What do you think?
Rate this book
Dievaitė
Šokiruos. Palies. Privers žavėtis. Galbūt - pasibjaurėti. Apie jį ir jo Dievaitę. Apie Laiškanešį ir jo skaitytojas. Nuo meilės iki vienos nakties nuotykių. Nuo dugno iki pabudimo. Ne protu sukurta. Suprasite, arba liksite nesupratę. Pajausite.
384 pages, Hardcover
First published January 1, 2022
25 people are currently reading
116 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 47 reviews
October 13, 2022
Greit nesusisuksim, atsiprašau. Ne dėl to, kad pati knyga iš savęs baisiai bloga ar gera, veikiau dėl to, ką autorius yra prikalbėjęs prieš ją išleidžiant ir po to, o ir kas čia slepiasi tarp eilučių ir ne tik. Neplanavau skaityti. Kai siūlė – atsisakėm. Bet kai pradėjo dribti įžeidimai ir putos, o po to jau visai logikos stokos pliūpsniai, liečiantys daugiau, nei tik Dievaitę, veikiau bendrą požiūrį į skaitymą, skaitančiuosius ir ne tik, perskaityti pasirodė jau tiesiog reikalinga. Gi diskusijos pradėti neverta, jei su kažkuria diskutuojamo aspekto dalimi nesi pažįstamas. O kadangi buvo ne kartą komentaruose aiškinta, kad nepatikusiems trūksta suvokimo ar supratimo, o ir trūko argumentų, kodėl kažkam knyga neįtiko, o kritikuojančios buvo išvadintos tomis įsiskaudinusiomis, su kuriomis nesiteikė permiegoti, pakalbėkim išsamiau.
Pradžiai pradėkim nuo leidybinės pusės. Grožis grožiu, bet esu įsitikinusi, kad taisykles geriausiai pasiseka laužyti tiems, kurie gali padaryti geriau, nei kad pastarosios liepia. Tuomet ir prasideda fenomenai. „Kitaip“ nebūtinai eina koja kojon su „geriau“, o Dievaitė – geriausias to įrodymas. Šriftas, grožinei literatūrai, ypač tokios nemažos apimties, nepritaikytas nei forma, nei spalva, akis kankino ne ką menkiau, nei kad knygos turinys. O pagarbos skaitytojui trūkumas ir yra viena didžiausių bėdų. Autorius sako, kad jokios ten „literatūratės“ teksto neredagavo. O kaip būtų buvę gerai. Nes Eidminui/Herkui Zaksui/Laiškanešiui (nebežinau jau kuriuo vardu vadinti?) trūksta elementariausio suvokimo apie skyrybą, rašybą ir kitus pamatinius dalykus. Nes skaitant ima aiškėti, kad Dievaitė yra ne pastatas, suręstas tvirtai, apmąstytas nuodugniai, o veikiau kortų namelis, atsiradęs iš didelio poreikio save pavadinti rašytoju. Nes nors anotacija žada ir šokiruoti, ir pamilti, visgi išsiųsti knygą visiems, mokantiems skaityti, nepakanka. Reikia ir siužeto. O jeigu jau siužeto nėra, kas reikalus tik apsunkina, reikia idėjos. Prasmės. Esmės. Kažko, kas tas knygas „apie nieką“ paverčia „apie viską“, ar bent jau „apie gyvenimą“. Čia veikiau liekame su nelabai švariais skalbiniais. Norėčiau sakyti, kad su dienoraščiu, bet pastarasis dažniausiai rašomas su tikslu pasilaikyti reikalus sau ir juos suvokti. Šiuo atveju savo nešvarius skalbinius autorius meta skaitytojui kaip iššūkį, o pats jau lieki prasirūšiuoti. Parūšiuokim, aš ne literatūrinė baltarankė.
Šiaip visai nesinori veltis į asmeniškumus, todėl kalbėsiu tik apie tai, kas viešai prieinama. Šiuo atveju – apie knygą ir paties Eidmino/Herkaus/Laiškanešio pasisakymus. Knygai trūksta visko. Labiausiai – atvirumo. Šokiruoti ji galėtų, jei būtų tikra. Bet tokia nėra, o dauguma sakinių (net ne minčių) užsibaigia su: „ir panašiai“, „dar kažką ten“, „kažką pasakiau/padariau“; „padarėm tai“, „o daugiau jums nereikia žinoti“. Bando juokauti, kas, žinoma, subjektyvu, bet dažnai nejuokinga, neskoninga ir nebūtinai originalu. Autorius pergromuliuoja idėjas, kuriomis norėtų, kad Dievaitė būtų, bet nepavyksta jam pasiskolinti nei iš Californication, nei iš Bukowskio. Knygoje tieeeek kalbama apie skaitymą, lentynas, knygas, bet neatrodo, kad jos kas nors daugiau, nei būdas papuošti kambarį. Vis dar mirtinai tikiu Kingo mintimi, kad prieš rašant pirmąją savą knygą reikia perskaityti tūkstantį svetimų - čia tikrai dar pritrūko - vien dėl literatūrinės kokybės.
Atrodo, kad savo paties minusų pasakotojas nesupranta, („Dar man šiek tiek baisu, kad suprasi jog nė velnio aš ne Henkas Mūdis, ne Henris Činaskis ir ne Laiškanešys, o tik paprastas bernas“, galiausiai vis tiek pasimatuoja karūną: „Čia tik aš, Henkas Mūdis – Henris Činaskis – Laiškanešys – paprastas bernas – sumautas genijus“) o gal suprasti nei gali, nei nori, bet godžiai ir noriai pasakoja apie svetimus. Tik analizuoti jų negeba? Tik pasakoja įvykį po įvykio, faktą po fakto, susitikimą po susitikimo, perpasakoja pasidulkinimus (kaip ir visa kita) gana monotoniškai, pusės reikalų teigia neprisimenantis, neapsinuogina. Apnuogina moteris, su kuriomis miegojo – tas tiesa. Bet visoms joms primeta savo toksiško vyriškumo pradžiamokslio taisykles, o kai supranta, kad kažkuri turi pakankamai proto, o gal tiesiog sėkmės pagal jas nežaisti, tampa ne Herkum ir ne Henku, o tiesiog tuo pačiu Eidminu Zaksu, kuris, kaip atskleidė Debesyla, moterų viliojimo (sakėsi suviliojęs 1502!) meno mokėsi iš Šokėjo Airino. Ar jis jau išėjo iš kalėjimo?
Dažnai sakiniai knygoje perkrauti, nesuprantami iš pirmo karto ne dėl savo gelmės, o tiesiog dėl to, kad nesigavo vienu metu parašyti ir giliai, ir apie kažką. Autorius mėgsta mansplaininti ir jaustis protingesniu („Kažką pasakiau, o po to paklausiau: -Supranti? -Aha... -Nieko tu nesupranti,-nusijuokiau.“), teisti moteris ir apsimesti, kad nori kažko daugiau, nei tik sekso, geidžia kokių tais gilių pokalbių, bet nei vieno tokių neperrašo – gal neprisimena, o gal jų nebuvo? Aiškina, kad jam reikia ypatingosios „bet tokia, kokia man tiktų, yra tik viena iš dešimties tūkstančių“, tik neparodo nei vienos priežasties, logiškos ar nelabai, kodėl tokia moteris turėtų norėti su juo būti – jis tik kartoja dirbantis rašytoju, bet nei apie rašymo procesą kalba (apart „rašosi“ ir „nesirašo“), nei vysto temas, kurių negalėtų išvystyti kitas jo bendraamžis – apskritai čia unikalių idėjų rasti nepavyksta, o pasamprotavimai yra tipiniame „tavęs niekas nemylės, kol pats savęs nepamilsi“ Facebook‘o coverių įkvepiančių citatų lygmeny. Atrodo, kad tikrai nori pasiekti kokią tais literatūrinę gelmę, bet nebent perbraukia ranka per balos paviršių. Nes knygoje nieko nevyksta. Žmonės įsimyli, žmonės išsiskiria, kažkas su kažkuo permiega. Ir? Labiausiai čia visiems (įskaitant mane) reikia ne knygos, o terapijos. Ypač kai norisi prisigėrus važinėti automobiliu, o moteriai nenorint mylėtis galvoti, kad „vargu, ar jaučiausi kada labiau atstumtas.“ Bet blogiau nežinau kas – ar kad autorius žmonių aplink save suprasti nenori, ar kad viską nurašo patiems primityviausiems, orlauskiškiems bajeriams, kur kiekviena moters emocijos (dažniausiai – jam nepatinkančios) išraiška yra susijusi su menstruacijomis. Čia jomis apkaltinama visos ir kiekviena. Galėtų būti ketvirtas „D“ skyrius: Dievaitė, Dulkinimasis, Dievas ir (tos) Dienos.
Pats Herkus vaikšto ant ribos – jam nesvarbu ar moteriai suskaus, dažnai net nesvarbu, ko gi ji nori. Autorius ginasi, kad nebėra tas pats žmogus, kokiu buvo praeityje, bet didelio skirtumo tarp to, kas rašoma Dievaitėje ir to, ką iš Šokėjo Airino išmokęs Eidminas rašė internete – nematau. Galit patys pabandyti spėlioti, kurie iš šitų sakinių – Eidmino Zakso internetiniai pamokymai vyrams, o kurie – iš Dievaitės, siunčiamos kiekvienai moteriai su instagramu ir 1000+ sekėjų: „Įkaitink moterį, ir ji atsiduos nepaisydama visų savo įsitikinimų.“; „Vyras gali išmokti pavergti moters protą, emocijas, bet instinktų – ne.“; „Kaip visada, ji mėgino priešintis. Kaip visada – neleidau.“ „Ji verkė, visu garsu kūkčiojo, o aš tik žiūrėjau bukomis akimis ir mėginau suprasti“, „Tačiau man iš jos reikėjo tik vieno – būti geriausia mergina. Deja, toms pareigoms ne visada likdavo laiko.“„Tvirtai suėmiau už rankos, kad net ir norėdama neištrūkų“; „Viena ranka mane maitino, o kitą laikė po smakru, kad neapsidrabstyčiau. Juk tam ir yra sukurtos merginos.“ „Tiesa Šokėjui pasirodė jos labai jaunos (būsimos pirmakursės), na o man visai lipo (išsiauginčiau), turbūt tik dėl to, kad esu alkanas, kaip vilkas.“ „Na greit ji nusisuko į parduotuvę, o aš dėl to visai apsidžiaugiau, nes su tokia už dyką tikrai nedraugaučiau.“; „Sekantis priėjimas Kudirkos aikštėj. Pasiveju tokį tikrai neblogą gyvunėlį“; „Šalia mašinos trūko ir kažko, su kuo būtų galima sėdynių apmušalus padabinti genitalijų syvais.“; „Moterys nori keturių dalykų: jaustis mylimos, gražios, saugios ir galėti kimšti tiek, kad parduotuvių lentynose neliktų net kūdikių tyrelių.“; „Tą akimirką realizavau, kad užšokau ant mamos… Ir ji buvo tikrai ne iš tų, kurias norėtųsi dulkinti… pirma tai noriu pasigirti, kad dieną prieš šią pamoką sumedžiojau labai simpatišką stirnaitę!“
Dievaitėje tai, kas pačiai moteriai įdomu – pasakotojui nesąmonė, jis nebent teikiasi pasiaukoti – kaip kad nueiti į jos norimą kiną ir pareikšti, kad pats miegos. Todėl laimingiausias jaučiasi tada, kai žiūrimi jo mėgstami filmai, net jei irgi planuoja užmigti, aptariamos jam įdomios temos, žmonės elgiasi taip, kaip jam atrodo logiška, nes kitaip „kalba nesąmones“, žiūrimi jam svarbūs serialai, jam gaminama valgyti ir kitaip skiriamas nepertraukiamas dėmesys. Kai šio pritrūksta – kyla konfliktai ir bėdos. Dažną savo šūdiną elgesį, kaip kad Dievaitės univero baigimo šventės sugadinimą paties susigalvotomis problemomis, ar pasiplovimą nuo pasibuvimo su jos tėvais, pateisina tipišku „aš jau toks esu“, bet to paties standarto niekam kitam netaiko. Ir šiaip elgiasi kaip nori – vairuoja išgėręs, stato mašiną neįgaliųjų vietoje, galvoja išdulkinti miegančią merginą (prisiduoda, kad neišdulkino – ačiū labai: „Naktį kelis kartus buvau prasibudinęs. Tais kartais vis pagalvodavau: paimk ir išdulkink ją. Tiesiog nuimk jos apatinius, užgulk ir padaryk, ką turi padaryti.“), o romantiką demonstruoja nupirkdamas valgyti ar kokio tai vyno.
