EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys

by Aldona Ruseckaitė

Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino laikas tolsta, bet jo asmenybė ir prieštaringa biografija nepaliauja dominti ir kelti nuostabos. Šios knygos autorė žvelgia į klasiko gyvenimą – nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis.

Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Čia atskleidžiamas ypatingas Vinco ir jo sesers Magdalenos – taip pat poetės – ryšys: Vincas jaunėlę leido į mokslus, su ja dalijosi kūrybiniais sumanymais, buitimi, ilgėjosi jos, pasitraukusios į tolimąją Australiją. Komplikuoti santykiai poetą siejo su studente Emilija, po devynerių bendravimo metų tapusia jo žmona, ir į sudėtingus trisdešimt dvejus Mykolaičių santuokos metus įsiterpusia kita profesoriaus studente – Irena, kuri įkvėpė brandų poetą gražiausiems poezijos posmams ir teikė stiprybės sunkiausiomis valandomis.

Šios knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų vardų raidžių – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos.

„EMMI“ – penktasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Autorė remiasi archyvine medžiaga, ją nuosekliai ir atidžiai tyrinėja, romane nemažai panaudota ir niekur neskelbtų faktų, kurie kartu su literatūrine išmone dar labiau priartina prie sudėtingos iškilaus klasiko asmenybės.

248 pages, Hardcover

First published January 1, 2022

Reviews

[Kristina Dauksiene · Rating 4 out of 5]

Visas Putino gyvenimas persisunkęs liūdesiu, nostalgija, santūrumu, jautrumu, uždarumu, vienatve, sprendimais, kurie įtakojo aplink esančių žmonių likimus. Žmogus visuomet stovintis pasirinkimo kryžkėlėj. Visgi pasirinkimai žmogaus, turinčio stuburą 🖋️..mano gyvenimas, aš jį ginu..
Man jis- liūdno veido riteris, visuose jo gyvenimo etapuose pulsuoja liūdesys..tėvų neįgyvendinti lūkesčiai, profesiniai pasirinkimai, vedybos- Palangos vasarojimo scena ir Liucijos nuotaikos🖋️Iš jų visų tuomet vienintelė atvirai laiminga!..karo šešėlis, prisitaikymai prie valdžios, jaunos studentės pėdsakai jo gyvenime ir eilėraščiuose...

Bet o tačiau..pabūsiu burnojančia bobike...toks siutas ima dėl to meto požiūrio ir veiksmo!!! Jei jau tu poetas, rašytojas, tai tau viskas leistina?Jei žmona nesilygiuoja į tave, nėra pilnavertė pašnekovė, tuomet galima turėti mūzą, mylėti kitą moterį, ir visa tai pateisinama visuomenės (rašytojų, intelektualų!!)ir pačio Putino akyse???!!! O žmona, atidavusi visą save, išlaikiusi jų gyvenimo visus penkis kampus, palaikiusi Putino sveikatą, yra nurašoma, nes ji mat nesuteikia Putino skrydžiui sparnų! Ir ne-neįvyksta skyrybos, nes ką visuomenė pasakys, ir tempiasi toliau tokia neskani dviveidiška gyvenimo šliūžė...

[Vygandas Ostrauskis · Rating 5 out of 5]

4,5/5

Apie gerą knygą užtektų parašyti, kad tai gera knyga. Taip! – kad perskaičiau tikrai gerą knygą, teigiu drąsiai. Ar sužinojau, ką nors ypatingai naujo ar svarbaus apie didį rašytoją? – turbūt ne, nes esu neblogai susipažinęs su jo poezija, o romaną „Altorių šešėly“ seniai vertinu kaip vieną įdomiausių lietuviškos prozos kūrinių, pripažįstu autorių psichologinio realizmo pradininku mūsų literatūroje. Niekam nebe paslaptis ir jo gyvenimo keliai bei kryžkelės, skaudūs ir sudėtingi likimo išbandymai. Ir vis dėlto A. Ruseckaitė sugebėjo savo knygą parašyti taip, kad ji būtų įdomi, įtaigi, įtraukianti į malonų skaitymą ir – man visai netikėtai – atskleidžianti naujų poeto-prozininko-filosofo, o svarbiausia – kenčiančio žmogaus – būties spalvų. Prisipažinsiu, kad perskaitęs šį romaną (reikia pabrėžti, kad tai būtent romanas, o ne monografija ar beletrizuota biografija) vėl paėmiau Rašytojo viso gyvenimo lyrikos rinktinę ir naujai suvokiau ne tik atskirus eilėraščius, bet ir tam tikrų jo gyvenimo periodų poeziją (kodėl aidėjo pesimizmo himnai, kodėl prasiverždavo džiugesys, kodėl jo poezijoje tiek daug muzikos).
Svarbi išvada, kuri nors ir anksčiau žinota, bet perskaičius šią knygą susikristalizavo naujai: negalima reguliuoti kito žmogaus gyvenimo – kiekvienas šiame pasaulyje turime savo paskirtį ir tik Kūrėjui žinoma, kokia ji. Net su pačiomis geriausiomis, nuoširdžiausiomis ir meilės kupinomis intencijomis negalima stumti žmogaus (netgi labai jauno) į kelią, kuris artimiesiems atrodo geriausias, teisingiausias, naudingiausias – žmogaus geriausiai žino pats, ko trokšta, ir įgyvendindamas savo svajones gali įveikti didžiausias kliūtis. Jokiu būdu tai ne kaltinimas Rašytojo tėvams, kad šešiolikmetį gimnazistą išsiuntė į kunigų seminariją, kad vėliau nesugebėjo įvertinti jo pasiekimų (jiems profesoriaus titulas rodėsi kur kas menkesnis už parapijos kunigo, tuo labiau - klebono) – buvo toks metas, tokios aplinkybės, toks milžiniškas intelektualinis skirtumas tarp šeimos narių ir jaunojo poeto, filosofo, mokslininko...
Sunkioje dvasinėje kovoje susiformavo daugialypė, sudėtinga ir prieštaringa asmenybė, trokštanti laimės (kaip ir visi), bet taip jos ir neradusi. Rami, santūri ir – netikėtai – mėgstanti stichiją (audras, liūtis, pūgas, žaibus) asmenybė. Gamta Rašytojui buvo gyva, su ja buvo lengviau bendrauti negu su žmonėmis. Buvau ir anksčiau skaitęs, kad Rašytojas nebuvo geras oratorius, bet knygoje įtikinamai atskleistas jo nenoras dėstytojauti, tiesiog kančia paskaitose ir po jų. Būna ir taip – ne kiekvienas mokslininkas, net akademikas gali būti geru profesoriumi...
Daugelis literatūrologų pažymi, kad V. Mykolaitis-Putinas tikriausias, atviriausias savo poezijoje, gal ir laimingiausias buvo ją kurdamas, bet nėra lengva ją skaityti, suvokti potekstes, daugybę metaforų – taip kaip nelengva buvo ir visuomenei pripažinti jį tokiu, kokiu dalinai (įvertinus prigimtinius dalykus) pati padarė... Akmenėlis ir dvasininkijai – ekskomunika (atskyrimas nuo Bažnyčios) buvo panaikinta tik 1966 metais, likus metams iki mirties. Tiesa, mišiose lankytis nebuvo draudžiama ir Rašytojas tai darydavo – juk ateistu netapo.
Rašytojo prisipažinimas gyvenimo saulėlydyje:

