What do you think?
Rate this book
Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų
Kadangi gyvename, tai mūsų pačių patirtis privalo būti atkurta tokiu laipsniu, kad sukrėstų. Vienintelė, tikra, brutali. - Sigitas Geda, Vasarė ajero šneka
„Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – monografija, skirta vienam ryškiausių XX a. lietuvių poetų. Tačiau tai – ne Sigito Gedos biografija ir ne jo kūrybos analizė. Rimantas Kmita sako:
Šis pasakojimas apie maištą, apie kūrybinį pyktį, kovą, konkurenciją, įsitvirtinimą kultūroje, apie derybas ir konfliktus ne tik su kitais, bet ir su savimi. Svarbiausias knygos klausimas – iš kur visa tai ateina, kur Gedos fenomeno šaknys?
Rimantas Kmita siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas, galbūt – suprasti, kokios buvo Sigito Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos. Vienas raktinių žodžių čia yra pyktis. Jis lėmė nesitaikstymą su neteisybe, nuolatinį konflikto su aplinka (ir su savimi) ieškojimą, tačiau kartu ir skatino vidinę ugnį, be kurios nebūtų poezijos. Pyktis S. Gedos kūryboje analizuojamas ne tik kaip kultūrinė, psichologinė ar fizinė sąvoka, bet ir sociologiniu aspektu – kaip kūrybos sąlyga, veikimo kultūroje būdas. Konkretaus laiko politiniame ir visuomeniniame kontekste poetas išties įgauna ne vieną, o visą tūkstantį veidų.
Todėl ši knyga iš dalies – ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie tą laiką, kuriame klestėjo Sigito Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, apie vaikystę ir senatvę, apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis.
Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, monografijos „Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ bei kultinių romanų „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ autorius.
„Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – monografija, skirta vienam ryškiausių XX a. lietuvių poetų. Tačiau tai – ne Sigito Gedos biografija ir ne jo kūrybos analizė. Rimantas Kmita sako:
Šis pasakojimas apie maištą, apie kūrybinį pyktį, kovą, konkurenciją, įsitvirtinimą kultūroje, apie derybas ir konfliktus ne tik su kitais, bet ir su savimi. Svarbiausias knygos klausimas – iš kur visa tai ateina, kur Gedos fenomeno šaknys?
Rimantas Kmita siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas, galbūt – suprasti, kokios buvo Sigito Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos. Vienas raktinių žodžių čia yra pyktis. Jis lėmė nesitaikstymą su neteisybe, nuolatinį konflikto su aplinka (ir su savimi) ieškojimą, tačiau kartu ir skatino vidinę ugnį, be kurios nebūtų poezijos. Pyktis S. Gedos kūryboje analizuojamas ne tik kaip kultūrinė, psichologinė ar fizinė sąvoka, bet ir sociologiniu aspektu – kaip kūrybos sąlyga, veikimo kultūroje būdas. Konkretaus laiko politiniame ir visuomeniniame kontekste poetas išties įgauna ne vieną, o visą tūkstantį veidų.
Todėl ši knyga iš dalies – ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie tą laiką, kuriame klestėjo Sigito Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, apie vaikystę ir senatvę, apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis.
Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, monografijos „Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais“ bei kultinių romanų „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ autorius.
320 pages, Hardcover
First published August 24, 2022
12 people are currently reading
192 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 26 of 26 reviews
September 4, 2022
„Kodėl Gedai „pyktis“ skamba evangeliškiau ir sakraliau? Ar ne todėl, kad nėra sakralaus blogio, o šventas pyktis yra?“
Bepigu rašyti apie tuos, kurių jau niekas nebepažįsta, niekas nebesutiks, niekas asmeniškai nebepamena. Bet koks sunkus darbas aprašinėti genijus – tikrus ar save karūnavusius – o ypač tokius artimus, savus – nes lietuviai, nes vis dar atmintyse gyvi. Ir nebūtinai gražiai, ir nebūtinai patogiai. Ir Kmita padaro būtent tai, kuo žavėtis galima labiausiai – aprėpia gražiausias ir pikčiausias Gedos puses. Ir ne veltui, rodos, vis išlenda tos Bodlero „Piktybės gėlės“ – knygos pavadinimas tobulas, bet ir šitas, rodos, nuostabiai poetui apibūdinti tiktų. Sunku aprėpti visus jo neurotiškos asmenybės atspalvius, tačiau Kmita neaukština ir už kiekvieną pagyrą skiria penkiagubai kritikos. Vienu metu autorius ir jaučiamas, ir atsitraukęs, bet man visada patinka jį jausti labiau, nei kad menkiau. Ir ačiū Dievui (ne, tiesiog Kmitai), kad tekstas nėra tik datų ir faktų rinkinys, kaip kad kartais nutinka, kai leidžiami moksliniai darbai.
Antroji knygos pusė įtraukė ir joje idealizmo pasirodė dar mažiau – maždaug man pagal skonį. Ne kritika – be idealizmo neįsivaizduojamas joks pasakojimas apie žmogaus jaunystę. Vietomis jaučiamas noras neįžeisti – tų, kurie dar prisimena, dar myli, tačiau atrodo (o gal nes pati save priskiriu prie teisybės ieškotojų?), kad nepakankamai atseikėta tiems, kurie nukentėjo. Ypač kai pabaigoje užsimenama, gal tiesiog aštriai, tačiau vertinant kontekstą – turbūt ne iš piršto laužtai, apie nusikaltimus, kur kas rimtesnius, nei kad rutininis pasišvaistymas kumščiais – pavyzdžiui, nėščios prievartavimą. Nuostabus Kmitos sprendimas įterpti psichoanalitikės pastebėjimų – dėl manęs galėjo būti mažiau pasikartojimų, pvz, apie mušamą tėtį ir daugiau gilinimosi į asmenybės peripetijas. Galbūt norėjosi ir daugiau citatų iš pačio Gedos kūrybos? Tačiau suprantu, kad remtis faktais, o ne spekuliuoti, visada atrodo solidžiau. O svarbiausia, kad knyga sujudina net tokią ne poezijos ekspertę kaip aš – kelia daug pykčio, savo pačios baimei nemažai kas atrodo pažįstama, suprantama. Nelieka noro nei teisinti, nei aukštinti – o tai rodosi kaip sveikiausias įmanomas variantas.
