Vandens tema persmelktas romanas „Du vandenynai“ – tai kelionė po moteriškumo simbolių marias. Istorija pasakoja apie sąstingio persmelktus dviejų seserų gyvenimus. Nekaltų atsitiktinumų fone jos neria į savęs pažinimo gelmes: nuostabą keliančias, išlaisvinančias, griaunančias ir kartu kuriančias. Krizių akivaizdoje kiekviena jų susiduria su sena tiesa – tik pažinus savo tamsiąją pusę, galima pasijusti gyvai.
Šiuolaikiškai pasakojama dichotomiška „Madonų ir kekšių“ istorija įtraukia skaitytoją keldama nepatogius moralinius klausimus, išryškindama aktualius išsekusios motinos ir nuo nieko nepriklausomos vienišės kasdienybės konfliktus. Laukinėje Islandijoje N. Rekašiūtės fotografijomis iliustruota archajiška mūzų kelionė kviečia patiems atrasti, kaip atrodo autentiškumo paieškos, akistata su savo šešėliu ir drąsa gyventi savaip.
Greta Lietuvninkaitė – lietuvių rašytoja, kūrybinę oazę netikėtai atradusi Islandijos vakaruose, kur ir parašė savo antrąjį romaną. Jau penkmetį čia kuria, veda rašymo dirbtuves ir mokosi gyventi lėtai. Atšiauraus kraštovaizdžio ir psichologinių atradimų duetas – jos kūryboje esminiai ingredientai, skaitytoją nejučiomis įsukantys į banguotą ir kvapą gniaužiančią vidinių atradimų kelionę.
Seserų ryšys knygoje mane liūliavo lyg ant bangos. Ech - kaip jos viena kitą išjautė.. Kokie skirtingai panašūs jų pasauliai ir 'vidinio savęs' paieškos, jų charizmatiškumas kasdienybėje ir grakšti egzistencija.
Labai įstrigo ir autorės nuostabiai taikliai aprašyta motinystės džiugesio našta. Ta tikroji realybė - apie kurią niekas nepasakoja ir niekas garsiai nekalba, gal tik kartais pašnibždomis užsimena. Ji visuomet paslėpta po šydu, kurio kartais negali nusiimti net savo pačios namuose. Autorė puikiai apnuogino tiesą.
Man dviejų vandenynų metafora įgavo ne vieną prasmę, ir tikrai su malonumu paskendau šiame kūrinyje.
Susimažinti savo norus iki lengvai pasiekiamų? Na jau ne. Toks saugus gyvenimas, nugyventas be tikrų troškimų, be aistros, kaip neišpakuota dovana. Taip ir nesužinai, ką gavai.
Gal naktyje tiek daug magijos būtent todėl, kad užslopinus regą tamsa, klausą - tyla išryškėja tie subtilūs realybės akcentai, kuriems detalių perkrautoje dienoje vietos nėra. Ir žodis, ir prisilietimas paliečia sielą be daugybės gynybinių sienų.
Kai kartais nutinka tai, ko labiausiai bijai, užplūsta keistas palengvėjimo jausmas.
Dvi seserys. Viena jų išvyko į Islandiją ieškoti savęs ir savo laimės, kita liko Lietuvoje ir vos už poros metų susilaukė sūnaus. Čia mano gyvenimo faktai.
Dvi seserys. Viena jų išvyko į Islandiją pažinti save, kita, auginanti dukrą, liko Lietuvoje. Čia knygos „Du vandenynai“ faktai.
Apie šią knygą sužinojau iš savo sesers, gyvenančios Islandijoje. Sako – turime perskaityti, čia beveik apie mus! Vykdama pas ją nuvežiau šią knygą dovanų ir ten būdama pati ją perskaičiau – norėjosi pajusti salos dvasią ir jos atmosferą. Įsikūnyti į vaiką auginančią seserį buvo lengva, o laisvės ir nuotykių svečioje šalyje nebūta. Nebuvo ir šįkart, bet būnant toli nuo kasdieninės rutinos, kažkokį lengvą dvelksmą ir kitoniškumą pavyko užčiuopti.
