Навесні 33-го голод у Мачухах досягає апофеозу. Перше канібальство, самосуди, психічні розлади на фоні недоїдання. Село деградує. Люди, доведені до відчаю, втрачають людську подобу, вони готові їсти все, аби вижити.
І ось дві не знайомі між собою жінки, дві жертви свого часу, дві протилежні сторони великої темряви, що ім’я їй голод, опиняються на відстані простягнутої руки…
Čia yra viena geriausių mano perskaitytų knygų. Ir viena skaudžiausių, kurią į lentyną dėsiu šalia Aleksijevič darbų. Nes tiek viena, tiek kita autorė graudino nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
O kaip gali būt kitaip, kai kalbam apie Ukrainos holodomorą. Tragišką sovietų valdžios įsiveržimą, ūkių išvogimą ir paskelbtą didžiulo masto bado nuosprendį. Daugiau kaip dvi dešimtys pasaulio valstybių šį badmetį pripažino genocidu, kurį vykdė stalinas, norėjęs išlaikyti Ukrainą savo kontrolėje. Istorija jau kone kartojasi, taip?
Tik ši knyga nėra istorinių įvykių atpasakojimas: tai romanas to laikmečio įvykių fone. Parašytas ir išverstas labai lyriškai, labai jautriai. Kone kiekvienam puslapy galima rasti citatą, kurią norisi išsirašyti ar nešiotis širdy ilgai ilgai. Čia sutinkame ir vargstančiuosius, kurie ieško ką tik sudygusios žolės maistui. Valgančius aliejum aptaškytą purvą ar grūdų luobeles. Sutinkam ir tuos suvarytus darbams "vardan tėvynės", kurie slapta išneša penkis grūdus vaikams vakarienei ir už tai būna nubaudžiami mirtimi. Ir motinas, paliekančias kūdikius, nes negali išmaitinti. Ir parsidavėlius, kurie aukoja kas švenčiausia, kad įrodytų savo "vertę". Veikia knygoje ir okupantai. Jų visko pertekusios šeimos, nesuvokdamos, kad lobsta marindamos badu ištisą tautą.
Labai labai labai skaudi knyga. Verkiau daug ir graudinuosi atsiliepimą rašydama: rekomenduoju romaną stiprių nervų skaitytojams. Norintiems (ar ištveriantiems) suprasti koks blogis yra ta didelė ir kruvina šalis alsuojanti smarvę mums į sienas. Be viso to, tai magiškai parašytas romanas: kokie sakiniai, kokios mintys ir kaip sudėlioti įvykiai. Didžiulis talentas yra ši rašytoja. Vienas didžiausių, kokį mano daug skaičiusios akys yra matę.
Yra knygų, kurios tiesiog skaitomos, bet yra tokių, kurios išgyvenamos ir niekaip kitaip to nepavadinsi. ,,Raudonųjų skruzdžių amžius" yra iš pastarųjų. Šis kūrinys - istorijos priminimas mums, kuris įrašytas ne tik knygos puslapiuose, bet žmonių kūnuose ir atmintyje. Gal kiek užmirštas, bet istorija nieko nepamiršta ir metas prisiminti bei kitiems papasakoti. Šioje knygoje daug tylos, tylaus šnabždėjimo, bet jis galingesnis už garsiausias sirenas.
Tania Pjankova - Ukrainietė rašytoja, dramaturgė, poetė. Aktyvi kultūriniame lauke ir ypač daug dėmesio skirianti moterų patirtims bei istorinės atminties klausimams. Įdomu tai, kad autorė turi daug sąlyčio taškų su teatru, tad nieko keisto, kad kiekviena jos kurta knygos scena tokia vizuali ir lengvai įsivaizduojama. Ir dar apie tą tylą - pauzių šioje knygoje netrūksta, o jų iškalbingumas įstabus.
,,Raudonųjų skruzdžių amžius" - nėra tipinis pasakojimas, kai judame nuo taško a iki z. Čia daug fragmentiškumo ir neišsigąskite, kad keliolika pirmų puslapių atrodys gana chaotiški. Duokite laiko, šiek tiek kantrybės ir pažadu sunku bus knygą paleisti iš rankų, nes tai ką ji pasakoja - hipnotizuoja, baugina, bet neleidžia padėti į šoną. Dvi moterys, kurios gyvena iš esmės skirtingus gyvenimus veda pasakojimą į priekį. Viena, spaudžiama Holodomoro baisumų ir valgo neįsivaizduojamus dalykus, kad tik išgyventų, o kita išpampusi iš gero gyvenimo irgi turi imtis bado, nes jos apkūnumas jau tapęs problema. Rodos, kas šias moteris gali sieti - sužinosite knygos pabaigoje.