Bepigu rašyti apie tuos, kurių jau niekas nebepažįsta, niekas nebesutiks, niekas asmeniškai nebepamena. Bet koks sunkus darbas aprašinėti genijus – tikrus ar save karūnavusius – o ypač tokius artimus, savus – nes lietuviai, nes vis dar atmintyse gyvi. Ir nebūtinai gražiai, ir nebūtinai patogiai. Ir Kmita padaro būtent tai, kuo žavėtis galima labiausiai – aprėpia gražiausias ir pikčiausias Gedos puses. Ir ne veltui, rodos, vis išlenda tos Bodlero „Piktybės gėlės“ – knygos pavadinimas tobulas, bet ir šitas, rodos, nuostabiai poetui apibūdinti tiktų. Sunku aprėpti visus jo neurotiškos asmenybės atspalvius, tačiau Kmita neaukština ir už kiekvieną pagyrą skiria penkiagubai kritikos. Vienu metu autorius ir jaučiamas, ir atsitraukęs, bet man visada patinka jį jausti labiau, nei kad menkiau. Ir ačiū Dievui (ne, tiesiog Kmitai), kad tekstas nėra tik datų ir faktų rinkinys, kaip kad kartais nutinka, kai leidžiami moksliniai darbai.
Antroji knygos pusė įtraukė ir joje idealizmo pasirodė dar mažiau – maždaug man pagal skonį. Ne kritika – be idealizmo neįsivaizduojamas joks pasakojimas apie žmogaus jaunystę. Vietomis jaučiamas noras neįžeisti – tų, kurie dar prisimena, dar myli, tačiau atrodo (o gal nes pati save priskiriu prie teisybės ieškotojų?), kad nepakankamai atseikėta tiems, kurie nukentėjo. Ypač kai pabaigoje užsimenama, gal tiesiog aštriai, tačiau vertinant kontekstą – turbūt ne iš piršto laužtai, apie nusikaltimus, kur kas rimtesnius, nei kad rutininis pasišvaistymas kumščiais – pavyzdžiui, nėščios prievartavimą. Nuostabus Kmitos sprendimas įterpti psichoanalitikės pastebėjimų – dėl manęs galėjo būti mažiau pasikartojimų, pvz, apie mušamą tėtį ir daugiau gilinimosi į asmenybės peripetijas. Galbūt norėjosi ir daugiau citatų iš pačio Gedos kūrybos? Tačiau suprantu, kad remtis faktais, o ne spekuliuoti, visada atrodo solidžiau. O svarbiausia, kad knyga sujudina net tokią ne poezijos ekspertę kaip aš – kelia daug pykčio, savo pačios baimei nemažai kas atrodo pažįstama, suprantama. Nelieka noro nei teisinti, nei aukštinti – o tai rodosi kaip sveikiausias įmanomas variantas.
September 17, 2022
Rimantas Kmita dar kartą įrodo, kad jam pavaldus bet koks žanras: poezija, romanas, ir SKAITOMAS mokslinis darbas. Tai nėra tipiška biografija ar monografija, tai yra Gedos asmenybės pjūvis literatūriniu - psichologiniu skalpeliu. Kartais gal autorius kiek per daug pabrėžtinai neutralus subjekto atžvilgiu, bet tokia tyrėjo užduotis. Nebūtinai patiks kiekvienam, bet man patiko.
January 11, 2023
Detali sudėtingos, komplikuotos asmenybės studija. Tiesa, geriau suprasti S. Gedos poeziją ši knyga vargu ar padės: akivaizdu, poeto, vertėjo kūriniai tarsi peržengia, pranoksta savo kūrėją, nors šis į kūrinius ir apskritai literatūrą nuolat lygiuojasi. Gal tai ir yra esminė įžvalga: negalima poeto asmens vertinti pagal jo poeziją, o poezijos - pagal poetą. Puikius tekstus rašo kartais net labai netobuli žmonės.
March 17, 2023
Knyga parašyta taip gerai, kad beskaitydama net nejaučiau susierzinimo dėl Sigito Gedos susireikšminimo ir įsivaizdavimo, kad jau jis tai kažin kas, nors paprastai tokie žmonės ir personažai mane užknisa labai gretai. Nepajutau ir gailesčio, nesijaučiu supratusi ar galinti pateisinti. Man atrodo, kad objektyviai sudėliotos S. Gedos kūrybos aplinkybės, o kad jos nebuvo nei gražios, nei didingos, čia jau paties gyvenusio, o ne knygos autoriaus kaltė.
Read
December 20, 2022Kaip teigia monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius Rimantas Kmita, ši knyga buvo pradėta rašyti ne nuo tuščio lapo. Anot literatūros kritiko, remtasi savąja disertacija, straipsniais „apie senovės graikų pykčio sampratą ir Gedos kūrybą, apie jo santykius su kitais rašytojais ir apie neišvengiamus bandymus prisitaikyti prie sovietinės tvarkos“ (p. 14). Galima tvirtinti, kad šioje citatoje taikliai ir glaustai nusakyti kone visi monografiją sudarantys sandai. R. Kmita, pasitelkdamas gausią archyvinę medžiagą, ne tik konstruoja pasakojimą apie kūrėjo gyventą laikotarpį ir jį supusią aplinką, bet ir koncentruoja žvilgsnį į poeto vaikystę – ypatingą laiką, kuriame, anot paties S. Gedos, ir reikėtų ieškoti „būdo pradmenų“. Įsiminė jautri, poetiška pirmojo knygos skyriaus pradžia: „Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji“ (p. 25). Manau, tai puiki ir įtraukianti įžanga į vieno reikšmingiausių lietuvių poetų gyvenimo istoriją-rekonstrukciją.
https://370.diena.lt/2022/12/13/skait...
https://370.diena.lt/2022/12/13/skait...
February 26, 2023
Nesu nei didelė poezijos gerbėja, nei didelė žinovė, bet natūralu, kad bet kuriam, nors kiek pažįstančiam lietuvių literatūrą, Sigito Gedos poezija taip pat šį tą sako. Mane bene labiausiai suintrigavo pavadinimas - "tūkstantis Sigito Gedos veidų". Būtent to poeto įvairiapusiškumo atskleidimo iš knygos ir tikėjausi. Nežinau, ar radau. Labai patiko žvelgimas į poeto asmenybę per Honey, Kambelo, Jungo teorijų prizmę, įdomu buvo atrasti archetipų pasireiškimo asmenybėje analizę. Bet "tūkstančio" veidų aš neatradau. Vis dėlto didelė pagarba Kmitai už tai, kad į, manau, galima sakyti, kultinę, bet labai nevienareikšmišką mūsų kultūros asmenybę, sugebėjo pažvelgti drąsiai, atskleidžiant ir genialiąsias, ir tamsiąsias jos puses. Mūsuose drąsiai kalbėti apie didžiuosius ne taip lengva, todėl knyga pateisino lūkesčius ta prasme, kad pakankamai gerai atvėrė mažiau visuomenėje matytą poeto asmenybės pusę, bet kartu jo nesumenkino, nesuprastino ir nesupaprastino.