Aš meilės ir džiaugsmo ilgėjaus,
Į laisvę kaip paukštis veržiausi,
Bet greitai į akmenio sieną
Sudužo troškimai drąsiausi.
Mylėjau be džiaugsmo, kenčiau be paguodos
Ir kūriau maištingas svajas, –
Ir laukiau kol žvakės liepsnelė
Be garso užges.

Nieko nuostabaus, kad šioje knygoje Rašytojas užgožė savo moteris (juk romanas ne apie jį, o apie keturias jo moteris: mamą, seserį, žmoną, mūzą), bet turbūt kitaip ir negalėjo būti, kai rašoma apie tokią iškilią asmenybę, bet vis dėlto tai romano trūkumas (moterų gyvenimų, autorės „įlindimo“ į jų psichologiją man pritrūko, nes romano žanras tokias galimybes suteikia).
Ne tiek jau daug knygoje parašyta apie Mūzą – Ireną Kostkevičiūtę, kuri buvo ne tik mūza – įkvėpėja įprasta šio žodžio prasme: ji buvo ne tik garbinama, bet ir garbintoja, ji buvo ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir kritikė, pagalbininkė, ir svarbiausia – tai buvo abipusė meilė (besitęsusi ir po mirties) kas nedažnai nutinka tarp Rašytojo ir jo mūzos.
Kodėl drįstu rašyti „ir po mirties“? – todėl, kad autorė į romaną įdeda intarpus, kur pasakoja pats Rašytojas. O dėl Irenos jausmų ilgaamžiškumo, abejonių nelieka – visas jos gyvenimas po Rašytojo mirties buvo skirtas jo kūrybos įamžinimui.

Visos A. Ruseckaitės knygos apie mūsų žymiausius rašytojus geros, bet šią („EMMI“) dedu prie geriausios, parašytos apie Maironį („Šešėlis. JMM“).

[Viktorija| Laisvalaikis su knyga · Rating 5 out of 5]

Šiemet "Vilniaus Moterų Knygų Klubas" narės mėnesio knygas renka balsavimo būdu iš visų pasiūlytų kūrinių, kurie turi atitikti tam tikras temas. Balandis pas mus buvo skirtas biografijoms, o visai netikėta buvo išrinktos net dvi (surinko vienodą balsų kiekį): "Frida. Fridos Kahlo biografija" (Hayden Herrera) ir "EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys" (Aldona Ruseckaitė).

Jei būčiau skaičiusi viską, kas buvo privalomos perskaityti literatūros sąrašuose (mokykloje), greičiausiai būtų atkritęs noras skaityti ir dabar knygos nebūtų jokiu hobiu. Bet išimčių buvau padariusi visai nedaug - viena iš jų "Altorių šešėlis" (autorius Vincas Mykolaitis-Putinas). Taip, skaitėsi iš pat pradžių lėtai, bet kuo toliau - tuo labiau įsitraukiau - Liudas Vasaris jaunas kunigas, kurio aprašomas gyvenimas, vidiniai konfliktai, jausmai... Skaitėsi taip iš lėto (perskaičiau per mėnesį), bet pačiai tai vienas iš geriausių perskaitytų kūrinių.

Tikrai apsidžiaugiau, kad "EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys " buvo išrinktos klubo narių. Vis ieškojau kur pigiau įsigyti ir likus savaitei iki narių susitikimo pradėjau skaityti. Pirmas skyrius buvo nuobodokas, nepatiko, iš pat pradžių, autorės rašymo stilius. Bet kuo toliau - įsitraukiau, norėjau vis daugiau sužinoti apie rašytoją, jo gyvenimą ir pasirinkimus, jausmus... Nebuvo pas autorių liūdnas gyvenimas, bet šalia jo būti ir nevisada buvo lengva, o ir kaip žmogus liko pačios nesuprastas: vis abejojo, atrodo, vedė pačią pirmąją moterį, kuri vis traukė prie savęs...

Vien už tai, kiek autorė Aldona įdėjo darbo ir laiko šiam kūriniui - skiriu didžiausią balą.

