What do you think?
Rate this book
Prieš panyrant į sutemas : Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų
Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakyčiau taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo.
Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio? Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi tarpusavyje Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes? O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį?
Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?
Istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir į patirtį.
V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir veda paraleles su šiandiena. „Turime suprasti, kad, neišstudijavę, neperpratę XVIII amžiaus, esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Mes vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip tada, valdovo Augusto III laikais. Vis dar tikimės, jog kas nors kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir andai tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Bet, va, ir nepadėjo, kiti jai geriau pasiūlė. Dabar vėlgi labai daug tikimės iš draugų, esame įstoję į kolektyvinę gynybinę sąjungą, ir tai teisinga. Tačiau jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas abipusis?“ – svarsto V. Rakutis.
Kas kalčiausias, kad Abiejų Tautų Respublika – didelė ir sena valstybė – XVIII amžiaus pabaigoje tiesiog dingo iš Europos žemėlapio? Protinga, gudri ir neįtikėtinai godi Rusijos imperatorė Jekaterina II, visais įmanomais būdais kiršinusi tarpusavyje Respublikos tautos žiedą, stabdžiusi reformas, manipuliavusi net mūsų valdovais, o paskui, pasitelkusi Austriją ir Prūsiją, užgrobusi mūsų žemes? O gal kalti patys Lietuvos ir Lenkijos didikai bei bajorai, kad laikėsi įsikibę Antikos idealų ir neleido valstybei judėti į priekį?
Kita vertus – ar Istorija galėjo sužaisti kitokią šachmatų partiją?
Istorikas Valdas Rakutis kviečia į intriguojantį istorinį žygį – pažinti XVIII amžių Lietuvoje taip, kaip lig šiol niekas nemėgino: naujai pažvelgti į lenkų ir mūsų istorikų sukurtus mitus bei pakalbėti apie šio amžiaus aukštumas ir žemumas be išankstinių nuostatų. Žvelgti į jas ne iš šalies, ne vien ieškant kaltų, o kaip į savo praeitį ir į patirtį.
V. Rakutis paprastai, lyg šnekučiuotumėtės vakarodami savo namuose, pasakoja apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. Ne tik dalijasi įžvalgomis apie to meto įvykius bei jų pasekmes, bet ir veda paraleles su šiandiena. „Turime suprasti, kad, neišstudijavę, neperpratę XVIII amžiaus, esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Mes vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip tada, valdovo Augusto III laikais. Vis dar tikimės, jog kas nors kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės. Juk ir andai tikėjome, kad Austrija turi mums padėti. Bet, va, ir nepadėjo, kiti jai geriau pasiūlė. Dabar vėlgi labai daug tikimės iš draugų, esame įstoję į kolektyvinę gynybinę sąjungą, ir tai teisinga. Tačiau jeigu patys nesirūpinsime savo gynyba, kaip sąjungininkai supras, kad interesas abipusis?“ – svarsto V. Rakutis.
384 pages, Hardcover
First published January 1, 2022
7 people are currently reading
147 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 24 of 24 reviews
August 18, 2022
Labai gerai visomis prasmėmis. Realiai ne tiek knyga, kiek jausmas skaityti užrašytas Valdo Rakučio paskaitas nuosekliai Lietuvos-Lenkijos respublikos žlugimo tema. Laikotarpis, kurį mes savo istorijoje ignoruojame ir norime užmiršti, bet labai daug yra ko išmokti. Aprašyta ir paaiškinta puikiai.
January 8, 2023
Knyga puikiai parašyta ir labai lengvai skaitosi, tačiau knygos turinys privertė labai rimtai susimastyti. Ilgai rašiau ir perrašiau savo mintis ir dar ilgiau galvojau dėti jas ar nedėti?
„Ar nuo anų laikų mūsų visuomenė sugebėjo tiek pasikeisti, kad sugebėtume atsispirti šiuolaikinėms maskolių hibridinėms atakoms? Ar sugebėsime ir ar panorėsime atpažinti ir suprasti?
Aišku pasakysite laikai dabar kiti ir sąjungininkus turime kaip niekada stiprius. Sutinku tačiau niekada negali žinoti maskolių metodų iki galo. Gali būti, jog kai sužinosime, kad už to ar ano įvykio, kyšo maskolių ausys kažką pakeisti jau bus per vėlu.
Juk ir šiais laikais galima nupirkti. Įsivaizduokite XVIII a. už 30 000 auksinių rublių, kad nestotų į karą su maskolija, buvo nupirkta Britanija. Kokia juokinga kaina, kai valstybei gręsią mirtinas pavojus...