October 23, 2022
Labai gera. Toks saldus pavydas, kad lietuviškai tokių vos viena kita, kur pinasi istorijos sluoksniai, asmenybių likimai, objektyvus autoriaus balsas.
Gerai, kad mažai, nes dar imtų ir taptų populiariomis (sarkazmas čia).
S. Geda kaip niekas kitas nusipelnė tokio tiršto pasakojimo, o aš džiaugiuosi, kad pažintį su R. Kmita pradėjau nuo šito daugiasluoksnio darbo, o ne nuo kurio nors kultiniu vadinto romano. Jeigu netyčia tas kultinis nepatiks - vistiek R. Kmitą bais gerai vertinsiu :) Už bandymą suprasti. Laikmetį, poetą, asmenybę.
Gerai, kad mažai, nes dar imtų ir taptų populiariomis (sarkazmas čia).
S. Geda kaip niekas kitas nusipelnė tokio tiršto pasakojimo, o aš džiaugiuosi, kad pažintį su R. Kmita pradėjau nuo šito daugiasluoksnio darbo, o ne nuo kurio nors kultiniu vadinto romano. Jeigu netyčia tas kultinis nepatiks - vistiek R. Kmitą bais gerai vertinsiu :) Už bandymą suprasti. Laikmetį, poetą, asmenybę.
October 2, 2022
"Gyvenimas kaip nuolatinės grumtynės, gynyba ir puolimas."
October 20, 2022
Rimantas Kmita profesionaliai, nuoširdžiai ir labai atsakingai stengiasi apmąstyti mįsles, kurias užminė genialus kūrėjas ir sudėtinga, prieštaringa, sunkiai pamėgiama asmenybė - Sigitas Geda. Kmitai pavyksta skaitytojui parodyti išsamų Gedos portretą; klausimams bandoma ieškoti objektyvių galimų atsakymų, išvengta klaidinančių kategoriškų verdiktų ir išvadų. Tai - neabejotinas knygos vertės stiprumo požymis.
November 20, 2022
Apie LRT knygų klubą.
Vis dar būna pirmų kartų. Dažniausiai jie nenutinka savaime - pati save statau į situacijas, kuriose atsidūrusi klausiu savęs: „Kodėl taip darai su savimi???“ Ir suprantu - taip auginu save, bandau, kokios gi tos ribos, kada įsižiebia stop mygtukas.
Šįkart tikru išbandymu tapo LRT knygų klubas. Ekspromtu parašiau Jutai ir ji netrukus mane pakvietė apie knygą pasikalbėti LRT studijoje.
Kaip viskas vyksta? LRT knygų klube gali sudalyvauti kiekvienas! Ir nereikia būti nei literatūros kritiku, nei dideliu žinovu. Nereikia gyventi Vilniuje, gali būti iš Klaipėdos, Telšių ar net užsienio!
Kalbėjomės apie Rimanto Kmitos naujausią knygą „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Kokie mano įspūdžiai ir kaip sekėsi?
Kviečiu paklausyti:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2...
Vis dar būna pirmų kartų. Dažniausiai jie nenutinka savaime - pati save statau į situacijas, kuriose atsidūrusi klausiu savęs: „Kodėl taip darai su savimi???“ Ir suprantu - taip auginu save, bandau, kokios gi tos ribos, kada įsižiebia stop mygtukas.
Šįkart tikru išbandymu tapo LRT knygų klubas. Ekspromtu parašiau Jutai ir ji netrukus mane pakvietė apie knygą pasikalbėti LRT studijoje.
Kaip viskas vyksta? LRT knygų klube gali sudalyvauti kiekvienas! Ir nereikia būti nei literatūros kritiku, nei dideliu žinovu. Nereikia gyventi Vilniuje, gali būti iš Klaipėdos, Telšių ar net užsienio!
Kalbėjomės apie Rimanto Kmitos naujausią knygą „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Kokie mano įspūdžiai ir kaip sekėsi?
Kviečiu paklausyti:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2...
April 10, 2023
Po šios knygos labai nedrąsu kažką komentuoti… “Vargu ar tai išsemiama”- pabaigoje trumpai sako autorius. Bet pasemta tikrai iš giliai🫶🏼
Didžiausi komplimentai R.Kmitai👏🏻
“Grįžtu ir grįžtu prie Gedos. Ir gal reikia tada grįžti iš esmės, parašyti knygą. Ir bent kuriam laikui išsivaduoti nuo jo.”
Tai didelis DĖKUI už tą grįžimą ir tikiuosi išsivaduota 100%
Didžiausi komplimentai R.Kmitai👏🏻
“Grįžtu ir grįžtu prie Gedos. Ir gal reikia tada grįžti iš esmės, parašyti knygą. Ir bent kuriam laikui išsivaduoti nuo jo.”
Tai didelis DĖKUI už tą grįžimą ir tikiuosi išsivaduota 100%
November 18, 2025
Nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos, bet buvo labai įdomu skaityti. Ir ne pirmas kartas, kai Kmita atsiskleidžia kaip puikių įžangų ar padėkos žodžių autorius. Tačiau likau neįtikinta analizių, nors ir prie išvados – jog genialią poeziją gali rašyti siaubingi žmonės – prieita gan subtiliai. Tiesa, gražiai įvardinama ir knygos rengimo metu iškelta dilema, ką rašyti ir ko nerašyti net ir apie jau mirusias, bet vis dar visuomenės atmintyje idealizuojamas asmenybes.
Buvo įdomu skaityt, kaip 2000-aisias Geda išliko politikų mėgstamiausiu poetu. Svarsčiau, kas yra dabartinio prezidento favoritas (tarsi jis skaitytų knygas). Ar jis turi asistentą, spausdinantį gimtadieninius sveikinimus šriftu, imituojančiu rašytinį?
Kultūros protesto kontekste (ypač kai šis prilyginamas šiuolaikiniam Sąjūdžiui) aktualiausiai persiskaitė dalys, kur Geda Nepriklausomybės atkūrimo metu po truputį tampa poetu-autoritetu arba visuomenininku. Kaip jis vėliau be perstojo siekia teisingumo, tačiau savo paties įsivaizduojamo, savaip susigalvotais būdais. Kaip laisvė, dėl kurios buvo kovojama, nebetenkina, o dėl to kalti visi kiti, tik ne aš. Įdomūs tokie žmonės, savotiška ta jų moralės akrobatika. Kartu tai priminimas, jog vardan bendro tikslo mobilizavęsi žmonės labai lengvai išsiskirsto savais keliais.