[Judita Eicher-Lorka · Rating 3 out of 5]

Ruseckaitė man jau pažįstama autorė, kadangi skaičiau jos knygą apie Vytautą Mačernį. O Putino „Altorių šešėly“ skaičiau dar mokykloje ir buvau vienas iš tų žmonių, kuriems kūrinys labai patiko. Panašu, kad šis veikalas turi daug heiterių. Vyras buvo kone pasiruošęs su manimi skirtis vien dėlto, kad teigiamai atsiliepiau apie šį romaną. Visa laimė, mus vienija panieka „Baltąjai drobulei“, tad santuoka išgelbėta. Ach… turiu minčių šią Škėmos knygą iš naujo perskaityti, nes suaugus tokia literatūra gali nušvisti kitaip. Nežinau kaip čia bus, reiks slėpti, jei patiks, ir gyventi dvigubą gyvenimą, kaip Putinui.

Ramiai nukrypau nuo pačios autorės, bet prisipažinsiu, kad ir kaip mėgstu Mačernį (perku jo poezijos knygas kaskart išėjus kitam leidimui), Ruseckaitės knyga neužsiliko namuose. Taigi, nebuvo iš tų, kurias norėtųsi skaityti antrą kartą. Daug yra knygų šioje kategorijoje. Tarp jų ir „EMMI“. Bet klausimas, ar verta skaityti pirmą kartą?

- Apie ką

Putiną, žinoma. Tiek savo, tiek keletos artimų moterų akimis: mama, sesuo, žmona ir mūza (meilužė?). Pamatome (nors gal jau visa Lietuva tai žino), kad Mykolaičio tėvai labai norėjo savo pirmagimį išleisti į kunigystę ir jis pakluso tėvų valiai. Stojo be didelio užsidegimo ir ten plačiau susipažino su literatūra bei pradėjo rašyti poeziją. Gerai pagalvojus, kunigai tuo metu buvo belenkaip įdomūs žmonės: kūrė Lietuvos literatūrą, atradinėjo lietuvišką žodį poezijoje, buvo aktyvūs visuomenės veikėjai ir labai stipriai prisidėjo prie mūsų šalies kūrimo. Įdomiausias jų man pasirodė Vaižgantas. Eikit, fantastiškas kietakaktis vyrukas. Būtinai reikės jo „Pragiedrulius“ perskaityti. Beje, čia ne lyrinis nukrypimas, jis knygoje minimas.

V. Mykolaitis taip pat buvo svarbus tuometinis veikėjas, aktyviai kūrė bei dėstė. Viena studentė, kantriu dėmesiu ir pavergė vyro širdį. Jos po to, deja, nelaukia rožėmis klotas gyvenimas, bet nepradėsiu viso turinio atskleidinėti, o tai nebus prasmės skaityti pačią knygą.

Čia pažįstame suvalkietišką uždaro ir užsispyrusio Putino charakterį. Pajuntame sesers begalinę meilę ir pagarbą broliui, skaudžiai patiriame motinos nusivylimą dėl nutrauktos kunigystės ir linkime mūzai Irenai sėkmės kovojant už Mykolaičio literatūrinį palikimą. Žmonai… na, nepamėgau jos, bet moteris gavo, ko norėjo.

- Įspūdžiai

Po Tapino „Vilko valandos“ visgi įvertinau Ruseckaitės literatūrinę kalbą. Pernelyg giliai į moterų gyvenimą ji nesiskverbė, Putinas centre, tačiau pasigedau mamos. Mažoka dėmesio jos gyvenimui. Galbūt informacijos nebuvo daug, nebuvo įžymi moteris, tiesiog kaimo žmogus.

Patiko Vinco ir sesers santykiai. Tegu jie ir nebuvo labai atviri vienas su kitu, tačiau meilė ir rūpestis labai juntami.

Atrodo, nemažai sužinojau apie V. Mykolaičio, bet taip pat jaučiuosi jo nepažinusi. Gal dėl to, kad buvo uždaras, mažai dalindavosi savo išgyvenimais, tad ir artimų moterų akyse lieka pilnai neatsiskleidęs. Matyt, jį pažinti per kūrybą reikia. Ta proga, įmetu labai mėgstamą Kernagio „Margi sakalai“ – Putino eilėraštį taip puikiai sudainuotą. Vis tiek, jo akustinis albumas yra pats geriausias.

Daina
https://www.youtube.com/watch?v=wtEyH...

3 iš 5

Citatos

„Kai dar studijuodamas Vincas laiške Vaižgantui pasiguodė nenorįs būti kunigu, valkioti sutanos, tačiau viską mesti neturįs jėgų – kaip gyvenimas stums, taip ir eisiu, klasikas net pyktelėjo, jį išbarė – bent apsimest norėčiau, jog mes gyvenimą stumiame, kad nereikia pasiduoti, kitaip neteksim energijos.“

„Tačiau kuklusis, orusis Mykolaitis laikėsi tvirtai, ši draugystė jam buvo svarbi ir reikalinga, jis nepaisė nei apkalbų, nei žmonos priekaištų. Ir vėl čia kietas suvalkietiškas stuburas – mano gyvenimas, aš jį ginu!“

„Vis daugiau ir giliau bendraudama, jaunoji mūza suvokė, kad tas vilko plaukas esąs jo asmenybė sudėtingumas, subtilumas, jos svoris, kuris įpareigodavo, savotiškai apsunkindavo kiekvieną su juo susiliečiantį asmenį. Jo aplinkoje negalėjo būti banalumo, paviršutiniškumo, gražbyliavimo, tuščių plepalų, jį erzindavo poza ir vaidyba. Kiekvienas, kuris bendraudavo su Mykolaičiu, turėjo pasitempti, kratytis trafareto, pakilti nuo kasdienybės laiptelio, sutelkti visas dvasios išgales.“

[knygugriauzike_gabriele · Rating 5 out of 5]

Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimas tolsta nuo mūsų, šiuolaikinės kartos, bet jo biografija, apipinta įvairiais prieštaravimais, vis dar kelia susidomėjimą šia XX a. asmenybe. Knygos autorė romane į klasiko gyvenimo perspektyvą jautriai žvelgia per santykį su keturiomis moterimis - mama Magdalena, seserimi Magdalena (Magdute), žmona Emilija ir mūza Irena.