Reikalavimai ir lūkesčiai vyrams iš moterų (ne tik Dievaitėje) keliami tokie žemi, kad jie kažkur ties paskutiniuoju pragaro ratu, o šalia rūko Adolfas. Ir džiugiausia dalimi laikau vietą, kurioje Dievaitė susigriebia, kad su biču, kuris tik sėdi namie (pirma pas mamą, tada jau nori sėdėti pas ją), vaidina rašytoją, o jai po ilgos darbo dienos zyzia, kad negauna dėmesio, nėra pakeliui. Ji sako: „Mes susimatom savaitgaliais, o paskui pirmadienį susipykstam ir po to tu su manim nekalbi visą savaitę.“ (Kai jai reikia išeiti į darbą – sutapimas? Tokių ir panašių manipuliacijų - ant kiekvieno kampo.) Gaila, kad dėl to vis tiek buvo šis tas paaukota – ji ir į Kanadą važiuoti atsisako, ir su draugėmis be kaltės nejautimo negali eiti susitikti, ir kenčia pavydo scenas, bet galiausiai susivokia.
Nenoriu numenkinti autoriaus skausmo, kurio akivaizdu, kad jis yra patyręs - kuriam neteko? Nemeilė ar nesėkmė skaudina visus be išimties. Bet vietoje blėnių apie tai, kad karas yra ir gerai, ne tik blogai, vietoje antrąją karo dieną rašomų „Nes save ar artimuosius prarasti tampa nebeįmanoma. Prarasim tik daiktus, bet nieko daugiau. O atradę liksim gyvenimo pamokas.“; „Mūsų šeima yra… tie patys rusai.“; „Ar galima pateisinti karą? Nors ir kaip žiauriai skambėtų, bet, manau, tam rasti priežasčių įmanoma.“, galiausiai, net vietoje dar vienos knygos, tiesiog rekomenduoju dar kokį 1000 jų perskaityti. Bet kokių, ne tik Bukowskio. Gal net šiaip vertėtų pergalvoti, kiek verta persisemti Henko ar Henrio vertybėmis. Ir nors pilna skaitytojų, kurios žavisi, o ir kurios įrodo, kad į tam tikros auditorijos širdis prisibelsti pavyko, vis dėlto knyga man atrodo problematiška ne vienu aspektu ir nei romantizuoti, nei rekomenduoti nedrįsčiau.
Pradžiai pradėkim nuo leidybinės pusės. Grožis grožiu, bet esu įsitikinusi, kad taisykles geriausiai pasiseka laužyti tiems, kurie gali padaryti geriau, nei kad pastarosios liepia. Tuomet ir prasideda fenomenai. „Kitaip“ nebūtinai eina koja kojon su „geriau“, o Dievaitė – geriausias to įrodymas. Šriftas, grožinei literatūrai, ypač tokios nemažos apimties, nepritaikytas nei forma, nei spalva, akis kankino ne ką menkiau, nei kad knygos turinys. O pagarbos skaitytojui trūkumas ir yra viena didžiausių bėdų. Autorius sako, kad jokios ten „literatūratės“ teksto neredagavo. O kaip būtų buvę gerai. Nes Eidminui/Herkui Zaksui/Laiškanešiui (nebežinau jau kuriuo vardu vadinti?) trūksta elementariausio suvokimo apie skyrybą, rašybą ir kitus pamatinius dalykus. Nes skaitant ima aiškėti, kad Dievaitė yra ne pastatas, suręstas tvirtai, apmąstytas nuodugniai, o veikiau kortų namelis, atsiradęs iš didelio poreikio save pavadinti rašytoju. Nes nors anotacija žada ir šokiruoti, ir pamilti, visgi išsiųsti knygą visiems, mokantiems skaityti, nepakanka. Reikia ir siužeto. O jeigu jau siužeto nėra, kas reikalus tik apsunkina, reikia idėjos. Prasmės. Esmės. Kažko, kas tas knygas „apie nieką“ paverčia „apie viską“, ar bent jau „apie gyvenimą“. Čia veikiau liekame su nelabai švariais skalbiniais. Norėčiau sakyti, kad su dienoraščiu, bet pastarasis dažniausiai rašomas su tikslu pasilaikyti reikalus sau ir juos suvokti. Šiuo atveju savo nešvarius skalbinius autorius meta skaitytojui kaip iššūkį, o pats jau lieki prasirūšiuoti. Parūšiuokim, aš ne literatūrinė baltarankė.
Šiaip visai nesinori veltis į asmeniškumus, todėl kalbėsiu tik apie tai, kas viešai prieinama. Šiuo atveju – apie knygą ir paties Eidmino/Herkaus/Laiškanešio pasisakymus. Knygai trūksta visko. Labiausiai – atvirumo. Šokiruoti ji galėtų, jei būtų tikra. Bet tokia nėra, o dauguma sakinių (net ne minčių) užsibaigia su: „ir panašiai“, „dar kažką ten“, „kažką pasakiau/padariau“; „padarėm tai“, „o daugiau jums nereikia žinoti“. Bando juokauti, kas, žinoma, subjektyvu, bet dažnai nejuokinga, neskoninga ir nebūtinai originalu. Autorius pergromuliuoja idėjas, kuriomis norėtų, kad Dievaitė būtų, bet nepavyksta jam pasiskolinti nei iš Californication, nei iš Bukowskio. Knygoje tieeeek kalbama apie skaitymą, lentynas, knygas, bet neatrodo, kad jos kas nors daugiau, nei būdas papuošti kambarį. Vis dar mirtinai tikiu Kingo mintimi, kad prieš rašant pirmąją savą knygą reikia perskaityti tūkstantį svetimų - čia tikrai dar pritrūko - vien dėl literatūrinės kokybės.
Atrodo, kad savo paties minusų pasakotojas nesupranta, („Dar man šiek tiek baisu, kad suprasi jog nė velnio aš ne Henkas Mūdis, ne Henris Činaskis ir ne Laiškanešys, o tik paprastas bernas“, galiausiai vis tiek pasimatuoja karūną: „Čia tik aš, Henkas Mūdis – Henris Činaskis – Laiškanešys – paprastas bernas – sumautas genijus“) o gal suprasti nei gali, nei nori, bet godžiai ir noriai pasakoja apie svetimus. Tik analizuoti jų negeba? Tik pasakoja įvykį po įvykio, faktą po fakto, susitikimą po susitikimo, perpasakoja pasidulkinimus (kaip ir visa kita) gana monotoniškai, pusės reikalų teigia neprisimenantis, neapsinuogina. Apnuogina moteris, su kuriomis miegojo – tas tiesa. Bet visoms joms primeta savo toksiško vyriškumo pradžiamokslio taisykles, o kai supranta, kad kažkuri turi pakankamai proto, o gal tiesiog sėkmės pagal jas nežaisti, tampa ne Herkum ir ne Henku, o tiesiog tuo pačiu Eidminu Zaksu, kuris, kaip atskleidė Debesyla, moterų viliojimo (sakėsi suviliojęs 1502!) meno mokėsi iš Šokėjo Airino. Ar jis jau išėjo iš kalėjimo?
Dažnai sakiniai knygoje perkrauti, nesuprantami iš pirmo karto ne dėl savo gelmės, o tiesiog dėl to, kad nesigavo vienu metu parašyti ir giliai, ir apie kažką. Autorius mėgsta mansplaininti ir jaustis protingesniu („Kažką pasakiau, o po to paklausiau: -Supranti? -Aha... -Nieko tu nesupranti,-nusijuokiau.“), teisti moteris ir apsimesti, kad nori kažko daugiau, nei tik sekso, geidžia kokių tais gilių pokalbių, bet nei vieno tokių neperrašo – gal neprisimena, o gal jų nebuvo? Aiškina, kad jam reikia ypatingosios „bet tokia, kokia man tiktų, yra tik viena iš dešimties tūkstančių“, tik neparodo nei vienos priežasties, logiškos ar nelabai, kodėl tokia moteris turėtų norėti su juo būti – jis tik kartoja dirbantis rašytoju, bet nei apie rašymo procesą kalba (apart „rašosi“ ir „nesirašo“), nei vysto temas, kurių negalėtų išvystyti kitas jo bendraamžis – apskritai čia unikalių idėjų rasti nepavyksta, o pasamprotavimai yra tipiniame „tavęs niekas nemylės, kol pats savęs nepamilsi“ Facebook‘o coverių įkvepiančių citatų lygmeny. Atrodo, kad tikrai nori pasiekti kokią tais literatūrinę gelmę, bet nebent perbraukia ranka per balos paviršių. Nes knygoje nieko nevyksta. Žmonės įsimyli, žmonės išsiskiria, kažkas su kažkuo permiega. Ir? Labiausiai čia visiems (įskaitant mane) reikia ne knygos, o terapijos. Ypač kai norisi prisigėrus važinėti automobiliu, o moteriai nenorint mylėtis galvoti, kad „vargu, ar jaučiausi kada labiau atstumtas.“ Bet blogiau nežinau kas – ar kad autorius žmonių aplink save suprasti nenori, ar kad viską nurašo patiems primityviausiems, orlauskiškiems bajeriams, kur kiekviena moters emocijos (dažniausiai – jam nepatinkančios) išraiška yra susijusi su menstruacijomis. Čia jomis apkaltinama visos ir kiekviena. Galėtų būti ketvirtas „D“ skyrius: Dievaitė, Dulkinimasis, Dievas ir (tos) Dienos.
Pats Herkus vaikšto ant ribos – jam nesvarbu ar moteriai suskaus, dažnai net nesvarbu, ko gi ji nori. Autorius ginasi, kad nebėra tas pats žmogus, kokiu buvo praeityje, bet didelio skirtumo tarp to, kas rašoma Dievaitėje ir to, ką iš Šokėjo Airino išmokęs Eidminas rašė internete – nematau. Galit patys pabandyti spėlioti, kurie iš šitų sakinių – Eidmino Zakso internetiniai pamokymai vyrams, o kurie – iš Dievaitės, siunčiamos kiekvienai moteriai su instagramu ir 1000+ sekėjų: „Įkaitink moterį, ir ji atsiduos nepaisydama visų savo įsitikinimų.“; „Vyras gali išmokti pavergti moters protą, emocijas, bet instinktų – ne.“; „Kaip visada, ji mėgino priešintis. Kaip visada – neleidau.“ „Ji verkė, visu garsu kūkčiojo, o aš tik žiūrėjau bukomis akimis ir mėginau suprasti“, „Tačiau man iš jos reikėjo tik vieno – būti geriausia mergina. Deja, toms pareigoms ne visada likdavo laiko.“„Tvirtai suėmiau už rankos, kad net ir norėdama neištrūkų“; „Viena ranka mane maitino, o kitą laikė po smakru, kad neapsidrabstyčiau. Juk tam ir yra sukurtos merginos.“ „Tiesa Šokėjui pasirodė jos labai jaunos (būsimos pirmakursės), na o man visai lipo (išsiauginčiau), turbūt tik dėl to, kad esu alkanas, kaip vilkas.“ „Na greit ji nusisuko į parduotuvę, o aš dėl to visai apsidžiaugiau, nes su tokia už dyką tikrai nedraugaučiau.“; „Sekantis priėjimas Kudirkos aikštėj. Pasiveju tokį tikrai neblogą gyvunėlį“; „Šalia mašinos trūko ir kažko, su kuo būtų galima sėdynių apmušalus padabinti genitalijų syvais.“; „Moterys nori keturių dalykų: jaustis mylimos, gražios, saugios ir galėti kimšti tiek, kad parduotuvių lentynose neliktų net kūdikių tyrelių.“; „Tą akimirką realizavau, kad užšokau ant mamos… Ir ji buvo tikrai ne iš tų, kurias norėtųsi dulkinti… pirma tai noriu pasigirti, kad dieną prieš šią pamoką sumedžiojau labai simpatišką stirnaitę!“
Dievaitėje tai, kas pačiai moteriai įdomu – pasakotojui nesąmonė, jis nebent teikiasi pasiaukoti – kaip kad nueiti į jos norimą kiną ir pareikšti, kad pats miegos. Todėl laimingiausias jaučiasi tada, kai žiūrimi jo mėgstami filmai, net jei irgi planuoja užmigti, aptariamos jam įdomios temos, žmonės elgiasi taip, kaip jam atrodo logiška, nes kitaip „kalba nesąmones“, žiūrimi jam svarbūs serialai, jam gaminama valgyti ir kitaip skiriamas nepertraukiamas dėmesys. Kai šio pritrūksta – kyla konfliktai ir bėdos. Dažną savo šūdiną elgesį, kaip kad Dievaitės univero baigimo šventės sugadinimą paties susigalvotomis problemomis, ar pasiplovimą nuo pasibuvimo su jos tėvais, pateisina tipišku „aš jau toks esu“, bet to paties standarto niekam kitam netaiko. Ir šiaip elgiasi kaip nori – vairuoja išgėręs, stato mašiną neįgaliųjų vietoje, galvoja išdulkinti miegančią merginą (prisiduoda, kad neišdulkino – ačiū labai: „Naktį kelis kartus buvau prasibudinęs. Tais kartais vis pagalvodavau: paimk ir išdulkink ją. Tiesiog nuimk jos apatinius, užgulk ir padaryk, ką turi padaryti.“), o romantiką demonstruoja nupirkdamas valgyti ar kokio tai vyno.
