2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV" komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.
Šis bestselerio „Kiborgų žemė" leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa" užkulisius.
Jautru. Stipru. Tikra. Reikalinga. Skaičiau ir vidinis balsas tiesiog kimo nuo klyksmų... Norisi plaukus rautis, akis išverkti. Pikta ir skaudu dėl visų aprašomų įvykių, bet supurto kaip reikiant ir primena, kokia yra realybė. Parašyta puikiai ir rekomenduoju kiekvienam. Ypač šią dieną, kad nepamirštume ir padėtume kovojantiems!
Trečia šiemet perskaityta Dovydo Pancerovo knyga - kaip niekad aktuali, primenanti, kokie baisūs ir nežmoniški dalykai vyksta ne taip toli nuo mūsų valstybės.
Kadangi Maidano revoliucijos, Luhansko ir Donecko liaudies respublikų susidarimų 2014 m. prieš atsiverčiant knygą neprisiminiau taip gerai, kaip norėčiau - knyga buvo puiki injekcija mano atminčiai atgaminti beveik prieš 10 metų vykusius įvykius. Ir skaitant apie tai visad piršosi mintis apie įvykius, prasidėjusius 2022 vasario 24 d.
Puikiai pamenu tą dieną, atsikėlus ryte tai buvo pirmasis dalykas, kurį pamačiau atsirakinęs telefono ekraną. Pamenu ir pirmuosius žodžius, kuriuos tą rytą pasakiau Danielei - “Rusija užpuolė Ukrainą”. Ir nebūna nei dienos, kai nepagalvoju apie tai, kas ten vyksta, apie žmones, kurie aukoja savo gyvybes tam, kad atsikratytų kiekvieno orko, bandančio pasikėsinti į jos žemes, į jos laisvę. Skaudu, protu nesuvokiama, jog taip yra. Bet tvirtai tikiu, kad vieną dieną turėsiu galimybę apsilankyti Ukrainoje 💙💛 Ta diena tikrai ateis!
Nepamirškime aukoti - 1482. Parašęs šį review tai padarysiu dar kartelį. Padaryki tai ir tu.
Stipri knyga. Siužetas nevienalytis, chaotiškas, painus dėl vardų ir įvykių gausos, o bet tačiau... skaitosi itin lengvai, o juk pateikiamos temos anaiptol ne iš lengvųjų.
Siūlau visiems, kurie "priprato" prie karo "ten kažkur".
Ilgai mintyse svarsčiau kaip čia įvertinus ir pasirinkau šitaip. Nors ir knygoje nėra itin daug kažkokių tai (kaip kokiam istorijos vadovėlyje) tiksliai sudėliotų istorinių faktų, bet svarbiausias čia yra paprasto žmogaus santykis su karu. Čia atsiskleidžia visos emocijos, kuriomis gyvena Ukrainoje būnantys žmonės, čia galima karą pamatyti iš jo vidaus. Buvo labai įdomu. Buvau labai įtraukta į tą visą aprašomų įvykių sūkurį, kad, atrodo, pati vaikštau Ukrainos gatvelėse ar slepiuosi nuo apšaudymų. Pajaučiu baimę ir jaudulį. Viskas labai vaizdingai aprašyta, todėl buvo labai lengva įsijausti. Išgyvenau viską, ką tik rašytojas leido patirti. Patiko.
Knyga atsakė į klausimą, kodėl vyksta karas, kodėl vyrai nori kariauti. Ne tik Ukrainos ir rusijos kontekste. Labiau sukrėtė ne karo nusikaltimų žiaurumai (kurių būčiau nenorėjusi žinoti), bet rytinės Ukrainos nykumas, apsileidimas tiek materialine, tiek dvasine prasme. Žmogus yra sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš jo veiksmų. Stipri knyga, gal dėl to, kad suvoki, jog visi aprašyti įvykiai yra tikri ir vyksta visai čia pat, šalia. Autoriaus atvirumas apie savas problemas užtarnauja jam pagarbą.