Kas turite kritinį mąstymą, tik pagalvokite kokias galias šiuo metu turi maskoliai per RT ir kitus savo valdomus žiniasklaidos kanalus visame pasaulyje. Juk maskoliai išleidžia milijardus dolerių kasmet propagandai, pasaulio gyventojų smegenų plovimui. Tame tarpe ir mūsų šalyje. Šiais technologijų laikais tai ypač veiksmingas ginklas.
Paveikti prezidento rinkimai JAV, Brexit‘as UK. Pagalvokite kokią galią maskoliai turi Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms šalims? Jei buvęs Vokietijos kancleris dirba maskolių Gazprom‘e. Sunku net įsivaizduoti kiek toli šiuolaikiniame pasaulyje siekia maskolių aštuonkojo čiuptuvai. Koks yra kitų ES šalių gyventojų, gyvenančių toliau nuo maskolijos, požiūris, jeigu po skerdynių Ukrainoje „didžiųjų“ Europos šalių vadovai vis dar nori sėstis su Putinu prie derybų stalo? Kaip galima norėti su tokiais padarais taikos, būti vienoje patalpoje ir net sėstis prie vieno stalo? Nenorom galvoje iškyla Macrono vizito kremliuje vaizdas kai prie dvidešimties metrų stalo šis susitiko su „bunkerio valdovu“ ir po šitokio akibrokšto Macronas vis tiek veržiasi prie to stalo. Kažkoks absurdas. Minkštakūnė, bedantė Europa. Tave spardo, o tu visvien šliauži prie šeimininko kojų, kad tau dar skaudžiau įspirtų. Ar pajėgi apsigins tokia Europa?
Maskoliai visais laikais buvo slenkantis maras. Tik ir laukiantis, kada galės atsiplėšti kokį gabalą svetimos mėsos. Maskoliai visais laikais plėšė, žudė, prievartavo. Ukrainoje XXI a. maskolių orkai žudo visus į kairę ir į dešinę nesirinkdami savo aukų, - prievartauja kūdikius. Galva neišneša. Nesugeba kovoti akis į akį, karys prieš karį tai nusprendė sušaldyti civilius Ukrainos gyventojus. Kas per padermė?
Ar sugebėsime mes, maža, tačiau išdidi ir laisvę mylinti tauta dar kartą duoti atkirti raudonajam marui? Ar sugebėsime įtikinti savo tautiečius ir savo užsienio sąjungininkus, kad nevalia su gyvuliais derėtis? Ar suprasime, kad šiuo metu, kaip niekada turime būti vieningi ir jau vakar vieningai turėjome priimti visus reikalingus įstatymus, kad apgintume savo valstybę. Ar pagaliau suprantame, kad kiekvienas iš mūsų esame ta valstybė – Lietuva. Kad mes ir esame atsakingi už savo šalies gynybą. Ne vokiečiai ar JAV kariai, o visu pirma mes patys. Juk tai mūsų šalis, - MŪSŲ valstybė.
Būkime realistai. Tiek anais laikais tiek ir šiais politikai ir verslininkai turi savo kainą. Visada atsiras naudingų idiotų kuriems Maskvos ar Minsko saulė bus skaistesnė ir šiltesnė. Ar šį kartą turėsime pakankamai stiprybės, kaip tauta atsilaikyti prieš įtakingųjų galią ir norą pasiduoti maskolių įtakai?
Ar nepasikartos autoriaus aprašyti XVIII a. įvykiai, kai taika buvo branginama labiau negu karas, o po taikos sekė valstybės užgrobimas (padalijimas), ar nepasikartos 1939 m. (SSSR ir Lietuvos pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis. Praktiškai Lietuvos okupacija.) tragedija, kai ir vėl atidavėme priešui savo šalį be šūvio? Ar ne per daug maskoliai priprato, kada panorėję užiminėti mūsų šalį be šūvio? Negi mes niekaip iš šių įvykių nepasimokėme? Negi mes, kaip tauta visai nebeturime savigarbos? Šioje vietoje norisi pacituoti gerbiamą trenerį Šarūną Jasikevičių: „Ar ne per myžniai mes esame?“
Susidaro toks įspūdis, kad per eilę metų mes vis nepasimokome, kad jokios taikos su maskoliais nebuvo ir negali būti. Viskas ką jie sako yra melas ir propaganda. Mums yra tik vienas kelias - arba su skydu arba ant skydo, arba jie arba mes. Istorija mus jau gana skaudžiai pamokė, kad kitokių kelių mes neturime. Ką mums davė eilę šimtmečių „myžčiojančių“ politikų kurtas naratyvas apie neutralitetą, apie tai kad su maskoliais galima susitarti, apie tai kad galima jiems pasiduoti ir jie tada mūsų pasigailės? Šitoks požiūris mums davė daugybę gėdingų pralaimėjimų be rimto mūšio, katorgą, trėmimus į Sibirą ir daugybę nekaltų žmonių mirčių. Tik tokiu atvejų mūsų piliečiai žuvo ne išdidžiai su ginklu rankose gindami savo šalies laisvę ir nepriklausomybę, o nuo peilių dūrių į nugarą, šūvių į kaktą, beginkliai ir paniekinti, važiuodami gyvuliniuose vagonuose ar nuo šalčio ir išsekimo lageriuose. Gal pagaliau nustokime būti tos avytės? Neikime į skerdyklą patys nuolankiai nuleidę galvas. Nes „Gal bus geriau jei nekariausime? Gal pasigailės? Gal tada jau tikrai sukaupsime jėgas ir išlaukė palankaus momento sukilsime?“ Labai klaidingas mąstymas. Nes apsiginti nuo priešo užpuolimo yra šimtą kartų lengviau, negu laimėti sukilimą su ištiesintais dalgiais.