Reikalavimai ir lūkesčiai vyrams iš moterų (ne tik Dievaitėje) keliami tokie žemi, kad jie kažkur ties paskutiniuoju pragaro ratu, o šalia rūko Adolfas. Ir džiugiausia dalimi laikau vietą, kurioje Dievaitė susigriebia, kad su biču, kuris tik sėdi namie (pirma pas mamą, tada jau nori sėdėti pas ją), vaidina rašytoją, o jai po ilgos darbo dienos zyzia, kad negauna dėmesio, nėra pakeliui. Ji sako: „Mes susimatom savaitgaliais, o paskui pirmadienį susipykstam ir po to tu su manim nekalbi visą savaitę.“ (Kai jai reikia išeiti į darbą – sutapimas? Tokių ir panašių manipuliacijų - ant kiekvieno kampo.) Gaila, kad dėl to vis tiek buvo šis tas paaukota – ji ir į Kanadą važiuoti atsisako, ir su draugėmis be kaltės nejautimo negali eiti susitikti, ir kenčia pavydo scenas, bet galiausiai susivokia.
Nenoriu numenkinti autoriaus skausmo, kurio akivaizdu, kad jis yra patyręs - kuriam neteko? Nemeilė ar nesėkmė skaudina visus be išimties. Bet vietoje blėnių apie tai, kad karas yra ir gerai, ne tik blogai, vietoje antrąją karo dieną rašomų „Nes save ar artimuosius prarasti tampa nebeįmanoma. Prarasim tik daiktus, bet nieko daugiau. O atradę liksim gyvenimo pamokas.“; „Mūsų šeima yra… tie patys rusai.“; „Ar galima pateisinti karą? Nors ir kaip žiauriai skambėtų, bet, manau, tam rasti priežasčių įmanoma.“, galiausiai, net vietoje dar vienos knygos, tiesiog rekomenduoju dar kokį 1000 jų perskaityti. Bet kokių, ne tik Bukowskio. Gal net šiaip vertėtų pergalvoti, kiek verta persisemti Henko ar Henrio vertybėmis. Ir nors pilna skaitytojų, kurios žavisi, o ir kurios įrodo, kad į tam tikros auditorijos širdis prisibelsti pavyko, vis dėlto knyga man atrodo problematiška ne vienu aspektu ir nei romantizuoti, nei rekomenduoti nedrįsčiau.
October 6, 2022
Ar Laiškanešys yra tas pats asmuo kaip knygos leidėjas* Herkus Zaksas?
Ar Herkus Zaksas yra tas pats asmuo kaip knygų „Suviliok moterį“ bei „Vyro knyga“ autorius Eidminas Zaksas?
:)
* Knygos leidėjas šią akimirką matosi pagal Lietuvos bibliotekų knygų sąrašą (bent 2022-10-06 vakare). Taip pat ir įvairiose knygų pardavimo vietose internete. Nors, galima atsekti, kad paskutiniu metu (t.y. 2022-10-06 dieną) kažkodėl slepiama leidėjo informacija - google paieškose informacija dar matosi, o puslapiuose kaip Knygos.lt ar Vaga.lt - jau paslėpta. Keista, ar ne? Nejau visi šie knygų pardavimo portalai ir net Lietuvos nacionalinė Mažvydo biblioteka suklydo rašydami leidėją? Kodėl, jei suklydo, neįrašomas „teisingas“ leidėjas ir jis tiesiog paslepiamas?
Įdomu... :)
Ar Herkus Zaksas yra tas pats asmuo kaip knygų „Suviliok moterį“ bei „Vyro knyga“ autorius Eidminas Zaksas?
:)
* Knygos leidėjas šią akimirką matosi pagal Lietuvos bibliotekų knygų sąrašą (bent 2022-10-06 vakare). Taip pat ir įvairiose knygų pardavimo vietose internete. Nors, galima atsekti, kad paskutiniu metu (t.y. 2022-10-06 dieną) kažkodėl slepiama leidėjo informacija - google paieškose informacija dar matosi, o puslapiuose kaip Knygos.lt ar Vaga.lt - jau paslėpta. Keista, ar ne? Nejau visi šie knygų pardavimo portalai ir net Lietuvos nacionalinė Mažvydo biblioteka suklydo rašydami leidėją? Kodėl, jei suklydo, neįrašomas „teisingas“ leidėjas ir jis tiesiog paslepiamas?
Įdomu... :)
September 29, 2022
Man ši knyga pasirodė savo viršeliu tikrai traukianti akį, o atsivertusi titulinį puslapį susidomėjimas šia istorija dar labiau išaugo. Nusprendžiau, jog "nemarinuosiu" jos lentynoje.
Tikrai kitokia knyga, iš paskutiniu metu skaitytų skaitinių. Kitokia pačiu knygos apipavidalinimu bei pateikimu, o ir rašymo stilius išskirtinesnis. Tiesą pasakius, jog išankstinių lūkesčių šiai knygai neturėjau. Ir likau nusivylusi.
Nors autorius pasakojo savo meilės, atradimų bei praradimų istoriją, man ji įspūdžio nepaliko. Kuomet knyga man labai patinka, ji po savęs man kažką palieka : gerą jausmą užvertus paskutinį puslapį, vietos apmąstymams ar gailestį, jog tokia gera knyga baigėsi. Galbūt ši knyga tiesiog nebuvo MANO knyga. Šventai tikiu, jog kiekviena istorija randa savo skaitytoją.
Džiugu, jog šis jaunas vyras ryžosi pasidalinti savo istorija ir su mumis, tačiau man ji pasirodė tarsi jo paties dienoraštis, kurį jis parašė visų pirma pačiam sau. Ir negalėjau atsistebėti autoriaus arogancija. Nežinau kaip galima taip save garbinti.. Galbūt knygą reikėjo pavadinti "Dievaitis" ?
Tikiu, jog bus tokių, kuriems ši istorija patiks. Ir tai yra labai šaunu. Mes visi esame skirtingi. Šį kartą man taip nenutiko.
Tikrai kitokia knyga, iš paskutiniu metu skaitytų skaitinių. Kitokia pačiu knygos apipavidalinimu bei pateikimu, o ir rašymo stilius išskirtinesnis. Tiesą pasakius, jog išankstinių lūkesčių šiai knygai neturėjau. Ir likau nusivylusi.
Nors autorius pasakojo savo meilės, atradimų bei praradimų istoriją, man ji įspūdžio nepaliko. Kuomet knyga man labai patinka, ji po savęs man kažką palieka : gerą jausmą užvertus paskutinį puslapį, vietos apmąstymams ar gailestį, jog tokia gera knyga baigėsi. Galbūt ši knyga tiesiog nebuvo MANO knyga. Šventai tikiu, jog kiekviena istorija randa savo skaitytoją.
Džiugu, jog šis jaunas vyras ryžosi pasidalinti savo istorija ir su mumis, tačiau man ji pasirodė tarsi jo paties dienoraštis, kurį jis parašė visų pirma pačiam sau. Ir negalėjau atsistebėti autoriaus arogancija. Nežinau kaip galima taip save garbinti.. Galbūt knygą reikėjo pavadinti "Dievaitis" ?
Tikiu, jog bus tokių, kuriems ši istorija patiks. Ir tai yra labai šaunu. Mes visi esame skirtingi. Šį kartą man taip nenutiko.
October 17, 2022
Pradėsiu nuo to, kas patiko: 1. Viršelis. Viskas.
Ši knyga ryškiai blykstelėjo bookstagrame, viršelis sužavėjo savo subtilumu, tad pirmai progai pasitaikius pagriebiau ją prekybos vietoje. Tačiau… Visos liaupsės vos pasirodžius knygai – puikus marketinginis triukas. Bet kaip gerai bereklamuotum, kaip gražiai bepakuotum, jei siūlai š***, galiausiai š**** ir pasimatys.
Autorius rašo, jog neredaguotas tekstas kūrynije (ne, čia ne mano klaida, o cituojamas žodis) – stilistikos priemonė. Aha. Klaidų tiek, jog akys dega. Bet tikrai negalvojam, jog pagailėjo pinigų teksto korektorei / redaktorei / stilistei. Viskas vardan meno ir saviraiškos ;)
Pagrindinis herojus – vadovėlinis narcistinės asmenybės pavyzdys. Seksistas, mizoginistas, moralinio pagrindo stokojantis egoistas, kurio savivertė visiškai priklausoma nuo to, ar mergina sutinka mylėtis (o jei cituojant – dulkintis). Visi aplinkiniai – varguoliai ir mulkiai; verkianti moteris – arba psichė, arba “jos dienos”. Juokeliai apie PMS, tamponus ir “jos dienas” tokie mažvaikiški, kad aplankė svetima gėda. O bandymas vaidinti Bukowskį – apgailėtinas.
Siužetas. Jo tiesiog nėra. Facebook postų lygio tekstas, kai tiesiog imi ir pasidalini, ką šiandien pamatei ir kas nutiko. Jokio įdomumo, intrigos, veiksmo. Šiaip jau nėra net gebėjimo dėlioti žodžius į sklandų tekstą (“Paskui nuėjom ten, paskui padarėm tą, paskui nusprendėm…”). Skaitėsi labai nuobodžiai ir ilgai.
Knyga ne plona – 384 psl. Puslapiai su vienu sakiniu jame – stilistikos priemonė, gražu. Plačios paraštės – taip pat stilius. Tačiau jei būtų spausdinta ne Courier šriftu, teliktų apie 200 psl. Bet net ir tiek buvo beprotiškai daug – kankinausi, kol perskaičiau, prailgo, atsibodo. Daugiau tokio briedo skaityti nenorėčiau...
Ši knyga ryškiai blykstelėjo bookstagrame, viršelis sužavėjo savo subtilumu, tad pirmai progai pasitaikius pagriebiau ją prekybos vietoje. Tačiau… Visos liaupsės vos pasirodžius knygai – puikus marketinginis triukas. Bet kaip gerai bereklamuotum, kaip gražiai bepakuotum, jei siūlai š***, galiausiai š**** ir pasimatys.