Apie Holodomorą. Turiu tokią nuojautą, kad per mažai apie šį istorinį įvykį žinome. Mokyklos laikais, pamenu, prabėgomis šį terminą girdėjome, bet kitas baisus įvykis, kuris prasideda ta pačia raide, mums žinomas gerokai plačiau. Jokiu būdu šių dviejų baisybių nepriešinu, bet Holodomorui dėmesio stigo. Mastas atima žadą - skaičiai nesutampa, bet jo metu iš bado mirė nuo trijų iki keturiolikos milijonų žmonių. Kodėl apskritai Holodomoras vyko? Ukrainiečių laisvės troškimas buvo didesnis nei sovietų valdžia galėjo pažaboti standartiniais priespaudos sprendimais. Buvo nuspręsta apdėti žmones nepakeliamais mokesčiais, konfiskuoti grūdus ir juos pardavinėti į užsienį. Taip buvo bandoma pakirsti ukrainiečių nacionalizmą. Jeigu ieškosite šiame reiškinyje bent kruopelytės empatijos - sėkmės. Nebuvo žiūrėta, ar tu moteris ar vaikas - badavo visi. Knygoje autorė pateiks pavyzdžius kas buvo valgoma tuo metu - šokas garantuotas, sunkumas širdyje, o gal net ašaros irgi galimos.
Pajnkovos pasakojimo stilius labai vizualus. Badas, rodos, įsimelkęs į kiekvieną porą, kiekvieną net ir minimalų judesį nebylų pokalbį. Daug folkloro elementų - pasakojimas labai ukrainietiškas. Kalba gana lakoniška, be jokių nereikalingų išvedžiojimų. Daug simbolių.
Pakalbėkime apie simbolius. Pats pavadinimas ,,Raudonųjų skruzdžių amžius" - nėra tik skambus pasirinkimas. Raudonaisiais paprastai įvardijami kairiojo politinio sparno atstovai, besižavintys socializmo idėjomis arba TSRS. Skruzdės greičiausiai atspindi sovietų valdžios pakalikus, kurie šiaip jau yra be galo menki, bet kartu gali siekti didelių tikslų - šiuo atveju kurti "nuostabų sovietinį" rytojų. Taigi, įžvelgiu čia tris simbolio sluoksnius: invazija - kai lėtai ir invaziškai skverbiamasi, kad užkariauti bei užvadyti; sovietinė ideologija - kuri kaip skruzdėlė naikina bet kokį individualumą ir viską paverčia vienoda, beasmene darbo jėga; trauminę atmintį - kuri įkyri kaip skruzdėlė po rūbais, prasibrauna ir niekaip nepalieka.
Personažai sukurti iškalbingi. Judesio čia nedaug, nes iškamuoti bado jie juda lėtai, galvoja lėtai, tad jie tarsi tylūs liudytojai to, ko neįmanoma suvokti sveiku protu. Itin gera stebėti tvirto moralinio stuburo veikėjus, kurie net kamuojami nepakeliamo bado neišduoda savo principų, o šalia su didžiuliu nusivylimu, bet per daug neteisdami stebime tuos, kurie neatlaiko. Nepasakyčiau, kad juos autorė linkus su pasimėgavimu teisti. Ji neteisina, bet leižia suprasti, kad toks elegesys irgi įmanomas, kai aplinkybės tokios kokios yra.
Kūrinio atmosfera siurealistinė. Neapleidžia jausmas, kad viskas sustingę ore, kvėpuoja lėtai, pamažu vysta, nyksta, kol atiduoda paskutinį kvapą. Kartu kiekvienas objektas lyg gyvas, vanduo teka, medis svyruoja, bet tarsi sulėtintai, tarsi nerealiai. Atmosfera tamsi, bet parodomas ir ukrainiečių šviesumas, nes net ir bevilitškose situacijose turima vilties.
Emociškai šią knygą skaityti sunku. Čia ne tik supažindinama su Holodomoro užkulisiais, bet, rodos, fiziškai leidžiama pajusti ką reiškia mirti iš bado. Aprašomi fiziniais ir psichologiniai šio baisumo elementai. Marinti žmones badu - toks tipiškas sovietinės valdžios veikimo būdas iš tos pusės, kad viskas vyksta be galo lėtai, išsitempia laike, o rankos lyg ir švarios, krauju nesuteptos, bet iš tiesų tai taip sadistiška, taip orientuota į psichologinį palaužimą ir besimėgavimą kenčiančiojo skausmu. Mes kaip tauta to nepatyrėme, bet, manau, patį modelį puikiai galime suprasti, nes mus naikino, tik tą darė kiek kitaip.