Atsakysite - kare žmonės žūva. O aš paklausiu: „Ar papuolus į maskolių jungą žmonės nežūva?“
Gal posakis - „Kas nemaitina savo kariuomenės, - tas maitina svetimą.“ vis tik nėra tiesiog citata ar aforizmas? Gal vis tik mes, visa lietuvių tauta privalome įsisavinti tai, kad šitie žodžiai mūsų istorijoje išrašyti kraujo raidėmis? Kiekviena raidė išrėžta maskolio peiliu ant sužeistos Lietuvos kūno ir tonomis nekaltų, laisvę mylėjusių žmonių, kraujo.“
Va tokios vat tatais atėjo mintys perskaičius šią knygą.
„Ar nuo anų laikų mūsų visuomenė sugebėjo tiek pasikeisti, kad sugebėtume atsispirti šiuolaikinėms maskolių hibridinėms atakoms? Ar sugebėsime ir ar panorėsime atpažinti ir suprasti?
Aišku pasakysite laikai dabar kiti ir sąjungininkus turime kaip niekada stiprius. Sutinku tačiau niekada negali žinoti maskolių metodų iki galo. Gali būti, jog kai sužinosime, kad už to ar ano įvykio, kyšo maskolių ausys kažką pakeisti jau bus per vėlu.
Juk ir šiais laikais galima nupirkti. Įsivaizduokite XVIII a. už 30 000 auksinių rublių, kad nestotų į karą su maskolija, buvo nupirkta Britanija. Kokia juokinga kaina, kai valstybei gręsią mirtinas pavojus...
Kas turite kritinį mąstymą, tik pagalvokite kokias galias šiuo metu turi maskoliai per RT ir kitus savo valdomus žiniasklaidos kanalus visame pasaulyje. Juk maskoliai išleidžia milijardus dolerių kasmet propagandai, pasaulio gyventojų smegenų plovimui. Tame tarpe ir mūsų šalyje. Šiais technologijų laikais tai ypač veiksmingas ginklas.
Paveikti prezidento rinkimai JAV, Brexit‘as UK. Pagalvokite kokią galią maskoliai turi Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms šalims? Jei buvęs Vokietijos kancleris dirba maskolių Gazprom‘e. Sunku net įsivaizduoti kiek toli šiuolaikiniame pasaulyje siekia maskolių aštuonkojo čiuptuvai. Koks yra kitų ES šalių gyventojų, gyvenančių toliau nuo maskolijos, požiūris, jeigu po skerdynių Ukrainoje „didžiųjų“ Europos šalių vadovai vis dar nori sėstis su Putinu prie derybų stalo? Kaip galima norėti su tokiais padarais taikos, būti vienoje patalpoje ir net sėstis prie vieno stalo? Nenorom galvoje iškyla Macrono vizito kremliuje vaizdas kai prie dvidešimties metrų stalo šis susitiko su „bunkerio valdovu“ ir po šitokio akibrokšto Macronas vis tiek veržiasi prie to stalo. Kažkoks absurdas. Minkštakūnė, bedantė Europa. Tave spardo, o tu visvien šliauži prie šeimininko kojų, kad tau dar skaudžiau įspirtų. Ar pajėgi apsigins tokia Europa?
Maskoliai visais laikais buvo slenkantis maras. Tik ir laukiantis, kada galės atsiplėšti kokį gabalą svetimos mėsos. Maskoliai visais laikais plėšė, žudė, prievartavo. Ukrainoje XXI a. maskolių orkai žudo visus į kairę ir į dešinę nesirinkdami savo aukų, - prievartauja kūdikius. Galva neišneša. Nesugeba kovoti akis į akį, karys prieš karį tai nusprendė sušaldyti civilius Ukrainos gyventojus. Kas per padermė?