Autorius rašo, jog neredaguotas tekstas kūrynije (ne, čia ne mano klaida, o cituojamas žodis) – stilistikos priemonė. Aha. Klaidų tiek, jog akys dega. Bet tikrai negalvojam, jog pagailėjo pinigų teksto korektorei / redaktorei / stilistei. Viskas vardan meno ir saviraiškos ;)
Pagrindinis herojus – vadovėlinis narcistinės asmenybės pavyzdys. Seksistas, mizoginistas, moralinio pagrindo stokojantis egoistas, kurio savivertė visiškai priklausoma nuo to, ar mergina sutinka mylėtis (o jei cituojant – dulkintis). Visi aplinkiniai – varguoliai ir mulkiai; verkianti moteris – arba psichė, arba “jos dienos”. Juokeliai apie PMS, tamponus ir “jos dienas” tokie mažvaikiški, kad aplankė svetima gėda. O bandymas vaidinti Bukowskį – apgailėtinas.
Siužetas. Jo tiesiog nėra. Facebook postų lygio tekstas, kai tiesiog imi ir pasidalini, ką šiandien pamatei ir kas nutiko. Jokio įdomumo, intrigos, veiksmo. Šiaip jau nėra net gebėjimo dėlioti žodžius į sklandų tekstą (“Paskui nuėjom ten, paskui padarėm tą, paskui nusprendėm…”). Skaitėsi labai nuobodžiai ir ilgai.
Knyga ne plona – 384 psl. Puslapiai su vienu sakiniu jame – stilistikos priemonė, gražu. Plačios paraštės – taip pat stilius. Tačiau jei būtų spausdinta ne Courier šriftu, teliktų apie 200 psl. Bet net ir tiek buvo beprotiškai daug – kankinausi, kol perskaičiau, prailgo, atsibodo. Daugiau tokio briedo skaityti nenorėčiau...
November 7, 2022
Nu ne, nepatiko, bet sukrapštysiu dvi, nes vis gi perskaičiau. Užverčiau po dviejų skyrių, perskaičiau 6 kitas knygas ir tik tada grįžau perskaityti iki galo. Ir tik dėl to, kad pilnai įvertinti (tikrai nieko nesitikėjau jog nustebins ar taps geresnė), nes autorius pasirodo sako, jog kritikuojantiems trūksta supratimo ar suvokimo (rimtai?). Labiausiai erzino, jog herojus įsivaizduoja, jog visos svajoja permiegoti su juo, nes yra rašytojas, nepamaišytų dar ir geram kada tapti 🙈
Sakyčiau geriausia šios knygos dalis buvo tik reklaminė strategija, n+k merginų instagrame išsiuntinėti knygą, kurios pasidalins dar net neskaitę (o visos kitos spės nusipirkti, kol jos dar neperskaitė), na ir viršelis tikrai patrauklus.
PS.: Labai patiko Patricija | book.duo apžvalga ir parinktos autoriaus citatos (knygoje ir realiame gyvenime).
Ir dabar suprantu, kodėl knygoje autorius knygą prašo skaityti iš lėto. Kad nespėtų neigiami atsiliepimai išplisti internete, kol nebus nupirkta pakankamai daug “dievaičių” 🤣🤣🤣
Sakyčiau geriausia šios knygos dalis buvo tik reklaminė strategija, n+k merginų instagrame išsiuntinėti knygą, kurios pasidalins dar net neskaitę (o visos kitos spės nusipirkti, kol jos dar neperskaitė), na ir viršelis tikrai patrauklus.
PS.: Labai patiko Patricija | book.duo apžvalga ir parinktos autoriaus citatos (knygoje ir realiame gyvenime).
Ir dabar suprantu, kodėl knygoje autorius knygą prašo skaityti iš lėto. Kad nespėtų neigiami atsiliepimai išplisti internete, kol nebus nupirkta pakankamai daug “dievaičių” 🤣🤣🤣
March 31, 2024
Knygą nusipirkau nes parduotuvėje buvo išpardavimas. Viršelis ir knygos aprašymas sudomino, todėl daugiau nieko apie ją nežinojus nusipirkau.
Negaliu apsakyti kokia gėda, kad už šią knygą mokėjau pinigus ir švaisčiau laiką skaitant.
Visa istorija tiesiog apie literal man child, kuris turi 0 pagarbos kitiem žmonėm ir ypač - žodžiui “ne”. Non-consensual king. Kuo toliau skaičiau, tuo šlykščiau darėsi.
Negaliu apsakyti kokia gėda, kad už šią knygą mokėjau pinigus ir švaisčiau laiką skaitant.
Visa istorija tiesiog apie literal man child, kuris turi 0 pagarbos kitiem žmonėm ir ypač - žodžiui “ne”. Non-consensual king. Kuo toliau skaičiau, tuo šlykščiau darėsi.
Read
October 1, 2022Dėmesio neverta knyga.
October 30, 2022
Tai knyga, kuri žavėjo savo paslaptingumu, nuostabiu įpakavimu, knygos viršeliu, šriftu ir pačiu pavadinimu DIEVAITĖ.
Nemeluosiu, mintyse daug minčių sukosi apie ką ši istorija? Gal apie kiekvieną iš mūsų po truputį, gal apie vieną vienintelę, o gal apie tą, kuri dar neatsirado…
Su didžiausiu įkvepimu pradedu skaityti, lyg pirmi puslapiai patinka, toliau skaitant nieko nestebina, bandau ieškoti kabliuko skaityti toliau ir bandau spėlioti skaityti dar… Padeda, nes net nepastebėjus perskaitau puse knygos.
Padedu į šoną ir nesuprantu, juk puse perskaityta, o nieko nejaučiu, nesimėgauju???
Nieko prasmingo, įdomaus …. Hmm, tai gal pabaiga nustebins?
Skaitau toliau ir noriu baigt greičiau istoriją, baigiu ir vėl nieko.
Tad, jeigu trumpai aš nesupratau kas norėta šia istorija papasakoti, o gal tai knyga parašyta tik tam, kad autorius paleistų, pamirštų išsiskyrimą? O gal pasirodyti kaip narcizas be jokios pagarbos moterims ir skaitytojoms?
Tada ką turėčiau gauti aš, skaitytoja???
Nemeluosiu, mintyse daug minčių sukosi apie ką ši istorija? Gal apie kiekvieną iš mūsų po truputį, gal apie vieną vienintelę, o gal apie tą, kuri dar neatsirado…
Su didžiausiu įkvepimu pradedu skaityti, lyg pirmi puslapiai patinka, toliau skaitant nieko nestebina, bandau ieškoti kabliuko skaityti toliau ir bandau spėlioti skaityti dar… Padeda, nes net nepastebėjus perskaitau puse knygos.
Padedu į šoną ir nesuprantu, juk puse perskaityta, o nieko nejaučiu, nesimėgauju???
Nieko prasmingo, įdomaus …. Hmm, tai gal pabaiga nustebins?
Skaitau toliau ir noriu baigt greičiau istoriją, baigiu ir vėl nieko.
Tad, jeigu trumpai aš nesupratau kas norėta šia istorija papasakoti, o gal tai knyga parašyta tik tam, kad autorius paleistų, pamirštų išsiskyrimą? O gal pasirodyti kaip narcizas be jokios pagarbos moterims ir skaitytojoms?
Tada ką turėčiau gauti aš, skaitytoja???
January 7, 2024
Vyrų skiedalai su hare krišna simbolika
December 3, 2022
1.5/5
Istorija, kurios nerekomenduočiau net didžiausiam priešui...
„Šokiruos. Palies. Privers žavėtis. Galbūt - pasibjaurėti. Apie jį ir jo Dievaitę. Apie Laiškanešį ir jo skaitytojas. Nuo meilės iki vienos nakties nuotykių. Nuo dugno iki pabudimo. Ne protu sukurta. Suprasite, arba liksite nesupratę. Pajausite.“
Štai taip knygą apibūdina jos anotacija ant knygos viršelio. Ir ką galiu pasakyt... Šokiravo? Žinoma. Blogąja prasme. Palietė? Meh. Tikrai ne. Privertė žavėtis? Nė pro kur. Pasibjaurėti? Vienareikšmiškai! Supratau, bet nepajaučiau. Meilės ir vienos nakties nuotykių apstu, o dėl dugno ir pabudimo dar pasiginčyčiau – veikiau čia gavosi nuo dugno iki dar gilesnio dugno.
Nemeluosiu, kad knygą gavau dovanų iš autoriaus. Priėmiau ją dėl be proto man gražaus, nors ir visiškai minimalistinio, viršelio ir dėl to, kad tai atrodė kažkas originalaus ir dar nematyto. Tuo metu nubuvo kilęs joks šaršalas, knyga buvo intriguojanti, pagalvojau, kodėl gi ne. Ir visgi, jeigu tik būčiau žinojusi apie autoriaus poziciją karo atžvilgiu, ar, jei bent šiek tiek būčiau nujautusi, koks turinys manęs laukia, tikrai knygos nebūčiau nei priėmusi kaip dovanos, nei pati pirkusi – išvis neskaityčiau. Ir jums nerekomenduoju...
Kodėl sakiau, kad istorija man pasirodė pramušusi dugną? Nes viskas, kas slypėjo eilutėse ir tarp jų man pasirodė be galo vulgaru, šlykštu ir pasibjaurėtina moterų atžvilgiu. Niekaip nesupratau, kodėl buvo būtina taip žeminti (savo) moterį?! Jeigu ir nutiko gyvenime skaudžių dalykų, jei kažkas liko įskaudintas, toks klaikus požiūris į visas moteris mano moralės normų labai neatitiko.
Pagrindinis veikėjas man pasirodė visiškas narcizas ir egocentrikas, maždaug vidurinės mokyklos lygio pacaniukas, kuris toliau savo nosies nemato, kuriam atrodo, kad visas pasaulis turi šokti pagal jo dūdelę ir viskas turi būti tik jam, dėl jo ir pagal jį. Tokių žmonių neapkenčiu nei knygose, nei tuo labiau realybėje. Tai žmonės, neturintys nei krislo nuoširdumo, empatijos ar šilumos širdy, nemokantys pasidžiaugti kitų sėkme. Bet, net ir tokiu atveju, aš nė už ką nesugalvočiau žeminti, skaudinti ar kitaip skriausti kitą žmogų. Man tai nepriimtina, o knygos veikėjui Herkui, pasirodo, tai normalu.
Apie rašybos bei skyrybos klaidas knygoje, kapotus sakinius ir visiškai tragišką sakinių konstrukciją labai nesiplėtosiu. Pasakysiu tiek, kad taip baisiai išleistos knygos dar nemačiau. Rodos pats tekstas, tik ir kvietė sėsti ir braukyti klaidas, dėlioti nesudėtus kablelius, perdėlioti kvailai skambančius ir logikos neturinčius sakinius. Kad knygos pradžioje nurodoma, jog prie teksto neprisilietė joks redaktorius, nereiškia, kad nėra interneto ir kad autorius negalėjo bent kiek labiau pasistengti dėl švaresnio ir patrauklesnio akiai teksto. Buvo išties labai sunku skaityti...
Kad ir kaip norėčiau pasakyti kažką gero, deja, ne šįkart. Na, tik viršelį galiu pagirti – jis geriausia visos šios knygos dalis. Tai va tam ji tik ir tinkama – pasistatyti lentynoj ir grožėtis viršeliu. Nors, kita vertus, gal net savo lentynoj jos turėti neverta, nes kaskart pažvelgus į ją, jausis kylantis šleikštulys. Tai, kaip jau supratot, nerekomenduoju. Nuoširdžiai NErekomenduoju. Knyga apie nieką...
Istorija, kurios nerekomenduočiau net didžiausiam priešui...
„Šokiruos. Palies. Privers žavėtis. Galbūt - pasibjaurėti. Apie jį ir jo Dievaitę. Apie Laiškanešį ir jo skaitytojas. Nuo meilės iki vienos nakties nuotykių. Nuo dugno iki pabudimo. Ne protu sukurta. Suprasite, arba liksite nesupratę. Pajausite.“
Štai taip knygą apibūdina jos anotacija ant knygos viršelio. Ir ką galiu pasakyt... Šokiravo? Žinoma. Blogąja prasme. Palietė? Meh. Tikrai ne. Privertė žavėtis? Nė pro kur. Pasibjaurėti? Vienareikšmiškai! Supratau, bet nepajaučiau. Meilės ir vienos nakties nuotykių apstu, o dėl dugno ir pabudimo dar pasiginčyčiau – veikiau čia gavosi nuo dugno iki dar gilesnio dugno.