Sunku rekomenduoti knygą kaip ši, bet mes turime žinoti istoriją. Antraip ir toliau kaip naivūs vakariečiai tikėsime rusų pasakojimais ir burtais. Rusų tauta prakeikta, pasmerka ir šviesos joje nėra. Niūrioje perspektyvoje to, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje, atverskime istorinį puslapį atgal ir susipažinkime kokios gi dar protu nesuvokiamos istorijos yra nugulusios praeityje. Kartu, tikrai sudomins atminties temomis besidominčius skaitytojus. Čia ne masinio skaitymo kūrinys. Jis jus sugniuždys, paliks be žado, suplėšys, bet mes gyvi tol, kol žinome istoriją. Nesibaiminkite emocinio sunkumo, knygos tam ir yra, kad išjausti ir išgyventi, o čia tą padaryti labai lengva.
Powieść antysowiecka, antykomunistyczna, powieść historyczna o Wielkim Głodzie, o Hołodomorze.
Koszmar narodu ukraińskiego opisuje Tania Pjankowa w „Wieku czerwonych mrówek”. To fikcja literacka, ale ten rodzaj fikcji historycznej, która mogła wydarzyć się naprawdę, która wydarzyła się naprawdę, w której rzeczywistość przekroczyła możliwość opisywania jej słowami. Pjankowa przedstawia kolejne wydarzenia z kilku perspektyw, których podstawą staje się głód. Głód całkiem dosłowny, który dotyka kolejne rodziny, który dręczy i odbiera. Reakcja na owy głód różni się, ale jego finał jest zawsze ten sam. Śmierć. Bezlitosna i makabryczna. Głód metaforyczny, symboliczny kryje się natomiast w pragnieniach, w tęsknotach, we wspomnieniach. Kryje się w oczach, w rękach, w słowach. Głód nabiera również ciała i formy w powieści – jest zaczepny, wszechobecny, okrutny. On po prostu jest. Bez względu na to, jaką ścieżkę wybiorą kolejne postacie, bez względu na to, po której stoją stronie.
„Wiek czerwonych mrówek” to powieść brutalna, makabryczna, złowieszcza. Prostymi słowami, prostymi obrazami mówi wszystko, co powinna powiedzieć. Tania Pjankowa miejscami poetyzuje, miejscami upraszcza, wykorzystuje język, by kreować to najtrudniejsze wspomnienie historyczne. Jest tu ból, jest strach, jest rozpacz. Jest Hołodomor, który ludzi pochłania jak czarna, bezdenna dziura. A raczej czerwona. To powieść antykomunistyczna, antysowiecka, emocjonalnie rozdzierająca.
Skirtingos istorijos ir skirtingi likimai, negalintys egzistuoti toje pat tikrovėje. Tačiau iš tiesų juos sieja nematoma likimo gija. Jie pamažu artėja vienas prie kito. Kokia tai beproto sunki knyga, kaip gėlė širdį ją skaitant, bet kartu labai gražiai parašyta, patiko rašymo stilius. Stipru 🧡
4,75 Potrzebowałam chwili, aby zebrać myśli, bo ta książka wykończyła mnie psychicznie.
Nie sądziłam, że tak uderzą we mnie opisy niedożywionych i płaczących noworodków. Czytając każdy kolejny fragment na ten temat, miałam coraz bardziej dość tej historii. Historii strasznej, podłej, złej, smutnej, przepełnionej bólem, goryczą, strachem. To, co miało miejsce na kartach tej książki grzmotnęło mnie porządnie po twarzy, po sercu, po głowie.
Język jest specyficzny, nieco poetycki, miejscami czytało się to wszystko naprawdę trudno. Chwytając za tę pozycję trzeba uzbroić się w cierpliwość, bo niektórzy bohaterowie wzbudzają nasze współczucie a inni... innych potraktowalibyśmy prądem, gdyby tylko nasze zachowanie było tak beznadziejne jak ich. Gdybyśmy tak jak oni nie mieli serca.
Zastanawiałam się, czy dać tej książce 4 czy 5 gwiazdek, bo nie wszystko mi w niej podeszło. Wiem jednak, że ta historia wbiła się we mnie, dała mi po twarzy i na pewno zostanie ze mną na długo, więc chyba nie mam innej opcji niż przyznanie jej pięciu gwiazdek.
