„Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.) – vaizduojamos epochos dvasia alsuojanti, bet ir šiandien aktualumo neprarandanti tragikomedija, pasakojanti apie jaunus bastūnus – Andrių, Julių ir Luką. Svaigalai, cigaretės, konfliktai su tėvais, neišsipildančios svajonės ir negebėjimas susivaldyti veda į destrukciją ir moralės prarają. Į meilės ir mirties šokį džiazo ritmu įtraukiama likimo taip pat mėtyta ir vėtyta, bet vis dėlto šviesią prigimtį išsaugojusi septyniolikmetė Beatričė, siekianti išgelbėti jaunuolius.
„Barbora Radvilaitė“ (1972 m.) – istorinė poetinė drama atgaivina didingiausią Lietuvos meilės istoriją, įsiplieskusią tarp Lenkijos karaliaus ir LDK valdovo Žygimanto Augusto ir jaunos kilmingos našlės Barboros Radvilaitės. Tai kūrinys apie pasiaukojimą, valdžią, intrigas ir meilę, nepaisančią jokių ribų, ir tragišką jos baigtį. Svarbūs didieji istorijos įvykiai dramoje vis dėlto lieka pašonėje, nes į pirmą planą iškeliama vidinė veikėjų drama, jausmų pasaulis ir kova dėl meilės.
Juozas Grušas (1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių valsčius – 1986 m. gegužės 21 d. Kaune) – Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas.
Nuo 1925 m. skelbė periodinėje spaudoje apsakymus, feljetonus. Pirmasis apsakymas „Lelijos sapnas“ pasirodė jaunimo žurnale „Ateitis“ (1926 m., Nr. 4). Pasirašė slapyvardžiu Juozas Kriaušė. [4] Keletą mėnesių redagavo katalikų jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Čia spausdino apsakymus, pasirašydamas tuo pačiu slapyvardžiu: Juozas Kriaušė – tai sulietuvintas Grušas. Feljetonus pasirašydavo Liongino Padanginės pseudonimu. Pirmasis apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ išleistas 1928 m., o didžiausią populiarumą iš prozos darbų pelnė romanas „Karjeristai“ (1935 m.).
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Kūrėjas lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos (istorinė drama „Herkus Mantas“) ir tragikomedijos (drama „Meilė, džiazas ir velnias“) žanrus. Sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiasi tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos. Daugelis J. Grušo kūrinių pastatyti Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1992 m. pagal pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ sukurtas vaidybinis filmas „Džiazas“ (rež. Raimundas Banionis).
Okey, kadangi čia dvi knygos vienoje įvertinsiu jas atskirai:
,,Meilė, džiazas ir velnias": ⭐️⭐️/5
Pati drama man pasirodė žiauriai nuobodi, o ir veikėjai buvo nepakeliami, pridaužyt tą Andrių noris.
,,Barbora Radvilaitė": ⭐️⭐️⭐️/5
Istorija buvo visai įdomi. Tikėjaus, kad parodys truputį daugiau kaip Barbora ir Žygimantas įsimyli, bet galėjo būt blogiau. Bona ir Papagoda buvo tikri šlykštynės. Geriau jau būtų save nusižudę nei Elžbietą ar Barborą.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Pirmoji pjesė visai nepatiko, merginos naivuolės, o jaunuoliai ir vyrai žiaurūs, daug stereotipų, žiaurumo, vidinio pykčio. Barboros Radvilaitės istorija patiko labiau, bet pabaiga neatitinka tiesos, kuri dabar žinoma, o tada, kai rašė autorius, buvo kitaip manoma.
Meilė, džiazas ir velnias - galima įžvelgti savo vėlyvos paauglystės nuklydimų, siaurinamos visuomenės požiūrio į savo ateitį sovietmečiu padarinius ir t.t.
Barbora Radvilaitė - atbunda kaip tyras oro gurkšnis to meto suvaržytoj politikoj. Ji tampa lyg XVI a. Princesė Diana, nušviesta pagarbos bei meilės ir kartu prislėgta Karūnos...
Abi meilės istorijos ir abi kupinos trapumo, kuris gale subyra, tačiau palieka rėžį atminty.
“Meilė, džiazas ir velnias” is incredibly rich in imagery and unexpected shifts in action — it opens up wide space for creative interpretation. i’m now dreaming of staging this play in the theatre.
it was a brilliant decision by the publishers to combine two plays (adding “Barbara Radvilaitė”) and in exactly this order — many thanks for that. the plays connect fire and earth (or perhaps hell?); past and present — with a shared message and affirmation in the lives of two strong female characters, Beatričė and Barbara: “meile, guava būk amžinai”.
i’d also like to add that both plays are filled with “clever quotes” that don’t interrupt the pace or imagery, but instead enrich the texts — making them perfect both for reading and for performance.