Nemeluosiu, kad knygą gavau dovanų iš autoriaus. Priėmiau ją dėl be proto man gražaus, nors ir visiškai minimalistinio, viršelio ir dėl to, kad tai atrodė kažkas originalaus ir dar nematyto. Tuo metu nubuvo kilęs joks šaršalas, knyga buvo intriguojanti, pagalvojau, kodėl gi ne. Ir visgi, jeigu tik būčiau žinojusi apie autoriaus poziciją karo atžvilgiu, ar, jei bent šiek tiek būčiau nujautusi, koks turinys manęs laukia, tikrai knygos nebūčiau nei priėmusi kaip dovanos, nei pati pirkusi – išvis neskaityčiau. Ir jums nerekomenduoju...
Kodėl sakiau, kad istorija man pasirodė pramušusi dugną? Nes viskas, kas slypėjo eilutėse ir tarp jų man pasirodė be galo vulgaru, šlykštu ir pasibjaurėtina moterų atžvilgiu. Niekaip nesupratau, kodėl buvo būtina taip žeminti (savo) moterį?! Jeigu ir nutiko gyvenime skaudžių dalykų, jei kažkas liko įskaudintas, toks klaikus požiūris į visas moteris mano moralės normų labai neatitiko.
Pagrindinis veikėjas man pasirodė visiškas narcizas ir egocentrikas, maždaug vidurinės mokyklos lygio pacaniukas, kuris toliau savo nosies nemato, kuriam atrodo, kad visas pasaulis turi šokti pagal jo dūdelę ir viskas turi būti tik jam, dėl jo ir pagal jį. Tokių žmonių neapkenčiu nei knygose, nei tuo labiau realybėje. Tai žmonės, neturintys nei krislo nuoširdumo, empatijos ar šilumos širdy, nemokantys pasidžiaugti kitų sėkme. Bet, net ir tokiu atveju, aš nė už ką nesugalvočiau žeminti, skaudinti ar kitaip skriausti kitą žmogų. Man tai nepriimtina, o knygos veikėjui Herkui, pasirodo, tai normalu.
Apie rašybos bei skyrybos klaidas knygoje, kapotus sakinius ir visiškai tragišką sakinių konstrukciją labai nesiplėtosiu. Pasakysiu tiek, kad taip baisiai išleistos knygos dar nemačiau. Rodos pats tekstas, tik ir kvietė sėsti ir braukyti klaidas, dėlioti nesudėtus kablelius, perdėlioti kvailai skambančius ir logikos neturinčius sakinius. Kad knygos pradžioje nurodoma, jog prie teksto neprisilietė joks redaktorius, nereiškia, kad nėra interneto ir kad autorius negalėjo bent kiek labiau pasistengti dėl švaresnio ir patrauklesnio akiai teksto. Buvo išties labai sunku skaityti...
Kad ir kaip norėčiau pasakyti kažką gero, deja, ne šįkart. Na, tik viršelį galiu pagirti – jis geriausia visos šios knygos dalis. Tai va tam ji tik ir tinkama – pasistatyti lentynoj ir grožėtis viršeliu. Nors, kita vertus, gal net savo lentynoj jos turėti neverta, nes kaskart pažvelgus į ją, jausis kylantis šleikštulys. Tai, kaip jau supratot, nerekomenduoju. Nuoširdžiai NErekomenduoju. Knyga apie nieką...
March 29, 2023
Smegenis valganti. Kaulus laužanti. Sielą marinanti knyga. Neverta, tokios gražios išorės.
Pabaigiau skaityti ją traukinyje Šilutė- Klaipėda. Kukorų stotelėje sviedžiau ją lauk.
Myliu knygas. Bet ji kaip ir pagrindinis knygos veikėjas -neverta meilės.
Pabaigiau skaityti ją traukinyje Šilutė- Klaipėda. Kukorų stotelėje sviedžiau ją lauk.
Myliu knygas. Bet ji kaip ir pagrindinis knygos veikėjas -neverta meilės.
January 29, 2023
Labai nepeiksiu, bet ir labai negirsiu. Momentais kiek žavėjo ir buvo įdomu. Momentais buvo lėkšta ir nuobodu. Pirma dalis įtraukė, kažkuo lyg patiko. Knygos vidurys dažnu momentu migdė (ne iš gerosios pusės). Knygos paskutinė dalis man pasirodė apie nieką ir iš didelio rašto - išeita iš krašto. Įdomus jausmas skaityti lietuvio vyro parašytą knygą apie jausmus, "juk jie mažai apie tai šneka". Bet tik tiek. Galbūt ir būčiau norėjus šią knygą paskaityti -niolikos. Nors tuo metu jau skaičiau Remarką, tai spėju nelabai.
Dar labai keista, kad autorius nepriima absoliučiai jokios kritikos ir išsireiškia maždaug taip, kad jei skaitytojas knygą vertina neigiamai - nesuprato knygos, o jei teigiamai - labai puikus supratingas skaitytojas. Neskanu. Visos knygos ir visada turi savo skaitytoją, ir jos neprivalo mėgti visi.
"Ji mano, kad moters žibancios akys - tai ilgos blakstienos ir kruopščiai išpešioti antakiai. Ji mano, kad kerinti šypsena tai prabangaus gamintojo ryškiai raudonas lūpdazis. Ji mano, kad gražios tos, kurios vertina grožį. Man tos, kurios už grožį turi svarbesnių reikalų."
"Svarbiausia esu dėkingas už jausmus, kuriuos tavyje atradau. Jei visus pasaulio laikrodžius sugebėčiau atsukti atgal - vėl nervingai važiuočiau tave sutikti, vėl su tavimi džiaugčiausi, kentėčiau, mylėčiau ir augčiau. Aišku, jei tik tu būtum nieko prieš. Džiaugiuosi, kad tave sutikau. Tą, kurios ieškojau. Ypatinga. Taip, kaip norėjau. Ačiū, kad keliavai kartu."
"Tačiau šiame pasaulyje kažin ar yra kas pastovaus.
Todėl nejučia taps šviesiau. Kol viskas užsimirš tamsiausiuose širdies sandėliukuose."
Dar labai keista, kad autorius nepriima absoliučiai jokios kritikos ir išsireiškia maždaug taip, kad jei skaitytojas knygą vertina neigiamai - nesuprato knygos, o jei teigiamai - labai puikus supratingas skaitytojas. Neskanu. Visos knygos ir visada turi savo skaitytoją, ir jos neprivalo mėgti visi.
"Ji mano, kad moters žibancios akys - tai ilgos blakstienos ir kruopščiai išpešioti antakiai. Ji mano, kad kerinti šypsena tai prabangaus gamintojo ryškiai raudonas lūpdazis. Ji mano, kad gražios tos, kurios vertina grožį. Man tos, kurios už grožį turi svarbesnių reikalų."
"Svarbiausia esu dėkingas už jausmus, kuriuos tavyje atradau. Jei visus pasaulio laikrodžius sugebėčiau atsukti atgal - vėl nervingai važiuočiau tave sutikti, vėl su tavimi džiaugčiausi, kentėčiau, mylėčiau ir augčiau. Aišku, jei tik tu būtum nieko prieš. Džiaugiuosi, kad tave sutikau. Tą, kurios ieškojau. Ypatinga. Taip, kaip norėjau. Ačiū, kad keliavai kartu."
"Tačiau šiame pasaulyje kažin ar yra kas pastovaus.
Todėl nejučia taps šviesiau. Kol viskas užsimirš tamsiausiuose širdies sandėliukuose."
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 20, 2022
Skaiciau tik del to, nes nemegstu numesti neperskaitytu knygu i sona. Bet nu kazkokia LEMPA.
Nerekomenduoju tikrai..
Nerekomenduoju tikrai..
August 24, 2024
Pastaba ateičiai: nepirkti knygų pagal gražų viršelį.
September 11, 2022
Gavus šią knygą į savo rankas nebuvau visiškai nieko apie ją girdėjusi. O gaila, sakyčiau apie ją socialiniuose tinkluose yra šnekama per mažai. Ji tikrai verta dėmesio. Vistik, gal ne visiems pavyks su ja susidraugauti.
Jau nuo pat pirmųjų puslapių mane sužavėjo autoriaus rašymo stilius, humoras ir tokia žavinti lyrika tekste. Jis sugebėjo net vulgariausias scenas pateikti savotiškai gražiai.
O visas knygos siužetas yra suskirstytas į tokias tris dalys.
1. Skraidymas padebesiais, įsimylėjimas.
2. Staigus kritimas
3. Atsigavimas
Pirmoji, žinoma, man patiko labiausiai...
Viskas prasideda Herkui susitikus su Brukne. Abu jaunuoliai vienas kitu susižavi ir tiesiogine to žodžio prasme pasineria į meiles pinkles.
Džiaugdamiesi šia akimirka jie nesuvokia, kad vistik yra labai labai skirtingi ir su tais skirtumais kažkaip teks susitaikyti, priimti ir susigyventi arba nieko iš to nebus...
To jiems nepavyksta padaryti. Nors ir pati meilė jų atrodo be galo tyra ir stipri, tačiau pykčiai ir nesutarimai pas juos apsilanko gana dažnai...
Man nerealiai patiko kaip aprašytas kiekvienas ginčas, kiekvienas nesutarimas. Taip tikra, taip nuoširdu... Taip natūralu, be jokių pagražinimu... Matosi, kad rašyta tikrai iš širdies. Tad širdį ir pasiekė...
Herkus man buvo toks artimas, toks panašus į mane, jo charakteris, net visos neigiamos savybės... Mačiau tiek daug savęs, taip jį supratau. Tačiau...
Tada atėjo ta antroji siužeto dalis ir Herkus ėmė lengvai tariant ristis žemyn. Pasimetė, pasiklydo, nebežinojo kas jis... Ir tai mane labai stipriai slėge. Kilo toks netgi pyktis, norėjosi papurtyt jį gerai ir pasakyt: "Ką tu darai su savo gyvenimu, susiimk."
Vienos nakties nuotykiai, žaidimai kitų jausmais, visiškas paklydimas gyvenime...
Tačiau, net ir čia galima įžvelgti kai ką teigiamo. Čia skaitytojai ypatingai gerai mato vyrišką mąstymą ir kaip jis skiriasi nuo moteriško.
Jei atvirai, ačiū rašytojui, nes jis atsakė man į kelis svarbius klausimus, į kuriuos gyvenime pačiai man dar nepavyko atsakyti iš vyrų elgesio pusės. Susidėjau taškus kai kuriems įvykiams iš savo pačios patirties... Dabar galutinai pasidarė viskas aišku.
Na, ir paskutinė knygos dalis tai pagrindinio veikėjo atėjimas į save. Kai jis pagaliau supranta, kad reikia gyventi toliau. Tik štai čia man labai labai trūko kažko. Iš esmės tas "grįžimas į save" čia yra tik iš teorinės pusės. Bet pabaigus knygą norisi paklausti jo, ar tu tikrai esi laimingas? Ar tikrai gyveni toliau? Ar tau viskas gerai?
Man trūko istorijos užbaigimo.
Bet bendrai, visa knyga man tikrai be galo patiko. Tiek nuoširdumo, tiek tikrumo ir širdies jau senokai knygoje nemačiau... ❤️
Skaitydama šypsojausi, juokiausi, tuomet pykau, liūdėjau ir išgyvenau kiekvieną akimirką kartu su veikėjais...
Ačiū už tai, kad atsivėrei. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad dabar tau geriau... ❤️
Jau nuo pat pirmųjų puslapių mane sužavėjo autoriaus rašymo stilius, humoras ir tokia žavinti lyrika tekste. Jis sugebėjo net vulgariausias scenas pateikti savotiškai gražiai.
O visas knygos siužetas yra suskirstytas į tokias tris dalys.