Šią knygą įrašiau į geriausių savo skaitytų knygų sąrašą: dėl rašymo stiliaus, kalbos gražumo (čia jau didelis vertėjos nuopelnas ir turtingos mūsų lietuvių kalbos), o ypač dėl įtaigumo. Ir vis galvojau, kiek tiems ukrainiečiams teko ir vis dar tenka iškęsti. Lenkiu galvą prieš autorę, nes taip aprašyti badą ir jo sukeltas kančias reikia ne tik talento, bet ir vidinės stiprybės. Nuo šiol holodomoras man jau ne tik sąvoka ir statistika. Nuo šiol jis man milijonų kančia, alkanų kūdikių klyksmas, pūvančių lavonų tvaikas pakėlėse, o pastarųjų tiek, kad neįmanoma visų surinkti. Nuo šiol jis man vos krutančios pamėklės bado subjaurotais kūnais ir sielomis, nuo šiol jis man visur besivaidenantis, taip trokštamos duonos kąsnis ir iškankintų sielų klyksmas - už ką?
In "Das Zeitalter der roten Ameisen" verarbeitet die Ukrainische Autorin Tanya Pyankova, in der Übersetzung von Beatrix Kersten, literarisch ein schreckliches Kapitel ukrainischer Geschichte: Das Holodomor, zu Deutsch "Tötung durch Hunger", einer durch Enteignung und Zwangskollektivierung in der Sowjetunion in den 1930er Jahren durch Stalin künstlich erzeugten Hungersnot, der mehr als 3 Millionen Menschen in der Ukraine zum Opfer fielen. Erzählt wird das Buch aus drei Perspektiven in dem fiktiven Dorf Matsuchy nahe Poltawa in der Zentralukraine. Zu Wort kommen Dusja, deren Familie zwangsenteignet wurde und die - wie viele andere Bauernfamilien, von den Oppressoren abfällig Kulaken genannt - an alles verzehrendem Hunger leidet, Solja, die als Frau des ortsansässigen Parteivorstehers Ljoscha eigentlich keinen Hunger leiden müsste, aufgrund einer Psychose aber esssüchtig ist und von ihrem Mann deshalb in ein Sanatorium nahe Matsuchy untergebracht wird, und Swyryd, Kommunalverwalter der Sowjets, der die Situation zu seinem persönlichen Vorteil ausnutzen will. Als vierter Protagonist fungiert der Hunger selbst, der die verschiedenen Figuren quält, um sie herum schleicht, auf ihren Tod lauert.
Tanya Pyankova schreibt in ihrem Roman über das Unaussprechliche, sie berichtet sprachgewaltig schonungslos darüber, was Menschen fähig sind, anderen Menschen anzutun und zeigt zugleich, wie wichtig es ist, die Vergangenheit zu kennen, um das Heute zu verstehen. Eine an keiner Stelle leichte Lektüre, die aufgrund ihrer dichten, eindringlichen Erzählweise jedoch noch lange bei mir nachhallen wird.
Ši knyga mus nukelia į 1933 m. Mačuchai, Ukrainoje. Sovietinė valdžia suvarė valstiečius į kolūkius ir paliko juos be maisto. Visur lyg maras siautėja badas.. Troškimas užpildyti skrandį priveda prie pačių beprotiškiausių sprendimų.. Žmonės yra pasiryžę vienas kitam perkąsti gerkles dėl duonos trupinio. Čia gyvena Javdocha ir Solomija. Viena iš jų kiekvieną rytą prabunda kamuojama beprotiško alkio.. Kita savo skaudžius išgyvenimus maskuoja maistu. Skamba kaip du, tarpusvyje nesuderinami dalykai, tačiau šios moterys gyvena toje pačioje realybėje..
Nemoku apsakyti kokia gera buvo ši knyga.. Nors ir be galo skaudi, sunki emociškai, bet tikrai įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutiniojo puslapio. Tania Pjankova - tikras talentas. Taip įtaigiai, poetiškai ir lyriškai papasakoti apie žmonių patiriamus žiaurumus tikrai ne kiekvienam. Ir net neabejoju, jog prie šios knygos sėkmės prisidėjo ir talentingos vertėjos Donatos Rinkevičienės darbas. Skaitant šią knygą, ne kartą strigo gumulas gerklėje ir reikėjo tiesiog sustoti ir pamąstyti apie tai, ką perskaičiau.. Galiu prisipažinti, jog mažai žinojau apie holodomorą ir tai, ką teko patirti Ukrainos piliečiams. Tad labai džiaugiuosi, jog autorė pasiryžo prabilti apie tai, kas yra skaudu, tačiau verta būti papasakota. "Žmonės tirpsta, žmonės pradingsta, išnyksta sutemose, pasilieka už savų durų, savų sienų ir rytą jau jau nepasirodo; žmonės palieka mane, išeina neatsisveikinę, sustingsta - kaip sustingsta užgesusios ugnies karštis: nepastebimai, be pėdsakų, negrįžtamai.. Iš pradžių skauda dėl kiekvienos žarijos - kiekvieno žmogaus, kurio išėjimas išspaudžia kraują ią širdies, bet vėliau prirpranti, nustoji gailauti.. Žmogus žmogui nustoja būti šviesa, žmogus žmogų paleidžia iš šio pasaulio taip lengvai, lyg nežinotų, kad žmogus be žmogaus neišgyvens..." Tikrai viena stipriausių knygų, kurią teko skaityti pastaruoju metu. Mano nuoširdi rekomendacija ❤️🩹
Минуло 100 років від Голодоморів на території України, а я до сих пір відчуваю внутрішнє сум'яття, коли доводиться викидати частинку хліба. Це шрам-нагадування, яке лишилося від укусів “червоних комах”.
