – to mane pirmiausia išmokė žurnalistika.
Tikrai atsiras ne vienas, kuris mano aprašytus įvykius ir pažertus pamąstymus įvertins kitaip. Dėl to džiaugsiuosi, nes pasaulis juda į priekį tik tada, kai kibirkščiuoja skirtingi požiūriai."
Gedvydas Vainauskas
1979 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę, dar studijuodamas pradėjo dirbti laikraštyje „Tiesa", buvo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1986 m. paskirtas „Komjaunimo tiesos" vyriausiuoju redaktoriumi. 1990 m. drauge su bendraminčiais įkūrė laikraštį „Lietuvos rytas" ir iki šiol vadovauja šiai žiniasklaidos grupei, kurią sudaro laikraštis „Lietuvos rytas", portalas lrytas. lt ir spaustuvė. G. Vainauskas taip pat įsteigė „Lietuvos ryto" televiziją, du dešimtmečius buvo sostinės krepšinio klubo „Lietuvos rytas" prezidentas.
2000 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Yra parašęs ir išleidęs publicistikos knygas „Lenktynės tęsiasi" (1984), „Septyni susitikimai" (1986), „Dvikova" (1990).
„Redaktoriaus testamentas" – pirmoji autoriaus knyga, Lietuvai tapus nepriklausomai.
„Redaktoriaus testamente" esu baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje – tas, kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas parako dviejose epochose...
Stengiausi pirmiausia būti atviras ir sąžiningas sau, nors kartais išsprūsdavo ir piktesnis žodis, prasiverždavo užgautos ambicijos. Kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu. Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą – to mane pirmiausia išmokė žurnalistika.
Tikrai atsiras ne vienas, kuris mano aprašytus įvykius ir pažertus pamąstymus įvertins kitaip. Dėl to džiaugsiuosi, nes pasaulis juda į priekį tik tada, kai kibirkščiuoja skirtingi požiūriai."
Gedvydas Vainauskas
592 pages, Hardcover
Published January 1, 2022
1 person is currently reading
13 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
August 30, 2021
Knyga labai spalvinga, kaip ir pastarojo laiko Lietuvos istorija. Įspūdį paliko ir autoriaus atvirumas - knygoje pateikiama nemažai intymių detalių. Autorius 30 metų sukusi Lietuvos politikos bei verslo įvykių sūkuryje, matė šilto ir šalto, klupo ir kilo bei visa tai sudėjo į knygą. Nesiimsiu vertinti to, kaip čia nušviečiami tam tikri įvykiai, bet skaityti buvo velniškai įdomu. Aštrią plunksną turi šis Redaktorius.
July 6, 2022
Nevertinsiu autoriaus pozicijos vieno ar kito asmens ar įvykio atveju, kur ji radikaliai nesutampa su mano. Tačiau, o dievai, kaip redaktoriaus knygai pritrūko redaktoriaus..!
Nuo vidurio pradėjo varginti tuščias ir besikartojantis tekstas - kaip laikraštis išsilaikė, koks šaunuolis laikraštis, koks šaunuolis redaktorius, kokie visi priešai. Ir tada vėl tas pats per tą patį.
Imdama knygą į rankas tikėjausi daugiau atsiminimu apie konkrečius straipsnius, įvykius, interviu, vienas kitas toks perliukas pasitaikė, tačiau būtų galima išbraukyti tikriausiai kokį 100 psl, o esmė nepasikeistų.
Nuo vidurio pradėjo varginti tuščias ir besikartojantis tekstas - kaip laikraštis išsilaikė, koks šaunuolis laikraštis, koks šaunuolis redaktorius, kokie visi priešai. Ir tada vėl tas pats per tą patį.
Imdama knygą į rankas tikėjausi daugiau atsiminimu apie konkrečius straipsnius, įvykius, interviu, vienas kitas toks perliukas pasitaikė, tačiau būtų galima išbraukyti tikriausiai kokį 100 psl, o esmė nepasikeistų.
June 19, 2021
Labai sunku surasti žvaigždutes tokiai knygai. Minčių srautas išsitęsęs į 400+ puslapių. Daug įdomių detalių ir kampų - autorius neturi jokių autoritetų ir dėsto savo nuomone tiesmukai apie įvairius asmenis. Tarp detalių ir įdomių istorinių faktų susipina asmeniškumai, vertinimai ir kai kur interpretacijos - tai sunku atskirti grūdus nuo pelų. Bet kokiu atveju - labai įdomu. Gaila, kad daugiausia fokuso į 2005-2018 metus, o ne 1990-2000.
