Voltērs lietuviešu bajāres Martas Skovroņskas – cara Pētera I sievas un Krievijas pirmās imperatores Katrīnas I – dzīvi ir raksturojis kā “visneticamāko stāstu par XVIII gadsimta Pelnrušķītes augšupceļu”. Taču šis romāns, kas balstīts autentiskos attiecīgā laikmeta avotos, sagrauj jebkādus pasaku stereotipus.
Rīts, kas aizsāk imperatores agonijas pēdējās divpadsmit stundas. Nepielūdzami tuvojoties nāves un Dieva tiesas mirklim, šajā pasaulē izsīkstošais laiks Katrīnas atmiņā izkārto atmiņas, kas kļūst par dzīves pārskatu. Varas virsotni sasniegusi valdniece, sieviete, kura pārkāpusi brieduma slieksnim, atkal un atkal dzemdējoša un sērojoša māte, dižena cilvēka sieva. Divi ceļojumi – uz Rietumiem un uz Austrumiem – liks viņai aizdomāties, kāda ir impērija, kuru veido viņas vīrs, un par ko kļuvusi viņa pati. Viņa, kas stojiski norij pazemojumus, slepus palīdz Aleksandram Menšikovam, balansē starp varu un bezdibeni, nožēlas grauzta, dumpīga. Liktenis viņai piešķīris gandrīz visas lomas, kādas vien sievietei var tikt. Taču pēdējā ceļojumā pa savas dvēseles dziļākajiem nostūriem viņa meklē atbildes: vai vara atbrīvo vai iesloga? Uz kuru pusi nosvērsies Pastarās tiesas svaru kausi?
Tas ir stāsts par Austrumu un Rietumu kultūru un mentalitāšu sadursmi toksiskā laulībā. Stāsts par laiku un vardarbību. Par psiholoģisku un alkohola atkarību, par sašķeltām personībām, kas sevi pārrada no jauna, par postošu karu un par sapņiem, kas dzemdina nemirstīgu skaistumu.
Dailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga 2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija 2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Aš skubėjau perskaityti antrąją Petro Imperatorės dalį, kol nepasipylė visų interesantų liaupsės ir (išimtinai) paburnojimai. Aš juk taip norėjau susitikti su Jekaterina akis į akį, be jokių apkalbų jai už nugaros. Ir tai buvo puikus sprendimas. Gal dėl šios priežasties antroji knygos dalis man patiko netgi labiau nei pirmoji, kai skaičiau ją jau prisiklausiusi visokiausių nuomonių apie bendrus Kristinos Sabaliauskaitės ir tikrosios istorijos personažus.
Jau ne kartą minėjau, kad istorinis romanas yra vienas iš pagauliausių pasakojimų mano skoniui, vienas iš puikiausių pasirinkimų, norint iš literatūros gauti poilsio, na tokio įnikimo ir visko aplink užmiršimo. Tai būtent tokio žanro, ar tiksliau reiktų sakyti - tipo, skaitinių skalėje Petro Imperatorė peržengia aukšiausią ribą. Ką aš noriu konkrečiau pasakyti? O gi tą, kad man truputį juokinga, kai rimti dėdės ir tetos sako - iš principo neskaitysiu; tokia ji ir istorikė, jei taip mano/rašo, to negalėjo būti ir t.t. ir pan. Nu žmonės mielieji, tai ne dokumentika, ne biografija, tai ne kokia monografija, tai romanas. Tai tirštas, sodrus, drąsus, velniškai geras istorinis romanas. Ir neturiu prie ko prikibti: charakteriai - efektingi, išraiškingi, unikalūs. Katerina, Petras ir Aleksandras - visi skirtinguose trikapio smailėse, bet tik visi kartu sudaro visumą. Ir tu perpranti Petrą, tu perpranti Aleksandrą, tu suvoki viską kas ir kodėl, bet tik Katerinos dėka. Lyg dūmelis, dūšelė, įlendi į carienės akiduobes tai parai, per kurią prabėga jos neįtikėtina gyvenimo istorija. Ryškiai matai viską, kas vyksta dabar, ir kas nutiko iki to, jauti ir užjauti, nei sekundei nesuabejoji ir neteisi - na dievaži (arba - jej bogu) skaitai lyg tikrai pati būtum imperatorė. Ir net mažesnius vaidmenis gavę knygos herojai nepamiršti, padabinti tiek fizinėmis, tiek charakterio savybėmis, kurios juos tarsi atgaivina, iškelia iš knygos puslapių į orą prieš tavo akis.
Na ir žinoma - sakiniai, kalbos grožis ir tuo pačiu grubumas, autentiškumas - su niekuo nesupainiojamas. Simboliai ir net techniniai niuansai - apie viską pagalvota. Puikiai supranti, kas parašė šį tekstą, suprastum, jei knygą būtum gavęs ir be viršelio. Tai kokių dar priekabių čia ieškoti? Tai gal tik toks asmeniškas, kad Silvos Rerum man vis tik nepralenkė.
Sabaliauskaitė yra kosmosas. Ir ją reikia taupyti. Buvau Petro Imperatorę keletui savaičių padėjus - tai vyko Kino pavasaris, tai vakare nesugebėdavau iš nuovargio nei eilutės perskaityt, tai podkęstus klausyt norėjau. Ir vakar vakare sau pasakiau: arba tu, Filmanavičiūte, dabar perskaitai tuos likusius du šimtus puslapių, arba neisi miegot. Tai grasinimai man padeda. Užtat šiandien vyksta visiškos pagirios. Ką tik save pagavau kažkokiam jekateriniškam stupore - man pasivaideno, kad carienės jausmai ir įvykiai aplink ją, tai čia kažkokie mano gyvenimo dalykai, tiek stripriai ta knyga įsiurbia ir išsunkia, kad net susipainioji, kur realybė, o kur knygos likučiai pasąmonėje. Teisybės vardan reikia turbūt pasakyti, kad pirmoji Petro Imperatorės dalis palieka didesnį įspūdį. Antroji jau - to pačio torto pusė kitą dieną. Tačiau tos pačios teisybės vardan reik pakartot garsiai: Kristina Sabaliauskaitė yra nacionalinė vertybė. Tokio talento neįmanoma net susapnuot. Kaip gerai, kad mes ją turim ir galim jos talente bent porai parų įklimpti. O kaip jūs su cariene laiką praleidot?