Ne taip lengva būtų surasti žmogų, kuris be trūkumų išmanytų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo etiudus, laikotarpius, nuosmukius ir pakilimus, sėkmes ir nesėkmes, kuris mokėtų visa tai aptarti ne paviršutiniškai, o su giliomis ir pagrįstomis įžvalgomis. Norint tai padaryti, reikia ir domėtis, ir nagrinėti, ir analizuoti, ir galų gale - išmanyti, kaip visa tai įgyvendinti. Tokiam darbui privalu paskirti ne tik daug laiko, įdirbio, bet ir savo širdies, nuoširdaus atsidavimo - dalykų, kuriuos šio romano rašymui ir atidavė A. Ruseckaitė, jau ne vienos lietuvių rašytojo biografijos, pateiktos romano formatu, autorė. Paprasčiau būtų surasti tą, kuris žinotų, kas yra Vincas Mykolaitis-Putinas, ar tą, kuris galėtų pasakyti nors kelis, kad ir primityvius, teiginius apie jį. Įžymųjį ir įvairių nuomonių sulaukusį autoriaus intelektualinį romaną „Altorių šešėly“ skaitė bemaž kiekvienas, jau baigęs ar vis dar besimokantis mokykloje, asmuo - tai privalomosios literatūros kūrinys.

Negaliu savęs vadinti ta skaitytoja, kuri savo noru itin domisi privalomosios literatūros kūrinių autorių gyvenimais ar biografijomis. Žinau tiek, kiek man pravartu žinoti. Vis dėlto nepaprastai susižavėjusi romanu „Altorių šešėly“ ir išvydusi, kad po rašytojo (o ne Liudo Vasario, su kuriuo Mykolaitis gretinamas) asmeninį gyvenimą bei santykį su keturiomis moterimis taip pat bus galima sklęsti knygos puslapiais - negalėjau šios progos praleisti. Dabar tai galiu laikyti vienu geriausiu iš priimtų sprendimų, susijusių su knygomis ir literatūrine patirtimi. Romanas sudomino, įtraukė, suteikė naujų žinių, net, sakyčiau, įkvėpimo ir parodė tą rašytojo asmenybės pusę, kurios iki šiol nė nemaniau esant, o sklandus tekstas skatino žavėtis A. Ruseckaitės gebėjimu rašyti įdomius ir informatyvius pasakojimus.

Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimas, aprašytas šiame romane, mane ir nustebino, ir sužavėjo, ir sukrėtė, o neretai ir kėlė klausimų ar dvejonių lavinas. Kai geriau pagalvoji, kiek daug šiam lietuvių literatūros klasikui per gyvenimą teko patirti (prievartinis kunigystės kelias, sunkus kilimas norimos karjeros laiptais, du pasauliniai karai, aplinkinių skepticizmas bei panieka, atstumtis, ligos ir kt.), aplanko dvejopi jausmai. Viena vertus, kai kurie jo veiksmai kartkartėmis atrodo nepriimtini, nedovanotini ar savanaudiški. Kita vertus, jis niekada nesistengė būti tuo, kuo iš tiesų nebuvo, tad ar galima teisti žmogų už visapusišką savasties puoselėjimą, ar verčiau derėtų pamėginti jį suprasti? Žinoma, tai padaryti pavyktų tikrai ne kiekvienam, kadangi kūrybinę sielą pažinti nėra paprasta, o gal net neįmanoma. Tam yra viena paprasta priežastis - kiekvienas matome viską iš savo pozicijos, bet nei vienas nebuvome jo gyvenimo rogėse, nestojome į akistatą su tuo, ką be baimės sutiko jis, įrodydamas, koks gyvenimas turi prasmę. Galbūt vieni žmonės jį pasmerktų už neištikimybę (kurią taip pat galima interpretuoti ir pavadinti visaip) žmonai Emilijai, už nusižengimus kunigų luomo taisyklėms, kiti teistų jo žmoną už būdą ir elgesį, o treti - sveikintų Mykolaitį, kad jis ieškojo to, kas jam suteiktų laimę ir pilnatvę.

Romanas suskirstytas į keturias dalis, kurių kiekvienoje detaliau aptariama viena iš keturių reikšmingiausių Vinco Mykolaičio-Putino moterų. Kad ir kaip stengiamasi koncentruotis į pačių moterų paveikslus, analizuojant jų rolę rašytojo gyvenime, pasakojamas ir pastarasis - nuo jaunystės iki netikėtos mirties, nuo kunigo kelio iki kūrybai atsidavusio asmens portreto. Knygos kertiniu tašku, kalbant apie rašytojo karjerą, tampa intelektualinis romanas „Altorių šešėly“, pastarojo ištakos ir (ne)tikėti kūrybiniai posūkiai. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Liudas Vasaris rankraštyje iš pradžių buvo pavadintas Jonu Sėkla? Ar nutuokėte, kodėl rašytojas itin priešinosi kūrinio vertimui į kitas kalbas? O ar įsivaizdavote, kad V. Mykolaitis-Putinas sirgo daltonizmu? Kad sirgo ir įvairiomis kitomis ligomis, kurios itin apsunkino jo gyvenimą, nulėmė kai kuriuos sprendimus? Ar esate girdėję, koks glaudus ryšys jį siejo su seserimi Magdalena, arba, kuo ypatingas santykis buvo su mūza Irena? Į šiuos ir daugelį kitų aptartų klausimų, kurių išvardijimui prireiktų parašyti atskirą knygą, atsakymus rasite A. Ruseckaitės romane „EMMI“. Tiesa, pats pavadinimas irgi ne bet koks, o specialus - simbolizuoja Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų pirmąsias vardo raides.

