What do you think?
Rate this book
Te visad būsiu aš
Jaroslavas Melnikas, rašytojas ir filosofas, užima ypatingą vietą lietuvių literatūroje, yra pelnęs originalaus fantasto ir siurrealisto, kuriam svarbūs žmogaus egzistencijos klausimai, vardą. Jo abu ankstesnieji distopiniai romanai „Tolima erdvė" ir „Maša, arba postfašizmas" pateko į Metų knygos rinkimų penketukus, buvo išversti į kitas kalbas. Jis – vienas žymiausių lietuvių rašytojų užsienyje, apie jo prozą rašoma įvairiose šalyse. Paryžiaus kritikai jo romanus gretina su G. Orwello, A. Hakslio, R. Bredberio romanais. Melniko distopija „Tolima erdvė" (LRS leidykla, 2008) laimėjo BBC metų knygos (BBC Book of the Year) titulą, o taip pat pelnė prancūzų „Metų knygos" (Libr'à Nous) premiją „Imaginaire" kategorijoje bei tapo Europos premijos „Utopiales 2018" už geriausią Europos rašytojo sukurtą fantastinį romaną finalistu.
Jungtinėje Karalystėje autoriaus knyga „Rojalio kambarys" (Last Day) paskelbta prestižinės premijos International Rubery Book Prize finaliste. Lietuvoje ji pateko į šimtmečio geriausių lietuvių literatūros knygų penkioliktuką. 2020 m. Jaroslavas Melnikas buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Naujojo J. Melniko romano „Te visad būsiu aš" herojus gyvena jau daugiau kaip tūkstantį metų. Sukurta „Amžinoji valstybė". Mokslas, ypač medicina, pasiekė tokį lygį, kad pavyko suteikti nemirtingumą. Atrodytų, štai ji, žmonijos svajonė: materialinė gerovė, visiems gyviesiems vadovauja Dirbtinis intelektas, lenkiantis žmogiškąjį milijardus kartų.
Bet ar viskas taip paprasta tame rojuje? Vieną dieną herojus susipažįsta su mergina, kuri nenori amžinai gyventi. Jai nėra nė trisdešimties. Ir viskas ima griūti...
Šioje aštraus siužeto distopijoje garsus „egzistencinės prozos" atstovas susimąsto apie mirtį ir nemirtingumą, apie laisvę ir visiško žmogaus pavergimo grėsmę, atsirandančią dėl naujų technologijų.
Jungtinėje Karalystėje autoriaus knyga „Rojalio kambarys" (Last Day) paskelbta prestižinės premijos International Rubery Book Prize finaliste. Lietuvoje ji pateko į šimtmečio geriausių lietuvių literatūros knygų penkioliktuką. 2020 m. Jaroslavas Melnikas buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Naujojo J. Melniko romano „Te visad būsiu aš" herojus gyvena jau daugiau kaip tūkstantį metų. Sukurta „Amžinoji valstybė". Mokslas, ypač medicina, pasiekė tokį lygį, kad pavyko suteikti nemirtingumą. Atrodytų, štai ji, žmonijos svajonė: materialinė gerovė, visiems gyviesiems vadovauja Dirbtinis intelektas, lenkiantis žmogiškąjį milijardus kartų.
Bet ar viskas taip paprasta tame rojuje? Vieną dieną herojus susipažįsta su mergina, kuri nenori amžinai gyventi. Jai nėra nė trisdešimties. Ir viskas ima griūti...
Šioje aštraus siužeto distopijoje garsus „egzistencinės prozos" atstovas susimąsto apie mirtį ir nemirtingumą, apie laisvę ir visiško žmogaus pavergimo grėsmę, atsirandančią dėl naujų technologijų.
384 pages, Hardcover
First published January 1, 2022
3 people are currently reading
57 people want to read
About the author
Jaroslavas Melnikas
18 books56 followersYaroslav Melnik (born on 6 February 1959 in Smygoy, Dubno Region, Rovno Region, Ukraine) is a writer, literary critic, philosopher.
Graduated from the Faculty of Philology at the University of Lviv and the post-graduate course at the Gorki Institute of Literature. Worked in magazines "Laima" and "Woman" in editorial offices. The French magazine ELLE cursed the Psicho section.
Living in Vilnius. Since 1989 Member of the Lithuanian Writers 'Union, as well as a member of the Ukrainian Writers' Union.
Jaroslavas Melnikas (g. 1959 m. vasario 6 d. Smygoje, Dubno rajonas, Rovno sritis, Ukraina) – rašytojas, literatūros kritikas, filosofas.
Baigė Lvovo universiteto Filologijos fakultetą ir M. Gorkio literatūros instituto aspirantūrą. Dirbo žurnalų „Laima“ ir „Moteris“ redakcijose. Prancūzų žurnale "ELLE" kuravo skiltį "Psicho".
Gyvena Vilniuje. Nuo 1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, taip pat Ukrainos rašytojų sąjungos narys.
Kelių prozos, filosofijos, kritikos knygų, tarp jų ir išleistų už Lietuvos ribų bei sulaukusių gerų užsienio kritikų atsiliepimų, autorius. Romanas „Išguitieji iš Edeno“ („Les Parias d’Eden“) buvo išleistas prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų.
Lietuvoje rašytojo prozos kūriniai buvo publikuoti literatūriniuose leidiniuose „Metai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“, „Nemunas“ ir kt. 1996 m. Vilniuje išleista filosofinių esė knyga „Laisvė ar nuodėmė“. Melnikas yra taip pat Maskvos literatūrinio žurnalo „Novyj mir“ bei prancūzų „Les Alpes vagabondes“ autorius.
2008 m. gavo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją ; 2009 m. – pirmoji premija už geriausią metų apsakymą („Šaknys“); knygas „Pasaulio pabaiga“ (2007 m.) ir „Tolima erdvė“ (2009 m.) literatūrologai išrinko į Metų knygos penketuką. Knyga „Kelias į rojų“ 2010 m. pateko į kūrybingiausių knygų dvyliktuką bei nominuota Europos literatūrinei premijai.
2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ pasirodė rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris pateko į geriausių Metų knygų penketuką.
Graduated from the Faculty of Philology at the University of Lviv and the post-graduate course at the Gorki Institute of Literature. Worked in magazines "Laima" and "Woman" in editorial offices. The French magazine ELLE cursed the Psicho section.
Living in Vilnius. Since 1989 Member of the Lithuanian Writers 'Union, as well as a member of the Ukrainian Writers' Union.
Jaroslavas Melnikas (g. 1959 m. vasario 6 d. Smygoje, Dubno rajonas, Rovno sritis, Ukraina) – rašytojas, literatūros kritikas, filosofas.
Baigė Lvovo universiteto Filologijos fakultetą ir M. Gorkio literatūros instituto aspirantūrą. Dirbo žurnalų „Laima“ ir „Moteris“ redakcijose. Prancūzų žurnale "ELLE" kuravo skiltį "Psicho".
Gyvena Vilniuje. Nuo 1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, taip pat Ukrainos rašytojų sąjungos narys.
Kelių prozos, filosofijos, kritikos knygų, tarp jų ir išleistų už Lietuvos ribų bei sulaukusių gerų užsienio kritikų atsiliepimų, autorius. Romanas „Išguitieji iš Edeno“ („Les Parias d’Eden“) buvo išleistas prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų.
Lietuvoje rašytojo prozos kūriniai buvo publikuoti literatūriniuose leidiniuose „Metai“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“, „Nemunas“ ir kt. 1996 m. Vilniuje išleista filosofinių esė knyga „Laisvė ar nuodėmė“. Melnikas yra taip pat Maskvos literatūrinio žurnalo „Novyj mir“ bei prancūzų „Les Alpes vagabondes“ autorius.