„Tiksliai atsimenu, ką pagalvojau, kai man perskaitė tą jo cidulką. Eik tu nachuj, Piteri.“
Ne kas pasikeitė nuo pirmosios dalies. Katerina vis dar vemia krauju ir galuojasi mirtimi. Piteris vis dar dulkina kitas. Bet šį kartą Lietuva jau nebe tokia purvina, nes jos mažokai. O Rusija... Vis dar tiek pat supuvusi, kiek ir jos vadovas. Kodėl jiems vis nutinka tokie puvėkai? Kiek šimtmečių turi praeiti, kad tai pasikeistų? Ir nors žavėtis yra mažai kuo, vis tik antroji dalis, kaip retai kada pasitaiko, atrodo ne tik pateisinama dėl populiarumo ar skaitytojų reikalavimų, bet ir nuoširdžiai reikalinga. Užbaigianti visa ko ratą tiek grakščiai, kiek įmanoma turint omenyje aplinkybes. Tiek įdomiai, kiek gali būti įdomus katastrofos stebėjimas. Nes džiaugsmo čia mažai, bet dažnai istorijoje jo mažokai. Bet gi niekas ir nežadėjo, kad bus kitaip. Ir bus tų, kurie sakys, kad ne lygis nachuj siuntinėtis, bet turbūt galit numanyti, ką tokiu atveju norisi pasakyti?
Tik šioje dalyje, rodos, vilties daugiau. Feministinės vilties, savivertės vilties, sveiko proto vilties. Suvokimo, kad caras, kad ir kiek savo paties akyse šventas, šviesus, reikalingas, visgi tik alkoholio pripampęs idiotas. Ir kur viskas teka ratu, viskas pasmerkta kartotis. Bet kartais tarsi vilties žiburys blyksteli sveikas protas: suvokiant, kad daug įstatymų – idiotiški. Suprantant, kad dažnai ir pats juos kuriantis – idiotas. Laimėjęs genų loterijoje, sužibėjęs tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Bet ir žibėjimo čia mažai ir gerai, kad Sabaliauskaitė neužsižaidžia aprašinėdama sukneles ar karūnas, kaip kad dažnai su istorinėmis knygomis nutinka. Vis dar daug tamsos: tokios aklinos, kad net skauda. Daug čia pasimėgavimo skausmu: dažnai savu, nes savų. Daug laimėjimų kitų sąskaita, daug savęs įtvirtinimo per galią. Niekingą, todėl šlykščią. Bet kokią įtaigią. Tokią pažįstamą, kad ir kiek metų prakapsėjo.
„Kai kuriems tai, toji galia sunaikinti – didžiausias malonumas. Didesnis už buvimą moters viduje.“
Ir antroji dalis man patinka labiau už pirmąją – Jekaterinai į savas rankas perimant likimą – savą ir svetimą, iškenčiant smūgius, tačiau po jų išdrįstant siųsti tiek toli, kiek rusiška savimonė leidžia. Kartais net toliau, net žinant, kiek tai kainuos. Gera jausti ir matyti, kaip imperatorienė keičiasi – tarsi per kelias valandas, tačiau tuo pat metu – bėgant metams, dešimtmečiams. Jos galia iš pirmo žvilgsnio tarsi apsiriboja vienas po kito mirštančiais kūdikiais, tačiau plečiasi su kiekvienu jos savivertės ir ego lašu, kiekviena išlaikyta jėgos akimirka, priverčiančia galvą laikyti aukštai iškeltą. Ir atrodo, kad net to tobulo Sabaliauskaitiško humoro šioje dalyje daugiau: ji tarsi įsijaučia, įgauna pagreitį, lekia greitai, greičiau, greičiausiai. Ir apima malonus pasigėrėjimas matant 32 000 tiražą knygos gale. Jis – geriausia pabaiga „Petro imperatorei“. Tiksliai tokia, kokios ji nusipelniusi. Tokia, kurios vienas Petras niekada neatlaikytų. Kurios net nenusipelnytų.
Planavau duoti 2*, nes taip sunkiai skaitėsi. Bet pasiskaičiau feisbuke akademinio heito ir nusprendžiau, kad pakelsiu įvertinimą žvaigždute vien už tai. Nevarau ant akademinio heito (mėgstu tuos heiterius, ką čia slėpti), bet nu kam ta kančia? Jau užtenka, kad Katerina visoj knygoj kenčia...
Imperatorės pirmą dalį skaičiau sunkiai, bet antrą - dar sunkiau. Gal kokie 2/3 ėjo taiiiiip nuobodžiai; gal ir logiška, kai Katerina jau prie mirties ir, kaip Ema Bovari, 2/3 knygosatsiprašau visoj knygoj niekaip negali numirt. Ir vis ta pati drama ant dramos: vaikai gimsta, vaikai miršta, Piteris piktas, Piterį galima apgauti, reikia gerai iškept paršelį, gerai apsinuogint ir pasimajačint su briliantais, gerai patylėt, kad negautum į galvą arba kad gautum taip, kaip reikia, ir dar pasiektum visus savo tikslus. Tai yra išgyvenimo strategija. Ir turbūt toms kiečiausioms imperatorėms taip ir reikėdavo suktis.
MINTYS 1. Tie, kurie verkia, kaip sunku skaityti Sabaliauskaitę dėl pareigos, koks blogas tai darbas, spėju neskaitė Metų knygos penketuke atsidūrusio Kunčiaus ir jo Geležinės Stalino pirštinės. Ji nelabai kuo geresnė už Sabaliauskaitę, tik kažkodėl Kunčius jau košer ir Rimtai Imantis Ironizuoti Istorines Idomibes, o imperatorė - ak, gryna kančia!
