Kūrinyje METAI talentingai nupieštas epinis XVII a. vidurio Rytų Prūsijos lietuvių baudžiauninkų gyvenimo vaizdas. Keturi metų laikai – amžinas gyvenimo ratas, kuris sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to – ruduo ir pagaliau žiema, o paskui viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta.
K. Donelaičio METAI – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Atskleidžiami žmogaus santykiai su gamta, su Dievu, parodomi tarpusavio santykiai; pavaizduojama buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę ir tautiškumą.
Kristijonas Donelaitis (January 1, 1714, Lasdinehlen near Gumbinnen, East Prussia – February 18, 1780 Tollmingkehmen, East Prussia; Latin: Christian Donalitius) was a Lithuanian Lutheran pastor and poet. He lived and worked in Lithuania Minor, a territory in the Kingdom of Prussia, that had a sizable minority of ethnic Lithuanians. He wrote the first classic Lithuanian language poem, The Seasons (Lithuanian: Metai), which became one of the principal works of Lithuanian poetry. The poem, a classic work of Lithuanian literature, depicts everyday life of Lithuanian peasants, their struggle with serfdom, and the annual cycle of life.
Turbūt nėra kitos tokios knygos, kuri įkūnitų viską ko aš taip nemėgstu lietuvių literatūroje. Provincialumas, primityvumas, klišės... Verčia prisiminti iš kur mes visi atėjome. Nuo to nepabėgsi. Bet 'Metuose' neradau nieko, kas būtų aktualu šiuolaikiniam žmogui. Ta agrarinė pasaulėvoka apie kurią mokoma kelis metus tiesiog per gerklę lenda. Dievobaimingi, primityvūs lietuviai besivartantys purve... Tiesiog fantastika... Man kartais net baisu pasidaro, negi čia tikrai tautos bruožas? Amžinai verkšlenti, nematyti toliau savo kiemo tvoros ir žavėtis viskuo kas primityvu ir netašyta? Prieš daugiau nei du tūkstantmečius Sokratas rašė apie bendražmogiškas problemas, kurios aktualios iki šiol. Prieš kelis šimtmečius Donelaitis surimavo lietuvišką 'epą' apie bulviakasį, ir jau kelintai lietuvių kartai bandoma įteikti, kad tai yra kažkas ypatingo.... Duočiau nulį balų, jei būtų skalėje.
įžanga: "– Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate? – Mirusius. Nors ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis."
dėstymas: "– Turit rūpesčių dėl Donelaičio? – šyptelėjo nepažįstamasis. – O jūs ne? – čia Dalbai trūko kantrybė. – Jums tas mūsų tautinis epas nekelia jokios, nė mažiausios problemos? Šita murmelė atbukusiam girnų arkliui, besisukančiam keturių metų laikų ratu? Šito sušikto juodaskvernio batvinių Homero Iliada žemės ūkio vergams? Šita Odisėja daržovėms, pūvančioms nesibaigiančiam sezoniniam cikle? Su savo nuostabia, tiesiog herojiška paradigma „tarnauk savo ponui, šiukštu nebandyk nieko nauja, neik į miestą, nesikeisk“? Su mantra hegzametru , „esi menkas, esi menkas, esi menkas“, „esam griešni siratos, biedni nabagėliai“, nieko daugiau? Ir su receptu visiems gyvenimo atvejams: „kantriai palūkėkim“? Su savo puikiuoju epilogu, su savo motto, savo finaline ištarme „Vargsim“?! Koks tautos epas, toks ir jos gyvenimas, dievaži, tą suknistą donelaitišką „Vargsim“ retikrų spausdinti ant visų litų banknotų, kaip „In God We Trust“ ant dolerių! Nacionalinis devizas, paradigma, gaji jau šimtmetį! Vargo entuziastai, profesoriai ir virtuozai, galėtume vesti seminarus tarptautinei auditorijai – mokyti pasaulį, kaip profesionaliai vargti ir kantriai laukti savo gale nieko nedarant, vien tik „kantriai trūsinėjant ant laukų“! Po galais, norėčiau pamatyti tą tipą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvilko į dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinėms tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų programas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas! Nabgėlio sindromą, kantrų pasyvumą nuo mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šūdas!"