Knyga man patiko. Ir ne šiaip patiko, o taip, kaip nė nebūčiau anksčiau galėjusi pagalvoti. Vis dar nežinau, ką tiksliai perskaičiau - romaną? Biografiją? Išpažintį, papasakotą kito asmens žodžiais? Psichologinį kūrinį? O gal visa tai kartu? Atrodo, galėčiau eiti parašyti šimtus rašto darbų, kuriuose dominuotų įvairiausios filosofinės mintys, apsigyvenusios mano pasąmonėje. Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas kaip ir jo veikėjas Liudas Vasaris man asocijuojasi su laisve, palaipsniui įgyjama dvasine ir psichologine branda, talentu, gebėjimu rinktis savo kelią, nesibaiminimu suklysti ir gyventi, atrasti savo vietą pasaulyje, nesvarbu, ar „po saule“, ar ne. Už tokį požiūrį ir idėjas aš visada puoselėsiu pagarbą Vincui Mykolaičiui-Putinui - iškiliai asmenybei, kuriai, kaip suvokiau perskaičiusi, vieno teisingo ir standartinio apibūdinimo nėra. Žinau tik vieną - tai rašytojas, kurį analizuos, kurio kūryboje išminties ir gyvenimiškų idėjų semsis ateities kartos. Ir visai nesvarbu, kad jas nuo Vinco Mykolaičio-Putino skirs daugybė metų ar amžių - legendos nemiršta, o teisingas gyvenimo suvokimas - tuo labiau.

„EMMI. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“ - romanas, padedantis pažinti tikrąjį Vincą Mykolaitį-Putiną, geriau perprasti dėmesio vertos XX a. asmenybės gyvenimą, literatūrinį kultą, tai, kas slypi už poezijos eilių (išgyvenimai, jausmai ir kt.) ir svarbiausią, didžiausią jo kūrybos vaisių - knygą „Altorių šešėly“, kurią interpretuoti galima vis kitaip, remiantis asmenine patirtimi. Autorės A. Ruseckaitės subtilus rašymo stilius, niekur kitur dar negirdėti faktai ir moters gebėjimas įsijausti į Vinco Mykolaičio-Putino asmenį (susitapatinti su juo pačiu), kiekvieną sakinį ir knygos dalį pavertė magiška, kupina naujų atradimų, intrigų bei filosofinių pamąstymų, pasvarstymų. Romanas apie rašytoją, tapusį, leisiu sau teigti, Lietuvos literatūrine legenda. Apie rašytoją, kurio asmenybė dar ilgam išliks iki galo neįmenama mįsle. Apie rašytoją, kuris kaip ir kiekvienas iš mūsų nebuvo tobulas, turėjo savų silpnybių, padarė savitų klaidų, bet iš tiesų gyveno (taip, kaip jam liepė širdis, o ne taip, kaip jo gyvenimą įsivaizdavo aplinkiniai), po savęs paliko vertingą literatūrinį (ir ne tik) palikimą.

Rekomenduoju visiems, kuriems nesvetima lietuvių literatūra, kurie puikiai suvokia, kad mes esame tauta, turinti rašytojų, kuriais ir kurių darbais galime bei turime didžiuotis, kurie galbūt gyveno jau prieš šimtus metų ir iškeliavo anapilin, bet jų veikla ir asmenybės samprata į istoriją įsirašė amžiams - tapo nemirtinga. A. Ruseckaitės romanas patiks tiems, kurie skaitydami „Altorių šešėly“ mintyse piešė, braižė paraleles tarp Vinco ir Vasario, bandydami suprasti, ar pagrįstas teiginys, kad šis kūrinys yra autobiografinis, kuriame Vincas Mykolaitis-Putinas išliejo savo širdį, papasakojo savo istoriją, ar ne. Rekomenduoju mėgstantiems kūrinius, kurie padeda geriau pažinti įžymius žmones, o jose toks kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, žinoma, stovi pirmose gretose (lietuviškosios literatūrinės kultūros terpėje). Yra ir kita teigiama šio romano pusė. Mano nuomone, kūrinio turinys dvyliktokams pravers lietuvių kalbos egzamine (rašinio konteksto prasme), o vyresniems skaitytojams sukels norą perskaityti „Altorių šešėly“ dar kartą. Ir tai padaryti ne primityviai, bet atidžiai įsigilinant į tai, kas slypi tarp kūrinio eilučių, kokius iš tiesų jausmus ir vertybinius aspektus aptaria įvairiausio plauko situacijų savo asmeniniame gyvenime patyręs klasikas.

5/5⭐

[Vilija|Knygų Puslapiuose · Rating 5 out of 5]

Aldona Ruseckaitė "EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys"

"Taigi, jausmai nepavaldūs laikui, jie nepaiso amžiaus skirtumo, o poetas Vincas taip troško meilės, taip jos tikėjosi, bet sulaukė jau artėdamas prie septyniasdešimties"

Mokykloje privalomas lietuvių literatūros knygų sąrašas mane ilgam atbaidė nuo bet kokio noro skaityti lietuvių autorių darbus. Vienintelės išimtys buvo taikomos S. Nėries kūrybai ir Vincui Mykolaičiui-Putinui. Nors "Altorių šešėly" skaičiau visą vasarą, ši knyga man paliko neišdildomą įspūdį ir suprantu, jog mielai skaityčiau šią knygą dar kartą. O kai Vilniaus moterų knygų klubo merginos išrinko Aldonos Ruseckaitės "EMMI" aš su nekantrumu čiupau skaityti.