Knyga įdomi, lengvai skaitoma. Buvo įdomu sužinoti apie įvykius Ukrainoje iš arti. Jaučiasi, kad knyga parašyta žurnalisto, nes jautiesi taip, lyg skaitytum ilgą straipsnį apie Ukrainą.
2022 metų versija visa tokia pati, tik papildytas vienas - paskutinis skyius apie kelionę į Ukrainą pargabenant karo pabėgelius į Lietuvą, bet net ir to skyriaus absoliučiai didžioji dalis informacijos, įskaitant pokalbius ir kt., buvo jau rodyta Laisvės TV dokumentikoje
Tiek pačiam autoriui, tiek skaitytojui juntami skirtingi išgyvenimai pradžioje ir gale. Kartais sunku skaityti apie '22 aprašymus, nes dažnai išgyvenimai buvo labai panašūs.
Lengvas skaitaliukas be jokios įtampos, ko norėtųsi iš karo tematikos knygų; ir su mažai nuotykių: visi nuotykiai - cigaretės ir kelionėje išgertas romas.
Manau daugeliui puikiai žinomo žurnalisto Dovydo Pancerovo kūrinys "Kiborgų žemė" tikrai nepaliks abejingų. Kūrinys parašytas dienoraščio stiliumi ir pasakoja apie žurnalisto keliones į Ukrainą nuo pat pirmųjų neramumų Maidano revoliucijos metu iki 2022 metų Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Ukrainą.
Knyga parašyta lengvu ir įtraukiančiu stiliumi, įvykiai išdėstyti chronologine tvarka ir padeda geriau susipažinti su visais skausmingais šiuolaikinės Ukrainos istorijos įvykiais, kuriuos autoriui teko stebėti ir patirti gyvai kartu su kitais iš Lietuvos, ir netik, atvykusiais žurnalistais ir karo reporteriais. Man asmeniškai patiko D. Pancerovo asmeninės įžvalgos, jų pateikimo stilius, taip pat žavėjo autoriaus drąsa dalintis su skaitytojais pačiomis intymiausiomis mintimis ir jausmais, nebijant pateikti ir prieštaraujančių išgyvenimų, kurie autorių kamavo visos kelionės metu. Knygos pradžioje ir pabaigoje aprašomos situacijos ir įvykiai labai aiškiai parodo psichologinę Pancerovo transformaciją ir kaip visa ši Ukrainą palietusi tragedija sukrėtė ir paveikė jį patį. Knygoje pateikiama nemažai interviu su Ukrainoje sutiktais savanoriais, kariais, eiliniais piliečiais ir kelionės bendražygiais.
Labiau iš techninės pusės norėčiau pridėti, kad knyga parašyta publicistiniu stiliumi su asmeniniais intarpais, tad nėra persunkta grožinei literatūrai būdinga beletristika ir keletoje vietų gali pasirodyti "sausoka", bet tai tikrai nesumenkina knygos aktualumo ir literatūrinės vertės.
Filmai karo tematika mano vieni iš mėgstamiausių, o po šios knygos supratau, kad prie mėgstamiausių prisideda ir istorinės knygos apie karą. Labai įdomiai, nemonotoniškai papasakota Dovydo istorija, kaip jis keliavo į Ukrainą rengti reportažų apie Maidaną. Vėliau, jau atnaujintoje knygos versijoje, galime paskaityti ir apie jo, bei Birutės kelionę rusams jau įsiveržus į Ukrainą. Skaičiau ir vietomis vis užsimiršdavau,kad čia yra tikra istorija, kad pagrindinis veikėjas yra gyvas asmuo ir realiai dalyvavo istorinuose įvykiuose. Taip įtraukiančiai parašyti nutikimai, susipinantys su asmeniškumais, išgyventais jausmais, mintimis grįžus. Labai palietė vieta, kur autorius pasakoja su kuo tenka susidurti jau grįžus iš karo. Kaip jaučiasi žmogus gyvenęs pastovioje įtampoje, kiekvieną dieną gaudamas adrenalino ir staigiai viso to netekęs. Labai vietoje ir labai laiku perskaitytas kūrinys.