2008 m. gavo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją ; 2009 m. – pirmoji premija už geriausią metų apsakymą („Šaknys“); knygas „Pasaulio pabaiga“ (2007 m.) ir „Tolima erdvė“ (2009 m.) literatūrologai išrinko į Metų knygos penketuką. Knyga „Kelias į rojų“ 2010 m. pateko į kūrybingiausių knygų dvyliktuką bei nominuota Europos literatūrinei premijai.
2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ pasirodė rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris pateko į geriausių Metų knygų penketuką.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
December 10, 2024
Priverčianti susimąstyti knyga. Apie žmogiškumą, mirtingumą ir nemirtingumą, technologijas. Atrodo, nemirtingumas būtų gėris, bet ar tikrai? Atrodo, technologijos tik gerina gyvenimą, bet ar jų įsiskverbimas į mūsų gyvenimą vis giliau yra taip jau gerai? Autorius nukelia mus toli į ateitį ir parodo tokį pasaulį. Labai įdomu skaityti. Man ypatingai patinka filosofiniai pasvarstymai ir klausimai, o jų čia buvo gausu. Tai distopinis romanas, tad jei mėgstate tokius, pagardintus pasvarstymais, rekomenduoju.
June 11, 2024
Drąsiai sakau, kad puoselėju ypatingus jausmus J. Melniko kūrybai – nekenčiu, bet skaitau. O perskaičius – kurį laiką putoju, spjaudausi, o tada – atvėstu ir nusprendžiu, kad viskas taip, kaip reikia, ir tai, kas mane itin nervavo tekste, - ir turėjo nervuoti.
Taigi – Melnikas vėl taškosi papais. Būtent tas žodis – taškosi. Jam būdinga kūno filosofija, tekste daro viską, kad skaitytojui būtų nepatogu – dėl kūno, kūne, tarp kūnų, žiūrint į kūną, galvojant apie kūną. Tikiuosi, jog man pavyksta suprasti teisingai J. Melniko tekstus – jis atvirai moteris vadina patelėmis, čia daug moters kūno, tad tikiuosi jis akcentuoja dabartinio pasaulio jaunystės ir kūniškumo kultą, parodo kaip tai netikra. O jeigu, vis dėlto, perduodamą informaciją šifruoju neteisingai – hmm..... man plaukai šiaušėši kas tris-penkias eilutes – tai mes, moterys, esame vyrams tik gundantis kūnas arba pasenęs ir apgailėtinas kūnas? Svarbios tik tiek, kiek seksualiai gundo krūtys ir sėdmenys? Kita vertus autorius gana aiškiai pabrėžia ir pačių moterų elgseną.
„Te visad būsiu aš“ – distopija apie gyvenimą ilgai – labai ilgai ir laimingai – labai laimingai. Kone pusė knygos pagrindinis herojus Dio (istorija pasakojama pirmu asmeniu) aiškina (kam?) kaip veikia ateities pasaulis – viskuo rūpinasi dirbtinis intelektas, susidėvėjęs kūnas reguliariai keičiamas. Pamažu rausvas ir pūkuotas pasaulis išsikreipia – senai mamai pasikeitus kūną į dvidešimtmetės pasikeičia ir santykis į ją – nors protas supranta, kad tai – mama, akys mato gundantį jaunuolės kūną. Dio vis labiau kyla „nereikalingų“ minčių – gyvenimai eina, tėvai, žmonos, vaikai pasimeta laike ir kūnuose. O ir tu pats vis naujas, vis jaunas, dar ir dar kartą. O tada paaiškėja, kad ne visi „amžinieji“, ne visiems gerai, yra ir „keistuolių“, kurie planuoja gyventi ir .... numirti. Tad pristačius poziciją ir opoziciją lieka pristatyti „dievą“ ir juo yra – kaip netikėta – dirbtinis intelektas. O toliau – kaip Matricoje: kadangi viskas paskaičiuota, tad šakotis irgi nelabai yra kur. Ir kai atrodo, kad herojus pakankamai kryptingai eina iš proto, paaiškinama, kaip ir iš kur atsiranda nauji kūneliai. Simbolikos, idėjų, nuomonių knygoje daug. Tirštai.
Tačiau romanas neina kaip per sviestą – nepaisant gyvenamų šimtmečių ir tūkstantmečių, technologijos iš koto neverčia, nėra nieko, ko nebūtume matę ar skaitę, tad.... gal net nereikėjo į tai gilintis ir likti idėjų plotmėje? Kita erzinanti detalė – nepaisant tų pačių šimtmečių ir tūkstančių, žmogaus laimei reikia ... taip, atspėjote, tų pačių papų ir sekso. O aš iš žmonijos tikiuosi šio to... daugiau. Ir dar – Melniko ateities pasaulyje visi balti ir heteroseksualūs. Rimtai? Nepaisant šimtmečių ir tūkstantmečių....?
„Jie gulėjo visokiomis pozomis, bet daugiausia aukštielninki, nuogi, ant baltų it sniegas paklodžių, įvairaus amžiaus ir skirtingų lyčių, visi balti lyg nuostabūs Dievo plyksniai: stirksojo jaunos patelių krūtys.“ (p. 10)
„Pasiramstydamas lazda lėtai nusliūkinau prie laukujų durų. Buvo vasara: pasirinkau suolelį senos ąžuolo paūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.“ (p. 24)
„-Aš esu žmogus. Ir gailiuosi. Bet privalau išsaugoti Amžinąją Valstybę. Tai svarbiau. Be manęs ji subyrės. Man nelengva. Aš už visus atsakingas. Už jūsų laimę. O jūs už nieką. Mėgaukitės amžinybe.“ (p.336)
Tad visados erzinantis Melnikas vėl ir vėl kalba apie tą patį – vos tik žmogus atsipalaiduos ir pradės gyventi savo malonumui „taip, kaip lengviau“, ar tai būtų valgis ar gyvenimo trukmė sprendimus perleisdamas kitiems – „protingesniems“ ar dirbtiniams intelektui – bus š*kna.
p.s. patalpos neįpareigojančiam seksui įstaigose buvo įrengiamos prie kitų fiziologinių poreikių patalpų (tualetų) ir pažymėtos alyvinėmis durimis. Kaip ir knygos priešlapiai. Atsitiktinumas? Nemanau :) Ir kodėl viršelyje kažkoks žmogiukas?
Taigi – Melnikas vėl taškosi papais. Būtent tas žodis – taškosi. Jam būdinga kūno filosofija, tekste daro viską, kad skaitytojui būtų nepatogu – dėl kūno, kūne, tarp kūnų, žiūrint į kūną, galvojant apie kūną. Tikiuosi, jog man pavyksta suprasti teisingai J. Melniko tekstus – jis atvirai moteris vadina patelėmis, čia daug moters kūno, tad tikiuosi jis akcentuoja dabartinio pasaulio jaunystės ir kūniškumo kultą, parodo kaip tai netikra. O jeigu, vis dėlto, perduodamą informaciją šifruoju neteisingai – hmm..... man plaukai šiaušėši kas tris-penkias eilutes – tai mes, moterys, esame vyrams tik gundantis kūnas arba pasenęs ir apgailėtinas kūnas? Svarbios tik tiek, kiek seksualiai gundo krūtys ir sėdmenys? Kita vertus autorius gana aiškiai pabrėžia ir pačių moterų elgseną.
