6 japonų poetai

by Various, Alfonsas Andriuškevičius (translator)

Knygoje šeši japonų poetai – Chiyo-ni, Taneda Santōka, Saitō Mokichi, Kitahara Hakushū, Miyazawa Kenji, Nakajō Fumiko – ir 150 jų eilėraščių. Sudarytojas Alfonsas Andriuškevičius savo pratarmę baigia taip: „Apie kiekvieną autorių ir jo kūrybą knygoje šis tas parašyta prie jų eilių. Tad prašau atleisti, kad tebeeinu tuo abejotinu vertimų vertimo keliu, ir linkiu skaitytojams spausdinamose eilėse rasti bent kiek poezijos su didžios japonų poetinės tradicijos atšvaitais."

dangus
manęs nežudo
jis verčia eiliuoti

SANTŌKA

Genres: Poetry

190 pages, Paperback

Published January 1, 2022

About the author

Various is the correct author for any book with multiple unknown authors, and is acceptable for books with multiple known authors, especially if not all are known or the list is very long (over 50).

If an editor is known, however, Various is not necessary. List the name of the editor as the primary author (with role "editor"). Contributing authors' names follow it.

Note: WorldCat is an excellent resource for finding author information and contents of anthologies.

Reviews

[Caro the Helmet Lady · Rating 4 out of 5]

šitai
nemigos kamuojamai moteriai
naktis pasiūlo
rupūžę, juodą šunį
skenduolį ir panašiai

[Monika Skubėjūtė · Rating 5 out of 5]

Praeitą savaitę aiškiai pajutau, kad pasiilgau sniego (turbūt kiekvienais metais man ateina tokia akimirka). Iškart prisiminiau: „sniegas krenta ant sniego“. Išsitraukiau knygą iš mintyse esančios lentynos ir nešiojaus su savim. Galvojau apie baltą sniego pūką ir kaip jis nuramina, paguodžia. (Po kelių dienų susapnavau, kad laikau rankoj kažin kokį ledo-sniego kristalą, tikrai ne pūką; jis buvo grynas, tyras (nors baltas ir nepermatomas) ir jame atsispindėjo kažkodėl labai mažytė mano ranka.)
„Nešiodamasi“ tą knygą galvojau, kad daug eilėraščių joje yra liūdni; svarsčiau, kodėl ne itin linksmiems (iš esmės) žmonėms reikia dar liūdnumo? Gal kad jis juos kažin kaip nuramina? Nes štai linksmybės padarytų juos dar liūdnesnius? Aišku, kalbu labai apibendrindama, be to, svarbu pasakyti, kad liūdnumas liūdnumui nelygu (čia, atsiprašau už dar vieną atsišakojimo atsišakojimą, prisiminiau A. Andriuškevičiaus esė apie skaitytojų sielas – rekomenduoju).

Šiandien perskaičiau, kad šią savaitę, be kita ko, galime sulaukti „šlapių snaigių“. Gal kažkiek ir šia proga pasiėmiau knygą į rankas (nereikėjo net iš lentynos traukti, ji su keliomis kitomis knygomis guli ranka pasiekiamoje krūvelėje; ten, tiesa, gulėjo ir minėtą praeitą savaitę – kol nešiojausi ją galvoje; turėjau iki jos prieiti).

Taigi, atsiverčiu knygą, susirandu sniego eilėraštį ir išsyk pasitaisau: ne „krenta“, o „krinta“:

tyluma
sniegas
krinta ant sniego

Argi ne tobula? Atrodo, žiūrėčiau ir žiūrėčiau, klausyčiau ir klausyčiau; į „žiūrėčiau“ ir „klausyčiau“ vaizdinio potyris netelpa, tam nusakyti nėra žodžių, bet gal ir gerai, kad neišeina visko įžodinti; tad tiesiog konstatuoju ten plevenant kažką.

Matau, kad knygoje vienas puslapis pažymėtas lipniu lapeliu, koks gi ten eilėraštis (mėgstamiausias – ką tik cituotasis), galbūt tas apie dulksną ir nugarą? – sakau sau.
Taip (pasirodo, jis to paties poeto – vardu Taneda Santōka):

kaip turėčiau atrodyti
iš nugaros
nueidamas dulksnoje?

(Čia ir vėl plevena kažkas: tarp aš, nueinančio; aš, bandančio atsilikti ir pamatyti save neįmanomu sau žvilgsniu; to, kuris mato; ir dulksnos.)