Ar sugebėsime mes, maža, tačiau išdidi ir laisvę mylinti tauta dar kartą duoti atkirti raudonajam marui? Ar sugebėsime įtikinti savo tautiečius ir savo užsienio sąjungininkus, kad nevalia su gyvuliais derėtis? Ar suprasime, kad šiuo metu, kaip niekada turime būti vieningi ir jau vakar vieningai turėjome priimti visus reikalingus įstatymus, kad apgintume savo valstybę. Ar pagaliau suprantame, kad kiekvienas iš mūsų esame ta valstybė – Lietuva. Kad mes ir esame atsakingi už savo šalies gynybą. Ne vokiečiai ar JAV kariai, o visu pirma mes patys. Juk tai mūsų šalis, - MŪSŲ valstybė.
Būkime realistai. Tiek anais laikais tiek ir šiais politikai ir verslininkai turi savo kainą. Visada atsiras naudingų idiotų kuriems Maskvos ar Minsko saulė bus skaistesnė ir šiltesnė. Ar šį kartą turėsime pakankamai stiprybės, kaip tauta atsilaikyti prieš įtakingųjų galią ir norą pasiduoti maskolių įtakai?
Ar nepasikartos autoriaus aprašyti XVIII a. įvykiai, kai taika buvo branginama labiau negu karas, o po taikos sekė valstybės užgrobimas (padalijimas), ar nepasikartos 1939 m. (SSSR ir Lietuvos pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis. Praktiškai Lietuvos okupacija.) tragedija, kai ir vėl atidavėme priešui savo šalį be šūvio? Ar ne per daug maskoliai priprato, kada panorėję užiminėti mūsų šalį be šūvio? Negi mes niekaip iš šių įvykių nepasimokėme? Negi mes, kaip tauta visai nebeturime savigarbos? Šioje vietoje norisi pacituoti gerbiamą trenerį Šarūną Jasikevičių: „Ar ne per myžniai mes esame?“
Susidaro toks įspūdis, kad per eilę metų mes vis nepasimokome, kad jokios taikos su maskoliais nebuvo ir negali būti. Viskas ką jie sako yra melas ir propaganda. Mums yra tik vienas kelias - arba su skydu arba ant skydo, arba jie arba mes. Istorija mus jau gana skaudžiai pamokė, kad kitokių kelių mes neturime. Ką mums davė eilę šimtmečių „myžčiojančių“ politikų kurtas naratyvas apie neutralitetą, apie tai kad su maskoliais galima susitarti, apie tai kad galima jiems pasiduoti ir jie tada mūsų pasigailės? Šitoks požiūris mums davė daugybę gėdingų pralaimėjimų be rimto mūšio, katorgą, trėmimus į Sibirą ir daugybę nekaltų žmonių mirčių. Tik tokiu atvejų mūsų piliečiai žuvo ne išdidžiai su ginklu rankose gindami savo šalies laisvę ir nepriklausomybę, o nuo peilių dūrių į nugarą, šūvių į kaktą, beginkliai ir paniekinti, važiuodami gyvuliniuose vagonuose ar nuo šalčio ir išsekimo lageriuose. Gal pagaliau nustokime būti tos avytės? Neikime į skerdyklą patys nuolankiai nuleidę galvas. Nes „Gal bus geriau jei nekariausime? Gal pasigailės? Gal tada jau tikrai sukaupsime jėgas ir išlaukė palankaus momento sukilsime?“ Labai klaidingas mąstymas. Nes apsiginti nuo priešo užpuolimo yra šimtą kartų lengviau, negu laimėti sukilimą su ištiesintais dalgiais.
Atsakysite - kare žmonės žūva. O aš paklausiu: „Ar papuolus į maskolių jungą žmonės nežūva?“
Gal posakis - „Kas nemaitina savo kariuomenės, - tas maitina svetimą.“ vis tik nėra tiesiog citata ar aforizmas? Gal vis tik mes, visa lietuvių tauta privalome įsisavinti tai, kad šitie žodžiai mūsų istorijoje išrašyti kraujo raidėmis? Kiekviena raidė išrėžta maskolio peiliu ant sužeistos Lietuvos kūno ir tonomis nekaltų, laisvę mylėjusių žmonių, kraujo.“
Va tokios vat tatais atėjo mintys perskaičius šią knygą.
July 18, 2023
Knyga apie vieną iš liūdniausių Lietuvos istorijos laikotarpių - kelią link didžiosios Lietuvos žlugimo. Turbūt todėl, kad tai nėra savimi didžiuotis skatinantis momentas, jis nėra didžiojo istorinio pasakojimo dalis. Knygos autorius bando šią spragą lopyti. Pasirinktas gana tiesmukas naratyvo akcentas - LDK tuo metu buvol didelė valstybė, nesugebėjusi išsaugoti savo stiprybės. Bet dėl to nereikėtų nei istorijos užmiršti, nei jos gėdytis. Protingiau būtų atrasti, kuo glima didžiuotis, iš ko gallina mokytis. Pasakojimą įtaigų daro ir daugybė iliustracijų, herojų paieškos. Manyčiau, vienintelis teksto minusas - kiek dirbtinai primityvinamas teksto sudėtingumas, tarsi bandant pasakojimą taikyti kuo platesniam skaitytojų ratui. Sakyčiau, persistengta.