Šių dienų kontekste, ši knyga yra kaip pradžios apžvalga. Parašyta subtiliai ir į įvykius žvelgiama autoriaus akimis ir išgyvenimais. Vienas iš labiausiai įstrigusių idėjų, kurios liko perskaičius knygą: kare yra visko, įvairių spalvų. Taip pat ši knyga puikiai atskleidžia karo ilgalaikius padarinius ir kodėl karas gali tapti narkotiku vieniems ir atgimimu kitiems.
“Fotkės iš karo lauko” (Vytautas Landsbergis) - puikiai apibūdina knygą. Aiškiai sudėliota 2014-aisiais vykusi pilnos invazijos priešistorė su keletu papildymų iš 2022.
Geras paties autoriaus įgarsinimas. Pirmos dalies balso dramatiškumas kontrastuoja antros dalies šaltumui. Gal tai parodo ir paties autoriaus kelionių tikslus bei brandą 2014 ir 2022?..
Norėciau sakyti, “priešnuodis vatnikizmui”, bet greičiausiai ir tai nepralaužtų. Nors - netoli to.
Galima sakyti, kad šią knygą skaičiau kelis metus. Pirmas kartas buvo iškart išleidus šią knygą, o dabar skaičiau papildytą versiją. Knygų apie Ukrainos karą yra daug, bet tuo pačiu per mažai. Ši knyga unikali tuo, kad aprašomi autoriaus įspūdžiai ir asmeninės patirtys. Tai padeda į vykstantį karą pažvelgti iš labai arti.
Vietomis užkliuvo kai kurie išsireiškimai, kurie nustebino "pvz., apie prisirpusias krūtis", nemanau, kad taktiška komentuoti moters išvaizdą. Šitas be galo nustebino, to iš autoriaus nesitikėjau, bet kam nepasitaiko :) O bendrai perskaičiau per dieną, labai patiko, praplėtė akiratį apie karą Ukrainoje.
Knyga parašyta beveik dienoraščio forma. Tai svarbi knyga, joje aprašoma kaip viskas prasidėjo dar 2014 metais. Karas jauno žurnalisto akimis. Supranti, kaip daugelį tų žmonių negrįžtamai sužalojo šis karas. Šis knygos leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje aprašoma kaip 2022 metais žurnalistai vyko į Ukrainą filmuoti dokumentinio filmo "Kyjivo trasa". Rekomenduoju ir šį filmą, sukrečiantis.
Knyga palietė sielą. Tik dar paaštrino supratimą apie karo beprasmybę ir Ukrainos žmonių stiprybę. Knygoje begalė detalių, žmonių portretų, iš kurių susideda Ukrainos taitos mozaika - nuo išdavikų iki didvyrių…
Tikrai įdomūs pasakojimai, tik stilius labai erzinantis. Man regis, būtų daug geriau susiskaitę, jei Dovydas būtų rašęs, kaip žurnalistas ir nebandytų prisiminimų pritempti prie romano stilistikos.
Perklausyta dar viena, Dovydo Pancerovo knyga. Prisimenu tuo metu, dar gyvenau Vilniuje, su kambarioke, kai prie pusryčių stalo ji man pasakė apie prasidėjusius neramumus Ukrainoje. Atrodo praėjo tiek metų, bet tuo pačiu ir visai neseniai. Knygą perklausiau tikrai greitai. Taip įtraukė, kad norėjosi klausytis ir klausytis. Buvo labai įdomu į viską pažvelgti iš arti. Patiko, kad autorius nesigėdindamas atskleidžia savo baimės, silpnybes, abejones. Toks atvirumas dar labiau žavi tokiame nemaloniam knygos kontekste.