Tokių agresyvių (ar galima sakyti ir despotiškų?) genijų šviesoje sužibėjo kitos asmenybės. Nieko nežinau apie Marcelijų Martinaitį bei jo būdą, bet gerą įspūdį paliko jo aiškiai išsakytos mintys po Gedos mirties – genialumas nepateisina žiauraus elgesio. Ir tikrai menki prieš tai cituoti teisiniai pasvaisčiojimai apie neva kitokią, atlaidesnę teisinę santvarką Menininkams iš didžiosios M. Dar viena savotiškesnė moralės akrobatika.
Buvo įdomu skaityt, kaip 2000-aisias Geda išliko politikų mėgstamiausiu poetu. Svarsčiau, kas yra dabartinio prezidento favoritas (tarsi jis skaitytų knygas). Ar jis turi asistentą, spausdinantį gimtadieninius sveikinimus šriftu, imituojančiu rašytinį?
Kultūros protesto kontekste (ypač kai šis prilyginamas šiuolaikiniam Sąjūdžiui) aktualiausiai persiskaitė dalys, kur Geda Nepriklausomybės atkūrimo metu po truputį tampa poetu-autoritetu arba visuomenininku. Kaip jis vėliau be perstojo siekia teisingumo, tačiau savo paties įsivaizduojamo, savaip susigalvotais būdais. Kaip laisvė, dėl kurios buvo kovojama, nebetenkina, o dėl to kalti visi kiti, tik ne aš. Įdomūs tokie žmonės, savotiška ta jų moralės akrobatika. Kartu tai priminimas, jog vardan bendro tikslo mobilizavęsi žmonės labai lengvai išsiskirsto savais keliais.
Tokių agresyvių (ar galima sakyti ir despotiškų?) genijų šviesoje sužibėjo kitos asmenybės. Nieko nežinau apie Marcelijų Martinaitį bei jo būdą, bet gerą įspūdį paliko jo aiškiai išsakytos mintys po Gedos mirties – genialumas nepateisina žiauraus elgesio. Ir tikrai menki prieš tai cituoti teisiniai pasvaisčiojimai apie neva kitokią, atlaidesnę teisinę santvarką Menininkams iš didžiosios M. Dar viena savotiškesnė moralės akrobatika.
April 26, 2023
Įtraukianti knyga apie genijaus asmenybę. Nors tai nėra biografija, nei juo labiau poezijos analizė, bet leidžia žvilgtelėti ir į rašytojo biografiją, ir asmenybės ypatumus, ir istorinį, socialinį kontekstą įtemptais, drastiškai besikeičiančiais laikais. Kaip šie trys dalykai persipina ir lemia rašytojo kūrybą, pasirinkimus, gyvenimą, peržengtas ribas - ir buvo įdomiausia dalis. Nesu tikra, kad patiko asmenybės aiškinimas Jungo ir Horney citatomis, ne tiek dėl turinio, kiek dėl teksto formos.
July 31, 2023
Sigito Gedos veidų margumynas. Neįtikėtina, kiek daug prieštarų gali sutilpti viename asmenyje. Genijus, su neteisybe ramiai neprasilenkiantis, neurotikas, alkoholikas, ūmus, įvairių baimių kamuojamas...
Bet šis Sigito Gedos veidas patiko labiausiai: „Knygos ir eilėraščiai buvo tas gaubtas, skyręs jo pasaulį nuo kitų, kur nebūtinai norėjo įsileisti net ir artimus žmones“.
Bet šis Sigito Gedos veidas patiko labiausiai: „Knygos ir eilėraščiai buvo tas gaubtas, skyręs jo pasaulį nuo kitų, kur nebūtinai norėjo įsileisti net ir artimus žmones“.
April 2, 2023
Puikiai parašyta knyga, buvo labai smagu ir įdomu skaityti. Knygos autorius laabai gerai sudėjo įvairių laikotarpių Gedos gyvenimo akcentus. Tai genijus, talentingiausias XX a. poetas, sergantis šizofrenija (knygos autorius tai įvardijo įvairiomis kitomis ligomis).
April 11, 2023
Jau tiksliai nebepamenu, kodėl pasirinkau skaityti šią knygą. Viena iš priežasčių neabejotinai buvo ta, kad knygą parašė Rimantas Kmita, kurio iki šiol buvau skaičiusi tik "Pietinia kronikas", tačiau ji mane labai sujaudino. Giliai palietė, taip sakant. Iš šios knygos tikėjausi kažko panašaus. Kaip gali neskaityti knygos, kuri vadinasi "Ugnies giesmės"? Nuostabus pavadinimas. Bent man, nežinau.
O apie Sigitą Gedą tuo metu žinojau labai mažai, skaičiusi nebuvau praktiškai beveik nieko, išskyrus keletą eilėraščių vaikams. Gal dar mokykloje ką nors skaitėm, nepamenu. Kernagio Baltojo Nieko dainelės ir Telebimbam "Naktelės žiedai" yra mano vaikystės pamatų akmenys. Nei labai jų klausiau, nei ką, net nežinau, kodėl taip. Tačiau kai tik klausau jų arba apie jas galvoju, taip ir kerta. Kažkada per YouTube jau suaugusi žiūrėjau, kaip Geda skaito savo "Maldą per Šv. Bernardą" Jonų bažnyčioje. Girdėjau ir istoriją apie tai, kaip arimuose išvydo baltą avinėlį. Manau, susidariau įspūdį, kad jis buvo tarsi koks poetas-mistikas ir tai labai suintrigavo. Aš pati visą laiką kažkokių mistinių patirčių ieškau, dairausi ženklų, turiu įsitikinimą, kad pasaulyje ir žmogaus sieloje yra dalykų, kurie plika akim nematomi ir mums visiškai nesuprantami. Todėl ir labai norėjau sužinoti, kas jis per žmogus, iš kur kilo jo vizijos, jeigu tokių būta.
Ir jeigu gerai supratau šios knygos argumentą, paties Gedos manymu, jos kilo iš dangaus, bet per pragaro kančias. O tą pragarą susikūrė jis pats, jei ne susikūrė, tai bent puoselėjo ir maitino jo sukeltomis kančiomis liepsną, kuri buvo jo varomoji jėga ir kūrybos šaltinis, nes tikėjo, kad menas gali gimti tik iš kančios, o ne iš gero gyvenimo.