November 30, 2025
Rašau sau 5 iš 5, kad nepabūgau nerti į XVIII a. sutemas. Reikalinga ir įdomi istorijos paskaita.
June 19, 2023
Išties, labai dažnai pamirštame, kad ATR - ne tik lenkų, bet ir mūsų valstybė.
Ši knyga - puikus priminimas apie šį faktą ir apie tai, kad iš istorijos reikia mokytis.
Ši knyga - puikus priminimas apie šį faktą ir apie tai, kad iš istorijos reikia mokytis.
September 14, 2022
Lengvai parašyta istorinė knyga apie nelengvą laikotarpį... Ypač įdomu būtų tiems, kurie nori atsinaujinti žinias apie LDK žlugimą... Bet kas istoriją prisimena, daug naujo neatras.
December 25, 2022
Puiki Valdo Rakucio knyga. Verta kiekvienam Lietuvos pilieciui perskaityti, kad suprasti nemalonu musu istorijos laikotarpi. Bet is bet kokio meto galime mokytis.
December 31, 2022
Labai gera.
November 12, 2023
Keista knyga, lyg balta mišrainė su kaparėliais. Daug faktų ir tam, kuris nestudijavo ir neketina rimtai studijuoti istorijos, pakanka, kad susipažintų su XVIII a. Abiejų Tautų Respublika. Tačiau parašyta šnekamąja kalba, lyg diedukas profesorius porintų savo anūkui pradinukui, dėl įtaigumo vis sugalvodamas analogijų su šiandiena ("Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijos laikais juk niekam į galvą neateidavo suabejoti valdovo autoritetu - stipri buvo ir valstybė. O elekcinės monarchijos laikais, susilpnėjus valdovo statusui, sumenko ir valstybė. Lygiai kaip dabar: kai prezidentas Gitanas Nausėda yra smarkiai kritikuojamas, tai gali būti didelės nelaimės pradžia...", psl.133).
Daug sakinių pakartota raudonomis didžiosiomis raidėmis, lyg nurodant skyriaus pagrindinę mintį, pvz.:
"Kol rusai susizgrimba, kas čia vyksta, - žiū, partizanai jau persikėlę į kitą vietą", psl.180;
"Charizmatiškas jaunuolis su duobute smakre į jausmų pasaulį nerdavo stačia galva - įsimylėdavo iki širdies gelmių, moterys jam atsakydavo tuo pačiu.", psl.303;
"Paskubėjusieji parduoti žemės, aišku, graužėsi nagus, o Godliauskas didžiavosi buvęs įžvalgus, padaręs gerą versliuką.", psl 347.
Gal anūkas tuos sakinius paspalvino?
Ir daugybė iliustracijų, kai kurios visai neįskaitomos, matyt, kad anūkui mažiau nusibostų.
Daug sakinių pakartota raudonomis didžiosiomis raidėmis, lyg nurodant skyriaus pagrindinę mintį, pvz.:
"Kol rusai susizgrimba, kas čia vyksta, - žiū, partizanai jau persikėlę į kitą vietą", psl.180;
"Charizmatiškas jaunuolis su duobute smakre į jausmų pasaulį nerdavo stačia galva - įsimylėdavo iki širdies gelmių, moterys jam atsakydavo tuo pačiu.", psl.303;
"Paskubėjusieji parduoti žemės, aišku, graužėsi nagus, o Godliauskas didžiavosi buvęs įžvalgus, padaręs gerą versliuką.", psl 347.
Gal anūkas tuos sakinius paspalvino?
Ir daugybė iliustracijų, kai kurios visai neįskaitomos, matyt, kad anūkui mažiau nusibostų.
July 8, 2023
Šia knyga autorius siekia supažindinti eilinį lietuvį su dažnai pamirštamu Lietuvos istorijos tarpsniu - ATR laikotarpiu. Rakutis ne tik primena ir detaliai papasakoja XVIII a. ATR istoriją, bet ir suranda sąsajų tarp dabartines Rusijos veiksmų ir XVIII a. Rusijos imperijos užsienio politikos. Tačiau šios knygos tikslas yra ne tik priminti apie lietuvių užmirštąjį laikotarpį, bet ir ugdyti lietuvio pilietiškumą. Autorius argumentuoja, kad tik geras mūsų istorijos išmanymas (turima omeny ne tik paskutinieji 100 metų, bet ir dar senesnė istorija kaip LDK ir ATR laikotarpiai) sukurs ilgaamžę valstybę.