Kiekvienai knygai savas laikas. "Metai" tikrai ne vaikams ir net ne jaunimui. Štai kodėl tiek daug vertinant duota po vieną ar dvi žvaigždutes. Nekokie atsiminimai su šia knyga iš saulėtos vaikystės.
updaaaateeee skaiciau antra karta ir dekoju savo mokytojai uz kiekvienos eilutes paaiskinima nes tikrai issami knyga bet savarankiskai skaityt neimanoma (pakeliu ivertinima nuo 1 iki 3 zvaigzduciu hell yeah)
Lietuviškoji Iliada ir Odisėja, manykim, Bet buvo taip neįdomu, kad skaičiau ilgiau, Negu, kad pati knyga vadinasi. Prisimenu tik tiek, kad pavasarį Gamta gražiai budo, Tiek realybėj, tiek Donelaičio posmuose. Paskui darbas, darbas, darbas, Balius, vaišės, muštynės, dar baliaus. Išsivadinam vieni kitus debilais, bet prie stalo visko būna. Skanūs lašiniai. Atėjo žiema, šalta nūū, bet gerai, Kad pečius yra, tik ėst nebeturim. Tai niekis, galim nusišaut ir pasikept varnų, Bet šaut duosim didžiausiam kaimo Durneliui, ir, pofik, kad pusę kaimo padegs. O varnas kepėm, nes esam biedni, o biedni Esam ne dėl to, Kad ūkininkai baudžiavninkai, bet kad Rudenį visas dešras ir lašinius Per balių suputom. Tik apie tai nekalbėsim, Nes iš tiesų, biednumas - Dievulio duotas. Taip ir kalam iš kartos į kartą.
Keturios metų dalys tep dūšią šokti vadino. Šnektos gausumai kaip spalvota sermėga apklojo bei glūpu drimeliu paliko. Tikras dyvas! ♡
Klausiau ir išties stebėjausi kaip mane keturi metų laikai sužavėjo. Koks nuostabus istorinis ir kultūrinis kontekstas, kokia gamtos tematika ir svarba, kokie personažai ir veikėjai!
Tikrai su malonumu klausiau ir veide šypsenas sėjau.
Gali patikti, gali nelabai patikti, bet perskaityti "Metus" verta – pabuvoti prie mūsų literatūros ištakų. Nesibodėjo mokykloje, patiko ir kai dar kartą perskaičiau po keliasdešimties metų.
> Sunku suprasti, kas parašyta ir vyksta; > Sunku skaityti (galbūt geriau būtų klausyti?) > Kol prieš 2 tūkst. metų graikų filosofai kalbėjo apie žmogaus būties esmę, prieš 200 metų Donelaitis kalbėjo apie šiknos krapštymą pagaliu. Primena "Domino" teatrą; > Aukštinamas taikus darbas, vergavimas ponui.
Pasiėmusi šią knygą į rankas, pagalvojau - "o, lietuvių klasika, turbūt iš tiesų daug ko verta knyga!". Buvau išties pasiruošusi ir nusiteikusi labai teigiamai, beje, kiek prisimenu, tai viena pirmųjų mano skaitomų eiliuotų lietuviškų knygų. Ir žinot ką? Ogi mano lūkesčiai nuėjo niekais. Taip, sutinku, kiekvienas jaunesnio amžiaus Lietuvos pilietis bene privalo šitai perskaityti, taip, tai atspindi baudžiauninkų (įrašyta į šalies istoriją) papročius bei kasdienį gyvenimą. Tačiau, rašoma buvo nesuprantamai, nebuvo rišlaus siužeto, prošvaistės nemačiau, lietuviai (kaip visada) be paliovos skundėsi, atrodo ir Dievu tikintys žmonės ir vedybas vaikų rengia, tačiau kažkas vis tiek ne taip, nes visi vargšai, nes užsienyje kitaip, nes... Ir taip Donelaitis surado begales, kartoju - begales priežasčių verkšlenti. Na, nusibodo. Maža to, kad neįdomu, o dar ir turi stengtis įsijausti ir suprasti Tau visai neaktualų ir Tavęs nedominantį veikalą. Galbūt yra ir įdomesnių knygų apie tą metą, sutinku, bet ne šis. Nei ką nenaudėlis Dočys nuveikė, nei Pričkaus pamokslai mano dėmesio rato nepasiekė. So, 1/5 (gaila, kad nėra 0).