1. Skraidymas padebesiais, įsimylėjimas.
2. Staigus kritimas
3. Atsigavimas
Pirmoji, žinoma, man patiko labiausiai...
Viskas prasideda Herkui susitikus su Brukne. Abu jaunuoliai vienas kitu susižavi ir tiesiogine to žodžio prasme pasineria į meiles pinkles.
Džiaugdamiesi šia akimirka jie nesuvokia, kad vistik yra labai labai skirtingi ir su tais skirtumais kažkaip teks susitaikyti, priimti ir susigyventi arba nieko iš to nebus...
To jiems nepavyksta padaryti. Nors ir pati meilė jų atrodo be galo tyra ir stipri, tačiau pykčiai ir nesutarimai pas juos apsilanko gana dažnai...
Man nerealiai patiko kaip aprašytas kiekvienas ginčas, kiekvienas nesutarimas. Taip tikra, taip nuoširdu... Taip natūralu, be jokių pagražinimu... Matosi, kad rašyta tikrai iš širdies. Tad širdį ir pasiekė...
Herkus man buvo toks artimas, toks panašus į mane, jo charakteris, net visos neigiamos savybės... Mačiau tiek daug savęs, taip jį supratau. Tačiau...
Tada atėjo ta antroji siužeto dalis ir Herkus ėmė lengvai tariant ristis žemyn. Pasimetė, pasiklydo, nebežinojo kas jis... Ir tai mane labai stipriai slėge. Kilo toks netgi pyktis, norėjosi papurtyt jį gerai ir pasakyt: "Ką tu darai su savo gyvenimu, susiimk."
Vienos nakties nuotykiai, žaidimai kitų jausmais, visiškas paklydimas gyvenime...
Tačiau, net ir čia galima įžvelgti kai ką teigiamo. Čia skaitytojai ypatingai gerai mato vyrišką mąstymą ir kaip jis skiriasi nuo moteriško.
Jei atvirai, ačiū rašytojui, nes jis atsakė man į kelis svarbius klausimus, į kuriuos gyvenime pačiai man dar nepavyko atsakyti iš vyrų elgesio pusės. Susidėjau taškus kai kuriems įvykiams iš savo pačios patirties... Dabar galutinai pasidarė viskas aišku.
Na, ir paskutinė knygos dalis tai pagrindinio veikėjo atėjimas į save. Kai jis pagaliau supranta, kad reikia gyventi toliau. Tik štai čia man labai labai trūko kažko. Iš esmės tas "grįžimas į save" čia yra tik iš teorinės pusės. Bet pabaigus knygą norisi paklausti jo, ar tu tikrai esi laimingas? Ar tikrai gyveni toliau? Ar tau viskas gerai?
Man trūko istorijos užbaigimo.
Bet bendrai, visa knyga man tikrai be galo patiko. Tiek nuoširdumo, tiek tikrumo ir širdies jau senokai knygoje nemačiau... ❤️
Skaitydama šypsojausi, juokiausi, tuomet pykau, liūdėjau ir išgyvenau kiekvieną akimirką kartu su veikėjais...
Ačiū už tai, kad atsivėrei. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad dabar tau geriau... ❤️
November 6, 2022
www.instagram.com/miciausknygos
www.facebook.com/miciausknygos
Pirma pusė knygos dar visai nieko, antra puse totalus šlamsšas, arba pigus skaitalas. Realiai geriau jau toks žmogus nerašo ir taupo medžius. Knyga išliekamosios vertės neturi, kadangi ėmiau iš bibliotekos, tai rytoj pirmu taikiniu nešiu gražinti. Pagrindinis herojus arba narcizas arba turi dėmesio trūkumą, nes skaitant nei juokinga, nei ką, gal net labiau graudu, kad tokias knygas leidžia.
www.facebook.com/miciausknygos
Pirma pusė knygos dar visai nieko, antra puse totalus šlamsšas, arba pigus skaitalas. Realiai geriau jau toks žmogus nerašo ir taupo medžius. Knyga išliekamosios vertės neturi, kadangi ėmiau iš bibliotekos, tai rytoj pirmu taikiniu nešiu gražinti. Pagrindinis herojus arba narcizas arba turi dėmesio trūkumą, nes skaitant nei juokinga, nei ką, gal net labiau graudu, kad tokias knygas leidžia.
February 13, 2023
Sudomino knygos aprasymas (ir kazkaip per klaida nepaskaiciau atsiliepimu), tad isigijau. Pirma knygos puse dar dar skaitesi, nelabai idomiai, bet galvoju iveiksiu. Nuo antros knygos dalies skaitesi prastai ir galvoju, kad knyga neverti buti mano knygu spintoje:)
August 28, 2023
Kas cia per nesamone
September 29, 2022
Kaip skaitanti meilės romanus, pradėsiu nuo to, kad tai nėra meilės romanas - visoms skaitančioms tik šį žanrą, siūlyčiau į “Dievaitę” žiūrėti atsargiai. Nors ir gražus viršelis, ir gražus pavadinimas… jau vien tik meilės linija labai trapi. Čia tikrai dviejų pagrindinių veikėjų laimingos pabaigos nė su žiburiu. Na nebent atskirai(: O vėliau su antrąja knygos dalimi irgi iš D raidės, galite dar labiau pradėti peikti autorių (: taigi, knyga ne visiems ir gal prieš tai geriau apmąstyti, nei paskui putotis(: nes rasite ir kaip “kalę/kekšę dulkina pagrindinis veikėjas. Ar, kaip jam gražu žiūrėti į kuo aukštesnės prabos kalę ir ją dulkinti iš galo((: na, nežinau, man asmeniškai tai tik juoką kėlė, bet jeigu reaguosite labai rimtai - palikit gal šį kūrinį kitiems. Manau, ši dalis ir susilauks daugiausia kritikos. Nes juk skaitys moterys(:
Kiekvienas skaitantis šią knygą išgyvens savaip. Kaip išgyvenau aš? Man ašaros nekrito. Bet tikrai buvo gaila Bruknės. Beje, kaip man patiko šis duotas merginai vardas. Man asmeniškai - labai gražus! Jos čia norėjau daugiau. Iš tiesų labai įdomi ši istorija būtų iš jos perspektyvos. Nes vyro kelias į savo pirmosios meilės pamiršimą ar išgyjimą… na, suprantu, kad autorius bando perduoti vyrų mąstymą, bet. Sunkiai man sekėsi. Aš tik moteris(: kita vertus, tikiu, kad nesvarbu - vyras ar moteris. Tiesiog yra žmonės, kurie būtent taip išgyvena išsiskyrimus, kaip Herkus. Ir ne kitaip(:
Knygos puslapiuose, žinoma, kad galima atrasti ir savus gyvenimo tarpsnius. Gal Dievaitės, gal Herkaus kailiu patirtus. Bus keista, jei kažkas neras(: nes čia tiesiog surašytas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kada esi jaunas ir pilnas to “aš”/“man”. Kada galvoji tik apie save. Kad gauni per mažai dėmesio. Ir dar, kada esi jaunas vaikinas.
Pasikartosiu, jeigu praleidote. Knyga tikrai ne visoms. Ir ypatingai ne toms, kurios galbūt kątik išskyrė. Nes, jeigu aš būčiau šią knygą paėmusi tik po skaudaus išsiskyrimo ir sužinočiau, kad mano mylėtas vyras TAIP gali sugalvoti “gydyti” save nuo buvusių santykių… būčiau verkusi dar plius pusė metų į priekį. O dabar - skaičiau ir greičiau šypseną kėlė tie visi atradimai ir praradimai, ir pasimetimai šio jauno vyruko gyvenime. Linkėjau jam atrasti save. Ir lyg knygos pabaigoje atrado(:
Šis kūrinys man buvo visaip. Ir švelniai. Ir grubiai.
Ačiū autoriui už naujus potyrius(:
Kiekvienas skaitantis šią knygą išgyvens savaip. Kaip išgyvenau aš? Man ašaros nekrito. Bet tikrai buvo gaila Bruknės. Beje, kaip man patiko šis duotas merginai vardas. Man asmeniškai - labai gražus! Jos čia norėjau daugiau. Iš tiesų labai įdomi ši istorija būtų iš jos perspektyvos. Nes vyro kelias į savo pirmosios meilės pamiršimą ar išgyjimą… na, suprantu, kad autorius bando perduoti vyrų mąstymą, bet. Sunkiai man sekėsi. Aš tik moteris(: kita vertus, tikiu, kad nesvarbu - vyras ar moteris. Tiesiog yra žmonės, kurie būtent taip išgyvena išsiskyrimus, kaip Herkus. Ir ne kitaip(:
Knygos puslapiuose, žinoma, kad galima atrasti ir savus gyvenimo tarpsnius. Gal Dievaitės, gal Herkaus kailiu patirtus. Bus keista, jei kažkas neras(: nes čia tiesiog surašytas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kada esi jaunas ir pilnas to “aš”/“man”. Kada galvoji tik apie save. Kad gauni per mažai dėmesio. Ir dar, kada esi jaunas vaikinas.
Pasikartosiu, jeigu praleidote. Knyga tikrai ne visoms. Ir ypatingai ne toms, kurios galbūt kątik išskyrė. Nes, jeigu aš būčiau šią knygą paėmusi tik po skaudaus išsiskyrimo ir sužinočiau, kad mano mylėtas vyras TAIP gali sugalvoti “gydyti” save nuo buvusių santykių… būčiau verkusi dar plius pusė metų į priekį. O dabar - skaičiau ir greičiau šypseną kėlė tie visi atradimai ir praradimai, ir pasimetimai šio jauno vyruko gyvenime. Linkėjau jam atrasti save. Ir lyg knygos pabaigoje atrado(:
Šis kūrinys man buvo visaip. Ir švelniai. Ir grubiai.
Ačiū autoriui už naujus potyrius(:
This entire review has been hidden because of spoilers.
May 3, 2025
Skaitant jutau, lyg skaityčiau žmogaus asmeninį dienoraštį. Tokį nefiltruotą, vietomis netašytą, nekoreguotą, primityvoką - bet kartu paprastą, neapdirbtą, tokį tikrą - tiesiog 'raw'.
Iš trijų knygoje pateiktų dalių labiausiai patiko pirmoji. Antroji parodė jo 'klaidžiojimo' esmę, na o paskutinioji leido suprasti, kad jis pagaliau subrendo, suaugo ir pasivijo savo vidinį emocinį 'aš'.
Kas tikrai sužavėjo, tai muzikiniai intarpai. Jie suteikė skyriams ar paragrafams tam tikrą skaitymo nuotaiką.. Daugumą įvardintų dainų žinojau, o tų kurių nežinojau - pasileisdavau ir paklausydavau.
Manau autorius, tokiu būdu, labai subtiliai sugebėjo pasibelsti į skaitytojų melomanų sielas.
Iš trijų knygoje pateiktų dalių labiausiai patiko pirmoji. Antroji parodė jo 'klaidžiojimo' esmę, na o paskutinioji leido suprasti, kad jis pagaliau subrendo, suaugo ir pasivijo savo vidinį emocinį 'aš'.
Kas tikrai sužavėjo, tai muzikiniai intarpai. Jie suteikė skyriams ar paragrafams tam tikrą skaitymo nuotaiką.. Daugumą įvardintų dainų žinojau, o tų kurių nežinojau - pasileisdavau ir paklausydavau.
Manau autorius, tokiu būdu, labai subtiliai sugebėjo pasibelsti į skaitytojų melomanų sielas.
September 22, 2022
Kitokia knyga. Visomis prasmėmis.
Daug mąsčiau ar patiko ar ne ji man. Perskaičius galiu sakyti, kad patiko. Patiko, kad viskas tikra, netaisyta, "nenugludinta" ir realu, be užuolankų. Patiko, kad tai vyro mintys, įdomu skaityti, ką ir jie išgyvena, kaip jaučiasi. O kas labiausiai patiko - muzika. Patiko, kad kur paminėta muzika, ją užsileidus ir skaičiau, ir tekstas įgaudavo visai kitą emociją, ar skaitymo intonaciją mintyse, negu būčiau skaičius be nurodytos muzikos. Tad už šį sprendimą keliauja didžiulis pliusas!