"Червоні мурахи плодяться, гуртуються у колонії, хутко розповсюджуються Україною - її містами, селами, хуторами…Вони вигортають наші комори, наші скрині наші кишені, забирають наших матерів і дітей, нищать нас, вибирають зі світу…Мстяться нам…За що вони нам мстяться? Може, за те, що ми хочемо бути людьми, володіти своєю землею, вирощувати на ній хліб, яблука, сонях? За те, що хочемо годувати своїх дітей молоком, а не сльозами? Що молимося Богові, а не їхній червоній самиці - їхній великій матері, котру вони називають Родіной? …Їхні мурашники виростають на попелищах наших хат, наших церков, наших святинь. Їхнє червоне завзаття викликає жах. І все, що ми можемо, - дивитись, як червоніє навколо нас і змивається коло…"
Ця книга морально найважча, яку я читала в своєму житті. Здається тут зібрано більшість жахів Голодомору, про які мені доводилося чути чи читати: від навмисно-примусового обміну хати на 8 буханок хлібу до канібалізму.
В книзі йдуть оповіді від 3 осіб паралельно. - Явдоха - дочка розкуркуленого селянина, яка разом з мамою, бабусею та братом намагаються вижити. - Свирид - сільський активіст, працівник місцевої “червоної” адміністрації, який згубив свою душу і людяність між близькими йому людьми, яких влада визнала куркулями і служінням Родіні. -Соля - дружина партійного чиновника, якого присилають в село "наводити лад". Через особисту сімейну драму Соля, на відміну від людей, за межами свого ореолу проживання - бореться із переїданням і надмірною вагою. Скажу чесно, що ось це протиставлення голоду-ожиріння на мене справило дуже сильне емоційне враження.
Через життя/виживання 3 різних прошарків населення розкриваються страшні події Голодомору. В другій половині твору всі 3 сюжетні лінії все більше перетинаються і переплітаються. Але фінал для мене не став емоційним піком, адже вся історія - це один суцільний страшний оголений нерв.
Я не можу не проводити паралелі із сучасністю: радянське/російське зло, яке винищило, скалічило мільйони життів українців на початку 20 століття, продовжує це робити в 21 столітті. Ця книжка ще раз нагадує, що за "червоним раєм" у вигляді "…а в рядянському союзі був найсмачніший пломбір за 3 копійки…" стоять мільйони смертей українців, в яких відібрали все...
Хоч якби не було важко читати таку книгу - це мінімум, що ми можемо зробити, щоб не забутися про ті страшні події. Попереду у нас ще багато роботи із власною сімейною памʼяттю і колективною.
Я дуже радію, що ця книга вже перекладена польською і німецькою мовою - дуже хотілося б щоб побільше людей закордоном мали змогу її прочитати.
Додам ще трошки важливого контексту. Наразі 32 держави визнали Голодомор геноцидом українського народу. 16 з 32 країн визнали Голодомор за 1.5 останні роки - після початку повномасштабного вторгнення. Тому, наразі наша боротьба триває не тільки за наше майбутнє, а і за те, щоб почути голоси наших закатованих співвітчизників.
Таких книг має бути набагато, набагато більше. Ще серіалів має бути багато про ці часи. І анімацій декілька. Манги будуть нереально круті про Україну 33-го. І ще дуже багато книг має бути. Довгих, коротких, поганих, хороших. Ми не прожили цей досвід, точніше ми не перейнялися їм тою мірою, якою повинні. Нас знищили одного разу червоні мурахи. Нас знову прийшли знищувати ці ж самі червоні мурахи і повернулися вони саме тому, що залишили серед нас надто багато "своїх". Я бачу дуже багато тих, кому ще досі не зрозуміло, яким було наше українське "щастя - бути частиною великої країни і великої справи". Майже ніхто з молодших мене, та й старших, та й таких самих, як я, не хоче читати "Марію" Самчука, або "Жовтого князя" Барки (їх і недостатньо). У "Червоних мурах" більше шансів, на мою думку. І серіал треба обов'язково. Скільки нашого українського народу поглибило в себе залюбки тонни російських сміттєриалів про ці часи, про "славну радянську армію". І я чомусь впевнена, що ці люди будуть дивитися і такі сюжети, нехай спрощені, нехай іноді перевантажені шокуючими сценами, але дуже зрозумілі. І алегорія з червоними мурахами, які ще й досі повзають у кожного немовляти на обличчі, мені дуже сподобалась.