Tai grynai moteriškas, seseriškas pasaulis, kuriame kiekviena iš seserų patiria krizes ir suvokia, jog tik atsidūrus ten, kur tamsu ir liūdna, kur susiduri su ta savimi, kurios paprastai vengi, gali atsispirti naujam gyvenimui. Juk motinystė dažnai ne tokia saldi ir kvepianti kaip cukraus vata, neretai ji būna sekinanti ir sudėtinga. O nepriklausomybė ne visada veda į laisvę ir nevaržomą laiką sau, dažnai tai vienatvės pančiai, iš kurių trūks plyš norisi išsivaduoti. Apie savęs atradimą, apie dalykus, kurie dažnai pasirodo visai kitokie, negu buvo manyta anksčiau, negu yra formuojama aplinkos. Apie įsiklausymą į save ir gebėjimą keisti(s).
O fotografijos! Knygai jos suteikė tokio svorio!
„Vilnius atstovavo tvarkai, struktūrai ir stabilumui. Tai buvo nupoliruota miesto realybė. Pasitempę skubantys žmonės, nublizgintos parduotuvių vitrinos, vienkartiniai kavos puodeliai delne. Islandija – tai chaosas. Geriausiai ją apibūdinantis žodis buvo raw. Nuoga, aštri, negailestinga.“
Nežinau kodėl, bet vis pagaunu save vis dar vengiant lietuvių autorių knygų. Kažkodėl atrodo, jog bus negerai. O dažniausiai būna geriau nei tikiuosi :)
Dvi seserys. Du gyvenimai. Du atradimai savęs.
Ir nemažai visko čia tilpo - mūsų užsisukimo darbų karuselėje, meilės verpetų, išmoktų idelios dukters, žmonos, moters vaidmenų, mamystės ir joje būnant to plėšančio jausmo kai nesupranti kur pametei save. Ir dar daugiau visko. Apmąstymai po apmąstymų, jie plaukia taip lengvai ir vaizdingai, bet į galą jau pagavau save užliūliuotą taip, kad 'prisnūdau' - jau buvo per daug. Ir šiek tiek vis pagaudavau save pasigendančia daugiau Gustės.
Taip pat kandangi knygą klausiau audio - tai nepamačiau visų giriamų fotografijų, kurios turbūt daug pridėtų prie emocinio istorijos išjautimo. Būtinai kada ištaikius progą pavartysiu popierinį variantą!
Kodėl skaityti? - motinos kasdienybė: nuo begalinės meilės iki savęs pačios praradimo - santykiai tiek su vyru, tiek su visuomene gimus vaikui - ankstesnio gyvenimo atkūrimas, o gal reikia viską pradėti iš naujo - užsisukimas kasdienybėje - suvaržyti ir išlaisvinti jausmai - mėgavimasis kasdiena, pačiu gyvenimu
Temų daug, apmąstymų dar daugiau. Dvi labai skirtingos seserys, su labai skirtingomis patirtimis. Tačiau abi jos pasirodė tokios artimos, retkarčiais net pagalvojau, ar nebus autorė ištraukus šių žodžių iš giliausiai užslėptų mano vidaus užkaborių. Daug ir tiesioginių klausimų, kurie kviečia į diskusiją, savo pačios apmąstymus. Sekantį kartą skaitydama, būsiu pasiruošusi rašiklį ir keliausiu su veikėjais drauge.
Greta Lietuvninaikaitė savo knygoje „Du vandenynai“ sukūrė jautrų ir gilų pasakojimą apie moterų vidinius virsmus, seserystės ryšį ir gyvenimo prasmės paieškas. Tai knyga, kuri pradžioje atrodo kaip gerai pažįstama istorija apie dvi seseris, atstovaujančias skirtingus moterystės ir gyvenimo pasirinkimų polius, tačiau verčiant puslapį po puslapio atsiskleidžia kaip subtilus, daugiasluoksnis kūrinys.
Vakarė – didmiesčio karjeristė, kurios gyvenimas persmelktas nerūpestingų vakarėlių ir trumpalaikių ryšių. Gustė – jauna mama, paskendusi buityje ir ieškanti palaikymo. Abi moterys iš pradžių atrodo tarsi įstrigusios savo pasirinkimuose ir gyvenimo ritmuose, tačiau knygos eiga parodo, kaip intuicija, rizika ir drąsa gali išlaisvinti.