Rašytoja, muziejininkė, istorikė Aldona Ruseckaitė mums suteikia galimybę pažinti garsiojo lietuvių literatūros grando mamą Magdaleną, kurios meilė buvo aukščiausia dovana, suteikta Vincui Mykolaičiui-Putinui. Skaičiau tą skyrių apie rašytojo vaikystę ir jaunystę ir jaučiau kiek daug suteikia mylinti mama. Ji yra kertinis akmuo.
Sesuo Magdalena - nuoširdi ir amžina Vinco Mykolaičio-Putino sąjungininkė, palaikytoja ir gerbėja. Ryšys su seserimi rašytojui buvo itin svarbus, net jei ir buvo kokių nelengvų akimirkų. Kartais tai būdavo nemokėjimas atverti savo sielos ir širdies vienas kitam. Abu buvo suvalkiečiai iki kaulų smegenų - viską laikydavo savyje. Pačios Magdalenos gyvenimas buvo labai įdomus, norėtųsi sužinoti daugiau.
Studentė, o vėliau žmona Emilija - moteris, dėl kurios rašytojas pasitraukė iš kunigų luomo. Knygoje aprašoma daug jų kasdienybės, stabilaus šeimyninio gyvenimo epizodų. Ir nors žmona niekuomet nebuvo Vinco Mykolaičio-Putino mūza, bet ji buvo jo stabilumas visame kame.
Mūza Irena buvo tarsi viesulas Vinco Mykolaičio-Putino gyvenime. Ji įnešė polėkio kūryboje ir suteikė daug laimės. Jos dėka iki šiol turime nuostabiai gražius poeto eilėraščius.

Ar man patiko? Labai!!!! Buvo labai įdomu, aktualu, laiku ir vietoje. Man Vincas Mykolaitis-Putinas visad buvo labai paslaptinga asmenybė, tad pažinti jam svarbias moteris buvo itin aktualu. Skaičiau ir žavėjausi jomis. Kiekviena paliko itin svarbų pėdsaką šio vyro gyvenime. O ir pats rašytojas pasirodė labai žmogiškas, abejojantis, klystantis, uždaras ir šiek tiek trokštantis vienišumo. Dar vienas didelis pliusas knygai - daug žinių apie to meto Kauną, jo kasdienybę, Vinco Mykolaičio-Putino bendraamžius ir įvykius Lietuvoje.


Skaitant šią knygą jaučiau tą sunkiai nusakomą lietuvišką būseną - senojo kaimo jausmą, jaunatvišką polėkį, tarpukario ir laikinosios sostinės Kauno magiją ir istoriją, kurią matome per Vinco Mykolaičio-Putino ir jo gyvenimo moterų prizmę.

Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems patinka lietuvių literatūros klasikai, jų gyvenimai ir kurie nori atrasti kažką mažai arba visai nežinomo.

[Daiva Boleišienė · Rating 5 out of 5]

Si knyga man malonus atradimas. Ji pirmoji mano skaityta biografines temos knyga. Patiko pats pasirinktas rasymo stilius, ta vaizdinga lietuviu kalba, o kur dar iterpti eilerasciu posmeliai. Po sios noresis ir kitas sios rasytojos knygas paskaityti.

[Augustė Rutkauskaitė · Rating 4 out of 5]

Knygai 4 žvaigždutės, bet pačiam Putinui, deja, 2

[Jurga Šernienė · Rating 4 out of 5]

Perskaičius šią knygą jaučiuosi truputį geriau pažindama puikų lietuvių rašytoją - klasiką Vincą Mykolaitį Putiną ir jo aplinkos moteris, padariusias didelę įtaką jo gyvenime. Mama Magdalena, sesuo Medžė (Magdalena) , žmona Emilija (Ly) ir vėlyvoji mūza Irena-šios moterys buvo tarsi jungiančioji knygos grandis, kurių fone atskleistas Putino charakteris, jausmai, emocijos.... Kartais ir biografijos gali būti išties pateiktos įdomiai. Tai nebe pirmoji Aldonos Ruseckaitės, kurią skaičiau, bet progai pasitaikius mielai skaitysiu ir kitas.

[Auksė · Rating 4 out of 5]

Ar mane vieną erzino įterpimai kiekvieno skyriaus gale?

[Vaiva · Rating 3 out of 5]

Liga padedanti žmogui atitrūkti nuo žemės, nusimesti materialų apvalkalą ir atsidėti dvasios darbui...

Kūryba kūrėją sudegina iš vidaus.

Gyvenk laimėje, galvok apie nelaimę.

[Evelina · Rating 4 out of 5]

Man šią knygą rekomendavo bibliotekininkė, pati turbūt nebūčiau pasiėmusi skaityt.
Nesitikėjau, kad knyga bus tokia įdomi ir įtraukianti, dėl knygos autorės pasirinktos temos maniau, kad viskas bus labai stipriai romantizuota ir nusaldinta, bet čia to romantizmo yra tiek, kiek reikia.
Sužinojau ir nemažai naujų faktų, pavyzdžiui apie mūzą Ireną skaičiau pirmą kartą, o ir apie kitas tris moteris ne ką težinojau, tai knyga yra ir informatyvi. Buvo visai įdomu paskaityti apie patį autorių, jo aplinką, šeimą ir gyvenimo kelią, nes tai, ką apie jį mokėmės mokykloje esu pamiršusi seniausiai.

Čia yra pirmoji mano skaityta knyga po ilgo neskaitymo, tai dėkoju bibliotekininkei, kad rekomendavo įdomią ir dėmesio vertą knygą įsivažiavimui.

[cypt · Rating 2 out of 5]

PROVOKACYJA: ar ateis tokie laikai, kai apie literatūros klasiką (bet kurį, bet vyr. g.) galėsime tiesiai, o ne per aplinkui pasakyti, kad tai buvo bjaurus / durnas / zanūdnas / neteisingas žmogus???

(Dar neskaičiau Kmitos ir Daujotytės apie Gedą, gal ten taip yra, bet jau tuoj!!)