Man labai patinka knygos įvadas, kuriame pristatomas tiek Gedos charakteris bendrais bruožais, tiek literatūra, kuria remiamasi jį interpretuojant, ar darbai, kuri turėjo įtakos jam pačiam ir jo kūrybai (labai miela buvo paskaityti, kad tarp tokių buvo ir Jungo archetipų teorija, man Jungas artimas). Ten aprašoma ir graikų thumos sąvoka, reiškianti emocingumą ar emocijų šaltinį krūtinėje (ne jausmingumą ar sentimentalumą, jeigu reikia nubrėžti tokią skiriamąją ribą), kuri etimologiškai susiejama ir su lietuvių kalbos žodžiais "dūmas" ir "ūmus". Man į galvą popteli ir žodis "tūžmingas", nežinau kodėl, bet, man regis, jis knygoje visai nevartojamas arba vartojamas labai mažai. Nors etimologiškai gal ir visai nesusijęs.
Žodžiu, kai perskaičiau apie šią savoką, aš pagalvojau, nuostabu, kaip pirštu į akį. Thumos – ir žaizdras, ir liepsna. Viskas sukrito į savo vietas.
Knygoje daug dėmesio skiriama kelioms Gedos emocijoms, o ypač pykčiui ir jį iššaukiančiam teisingumo jausmui. Skaitant man jis labai primena tą mažą berniuką iš "Brolių Karamazovų", vardo jau nebeprisimenu, o knygos prie savęs neturiu. Tą, kuris Aliošai į ranką įkando ir už bet kokį įžeidimą puldavo muštis arba keršyti, savo garbę ginti, kiek įmanoma. Tą, kurio visas pyktis, rodos, ateina iš gėdos, nuoskaudos ir patyčių, ypač iš to, kaip jo tėvelį žemino. Čia gi beveik Gedos istorija.
Man asmeniškai pyktis kaip emocija patinka. Ją aš įsivaizduoju kaip stiprią. Bet autorius, remdamasis psichoanalitikės Karen Horney knyga apie neurotiškas asmenybes, primena, kad pyktis gali kilti ir iš silpnumo, baimės, nepilnavertiškumo. Geda turėjo savyje daug pykčio liepsnos, daug konfliktų, tiek vidinių, tiek išorinių. Nežinia, ar jam būtų pavykę ją sutramdyti, bet jis net nebandė, nes tai būtų reiškę galą jo kūrybai.
To be continued.
O apie Sigitą Gedą tuo metu žinojau labai mažai, skaičiusi nebuvau praktiškai beveik nieko, išskyrus keletą eilėraščių vaikams. Gal dar mokykloje ką nors skaitėm, nepamenu. Kernagio Baltojo Nieko dainelės ir Telebimbam "Naktelės žiedai" yra mano vaikystės pamatų akmenys. Nei labai jų klausiau, nei ką, net nežinau, kodėl taip. Tačiau kai tik klausau jų arba apie jas galvoju, taip ir kerta. Kažkada per YouTube jau suaugusi žiūrėjau, kaip Geda skaito savo "Maldą per Šv. Bernardą" Jonų bažnyčioje. Girdėjau ir istoriją apie tai, kaip arimuose išvydo baltą avinėlį. Manau, susidariau įspūdį, kad jis buvo tarsi koks poetas-mistikas ir tai labai suintrigavo. Aš pati visą laiką kažkokių mistinių patirčių ieškau, dairausi ženklų, turiu įsitikinimą, kad pasaulyje ir žmogaus sieloje yra dalykų, kurie plika akim nematomi ir mums visiškai nesuprantami. Todėl ir labai norėjau sužinoti, kas jis per žmogus, iš kur kilo jo vizijos, jeigu tokių būta.
Ir jeigu gerai supratau šios knygos argumentą, paties Gedos manymu, jos kilo iš dangaus, bet per pragaro kančias. O tą pragarą susikūrė jis pats, jei ne susikūrė, tai bent puoselėjo ir maitino jo sukeltomis kančiomis liepsną, kuri buvo jo varomoji jėga ir kūrybos šaltinis, nes tikėjo, kad menas gali gimti tik iš kančios, o ne iš gero gyvenimo.
Man labai patinka knygos įvadas, kuriame pristatomas tiek Gedos charakteris bendrais bruožais, tiek literatūra, kuria remiamasi jį interpretuojant, ar darbai, kuri turėjo įtakos jam pačiam ir jo kūrybai (labai miela buvo paskaityti, kad tarp tokių buvo ir Jungo archetipų teorija, man Jungas artimas). Ten aprašoma ir graikų thumos sąvoka, reiškianti emocingumą ar emocijų šaltinį krūtinėje (ne jausmingumą ar sentimentalumą, jeigu reikia nubrėžti tokią skiriamąją ribą), kuri etimologiškai susiejama ir su lietuvių kalbos žodžiais "dūmas" ir "ūmus". Man į galvą popteli ir žodis "tūžmingas", nežinau kodėl, bet, man regis, jis knygoje visai nevartojamas arba vartojamas labai mažai. Nors etimologiškai gal ir visai nesusijęs.
Žodžiu, kai perskaičiau apie šią savoką, aš pagalvojau, nuostabu, kaip pirštu į akį. Thumos – ir žaizdras, ir liepsna. Viskas sukrito į savo vietas.
Knygoje daug dėmesio skiriama kelioms Gedos emocijoms, o ypač pykčiui ir jį iššaukiančiam teisingumo jausmui. Skaitant man jis labai primena tą mažą berniuką iš "Brolių Karamazovų", vardo jau nebeprisimenu, o knygos prie savęs neturiu. Tą, kuris Aliošai į ranką įkando ir už bet kokį įžeidimą puldavo muštis arba keršyti, savo garbę ginti, kiek įmanoma. Tą, kurio visas pyktis, rodos, ateina iš gėdos, nuoskaudos ir patyčių, ypač iš to, kaip jo tėvelį žemino. Čia gi beveik Gedos istorija.
Man asmeniškai pyktis kaip emocija patinka. Ją aš įsivaizduoju kaip stiprią. Bet autorius, remdamasis psichoanalitikės Karen Horney knyga apie neurotiškas asmenybes, primena, kad pyktis gali kilti ir iš silpnumo, baimės, nepilnavertiškumo. Geda turėjo savyje daug pykčio liepsnos, daug konfliktų, tiek vidinių, tiek išorinių. Nežinia, ar jam būtų pavykę ją sutramdyti, bet jis net nebandė, nes tai būtų reiškę galą jo kūrybai.
To be continued.
February 10, 2025
Tūkstantis Sigito Gedos veidų?! Man atrodo, kad knygoje aprašytas tik vienas. O ir tas iš dalies autoriaus rekonstruotas patikimu įrankiu (analitinė Jungo psichologija) iš nepatikimos distancijos (teismo medicinos ekspertizė, o ne psichologo kabinetas).
Knygos privalumai: autorius perskaitė daug laiškų (Gedos – K. Plateliui, A. Puišytei ir t.t.), pateikė daug ištraukų, nuorodų į publikacijas, archyvus (su bylų, fondų numeriais – liuks!). Knyga tikrai gražiai išleista. Autorius nuoširdžiai domisi Geda ir bando jį gliaudyti.
