What do you think?
Rate this book
Норби
ebook
Published January 1, 2022
1 person want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
June 7, 2022
Pirmiausiai – kas tas išvis yra? Tokia savotiška alternatyvi istorija. WWII išvakarės – ir to artėjančio karo nuotaika kabo virš galvos kaip grėsmingas ateivių (kurie iš tikrųjų tai išeiviai) iš Argentinos (kuri visai ne šalis, o tokia tolima planeta) kosminis laivas. Žodžiu, neimant domėn tų ateivių/išeivių – scena ir veikiančios jėgos puikiai pažįstamos. Tik įvykiai ima rutuliotis kiek kitaip. Ir ne vien ateiviai/išeiviai dėl to kalti.
Aštuntojoje knygoje veiksmas sukasi aplink dvi pagrindines figūras – amerikiečių žvalgybininką, atvykusį Paryžiun aiškintis, kas nužudė vieną iš jo agentų, ir išvis, kas per velniava čia vyksta, bei vaikinuką gimnazistą, atsipeikėjusį šalia subombarduoto ešalono, vienintelį išgyvenusį, bet praradusį atmintį.
Norbis, žvalgybininkas, kaip ir dera, pasineria į šnipų žaidimus, kuriuose niekuo negali pasitikėti ir ne iš karto supranti, kas tavo šalininkas, jei tik tokių išvis yra.
Antekas, atmintį praradęs lenkas (o gal ne lenkas? – bet atsakymo nežino net pats herojus, tai kur jau ten mums), kurio įgūdžiai veikiau derėtų teroristui nei gimnazistui. Tas atminties praradimas vienu metu ir prakeiksmas, ir galimybė. Galimybė gyventi ir veikti taip, kaip liepia vidinis moralinis kompasas, o ne tai, ko buvai visą gyvenimą mokomas.
„Argentina“ – ganėtinai niūrus ciklas. Pro sunkius nevilties debesis atsargus vilties spindulėlis prasimuša nedažnai, ir kaip mat vėl skęsta šešėliuose. Kita vertus, kai pasaulis ritasi velniop, kitaip gal ir negali būti. Abu veikėjai – tarsi musės voratinklyje, blaškosi, kovoja, bet voratinklio gijos tik dar stipriau užsiveržia. Abu sutinka po moterį, su kuria kitomis aplinkybėmis… Bet aplinkybės tokios, kokios yra – ir tie jausmai atneša daugiau skausmo, nei laimės.
Vienintelis šviesos spindulys – veikėjai. Jie, tarsi kokie riteriai, tik tik nulipę nuo savo (ne tokių jau baltų, tiesa sakant) žirgų. Net jei stengiasi savyje užgniaužti, paslėpti tą riterį – jis vis neprašomas lenda laukan.
„Norbis“, o ir visa „Argentina“ – savo nuotaika man tokia labai rudeniška knyga. O kaip kitaip? Pasaulio ruduo, atšiaurus vėjas, ir tyliai šnabždantys kritę lapai. Ir žiemos, atrodo, neišvengsim.
Penki iš penkių. Bet Valentinovo atveju aš žiauriai subjektyvus.
Aštuntojoje knygoje veiksmas sukasi aplink dvi pagrindines figūras – amerikiečių žvalgybininką, atvykusį Paryžiun aiškintis, kas nužudė vieną iš jo agentų, ir išvis, kas per velniava čia vyksta, bei vaikinuką gimnazistą, atsipeikėjusį šalia subombarduoto ešalono, vienintelį išgyvenusį, bet praradusį atmintį.
Norbis, žvalgybininkas, kaip ir dera, pasineria į šnipų žaidimus, kuriuose niekuo negali pasitikėti ir ne iš karto supranti, kas tavo šalininkas, jei tik tokių išvis yra.
Antekas, atmintį praradęs lenkas (o gal ne lenkas? – bet atsakymo nežino net pats herojus, tai kur jau ten mums), kurio įgūdžiai veikiau derėtų teroristui nei gimnazistui. Tas atminties praradimas vienu metu ir prakeiksmas, ir galimybė. Galimybė gyventi ir veikti taip, kaip liepia vidinis moralinis kompasas, o ne tai, ko buvai visą gyvenimą mokomas.
„Argentina“ – ganėtinai niūrus ciklas. Pro sunkius nevilties debesis atsargus vilties spindulėlis prasimuša nedažnai, ir kaip mat vėl skęsta šešėliuose. Kita vertus, kai pasaulis ritasi velniop, kitaip gal ir negali būti. Abu veikėjai – tarsi musės voratinklyje, blaškosi, kovoja, bet voratinklio gijos tik dar stipriau užsiveržia. Abu sutinka po moterį, su kuria kitomis aplinkybėmis… Bet aplinkybės tokios, kokios yra – ir tie jausmai atneša daugiau skausmo, nei laimės.
Vienintelis šviesos spindulys – veikėjai. Jie, tarsi kokie riteriai, tik tik nulipę nuo savo (ne tokių jau baltų, tiesa sakant) žirgų. Net jei stengiasi savyje užgniaužti, paslėpti tą riterį – jis vis neprašomas lenda laukan.
„Norbis“, o ir visa „Argentina“ – savo nuotaika man tokia labai rudeniška knyga. O kaip kitaip? Pasaulio ruduo, atšiaurus vėjas, ir tyliai šnabždantys kritę lapai. Ir žiemos, atrodo, neišvengsim.
Penki iš penkių. Bet Valentinovo atveju aš žiauriai subjektyvus.
Displaying 1 of 1 review