2. Romane Katerinos kančios ne pamažėjo, o padaugėjo. Dar niekad visu kūnu taip nejaučiau a.a. Šapro-Šinšilo pasakymo: SVETIMO SKAUSMO NEREIKIA.
3. Popsas ir yra popsas todėl, kad jis... paprastas ir neįmantrus, bet pataiko į daugeliui jautrias vietas, tik kad, nu jo, nervina, kai banaliai, be fancy išraitymų. Bet kažkodėl vieną popsą (a. k. a. Motinos pienas) yra stiliova mėgti ir apdovanoti lit. ir žiniasklaidos premijomis, o kitą yra stiliova niekinti ir mock-gailėtis tų, kuriems teks ta baisi dalia įtraukinėti į penketukus arba pasipriešinti ir neįtraukinėti. (Baisi dalia yra neturėti darbo arba dėstyti 13 paskaitų per savaitę už 420 eur per mėnesį, jei apie mokslinį darbą.) Atsimenu, Giedrė Kazlauskaitė taip įdomiai rašė apie motinos ir dukters santykio temas "Motinos piene" - sekant ja, sakyčiau, populiarios knygos yra kaip tik labai gera medžiaga pasižiūrėt į save, kas mus nervina, už ką jaučiamės morališkai aukštesni, o kas kabina.
4. Vis dėlto ir aš, lygiai kaip akademinės heiterės, skaitydama vis dūsaudavau ir pagalvodavau: nu negi čia yra populiariausias Lietuvos romanas, tai kodėl tada taip nuobooodu.
5. O Elena de Strozzi???? Kada kritikai atkreips dėmesį į Ireną Buivydaitę ir Eleną de Strozzi??????? Prieš 10 m. Sprindytė bandė jas skaityti, bet praėjo 10 metų, o jos vis dar bibliotekų topuose! Alio!? Kaip ir Beata Tiškevič ir Aldona Ruseckaitė. Aš tai visas skaičiau. Ir buvo kas nepalyginti blogiau už imperatorę, o buvo kas geriau, o buvo kas staiga pataikė į tuos pačius taškus, tik kitokiais būdais, ir tokiais atvejais tu suklūsti ir nustembi, ir pasijauti, lyg būtum staiga kažką supratusi Apie Žmones. Man tai labai gražu tokie momentai. AM GETTING OLD.
6. Už ką visiškai užgerbiau Sabaliauskaitę ir man nebekilo klausimų dėl ankstesnių punktų - KNYGOS PABAIGA. Kokia gera pabaiga. Kokia graudžiai teisinga, kai Katerina ėjo ėjo aukštom natom iki Piterio mirties, kaip jos laukė, kaip planavo sau ilgas laimingas dienas laisvėje, kaip jį niekino ir bijojo. Ir kaip po jo mirties nebegalėjo be jo gyventi ir tiesiog sunyko. Tiek siužetiškai degraduodama, tiek tekstiškai (tie pora metų tokie tušti, kad užima vos kelis knygos psl, nors anksčiau kiekvieną balių aprašinėdavo valandų valandas). Va čia yra MeToo, liūdnieji smurto padariniai - kai net pasibaigęs jis nesibaigia, o ne (vien) tai, kad Jis dubasina Ją. Taip, kortos čia apsivertė (kaip ir ant viršelio), dabar jinai yra valdžioje, bet tame ir kampas, kad korta dvipusė, tu nenukirpsi tos apatinės pusės ir nenueisi sau su karūna lyg niekur nieko. Ir mirinėdama tam savo patale su šūdais ir kraujais Katerina vis dar šaukiasi būtent savo kankintojo - o ne tų poros vyrų, su kuriais lyg ir normalius, bent jau nesmurtinius santykius buvo užmezgusi. Liūdna.
I know, i know - viskas čia tik dėl draaaamos. Bet šita pabaiga šitai dramai man atrodė labai, na, tikra. O tada atsitrauki, pagalvoji, kad tai ne veltui istorinis / ~moteriškas romanas, kad tiek daug gyvenimų (nebūtinai šitos Kotrynos ir nebūtinai šito Petro) prasideda ir baigiasi pagal tokius elementarius poetinius dėsnius. Gal ne veltui taip daugybei žmonių ir rezonuoja. Gal ne veltui kitus ir nervina - pamanyk, būta čia ko šitaip išpopuliarėti, elementarūs gyvenimai! Be gražios poezijos ir taiklių metaforų. Ale gi tikrai tokio gyvenimo labiausiai ir bijom, ane, su lėvu buiteku ir be erdvės paironizuoti, atsitraukti atgal, pajuokauti taip kad visi juoktųsi, adekvačiai save vertinti, neiškelti ir nesusinaikinti. Aš tai tikrai bijau. Nepasakyčiau, kad heitinu, nes nėra čia ką heitinti, nebent tik save - jei taip nekenti, bet skaitai :D
NEI TAI MORALAS NEI TAI APIBENDRINIMAS, BELEKAS Vis kas nors palaikina, kaip GR heitinau Vėželienės knygą ir ant jos pykau, tai neseniai perskaičiau iš naujo savo atsiliepimą. Joo, iš citatų atsiminiau, kaip ta knyga įvairiais požiūriais sunervino. Bet dabar gal savaitę ar dvi galvoj skamba būtent ta jos frazė, kur išsirašiau kaip labiausiai patikusį dalyką:
"Mes vienas kitam labiausiai pavydime laisvės. Kartais sakome, kad pavydime finansinės arba saviraiškos laisvės, arba laisvės gyventi pagal savo taisykles. Bet iš esmės mes pavydime tiesiog laisvės."
Kaip tiesa ir kaip tavo heitinimas vis atsuka veidrodį. AM GETTING OLD.