Trūkumai: tokios asmenybės gliaudymui reikalinga E. A. Poe arba G. Beresnevičiaus gaivalystė, t.y. paties Gedos ugningo melancholiko tipas. O autorius yra, atrodo, stabilus introvertas (t.y. flegmatikas). Pagalvoju staiga apie Beresnevičiaus atliktą Anafiel-Anapilio analizę. Ir kokie vaizdiniai iškart! Jungtis su Araratu – nepritempta, o išgliaudyta. O kai prisimenu šią R. Kmitos knygą? Ilgos, ilgos ištraukos iš C. G. Jungo „Dviejų traktatų apie psichologiją“. Kam?
Kai kur yra prašovimų pro šalį (čia galėjo recenzentai sužiūrėti). Pvz., psl. 88: „Šis pasažas apie Baranausko kūrybą iš pykčio, vitalines jėgas, kūrybą kaip restauraciją buvo gal labiau paties Gedos, o ne Baranausko kūrybos orientyrai“. Tikrai? Juk Vainute Baranauskas vos neištraukė peilio prieš muitinės pareigūną. Galvojo, jau lėks katorgon. Blaivininku tapo tik po daugybės galvosopių punšo pernakt pergėrus. „Kelionėje Petaburkan“ pilna pykčio prieš provoslaviją ir carizmą. Ir kiek bandė M. Valančius, kiek keitė kandidatus į Žemaičių vyskupystės kapitulą, visus sugebėjo įkišti, bet ne Baranauską – rakštimi stovėjo visiems. Na, gal Kmita čia neįsigilinęs.
Bet p. 285: „Biblijos pranašas kalba apie Dievą, o eilėraštyje kalbama paties Dievo vardu“. Tai kad ne! Paramstykite kryžių, sulopykit stogus suirusius – kalbama Gimtosios Pirkios vardu. Tai parašyta... pačiame giesmės pavadinime.
p. 99: „Bet kodėl blogio asociacijos siauresnės negu pykčio? Ar tikrai ne atvirkščiai?“. Sutinku, čia subjektyvu, bet man atrodo, ne atvirkščiai. Blogis – įsikūnijusi, bet nurimusi piktybė, tik viena iš pastarosios hipostazių. Žodis „blogis“ nebekoduoja objekto-subjekto ryšio.
Kas dar nepatiko – kalbinės formulės (p. 195 „veiklos barai“) ir nuobodoka teksto tekmė. Dar – pigus kalambūrinimas. Pvz., p. 193: „Gorbačiovo iniciatyvos iki Lazdijų ėjo dar ilgiau negu kava iki Vilniaus“, arba p. 195: „Baltušio pasiūlymui, jeigu kalbėsime santūriai, kolegos emocingai nepritaria“. Na, palyginimui, Gedos humoras:
Ir aš skaičiau kadaise Donelaitį,
Kiti, žinau, ir Šventą Raštą skaitė,
Bet sutikau neuosčiusių nei nago,
O viską pylė kaip puotoj iš rago.
Svarbiausia: kur knygoje štai šitas Gedos veidas, kuris andai rašė:
Žmonės krosnis stato,
Kiti – langus deda,
Jūros paukščiai ateina
Geltonom kojom.
Ant kranto sustoję
Ir išsižioję,
Jūros paukščiai raudoni
Visą žemę apžiūri.
Juk čia toks nutyrėjimas, čia iš tiek giliai, iš pačių šviesiausių emocijų. Šio veido knygoje nėra. Kaip nėra ir Gedos-gašlūno: „pats jau miręs, / daiktas gyvas“. Nėra ir galingo humoro, kurio tiek daug pas Gedą – pradedant dramelėmis „Šokantis ir dainuojantis mergaitės vieversėlis“.
Bet kad nedaryčiau tos nedėkingumo klaidos: vis tik ačiū autoriui-mokslininkui. Darbas didelis, metodiškas, su išnašomis, katalogų numeriais. Čia didžiausia vertė. Psichologizavimai, jungizavimai – ne, ne, ne! Bet tokio mokslo irgi reikia. Nuoširdžiai. Dvi žvaigždutės lyg ir mažoka, bet jei dvi – „it was ok“, it was ok.
Knygos privalumai: autorius perskaitė daug laiškų (Gedos – K. Plateliui, A. Puišytei ir t.t.), pateikė daug ištraukų, nuorodų į publikacijas, archyvus (su bylų, fondų numeriais – liuks!). Knyga tikrai gražiai išleista. Autorius nuoširdžiai domisi Geda ir bando jį gliaudyti.
Trūkumai: tokios asmenybės gliaudymui reikalinga E. A. Poe arba G. Beresnevičiaus gaivalystė, t.y. paties Gedos ugningo melancholiko tipas. O autorius yra, atrodo, stabilus introvertas (t.y. flegmatikas). Pagalvoju staiga apie Beresnevičiaus atliktą Anafiel-Anapilio analizę. Ir kokie vaizdiniai iškart! Jungtis su Araratu – nepritempta, o išgliaudyta. O kai prisimenu šią R. Kmitos knygą? Ilgos, ilgos ištraukos iš C. G. Jungo „Dviejų traktatų apie psichologiją“. Kam?
Kai kur yra prašovimų pro šalį (čia galėjo recenzentai sužiūrėti). Pvz., psl. 88: „Šis pasažas apie Baranausko kūrybą iš pykčio, vitalines jėgas, kūrybą kaip restauraciją buvo gal labiau paties Gedos, o ne Baranausko kūrybos orientyrai“. Tikrai? Juk Vainute Baranauskas vos neištraukė peilio prieš muitinės pareigūną. Galvojo, jau lėks katorgon. Blaivininku tapo tik po daugybės galvosopių punšo pernakt pergėrus. „Kelionėje Petaburkan“ pilna pykčio prieš provoslaviją ir carizmą. Ir kiek bandė M. Valančius, kiek keitė kandidatus į Žemaičių vyskupystės kapitulą, visus sugebėjo įkišti, bet ne Baranauską – rakštimi stovėjo visiems. Na, gal Kmita čia neįsigilinęs.
Bet p. 285: „Biblijos pranašas kalba apie Dievą, o eilėraštyje kalbama paties Dievo vardu“. Tai kad ne! Paramstykite kryžių, sulopykit stogus suirusius – kalbama Gimtosios Pirkios vardu. Tai parašyta... pačiame giesmės pavadinime.
p. 99: „Bet kodėl blogio asociacijos siauresnės negu pykčio? Ar tikrai ne atvirkščiai?“. Sutinku, čia subjektyvu, bet man atrodo, ne atvirkščiai. Blogis – įsikūnijusi, bet nurimusi piktybė, tik viena iš pastarosios hipostazių. Žodis „blogis“ nebekoduoja objekto-subjekto ryšio.
