Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, II dalis

by Darius Pocevičius

Nemenko populiarumo susilaukė 2016 m. pasirodžiusi Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų", kurioje autorius aprašė miesto artefaktus, datuojamus nuo XV a. iki XX a. vidurio. Vėlesnio laikotarpio studijų rezultatai tiesiog netilpo į vieną knygą ir virto tęstiniu projektu – dviem knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990 m." dalimis.

Į antrąją knygos dalį, kurią, kaip ir pirmąją, sudarys 50 skyrių, pateko 1965–1990 metais atsiradę Vilniaus reliktai su tuomet dominavusio modernizmo bei postmodernizmo atspalviais. Daugelis jų turi išliekamąją architektūrinę ir meninę vertę, o istorinė jų vertė nekelia abejonių. Kai kurie vėlyvojo sovietmečio artefaktai yra tapę ano laikmečio emblemomis, bet jų genezė slepia dar daug nežinomų klodų.

Daugelis knygoje ištyrinėtų to meto architektūros, urbanistikos ir kultūros paminklų skaitytojams bus mažai pažįstami arba visai nepažįstami. Tai jaunųjų vilniečių techninę kūrybą skatinęs kordodromas, Jeruzalės menininkų kolonijos skulptūros, Kalvarijų g. pradžioje švietęs dinaminis tablo, modernūs parduotuvių „Eglė" ir „Okeanas" interjerai, gėlių parduotuvės „Varsa" architektūra, unikalus taksi parko serpantinas, pirmasis Vilniuje dviračių takas, vaikų amfiteatras Justiniškėse, užrašais papuoštos Vilniaus kompiuterių namų grindys, skulptūrinis Vilniaus šachmatų klubo staliukas, iki šių dienų išlikusios iškabos, užrašai ir architektūros detalės.

656 pages, Hardcover

Published January 1, 2022

Reviews

[Simonas · Rating 2 out of 5]

Jeigu pirma knyga įdomi, tai antra tokia visiškai iškentėta. Nuo Vilniaus pastatų istorijų pereinama į specifinių visuomenės grupių istorijas, o ten kažoks vatnikiškas sovietinės praeities šlovinimas, o vietomis net nelabai aišku kodėl ten kažkokios grupinės išgertuvės vaidina kažkokį vaidmenį Vilniaus istorijoje. Jeigu pirmojoje knygoje autorius valdosi, tai antrojoje apsišviečia kaip nostalgikas ir sovietinės istorijos šlovintojas - nepatiko. Sako, dar ne viskas jam tilpo į planuotas dvi knygas po 1000 puslapių ir rašys trečią - jei jau taip, tegul lieka jau labiau enciklopedinė faktologija ateities tyrinėtojams.

[Gabrielė Stankūnaitė · Rating 2 out of 5]

Deja, tačiau knyga labiau apsimeta Vilniaus reliktų serijos tęsiniu, kadangi pagrindinis dėmesys skiriamas sovietmečio kultūros elito gyvenimo aprašymui, neretai apleidžiant ir Vilniaus geografines ribas. Smulkiai surašyti to meto kultūrininkų biografiniai faktai persipina, rodos, tiek su paties autoriaus, tiek su tam tikslui parinktų citatų mintimis, sudarančiomis įspūdį, jog anuomet gyvenimas buvo šviesesnis, kai žiaurioji kapitalizmo ranka ir Sąjūdžio banga neatėmė sovietinių kūrėjų gerbūvio, šlovės ir jaunystės atsiminimų. Su nekantrumu pirkau ir verčiau šią knygą, tikėdamasi toliau panirti po Vilniaus paslaptis, tačiau ši dalis yra vargiai apie tai.

[Natalija Norvilė · Rating 3 out of 5]

Įdėta labai daug darbo, didžiulis medžiagos kiekis, bet vietomis faktų tiesiog per daug.

[Tomas K · Rating 3 out of 5]

Antra “Vilniaus reliktų” dalis tik iš dalies panaši į pirmąją. Jai labiau tiktų pavadinimas “Sovietinio menininkų elito reliktai” - apie 50% šios antros dalies sudaro smulkmeniškas LTSR meno elito (rašytojų, dailininkų ir pan) gyvenimo aprašymas: kaip reikalavo iš valdžios butų, o paskui riejosi dėl jų dalybų, kur koks menininkas gyveno, kada persikraustė kitur, paskui dar kitur, kada pasistatė namą, kas pas juos ateidavo į svečius, ir t.t.
Autorių gerokai užnešė ant vienos temos (skrupulingo menininkų gyvenimo registravimo su mažiausiomis detalėmis), šią knygos dalį skaityti gerokai nuobodu.