Aušra Šneiderytė – žurnalistė, žurnalų „Psichologija Tau“ ir „Iliustruotasis mokslas“ redaktorė, tinklaraštininkė, skaitytojus žavinti kandžiu stiliumi ir uždegančiais tekstais, kuriuos perskaičius norisi ne pritariamai palinguoti galva, o pirkti bokso pirštines. Arba bėgimo batelius. „Po tamsos ateina... lapė“ – pirmoji jos knyga.
Permainos į mūsų gyvenimą dažnai ateina nekviestos. O kartais pasikviečiame jas patys. Vieniems pokyčiams reikia sukrėtimo, kitiems užtenka ir nedidelio postūmio. Įkvėpimo. Į knygos autorės gyvenimą giluminės permainos atėjo minkštomis lapės letenėlėmis. Lapė – savotiškas Aušros Šneiderytės alter ego, toteminis gyvūnas, permainų poreikio, po krizinių patirčių būtino gijimo įsikūnijimas. Ji primena „Mažojo princo“ lapę – išmintinga, truputį laukinė, truputį filosofė, kartais jaukiai miela, o kartais labai karinga. Tokie ir Aušros Šneiderytės tekstai – jaukūs, išmintingi, ironiški, karingi. Jos esė – kaip vitaminai protui ir sielai, suteikiantys jėgų eiti į kasdienius mūšius su rutina, kapoti galvas sustabarėjusios tvarkos drakonams, kautis už teisę rinktis gyvenimo būdą, neskubėti, nedirbti viršvalandžių, puoselėti visaverčius santykius. Trumpiau tariant, kurti savo laimę.
Knygos puslapiuose atsispindi politiniai įvykiai, visuomenę skaldantys skauduliai, kiekvienam pažįstama buitis. Kad ir apie ką kalbėtų – apie tarakonus virtuvėje, pandemijos pasekmes ar moterų teises, – autorė nepraranda humoro ir vos keliais žodžiais geba susprogdinti emocinę bombą: jos tekstai verčia kilti nuo sofos ir ką nors keisti. Nutraukti destruktyvius santykius. Imtis naujos veiklos. Pakelti akis į žvaigždes. Matyti žmones greta. Įsiklausyti. Leisti būti sau ir kitiems. Gyventi lapiau.
Truputį bullshit'as. Pradžia dar pusiau pusiau, bet jau toliau autorė pradėjo per stipriai reikšti savo vienos teisingą, neginčijamą nuomonę, pamiršdama pagarbą kitokio požiūrio žmonėms ir pamiršdama, jog pati minėjo esanti gerbianti kitus ir kitokius pasirinkimus. Daug spjaudytąsi pykčiu, asmeniniais nukentėjimais, daug kritikos kone visiems vyrams ir didelis feminizmas ... Na dar keli skyriai iš ties patiko, bet tiesos žinomos visiems - pradinuko lygis. Bet kažkur 70% teksto man kėlė siaubą ir pasibaisėjimą... Brrr, susiskaitė lyg vienos neginčijamos Dievaitės tiesos knyga. Vertinu 4/10.
Skaitant šią knygą kilo įvairiausių minčių, kurioms ir pritariu, ir ne... Autorė dalijasi savo patirtimi, nuomone, galbūt kartais per daug aštriai, labai daug pasikartojančių temų, varymo ant vyriškosios lyties. Na, viename skyriuje rado ir nemažai teigiamų dalykų, gero vyro požymių. Bet ir moterys ne visada viską daro gerai. Dažnai mes patys nusprendžiame ir pasirenkame kaip gyventi. Aišku, įtaką daro aplinka, esanti aplink mus, žmonės, bet dažnu atveju mes patys prisimąstome ko reikia ir ko nereikia. Radau ir gerų minčių, įkvepiančių pamąstyti, pritarti tam tikriems teiginiams, mintims. Nemažai prisirašiau citatų, kurios patiko. Tačiau buvo ir temų, kurios nepatiko. Visgi, knygą vertinu kaip vidutinę, verta būti perskaityta. Pabaiga patiko. Turinys buvo visoks. Gal kažką prisiminsite, pritaikysite, atrasite bendro. Labiausiai patikusios mintys: "Gal iš tiesų laimė yra norėti mažiau, ne prievartauti gyvenimo, ne laužyti savo asmenybės, nekrušti sau proto, nesistengti uždirbti kiekvieno cento ir nevarvinti iš savo kūno paskutinio riebalo? Gal reikia tiesiog atsiknisti nuo savęs bent trumpam, bent pavasarį, ir džiaugtis tuo, kas esi. " "Manau, sėkmingiausias sprendimas buvo mesti šikti į kelnes dėl to, ką žmonės pagalvos, ir pradėti gyventi taip, kaip man pačiai patinka. Mečiau bijoti ir pradėjau pasitikėti savimi. Mečiau piktintis ir ėmiau grožėtis. Mečiau pavydėti ir užsinorėjau dalytis su kitais. Ne kaupkit, o meskit. Palengvės. O laisvą vietą užpildys geri dalykai. Gyvenimo lentynos nestovės tuščios, tik pralaisvinkit jose vietos tam, kas turi ateiti. "
Samprotavimo rašinėlių mix’as apie gyvenimą, daug nuoskaudų apie nelaimingą meilę ir vyrų poelgius. Autorė dažnai prieštarauja pati sau, vienur skatina neteisti, kitur jau pati traukia per dantį draugę, kuri nesikeikia. Įpinta kovido realijų, bet subtiliai, lyg su mintimi, kad visi šią knygą skaitys tuo laikotarpiu, tad skaitant dabar kartais sunku suprasti kas kaip ir kodėl (kodėl pasakoja apie tai kaip viena ruošia kūčių stalą?). Skaitosi greitai, nes jokia istorija nevystoma, kiekvienas pasakojimas yra kaip atskiras facebook postas, su pamoralizavimu paskutinėje pastraipoje. Lengvas, popsinis skaitalas, tikrai ne ta knyga, kurią skaitytum antrą kartą ar didžiuotumeis turint knygų lentynoje.