Kas dar nepatiko – kalbinės formulės (p. 195 „veiklos barai“) ir nuobodoka teksto tekmė. Dar – pigus kalambūrinimas. Pvz., p. 193: „Gorbačiovo iniciatyvos iki Lazdijų ėjo dar ilgiau negu kava iki Vilniaus“, arba p. 195: „Baltušio pasiūlymui, jeigu kalbėsime santūriai, kolegos emocingai nepritaria“. Na, palyginimui, Gedos humoras:
Ir aš skaičiau kadaise Donelaitį,
Kiti, žinau, ir Šventą Raštą skaitė,
Bet sutikau neuosčiusių nei nago,
O viską pylė kaip puotoj iš rago.
Svarbiausia: kur knygoje štai šitas Gedos veidas, kuris andai rašė:
Žmonės krosnis stato,
Kiti – langus deda,
Jūros paukščiai ateina
Geltonom kojom.
Ant kranto sustoję
Ir išsižioję,
Jūros paukščiai raudoni
Visą žemę apžiūri.
Juk čia toks nutyrėjimas, čia iš tiek giliai, iš pačių šviesiausių emocijų. Šio veido knygoje nėra. Kaip nėra ir Gedos-gašlūno: „pats jau miręs, / daiktas gyvas“. Nėra ir galingo humoro, kurio tiek daug pas Gedą – pradedant dramelėmis „Šokantis ir dainuojantis mergaitės vieversėlis“.
Bet kad nedaryčiau tos nedėkingumo klaidos: vis tik ačiū autoriui-mokslininkui. Darbas didelis, metodiškas, su išnašomis, katalogų numeriais. Čia didžiausia vertė. Psichologizavimai, jungizavimai – ne, ne, ne! Bet tokio mokslo irgi reikia. Nuoširdžiai. Dvi žvaigždutės lyg ir mažoka, bet jei dvi – „it was ok“, it was ok.
February 4, 2024
Knygas kiekvienas skaitome kaip labai asmenišką gyvenimo istoriją. Biografinės knygos — tarsi savotiškas bandymas pereiti gyvenimą su kito žmogaus batais. Būna, kad jauti, kad tos gražios kurpaitės nedera tavo kelyje. Būna, kad auliniai karo žemę merkiantys batai gniaužia širdį, bet pats esi lyg anapus scenos, už kažkokios stiklinės sienos. Tai irgi batai, kurie neneš tavęs per tavo keliones. O būna, kai laistai puslapius ašaromis, nes pamatai tuos sunkius ar net baisius pasirinkimus, kuriais visad eina žmonės, ir supranti — va tavo kurpaitės. Ši knyga man buvo ne tiek apie patį poetą, kiek apie laikmetį, kuriame jis keliavo, ir kuriame, tik vos vos vėliau, keliavau ir aš pati. Tai buvo laikmetis, kai daug „įvairių rašytojų, menininkų, kultūros žmonių žuvo keistomis aplinkybėmis, privesti iki tos ribos, kai ryžtamasi pakelti prieš save ranką, arba pastūmėti nematomo piršto į prarają, neretai dar gerokai „pagydžius“ psichiatrinėse ligoninėse“ (122 psl.). Mačiau tai iš gan arti. Kai stovi kryžkelėje ir sprendi — pasitraukti, kolaboruoti ar maištauti, bet jau žinai, kad visi keliai sulaužo. Žmogiška prigimtis trokšta komforto, kažko gero ir šviesaus, tad lyg ir lengviausia užsimerkti ir nematyti kito kančios. Bet koks gi tu tada žmogus? Arba balinti save, badant pirštu į tą, kuris pats nebesuvokia, kur pasuko: ar jau eina su blogiu ar vis dar jam priešinasi. Bet gi vėl — meskit akmenį tie, kurie be kaltės. „1980 metai: „Vėlai vakare (apie 20.45) paskambino Vyt. Skripka: Br. Radzevičių jau rado Neryje, prie Lazdynų tilto. Peiliu jis dar persipjovęs gerklę..“ (Juozo Apučio dienoraščio spalio 3 d. įrašas).„ (133 psl.). Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau nežinau, ką sako toks drastiškas posūkis — ar tai dvasios jėga veda, o gal, priešingai, dvasios silpnybė nulenkia žemyn. Aplaisčiau ašaromis tuos baisius pasirinkimus, kuriais visad eina žmonės. Pati vis svajojau kolaboruoti, bet prigimtis, šeima ir Dievas privertė likti amžina paaugle maištininke. Skaičiau ir buvo žiauriai gaila poeto. Dažnai galvoju, kaip gera gyventi nemąstant – tad kai keli, atrodytų, protingi žmonės bandė atverti man akis — jis gi buvo smurtautojas! — nutariau palikti tą visą „žinojimą“ apie kito paklydimus, be kalbų nutraukiau bet kokius ryšiusir likau ne su „tyrųjų“ spindesiu, o su poeto kančiomis. Rimantas Kmita parašė tobulą knygą — ir gilią, ir nesmerkiančią, ir priverčiančią verkti dėl to, kad esi žmogus. Visa primarginta pastabomis ir mintimis, knyga visad liks mylimiausiųjų lentynoje. 10 iš 5.
December 9, 2022
Čia nebus rimta knygos apžvalga, nes nesijaučiu pakankamai kvalifikuota vertinti, tai tik pasidalinsiu keliais komentarais.
Pirma - ar yra koks Kmitos gerbėjų klubas? Domina.
Šiaip mes, žmonės, esam tokie padarai, labiausiai rūpim patys sau, tai man skaitant apie Gedą vis sukosi mintis - jei reikėtų mane po mirties aprašyti, kaip tai atrodytų? Ar yra nors vienas žmogus, kuris galėtų objektyviai apie mane papasakoti, interpretuoti mano vaikystę ir suaugusios gyvenimą ir nepridėti ko nereikia? Kažin. Bet grįžtam prie Gedos.
Aš neapsisprendžiau skaitydama, ar jam visą gyvenimą labiau reikėjo rimtos psichiatrų pagalbos ir hospitalizacijos, ar tos Rašytojų sąjungos. Koks visgi reto bjaurumo charakteris, nuo kurio kentėjo ir draugai, ir kolegos, ir šeima. Jei turėčiau Kmitai kokių priekaištų, tai ir būtų tas toks pabrėžtinas neutralumas: susirinkom pakalbėti apie genijaus kūrybinį kelią, ne apie jo suspardytą žmoną. Šitas skaitant nedavė ramybės. Bet vėlgi - ne Geda pirmas, ne paskutinis bjauraus charakterio menininkas, kartais atrodo, kad čia yra it koks pirminis reikalavimas tapti pripažintu kūrėju.