„Te visad būsiu aš“ – distopija apie gyvenimą ilgai – labai ilgai ir laimingai – labai laimingai. Kone pusė knygos pagrindinis herojus Dio (istorija pasakojama pirmu asmeniu) aiškina (kam?) kaip veikia ateities pasaulis – viskuo rūpinasi dirbtinis intelektas, susidėvėjęs kūnas reguliariai keičiamas. Pamažu rausvas ir pūkuotas pasaulis išsikreipia – senai mamai pasikeitus kūną į dvidešimtmetės pasikeičia ir santykis į ją – nors protas supranta, kad tai – mama, akys mato gundantį jaunuolės kūną. Dio vis labiau kyla „nereikalingų“ minčių – gyvenimai eina, tėvai, žmonos, vaikai pasimeta laike ir kūnuose. O ir tu pats vis naujas, vis jaunas, dar ir dar kartą. O tada paaiškėja, kad ne visi „amžinieji“, ne visiems gerai, yra ir „keistuolių“, kurie planuoja gyventi ir .... numirti. Tad pristačius poziciją ir opoziciją lieka pristatyti „dievą“ ir juo yra – kaip netikėta – dirbtinis intelektas. O toliau – kaip Matricoje: kadangi viskas paskaičiuota, tad šakotis irgi nelabai yra kur. Ir kai atrodo, kad herojus pakankamai kryptingai eina iš proto, paaiškinama, kaip ir iš kur atsiranda nauji kūneliai. Simbolikos, idėjų, nuomonių knygoje daug. Tirštai.
Tačiau romanas neina kaip per sviestą – nepaisant gyvenamų šimtmečių ir tūkstantmečių, technologijos iš koto neverčia, nėra nieko, ko nebūtume matę ar skaitę, tad.... gal net nereikėjo į tai gilintis ir likti idėjų plotmėje? Kita erzinanti detalė – nepaisant tų pačių šimtmečių ir tūkstančių, žmogaus laimei reikia ... taip, atspėjote, tų pačių papų ir sekso. O aš iš žmonijos tikiuosi šio to... daugiau. Ir dar – Melniko ateities pasaulyje visi balti ir heteroseksualūs. Rimtai? Nepaisant šimtmečių ir tūkstantmečių....?
„Jie gulėjo visokiomis pozomis, bet daugiausia aukštielninki, nuogi, ant baltų it sniegas paklodžių, įvairaus amžiaus ir skirtingų lyčių, visi balti lyg nuostabūs Dievo plyksniai: stirksojo jaunos patelių krūtys.“ (p. 10)
„Pasiramstydamas lazda lėtai nusliūkinau prie laukujų durų. Buvo vasara: pasirinkau suolelį senos ąžuolo paūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.“ (p. 24)
„-Aš esu žmogus. Ir gailiuosi. Bet privalau išsaugoti Amžinąją Valstybę. Tai svarbiau. Be manęs ji subyrės. Man nelengva. Aš už visus atsakingas. Už jūsų laimę. O jūs už nieką. Mėgaukitės amžinybe.“ (p.336)
Tad visados erzinantis Melnikas vėl ir vėl kalba apie tą patį – vos tik žmogus atsipalaiduos ir pradės gyventi savo malonumui „taip, kaip lengviau“, ar tai būtų valgis ar gyvenimo trukmė sprendimus perleisdamas kitiems – „protingesniems“ ar dirbtiniams intelektui – bus š*kna.
p.s. patalpos neįpareigojančiam seksui įstaigose buvo įrengiamos prie kitų fiziologinių poreikių patalpų (tualetų) ir pažymėtos alyvinėmis durimis. Kaip ir knygos priešlapiai. Atsitiktinumas? Nemanau :) Ir kodėl viršelyje kažkoks žmogiukas?
November 25, 2022
Neabejotinai geriausia šiemet skaityta knyga. Tiesa, knyga keistoka, nemažai glumina, piktina, net verčia šlykštėtis. Puiki ir labai taikliai išplėtota idėja. Žemė 5870 metais, kai pasaulyje nebėra karų, pinigų, skurdo, bado, nusikaltimų ar žmogžudysčių, o svarbiausia, jog mokslas toks pažengęs, kad žmogus įveikė mirtį ir panorėjęs gali būti nemirtingu. Tačiau kokia viso to kaina? Kaip žmonijai pavyko visa tai pasiekti? Ar kai žmogus turi viską, net amžiną gyvenimą jis yra laimingas?
Puikios autoriaus interpretacijos, pamąstymai ir situacijos verčiantys susimastyti kas iš tiesų yra laisvė ir kas neša žmogui laimę. Rekomenduoju visiem norintiems kažko kitokio.
Puikios autoriaus interpretacijos, pamąstymai ir situacijos verčiantys susimastyti kas iš tiesų yra laisvė ir kas neša žmogui laimę. Rekomenduoju visiem norintiems kažko kitokio.
May 14, 2023
Bjaurastėlė tokia plastikinė. Nerekomenduoju niekam.
July 16, 2025
Iškart „prisiduosiu“, kad ši apžvalga toli gražu nebus objektyvi, mat aš dievinu distopijų žanrą ir dar neradau jam priskiriamo kūrinio, kuris man būtų nepatikęs.
Pirmas įspūdis: jeigu distopijos jums patinka, bet Melniko dar neskaitėte – čiupkit. Čia viskas pagal geriausias tradicijas, tikiu, kad autorių pagirtų ir Orvelas, ir Huxley’is. Net Jevgenijaus Zamiatino aidas čia girdėti. Taigi, turime tolimos ateities visuomenę, kurioje smarkiai pažengęs medicinos mokslas, ištobulintos smegenų transplantacijos. Tavo kūnas natūraliai suseno, nugyveno maždaug šimtą jam skirtų metų? Eik, išsirink naują, jauną ir gražų. Tavo smegenis persodins ir galėsi gyventi toliau. Amžinai. Kad ir daugiau nei tūkstantmetį. Pasaulis virtęs viena suvienyta valstybe – Amžinvaliu – kuri užtikrina visiems laimę ir nemirtingumą. Na, tiksliau šią visuotinę gerovę užtikrina dirbtinės smegenys DIRSME. Jei nors truputį domitės futuristine literatūra ar filmais, manau jau nujaučiate, kaip tokiame pasaulyje gali kilti labai rimtų problemų.
Bene įdomiausias siužeto konfliktas – herojaus patiriama egzistencinė krizė ėmus nebeapleisti minčiai, kad jis gyvena ne savo kūne, o dirbtinai užaugintame. Jeigu taip, kas aš esu? Tos nuolat persodinamos smegenys? Mano esybė telpa į pusantro kilogramo sveriantį balkšvą, pilkšvą ląstelių gniužulą? Klausausi ne savo ausimis, matau ne savo akimis, liečiu kitą žmogų svetimomis rankomis? Kas esu „aš“? Ko vertas toks gyvenimas? Tiksliau, gyvenimai, tįstantys vienas paskui kitą begalybės link? Ar aš laimingas? Ko žmogui reikia, kad būtų laimingas?
Vienas įdomiausių fantastinės literatūros aspektų yra personažų kalba, jų vartojami neįprasti žodžiai, įgaunantys prasmę tik išgalvoto pasaulio kontekste. Šiuo atveju įtaką kūrinio kalbai daro faktas, kad autorius gimė sovietmečiu Ukrainoje. Jis išgalvotus pavadinimus kuria būtent pagal sovietines tradicijas, kuomet keli žodžiai, ypač institucijų pavadinimuose, gan primityviai sulipinami į keistokus, ilgus, sudurtinius „makaronus“, šitaip, pavyzdžiui, Problemų Sprendimo Taryba virsta PROSPRENTAR, Žmonijos Ištakų Muziejai žmonišmuzais ir panašiai. Žodžiai kūrinyje funkcionuoja tvarkingai, galėčiau nebent pasiskųsti, kad jų daugoka, reikia susikaupti, kad nepasiklystum. Be to, keliskart veikėjas kokią nors santrumpą paaiškina dialogo metu, kalbėdamasis su kitu personažu, kuriam to paaiškinimo tikrai nereikia. Smulkmena, bet rašant fantastiką nesunku štai taip paslysti, pamirštant, kad visi terminų aiškinimai turi atsirasti netiesioginėje kalboje, skirtoje būtent skaitytojui, antraip iškris iš konteksto.
Nepaisant šios ir dar kelių suerzinusių smulkmenų, romanas mane labai maloniai nustebino, manau po kelių metų sugrįšiu prie jo dar sykį. Drąsiai statau į vieną gretą su distopijos žanro klasika.