Ką čia parašyti? Visi jau visko tiek prirašė, o aš sutinku su visai davusiais šiai knygai 5 žvaigždutes - ir vėl Sabaliauskaitė pavergė, prikaustė, privertė nemiegoti ir versti puslapius. Jau ko gero sakiau kažkam čia, kad neprilipo man Imperatorė prie dūšios taip, kaip prilipo Silva Rerum ciklas, netapo sava ir artima, deja. Bet kaip literatūrinis kūrinys ji man buvo nepriekaištinga - ir tegu man atleidžia istorijos gykai, jeigu jiems Kristina ir vėl eilinį kartą sugadino nervus ir atvėrė skrandžio opas. Man asmeniškai yra šiek tiek nusispjauti į tai. Knygą, kad ir emociškai tamsią kartais, perskaičiau su ma-lo-nu-mu. Taškas.
Kaip gera būti moterimi čia, kur esu ir kada esu. Ne kažkur kitur ir tuo labiau ne tada, Petro I laikais.
Per antrą knygos dalį veda Carienė, Caro žmona, (Je)Katerina. Jos viduje Marta jau mirusi, šviesūs plaukai pamiršti, o gyslomis vis teka juodos drumzlės. Bet ji moka būti stipri, gudri ir manipuliatyvi. Užsimerkti, nutylėti, šypsotis būnant žemesnė už žolę. Būtent toks ir buvo Moters, kuri turi galimybę išlikti, paveikslas. Ir tam visai nereikia mokėti skaityti ir rašyti. Žinoma, tai praverstų, bet jei sugebi aplink save sukurti atsidavusių žmonių ratą, gali tikėti s išsiversti ir be rašto.
Sabaliauskaitės stilius yra puikus. Čia supina istoriją ir pramanus. Prikelia seniai užmirštus veikėjus. O skaitant net nepajunti, kaip istorija sklandžiai pereina iš praeities į dabartį ir atgal.
Per paskutines Jekaterinos gyvenimo valandas einame keliu, kuriuo dar kartą įsitikinam, kad kaimietį gali išvaryt iš kaimo. Bet kaimo iš kaimiečio niekada.
“Tūlīt jābeidz pinšķēt. Nedrīkst. Te ir Krievija, te nedrīkst raudāt." (6.lpp.)
Kad tu pēdējo reizi pavadīji laiku kopā ar imperatori?! Starp neskaitāmajiem galminiekiem, nodevējiem, padomdevējiem kopā stāvēji pie viņas nāves gultas un klausījies traģiski piesātinātajā dzīves stāstā?! Eh, lai arī nebūt ne karaliski augstmanīgs, tas ir absolūti aizraujošs literārs baudījums, ko lietuviešu atzītā mākslas vēsturniece/rakstniece Kristina Sabaļauskaite ir izdrupinājusi no vēstures drupām. Un lietuvieši mīl savu rakstnieci, un ko tur liegties- tas, kurš uzdrošināsies ielauzties Krievijas imperatores apartamentos, nespēs turēties pretī Sabaļauskaites spalvas burvībai.
"Imperatores ķermenis nepieder viņai pašai, tas ir simbols. Varas ikona." (13.lpp.)
Tik ilgi, nepacietīgi gaidītais turpinājums, gluži kā neciešama trīšanās ik reizi, kad grāmatnīcā vai bibliotēkā nācies iet garām lietuviešu oriģinālromānam. Bet sagaidot tikko svaigi ceptu eksemplāru no tipogrāfijas, sajūta, ka šo dārgumu gribas noglabāt kā retu reizi bērnībā iegūto augli, lai paildzinātu sajūsmu par literāro baudījumu. Tikai- gluži kā dzīvē- es "Pētera imperatori II" apriju vienā gabalā, tik lieliska ir atkal tikšanās ar to. Un, tieši tāpat kā Sabaļauskaites varoņiem, mani nākamajā rītā pārņem literārās paģiras.
"Viņa bija kā nenomazgāta smaka- acīs man vairs nelīda, taču vienmēr kaut kur bija samanāma." (92.lpp.)
Vēl nav sanācis lasīt kādas grāmatas turpinājumu, kurš būtu labāks par pirmo daļu, bet imperatores romānu var drīzāk uztvert par megalīta darbu, kurš vienkārši mūsdienu lasītājam (kuram dažkārt bail no 900 lappušu darbiem) sadalīts divās daļās, līdz ar to tas ir kā turpināt nākamo nodaļu vienotā darbā. Protams, pirmā iepazīšanās nu jau pirms gada, mani atsāja pilnīgi satriektu, ar sajūtām, ka esmu apdullināta ar kādu trulu priekšmetu- tik vardarbīga, barbariska, mežonīga, cietsirdīga ir šī Pētera impērija, vide un līdzcilvēki, tāpēc likās, ka turpinājums nespēs pārsteigt ar šausmu ainām. Tomēr, tomēr, bija vietas, kur fiziski var sajusties slikti un pārsteigt ar tumsoņu psihes bezgalīgajiem labirintiem. Sabaļauskaite spēj to visu aprakstīt tik apskaužami aizraujoši, ka nav iespējams atrauties no stāsta. Tikai nākamajā rītā pēc izlasīšanas, es mēģinu saprast, ko esmu izlasījusi, cik maz ir mainījies, cik daudz līdzību ir ar šodien notiekošo Krievijas agresiju.
"Reizēm labs ēdiens un vīns pamieru palīdz noslēgt labāk nekā ieroču žvadzināšana." (80.lpp)
Vai bija vērts gaidīt vairāk kā gadu?! Noteikti! Vareni, patiesi baudāms romāns, ko iesaku ikvienam, kurš uzdrošinās ļauties brutāli mežonīgam ceļojumam pa 18.gs Krievijas impērijas ceļiem. "Piepeši saprotu, ka Krievijā Dievs nav mīlestība, Krievijā Viņš ir bailes. Visvarenas, visaptverošas, stindzinošas bailes. Mīlestība- tikai ja paveicas, tikai mazliet, pēc tam. Varbūt- tikai pēc nāves." (294.lpp.)