Daug mąsčiau ar patiko ar ne ji man. Perskaičius galiu sakyti, kad patiko. Patiko, kad viskas tikra, netaisyta, "nenugludinta" ir realu, be užuolankų. Patiko, kad tai vyro mintys, įdomu skaityti, ką ir jie išgyvena, kaip jaučiasi. O kas labiausiai patiko - muzika. Patiko, kad kur paminėta muzika, ją užsileidus ir skaičiau, ir tekstas įgaudavo visai kitą emociją, ar skaitymo intonaciją mintyse, negu būčiau skaičius be nurodytos muzikos. Tad už šį sprendimą keliauja didžiulis pliusas!
June 23, 2023
Tik paantrinsiu visoms jau parašytoms apžvalgoms - gražus tik viršelis.
March 19, 2025
Gedžiu medžių ant kurių šitą incel'io sapną spausdino :(
June 27, 2025
Paskutinis skyrius sugadino knygą….
June 1, 2023
Įdomavau, negi iš tiesų gali būti taip blogai kaip žmonės kalba? Ir smalsumas tikrai vos nepražudė katės. Maniau galą gausiu kol užbaigsiu: siužeto nėra, herojai blankūs, viskas tiesiog banalu, plokščia ir pilka. 🌚
December 16, 2022
Tik gražus viršelis, o šiaip Ššš... neverta net pradėti.
Iškankinau, nes nemėgstu pradėti ir nebaigti.
Iškankinau, nes nemėgstu pradėti ir nebaigti.
March 27, 2023
Tikejaus daug. Gavau - ne tiek ir daug
October 6, 2022
Knyga pasakoja istoriją apie rašytoją Herkų, kuris keliauja į pasimatymą su mergina Brukne (vėliau jis ją pramins „Dievaite“). Jų meilė liejasi per kraštus iki tol, kol šie nusprendžia pasukti skirtingais keliais, ką abu skaudžiai išgyvena. Tada jis išvažiuoja į londę užsidirbti pinigų, nes iš rašytojo karjeros ir kitų žlugusių verslų neišgyvena, ten depresuoja, degraduoja ir geria. Vėliau grįžta į Lietuvą, pradeda gvaltavotis su daugybe moterų, kuriose vis bando ieškoti savo mylimos „Dievaitės“, bet nesėkmingai. Po kiek laiko Herkus nuvažiuoja į Odesą, vėl eina į pasimatymus su vietinėmis. Vieno pasimatymo metu Herkų apgauna vietinės damos, jis sulaikomas naktiniame klube, kuriame pradeda melstis Krišnai. PABAIGA. Žinau, kad šis mano atpasakojimas skamba nelabai logiškai, bet tokia silpna buvo knygos istorijos linija. Jeigu būtų mano valia, būčiau knygą gerokai sutrumpinusi, nes pusė jos priminė nelogišku minčių srautu pateiktą literatūrinę trydą (pagarbiai).
Nuoširdžiai manau, kad ši knyga yra puikus pavyzdys, pabrėžiantis koks svarbus ir reikalingas yra redaktorių / korektorių darbas. Pats autorius knygos pradžioje rašo, kad „šios knygos nekoregavo jokia išsimokslinusi literatūratė“ ir tiesą sakant, tai matosi 🤔. Nors autorius ginasi, kad „nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrynije (jo, šitą žodį išspausdino su klaida, negaliu nepastebėt ironijos) vartojamos kaip autoriaus stilistinės priemonės“, bet yra dalykų, kurių net „stilistinės priemonės“ apginti negali. Tai – tingiai nepatikrintos nevartotinos svetimybės, neaiškūs vertiniai, gramatinės ir loginės klaidos, keliančios ne susižavėjimą autoriaus stilistinių priemonių galimybėmis, o jausmą, kad tokį netvarkingą tekstą pateikti skaitytojui yra elementari nepagarba. Lietuvoje turime daug talentingų redaktorių, kurie ne tik padėtų ištaisyti įvairias autoriaus kliurkas, bet ir suteiktų tekstui tvirtus, loginius pamatus, tad kodėl jų paslaugomis nepasinaudojus? 😏
Kaip žinia, Laiškanešys savo knygoje naudojo medžiagą, kurią anksčiau jau buvo publikavęs internete, bet „Dievaitėje“ logiškai pristatyti / įvesti tuos tekstus jam nepavyko. Skaitydama vietomis pradėjau galvoti – tai kur baigiasi pagrindinio veikėjo Herkaus realybė ir prasideda „Laiškai moterims“? Galbūt tuos laiškus reikėjo atskirti kitu šriftu, galbūt reikėjo tai paprasčiausiai patikslinti? Skaitant „Dievaitę“ man trūko aiškumo, dėl kurio jaučiausi kaip vidury knygos Alzheimeriu susirgusi skaitytoja 😐.
Atsakydamas į kritiką autorius dažnai mėgsta sakyti, kad skaitytojai nesuprato knygos „gylio“, „sluoksnių“ ar dar kažko. Turiu prisipažinti, kad knygų skaitymas ir radikaliai skirtingų nuomonių apie jas susidarymas tuo mane ir žavi. Kiekvienas iš mūsų į autoriaus kūrinį žiūrės pagal savo sugedimo laipsnį ir interpretuos savaip. Tai yra natūrali, neišvengiama viešai publikuoto kūrinio vertinimo dalis, kuri visada turės prieštaringų nuomonių. Suprantu, kad autoriui pikta, jog jo knyga yra kritikuojama, bet tuo pačiu siūlau jam išmokti atskirti kūrinį nuo asmeniškumų, mažiau putotis ir išklausyti tas įvairias, kritiškas nuomones, kurios padės tobulinti savo kūrinius ateityje. Nuoširdžiai tikiu, kad adekvati kritika padeda autoriams tobulėti ir nepaisant to, kokie išrankūs snobai knygų apžvalgininkai būtų, jie autoriams linki gero.
Linkiu autoriui didžiausios kūrybinės sėkmės, talentingų redaktorių ir sveikesnio požiūrio į moteris, o šiandien „Dievaitei“ „Goodreads'uose“ duodu 1 žvaigždę 🌟 su viltimi, kad Laiškanešio ateities kūrybai galėsiu duoti daugiau ☺.
Nuoširdžiai manau, kad ši knyga yra puikus pavyzdys, pabrėžiantis koks svarbus ir reikalingas yra redaktorių / korektorių darbas. Pats autorius knygos pradžioje rašo, kad „šios knygos nekoregavo jokia išsimokslinusi literatūratė“ ir tiesą sakant, tai matosi 🤔. Nors autorius ginasi, kad „nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos kalbos formos kūrynije (jo, šitą žodį išspausdino su klaida, negaliu nepastebėt ironijos) vartojamos kaip autoriaus stilistinės priemonės“, bet yra dalykų, kurių net „stilistinės priemonės“ apginti negali. Tai – tingiai nepatikrintos nevartotinos svetimybės, neaiškūs vertiniai, gramatinės ir loginės klaidos, keliančios ne susižavėjimą autoriaus stilistinių priemonių galimybėmis, o jausmą, kad tokį netvarkingą tekstą pateikti skaitytojui yra elementari nepagarba. Lietuvoje turime daug talentingų redaktorių, kurie ne tik padėtų ištaisyti įvairias autoriaus kliurkas, bet ir suteiktų tekstui tvirtus, loginius pamatus, tad kodėl jų paslaugomis nepasinaudojus? 😏
Kaip žinia, Laiškanešys savo knygoje naudojo medžiagą, kurią anksčiau jau buvo publikavęs internete, bet „Dievaitėje“ logiškai pristatyti / įvesti tuos tekstus jam nepavyko. Skaitydama vietomis pradėjau galvoti – tai kur baigiasi pagrindinio veikėjo Herkaus realybė ir prasideda „Laiškai moterims“? Galbūt tuos laiškus reikėjo atskirti kitu šriftu, galbūt reikėjo tai paprasčiausiai patikslinti? Skaitant „Dievaitę“ man trūko aiškumo, dėl kurio jaučiausi kaip vidury knygos Alzheimeriu susirgusi skaitytoja 😐.
Atsakydamas į kritiką autorius dažnai mėgsta sakyti, kad skaitytojai nesuprato knygos „gylio“, „sluoksnių“ ar dar kažko. Turiu prisipažinti, kad knygų skaitymas ir radikaliai skirtingų nuomonių apie jas susidarymas tuo mane ir žavi. Kiekvienas iš mūsų į autoriaus kūrinį žiūrės pagal savo sugedimo laipsnį ir interpretuos savaip. Tai yra natūrali, neišvengiama viešai publikuoto kūrinio vertinimo dalis, kuri visada turės prieštaringų nuomonių. Suprantu, kad autoriui pikta, jog jo knyga yra kritikuojama, bet tuo pačiu siūlau jam išmokti atskirti kūrinį nuo asmeniškumų, mažiau putotis ir išklausyti tas įvairias, kritiškas nuomones, kurios padės tobulinti savo kūrinius ateityje. Nuoširdžiai tikiu, kad adekvati kritika padeda autoriams tobulėti ir nepaisant to, kokie išrankūs snobai knygų apžvalgininkai būtų, jie autoriams linki gero.
Linkiu autoriui didžiausios kūrybinės sėkmės, talentingų redaktorių ir sveikesnio požiūrio į moteris, o šiandien „Dievaitei“ „Goodreads'uose“ duodu 1 žvaigždę 🌟 su viltimi, kad Laiškanešio ateities kūrybai galėsiu duoti daugiau ☺.
December 6, 2022
Nesu knygų rašytoja ar jų išmanytoja, esu dienoraščių rašytoja, todėl man ir ši knyga patiko, nes atrodė kaip dienoraštis (klystu ar ne man p*). Ir kaip galėčiau vertinti dienoraštį mažiau negu 5? Patiko, kad buvo tokių sakinių iš dviejų žodžių, kurie sustabdyvo mane į tokią buvimo būseną, kad net mmm. Patiko ir kad knyga viena, o dėl savo rašymo kitimo atrodė, kad kokias keturias apturėjau, dėl to ir paskutinis skyrius labai savo vietoj. Patiko, nes tiesiog skaitėsi labai lengvai.
April 9, 2023
Labai panašu kaip Marquez`as ir Bukowski`s susitiko išgerti bare ir netyčia parašė bendrą knygą. Kartas nuo karto prie jų prieidavo kažkoks lepšis garbėtroška ir padiktuodavo vieną kitą sakinį ar kreipimąsi į skaitytojus ir būtinai pabrėždavo, kad jis esąs rašytojas.
Dabar apie viską smulkiau. Pirma dalis.
Popsas. Po galais, gražus popsas. Veiksmo pakankamai kad priverstu mane nekantriai žiūrėti kas kitame puslapyje. Netikėjau autoriaus iškalba ir sugebėjimais taip gražiai nupiešti pasaulį ir santykius. Dabar matau. Nustebęs. Nesigailiu kad skaičiau. Eilutės slydo skaniai. Leidžia daryti prielaidą, kad tai tiktų visiems žmonėms, mėgstantiems romanus, poeziją ar spalvingesnį kasdienio vaizdo aprašymą. Bet tai buvo draugiška, skubota ir klaidinga nuomonė. Vėliau pergalvojau, kad tai tarsi romanas, skirtas vyrams. Viskas jame vaizduojama iš vyriškos pusės ir vyriško vidaus. Jausmai rašomi atvirai, nebijant kritikos, spjūvių ir apkalbų. Gražu, drąsu, dažnai pagirtina. Tiesa, jaunatviški pykčiai ir principai kiek paerzindavo kaip meksikiečių serialo logika, bet netrukus vėl viskas susitvarkydavo. Būdavo nelabai vyrui tinkamo elgesio, bet rodos, sekantys veiksmai viską vėl išspręsdavo. Nevyriškas arba ne patiniškas fonas pirmoje dalyje, ko gero, mane trikdė labiausiai. Bet prisimenant savęs paieškas 20-25 metų amžiaus, kai energija sunaudojama ne ten kur reikia, o ten kur vėjavaikiškumas ir tikėjimas laime mane nuvesdavo. Pirmojoje dalyje humoras ir sarkazmas beveik visur pataikydavo taikliai ir aš pilnai jį suprasdavau be jokiu "reikia gerbti tą ar aną" akinių. Mėgstantiems juodą humorą, bus gerų vietų saugiai pasijuokti.