Knyga parašyta paprastu, lengvai suprantamu stiliumi. Trumpi skyriai ir gausios iliustracijos leido greitai perskaityti knygą. Knygos iliustracijos padėjo įsisavinti skaitomą informaciją (ir sužinojau apie paveikslus apie kurių egzistavimą net neįtariau). Dauguma dalykų buvo žinomi ir dėl neseniai praeito 11kl istorijos kurso, ir dėl ruošimosi isto olimpei. Vis dėlto sužinojau kažko naujo apie ATR okupacijas vykusius procesus, konfederatų veiklą, kokia įtaką turėjo Ketverių metų seimo reformos ir Gegužės 3d. konstitucija.
Knyga parašyta paprastu, lengvai suprantamu stiliumi. Trumpi skyriai ir gausios iliustracijos leido greitai perskaityti knygą. Knygos iliustracijos padėjo įsisavinti skaitomą informaciją (ir sužinojau apie paveikslus apie kurių egzistavimą net neįtariau). Dauguma dalykų buvo žinomi ir dėl neseniai praeito 11kl istorijos kurso, ir dėl ruošimosi isto olimpei. Vis dėlto sužinojau kažko naujo apie ATR okupacijas vykusius procesus, konfederatų veiklą, kokia įtaką turėjo Ketverių metų seimo reformos ir Gegužės 3d. konstitucija.
May 27, 2024
Viena vertus – sutinku, kad kažkokios tokios knygos kaip ir reikia, skaityti kaip ir įdomu, Rakutis kaip ir užėmė neblogą nišą, XVIII a. istorijos populiarinimas ir visa kita (kažkada greitai turėtų pasirodyti dar apie Baro konfederaciją), nu bet tie nepaliaujantys labai savotiški pasvarstymai, gausybė keistų sakinių, nulis nuorodų į kitus tyrimus ir milijardas „paradoksų“...
„Gali būti, kad šį XVII amžiaus pabaigos esminį kultūrinį lūžį sąlygojo 1648–1667 metų potrauminiai stresai, nesibaigiančios kovos su turkais ir virtinė silpnų valdovų, ne tokių, kaip buvo įprasta šimtmečiais. Gediminaičių ar Jogailaičių dinastijos laikais juk niekam į galvą neateidavo suabejoti valdovo autoritetu – stipri buvo ir valstybė. O elekcinės monarchijos laikais, susilpnėjus valdovo statusui, sumenko ir valstybė. Lygiai kaip dabar: kai prezidentas Gitanas Nausėda yra smarkiai kritikuojamas, tai gali būti didelės nelaimės pradžia, nes prezidentas – svarbus autoritetas, jungiamoji visų valdžių institucija, valstybės galva. Jeigu susilpnėja jis, menksta visa valstybė.“
🙃
„Gali būti, kad šį XVII amžiaus pabaigos esminį kultūrinį lūžį sąlygojo 1648–1667 metų potrauminiai stresai, nesibaigiančios kovos su turkais ir virtinė silpnų valdovų, ne tokių, kaip buvo įprasta šimtmečiais. Gediminaičių ar Jogailaičių dinastijos laikais juk niekam į galvą neateidavo suabejoti valdovo autoritetu – stipri buvo ir valstybė. O elekcinės monarchijos laikais, susilpnėjus valdovo statusui, sumenko ir valstybė. Lygiai kaip dabar: kai prezidentas Gitanas Nausėda yra smarkiai kritikuojamas, tai gali būti didelės nelaimės pradžia, nes prezidentas – svarbus autoritetas, jungiamoji visų valdžių institucija, valstybės galva. Jeigu susilpnėja jis, menksta visa valstybė.“
🙃
March 9, 2024
Jeigu labai domiesi istorija ir detalėmis, šita knyga atrodys neišsami,bet jeigu dėl bendro supratimo-puiki knyga.Pirma mes lietuviai tikrai esame XVIII taip nurašę,pasidavę iš anksto ir nežinome savo istorijos.Puikios autoriaus įžvalgos dėl paralelių su dabartine situacija.Rusija naudoja senus triukus. Taip pat atskleidžiamas kažkoks Lietuvos nepilnavertiškumo sindromas(ATR ir Lietuvos svoris).Iliustracijos įdomios,bet kartais nesisiejančios,prasilenkia porą šimtmečių.Daugiau detalių neatskleisiu,bet rekomenduoju kam reikia labiau XVIII santraukos.