Mane nustebino, kad nežinojau apie 1991m Poezijos pavasario bajerį, susiradau Youtube, pažiūrėjau. Galvojau - kodėl mokykloj apie tai negirdėjau? Universitete? Tikriausiai akademinė visuomenė nežinojo, kaip į tai reaguoti ir komentuoti. Bet performansą užskaitau, jei Geda matytų, kokie nuobodūs būna tie šiuolaikiniai poezijos pavasariai, karste apsiverstų.
Tai tiek.
Pirma - ar yra koks Kmitos gerbėjų klubas? Domina.
Šiaip mes, žmonės, esam tokie padarai, labiausiai rūpim patys sau, tai man skaitant apie Gedą vis sukosi mintis - jei reikėtų mane po mirties aprašyti, kaip tai atrodytų? Ar yra nors vienas žmogus, kuris galėtų objektyviai apie mane papasakoti, interpretuoti mano vaikystę ir suaugusios gyvenimą ir nepridėti ko nereikia? Kažin. Bet grįžtam prie Gedos.
Aš neapsisprendžiau skaitydama, ar jam visą gyvenimą labiau reikėjo rimtos psichiatrų pagalbos ir hospitalizacijos, ar tos Rašytojų sąjungos. Koks visgi reto bjaurumo charakteris, nuo kurio kentėjo ir draugai, ir kolegos, ir šeima. Jei turėčiau Kmitai kokių priekaištų, tai ir būtų tas toks pabrėžtinas neutralumas: susirinkom pakalbėti apie genijaus kūrybinį kelią, ne apie jo suspardytą žmoną. Šitas skaitant nedavė ramybės. Bet vėlgi - ne Geda pirmas, ne paskutinis bjauraus charakterio menininkas, kartais atrodo, kad čia yra it koks pirminis reikalavimas tapti pripažintu kūrėju.
Mane nustebino, kad nežinojau apie 1991m Poezijos pavasario bajerį, susiradau Youtube, pažiūrėjau. Galvojau - kodėl mokykloj apie tai negirdėjau? Universitete? Tikriausiai akademinė visuomenė nežinojo, kaip į tai reaguoti ir komentuoti. Bet performansą užskaitau, jei Geda matytų, kokie nuobodūs būna tie šiuolaikiniai poezijos pavasariai, karste apsiverstų.
Tai tiek.
February 15, 2023
Dizainas: toks puikus, kad knygą prie lovos guldydavau degančiu veidu į apačią, kad nesvilintų.
Kmita: gerbiu, mėgstu, seku, skaičiau 3 knygas ir visos tokios skirtingos, ir taip gerai parašytos.
Geda: atėjo V.Kernagio balsu per Baltojo nieko daineles, buvo tame pačiame sovietiniame laike iki garsiosios kalbos Vingio parke, o paskui suburbuliavo kriminalinėje kronikoje ir dingo. Reikia vėl atsiversti, gal pagaliau suprasiu genialumą.
Kančia: kodėl mes, sovietmečio lietuviai, taip mėgstame kentėti, kad net tada, kai tam nėra objektyvių priežasčių, kenčiame dėl blogo oro ar blogos vyriausybės? Kančia juk nekuria nei genialumo, nei išskirtinumo. Gal pagaliau nustokime.
Kmita: gerbiu, mėgstu, seku, skaičiau 3 knygas ir visos tokios skirtingos, ir taip gerai parašytos.
Geda: atėjo V.Kernagio balsu per Baltojo nieko daineles, buvo tame pačiame sovietiniame laike iki garsiosios kalbos Vingio parke, o paskui suburbuliavo kriminalinėje kronikoje ir dingo. Reikia vėl atsiversti, gal pagaliau suprasiu genialumą.
Kančia: kodėl mes, sovietmečio lietuviai, taip mėgstame kentėti, kad net tada, kai tam nėra objektyvių priežasčių, kenčiame dėl blogo oro ar blogos vyriausybės? Kančia juk nekuria nei genialumo, nei išskirtinumo. Gal pagaliau nustokime.
August 9, 2025
Biškį romantinė biografija, biškį psichoanalitinė psichologinė studija, biškį struktūralistinės kultūros sociologijos etiudas, biškį vizualinis esė. Man knyga buvo labai maloni skaityti ir tuo pasirodė puiki, galėtų būti žanro pavyzdys pasakojimams apie kitus veikėjus ir veikėjas.
Pats Gedos-autoriaus aiškinimas daugiausia pagrįstas draugėn suaustais anksčiau atskirai skelbtais Kmitos mokslo darbais ir puikiu įvairiausių šaltinių žinojimu. Manęs tas aiškinimas iš esmės neįtikina, atrodo neišbaigtas, stokojąs analizės, nepakankamai reflektyvus ir kt. Na bet skaityti buvo labai malonu ¯\_(ツ)_/¯
Pats Gedos-autoriaus aiškinimas daugiausia pagrįstas draugėn suaustais anksčiau atskirai skelbtais Kmitos mokslo darbais ir puikiu įvairiausių šaltinių žinojimu. Manęs tas aiškinimas iš esmės neįtikina, atrodo neišbaigtas, stokojąs analizės, nepakankamai reflektyvus ir kt. Na bet skaityti buvo labai malonu ¯\_(ツ)_/¯
October 5, 2025
Poezijoje - genijus, kasdienybėje - konfliktiškas, ne visada prognozuojamas, aštriai į visuomenės ir kritikų nesupratimą reaguojantis, kartais ant beprotybės ribos stovintis asmuo, kurio vidinis kūrybinis įniršis neretai pasireikšdavo ir fizine agresija. Įdomi kelionė per poeto sąmonės srautus, perteikta išgyventų Lietuvos istorinių vingių kontekstais, formavusiais jo psichologines būsenas ir pasaulėžiūrą.
November 3, 2024
Tiesiog įspūdinga kaip galima rašyti apie pyktį, kuris, atrodo, tampa autoriaus gyvenimo ašimi.
June 12, 2025
Apie Sigitą Gedą nuo A iki Z. Vietomis nuobodoka bet bendram išprusimui reikalinga literatūra.
September 11, 2025
Stipri ir gili knyga, tai jum ne pietinio kronikos, čia jau reikia rimties ir mąstymo. man asmeniškai patiko, dabar, net kažką is jo kūrybos susirasiu. reikia pažinti šitą pamišėlį iš arčiau.
Displaying 1 - 26 of 26 reviews