Дуже сильна книга. Яскрава українська мова, глибока персонажі, цікава подача. І тема так, що "треба читати". Хочу, щоб її прочитало як можна більше людей. Щоб знали. Щоб пам'ятали.
● "Jei žmogaus siela dar pagimdo ašarų, - galvojau aš, - galgi jame dar užsilikę kokios nors gyvasties?" ● "Badas visais abejingumo užraktais užrakinęs mums burnas, apkausto, pila karštu alavu, smirdančia smalka. Ir tik mirtis turi teisę nuplėšti antspaudus, kad iš gerklės išleistų paskutinį riksmą." ● "Romus kaip arklys badas kramto mus kaip meduolius, stumia iš pasaulio, praryja, kur užklumpa, perplėšia pusiau nė nepasūdęs. Nepaiso, kad mes utėlėti, nesibjūri mūsų žaizdų. Žudo mus netardamas už ką."
Visų pirma norėčiau pasakyti, kad, ko gero, dar nebuvau skaičiusi tokios skaudžios, iki pačių širdies gelmių paliečiančios knygos, bet tuo pačiu taip gražiai parašytos! Kiekvieną sakinį gėriau į save, kuris buvo lyriškai gražus, skausmingas - skaudino taip, kad norėjosi verkti. Tai romanas, kuris tikrai nepaliks abejingų jame aprašomai tautos tragedijai. Taip, tai grožinis kūrinys, bet parašytas taip įtaigiai, begalo jautriai ir skausmingai apie kiekvieną veikėją, jo likimą ir, žinoma, patį badą, kuris nuolat sukosi šalia veikėjų. Tad nedaugžodžiausiu - šį romaną tiesiog privalu perskaityti. Nuostabus nuo pradžios iki pabaigos, o aš tikrai jo niekada nepamiršiu.
Книга, яка ранить, я дозволила це зробити. Мені важко оцінювати саме такий жанр художньої прози, бо це мікс з реальними подіями, у мене відчуття що ставлю оцінку не книзі а геноциду, але спробую відсепарувати себе і оцінити саме книгу. Вдячна авторці, що використала багато невідомих для мене слів, це мотивує більше розвивати свій словниковий запас. Розповідь лінійна, ніколи не було моментів, де плутаєшся хто і коли говорить. Із мінусів, через які я просто не можу поставити найвищий бал, виділю, що вона має не тільки ранити, а розбивати вщент, викликати тремор, травмувати, а тут все йде настільки звичайно(бо ми в голові людей, я це розумію, а в кожного своя реакція на подразники), без певних описів, що мене більше розбивав факт, чим надихалась авторка, ніж що саме вийшло в фіналі, і це мене мучить, якщо вийти з контексту, то книзі я поставила б 3, але з ним 4 та рекомендую ознайомитися Я не кажу, що там мав бути екшн, але не вистачало чогось, щоб не тільки торкнути, а просто випихнути та розтовкти, може це мав бути факт прийняття та вижидання, не знаю UPD: дізналась, що авторка використовувала тільки архівні дані, беру свої слова назад, розбила…
Brak mi słów, by opisać co czuje po przeczytaniu tej książki. Czuje się rozwalona na łopatki, poturbowana przez tą historię. Warto przeczytać a potem pogłębić sobie temat w literaturze faktu. Chciałabym napisać, że jestem zachwycona ale to złe słowo, a ogrom emocji jakie się kłębią w mojej głowie, sprawiają, że chyba nie potrafię znaleźć odpowiedniego określenia na opisanie swoich uczuć względem tej książki.