March 5, 2023
"Lietuvos Respublikai labai reikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos suvokimo. Taip pat ir XVIII amžiaus: ji idealizmo, pragmatizmo, pamokų, polinkio į švietimą, karinės galios stiprinimo, administravimo tobulinimo ir rūpesčio ekonomika. Nes tik tauta, giliai suvokianti savo šaknis, gali sukurti stiprią, ilgalaikę ir savimi besididžiuojančią valstybę, turinčią gerų draugų ir Dievo palaimą."
October 13, 2025
Knygą rekomendavo, pati tikriausiai nebūčiau paėmusi į rankas. Matyt kiekvienai knygai ateina laikas, o ši pasirodė itin aktualiu metu, pačiame #kultūros protesto įkarštyje, kai karas Ukrainoje vis dar vyksta, kai taip neramu, kas vyksta Europoje. 18 amžiaus Abiejų Tautų Respublika ir 21 amžiaus Europa. Kas, jeigu 18 amžiaus pabaigoje Lietuva nebūtų panirusi į sutemas? Ar išmokome praeities pamokas?..
October 1, 2023
Gera knyga! Ir nors buvo momentų, kai autoriaus prisiimta pozicija truputį erzino, bet pagalvojau, kad čia greičiau mano problema.
Dėl daug ko V. Rakutis teisus - išmetėm, kaip tauta XVIII a. į šiukšlių dėžę. Gal visgi jau metas išsiimti, kol ne per vėlu. Ir ši knyga labai gelbėja tai padaryti. Neužmikim, Tėvynei mūsų reikia nuolatos!
Dėl daug ko V. Rakutis teisus - išmetėm, kaip tauta XVIII a. į šiukšlių dėžę. Gal visgi jau metas išsiimti, kol ne per vėlu. Ir ši knyga labai gelbėja tai padaryti. Neužmikim, Tėvynei mūsų reikia nuolatos!
June 15, 2025
Tikrai įdomus ir turtingas paskaitų, autoriaus istorinių interpretacijų rinkinys, kartu pateikiamos šių laikų ir XVIII a. įvykių paralelės ir sąsajos. Labai daug iliustracijų, tačiau man pritrūko šių iliustracijų/istorinių šaltinių analizės, platesnio konteksto, net minimi reikšmingi dokumentai, kaip kad sukilimo universalas, nebuvo plačiau cituoti ar išversti.
February 15, 2023
Tema - labai aktuali, autorius žinomas jau iš "Karo meno istorijos". Tad penkios žvaigždutės už temos aktualumą ir susiejimą su šiandiena. Ir laukia tikras malonumas šią knygą skaitant.
March 30, 2023
Kuo daugiau mes žinome apie savo praeitį, tuo mums lengviau yra priimti tinkamus sprendimus, žengiant į ateitį.
March 31, 2023
Labai lengvai skaitosi, be daugeliųlo sausų ir nuobodžių faktų.
June 18, 2023
Puiki knyga! Kaip svarbu suvokti savo, kaip valstybes, istoriją. Ir kaip svarbu išlaikyti vertybes bei suprasti kitų valstybių manipuliacijas. Istorija kartojasi. Labai rekomenduoju.
June 29, 2023
Informatyvi, jaučiasi, kad rašyta istoriją išmanančio žmogaus. Tačiau parašyta gana nuobodžiai ir nepatraukliai, daug sausų faktų, trūksta savotiško žaismingumo.
January 20, 2025
Informatyvus ir nesunkiai skaitomas tekstas.
September 10, 2023
Peržiūrėjus savo perskaitytas knygas per pastaruosius 3 metus, neradau nei vienos non-fiction knygos. Taip, kad nežinau kaip tiksliau turėčiau ją vertint, bet suprantamas rašymo stilius, begale iliustracijų ir didelis šriftas yra viskas ko ir norėjau.
Perskaičius šią knygą įgavau žinių apie ATR, kurias 11 klasės kursas praleido (ačiū Dievui tų smulkesnių įvykių nereikia mokytis egzaminui).
Perskaičius šią knygą įgavau žinių apie ATR, kurias 11 klasės kursas praleido (ačiū Dievui tų smulkesnių įvykių nereikia mokytis egzaminui).
June 12, 2023
5.5⭐/5⭐
Apytamsis miškas. Dar visai neseniai tik taip tegalėjau apibūdinti savo žinias apie XVIII amžiaus Lietuvos istoriją. Vos keli raktiniai žodžiai - veto teisė, renkamas karalius (wtf dinastijų valdomoje Europje?!), seimeliai, kurie išsiskirstydavo nieko nenutarę, bajorijos sulenkėjimas, kažkoks Kosciuška ir trys padalijimai, - sušmėžuodavo galvoje, ir tiek. Jei tu gali pasakyti tą patį ir vis dėlto nerimsti sužinoti daugiau, ši knyga tau.