January 7, 2022
400+ puslapių pletkų. Pavadinimas neatitinka turinio. Siūlau tokį: "neišmatuojama pagieža Grybauskaitei ir kitos istorijos".
August 23, 2023
Apie gerus dalykus: knyga nuoširdi, autorius įdėjo širdies ir darbo. Parašyta geru, įtaigiu stiliumi. Struktūra kiek chaotiška, tačiau pagrindiniai naratyvai dėliojasi nuosekliai. Daug smulkmenų apie garsius žmones, daug santraukų iš svarbiausių laikraščio publikacijų, kas dažniausiai yra įdomu. Dažnai galima pagalvoti – tiesa čia ar apkalbos, bet dažniau linkau tikėti, nes priešingu atveju nutiktų ne vienas teismo procesas.
Apie blogus dalykus: nors ambicingai pavadinta kaip dviejų epochų užkulisiai, knyga labai susitelkus ties D. Grybauskaitės prezidentavimu ir yra tarsi asmeninis keršto atsakas šiai politikei. Nevertinant, kiek ir kas šioje istorijoje tiesa, tai nėra solidus būdas pateikti istoriją. Skaitytojai įtraukiami į visokias teisines smulkmenas, pavyzdžiui, per 10 puslapių pateikiant autoriaus baigiamąją kalbą teisme. Būna ir įdomesnių dalykų.
Antra, labai daug panegirikos sau ir savo leidiniui, kuri ilgainiui atsibosta. Juoba, nuolat kartojamas naratyvas apie laikraščio bei kitos medijos ilgaamžiškumą ir nepajudinamumą 2023 m. antrojoje pusėje neatlaiko kritikos – neseniai paskelbta, kad kitąmet „Lietuvos rytas“ jau bus savaitraštis, portalas parduotas delfi.lt akcininkams (tiems patiems, kuriems nemažai kliūva toje pat knygoje), o televizija – taip pat parduota. Pasiekimų būta, bet viskas jau atrodo kaip praeitis, nors knyga rašyta neseniai.
Autorius dėsto nemažai žurnalistikos pagrindų, darbo principų, redaktoriaus darbo kasdienybės. Tai yra įdomu ir daugelis pateiktų minčių atitinka tai, kaip ir turėtų dirbti žiniasklaida normaliame pasaulyje.
Tačiau čia pat aprašyti autoriaus poelgiai ir nuotykiai labai dažnai prieštarauja išvardintoms vertybėms ir principams: žiūrėk, čia vienas ar kitas pareigūnas paskirtas ar atleistas su G.Vainausko pagalba ar indėliu, kitur suorganizuotas koks tai sėkme pasibaigęs verslininkų susitikimas, žiūrėk, čia „Lietuvos rytas“ turėjo „smogti atgal“ ir kerštauti dėl kokios nors įvykusios neteisybės. O gal tiesiog G.Vainausko interesų neatitikimo. Tokios veiklos jau atrodo turėtų būti žiniasklaidos veiklos užribyje ar paraštėse.
Galiausia, nemaža dalis G.Vainausko veiklos šiose dvejose epochose susiję su krepšinio klubu, tačiau apie šią sritį surašyta labai jau aptakiai.
Apie blogus dalykus: nors ambicingai pavadinta kaip dviejų epochų užkulisiai, knyga labai susitelkus ties D. Grybauskaitės prezidentavimu ir yra tarsi asmeninis keršto atsakas šiai politikei. Nevertinant, kiek ir kas šioje istorijoje tiesa, tai nėra solidus būdas pateikti istoriją. Skaitytojai įtraukiami į visokias teisines smulkmenas, pavyzdžiui, per 10 puslapių pateikiant autoriaus baigiamąją kalbą teisme. Būna ir įdomesnių dalykų.
Antra, labai daug panegirikos sau ir savo leidiniui, kuri ilgainiui atsibosta. Juoba, nuolat kartojamas naratyvas apie laikraščio bei kitos medijos ilgaamžiškumą ir nepajudinamumą 2023 m. antrojoje pusėje neatlaiko kritikos – neseniai paskelbta, kad kitąmet „Lietuvos rytas“ jau bus savaitraštis, portalas parduotas delfi.lt akcininkams (tiems patiems, kuriems nemažai kliūva toje pat knygoje), o televizija – taip pat parduota. Pasiekimų būta, bet viskas jau atrodo kaip praeitis, nors knyga rašyta neseniai.