Pirmas įspūdis: jeigu distopijos jums patinka, bet Melniko dar neskaitėte – čiupkit. Čia viskas pagal geriausias tradicijas, tikiu, kad autorių pagirtų ir Orvelas, ir Huxley’is. Net Jevgenijaus Zamiatino aidas čia girdėti. Taigi, turime tolimos ateities visuomenę, kurioje smarkiai pažengęs medicinos mokslas, ištobulintos smegenų transplantacijos. Tavo kūnas natūraliai suseno, nugyveno maždaug šimtą jam skirtų metų? Eik, išsirink naują, jauną ir gražų. Tavo smegenis persodins ir galėsi gyventi toliau. Amžinai. Kad ir daugiau nei tūkstantmetį. Pasaulis virtęs viena suvienyta valstybe – Amžinvaliu – kuri užtikrina visiems laimę ir nemirtingumą. Na, tiksliau šią visuotinę gerovę užtikrina dirbtinės smegenys DIRSME. Jei nors truputį domitės futuristine literatūra ar filmais, manau jau nujaučiate, kaip tokiame pasaulyje gali kilti labai rimtų problemų.
Bene įdomiausias siužeto konfliktas – herojaus patiriama egzistencinė krizė ėmus nebeapleisti minčiai, kad jis gyvena ne savo kūne, o dirbtinai užaugintame. Jeigu taip, kas aš esu? Tos nuolat persodinamos smegenys? Mano esybė telpa į pusantro kilogramo sveriantį balkšvą, pilkšvą ląstelių gniužulą? Klausausi ne savo ausimis, matau ne savo akimis, liečiu kitą žmogų svetimomis rankomis? Kas esu „aš“? Ko vertas toks gyvenimas? Tiksliau, gyvenimai, tįstantys vienas paskui kitą begalybės link? Ar aš laimingas? Ko žmogui reikia, kad būtų laimingas?
Vienas įdomiausių fantastinės literatūros aspektų yra personažų kalba, jų vartojami neįprasti žodžiai, įgaunantys prasmę tik išgalvoto pasaulio kontekste. Šiuo atveju įtaką kūrinio kalbai daro faktas, kad autorius gimė sovietmečiu Ukrainoje. Jis išgalvotus pavadinimus kuria būtent pagal sovietines tradicijas, kuomet keli žodžiai, ypač institucijų pavadinimuose, gan primityviai sulipinami į keistokus, ilgus, sudurtinius „makaronus“, šitaip, pavyzdžiui, Problemų Sprendimo Taryba virsta PROSPRENTAR, Žmonijos Ištakų Muziejai žmonišmuzais ir panašiai. Žodžiai kūrinyje funkcionuoja tvarkingai, galėčiau nebent pasiskųsti, kad jų daugoka, reikia susikaupti, kad nepasiklystum. Be to, keliskart veikėjas kokią nors santrumpą paaiškina dialogo metu, kalbėdamasis su kitu personažu, kuriam to paaiškinimo tikrai nereikia. Smulkmena, bet rašant fantastiką nesunku štai taip paslysti, pamirštant, kad visi terminų aiškinimai turi atsirasti netiesioginėje kalboje, skirtoje būtent skaitytojui, antraip iškris iš konteksto.
Nepaisant šios ir dar kelių suerzinusių smulkmenų, romanas mane labai maloniai nustebino, manau po kelių metų sugrįšiu prie jo dar sykį. Drąsiai statau į vieną gretą su distopijos žanro klasika.
January 18, 2023
Gilus, susimąstyti verčiantis fantastinis-filosofinis veikalas.
Distopija, sukelianti iki tol neįsivaizduotą siaubą.
Nepamirštama knyga.
Distopija, sukelianti iki tol neįsivaizduotą siaubą.
Nepamirštama knyga.
January 18, 2023
Smagiai skaitėsi. Keletoje vietų norėjosi nesutikti ir perdaryti tą pasaulį logiškiau. Laikraštis po 5 tūkst. metų? Nepakankamai tobula genų inžinerija žmonių klonavimui? Na, autorius taip sugalvojo... O dėl paskutinės pastraipos, tai jau užtikrintai sakau, kad geriau būtų jos nebuvę. (Upd. Paskutinė pastraipa tegu lieka :D)
August 11, 2023
Esu Melniko fanė ir džiaugiuosi, kad turime išskirtinio braižo autorių, uoliai tęsiantį savo filosofinės fantastikos liniją. Melnikas aria savo vagą, kurioje niekas kitas mūsų literatūroje iššūkio jam nemeta. Jis
toliau kelia savo mėgstamus klausimus, pvz., “Kas žmogų daro žmogumi?”
Ne išimtis - ir ši, naujausia autoriaus distopija.
Kita vertus, kai skaitai jau ne pirmą kūrinį, pastebi, kad viskas iškepta pagal tą pačią formulę:
* Protagonistas gyvena totalitarinėje sistemoje ir nesijaučia dėl to blogai;
* Vieną dieną jo akys atsiveria, jis sužino tiesą ir supranta, kokiame mėšle iš tiesų gyvena;
* Protagonistas susiranda bendraminčių, prisijungia prie uždaros, prieš sistemą kovojančios bendruomenės.
Tų, kurie skaitė “Mašą, arba Postfašizmą” ir “Tolimą erdvę”, naujausia autoriaus distopija turbūt nenustebins, nes nesunku nuspėti, kas įvyks toliau ir kuo viskas pasibaigs.
Be to, knygoje labai daug pasikartojimų, tos pačios idėjos, mintys, pamąstymai vis sugrįžta išrašyti tais pačiais sakiniais ir tai vargina. Manau, redaktorius šias vietas turėjo kaip reikiant prašukuoti - knyga būtų gerokai sutrumpėjusi, bet svorio dėl to neprarastų.
Mane erzina ir melnikiška maniera visas romane veikiančias moteris aprašyti perdėtai akcentuojant jų kūniškumą: jei tik kokia moteris pasirodo, lauk litanijos apie jos krūtų standumą ir lytinių lūpų plotį.
Kodėl vyrų išvaizda aprašoma trumpai ir glaustai, nepaminint, pavyzdžiui, kad “aptemptas kombinezonas išryškino mėsingą varpą ir putlių, gyvybės syvų pritvinkusias sėklides”?
Nežinau, kodėl autoriui taip norisi to perteklinio, liguistai akcentuojamo kūniškumo, kodėl jam taip svarbu visose knygose šitaip išsamiai papus aprašinėti?
Spoiler:
Nė trupučio nekvestionuojama lytinė tapatybė. Pavyzdžiui, Amžinvalyje nemirtingieji gali pasirinkti kuo nori atgimti - vyru ar moterimi. Romano protagonistas ne kartą išbandė gyvenimą moters kūne - jis gimdė, maitino, turėjo vyrą. Visa tai pateikiama kaip natūralus, savaime suprantamas faktas - nesvarbu, kad kelis šimtus metų gyvenai vyro kailyje. Jei pasirinkai atgimti moterimi, jei turi moteriškus lytinius organus, vadinasi, turi sugulti su vyru ir gimdyti vaikus. Ir visa tai protagonistui nesukelia jokio diskomforto, jokių problemų ar savivokos klausimų - moters kūne įsodintos vyriškos smegenys, jo vyriška, šimtmečių suformuota tapatybė net nekvestionuoja tokio veiksmo kaip lytinis aktas su vyru. Man tai pasirodė mažumėlę primityvu ir nelogiška.
toliau kelia savo mėgstamus klausimus, pvz., “Kas žmogų daro žmogumi?”
Ne išimtis - ir ši, naujausia autoriaus distopija.
Kita vertus, kai skaitai jau ne pirmą kūrinį, pastebi, kad viskas iškepta pagal tą pačią formulę:
* Protagonistas gyvena totalitarinėje sistemoje ir nesijaučia dėl to blogai;
* Vieną dieną jo akys atsiveria, jis sužino tiesą ir supranta, kokiame mėšle iš tiesų gyvena;
* Protagonistas susiranda bendraminčių, prisijungia prie uždaros, prieš sistemą kovojančios bendruomenės.