Jautėsi, kad autorė tiesiog turėjo parašyti antrą knygą, tačiau tą darė be ugnelės, standartiškai... bet profesionaliai. Pirmoje knygoje užkurtas Katerinos-Menšikovo duetas antroje dalyje turėjo užbujoti, skaitytojas turėjo mėgautis pateiktu sukurptu sudėtingu planeliu, kaip išgyventi ir dar už virvučių valdyti patį Imperatorių. Deja, nieko panašaus: Menšikovas - paprastas korupcionierius; Katerina - ponia, kuriai tiesiog sekas tarpuose tarp visokių petrušų ir pavliušų gimdymų. Saugiai nuobodi knyga.
Kai prieš dvejus metus skaičiau pirmąją dilogijos dalį, ji manęs taip stipriai nepaveikė, kaip kad nutiko daugeliui skaitytojų. Neklykiau užsilipus ant stogo kokia ji gera rašytoja ir meilės Sabaliauskaitei išpažinti nepuoliau. Ar manau, kad ji puiki pasakotoja? Taip. Ar jos kūriniai kada nors taps klasika? „Silva rerum“ – tikėtina, tačiau Katerinos istorija yra minioms, malonumui. Vis viena, gera matyti, kaip mūsų krašte atsiranda pranašė, dar moteris, kurios knygas leidžia Lietuvai nenusakomai dideliais tiražais ir jie yra kartojami dar nė fiziškai nepasirodžius knygai.⠀
Antroji Petro imperatorės knyga pasakoja mums apie likusias Katerinos valandas, apie jos prisiminimus, kurie plakasi mintyse jai gulint mirties patale, apsuptai draugų ir priešų, šeimos narių. Katerina prisimena savo gyvenimą, vaikus, kuriuos gimdė ir laidojo, žygius, į kuriuos leidosi, vyrus, kuriuos mylėjo, taures, kurias kilnojo ir be abejonės, apie amžiną kovą su savimi, su savo vyru, su įsitikinimais.⠀
Suprantu, jog tai yra istorinis romanas, o aš esu 21 amžiuje gyvenanti laisva moteris, tad į viską ir žiūriu iš savo varpinės. Ir kaip šių dienų moteris manau, jog Petro imperatorės istorija galėtų būti vadovėliniu toksiškų santykių pavyzdžiu, pačia geriausia to iliustracija, biblija, instrukcija to, kaip nereikėtų kurti ir statyti santykių. Visa knyga pasakoja apie manipuliacijas, galios žaidimus, nuolatinį emocinį, psichologinį ir kartais net fizinį smurtą. O tada apie ėjimą keliais atsiprašinėjant. Na ir kas, kad caras. Na ir kas, kad imperatorė.⠀
Man pačiai Katerina pasirodė kaip gudri lapė, norinti ir bandanti išgyventi. Išsaugoti sveiką protą, save, savo vaikus. Bet kokia kaina. Ar dabartinė moteris turėtų ir galėtų dėl ko ją kritikuoti? Žinoma. Bet juk Katerina gyveno 18, o ne dvidešimt pirmame amžiuje. Tada galią turėjai tik tokiu atveju, jei sugebėdavai apeiti vyrą ir jį įtikinti, jog jis pats sugalvojo tau ją į rankas įduoti. Tačiau net ją gavus moteris turėjo likti akyla ir budri – kaip įdavė, taip pat lengvai viską gali ir atimti.⠀
Šioje istorijoje man patiko nemažai dalykų, pradedant tikrai aštria Sabaliauskaitės plunksna, autentiškai skambančia kalba, baigiant giliais Katerinos pamąstymais jau gulint mirties patale. Apie grožį, laikinumą. Žavėjo ir tai, kad Katerina pralenkė laiką ir tarsi matė tikrąją situaciją, jautė valdžios svorį, viską kritikavo. Ji suvokė, kad tik Petras rusus mato kaip herojus, gelbėtojus, o iš tiesų žmonės juos regėjo kaip visa griaunančią ir niokojančią jėgą. Kartais atrodė, lyg Katerina mato ateitį: toks jausmas mane aplankė net ne kartą ir ne du. Ir dar ta gėda! Svetima gėda dėl savo vyro, caro, valdovo. Netašytas, nachalas – bet caras, tad jam viskas galima.⠀⠀ ⠀ Romane kalbama apie daug skaudulių, neteisybę, galios žaidimus, tačiau tuo pat metu tai istorija apie stiprią moterį, kurios asmenybė traukė, norėjosi sužinoti daugiau, skaityti toliau. Perskaičiusi abi knygas jaučiuosi praturėjusi, didžiuojuosi Sabaliauskaite, manau, kad rašydama istorijas apie aštuoniolikto amžiaus ego žaidynių dalyvius ji nuveikia didžiulį darbą. Ji skatina žmones imti knygą į rankas, kelia kartelę. Jos romanai įtraukia, nepaleidžia, šokiruoja, sukrečia, suteikia žinių, o pabaigoje nuliūdina – nes viskas. Smiltelės subėgo į laikrodžio dugną, laikas sutiksėjo. Viskas.
Vis galvoju, kaip čia mus ištiko tokia laimė turėti tokią rašytoją. Užsispyrėliškai nenorintiems pripažinti K.Sabaliauskaitės populiarumo, siūlyčiau paįsivaizduoti, jei ji būtų latvių ar estų rašytoja, kaip garantuotai dejuotome: “O kodėl pas mus niekas taip negali parašyti?”. K. Sabaliauskaitė yra viena iš rašytojų, kuri man gerąja prasme išplovė smegenis – po jos knygų tikrai kitaip žiūriu į mūsų istoriją, kitaip matau Vilnių. Už tai autorei esu labai dėkinga.
Prie Kristinos Sabaliauskaitės stiliaus reikia priprasti, ką supratau peržiūrėjusi savo vertinimus nuo Silva Rerum. Dar tikriausiai reikia ir subręsti bei priimti, kad Lietuvos istorija nesibaigia ties Vytautu Didžiuoju ir vėl iš naujo neprasideda ties 1918 metų vasario 16- ąją ar kiek anksčiau pasirodžiusiais daraktoriais ir knygnešiais, o tie puslapiai, kurių versti nenorime, nebūtinai yra vien tamsieji.