Raudonųjų skruzdžių amžius“ – tai viena skaudžiausių ir viena iš emociškai stipriausių knygų apie sovietinio teroro paliktas žaizdas. Autorė jautria, bet kartu tikslia ir vaizdinga kalba perteikia masinio ukrainiečių bado ir naikinimo realybę – faktą, kuris istorijoje įsirėžė kaip vienas žiauriausių XX a. nusikaltimų. Mane sukrėtė ne tik pasakojamos istorijos, bet ir stulbinamai profesionalus vertėjos darbas, leidžiantis pajusti teksto gyvą pulsą bei skausmo gylį. Tai knyga, kuri ilgam išliks mintyse ir privers dar kartą permąstyti, kaip totalitarizmas naikina žmones, kultūras ir ištisas tautas. Perskaičius ją natūraliai kyla noras toliau gilintis į šią temą – pavyzdžiui, atsiversti Anne Applebaum „Raudonąjį badą“, kuri istoriškai papildo ir praplečia šias skaudžias, bet būtinas žinoti tiesas.
Kartais siaubo tiesiog neįmanoma suvokti protu, neįmanoma nupasakoti. Galima tik pabandyti išdainuoti, išlieti užkalbėjimais. Taip, kaip padarė šio romano autorė.
Sovietinės valstybės kūrimo grimasos ir beprotybė – holodomoras Ukrainoje, 1932–1933 m. Tūkstančiai nuo bado tinstančių, drebučiais virstančių žmonių byrančiais dantimis. Tūkstančiai beprasmių mirčių. Milijonai minčių apie vienintelį dalyką – maistą. Kad ir kas tai galų gale būtų – samanos, liepų žievė, rūgštynės, supuvusios bulvės, kombikormas, keli kviečių grūdeliai kruvinoje motinos burnoje, priklydęs šunėkas ar kaimynystėje apsigyvenusi mergytė. Alkis, verčiantis šliaužioti, iš žmogaus atimantis protą ir širdį.
Kitoje pusėje neką geriau – skaisčiai raudona vėliava plevėsuojanti Rodina, privertusi visiškai atsiduoti, nužmogėti, o vėliau suėdusi savo tarnus. Pavertusi juos visa aplink naikinančiomis raudonosiomis skruzdėlėmis.
T. Pjankova kruviną pasakojimą audžia kelių skirtingose pusėse esančių herojų akimis, nepasibodėdama žvilgtelėti ten, kur nemalonu, gėda ar kraupu.
Tai, ką visada reikia prisiminti. Už ką negali būti atleista.
Na, o jei visgi reikėtų palyginti? Guzel Jachinai neprilygsta.
Ця книга - це невгамовний біль українського народу. Це біль за кожну закатовану, вбиту і ненароджену людину. Це страшна реальність від якої неможливо зречися. Коли ти розумієш що цей роман не вигадка, а те що відбувалося насправді, і розумієш що це тільки маленька частина всієї правди, твоє серце розривається на шматки. Дуся - молода дівчина якій ще жити, насолоджуватися життям. Соля - молода, довірлива, жінка, яка ніколи б не могла подумати в кого може перетворитися її чоловік, через відданість партії. Свирид - чоловік який хотів всього, а залишився з нічим. Ці люди такі різні, але і такі однакові, їх усіх обдурила та гнила партія!! Мені болить за усіх. Мені ніколи не вдасться зрозуміти навіщо ж був потрібний той голод, навіщо були потрібні ті смерті, що було у головах тих, керуючих країною, людей. І я навіки знаю, що росія ніколи не була нам другом, і ніколи не буде. Ні сто років тому, ні зараз, ні через сто років!!! Людям які занадто чутливі, я б не радила читати цей роман, тому що він вас уб'є!
В усіх інших випадках, цей роман повинен прочитати кожен!
LABIAUSAI SUKRĖTUSI KNYGA. Labai labai skaudi knyga. Nežinau ar daug yra grožinių kūrinių šia nepatogia tema.
Atskiros istorijos, taip sklandžiai persipinančios, artėjančios prie atomazgos. Visus herojus vienija badas. Vieniems tai badas, kai tavyje nebelieka nieko žmogiško, kitiems tai gydymo terapija klinikoje, kai arklių šėrimas meduoliais tai tavo gydymo nuo persirijimo dalis.
Žodžiais nenusakomas siaubas, kai žmogus lyg ir turi kažkokias teises, bet nebeturi savyje jėgų. Visai šalia egzistuoja ir pertekliaus pasaulis, bet tau nevalia peržengti jo ribų.
Raudonosios skruzdės turi didelę galią. Turėjo tada, turi ir dabar.
Knyga sukrečianti, žiauri, nors vietomis buvo ir komiškų epizodų, bet tuo pačiu ir labai graudžių. Silpnesnių nervų skaitytojams, jautriems žmonėms nerekomenduoju.