Vandens įvaizdis čia ypatingai svarbus – jis tampa metafora seserų dvasiniams pokyčiams. Nuo stagnacijos pelkėje iki šuolio krioklyje, nuo raminančio vandenyno iki nešamos srovės – vanduo tampa gyvu veikėju, jungiančiu ir atspindinčiu moterų kelionę į save.
Islandijos motyvas šiame pasakojime – daugiau nei tik geografinis fonas. Tai kontrastas greitam, beprotiškam pasauliui – vieta, kurioje laikas tarsi sustoja, kviečia įsiklausyti į tylą ir atsigręžti į savo vidinį „aš“. Islandijos kraštovaizdis – tvirtas, laukinis, pilnas prieštaravimų – veikia kaip terapija ne tik veikėjoms, bet ir skaitytojui. Šio krašto dvasią puikiai papildo fotografės Neringos Rekašiūtės nuotraukos, kurios suteikia knygai dar daugiau estetikos ir emocinio gylio.
Nors vietomis seserų gyvenimai ir charakteriai pasirodė kiek per daug poliarizuoti – vienos gyvenimo drąsa prieš kitos pasiaukojimą – šios dichotomijos knygos eigoje pradeda tirpti, o veikėjos įgauna daugiau daugialypiškumo. Ši dinamika puikiai primena, kad gyvenimas – tai ne nespalvotas paveikslas, o pilnas spalvų ir atspalvių spektras.
„Du vandenynai“ yra lėtas ir kartu intensyvus pasakojimas, kuriame kiekvienas gali atrasti dalelę savęs – moterys savo paieškose, vyrai pažvelgti į moterišką pasaulį, o visi skaitytojai – įkvėpimą sulėtėti, įsiklausyti ir atrasti. Ši knyga verčia ilgėtis ne tik Islandijos – tos tolimos, laukinės žemės – bet ir ryšio su savo vidiniu pasauliu. Tai jautri odė moterystei, seserystei ir drąsai gyventi savo tiesą.
AUDIO KNYGA. Daug kas vengia lietuviu autoriu knygu. Atrodo bus nepilnavertes lyg netikros, bet as nors vis dar nepriprantu prie lietuviu autoriu filmu knygas megstu. Audio knyga patogu bet va ir netekau puse zavesio nes nemaciau nuotrauku, kurios pasitodo yra knygoje Knyga... gal kiek istemta man atrode, bet patiko jos beklausydama pati susimasciau apie socialini spaudima nora vis blizgeti, kad kiti matytu, nors savy daznai svajoji isjungti ta telefona ir atsisukti gyvenimo paprastumui.
Labai skaniai. Tiek savo turiniu, tiek teksto plaukimu, tiek iliustracijomis knyga pavergė labai greitai.
Man ši knyga buvo apie atradimus, apie gyvenimą kupiną vis kitokio jausmo, apie tai, kodėl mes čia. Nors pati istorija paremta dviem veikėjom, tai daugiau nei monotoniškas pasakojimas apie “kito” pojūčius, tai galimybė įžiebti sau naujas ar pamirštas mintis, jausenas. Gražiausia, kad skaitant atsiveria vaizdiniai, lyg susitaptindamas su tekstu pajauti tai, ką jaučia herojai, nors ir esi už raidžių barjero.
Labai maloniai susiskaitė. Tekstas gražiai ~plaukia~ - manai, kad ramus upelis, o tada jis staigiai nuplauna tave kriokliu žemyn, kur vėl srovė švelniai siūbuoja, neša per vingius. Jautriai aprašomi sesių santykiai ir jų skirtingi, bet ir kažkaip panašūs(?), gyvenimai, svajonės, pamąstymai. Tekstą gražiai juosia nuotraukos (o tiesą sakant nuotraukos romanuose man dažniau trukdo, bet šiuo atvėju išties nuostabiai papildo). Ilgėjausi tokios geros lietuvių literatūros (:
Spauda ir nuotraukos nerealios. Tačiau istorija iki vidurio intrigavusi, antroje knygos dalyje nublanko ir tapo nuspėjama. Teko susiimti ir perskaityti iki galo. Nepaisant to džiaugiuosi susipažinus su autorės kūryba ir ieškosiu pirmos šios rašytojos knygos.