Tokia mintis liko perskaičius naujausią Ruseckaitės knygą apie LT literatūros kanono veikėjus. Nežinojau, bet draugė papasakojo, kad tokio tipo lyrinės apybraižos apie klasikus (ir klasikes, pvz Nėrį) buvo labai populiarios ir sovietmečiu - Sprindžio, Lankučio ir pan, o tai jau įsivaizdavau, kad čia kažkoks l. naujas literatūros populiarinimo būdas. Nenaujas, o laiko išbandytas ir patvirtintas, kaip ir pats Putinas. Kaip ir jo moterų traktuotė: žmona - bjauri, valdinga isterikė (kažkaip primena Mačernio Bronės traktavimą), net ir ištekėjus už Putino vos ne per prievartą (jis nesusigaudė...), meilu mūza Kostkevičiūtė - intelektuali, pagarbi ir savo profesoriaus verta doktorantė. Pirmos dvi knygos dalys skirtos mamai ir sesei, jos ir buvo įdomiausios, ypač sesės dalis, nes joje vienintelėje iš tiesų kalbama apie Putino moterį, o ne apie Putiną per (dar vieną) moterį. Paskui - jau vedibiniai pletkai.

Knygoje nebuvo adoravimo, ir gal tas atsitolinimas, kad į Putiną žiūrime tarsi per skirtingus langus, yra nebloga pradžia, kaip galima neieškoti Objektyvios Tiesos apie Kūrėją. Bet man būtų daug labiau patikę, jei ir būtume pamačiusios 4 skirtingus Putinus: sūnų, brolį, vyrą ir meilužį, skirtingas asmenybes, skirtingas kaukes ir gal net skirtingas sąžines. Dabar tiesiog atrodo, kad 4 moterys yra naratyvinis triukas, norint originaliau suskirstyti žmogaus biografiją, kad nebūtų nuobodu. Gi sūnus/brolis/vyras/meilužis yra daug įdomiau nei vaikystė, jaunystė, suaugėlystė ir senatvė.

Bet... kad neįdomus, bent šioje knygoje, tas Putinas, ryškiausiai pasimato ne jo talentai, o gryna nykybė: kaip jis ir suaugęs, jau studijuodamas, ima iš tėvų pinigus, paskui, jau vedęs, skundžiasi, kad brolis per karą jam neatsiuntė siuntinio, nors pats su kitu broliu 20 m. nesimatęs (šitas teiginys apie skundą ir 20 m. yra Ruseckaitės įsivaizduojamo Putino monologo dalis, bet turbūt pagrįsta faktais?), o pas giminaičius į kaimą išvis nebevažinėja, kaip meluoja, slapukauja, kaip vedė Emiliją, dėl jos metė kunigystę ir su ja visą gyvenimą gyveno, bet tikros meilės "sulaukė jau artėdamas prie septyniasdešimties" (p. 100 - su Irena), kaip šneka apie visokias materijas, bet ar yra tame kokio nors nuoširdumo ar sąžiningumo - jau nepasakys nei Ruseckaitės knyga, nei istorija. Jo meilės istorijas visi ir taip žino, o norint pamatyti tikrą žmogų, geriau skaityt jo Dienoraštį, kur matosi, kaip jis renkasi "mūzas" pagal grožį (Zaborskaitė vat neįtiko). Net ir įdomesni dalykai lieka pakibę nežinioje, pvz: kad jis buvo daltonikas, neskyrė raudonos, bet paskui vis tiek išmoko vairuot ir turėjo geras mašinas - o ar padarė avarijų?? (teminis paveiksliukas); ką ir kaip ir kiek jis prirašė, kad nebuvo ištremtas nei išbrauktas iš univero profesūros, priešingai, gavo žemes, mašinas, leidimus??; ką jis skaitė, kokius autorius ir knygas vertino, ar palaikė kontaktus su išeivija (išskyrus sesę ir Maceiną)??; galiausiai, filologės širdies rauda - kur yra, anot mūzos Irenos, karo metais rašytos įspūdingosios poemos "Vivos plango, mortuos voco" istorija ar bent citatėlės? Vietoj to - krūva citatėlių iš meilės lyrikos, kurios jis daug prirašė po pasimatymų su Irena. Didelis žingsnelis žmogui, bet mažas - literatūros istorijai.

Apskritai šita knyga nelabai patiko, apie Mačernį ir Žemaitę iš Ruseckaitės daugiau sužinojau. Gaila, kad taip ir nepasakė tiesiai, jog Putinas buvo bjaurus ir zanūda, viskas paslėpta po diskusijom apie "vilko plauką", nepakantumą buičiai, trivialybei, paviršutiniškumui..... Man kažkaip paskutiniu metu visi tie, kurie negali pakęst paviršutiniškumo ir mąsto tik apie materijas, pradeda atrodyti daug paviršutiniškesni nei influenceriai su kremukais. Tikiuosi, "Dienoraštis" bus spalvingesnis.

MINTIS 1:
Putinas, kaip ir deja Kavolis, mirė po žmonos gydymų karšta vonia. Nekaltinant žmonų, kurios turbūt rūpinosi ir atliko visas įmanomas pareigas - virėjų, gydytojų, slaugytojų, - vis tiek liūdna ir per anksti. Ir kaip po to gyventi žmonoms? Ir ar čia yra koks moralas? Turbūt tik toks, kad reikia išmokti įvertinti partnerių / antrų pusių vaidmenį - kaip tų, kuriems ir kurioms tenka didžiulė, deja nematoma ir dažnai dar nešanti ne atpildą, o kaltę, našta. Team Bronė, team Emilija, team Kavolienė, team Donskienė, team visi žmonės, kurie palaiko savo mylimą žmogų, stengiasi būti dėl jų 100 % ir dar biški. Ir antras moralas - netapti mylimam žmogui tuo, kurį reikia apšokinėti, gelbėti ir kitaip šefuoti šitam sunkiam gyvenimo kely. O tuo labiau tuo, kuris paskui kaltina "naujų kūrybos galimybių, platesnių horizontų ji man nebandė atskleisti. Ji jų nepasigedo ir neieškojo..." ir suplanuoja parašyt ir nurodyti po mirties išleisti Altorių šešėly ketvirtą dalį, kurioj pasakotų, kad žmona yra bjauri kvaiša (p. 179).