Tų, kurie skaitė “Mašą, arba Postfašizmą” ir “Tolimą erdvę”, naujausia autoriaus distopija turbūt nenustebins, nes nesunku nuspėti, kas įvyks toliau ir kuo viskas pasibaigs.
Be to, knygoje labai daug pasikartojimų, tos pačios idėjos, mintys, pamąstymai vis sugrįžta išrašyti tais pačiais sakiniais ir tai vargina. Manau, redaktorius šias vietas turėjo kaip reikiant prašukuoti - knyga būtų gerokai sutrumpėjusi, bet svorio dėl to neprarastų.
Mane erzina ir melnikiška maniera visas romane veikiančias moteris aprašyti perdėtai akcentuojant jų kūniškumą: jei tik kokia moteris pasirodo, lauk litanijos apie jos krūtų standumą ir lytinių lūpų plotį.
Kodėl vyrų išvaizda aprašoma trumpai ir glaustai, nepaminint, pavyzdžiui, kad “aptemptas kombinezonas išryškino mėsingą varpą ir putlių, gyvybės syvų pritvinkusias sėklides”?
Nežinau, kodėl autoriui taip norisi to perteklinio, liguistai akcentuojamo kūniškumo, kodėl jam taip svarbu visose knygose šitaip išsamiai papus aprašinėti?
Spoiler:
Nė trupučio nekvestionuojama lytinė tapatybė. Pavyzdžiui, Amžinvalyje nemirtingieji gali pasirinkti kuo nori atgimti - vyru ar moterimi. Romano protagonistas ne kartą išbandė gyvenimą moters kūne - jis gimdė, maitino, turėjo vyrą. Visa tai pateikiama kaip natūralus, savaime suprantamas faktas - nesvarbu, kad kelis šimtus metų gyvenai vyro kailyje. Jei pasirinkai atgimti moterimi, jei turi moteriškus lytinius organus, vadinasi, turi sugulti su vyru ir gimdyti vaikus. Ir visa tai protagonistui nesukelia jokio diskomforto, jokių problemų ar savivokos klausimų - moters kūne įsodintos vyriškos smegenys, jo vyriška, šimtmečių suformuota tapatybė net nekvestionuoja tokio veiksmo kaip lytinis aktas su vyru. Man tai pasirodė mažumėlę primityvu ir nelogiška.
March 7, 2025
Kiek perdirbtas romanas, kadangi pati romano idėja jau buvo aprašyta ankstesnėse Melniko novelėse. Jei ankstesnių knygų esi neskaitęs, tada romanas įdomus, su Menikišku egzistencializmu.
April 19, 2023
“Nuo šiol šis siaubas lydés mane visur. Negalésiu kitaip žiūrėti į pasaulį, nes... nes tai ir yra tiesa. Tiesa, kuri visada egzistavo, tik aš -
kaip ir tie sėdintieji prie stalo, kaip faktiškai visi Amžinvalio
gyventojai - niekada apie ją negalvojau! Bet jei pažinai tiesą,
jos užmiršti neimanoma... Išeitų,kad geriau nepažinti. Bet ar
Žmogus pažįsta tiesą savo valia? Ar ne ji pati atsiveria netikè-
tai, jam nė nežnant, kad ji egzistuoja? Bet tada kodël vienam
Žmogui ji atsiveria, o kitas nė neįtaria, kad ji yra? Ar šitai valdo Dievas? O jei Jo nėra, tada kas? “ J. Melnikas “Te visad būsiu aš”
Kartais kyla įvairių minčių kas mūsų laukia ateityje kaip gyvensime toliau ir štai šioje Distopijoje , kuri mus nukelia į 5870 metus autorius pasakoja apie žmones, kurie gyvena virš tūkstančio metų. Tačiau net ir gyvenant amžiną gyvenimą kyla tie patys klausimai.
Kodėl mes gyvename. Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl atmintis mus apleidžia ir dar vakar taip ryškiai matyti įvykiai atrodo po kurio laiko tarsi sapnas. Ar verta gyventi ilgiau už medžius?
Ar gali nutikti taip, kad dirbtinis intelektas bus toks, kad jis taps nepriklausomas nuo žmogaus , o štai žmogus be DI negalės gyventi.
Kas gi ta laimė, ar laimė žinoti tiesą ,o gal kaip tik nežinoti?
Tiesa skaitėsi knyga man sunkiai vis strigo ir nebuvo to lengvo plaukiančio teksto, bet tuo pat metu numesti į šoną negalėjau ir be galo norėjau sužinoti kaip baigiasi knyga. Ir pasipriešinimas buvo ne dėl turinio, o dėl sunkaus teksto jausmas buvo skaitant tarsi kalami tie žodžiai buvo. O štai kaip bebūtų keista pats Amžinvalio pasaulis manęs nešokiravo. Ir galų gale knyga man patiko. Ir užvertus knygą mano galvoje taip pat klausimų nemažai dar kilo.
“Atmintis nepastovi. Jai būdinga išdavystė. Tai, kas buvo tau brangu, nepakartojama, artima, be ko negalėjai gyventi, iš tolo atrodo netikra, tarsi tolimas sapnas. Nes tu pats jau kitoks, ne tas, kuris mylėjo, kentejo, raudojo... Viskas praeina, viskas.”
kaip ir tie sėdintieji prie stalo, kaip faktiškai visi Amžinvalio
gyventojai - niekada apie ją negalvojau! Bet jei pažinai tiesą,
jos užmiršti neimanoma... Išeitų,kad geriau nepažinti. Bet ar
Žmogus pažįsta tiesą savo valia? Ar ne ji pati atsiveria netikè-
tai, jam nė nežnant, kad ji egzistuoja? Bet tada kodël vienam
Žmogui ji atsiveria, o kitas nė neįtaria, kad ji yra? Ar šitai valdo Dievas? O jei Jo nėra, tada kas? “ J. Melnikas “Te visad būsiu aš”
Kartais kyla įvairių minčių kas mūsų laukia ateityje kaip gyvensime toliau ir štai šioje Distopijoje , kuri mus nukelia į 5870 metus autorius pasakoja apie žmones, kurie gyvena virš tūkstančio metų. Tačiau net ir gyvenant amžiną gyvenimą kyla tie patys klausimai.
Kodėl mes gyvename. Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl atmintis mus apleidžia ir dar vakar taip ryškiai matyti įvykiai atrodo po kurio laiko tarsi sapnas. Ar verta gyventi ilgiau už medžius?
Ar gali nutikti taip, kad dirbtinis intelektas bus toks, kad jis taps nepriklausomas nuo žmogaus , o štai žmogus be DI negalės gyventi.
Kas gi ta laimė, ar laimė žinoti tiesą ,o gal kaip tik nežinoti?
Tiesa skaitėsi knyga man sunkiai vis strigo ir nebuvo to lengvo plaukiančio teksto, bet tuo pat metu numesti į šoną negalėjau ir be galo norėjau sužinoti kaip baigiasi knyga. Ir pasipriešinimas buvo ne dėl turinio, o dėl sunkaus teksto jausmas buvo skaitant tarsi kalami tie žodžiai buvo. O štai kaip bebūtų keista pats Amžinvalio pasaulis manęs nešokiravo. Ir galų gale knyga man patiko. Ir užvertus knygą mano galvoje taip pat klausimų nemažai dar kilo.
“Atmintis nepastovi. Jai būdinga išdavystė. Tai, kas buvo tau brangu, nepakartojama, artima, be ko negalėjai gyventi, iš tolo atrodo netikra, tarsi tolimas sapnas. Nes tu pats jau kitoks, ne tas, kuris mylėjo, kentejo, raudojo... Viskas praeina, viskas.”