Teko džiaugsmas studijų laikais susipažinti su autore. Skaitydama knygą vis pagalvodavau, kad ne be reikalo čia tiek šviesos - tiek daug jos ir Gretoje. Patiko veikėjos, jų skirtingumai, kurie nėra sušaržuoti. Labai jaučiasi motinystės įtaka:) ir tiek daug pamąstymų, kuriuose kartais paskęsdavau, pamiršdama net siužetą.
Maloniai nustebinęs lietuviškas romanas. Dvi seserys, du likimai, dvi skirtingos kelionės į savęs pažinimą. Ir dar Islandija, apie kurią vis pasvajoju, bet niekaip vis dar neaplankau. Lengvai , sklandžiai tekantis tekstas, negi artimos ir pažįstamos temos… Patiko, rekomenduoju.
Klausiau audio versijos, tad neteko pasigrožėti iliustracijomis – Neringos Rekašiūtės fotografijomis. Tikiu, kad būtų kilstelėjusios knygos vertę mano akyse.
Na, o pasakojimas perpildytas filosofavimais, dažnai – gana klišiniais. Metaforų apsunkinti sakiniai, kurių tiek daug, kad beklausant pamiršdavau kas vyko tuo metu, kai veikėjos mintys pasiklydo savianalizėje.
Dar pirmoje kūrinio dalyje viena kita įdomia mintimi pasidžiaugiau, o pabaigoje jau net buvau suirzusi. Nuo visos tos perspaustos, tačiau labai paprastos filosofijos, nuo labai paviršutiniško paties pasakojimo, primenančio pasvajojimus ir nerimus prieš miegą.
Pats veiksmas nuspėjamas, veikėjai gana šabloniški. Labai stipriai jaučiasi bandymas suskirstyti moters pasaulį į laisvos miestietės ir užsikuitusios kasdienybėje mamos vaidmenis. Nors filosofuojama visai kita linksme, galiausiai veikėjos, jų vidiniai pasauliai vis tiek lieka iš esmės tokie patys. Žinau, kad bandyta papasakoti kaip tik priešingai, bet manęs neįtikino.
Bendrai ši knyga man pasirodė Facebook įrašų-pamąstymų lygio, nors tikrai nenoriu nuvertinti autorės gebėjimo rašyti, turtingo žodyno. Gal kada ateity pasirodys ir kas rimtesnio.:)
Knyga atsiskleidė pamažu. Pradžioje atrodė, kad skaitau gerai parašytą, bet jau girdėtą istoriją apie dvi seseris, atstovaujančias skirtingus moterystės polius – Motiną ir Nepriklausomą vienišę. Skaitant knyga išsiskleidė tarsi gėlės žiedas. Verčiant puslapius pasakojimas įgijo naujus sluoksnius – seserų vidiniai virsmai ir supratimai pasirodė gilūs ir brandūs, pastebėjau knygos „Bėgančios su vilkais” momentų. Netgi pajutau šiek tiek raganiškos nuotaikos, o meniškos nuotraukos dar labiau papildė skaitymo patirtį.
Nors esu jauna mama, tenka pripažinti, kad su Guste susitapatinti nepavyko – mūsų situacijos tikrai labai skiriasi. 🙂 Vietomis knygos veikėjų gyvenimai ir charakteriai man pasirodė kiek per daug vienareikšmiai, per daug juoda-balta. O šito dalyko aš nei gyvenime, nei knygose nemėgstu;) Visgi tai skaityti netrukdė, juolab nes veikėjos nuo knygos vidurio tapo labiau daugialypės.
Žinot, sėdžiu dabar, galvoju apie šią knygą ir imu ilgėtis Islandijos. Vietos, kur niekada nebuvau 🙂
Iš pradžių knyga erzino tuo perdėtu ir kažkokiu nepritinkančiu protingumu. Per daug nereikalingų žodžių. Galiausiai pagavau jos ritmą ir visgi vertinu kaip neblogą lietuvių autorės parašytą istoriją.