Skaitydama jutau daug apmaudo ir pykčio už Kateriną. Būti valdove ir vis tiek jaustis niekuo, net savo priešininkams negalinčia dorai atkeršyti, neturėti nei vieno nuoširdaus draugo ar draugės ir nuolat sekti iš kur vėjas pučia, nes gyveni su neramia siela - tikrai ne tas gyvenimas, kurį vaikystėj įsivaizduoji, kai galvoji apie karalienes, tačiau gali būti, kad čia tas gyvenimas, kurį ir šiandien kažkas patiria.
Šios dalies tikrai vertėjo laukti. Nuostabi knyga atskleidžianti tolimesnę Katerinos istoriją . Čia ji jau nebe šiaip šėliojanti vilioklė, bet brandi moteris, laviruojanti tarp intrigų, kantriai atlaikanti Piterio įžeidimus ir netikėčiausius poelgius, sugerianti jo aistrą, jo pyktį ir užsidegimus, gimdanti ir laidojanti savo vaikus, bet vis tiek atsitiesianti ir einanti pirmyn.... Labai ryškus ir intensyvus Petro paveikslas. Jame telpa be galo daug visokių spalvų - ryžtas, aistra, žingeidumas, atkaklumas, bet kartu ir beribis žiaurumas, su niekuo nesiskaitymas, beširdiškumas. Emocijų daug ir tikrai ne iš pačių lengviausių. Kaip vieną skaitytoja sakė - ne gėlelės čia, oi ne gėlelės. Ir dar-dabar jau tikrai labai noriu į Peterburgą.....
Sutirpo kaip ledai karštą dieną. Kam tie du tomai, kai čia tiesiog viena sklandi knyga…leidyklai turbūt biznis geresnis. Fain, tokia pompastiška, su deimantais, marcipanais, bet ir su bliadstvom ir chujais.
Korta apsivertė su trenksmu. Kai po pirmos dalies dar burbėjau, kad gal kiek pritempta, kad gal kiek lėtoka, tai po antros likau be žodžių. Apie K. Sabaliauskaitės talentą pasakoti ir įsijausti į istorines asmenybes seniai žinome, bet šį kartą autorė pranoko pati save. Vertikali kelionė - iš tarnaitės į imperatores - ir nutrinti visi blizgučiai nuo, rodos, pasakiško likimo. Horizontali kelionė - iš Vakarų į Rytus ir atgal. Istorinė medžiaga tokia stipri, kad tiesiog prašėsi knygos. ◻️ “Valdžia įsismelkia į tave kaip nuodas - per burną, nosį, akis; per kiekvieną kūno kiaurymę. Kol nebegali be jos gyventi - kiekvienas tavo poelgis tampa pajungtas geismui ją išlaikyti. Nebe tu valdai, o tavo turima valdžia valdo tave, tarsi lėlę, tampomą už virvučių.” ◻️ Viskas apgalvota iki detalių. Dar 12 skyrių - paskutinių 12 Katerinos gyvenimo valandų. Ant viršelio Carel de Moor paveikslų fragmentai. Kodėl? Pasak autorės, šis Katerinos portretas, nutapytas kelionės po Europą metu Amsterdame, geriausiai atspindi šios striprios moters vidinį pasaulį. Antros dalies viršelis lyg kužda, kad Katerina galiausiai pranoko savo vyrą. Žmogiškumu, manieromis - be abejonės. Kiek ji turėjo realios įtakos, ar koks jos indėlis šalies istorijoje - neskubėčiau spręsti perskaičiusi tik šią knygą. ◻️ Tai knyga apie baimę, prisitaikymą ir žūtbūtinį norą išlikti. “Jei ką blogo ir padariusi - tai vien todėl, kad tiesiog išgyventi norėjo. Ir žvelgdamas į ją nežinojai, kaip jai bus ant Arkangelo svarstyklių - ar jos siela nusvers rojun, ar ji vis dėlto lėks pragaran. Visiškai buvo neaišku. Ji glaudėsi prie teisiamų nusidėjėlių, bet atrodė esanti gero veido, labai labai išsigandusi ir rankas sudėjusi atgailai.” Ar tai knyga apie meilę? Gal jos niekada ir nebuvo.
es burtiski dievinu veidu, kā Kristina Sabaļauskaite raksta savus darbus. “Pētera imperatorē” visu laiku bija sajūta, it kā es piegulētu Katrīnai uz viņas nāves gultas vai būtu vismaz daļa no viņas personifikācijas. brīnišķīga valoda un aizrautīgs vēstījums. par to, kā vara mūs saindē. un kā mēs reizēm varai nodarām tieši to pašu.
Negalima tos knygos vertinti per prizmę patinka/nepatinka. Galima tik atsistoti nusiimti skrybėlę prieš tokią stebėtinai talentingą plunksnos meistrę. Ir manau neatsitiktinai kalbino Nobelio laureatę Olgą Tokarczuk- pati autorė verta mažiausiai jų dviejų, per mažai įvertint penkiom žvaigždėm goodreadse, ji verta kur kas daugiau... viso dangaus žvaigždžių. Lietuva turi didžiuotis Sabaliauskaite ir taškas. O tiem kas sakys (arba pasakė) ne, nepatiko man Petro Imperatorė, tai žinokit ir ne visiem patinka deimantai... Bravo! 3xBravo! Ploju atsistojus.
Patika pat mazliet labāk nekā pirmā daļa. Ja pirmajā daļā bij vairāk strauju notikumu un emociju, otrajā daļā Katrīna sasniedz brieduma gadus, un stāstījums kļūst apcerīgs un izlīdzināts. Te ir mazāk emociju, vairāk politikas un vēstures, kas tomēr izklāstīta ļoti aizraujoši.