December 1, 2023
Fantastinis romanas,bet kai šią knygą skaičiau,tai jinai man tokia tikroviška pasirodė,kad negalėjau atsiplėšti.Visada pagalvodavau,kad norėčiau būti nemirtinga,bet kai perskaičiau šią knyga, kažkaip viskas pasikeitė,nes nebežinau ar dar norėčiau.
February 19, 2023
Ar pasaulis, kuriame mirtis buvo įveikta, suteikė žmogui amžiną laimę? Ar visgi ji slypi gyvenimo trapume?
June 21, 2023
SEDEVRAS,distopinis-SEDEVRAS!!! Aplodismentai autoriui!!!
March 23, 2025
Labai patiko… Koks trapus mūsų gyvenimas, o kiek daug visko aplink mus… Taip privertė susimąstyti.
February 4, 2024
Pirmoji skaityta Melniko knyga ir bandau apsispręsti tarp 3 arba 4 žvaigdučių. Galbūt baigiant šį atsiliepimą jau žinosiu, ką rinktis.
Pradėsiu nuo to, kodėl būtų 3. Nors pasakojimas vyksta jau 5-6tame tūkstantmečiuose, ši laiko skalė pasirinkta tik vienam iš knygos aspektų paaiškinti - ypatingai technologinei pažangai. Bet net ir ši nėra tokia jau pažangi, veikiau vaizduojamas tas mūsų pasaulio scenarijus, kuris galėjo būti, žmonijai pasukus giliais ir morališkai vingiuotais ksenotransplantacijos požemiais. Bet ir tokiu atveju veiksmo metai pilnai galėjo būti 3čiame tūkstantmetyje. Vis dėlto, akis labiausiai badė ne tai, o labiau tai, kad tariamai po šitiekos metų vaizduojami žmonės yra visiškai tokie patys, kaip aš ir tu šiandien. Tose knygos vietose, kur bandoma skaitytoją nukelti į "ateitį", tas pasitelkiama itin plonų drabužių arba magnetinių kėdžių pagalba, bet niekur neužsimenama apie rasių skirtumus, naujas rūšis ar pakitusį požiūrį į vienas kitą. O jei užsimenama apie pastarąjį, tai tik per seksualumo prizmę, kurio, beje, taip pat labai labai daug. Žinoma, tik moteriško ("jaunos, standžios krūtys ir vapsvos liemuo"x10).
Dar vienas dalykas, kuris kartais net trukdė skaityti - pagrindinio veikėjo keliami kvailoki ir pasikartojantys klausimai. Nors vyrukas gyvena jau daugiau nei 1000 metų, nepanašu, kad būtų koks išminčius, jau labiau pasirodo, kad kartais susigaudyti "suaugusiųjų pokalbiuose" jam sekasi prasčiau nei penktokui.
Neskalpuosiu autoriaus už spragas tose itin "moderniose" technologijose, nors ir norisi paklausti, ar tikrai tūkstančius metų savo įgūdžius ir žinias kaupiantys gamtos mokslų specialistai nesugebėtų ištobulinti klonavimo, jei jau nusprendėme gyventi organiniuose kūnuose? Arba tiesiog neišrado kokio ląstelių atjauninimo proceso, kuris keltų gerokai mažiau moralinių klausimų. Priėmiau tai kaip svarbią dalį tam, kad knyga galėtų užduoti tuos klausimus ir gilintis į tas problemas (kaip sakant, for the plot), kurios ir kelia norą skirti 4 žvaigdutes. Taigi..
Nežinau, ar galiausiai istorija sukėlė man tuos klausimus, kuriuos autorius planavo, bet jei perskaičius kyla klausimų sau ir aplinkai - tai veikalas jau kažko vertas. O didžiausia man kilusi mintis buvo toks knygoje iškeltas paradoksas: mums būtinas tragizmas, kad galėtume kurti vertingus ryšius, kurie leidžia gyventi tragiškame pasaulyje. Kitaip tariant, mums reikia konflikto, ant kurio galėtume statyti savo gyvenimų vertę.
Nemanau, kad amžinas gyvenimas būtų didžioji žmonijos problema. Tiesa, kad su tuo kyla savi iššūkiai, bet turbūt itin svarbus momentas, kokiu būdu įgauname nemirtingumą? Ar mums būtų būtina valstybei atiduoti visą savo privatumą? Naudotis kitais? Turbūt nebūtinai. Todėl neįžvelgiau nemirtingumo, kaip pagrindinės problematikos, o labiau norą išspręsti kiekvieną problemą iki tokio lygio, kad vienintelis dalykas, kurį galėtume daryti, tai džiaugtis saulės šiluma - kas man dažnai gyvenime atrodo, kaip tikrai geras tikslas, dėl kurio norėčiau stengtis. Bet nebuvau susimąsčiusi apie tai, kaip pasikeistų santykiai su draugais, artimaisiais, mylimaisiais, jei ideologijos, religijos ar kitos kontraversiškos temos nebeegzistuotų ar diskusijas apie jas pasiliktų beprasmės (nes visos problemos jau išspręstos).
Dėl to norisi padėkoti autoriui, kad įkvėpė noro kitaip žiūrėti į žmonijos sunkumus, rinktis savo kovą, ant kurios būtų galima statyti santykius su kitais, kurti vertę. Tam tikra keista prasme - būti dėkingam už tai, kad dar problemų yra (ir jos mums žinomos).
Pradėsiu nuo to, kodėl būtų 3. Nors pasakojimas vyksta jau 5-6tame tūkstantmečiuose, ši laiko skalė pasirinkta tik vienam iš knygos aspektų paaiškinti - ypatingai technologinei pažangai. Bet net ir ši nėra tokia jau pažangi, veikiau vaizduojamas tas mūsų pasaulio scenarijus, kuris galėjo būti, žmonijai pasukus giliais ir morališkai vingiuotais ksenotransplantacijos požemiais. Bet ir tokiu atveju veiksmo metai pilnai galėjo būti 3čiame tūkstantmetyje. Vis dėlto, akis labiausiai badė ne tai, o labiau tai, kad tariamai po šitiekos metų vaizduojami žmonės yra visiškai tokie patys, kaip aš ir tu šiandien. Tose knygos vietose, kur bandoma skaitytoją nukelti į "ateitį", tas pasitelkiama itin plonų drabužių arba magnetinių kėdžių pagalba, bet niekur neužsimenama apie rasių skirtumus, naujas rūšis ar pakitusį požiūrį į vienas kitą. O jei užsimenama apie pastarąjį, tai tik per seksualumo prizmę, kurio, beje, taip pat labai labai daug. Žinoma, tik moteriško ("jaunos, standžios krūtys ir vapsvos liemuo"x10).
Dar vienas dalykas, kuris kartais net trukdė skaityti - pagrindinio veikėjo keliami kvailoki ir pasikartojantys klausimai. Nors vyrukas gyvena jau daugiau nei 1000 metų, nepanašu, kad būtų koks išminčius, jau labiau pasirodo, kad kartais susigaudyti "suaugusiųjų pokalbiuose" jam sekasi prasčiau nei penktokui.
Neskalpuosiu autoriaus už spragas tose itin "moderniose" technologijose, nors ir norisi paklausti, ar tikrai tūkstančius metų savo įgūdžius ir žinias kaupiantys gamtos mokslų specialistai nesugebėtų ištobulinti klonavimo, jei jau nusprendėme gyventi organiniuose kūnuose? Arba tiesiog neišrado kokio ląstelių atjauninimo proceso, kuris keltų gerokai mažiau moralinių klausimų. Priėmiau tai kaip svarbią dalį tam, kad knyga galėtų užduoti tuos klausimus ir gilintis į tas problemas (kaip sakant, for the plot), kurios ir kelia norą skirti 4 žvaigdutes. Taigi..
Nežinau, ar galiausiai istorija sukėlė man tuos klausimus, kuriuos autorius planavo, bet jei perskaičius kyla klausimų sau ir aplinkai - tai veikalas jau kažko vertas. O didžiausia man kilusi mintis buvo toks knygoje iškeltas paradoksas: mums būtinas tragizmas, kad galėtume kurti vertingus ryšius, kurie leidžia gyventi tragiškame pasaulyje. Kitaip tariant, mums reikia konflikto, ant kurio galėtume statyti savo gyvenimų vertę.
