Adela

by Greta Ambrazaitė

Greta Ambrazaitė (gim. 1993) – jaunosios kartos poetė, muzikantė, redaktorė, Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatė. Debiutinis jos eilėraščių rinkinys „Trapūs daiktai“ (2018) buvo įvertintas Jaunojo jotvingio premija, tapo 2018-ųjų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje. G. Ambrazaitė yra išvertusi Lotynų Amerikos rašytojų (J. L. Borgeso, J. Cortázaro, A. Pizarnik ir kt.) poezijos, sudariusi jaunųjų Sakartvelo poetų antologiją „Aidintys“ (2021), o jos autoriniai eilėraščiai versti į keliolika užsienio kalbų.

ADELA – antroji autorės poezijos knyga.

„Adela Różewicz buvo mano proprosenelė. Nesu jos sutikusi, bet vardas, kaip laivas fantomas, liko klaidžioti po širdies vandenis. Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą“, – Greta Ambrazaitė.

„Muziejuje dažnai sustoju prie asmeninių daiktų – žiedų, senų sagų, gelžgalėlių – kaip prie keisto, tylaus ir išskydusia kalba nesugadinamo liudijimo, kad laikas nepraeina visai pro šalį, kad jo upė yra plati ir neišvengiama, kad niekada nepavyks pačiam iš jos išbristi ar nusišluostyti kojų.

Gretai Ambrazaitei pavyksta ne tik tokius daiktus pasiūti iš sudygsniuotos daiktavardžių faktūros, bet ir guldyti juos į vientisą, nuoseklų, intelektualiai provokuojantį poetinį pasakojimą. Kurti asmeninius kažin kieno daiktus – visai nebesvarbu, tikrus ar išgalvotus, kuriuos liečiant laikas ima rodytis apčiuopiamas pirštais: ir praeitis, ir nepagaunama dabarties akimirka, uoliai persekiojanti ateitį:

Rankos yra paveldimos su nuskinta šaka alyvos, žiedu nuo bevardžio piršto, saulės dėmėmis, mėlynių segėmis, šachmatais, pledais, vabalais, žolių sriuba, vaikystės visata, kuri susigūžia, kad ją toliau sūpuotum“, – literatūrologas Mantas Tamošaitis.

Genres: Poetry

85 pages, Paperback

First published September 28, 2022

About the author

Greta Ambrazaitė (b. 1993 in Vilnius) is a poet, editor, musician, translator, and publisher. She holds an MA in Literary Anthropology and Culture from Vilnius University.

Ambrazaitė's debut poetry collection Fragile Things (Trapūs daiktai, 2018) earned the Young Yotvingian Prize as a best young poet’s book and was announced as the 2018 Poetry Book of the Year. She was awarded the Young Artist’s Prize by the Lithuanian Ministry of Culture in 2019. Her second poetry book ADELA (2022) was awarded the Jurga Ivanauskaitė Prize and included into several best Lithuanian books’ lists.

Her poems have been translated into several foreign languages.

Ambrazaitė has translated poems by such poets as Borges, Cortázar, and Pizarnik and edited the anthology of young Georgian poets Aidintys/ექო published in 2021.

Reviews

[pelekas · Rating 3 out of 5]

knyga be galo gražiai, net šiurpiai išleista, patiko, kad yra vyraujanti tema (istorija), bet skaitant jaučiau kažkokį konfliktą, nesutapimą, gal dėl to, kad rinkinys vadinasi "Adela" ir pristatomas būtent per Adelą, autorės proprosenelę, bet pačios Adelos knygoje praktiškai nėra, žodžiu, tarsi pasakojama giminės istorija, bet viskas punktyru. yra puikių eilėraščių ir yra nuobodžių (komiška, bet nuobodūs man buvo būtent tie eksperimentiniai, rimtai pasikankinau su jais, jei būtų mano valia, išmesčiau L skyrių).

dabar pagalvojau, kad pirmas eilėraštis gerai perteikia visą knygos situaciją - kai grožiesi senais mirusių giminaičių daiktais, taip dilgsi vaizduotė, bet šiek tiek baugu, todėl laikaisi per atstumą. dar faina, kaip eilėraštis miliauskaitiškas, bet ir ambrazaitiškas, nes yra labai netikėtų, žavių frazių:

Rankinis laikrodis

Sustojęs laikrodis -
šeimos relikvija
auksinėm kniedėm, odos dirželiu
vienas ciferblatas rodo
Vilniaus laiką
kitas - Magadano
kirmgrauža tarp jų pramušus stiklą
ėda sraigtelius
užveržus kilpą
pro pirštus išbyra juodžemis
kartu su juo indaujos, kirviai, skarmalai
įsimeta į kambarį ledukas seilių
sprogęs termometras ar apsvilęs batas
pavasariais prasikala
iš grindlenčių žibuoklių kilimai
bet mes neliečiam laikrodžio -
kad neatgytų
brangių, tačiau neatpažįstamų
žmonių veidai

[Neringa · Rating 5 out of 5]

Bent man „Adela“ - ne apie proprosenelę (praeitį). Greičiau apie moterį kūrėją dabartyje, kuri mokosi kurti ir būti. Ji suvokia save kaip tarpininkę gyvybės ir mirties grandinėje - tai fatališkai laužantis būvis, o kartu ir gijimo procesas, kai išgyvendamas netektį, dorojiesi su traumine atmintimi. Gražiausia, kad įgyta patirtis išlieka su orumo ženklu.

„Adela“ yra iš tų knygų, kuriose noras išsakyti savo tiesas eina išvien su bandymu spręsti, kaip jas išreikšti poetine kalba. Patiko, kad Ambrazaitė rašo apgalvotai, nesitenkina tik gera koncepcija (tokia apgaulinga proprosenelės Adelos linija). Poezijoje ji siekia meniškumo ir sluoksnių: pvz., asmeninę patirtį iškart verčia kultūrine - giminės istorija pateikiama Vakarų pasaulio tragizmo šviesoje; ieško kūrybinių partnerių (gražiai sužaidžia su postkatastrofistu Tadeuszu Różewicziumi, ieškojusiu naujos poezijos kalbos, kurios jam prireikė po karo). Kartu sąsaja su giminaite Adela yra ir savo biografijos įprasminimas, sąmoningai paliktas suasmenintas pėdsakas literatūroje. Visa tai, aišku, klasikiniai kūrybiniai ėjimai, bet knygoje jie reikšminiai.

Nors šią poeziją drąsiai galima vadinti ambicinga, tačiau ją skaityti man nebuvo sudėtinga, nei per tiršta. Bent mane ji pirmiausia skatina jausti, o paskui susimąstyti. Iš dalies tai lemia sukurta tekstų nuotaika, talpi estetika, visumos organika. Panašiai veikia Antano A. Jonyno poezija: eilėraštis verčiamas ne tiek kebliu rebusu, kiek estetišku potyriu. Čia slypi aistra išgyvenimus apčiuopti kalba, o ne demonstruoti galutinį žinojimą. Perskaičius eilėraštį gali likti sujudinta, su užuomina apie kažką svarbaus. Skaitydama „Adelą“ aš sau radau pasakojimą ir norėjau ieškoti atsakymų. Mane taip veikia gera poezija.

[Ernesta · Rating 4 out of 5]

Įmantrūs, intelektualūs, dažnai ir jausmingi eilėraščiai.

Kritikuokite kaip norit, bet vargu ar kas drįs autorę apkaltinti skurdžiu žodynu. Tad puiki kelionės kryptis žodžių kolekcionieriams.

O jei kalbėti subjektyviai, tai užkalbėjimai suveikė, čia pakutendami sielą, čia protą… Tačiau būta akimirkų kai turinys neatlaikydavo puošnių žodžių, kitur gal skambesys ne visai suvaldytas, tarsi įtempta styga nevalingai atsileido - sapnas įtrūko.

Kad jau vertinti visą rinktinę, ne atskirus eilėraščius, tai tvirtas 4* atrodo kaip geriausias mūsų santykio atspindys.

Tačiau… dizainas, vizualūs sprendimai labai sustiprino patirtį, todėl atrodo teisinga apibendrinti kaip 4.25*. O jei vyktų gražiausios knygos rinkimai, drąsiai siūlyčiau ir šią.

Tai štai tokia ta pirmoji pažintis, žinant, kad dar susitiksime.