MINTIS 2:
Nepatinka, kai vaikystės portretą konstruoja pagal "Altorių šešėly" citatas, o čia pat sako - nu gal taip ir nebuvo, bet jis taip romane rašė.

MINTIS 3:
Nepatinka, kai "po to" tampa "dėl to": "Dar pačiam gerai nesuvokiant, kūrybos daigeliai jau nedrąsiai lindo galvon, jau nepaliko ramybėj..." (p. 20)

MINTIS 4:
Patinka, kai Putinas elgiasi kaip parapsichologas, bet kodėl tas neišplėtota?? "Ypač būna sunku tada, kai auditorijoje iš kelių studentų ar netgi iš vieno srūva priešiška energija, į kurią profesorius itin reaguoja lyg būtų kiauras indas, lyg jaustų "piktos dvasios" veikimą" (p. 132). Nemeluosiu, kurį laiką pamąsčiau apie savo dėstytojus, per kurių paskaitas iš manęs tokia energija srūdavo, kaip jiem sekasi.....

MINTIS 5:
Nepatinka, kai 46 m. vyras, susirašinėjantis su gimnaziste (Zaborskaite), ją įsimyli. Bet taip pat nepatinka ir tas, kad, kaip girdėjau, dienoraštyje pasvarsto, jog negraži ir šluba, tai nelabai tinkama. Dar paskaitysiu tą dienoraštį, gal ne taip blogai, bet šitoj situacijoj, man atrodo, viskas yra blogai.

MINTIS 6:
ČIA APIE MANE!!!!!!! APIE MANE PARAŠĖ PUTINAS!!!!1!!1! 😱😱😱

"Anonimui"

Ir visada atminkit:
Anonimui vieta
Ne Jūsų širdyje,
O atmatų ir šiukšlių
Duobėje.
(p. 181)

[Ilona Vitkauskaite · Rating 5 out of 5]

gražiai, jautriai ir taktiškai papasakota Mykolaičio-Putino gyvenimo istorija.

[Loreta Vainauskiene-Bielskyte · Rating 3 out of 5]

Įdomu pažvelgti į rašytojo gyvenimą.

[Arune · Rating 3 out of 5]

Nežinau, kodėl ši knyga priskirta romanams. Dėl autorinių literatūrinių intarpų? Gal… Bent man tai čia visiška biografija, publicistaika, apybraiža.
Gerbiu autorę už nuveiktą darbą, surinktą, susitemintą medžiagą. Visko buvo, tikrai, daug. Ar pavyko viskas, kaip sugalvota? Nežinau. Man pritrūko tų moterų portretų. Pirmos dvi dalys, tikrai, užkabino ir sudomino. Tačiau likusios - labiau nuvylė. Per mažai moterų, per daug Putino. Apie kurį, beje, labai smarkiai pakeičiau nuomonę. Nors, teisybės dėliai, reikia pasakyt, kad nelabai ką ir žinojau. Kiek liko iš mokyklos laikų- tai, tikrai, ne ta informacija, kuria galima kliautis. Tačiau po šios knygos man nebeliko net noro dar kartą paskaityt jo kūrybą - nu toks menkysta kaip żmogus, kad net jokia kūryba nebeišgelbės. Princesė ant žirnio, diva, hipohondrikas. Nieko pats negali, nieko pats nedaro. Viskas apšokinėta aplink, o, ponas, mat, vistiek, visais nepatenkintas. Rašyti jis, mat, negali. Apvedino, mažutį, prieš jo valią. Ajajai … FU. Žodžiu 😂

[Jurgita Andrijauskaite · Rating 4 out of 5]

Audioknyga ir paskutinė 2025 metų mano įveikta knyga. Nesu labai didelė autobiografijų gerbėja (o čia įvardijama kaip romanas), bet ši knyga labai suintrigavo savo pavadinimu, kažkaip nelietuviškai skamba, bet labai patraukliai, o ir knygos viršelis nepaprastai gražus. Knyga mane įsiurbė ir įtraukė, buvo taip įdomu, kad sunku buvo atsitraukt. O Vi moterys - visos labai skirtingos, bet kiekviena jų padariusi labai didelę įtaką jo gyvenimui. Buvo tikrai smalsu keliauti po jo gyvenimo vingius, tikrai labai daug faktų man buvo negirdėti. O kartu supratau, koks vienišas ir kupinas vidinio liūdesio bei susikaupimo buvo šis DIDIS žmogus.

[Aurimas Mikalauskas · Rating 4 out of 5]

Knygos stilius ne iki galo patiko, bet pažinti V.M-Putiną buvo labai įdomu. Iš pradžių maniau, kad susidarysiu labai siaurą vaizdą, pirma dalis tokia labai neobjektyvi pasirodė, bet besibaigiant knygai vaizdas tikrai labai išsiplėtė. Emilijos stereotipas gerai pažįstamas, buvo sunku neutraliai klausyti apie jų santykius.

[Reda Marozienė · Rating 4 out of 5]

Knygoje pasakojama apie V. Mykolaičiui - Putinui brangiausiai 4 moteris (mamą Magdaleną, seserį Magdaleną - Medži, žmoną Emiliją - Ly ir mūzą Ireną). Daug papasakota jo gyvenimo faktų, panagrinėta kūryba ir jos sąsajos su poeto gyvenimu.

[Laura A-taitė · Rating 3 out of 5]

Lengvas skaitinys.