Romanas nukelia į 1932-1933 metus ir pasakoja apie vieną iš skaudžiausių Ukrainos istorijos epizodų - Holodomorą. Knygoje ši tragedija pateikiama ne per statistinius ar istorinius faktus, o per gyvus žmones - per jų išgyventą alkį, baimę, meilę ir kaltę. Autorė pasakoja kelių žmonių istorijas, kurias sieja badas, netektis ir kova už orumą pasaulyje, kuriame orumo jau nebeliko. Tai kūrinys, kuris neleidžia likti abejingam – skausmas čia toks tikras, kad net užvertus knygą jis dar ilgai lieka širdyje.
Knyga labai skaudi ir nors plonytė, ją sunku įveikti per dieną. Iš pradžių, buvo minčių nebeskaityti iš viso, bet su kiekvienu skyriumi, darėsi vis įdomiau - tarsi norėjosi žinoti, ar tarp viso to siaubo, dar liks vietos šviesai.
Pasitelkusi tris skirtingus pasakotojus, Tania Pjankova sukūrė daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame susipina skirtingi likimai ir požiūriai. Kiekvienas veikėjas čia kovoja už išlikimą savaip, kiekvienas priverstas priimti moralinius sprendimus, verčiančius permąstyti, ką apskritai reiškia būti žmogumi. Autorės kalba be galo poetiška, o per simbolius ir vaizdinius ji leidžia pajusti ne tik alkį, bet ir sielos tuštumą.
Man patiko. Gal net labiau, nei galėjau tikėtis. Rekomenduoju visiems, kurie nebijo skaudžių, bet prasmingų istorijų.
„Der Hunger steht mir näher als irgendwer sonst, denn er bringt mir die wärmende Hoffnung, dass wir nicht mehr lange haben, dass diese Welt schon bald hinterm Horizont versinkt, und ich gleich mit ihr.“ S.77
Ich weiß nicht, ob man überhaupt eine Rezension schreiben kann. Darf man dazu eine Meinung haben, außer dass es jeder gelesen haben bzw. noch lesen soll? Ich tue mich schwer mit "müssen", aber das hier fühlt sich so an.
Es geht um den Holodomor, die Hungersnot von 1933 in Matschuchy, Ukraine. Aus drei Perspektiven wird die künstlich geschaffene Hungersnot erzählt, die stattfand, als Stalin in der Sowjetunion regierte.
Jawdocha, genannt Dusja, versucht abgemagert und kraftlos nicht nur sich selbst zu retten, sondern auch mit jeder verbleibenden Energie ihrer Mutter und ihrem Bruder zu helfen. "Wir sparen so viel an, wie wir schaffen, vermahlen die Körnchen zu Mehl und kochen daraus Schleimsuppe, mit viel Wasser..." Solja, eine wohlhabende Frau, kämpft sich durch ihre Hungerkur, die ihr von den Ärzten auferlegt wurde. Ihr Mann Oleksej berührt sie nicht mehr. Nur für ihn tut sie das. Nur damit er sie endlich so lieben kann. Nur fragt sie sich auch, was ihr Mann da draußen im Dorf eigentlich macht. Swyryd versucht, seine Machtposition auszunutzen, um an Hanna, Dusjas Mutter, heranzukommen. Er ist nicht nur manipulativ, sondern auch "ein Repräsentant der sowjetischen Kommunalverwaltung".
In ihrem Buch "Das Zeitalter der roten Ameisen" schreibt die Autorin Tanya Pyankova, übersetzt von Beatrix Kersten, ein Meisterwerk, eine Hommage an die Gefallenen, eine Geschichte gegen das Vergessen.
Lest dieses Buch, lest oder hört es so, als würde euer Leben genau davon abhängen, denn am Ende hilft nur eins gegen das Vergessen: sich erinnern.
„Ein Mensch kann ohne Arme sein, ohne Augen, ohne Ohren ... Auch ohne Sonne, ohne Erde, ohne ein Haus. Und ohne seine Eltern, ohne Kinder. Sogar ohne Gott, Gebete, Gewissen. Ohne andere Menschen aber kann kein Mensch bestehen, denn allein die lebendige Wärme anderer Menschen hält dich in der Welt.“ S.119
Якщо хочете почитати про Голодомор 32-33, то ця книга ідеальний варіант.
«Вік червоних мурах» – це художній роман. Але настільки витончено наповнений деталями звірського винищення українців, що віриш кожному слову, наче читаєш історії очевидців.
На прикладі одного села під Полтавою. Від імені лише кількох героїв по різну сторону барикад: діти куркуля, працівник колгоспу і дружина голови колгоспу, яку лікують голодом від ожиріння.
Проте стиль написання може підійти не всім. Ті, хто не любить поетику в прозі, широкі багатослівні описи, поетичні блукання думок, можуть не подужати «Вік червоних мурах».