[Viktorija · Rating 5 out of 5]

Tikrai viena geriausių skaitytų poezijos knygų.

[cypt · Rating 4 out of 5]

Patiko, bet ne iki galo mano knyga. Buvo gražu skaityti, labai stilingi eilėraščiai (kartais priminė Antrininkę, nežinau kuo, gal tuo stilingumu), graži koncepcija ir apipavidalinimas, bet, kaip ir pelekui, visa knyga skaitant buvo nelygi ir kai kurie skyriai (knygą sudaro penki: A, D, E, L, A) greičiau bėgo pro akis. Bet labai surezonavo pati tema ir rinkinio atspirties taškas - tas neegzistuojančių, bet tau egzistuojančių artimųjų išradinėjimas, susikūrimas, toks kaip savo šeimos piešimas mokykloje - tik suaugusiųjų versija.

Titulinis eilėraštis apie niekad nesutiktą proprosenelę:

Adela Różewicz

proprosenelei

Už durų laukujų Adela
Różewicz palieka ryšulį kaulų
tokią dieną kaip ši Adela
Różewicz skina tabako lapus

atlošusi galvą Adela išardo
dangaus šviesulių stadioną
ir laikinas žemės vietininkas
virsta aukščiausiojo vartininku

Adela nesudeda bluosto
ženklų pražūtingų ieškodama
o šiandien Adela Różewicz
man jau įkyriai žiūri per petį

ji virš šimto metų gyvena klausoj
sustingus į vardą ir pavardę
kaip žuvies čirškėjimas primena
traškant senovinį radiją

kaip žemės pluta garuoja
išspirtiems meteorams šnypščiant
Adela Różewicz įsiduria
verdama kaukolėlių rožinį

plieno spyglys į panages
karštas narkozės švirkštas
kūną, jai užmestą tinklą
vėžio rūgštis ištirpdina

Adela Różewicz pakyla
virš operacinio stalo
kol jos atminties lašelinės
čiurlena mano bambagysle

Adela nučiuožia turėklais
nervų lizdais į penkių kartų tunelį
pasibaigiantį čia, už laukujų
kur nuošalėj smilksta tabakas

žaliam paraščių brūzgyne
ilsis Adela Różewicz
ir net jei užsimezga žodžiai:
Mam dwadzieścia cztery lata

antra eilutė: ocalałem / prowadzony na rzeź
nesileidžia užrašoma

neiškyla įkvėpti joks vaisius
iš nubėgusio rožių vandens
(p. 16-17)

Skaičiau, ir kažkaip užbūrė - ar Adela yra giminė Tadeuszui Różewicziui, turbūt, jei jis cituojamas eilėraštyje? Tokia nematoma poeto giminaitė, taip pat ir poetės giminaitė, tarsi teorinė jėga, kaip koks teksto principas. Ta nepažinota proprosenelė tarsi išsiverčia į nuosavą figūrą, nuosavą poeziją, ir gal dėl to skaitydama pagalvojau, kad visas tekstas skamba kaip geras vertimas - labai ritmingas, bet nerimuotas. Gal taip ir yra, vis tiek visi mūsų atsiminimai yra vertimai, tik sau paprastai to šitaip neartikuliuoji.

Šitas labai patiko pasakojimu ir kažkokiu maršiniu jo ritmu, lyg mažiau įprastas toks derinys. Pas Ambrazaitę jo yra net ne vienam eilėrašty - turbūt man tai labiausiai įspūdį palikęs jų bruožas. Čia prisiminiau Ivaškevičiaus rimuotą kalbą Istorijoj nuo debesies, bet tenai ji labiau egzotika ir smagumas, o "Adeloje" tas ritmas+pasakojimas priduoda kažkokio diktantiškumo, būtinybės perskaityt eilėraštį iš naujo, garsiai:

Istorija su šalmu

Pravažiuoja istorija su šalmu. Savo priekaboj vežasi
keturis metų laikus, horizontus, vežasi skonius, garsus,
vežasi kairį ir dešinį skruostus.

Guli ten veidas su dviem tamsiais tuneliais, nuolat gir-
dėti šnopavimas.

Pro ten kelią trumpina oras: nuveda mano kvėpavi-
mą, tavo kvėpavimą, mūsų ištikimųjų ir mūsų priešų.
Ne į plaučius, ne į gerklę, nebūna tokių kelių. Mūsų
iškvėpto oro priplūsta kraštovaizdžiai jo viduj.