Kažkuriame interviu apie Silva rerum Kristina Sabaliauskaitė minėjo, kad jos siekiamybė "iš pažiūros lengva, elegantiška forma byloti apie gana rimtus ir sudėtingus dalykus, kad tekstas galėtų būti skaitomas keliais lygmenimis". Ši knyga man atrodo visiškas tokio užmojo išpildymas. Tiek temų, tiek sluoksnių arba tiesiog malonus skaitymo laikas tiems, kam per daug gilintis nesinori. Nors atrodo, kad net be pastangų tie sluoksniai patys veriasi. (Ir ne, tiems pirmojoje Petro imperatorės dalyje prikibusiems prie keiksmažodžių, aš nemanau, kad jie nėra elegantiška forma. Bent jau Kristinos Sabaliauskaitės kūryboje jie yra ten, kur reikia, kad elegantiška forma būtų.)
Silva rerum buvo žymiai stipriau. Ar čia jau ir aš pasenau, bet nei tie keiksmažodžiai, nei priešmirtiniai prisiminimai nesužavėjo. Galvojau, kad bus sunku įsilieti į skaitymą, nes nebeatsimenu pirmosios dalies, bet atrodo, kad viskas antrojoje dalyje buvo atpasakota, tik kiek plačiau, todėl prisiminti personažus nebuvo sunku.
Prėska, gal kad standartai Sabaliauskaitei užkelti aukštesni, juk kitą autorių už tokią pačią knygą turbūt vertinčiau geriau, lietuviai juk grožinę literatūrą rašo prastokai. Gal vertėtų nebesistengti kurti dilogijų ar dar didesnių hujlogijų, juk ne visada po 4logijos sėkmė tave neš taip ir toliau. Šiaip jau nebūtų prėsku, bet Petro imperatorės knygos labai panašios, o dar jei skaitei Silva rerum, tai skaityti panašius dalykus per 6 knygas nusibosta.
Gal jau duosit mums kažką naujo, ponia Kristina? Juk jei žilais plaukais įrišta, tai velnią uodegon pasikinkius dar turėtų tikrai kažkas išeiti. Auditorija darosi išranki.
Viena, kas man nepatiko ‘Petro Imperatorėje’ tai, kad ši nuostabi istorija buvo padalinta pusiau. Gal reikėjo ir man laukti ir abi skaityti vienu ypu, bet Sabaliauskaitės laukti niekaip neišeina, reikia čia ir dabar, tai dabar lieku su knyga, apie kurią nieko labai naujo negaliu pasakyti.
Nes man tai vientisa istorija apie įdomią, tikrą, asmenybę, stiprią moterį, kuriai Kristina Sabaliauskaitė įpūtė tiek gyvybės, tiek spalvų, tiek liūdesio ir gyvenimo troškimo, kad nebetilpo knygos puslapiuose. Stebiuosi tiesiog, net ir žinodama autorės talentą, kaip tą tikrą istoriją, paskendusią šnapse ir vaikų laidotuvėse, galima šitaip sodriai, šitaip įdomiai pasakoti. Ne itin daug ten siužeto ar veiksmo, bet kiek įtampos, taip ne visai subtiliai vietomis pakurstytos žvilgsnių iš ateities. Buvo vietų kur kirbėjau - na ko gi griebsis Katerina, kad išplauktų sausa, kas šaus galvon Petrui.
Nors apie pastarąjį buvau kažkiek girdėjus, esu ne itin susipažinusi su to laikotarpio Rusijos monarchijos istorija ir per visą šį laiką nuo pirmosios dalies stengiausi nieko neskaitinėti, į ateitį nežvilgčioti ir nesusigadinti sau geros knygos, tad tik baigusi skaityti lėkiau ieškoti tai kas gi ten valdė po jos, kokie likimai ištiko vienus ar kitus veikėjus. Paties Petro paveikslas mane tiesą sakant vien pykdė, gal ir kontroversiška jis asmenybė, tas objektyviai žiūrint matosi ir knygos puslapiuose, bet man šitoje knygoje jis buvo bukaprotis ir tiek, ne vieną pykčio monologą skaitydama su jo taip mylimais keiksmažodžiais sukurpiau.
Ko neminėjau pirmoje apžvalgoje, tai tos sabaliauskaitiškos vyšnios ant torto - paties teksto technikų ir paslapčių. Tai, kaip ji teksto kalbą pritaiko prie laikmečio ir konteksto, kaip žaidžia valandos, laiko simboliais - visa tai leidžia knygai užburti ir nepaleisti ir tuo itin žaviuosi asmeniškai. Tuo iki mažiausių smulkmenų sukurtu meno kūriniu, išeinančiu už teksto, literatūros, istorijos ribų.
Sabaliauskaitės kūryba susižavėjau dar senais gerais Silva Rerum laikais, o Petro imperatorė tik patvirtino rašytojos talentą įtraukti skaitytoją į kūrinį 100 proc. Autorės pavaizduoti Katerinos, Petro ir Aleksandro portretai, tokie realūs, tokie įtikinami, kažkaip taip kaip ir įsivaizduoju 18 amžiaus Rusiją, jeigu man 21 amžiuje gyvenančiam žmogui nors kiek įmanoma tai įsivaizduoti :) Beje buvo labai geras Knygų savaitės interviu, kuriame autorė atskleidžia ir knygų (I ir II dalies) viršelio parinkimo istoriją ir kodėl pasirinko laiko leitmotyvą bei kaip skaičius 24 tapo savotiškai lemtingas. Tai perskaičiusiems ar dar tik besiruošiantiems skaityti rekomenduoju paklausyti.
"Kelionės pabaigoje niekada nebūni toks pats, kaip pradžioje." Knyga apie Jekateriną - tarnaitę, vergę, ponią, o galiausiai ir imperatorę. Geras istorinis romanas, kuri paskaityti tikrai verta. Tik va man asmeniškai per daug vietomis užvelta ir vargino antraeilių veikėjų perteklius, pasakojimo monotoniškumas. 4⭐
Perskaičiusi "Petro imperatorę" labai aiškiai supratau, kad rusai per 300 metų niekur nepasistūmėjo. Kaip buvo alkoholikų, smurtautojų, žudikų ir pavydo kamuojamų žmonių tauta, taip ir liko. Nors Petras I troško ir svajojo būti Europon vedančia kelrode žvaigžde. Bet europiečių akyse jis liko tik visa kas gražu naikinantis, jėga ir prievarta imantis monstras. Kalbu ne tik apie žemes, teritorijas, kultūros ar meno kūrinius, bet ir apie vergus, tarnus, meilužes, moteris ir netgi žmoną - Jakateriną I.