Knygoje yra h a i k u, t a n k a ir dar Miyazawos Kenji eilėračių, kurių forma visai netradicinė; yra septynioliktas amžius ir yra dvidešimtas; yra poetų ir poečių. Dar yra jų visų neilgos, bet iškalbingos biografijos.
Yra daug nejaukumo: modernizuotieji h a i k u ir t a n k a kartais labai keisti (palyginus su tradiciniais), bet sykiu artimi.
Tačiau ar nuo septynioliktojo amžiaus mes taip jau labai nutolę? Yra registrų, kuriuose – ne (ir kai kurie tų registrų yra mums geri):

gyventi pasaulyje –
valgyti baltus ryžius
kvepiant slyvoms

Betgi grįžkime į sezoną, prie šlapių snaigių (čia man atrodo svarbu pasakyti, kad nepaisant sezono, nepaisant gana liūdnos dienos jame, man jau kažkaip ramiau ir šviesiau liūdna).
Taigi, viena gražiausių eilučių – ji vis pasikartoja ilgame Miyazawos Kenji eilėraštyje „Paskutinio sudie rytas“ ir būtent ja baigsiu šią fragmentišką puikios knygos (įskaitant dailų – pačia geriausia prasme – Sigutės Chlebinskaitės apipavidalinimą) apžvalgą – man yra ši:

(Atnešk man lietaus su sniegu)

[Greta · Rating 3 out of 5]

Du autoriai – Saitō Mokichi ir Nakajō Fumiko – patiko LABAI

[Mantas Balakauskas · Rating 3 out of 5]

Vertimų vertimus skaityti sudėtinga. Vertėjas galynėjasi su tekstais, kai kurie išversti labai gražiai, kai kurie atrodo lyg palikti viduryje darbo, o kai kuriuos norisi taisyti pačiam. Tai jau nelabai gerai, nes aš ne vertėjas, o vis vien porą vietų perverčiau, kad man pačiam gražiau skambėtų. Nepaisant visko, tai šauni knyga kurios pagalba galima susipažinti ir su keletu mažiau Lietuvoje žinomų autorių.

[Di'ana (Knygų drakonas) · Rating 3 out of 5]

Veikiau 3,5, kai kurie patiko, o kai kurie ne, per modernūs pasirodė. Bet buvo labai smagu skaityti ir įsivaizduoti, pagauti tą aprašomą momentą, nuotaiką.

[Nerijus Cibulskas]

Knygoje – šešių japonų poetų kūrybos fragmentai. Pasak vertėjo, čia tėra vienas „šimtaprocentinės klasikinės poezijos atstovas“ (p. 11) – XVIII a. rašiusi poetė vienuolė Chiyo-ni. Likęs penketukas žengė savitu keliu, tradicines haiku ir tankų formas modernizavo arba visiškai nuo jų nutolo. Tai vyko jau XX a. kontekste. A.Andriuškevičius trumpai apžvelgia ir svarbesnius kiekvieno iš poetų gyvenimo ir kūrybos niuansus. Budistinio mokymo atspindžių galima aptikti minėtosios Chiyo-ni, o alkoholizmo ir elgetavimo patirčių – Tanedos Santōkos eilėraščiuose. Saitō Mokichi savąsias tankas jungė į ciklus, Kitahara Hakushū vienas pirmųjų pradėjo modernizuoti klasikines poezijos formas. Miyazawa Kenji rašė baltosiomis eilėmis, o Nakajō Fumiko pristatoma kaip avangardininkė, kurios tankos tapo ginklu prieš mirties baimę. Šios poetės kūrybos vertimų vertimai pasirodė stipriausi.

https://370.diena.lt/2022/09/08/skait...

[Ilona · Rating 5 out of 5]

Knygos dizainas primena Alfonso A. keliskart aprašytą prisiminimą iš vaikystės, kaip žiemos naktį jis eina namo miško šešėlio kraštu: viena koja tamsoje, kita - ryškioje mėnesienoje. Skaičiau viešbutyje Lietuvos pietuose vasario vidury, o siena ropojo nežinia iš kur atsiradusi boružė. 5* už daugiasluoksnę nuotaiką.

dalijamės švelnumu
kurį jaučia viena kitai
dvi nesusiję būtybės:
rupšnojanti karvė ir aš
saulėlydy
/Nakajo Fumiko/

medžių atspindžiai
debesų atspindžiai
praplaukia negyva katė
/Taneda Santoka/

Tu, einąs per lietų ryžių laukais,
tu, skubąs bekrąščių miškų linkui,
tu, žengiąs kalnų ir debesų tamsumon,
susijuosk savo lietpaltį, po paraliais.
/Miyazawa Kenji/

[Greta Dzindzileviciute · Rating 3 out of 5]

Autorių biografijos pasirodė kiek įdomesnės negu patys tekstai