Už posūkio stovi dangoraižis, už kelių kilometrų fab-
rikas, kalno papėdėje tvartai, už lygumos slėptuvės.

Plečiasi, traukiasi šnervės. Skverbiasi oro lašai. Liejasi
įvykių centras, maišosi pakraščiai.
(p. 23)

Atrodo tiesiog kaip vaizdas ar scena, bet visa teksto ritmika ir kuria įtampą, ir leidžia pajust pasakojimą, nors aš negalėčiau artikuliuoti, koks tas pasakojimas yra. Bet norisi jo klausytis.

Mėgstamiausios knygos eilutės - iš vieno eilėraščio vidurio:

"Bet viskas kaip visada"
tiesiog!
išbyra pro šalį
kaip atkaklumas
pro apverstą piramidę
iliuzijų
įvykių, lūkesčių
horizontas
(p. 49)

- faina lygtis antroj frazės daly (ilgai lukštenau), bet labiausiai tai tas šauktukas - perskaičiau ir pasijaučiu kaip sutikus geriausią draugą.

Ir vis dėlto vietomis buvo sunkiau skaityt, dėl to nuėmiau žvaigždutę - ar tai kokia nors metafora kaip "laiko brangakmeniai", ar eksperimentai su teksto išdėstymu. Man labiausiai patiko tie ritminiai - jų knygoje daug, o kai kurie kiti buvo kaip tas kaukolyčių vėrinys, gražu, stilinga, tačiau aš tai jų neprakalbinu, gal ir ne man jie skirti. Bet čia ne esmė, smagu, kad knyga į visus prizinius sąrašus pakliuvo.

[Dominika Olicka · Rating 5 out of 5]

Jei laikas būtų poezija, jis turbūt būtų būtent Gretos poezija. Šioje knygoje jis persmelkia viską, yra vos juntamas, bet ir tuo pat metu visa ko esmė.
Grakščiai ir atidžiai sudėliotos eilės, nukeliančios į prisiminimus, kurių, regis, pati niekad neturėjau.
Knygos apipavidalinimas taip pat gerai apgalvotas - spalvos, puslapiai ir tas maloniai nustebinęs skirtukas - nuotrauka.

[Alma · Rating 5 out of 5]

Labai graži knyga, dizainas, iliustracijos, spalvos. Įdomios labai mintys. Ačiū autorei už kūrybą. Ačiū už pasaulio matymą taip savitai.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 5 out of 5]

labai! stipri, tamsi poezija.

[Virga · Rating 2 out of 5]

Ne iš kalbos keistumo, ne iš minties išardymo, o iš vaizdinių čia gaminama poezija, kas įdomu. Vaizdiniai dažnai šiurpūs, nedarnūs - tas irgi gražu. Bet vaizdinių tiek prigrūsta į kiekvieną eilėraštį, kad po ketvirto penkto vaizdo nusilpsta įvaizdinimo galia. O po ketvirto penkto eilėraščio pasidaro tiesiog nebeįdomu. Tada - kitą ar dar kitą dieną :) - grįžti, bandai toliau brautis per tą kūrybinę tankmę. Žodžiu, yra ką veikt, o rezultatas - bemaž tik to sunkaus darbo prisiminimas, daugiau nieko, jokio kito įspūdžio.

[Ilona · Rating 5 out of 5]

Pagaliau poezija! Kasdienybės detalės meta metafizinius šešėlius. Svetimos patirtys rezonuoja su savomis. Keli eilėraščiai dovanoja nesvarumo būseną. Tiesa, kai kurios struktūros iš žodžių taip įmantriai sukrautos, kad neįžiūriu prasmės, "kalba ir simboliai plėšrūs skaidrią mintį iš manęs atima". Tačiau skaitydama jaučiau ir svaiginantį, ir blaivantį malonumą. O žodį "savižuvė" pasiskolinčiau slapyvardžiui.
Puikus Sigutės Chlebinskaitės dizainas, dėl jo, tiesą sakant, knygą ir pirkau. Ir gavau daug daugiau.

[zvyre · Rating 3 out of 5]

3,5*