Ar prisimenate tuos momentus, kai norėdavosi nustoti kovoti su pasauliu ir pasiduoti – stereotipams, neteisybei, visam chaosui, kuris aplink mus, ir tiesiog plaukti. Plaukti taip, kaip yra duota mūsų likimo. Ši knyga yra tikras energijos užtaisas, tarsi trūkstamas pašnekesys su geriausia drauge prie puodelio kavos. Ne veltui ji pasiliko mano knygų lentynoje – tiems momentams, kai norėsis su kažkuo pasidalinti išgyvenimais.
Šmaikščiai, protingai, atjaučiančiai parašyti tekstai įvairiomis kasdienybėje sutinkamomis temomis gali praskaidrinti net ir niūriausią dieną. Tikriausiai Jums tai bus pažįstama. Neteisybės jausmas, kai moterys gauna daugiau užduočių, bet ne papildomą algą. Tas nepatogumas, kai tetulės klausia „Tai, kada susirasi vyrą, ar kada bus vaikas?“ Gudrioji metaforinė lapė turi atsakymą į kiekvieną klausimą. O svarbiausia, ji įkvėps nepamesti savo moteriško stipraus stuburo ir džiaugtis gyvenimu atvira širdimi.
Autorę seku facebook, man patinka jos postai, o tai ir atvedė iki knygos. Skyriių trumpumo ilgis taip pat atitinka facebook posto struktūra, tad ir jausmas, kad tiesiog skrolinau fb sieną. Skaitant nuosekliai ima erzinti daugybė pasikartojimų tose pačiose temose, jaučiamas tam tikras paviršutiniškumas ir naivumas, o kai kurios temos moraliai pasenusios, kaip karantinas. Gal jo metu rašyti apie tai, kaip svarbu likti namuose buvo aktualu, šiandien man skaitosi labai paviršutiniškai. Žvaigždučių 2,5, bet apvalinu iki 3.
Skirtingų neilgų tekstų rinkinys, gal net būtų protingiau skaityt po tekstuką, bet man taip nepavyko skaičiau ištisai. Su daugeliu tekstų negalėjau susitapatint, man tai buvo labai tolima, tačiau kiti buvo labai taiklūs. Bendrai pasijaučiau gal kiek per sena šiai knygai, nors rekomenduočiau jauniems, ieškanties įkvėpimo!
Labai jaukūs, nuoširdūs (ir su gera doze jumoro) tekstai. Gal kiek gadino reikalą Covid aktualijos, nes tai labai pabodusi tema ir tikiuos nepasikartosianti situacija. Kaip knygą laisvalaikiui užskaitau!
Atsivertus knygą atėjo... moralizuojanti lapė. Yra puikių šviesių skyrių, yra daugokai pikto išsikalbėjimo, yra daug padrąsinančių tekstų, o yra ir tiesiog storžieviškų burnojimų. Knyga tikrai ne man.
,,Gyventi vadovaujantis lapiška išmintimi - žaidimas, kurį susigalvojau tamsiausiais laikais. Jis padėjo išgyventi vidinį karą. Pagrindinės šio žaidimo taisyklės trys: ugdyk valią, mokykis mylėti ir juokis, kai tik gali. Mat lapės ne šiaip juokiasi - taip jos gydosi sielos žaizdas." (7 p.)
,,Nesvarbu, turite antrąją pusę ar ne, nepamirškite savęs. Ir kuo dažniau užduokite sau klausimą: kas man teikia džiaugsmą? Kad ir kas tai būtų, neapleiskite to vien todėl, kad šalia atsirado dyko dopamino generatorius." (15 p.)
,,Bet moralas tas pats - dalykai vyksta arba nevyksta, nepriklausomai nuo to, ar mes dėl jų gadinam sau nervus. Todėl kartais geriausias sprendimas yra susitaikyti ir daryti tai, ką gali, ten, kur esi, su tuo, ką turi." (221 p.)