Antroji dalis turi nemalonu prieskonį - dulkinimasis. Iš vyriškos pusės pilnai suprantu kodėl taip elgiamasi, beveik jaučiu autoriaus išgyvenimą, mintis ir pilkas kančias, bet tas pats veiksmas tarsi akmenukas bate. Neina nusileisti ant "teisingos" minties ar čia pornuškė, ar čia pasididžiavimas, ar čia vyriškas laimėjimas, ar čia tiesiog atsitiktinė kūniška apeiga parašyta supistai gražiai. Nei taip nei kitaip pažiūrėti neina. Galop nutūpiau ant vienos teorijos, kuri teigia jog dulkinimasis buvo tarsi dar šis tas vedančio į prieki. Tarsi maži, malonūs dirgikliai kurie palaiko Herkaus gyvybę ir suteikia vilties atsigauti dvasiškai. Labai blogai kad situacijų aprašymai tokie pošli, bet mano nuomone tai yra tarsi vyriškas dvasinis maistas, kurį patiekus viešai beveik visas moteris suvimdo. Kas vyrui laimėjimas ir neslepiamas džiaugsmas, tas moteriai gėda ir paslaptis. Iš čia gimsta išvada kodėl daugumą skaniosios lyties atstovių ši knyga atstumia. Vadinasi autorius pataikė su saviraiška, bet nepataikė į auditoriją. Skaitančių ir romanus mėgstančių vyrų yra tikrai ne daug.
Toje pačioje dalyje autorius tiesiogiai prisipažįsta, kad medžioja merginas savo lipniu liežuviu, kuris suberia raides į lapus, tie lapai patenka į viešuma ir taip apnuodija vieną ar kitą patelę, kuriai tokių žodžių labai reikia. Automatiškai gaunasi atmetimo reakcija jei knygą skaito mergina. Jei ji prisipažins, kad patiko šis kūrinys, tai gali reikšti jog ir ji gali atsidurti ateities knygos "antrojoje dalyje". Todėl sakoma, kad nepatiko ir tolimesni bei gilesni šios knygos nagrinėjimai nesvarstomi. Manau dėl tos pačios priežasties šios knygos viešus komentarų plotus puošia neigiami atsiliepimai. Kas sugebėjo į šį kūrinį/dienoraštį pažvelgti kitaip, tas, arba tiksliau ta, atrado kur kas daugiau nei slepia viršutinės eilutės arba pirmosios iššauktos emocijos.
Trečia dalis apie ateitį po viso to išgyvenimo praėjus trims metams. Akimirksnis prie gyvenimo sankryžos kai jam vėl parašė svarbus asmuo. Toliau lyg ir nuotykis lyg ir juodraštis, netyčia patekęs į knygą, nesuprasi. Sakyčiau viskas būtų buvę gal netgi dar fainiau jei knyga būtų pradėta rašyti nuo galo ir užsibaigtu pirmos dalies suiliuzintais įvykiais.
Bendrai apie knygą.
Viršelis gražus, beveik sakyčiau tobulas, šriftas primenantis seną spausdinimo mašinėlę pasąmoningai kišantis mintis apie senovę, romantiką, rašymą. Tekstas nuskraidina sava linkme. Bet viskas susiję -rašymo stilius, braižas, nuotaika, viršelis, norėjimas perduoti žinutę ir papasakoti kiek apie save.
Aš, kaip beraštis, aptikau keletą klaidų, bet jos man akių nedraskė. Kartais net priešingai, leido perskaityti mintis taip kaip ir jas norėta pasakyti, nes įsikišusi gramatika vietomis čia vaizdą iškreiptų. Žinau, skamba keistai, bet šiais laikais kai kurie, kartoju, KAI KURIE, netaisyklingi sakiniai pasako daugiau nei tokie patys, parašyti pagal visas literatūros taisykles. Kad ir kaip būtų gaila gatvės kalba emocijų išreiškime dažnai pirmauja.
Akmuo kietas, vanduo slapias, ugnis karsta, (šis) vyras masto taip. Parašyta atvirai. Patinka arba nepatinka. Nereikėtų badyti pirštu į mažumą ir sakyti kad šitas ar anas mąsto ne taip kaip reikėtų arba kaip iš jo tikimasi. Juk gyvename tolerantiškame pasaulyje, ar visgi apsimetame? Juolab, kad rašytojas nepatyręs, neįsigyvenęs, nesusitupėjęs ir tebeieškantis savęs. Kaip jis savęs ieško, tai jau jo reikalas.
Kalbant apie autorių, girdėjau apie jį negražių dalykų. Kai kurie jo veiksmai ir pamąstymai realiame gyvenime man labai nepriimtini. Jo kūryba, tai yra ši knyga, priešingai - labai patiko. Džiaugiuosi, kad galiu skirti šiuos du dalykus. Nors knyga manęs nepakrovė, bet kažkodėl mėgavausi ją skaitydamas. Labai tikiuosi sekantis autoriaus darbas bus kiek profesionalesnis, gal tada ir uždėsiu visas 5 žvaigždutes.
Dabar apie viską smulkiau. Pirma dalis.
Popsas. Po galais, gražus popsas. Veiksmo pakankamai kad priverstu mane nekantriai žiūrėti kas kitame puslapyje. Netikėjau autoriaus iškalba ir sugebėjimais taip gražiai nupiešti pasaulį ir santykius. Dabar matau. Nustebęs. Nesigailiu kad skaičiau. Eilutės slydo skaniai. Leidžia daryti prielaidą, kad tai tiktų visiems žmonėms, mėgstantiems romanus, poeziją ar spalvingesnį kasdienio vaizdo aprašymą. Bet tai buvo draugiška, skubota ir klaidinga nuomonė. Vėliau pergalvojau, kad tai tarsi romanas, skirtas vyrams. Viskas jame vaizduojama iš vyriškos pusės ir vyriško vidaus. Jausmai rašomi atvirai, nebijant kritikos, spjūvių ir apkalbų. Gražu, drąsu, dažnai pagirtina. Tiesa, jaunatviški pykčiai ir principai kiek paerzindavo kaip meksikiečių serialo logika, bet netrukus vėl viskas susitvarkydavo. Būdavo nelabai vyrui tinkamo elgesio, bet rodos, sekantys veiksmai viską vėl išspręsdavo. Nevyriškas arba ne patiniškas fonas pirmoje dalyje, ko gero, mane trikdė labiausiai. Bet prisimenant savęs paieškas 20-25 metų amžiaus, kai energija sunaudojama ne ten kur reikia, o ten kur vėjavaikiškumas ir tikėjimas laime mane nuvesdavo. Pirmojoje dalyje humoras ir sarkazmas beveik visur pataikydavo taikliai ir aš pilnai jį suprasdavau be jokiu "reikia gerbti tą ar aną" akinių. Mėgstantiems juodą humorą, bus gerų vietų saugiai pasijuokti.
Antroji dalis turi nemalonu prieskonį - dulkinimasis. Iš vyriškos pusės pilnai suprantu kodėl taip elgiamasi, beveik jaučiu autoriaus išgyvenimą, mintis ir pilkas kančias, bet tas pats veiksmas tarsi akmenukas bate. Neina nusileisti ant "teisingos" minties ar čia pornuškė, ar čia pasididžiavimas, ar čia vyriškas laimėjimas, ar čia tiesiog atsitiktinė kūniška apeiga parašyta supistai gražiai. Nei taip nei kitaip pažiūrėti neina. Galop nutūpiau ant vienos teorijos, kuri teigia jog dulkinimasis buvo tarsi dar šis tas vedančio į prieki. Tarsi maži, malonūs dirgikliai kurie palaiko Herkaus gyvybę ir suteikia vilties atsigauti dvasiškai. Labai blogai kad situacijų aprašymai tokie pošli, bet mano nuomone tai yra tarsi vyriškas dvasinis maistas, kurį patiekus viešai beveik visas moteris suvimdo. Kas vyrui laimėjimas ir neslepiamas džiaugsmas, tas moteriai gėda ir paslaptis. Iš čia gimsta išvada kodėl daugumą skaniosios lyties atstovių ši knyga atstumia. Vadinasi autorius pataikė su saviraiška, bet nepataikė į auditoriją. Skaitančių ir romanus mėgstančių vyrų yra tikrai ne daug.
Toje pačioje dalyje autorius tiesiogiai prisipažįsta, kad medžioja merginas savo lipniu liežuviu, kuris suberia raides į lapus, tie lapai patenka į viešuma ir taip apnuodija vieną ar kitą patelę, kuriai tokių žodžių labai reikia. Automatiškai gaunasi atmetimo reakcija jei knygą skaito mergina. Jei ji prisipažins, kad patiko šis kūrinys, tai gali reikšti jog ir ji gali atsidurti ateities knygos "antrojoje dalyje". Todėl sakoma, kad nepatiko ir tolimesni bei gilesni šios knygos nagrinėjimai nesvarstomi. Manau dėl tos pačios priežasties šios knygos viešus komentarų plotus puošia neigiami atsiliepimai. Kas sugebėjo į šį kūrinį/dienoraštį pažvelgti kitaip, tas, arba tiksliau ta, atrado kur kas daugiau nei slepia viršutinės eilutės arba pirmosios iššauktos emocijos.
Trečia dalis apie ateitį po viso to išgyvenimo praėjus trims metams. Akimirksnis prie gyvenimo sankryžos kai jam vėl parašė svarbus asmuo. Toliau lyg ir nuotykis lyg ir juodraštis, netyčia patekęs į knygą, nesuprasi. Sakyčiau viskas būtų buvę gal netgi dar fainiau jei knyga būtų pradėta rašyti nuo galo ir užsibaigtu pirmos dalies suiliuzintais įvykiais.
Bendrai apie knygą.
Viršelis gražus, beveik sakyčiau tobulas, šriftas primenantis seną spausdinimo mašinėlę pasąmoningai kišantis mintis apie senovę, romantiką, rašymą. Tekstas nuskraidina sava linkme. Bet viskas susiję -rašymo stilius, braižas, nuotaika, viršelis, norėjimas perduoti žinutę ir papasakoti kiek apie save.
Aš, kaip beraštis, aptikau keletą klaidų, bet jos man akių nedraskė. Kartais net priešingai, leido perskaityti mintis taip kaip ir jas norėta pasakyti, nes įsikišusi gramatika vietomis čia vaizdą iškreiptų. Žinau, skamba keistai, bet šiais laikais kai kurie, kartoju, KAI KURIE, netaisyklingi sakiniai pasako daugiau nei tokie patys, parašyti pagal visas literatūros taisykles. Kad ir kaip būtų gaila gatvės kalba emocijų išreiškime dažnai pirmauja.
Akmuo kietas, vanduo slapias, ugnis karsta, (šis) vyras masto taip. Parašyta atvirai. Patinka arba nepatinka. Nereikėtų badyti pirštu į mažumą ir sakyti kad šitas ar anas mąsto ne taip kaip reikėtų arba kaip iš jo tikimasi. Juk gyvename tolerantiškame pasaulyje, ar visgi apsimetame? Juolab, kad rašytojas nepatyręs, neįsigyvenęs, nesusitupėjęs ir tebeieškantis savęs. Kaip jis savęs ieško, tai jau jo reikalas.
Kalbant apie autorių, girdėjau apie jį negražių dalykų. Kai kurie jo veiksmai ir pamąstymai realiame gyvenime man labai nepriimtini. Jo kūryba, tai yra ši knyga, priešingai - labai patiko. Džiaugiuosi, kad galiu skirti šiuos du dalykus. Nors knyga manęs nepakrovė, bet kažkodėl mėgavausi ją skaitydamas. Labai tikiuosi sekantis autoriaus darbas bus kiek profesionalesnis, gal tada ir uždėsiu visas 5 žvaigždutes.
Displaying 1 - 30 of 47 reviews