Nemanau, kad amžinas gyvenimas būtų didžioji žmonijos problema. Tiesa, kad su tuo kyla savi iššūkiai, bet turbūt itin svarbus momentas, kokiu būdu įgauname nemirtingumą? Ar mums būtų būtina valstybei atiduoti visą savo privatumą? Naudotis kitais? Turbūt nebūtinai. Todėl neįžvelgiau nemirtingumo, kaip pagrindinės problematikos, o labiau norą išspręsti kiekvieną problemą iki tokio lygio, kad vienintelis dalykas, kurį galėtume daryti, tai džiaugtis saulės šiluma - kas man dažnai gyvenime atrodo, kaip tikrai geras tikslas, dėl kurio norėčiau stengtis. Bet nebuvau susimąsčiusi apie tai, kaip pasikeistų santykiai su draugais, artimaisiais, mylimaisiais, jei ideologijos, religijos ar kitos kontraversiškos temos nebeegzistuotų ar diskusijas apie jas pasiliktų beprasmės (nes visos problemos jau išspręstos).
Dėl to norisi padėkoti autoriui, kad įkvėpė noro kitaip žiūrėti į žmonijos sunkumus, rinktis savo kovą, ant kurios būtų galima statyti santykius su kitais, kurti vertę. Tam tikra keista prasme - būti dėkingam už tai, kad dar problemų yra (ir jos mums žinomos).
November 17, 2025
Nemažai pasisakančiųjų čia kalba apie distopiją, fantastiką ir t.t.
Pabūsiu „balta varna“ – jokios distopijos iš esmės čia nėra! „Te visad būsiu aš“ – tai knyga apie mūsų šiandieną. O kadangi rašyti šitokius dalykus nėra taip saugu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Autorius imasi seniai patikrinto metodo – jis įvelka savo romaną į kamufliažinį „Ezopo kalbos“ rūbą (jei norite, galite tai vadinti distopija).
Per visą knygą kraupiu kontrapunktu skamba esminė mintis: TIESA ŠIANDIEN NIEKAM NEĮDOMI; JI NEPATOGI IR TRIKDANTI; TIESA TRUKDO BŪTI LAIMINGAM. Na ir pamėgink dabar atvirai tą deklaruoti mūsų „demokratinėje“ (post-tiesos / melo?) visuomenėje, nesidangstydamas distopijos širma! Taigi tuojau būsi apipiltas pamazgomis ir „išjungtas“ visa naikinančiu „cancel culture“ vėzdu (pačiu geriausiu atveju tave tiesiog IGNORUOS). Nes gi TIESA šiandien labai PAVOJINGA. Aišku, jeigu dar yra jos ieškančių ir ja vis dar tikinčių.
Bravo Autoriui!
P.S. „Gyvename keistais laikais, kai tiesa niekam nereikalinga [...]. Pabudus sąmonei, tiesa griauna mūsų apsnūdusio gyvenimo jaukumą. Ir drauge pažadina žmogų iš būties sapno. Sapnų pasaulis yra melo pasaulis. Meluodami mes tarsi miegame“. (231 psl.)
„Tiesa kaip tokia mums niekada nerūpi – nei dvokiantis mėšlas, kurio syvais minta nuostabiai kvepianti gėlė, nei išmatos mūsų mylimos moters viduje, nes... Nes su tiesa neįmanoma gyventi. Neįmanoma džiaugtis saule ir jaustis šventam, šventam ir gražiam, dvelkiančiam brangiais kvepalais... Kaip teisingai senovinėse knygose rašė apie rojų, iš kurio į gyvenimo pragarą buvo išvyti žmonės, nes išdrįso nepaklusti draudimui ir paragavo vaisiaus nuo pažinimo medžio, pažino tiesą... Kam ta tiesa? Štai vaikai – ar ne todėl jie jaučiasi esantys rojuje, kad jos nežino?.. (273 psl.)
Pabūsiu „balta varna“ – jokios distopijos iš esmės čia nėra! „Te visad būsiu aš“ – tai knyga apie mūsų šiandieną. O kadangi rašyti šitokius dalykus nėra taip saugu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Autorius imasi seniai patikrinto metodo – jis įvelka savo romaną į kamufliažinį „Ezopo kalbos“ rūbą (jei norite, galite tai vadinti distopija).
Per visą knygą kraupiu kontrapunktu skamba esminė mintis: TIESA ŠIANDIEN NIEKAM NEĮDOMI; JI NEPATOGI IR TRIKDANTI; TIESA TRUKDO BŪTI LAIMINGAM. Na ir pamėgink dabar atvirai tą deklaruoti mūsų „demokratinėje“ (post-tiesos / melo?) visuomenėje, nesidangstydamas distopijos širma! Taigi tuojau būsi apipiltas pamazgomis ir „išjungtas“ visa naikinančiu „cancel culture“ vėzdu (pačiu geriausiu atveju tave tiesiog IGNORUOS). Nes gi TIESA šiandien labai PAVOJINGA. Aišku, jeigu dar yra jos ieškančių ir ja vis dar tikinčių.
Bravo Autoriui!
P.S. „Gyvename keistais laikais, kai tiesa niekam nereikalinga [...]. Pabudus sąmonei, tiesa griauna mūsų apsnūdusio gyvenimo jaukumą. Ir drauge pažadina žmogų iš būties sapno. Sapnų pasaulis yra melo pasaulis. Meluodami mes tarsi miegame“. (231 psl.)
„Tiesa kaip tokia mums niekada nerūpi – nei dvokiantis mėšlas, kurio syvais minta nuostabiai kvepianti gėlė, nei išmatos mūsų mylimos moters viduje, nes... Nes su tiesa neįmanoma gyventi. Neįmanoma džiaugtis saule ir jaustis šventam, šventam ir gražiam, dvelkiančiam brangiais kvepalais... Kaip teisingai senovinėse knygose rašė apie rojų, iš kurio į gyvenimo pragarą buvo išvyti žmonės, nes išdrįso nepaklusti draudimui ir paragavo vaisiaus nuo pažinimo medžio, pažino tiesą... Kam ta tiesa? Štai vaikai – ar ne todėl jie jaučiasi esantys rojuje, kad jos nežino?.. (273 psl.)
April 4, 2023
Distopinis romanas, nukeliantis į žmonijos ateitį, kada visus pagrindinius Žemės valdymo mechanizmus perduodame į DIRSME (dirbtinio intelekto) rankas. Žmonės Amžinvalyje („tobula“ šalis su „tobula“ santvarka - kur visiems užtikrinamos puikios sąlygos mėgautis gyvenimu bei jo teikiamais malonumais) tetrokšta vieno - gyventi amžinai, tūkstančius metų atgimti vis kitame kūne, tačiau kokia viso to kaina yra iš tikrųjų? Fantastinis, tačiau turintis nemažai filosofinių elementų romanas, verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie nesuvaidintas ir nuoširdžias gyvenimo akimirkas, meilę, draugystę bei paprasčiausią žmogiškumą.
August 19, 2023
Problematika įdomi, bet pats kūrinys labai ištęstas. 2/3 knygos erzina tai, kaip pasakotojas negali suprasti realybės, kuri atrodo akivaizdi. O ištrynus didesnę dalį jo vidinių svarstymų ir pasikartojimų, knyga nė kiek nenukentėtų. Kaip ir atsisakius daugumos ateities pasaulio santrumpų. Iš pradžių skamba įdomiai, bet perteklius vėliau erzina. Visgi autorius sukuria įdomų ateities pasaulio variantą, bet įdomus tik jo maketas, pasaulio struktūra, tačiau veiksmas... Veiksmas kiek nuobodžiai nuvilia, kaip Dio nusivilia tuo netikru amžinu gyvenimu, kuriame sukasi it žiurkėnas rate.