kaip apmaudu pagalvoti, kad kitos šalys gali pasigirti pirmaisiais grožinės literatūros paminklais, kaip Iliada ir Odisėja, o mes turime “Metus”. :DDDDD puikus Lietuvos atsilikimo nuo kitų valstybių to meto literatūros įamžinimas - kas apie dvilypę žmogaus prigimtį, egzistencinius klausimus mąsto, o kas - apie mėšlynus ir purvą rašo. bet juokinga pagalvoti, kad prievartinis bei skausmingas “Metų” skaitymas yra universali patirtis, vienijanti lietuvių kartas, na kaip pvz. vaikystės trauma perskaičius “Kliudžiau”.
perskaičiau, užmigau keletą kartų, keletą kartų praverčiau po porą puslapių, o mano meilė literatūrai patyrė visišką šoką, tad nuoširdžiai linkiu sėkmės ateities skaitytojams <3
Kind of worse than "Nad Niemnem" and kind of not. This book didn't really give me any emotions, I was more like confused for the whole time. Maybe that is important to Lithuanian literature, but if you don't have to read it (and not necessarilly want to read it) then don't. You will not miss much.
I liked the ideas overall - the deliberation of what is a positive figure and what is a negative one. However, to a modern person the ideas may seem a little out-dated.
Nelabai ko vertas veikalas ne istorikams. Knygoje kažkiek atskelidžiama tuometinė pasaulėžiūra - moterų ir vyrų rolės, moralės samprata (daugiausia suprantama per religingumą), luomų sistema. Taip pat atskleižiama truputi kaimiško gyvenimo būdo ir žemdirbystės aktualijos. Kaip įsimintiniausias skirtumas nuo šiandienos man įstrigo tai, kad plėšrus žvėris yra vertinamas taip pat, kaip nusikaltėlis žmogus, o darbinis naminis gyvulys - kaip pareigingas darbininkas. Ši personifikacija ir kiti keisti šiandieniniam žmogui dalykai įstringa todėl, kad knygos autorius, ir, tikriausiai, daugelis to meto žmonių, šiais teiginiais tikėjo kaip faktais.
Bet tuo knygos vertybės, mano akimis, baigiasi. Tekstas atrodo suveltas, nėra aiškios istorijos. Knygos trečioje, ketvirtoje dalyje prasideda dialogai tarp kaimo žmonių, jie taip pat buitiški, kalba apie nežymius įvykius, kasdienius faktus, tekstas šiose vietose dažnai nukrypsta. Kai užsimenama apie augalo auginimą, Donelaitis nusprendžia detaliai aprašyti kada reikia šį augalą sėti, kaip auginti ir kada nuimti derlių, kalbant apie moters veiksmus nukrypstama apie jos kasdienius darbus, pareigas. Teksto pagrindinė bėda - jis atrodo be tikslo ar krypties. Jo vienintelė prasmė - parodyti tuometinį gyvenima. Bet jis nėra nei detaliai išdėstytas ir aprašytas kaip istoriniame dokumente, ar įdomiai ir patraukliai pateiktas, kaip grožiniame kūrinyje, todėl jo skaitymasis yra tiesiog skausmingas.
Tekstas yra vertingas ta prasme, kad galime sužinoti apie gyvenimą senovėje iš pirminio šaltinio, bet jo struktūra ar pateiktis visiškai nesudomina skaitytojo. Norint geriau ir aiškiau suprasti istorinius įvykius patarčiau skaityti istoriko tekstą, kuris iš tekstų kaip šie sukuria skaitomą raštą.
Well, I tackled one of the cornerstones of Lithuanian literature. Can't lie, overall, it was almost impossible to read - even THIS edition, with tweaked content dumbed-down for the modern reader.
It's like pages upon pages of rambling about nature, country life, slaves (or "serfs", to be politically correct) serving their lord with sprinkled-in silliness of rowdy, drunken debauchery.
I will be honest though: some readable (legible) short parts of this monstrosity actually spoke to the remnants of žemaitis blood running through my veins. Hell, I spent my childhood/teen springs and summers in Kretinga helping my Gramps cut down trees, chopping firewood, mastering the intricacies of the entire potato production algorithm, etc. Some fond flashbacks that this poem loosened...
Other than that, I'm sorry to say, mind-numbing gibberish.