1980 m. Nedidelis Pietų Karolinos miestelis - Magnolija. Jame gyvena gausi Fosterių šeima, kuri ūkyje augina tabaką. Vyriausiąjai iš šeimos vaikų, Ostinai, kuriai yra trylika metų, tenka prisiimti atsakomybę už visą šeimą, kai per nesėkmingą gimdymą miršta mama. Nuo tos dienos paauglė tampa ramsčiu ne tik savo broliams ir seseriai, bet ir palūžusiam tėčiui.
Švelnus, trapus bei tyras knygos viršelis, ne ką mažiau nuostabus ir jos turinys. Kai dabar pasaulyje tokia situacija, aš į šią istoriją žiūrėjau kitomis akimis, kitu kampu. Ieškojau, tikėjausi gilių temų ir, žinokite, radau - net su kaupu. Vietomis norėjosi šypsotis, skaitant jautrias ir širdį glostančias gražias akimirkas, o vietomis skaitant norėjosi verkti, kai buvo aprašomi tokie siaubingi dalykai, kurių nė didžiausiam priešui nelinkėtum, o čia juos teko ištverti paauglei, gerai dar nepažįstančiai gyvenimo. „Po magnolijomis” - tai istorija, apnuoginanti visus dalykus, iš kurių susideda gyvenimo realybė.
Apie holokaustą, apie praradimus, apie psichikos ligas, apie drąsų mokėjimą prisiimti atsakomybę, apie tikrą meilę, trunkančią visą gyvenimą. Rodos, tokios temos - dažnai knygose pasitaikančios, bet šioje istorijoje, mano akimis, jos taip ypatingai, taip gyvenimiškai ir tikroviškai susidėliojo, kad net nustebau, nes nesitikėjau. Trumpai viską, ką pajutau, aptarsiu, kad suprastumėte, kodėl taip teigiamai vertinu šį kūrinį ir kodėl tos temos - tokios reikšmingos.
Holokausto tema literatūroje - nėra naujiena, apie šį procesą nemažai žinome ir iš istorijos. Tačiau žinojimas yra viena, o to patyrimas, išgyvenimas - kita. Manau, autorė labai tikslingai parodė, kokius gilius randus žmogaus viduje palieka tokios situacijos. Kas liečia praradimus, jie neaplenkia nei vieno žmogaus, tačiau kartais pastarieji būna tokie reikšmingi, kad žmogui tenka surasti vidinės stiprybės, kurios jis nė nemanė turįs. Psichikos ligos vis dažniau šmėžuoja literatūroje, bet tai aš vertinu labai teigiamai, kadangi apie jas būtina kalbėti. Esamų problemų slėpimas naudos neduoda niekam, tai tik gali pakenkti sergančiajam. Na, o meilė šioje knygoje aprašyta tokia, kokios norėtume kiekvienas - trunkanti visą gyvenimą, nepaisanti iškylančių kliūčių, mokanti išlaukti tinkamo momento.
Vienintelis trūkumas - pats siužetas, kuris vietomis pasirodė šiek tiek per lėtas, o vietomis - per mažai išpildytas. Tiesa, kai kurie herojų sprendimai atrodė galbūt nelogiški ar labai jau banalūs. Tačiau visa tai tikrai nesumenkino to, ką autorė norėjo perduoti kiekvienam skaitytoju ir ką aš pajutau emociškai. Noriu tikėti, kad kiekvienas, kuris skaitys, tai pajus. „Po magnolijomis” tapo romanu, kurį skaičiau kelis vakarus iš eilės, ir kasdien laukiau to skaitymo, nes norėjau sužinoti, ką tokio stipraus toliau pateiks rašytoja.
Rekomenduoju, jeigu norite neeilinio, o gilių minčių nestokojančio ir, turinio prasme, vertingo romano, kuriame rasite ir gabalėlį įkvėpimo, ir šūsnį gyvenimiškų situacijų, su kuriomis, tvirtai tikiu, susiduria daugelis iš mūsų. Be to, šioje knygoje labai akcentuojama viltis ir tikėjimas, kad viskas anksčiau ar vėliau bus gerai. Šių dviejų dalykų dabartiniame kontekste labai reikia mums visiems, be išimties. Jei Jums patiko „Ten, kur gieda vėžiai”, pritarčiau minčiai, kad patiks ir ši, nes tarp jų pagrindinių veikėjų galima įžvelgti panašumų, ypač charakteryje. Asmeniškai man, „Po magnolijomis” paliko dar geresnį įspūdį, kadangi „Ten, kur gieda vėžiai” mane nuvylė ne vienu aspektu. Jeigu pastaroji knyga Jums visiškai nepatiko, esu linkusi manyti, kad ir ši gali palikti panašų įspūdį. Ne dėl minčių, bet dėl paties aplinkos įvaizdžio, konteksto.
4/5⭐