Lyg nuotykių romanas. Net jei V. Rakutis pats ir nebūtų užsiminęs, iš jo braižo akivaizdu, kad jis kaip ir aš jaučia silpnybę istoriniams nuotykių romanams ⚜️⚔️⚜️ Žino jis, kad istorija įdomiausia tada, kai ją pateiki su smulkmenomis, kurių dėka skaitytojas tiesiog pamato anų dienų tikrovę, kai istorinės asmenybės turi ne tik vardus, pavardes, titulus, gimimo ir mirties datas bei sąrašą nuopelnų savo šaliai, bet ir psichologinį portretą bei savo asmeninę istoriją, kuri vienaip ar kitaip įsipaišo į platesnį istorinį kontekstą. Negana to, tekstas skaitosi lengvai, lyg Mūza būtų sėdėjusi autoriui ant kelių visą laiką, kol šis rašė 💕
Pavadinimo poezija. Dar pusę ⭐ virš maksimumo pridedu už pavadinimą, kurio šiai knygai gali pavydėti ne vienas ir ne du melancholiški poezijos rinkiniai. O žavingiausia tai, kad pavadinimas tiek tikslus, kiek ir gražus - juk knygoje pasakojama apie paskutiniuosius šimtą ATR* gyvavimo metų. Po to abi šalys ilgam paniro į sutemas - išnyko iš pasaulio žemėlapio.
Konstitucija. Ar žinojai, kad 1791 metų gegužės 3 dienos ATR Konstitucija yra antroji konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje? Aplenkėme net mano mylimiausius prancūzus!
Kosciuška, Tadas. Lydimas prakeiksmo įsimylėti vis ne tas merginas, jis nugyveno atskiros knygos vertą gyvenimą 🔥⚔️♥️ O kol kas apie tai, kaip charizmatiškas ir kilmingas, bet neturtingas lietuvis atsidūrė Amerikoje ir už ką amerikiečiai jam pastatė paminklus West Pointe bei Čikagoje, tau glaustai, bet su užsidegimu papasakos V. Rakutis.
* Abiejų Tautų Respublika
Apytamsis miškas. Dar visai neseniai tik taip tegalėjau apibūdinti savo žinias apie XVIII amžiaus Lietuvos istoriją. Vos keli raktiniai žodžiai - veto teisė, renkamas karalius (wtf dinastijų valdomoje Europje?!), seimeliai, kurie išsiskirstydavo nieko nenutarę, bajorijos sulenkėjimas, kažkoks Kosciuška ir trys padalijimai, - sušmėžuodavo galvoje, ir tiek. Jei tu gali pasakyti tą patį ir vis dėlto nerimsti sužinoti daugiau, ši knyga tau.
Lyg nuotykių romanas. Net jei V. Rakutis pats ir nebūtų užsiminęs, iš jo braižo akivaizdu, kad jis kaip ir aš jaučia silpnybę istoriniams nuotykių romanams ⚜️⚔️⚜️ Žino jis, kad istorija įdomiausia tada, kai ją pateiki su smulkmenomis, kurių dėka skaitytojas tiesiog pamato anų dienų tikrovę, kai istorinės asmenybės turi ne tik vardus, pavardes, titulus, gimimo ir mirties datas bei sąrašą nuopelnų savo šaliai, bet ir psichologinį portretą bei savo asmeninę istoriją, kuri vienaip ar kitaip įsipaišo į platesnį istorinį kontekstą. Negana to, tekstas skaitosi lengvai, lyg Mūza būtų sėdėjusi autoriui ant kelių visą laiką, kol šis rašė 💕
Pavadinimo poezija. Dar pusę ⭐ virš maksimumo pridedu už pavadinimą, kurio šiai knygai gali pavydėti ne vienas ir ne du melancholiški poezijos rinkiniai. O žavingiausia tai, kad pavadinimas tiek tikslus, kiek ir gražus - juk knygoje pasakojama apie paskutiniuosius šimtą ATR* gyvavimo metų. Po to abi šalys ilgam paniro į sutemas - išnyko iš pasaulio žemėlapio.
Konstitucija. Ar žinojai, kad 1791 metų gegužės 3 dienos ATR Konstitucija yra antroji konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje? Aplenkėme net mano mylimiausius prancūzus!
Kosciuška, Tadas. Lydimas prakeiksmo įsimylėti vis ne tas merginas, jis nugyveno atskiros knygos vertą gyvenimą 🔥⚔️♥️ O kol kas apie tai, kaip charizmatiškas ir kilmingas, bet neturtingas lietuvis atsidūrė Amerikoje ir už ką amerikiečiai jam pastatė paminklus West Pointe bei Čikagoje, tau glaustai, bet su užsidegimu papasakos V. Rakutis.
* Abiejų Tautų Respublika
Displaying 1 - 24 of 24 reviews