Nežinau, kaip skaityčiau ir vertinčiau knygą, jei šiuo metu nebūtų karo, bet šiandien dienų kontekste kūrinį galima cituoti ištisomis paklodėmis. Ir sunku atskirti bei blaiviu protu suvokti, ar viskas, kas aprašyta, vyksta čia ir dabar, ar vyko prieš 300 metų?
"Čia Rusija, čia negalima verkti." "Degtinė - patikimiausias rusiškas vaistas nuo visų ligų." "Rusai atėjo apginti. Nors dažnai būdavo kaip tik atvirkščiai, bet rusai visada save įsivaizduoja tiktai išvaduotojais." "Visa Rusija vogė, nes kitaip išgyventi pagal Piterio tvarką nebuvo įmanoma." "Rusijoje Dievas - tai ne meilė, o baimė. Visagalė, visa apimanti, stingdanti baimė."
Ir tokios bei panašios mintys, poelgiai, jausmai kiekviename knygos puslapyje. Panašu, kad Rusijoje laikas teka ratu.
Jekaterina I (tikrasis vardas Marta Elena Skavronaite, Skavronskaja) – antroji Petro I žmona ir Rusijos imperatorė 1725–1727 m. Ji turėjo lietuviškų - lenkiškų šaknų. Tarnavo pas liuteronų pastorių Ernstą Gliuką Marienburge. Prasidėjus Šiaurės karui, ištekėjo už švedų kapralo Johano Krauzės, bet kitą dieną kapralą iškvietė atgal į kariuomenę ir santuoka nutrūko. Rusijos armijai užėmus Marienburgą, ji pateko į rusų nelaisvę. 1703 m. rudenį Petras I, pamatęs ją pas savo favoritą, pasiėmė Martą sau ir padarė savo sugyventine. Ji jam pagimdė 11 vaikų, iš kurių tik 2 sulaukė pilnametystės. Jekaterina I buvo pirmoji moteris, karūnuota Rusijos imperatore.
Knyga mane sužavėjo, kiekvienas žodis, nors norint skaityti reikalinga ypatinga atmosfera ir susikaupimas. Prabėgomis skaityti nepatariu. K. Sabaliauskaitė geniali! O paskutiniosios 24 gyvenimo valandos, kai plūsti krauju ir šūdu, tikrai gali būti labai sunkios, sudėtingos, pilnos savigailos ir patoso!
Vertinu 5/5. Rekomenduoju istorinių romanų gerbėjams, ieškantiems autentikos ir išskirtinumo.
P.s. man "Petro imperatorė" pralenkė "Silva Rerum", bet neįveikė "Danieliaus Dalbos". Aišku, tai visiškai kito kalibro kūrinys.
Nu labai puikiai susiskaite. Vienok galiu sakyt kad patiko labiau nei pirma dalis, gal dėl to kad jau kaip ir galėjau kažko tikėtis. O tie rusų diduomenės išgyvenimai, ieškojimai balanso ir naudos priminė nūdienos Succession serialą 🙉🙊🙈
Vau! Nors pirmą dalį ir užtruko įsivažiuoti, bet šią tiesiog sučepsėjau - mintys ir įvykiai labai gudriai persipynę ir vis numestos užuominos, kas dar laukia, (o dažniausiai - nieko gero,) skatino skaityti dar greičiau, kad sužinoti tolimesnius įvykius.
Gudru ir paprasta, skausminga, nužmogėjimai ir iškilimai, artimos ir tolimos patirtys ir mintys apie gyvenimą, būtį ir norą gyventi prikeltos įspūdingo gyvenimo ir patirčių moters istorijoje.
Maloniai, kaip visada. Šį kartą antroji dalis man daug labiau patiko. Ir kulminacija jautėsi, nepritempta, o taip laiku ir vietoj. Pati jekaterija šioje dalyje labai keitėsi, stiprėjo. Jos žmogiškoji pusė, jausmai autorės labai pajausti ir ypač moteriškoji pusė. Niekaip nesuprantu, ko trūksta kritikams, visgi Sabaliauskaitės man ir stilius patinka, kalba, ir įtraukiantys romanai, ir kiekvieną kartą vis norisi apie tas istorines asmenybes daugiau sužinot. Šlovė Sabaliauskaitei :D
Taip gavosi, kad “Petro Imperatorę” skaičiau per atostogas. Atrodytų, kad tokia knyga visai netinka gulėjimui prie baseino po palme, kai šviečia saulė, o rankoje kokteilis (ech..noriu dar atostogų😂). Knygoje juk visai ne saulė šviečia ir veikėjai neįšgyvena laimingų meilės istorijų. Priešingai - istorija tokia tamsi, pilna šalčio, mirčių, skaudžių išgyvenimų. Bet galiu pasakyti, kad aplinka, kurioje skaičiau visiškai netrukdė įsivaizduoti knygos veiksmo. Be proto talentinga Sabaliauskaitė, sugebanti taip papasakoti istoriją, kad atrodo pats ten nusikeli ir vaikštai šalia veikėjų, kvepuoji jų oru, skaudžiai išgyveni jų netektis. Be to, Katerinos paveikslas kažkas VAU. Tokia gyvenimo mėtyta ir vėtyta, tiek skaudžių smūgių gavusi, nemokyta, bet tokia protinga, perprantanti ko reikia čia ir dabar.
Puiki knyga, dar vienas Kristinos Sabaliauskaitės šedevras. Nors Silva Rerum vis tiek lieka mano nr.1. 🤷🏻♀️😀