Mano nuomonė: Stasys Lipskis pristato įdomią ir tikrai naudingą knygą "Unė. Nuo triumfo iki tragedijos. Aktorės ir režisierės Unės Babickaitės-Graičiūnienės gyvenimo drama". Aktorės ir režisierės Unės Babickaitės-Graičiūnienės (1897.04.19-1961.08.01) pavardė dar nedaugeliui girdėta ir žinoma. Iš dalies galbūt dėl to, kad jos kūrybingiausi metai prabėgo ne Lietuvoje, o sugrįžusi į tėvynę nebespėjo realizuoti visų savo sugebėjimų. Dar liūdniau yra tai, kad tuometinė Lietuvos visuomenė jos nesuprato. Kaip 1968 m. išleistuose atsiminimuose rašė poetas kun. Mykolas Vaitkus :"...publika priėmė ją santūriai, o kritika dar santūriau: pasirodė, kad Babickaitės kultūra, Vakarų Europietės, rafinuotai estetinė, stipriai svetima mūsų anuometinio valstybės teatro kultūrai, rusiškai rytietinei, apygrubei, realistinei, su kaimišku prieskoniu. Netgi Bostone išleistoje lietuviškoje enciklopedijoje apie ją parašyta vos keletas eilučių. Unė yra mano giminaitė, mano močiutės puseserė ir mano tėtis ją labai gerai prisimena. Jam yra labai istrigę keletas dalykų: pirmiausia tai, kad kai Unė lankydavo gimines, prieš atvykstant Unei, visi labai švarindavosi namuose ir kiemuose. Visi plaudavo drabužius, kad tik nesmirdėtų. Unė visada atvažiuodavo su didele taše dovanelių, ypač vaikams. Malonu, kad aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės ir jos brolio poeto Petro Babicko atminimo išsaugojimo idėja gyva ir jų tėviškėje. Lietuvos Kultūros fondo ir vietos žmonių rūpesčiu Laukminiškiuose (Kupiškio raj.) restauruotas ir sutvarkytas jų gimtasis namas. galvojama įrengti muziejų. Šiaip tai tą sodybą jau galima apžiūrėti ir dabar. Jeigu keliausite pro šalį, būtinai užsukit. Skaitant Unės dienoraščius galima susipažinti su tuometiniu gyvenimu Lietuvoje ir Europoje ar JAV: interjero detalėmis, drabužiais, žmonių santykiais, teatro ir kino «grietinele».