Autorius dėsto nemažai žurnalistikos pagrindų, darbo principų, redaktoriaus darbo kasdienybės. Tai yra įdomu ir daugelis pateiktų minčių atitinka tai, kaip ir turėtų dirbti žiniasklaida normaliame pasaulyje.
Tačiau čia pat aprašyti autoriaus poelgiai ir nuotykiai labai dažnai prieštarauja išvardintoms vertybėms ir principams: žiūrėk, čia vienas ar kitas pareigūnas paskirtas ar atleistas su G.Vainausko pagalba ar indėliu, kitur suorganizuotas koks tai sėkme pasibaigęs verslininkų susitikimas, žiūrėk, čia „Lietuvos rytas“ turėjo „smogti atgal“ ir kerštauti dėl kokios nors įvykusios neteisybės. O gal tiesiog G.Vainausko interesų neatitikimo. Tokios veiklos jau atrodo turėtų būti žiniasklaidos veiklos užribyje ar paraštėse.
Galiausia, nemaža dalis G.Vainausko veiklos šiose dvejose epochose susiję su krepšinio klubu, tačiau apie šią sritį surašyta labai jau aptakiai.
July 3, 2021
Labai dvejopi jausmai perskaičius. Viena vertus, visai patiko visiškai laisva knygos forma - redaktorius samonės srautą lieja be jokių griežtų temų, chronologijos. Gausu įvairiausių intrigų iš politikos ir verslo pasaulio užkulisių, kurie žmogiškai tikrai įdomūs ir smalsumą kelia visiems. Galiu tik įsivaizduoti, kiek jų yra nutylėta ir niekas neišvys viešumos. Kita vertus, visą laiką skaitant neapleido jausmas, kad dar sykį bandoma suvedinėti sąskaitas, pateikti savo įvykių versijas, save pateisinti, tas vietomis nebuvo skanu.
February 14, 2022
Laikraščio "Lietuvos rytas" redaktoriaus prisiminimai apie tapimą žurnalistu, sovietmečio absurdą žurnalistų gyvenime, laikraščio kūrimą, bendravimą su dabar politikos scenoje veikiančiais asmenimis. Ironiškas, žaismingas tekstas, kurį verta paskaityti, jei įdomus žurnalisto gyvenimas.
September 1, 2021
Mintys apie knygą bus rugsėjo 10 dienos “Literatūroje ir mene”. Po to jas įkelsiu ir čia.
September 1, 2021
Gerai, kad žinomi žmonės rašo atsiminimus, nes taip bus galima lengviau pažinti epochą. Bet knyga pernelyg egozentriška ir vietomis nuobodi.
June 3, 2021
Pati knyga skaitosi, kaip sakoma, vienu prisėdimu. Labai įdomu: daug politikų, verslininkų, menininkų portretų, atvirų charakteristikų ir tikslių šaržų. Žinoma, neapsieita be savo poelgių pateisinimo/gyrimo, bet manau tokiam žanre tai normalu.
December 15, 2021
Nelabai sugalvoju, kas kitas Lietuvoje galėtų parašyti tokią knygą. Pirma, Gedvydas Vainauskas yra žmogus, kuris dar laukiniais kapitalizmo laikais sukūrė vieną įtakingiausių verslo grupių šalyje ir kone žiniasklaidos vienvaldystę. Antra, tai jam leidžia disponuoti milžinišku informacijos kiekiu. Ir trečia, tai žmogus, kuris pagal profesiją geba įdomiai rašyt. O įvertinus jo būdą, daro jis tai be jokių nutylėjimų ir dviprasmybių (beje kartais labai juokingai). Be abejo, daug kam knyga nepatiks bent jau dėl vieno šių faktorių. Man gi pasirodė, kad paskutinis (Grybauskaitės) dešimtmetis yra dar per šviežias ir per skaudus, kad būtų taip pat šmaikščiai ir įdomiai aprašytas kaip laikmetis iki jos. Jei pirma knygos pusė yra visiškas “page turner”, tai antra pusė pasirodė smulkmeniškesnė ir gal per daug asmeniška. Bet apie tai autorius įspėja - tai tikrų tikriausia autobiografija.
Displaying 1 - 11 of 11 reviews