August 4, 2024
Puiki distopija, jei, iš principo, distopija gali patikti. Galbūt, sukurtas pasaulis ir nestebina savo technologijomis ar pasiekimais, tačiau man atrodo, kad tai ir nebuvo šio romano tikslas. Pagrindinis klausimas, visgi, buvo - kas yra žmogu, kiek jis vertas, ir kiek mes pasiryžę užmerkti akis vardas “te visad būsiu aš”.
Prikišti galiu tik tai, kad knygos herojus per daug ir per paviršutiniškai kartojo šį klausimą. Be gilesnių išvadų ar veiksmų. Čia, gal, redaktoriai galėjo griežčiau apkarpyti tekstą, ir turėtume tą patį turinio svorį su mažiau vilkinimo.
Prikišti galiu tik tai, kad knygos herojus per daug ir per paviršutiniškai kartojo šį klausimą. Be gilesnių išvadų ar veiksmų. Čia, gal, redaktoriai galėjo griežčiau apkarpyti tekstą, ir turėtume tą patį turinio svorį su mažiau vilkinimo.
September 14, 2023
Perskaitei vieną Melniko knygą = perskaitei visas Melniko knygas. Mačo pasakotojas! Mes gyvuliai! Žmonės ėda kitus žmones! Soylent green is people! Ateitis šūdina! Ateity visi viską kontroliuoja ir visus ėda! Bet ateityje vis dar yra seksas ir gražios (plonos, bet su papais) bobos. Pasakotojas kankinasi! Gal dar yra kas nors daugiau nei vien tai! Ne.
October 8, 2025
Tema apie DI ateitį, kai pats susikurs sau sąmonę ir valdys kaip pats “ suskaičiavo “ nėra nauja . Kiek priminė ir Huxley “ naują žmogų” . Buvo ir gilesnių pamąstymų , pvz jei jums suteiktų nemirtingumą - ar imtumėt tokį ?
Jei jums suteiktų visišką gyvenimo saugumą ir patogumą , instaliavus čipą, gautumėte įspėjimus ir gydymo siūlymus dėl mažiausio sveikatos sutrikimo - ar sutiktumėt ?
Ar ir dabar žmonės neina vienodėjimo dirbtinumo link ? ( padidinta krūtinė , lūpos ir tt )?
Ar atsisakytumėte savo komforto , kad kitam irgi būtų geriau ? Ar tikrai ? O ką darot dėl dabartinio pasaulio neteisybių , kenčiančių nekaltų vaikų ir tt ..
Jis pasibaisėjo, kad mergina žavisi vien jo kūnu (šiuo atveju - korpo kūnu ), bet ar ne taip yra ir dabar , kai žavimasi kūnu , kuris stengiasi būti “ pagal madą “
O dėl DI sekimo visų žmogaus veiksmų, kai neišleidžiama nusikalsti ( juk beveik kaip Kinijoj ),
Jei DI patenkina visus poreikius ir nebekyla net blogos mintys -išoriškai visuomenė atrodo subalansuota ,
bet tarsi žiurkėnai narvely/ nebelieka meno , nes menas iš skausmo ..//
Patiko mintis , kad nesvarbu kiek ir ko žmogus turėtų , jį visada džiugina atsidūrus natūralioj gamtoj ..
Taip pat mintis apie super greitus ateities skrydžius , kad nebeliks tikros kelionės / pažinimo jausmo ( jei visur per minutę patektum ).. bet jau ir dabar dar prieš kelionę beveik viską žinom , ką pamatysim 🙃
Nelogiška pasirodė pagr herojaus tikrumo poreikis , bet viename iš gyvenimų , kuriame tampa moterim , nepasisako savo vyrui Timui, kad buvo vyras , o Kajai meluoja , kad tai jo pirmas gyvenimas - pirmas kūnas.
liūdna , kad ir po 1000 autorius mato , kad tik moterims rūpės visuomeniškumas 🙃
Keistai nuskambėjo jo mintis - kad kai yra lengvas flirtas vyras geriau priima gydymą 🙈
Bet knyga gerokai ištempta, mintys nuolat kartojasi .
O pabaiga - kad tai buvo sapnas , iš viso nereikalinga , juk ir taip veiksmas vyksta 5000-6000 metais ..
“ tapdamas viskuo , žmogus tampa niekuo “
Man graziausia knygos mintis - “ per ašaras jauti gyvenimą “
Jei jums suteiktų visišką gyvenimo saugumą ir patogumą , instaliavus čipą, gautumėte įspėjimus ir gydymo siūlymus dėl mažiausio sveikatos sutrikimo - ar sutiktumėt ?
Ar ir dabar žmonės neina vienodėjimo dirbtinumo link ? ( padidinta krūtinė , lūpos ir tt )?
Ar atsisakytumėte savo komforto , kad kitam irgi būtų geriau ? Ar tikrai ? O ką darot dėl dabartinio pasaulio neteisybių , kenčiančių nekaltų vaikų ir tt ..
Jis pasibaisėjo, kad mergina žavisi vien jo kūnu (šiuo atveju - korpo kūnu ), bet ar ne taip yra ir dabar , kai žavimasi kūnu , kuris stengiasi būti “ pagal madą “
O dėl DI sekimo visų žmogaus veiksmų, kai neišleidžiama nusikalsti ( juk beveik kaip Kinijoj ),
Jei DI patenkina visus poreikius ir nebekyla net blogos mintys -išoriškai visuomenė atrodo subalansuota ,
bet tarsi žiurkėnai narvely/ nebelieka meno , nes menas iš skausmo ..//
Patiko mintis , kad nesvarbu kiek ir ko žmogus turėtų , jį visada džiugina atsidūrus natūralioj gamtoj ..
Taip pat mintis apie super greitus ateities skrydžius , kad nebeliks tikros kelionės / pažinimo jausmo ( jei visur per minutę patektum ).. bet jau ir dabar dar prieš kelionę beveik viską žinom , ką pamatysim 🙃
Nelogiška pasirodė pagr herojaus tikrumo poreikis , bet viename iš gyvenimų , kuriame tampa moterim , nepasisako savo vyrui Timui, kad buvo vyras , o Kajai meluoja , kad tai jo pirmas gyvenimas - pirmas kūnas.
liūdna , kad ir po 1000 autorius mato , kad tik moterims rūpės visuomeniškumas 🙃
Keistai nuskambėjo jo mintis - kad kai yra lengvas flirtas vyras geriau priima gydymą 🙈
Bet knyga gerokai ištempta, mintys nuolat kartojasi .
O pabaiga - kad tai buvo sapnas , iš viso nereikalinga , juk ir taip veiksmas vyksta 5000-6000 metais ..
“ tapdamas viskuo , žmogus tampa niekuo “
Man graziausia knygos mintis - “ per ašaras jauti gyvenimą “
February 14, 2023
Jeigu nori, kad žmonės sutiktų su kuo nors nepriimtino, juos reikia mirtinai išgąsdinti.
Keista, netradicinė distopija. Labai jau retai pastaruoju metu skaitau tokio pobūdžio knygas. Įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Likau maloniai nustebinta.
Keista, netradicinė distopija. Labai jau retai pastaruoju metu skaitau tokio pobūdžio knygas. Įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Likau maloniai nustebinta.
August 16, 2023
Knyga diskutuoja įdomią idėja, tačiau viduryje veiksmas lyg užstringa ir daugiau nebenustebina. Taipogi, sci-fi prasme, knyga džiugintų jei būtų parašyta prieš 20 metų, nors greičiausiai technologinė ateities dimensija nebuvo siužeto prioritetas.
December 5, 2022
Nors tokio žanro nelabai mėgstu, bet knyga labai užkabino. Autorius sukūrė visą futuristinį pasaulį, su daugybe terminų, kurių žodynas pateikiamas knygos gale. Perskaičiau su malonumu!
Displaying 1 - 24 of 24 reviews